LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

JONAS KRUŽIKAS

ŠIUOLAIKINĖ FILOSOFINĖ ANTROPOLOGIJA

MAGISTRAS, II KURSAS

PATYRIMO RIBOS IR PROTO TAIKYMAS KANTO TRANSCENDENTALINĖJE

FILOSOFIJOJE

MAGISTRO DARBAS

THE LIMITS EXPERIENCE AND THE EMPLOYMENT OF REASON IN TRANSCENDENTAL

PHILOSOFY OF KANT

MASTER’S THESIS

Darbo vadovas: Doc. Dr. Augustinas Dainys

Darbo recenzentas: Lekt. Dr. Laisvūnas Šopauskas

Vilnius, 2015

2

LITHUANIAN UNIVERSITY OF EDUCATIONAL SCIENCES

FACULTY OF SOCIAL SCIENCES

DEPARTMENT OF PHILOSOPHY

JONAS KRUŽIKAS

MODERN PHILOSOPHICAL ANTHROPLOGY

MASTER STUDIES, II COURSE

PATYRIMO RIBOS IR PROTO TAIKYMAS KANTO TRANSCENDENTALINĖJE

FILOSOFIJOJE

MAGISTRO DARBAS

THE LIMITS EXPERIENCE AND THE EMPLOYMENT OF REASON IN TRANSCENDENTAL

PHILOSOFY OF KANT

MASTER’S THESIS

Darbo vadovas: Doc. Dr. Augustinas Dainys

Darbo recenzentas: Lekt. Dr. Laisvūnas Šopauskas

Vilnius, 2015

3

TURINYS

ĮVADAS .................................................................................................................................................................. 4

1. TRANSCENDENTALINĖ ESTETIKA: ERDVĖS IR LAIKO STATUSAS ......................................... 11

2. PATYRIMO RIBOS IR DAIKTAS SAVAIME ........................................................................................ 16

2.1. Patyrimo ribos ........................................................................................................................................ 16

2.2. Daiktas savaime ...................................................................................................................................... 18

3. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA ......................................................................................................... 21

3.1. Empirinis intelekto taikymas .................................................................................................................. 21

3.2. Transcendentalinis intelekto taikymas ................................................................................................... 23

3.3. Transcendentalinis objektas ................................................................................................................... 25

4. SPEKULIATYVUS PROTAS ..................................................................................................................... 27

4.1. Nuo spekuliatyvaus iki praktinio proto .................................................................................................. 28

5. PRAKTINIS PROTAS ................................................................................................................................ 31

5.1. Praktinio proto taikymo formalus pobūdis ............................................................................................. 32

5.2. Formalaus taikymo kritinės prielaidos ir jų įveika ................................................................................. 33

5.3. Praktinio proto kliūtys ............................................................................................................................ 39

IŠVADOS .............................................................................................................................................................. 42

LITERATŪRA ..................................................................................................................................................... 47

SANTRAUKA ...................................................................................................................................................... 49

SUMMARY .......................................................................................................................................................... 50

4

ĮVADAS

Tyrimo problema.

Anot Kanto, transcendentalinės filosofijos analitinis proto galimybių tyrimas buvo laikomas

sintetinės prigimties. Nors analizė arba objektų sąvokų skaidymas galbūt sudaro didžiausiąją proto

veiklos dalį ir teikia nemažai žinių, tai yra ne kas kita, kaip vien tik komentavimas ar aiškinimas to, kas

mūsų sąvokomis jau yra mąstoma dar prieš analizę1. Kitaip tariant proto veikla, kuria analitiniu metodu

atliekama sąvokos analizė, niekaip neišplečia, o tik aiškina turimos sąvokos predikatą. Esminis yra

skirtumo tarp sintetinių ir analitinių teiginių įvedimas. Minėto skirtumo ignoravimas yra metafizikos

netikrumo bei prieštaringumo priežastis - protui savaime priskiriamos įžvalgos, kurių šaltinis

aptinkamas patyrime. Metafizika blaškosi savęs ieškodama radikaliose opozicijose, kai, viena vertus,

savo objektu laikydama antjuslinės prigimties daiktą, jo realumą įrodančių atributų ieško ten, kur

pateikiami vien jusliniu imlumu pažįstami objektai. Kita vertus, kai proto produktui (idėjai)

suteikiamas apodiktinio tikrumo rangas, dėl kurio patyrimas ir jo objektų apskritai egzistavimo

galimybė subordinuojama mąstančiojo proto užgaidai. Pirmuoju atveju, į universalų galiojimą

pretenduojančių sąvokų definicijos išvedamos iš subjektyvaus patyrimo prielaidų, antruoju, priešingai,

ignoruojama subjektyvaus patyrimo medžiaga pažinime. Pažinimo ribų nesuvokiantis mąstymas įpuola

į prieštaravimus.

Kad metafizika apsivalytų nuo vidinių prieštaravimų, jai reikalinga transcendentalinė reforma,

kuria pasiekiamas aiškumas nustatant metafizikos ribas ir rėmus. Savo „Prolegomenuose“ Kantas

nurodo, kad metafizikai keliamas pagrįstumo reikalavimas bei pretenzija į mokslinį statusą turi būti

pasiekiamas išdėstant visą a priori sąvokų sistemą ir jų suskirstymą pagal skirtingus šaltinius –

jutimiškumą, intelektą bei protą2. Atrodo, jog čia susiduriame su prieštaravimu, nes metafizinio

pažinimo šaltiniai jau dėl pačios jo sąvokos negali būti empirinės kilmės. Tai, kad pažinimas ne fizinis,

reiškia, jog metafizinės sąvokos ir teiginiai yra išvedami nepriklausomai nuo ir už patyrimo3. Jei

metafizinio pažinimo pagrindas neaptinkamas nei vidiniame patyrime, kuriuo remiasi empirinė

1 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 60. 2 Kantas, I. 1972. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, p. 164. 3 Ten pat, p. 41.

5

psichologija, nei išoriniame patyrime, kuris yra fizikos šaltinis, tai jutimiškumas metafiziniam

pažinimui negali suteikti nieko, kas jam praverstų pildant sintetinio pažinimo turinį. Metafizikos tiesai

visiškai nerūpi patyrimo teikiama medžiaga, tačiau jai rūpi sąlygos, kuriomis ji apdorojama.

Transcendentalinė filosofija, kaip metafizikos galimybės įrodymas, yra integrali pastarosios dalis4,

todėl tai, kad juslumo formas Kantas išskiria kaip vieną a priori sąvokų sistemos šaltinių, laiką ir erdvę

kaip formalias pažinimo sąlygas paverčia svarbiais klausimais, kurių negalima ignoruoti kalbant apie

Kanto metafizikos sampratą. Juslumo formos yra pradinis transcendentalinių pažinimo sąlygų arba

patirties momentas5, esantis „arčiausiai“ materijos. Dėl šio „artumo“ ypatingai svarbu nustatyti juslumo

formų statusą. Kiekviena išvada apie laiko ir erdvės pobūdį privalo būti tikrinama, kadangi ne

transcendentalinis jų statuso pripažinimas reikšmingai keičia patyrimo ir jo ribų pobūdį.

Kertinė Kanto revoliucijos prielaida išreiškia naują požiūrį, pagal kurį ne protas seka daiktą,

tačiau daiktas taikosi prie objekto. Transcendentalinės savivokos dėka protas numato formalias

pažinimo sąlygas: juslumo formas bei intelekto kategorijas. Be vieno iš jų pažinimas stokoja tikrumo.

Tai reiškia, kad objektas pažinus tik esant juslinio stebinio ir jį atitinkančios sąvokos koreliacijai.

Tačiau svarbiausia čia ne tai, kad būtent ši samplaika lemia pažinimo objektyvumą. Esminis momentas

pats daikto pažinimo šaltinių skaidymas ir atskyrimas. Nepažinus tas, kas stokoja sąvokos (nors tai

sunkiai įsivaizduojama) arba tas, kas nors sąvoka apibrėžiamas, tačiau nepatvirtinamas jusliniame

stebėjime. Pažinimo ribų formacija įvyksta jo šaltinių atskyrimo dėka. Sąvokos ir jos objekto vienumo

trūkumas numato ribas, už kurių intelekto ir proto instancijos gali mėgautis vien mąstymu.

Intelekto apriorinės formos yra tarpiškame santykyje su juslumo teikiama medžiaga. Nepaisant

to, kategorijų taikymas yra pavaldus patyrimo teikiamai medžiagai. Tai reiškia, kad intelekto taikymas

visada galimas tik empiriškai. Tačiau transcendentalinis intelekto taikymas pretenduoja į tokį savęs

išplėtimą, kuriam, atrodo, nebūtina jokia koreliacija su juslumu. Nepaisant to, transcendentaliai

taikomo intelekto pretenzijas apriboja patyrimas. Tačiau tai vyksta ne tiesioginiu sąvokų ar kategorijų

taikymu jusliniam stebiniui, o per tokių galimų stebinių ir jiems taikytinų sąvokų visumą. Netiesioginis

transcendentalinis intelekto taikymo siejimas su galimo patyrimo ir sąvokų įvairove lemia

transcendentalinio objekto atsiradimą. Tik pripažinus tokį objektą, galimas transcendentalinis intelekto

taikymas, tačiau jį siejant ne tik su sąvokų, bet ir galimo patyrimo įvairove. Dėl šios klaidos

4 Ten pat, p. 57. 5 Bird, G. 2006. The revoliutonary Kant, a Comentary on the critique of Pure Reason. Chicago and La Salle: Carus

publishing company, p. 103.

6

transcendentalinis objektas painiojamas su daiktu savaime. Įvykus tokiai klaidai sujaukiamos patyrimo

ribos. Transcendentalinis objektas, kaip vien tik mąstyti galimas daiktas, yra negatyvus reiškinio

provaizdis. Fenomeno apskritai įkūnijimas negali reikšti patyrimo ribų, kadangi jo vieta yra šiapus

juslumo.

Patyrimo aklavietė nepalieka netgi proto jo spekuliatyviame taikyme. Pastarasis operuodamas

savo idėjomis susiduria su keblumu. Tol, kol idėja transcendentalinė, tol jos funkcinė paskirtis nekelia

jokių klausimų. Jos paskirtis yra užbaigti sąlygų jutimais suvokiamame pasaulyje totalumą. Kai tik

idėja tai, kas besąlygiška perkelia už jutimais suvokiamo pasaulio, ji praranda transcendentalinį

naudingumą. Idėja tampa transcendentinė. Transcendentinė idėja pati sau kuria objektą, kadangi

peržengia patyrimo ribas. Protas kaip intelekto resursų tvarkytojas yra dar toliau nuo empirinės duoties.

Toks objektas, kurio šaukiasi protas, savaime suprantama, yra galimas vien tik mąstyti. Tokio daikto

mąstymas negalimas jo apibrėžimo tikslu, kadangi neįmanoma aptikti jo skiriamųjų ženklų, vidinių

predikatų nei galimybės prielaidų. Protas, kad ištaisytų savo suklydimą, kreipiasi į praktinį savo

sugebėjimą.

Moralės idėja taikoma objektui, kuris pažinimo perspektyvoj neduoda jokio rezultatyvumo.

Atrodo, kad toks perėjimas negalimas. Tačiau Kantas idėjai, nors taikomai tik transcendentiškai,

laiduoja realumą. Idėja, stokoja stebinio, tačiau yra pajėgi jį mąstyti. Šio loginio likučio pakanka, kad

su sąvoka susijusio objekto realumą būtų galima patvirtinti praktiniu proto taikymu. Pastarasis ir kuria

tokią tvarką, kurios padariniai patyrime kuo labiau atitiktų jos idėją. Moralė, jeigu realumą pasiekia ne

pažinimo formomis, o praktiniu įgyvendinimu. Šiuo savęs įsigyvendinimu praktinis protas pakyla virš

juslių ir pats tampa gamtinio determinizmo sąlyga. Formalus pobūdis jam leidžia nepaisyti jokių

vidinių ar išorinių subjektyvių paskatų. Šiuo aspektu jis patyrimo neribojamas. Nepaisant to, praktinis

proto taikymas susiduria su empirinės kilmės kliūtimis ir determinantais. Pastarųjų įveikimas jam toliau

laiduotų antjuslinio pobūdžio laisvę. Priešingu atveju, tektų pripažinti, jog praktinio proto taikymo

adresatas visada yra pats patyrimas. Tai reiškia, kad praktinis protas negali būti tokių objektų

priežastimi, kurie nepakliūtų į patyrimo aklavietę.

Patyrimo ribos yra koncentrinė ašis, aplink kurią sukasi visas aukščiau pristatytas probleminis

kontekstas.

7

Darbo tikslas.

Kadangi darbo tikslas turi reikalavimą atitikti darbo objektą, jaučiame būtinybę paaiškinti kai

kurias darbo pavadinimo konstravimo prielaidas. Pavadinime vartojame apibendrinančią proto sąvoką,

kadangi protas Kanto filosofijoje apima ir save patį, ir intelektą. Negana to, transcendentalinės

savirefleksijos būdu protas pažįsta ir juslumo formas kaip vieną iš pažinimo sąlygų. Todėl, kai sakome

„proto taikymas“, omenyje turime veikmę, bendrą tiek juslumo formoms, tiek intelektui ir protui

apskritai. Kanto transcendentalinės filosofijos sistemiškumas leidžia pavadinimo neskirstyti į intelekto,

juslumo formų ir pan. kategorijas. Sistemiškumo pagrindu čia vartojame ir transcendentalinės

filosofijos sąvoką. Klausimas čia kyla dėl proto taikymo, kai jis yra praktinis. Praktinis protas, kaip

matysime, nuolat susiduria su empirinėmis kliūtimis, todėl kyla abejonių dėl jo grynumo a priori

požiūriu. Tačiau kaip matysime, vėliau Kantas keičia savo poziciją ir visą moralės filosofiją laiko

racionaliąja filosofija. Tai reiškia, kad moralės filosofija padaroma koordinuota transcendentalinės

filosofijos dalimi. Tad darbo tikslu laikysime patyrimo ribų ir proto taikymo Kanto transcendentalinėje

filosofijoje sąveikos būdų parodymą.

Uždaviniai:

1. Įvertinti laiko ir erdvės metafizinį statusą. Gautų išvadų pagrindu nustatyti laiko ir erdvės

santykį su patyrimo ribomis. Tam mums reikia ištirti, ar laikas ir erdvė yra reiškiniai arba jų

priklausiniai, ar jie nėra daiktų pačių savaime savybės. Įsitikinę laiko ir erdvės kaip juslumo formų

statusu, galėsime pereiti prie patyrimo.

2. Adekvačiai suformuluoti patyrimo ribų nuovokai reikšmingą Kanto filosofijos momentą.

Kitaip tariant, juslumo formų dėka atsiradusią patyrimo ribų nuovoką papildyti įvedant intelektą kaip

nuo juslumo nepriklausomą pažinimo šaltinį. Juslumo ir intelekto formų skirtį laikome pagrindu

patyrimo formų įsisąmoninimui. Šio pagrindu pereisime prie daikto savaime nagrinėjimo.

3. Išanalizuoti empirines ir transcendentalines intelekto taikymo strategijas. Nustatyti jų

taikymo ribas ir galiojimą sąveikoje su patyrimu. Akcentuoti vieno ar kito taikymo ribas ir tokių ribų

nepaisymo pasekmes.

8

4. Išanalizuoti spekuliatyvaus proto idėjos taikymo galimybes, jos objekto santykį su pačia

savimi. Gautų išvadų pagrindu pereiti prie praktinio proto taikymo analizės.

5. Nustatyti praktinio proto taikymo santykių įvairovę su patyrimu. Ištirti kiekvieną šių galimų

santykių atmainą.

Darbo struktūra

Darbo sudaro įvadas, penkios dalys ir išvados. Pirmoje dalyje nustatinėjame laiko ir erdvės

statusą. Tiesa, mes žinome, kad Kantui jos yra juslumo apriorinės formos, nes gali atrodyti, kad

įrodinėjama tai, kas Kantui ir jo skaitytojui ir taip aišku. Tačiau šioje dalyje mes tą darome vardan

galimybės įgyti patyrimo ribų nuovoką. Ją pasiekti mums padeda laiko ir erdvės kaip reiškinių, daiktų

savaime ir kaip juslumo formų tyrimas. Antroje dalyje kalbame apie patyrimo ribas. Kantiškas

patyrimas kritikuojamas tuo, kad iš esmės niekuo nesiskiria nuo dogmatinės metafizikos teigto

patyrimo. Kanto patyrimas neatveria transcendencijos. Tačiau čia nepakankamai įvertinamas Kanto

revoliucijos pasekmės. Kantas skiria pažinimo šaltinius. Pažinimą išskaidęs į juslumą ir intelektą

Kantas postuluoja patyrimo ribas. Patyrimo ribų kontekste toliau plėtojamos likusios darbo dalys.

Trečioje dalyje analizuojamas intelekto taikymas empiriniu ir transcendentaliniu pobūdžiais.

Pakankamai akivaizdu, kad intelektas pažinimo objektyvumo sumetimais taikomas empiriškai.

Problemiškesnis yra transcendentalinis intelekto taikymas. M. Grier siūlo kelias transcendentalines

intelekto taikymo variacijas. Pastarųjų pagrindu analizuojamos tokio taikymo ribos. Ketvirtoje dalyje

pristatoma spekuliatyvaus proto veikla. Pagrindinis spekuliatyvaus proto principas yra supratimas,

todėl jis niekada nesiliečia su patyrimu ir jo objektais. O jeigu tą daro, tai klaidingai. Todėl jam čia

būtina praktinio proto pagalba. Penktoje dalyje aptariame praktinio proto veikmės principus. Praktinio

proto formalus pobūdis leidžia dėsnį užpildyti bet kokio turinio paskata. Tiek patologinio, tiek dėsnio.

Nuo to priklauso, kokiu laipsniu laisvės dėsnis susiduria su kliūtimis praktiniame proto taikyme.

9

Problemos ištirtumas Lietuvoje.

Iš svarbiausių Kanto tyrinėjimų būtų galima paminėti Algirdo Degučio sudarytą rinktinę I.

Kanto filosofijos profiliai (1988), Nerijos Putinaitės darbą Paskutinioji proto revoliucija (2004) ir

Jūratės Baranovos monografiją XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu (2004).

Šaltiniai.

Pagrindiniai Kanto veikalai: Grynojo proto kritika (Kritik der reinen Vernunft, 1781),

Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu (Prolegomena zu einer jeden

künftigen Metaphysik die als Wissenschaft wird auftreten können, 1783), Dorovės metafizikos

pagrindai (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, 1785), Praktinio proto kritika (Kritik der

praktischen Vernunft, 1788), Religija vien tik proto ribose (Die Religion innerhalb der Grenzen der

bloßen Vernunft, 1793), Dorovės metafizika (Die Metaphysik der Sitten, 1797), Antropologija

pragmatiniu požiūriu (Anthropologie in pragmatischer Hinsicht, 1798).

Pagrindinės kritinės literatūros veikalai: Bird, G. 2006. The revoliutonary Kant, a Comentary on

the critique of Pure Reason. Chicago and La Salle: Carus Publishing Company; Falkenstein, L. 2006.

Kant’s Transcendental Aesthetic. In: A companion to Kant. Edited by Graham Bird. Main Street,

Malden, Garsington Road, Oxford, Swanston Street, Carlton, Victoria: Blackwell Publishing; Grier, M.

2004. Kant‘s doctrine of Transcendental Illusion. The Edinburgh Building, Cambridge: Cambridge

University Press; Walsh, W. H. 1997. Kant‘s criticism of metaphysics. Edinburgh: Edinburgh

University Press; Melnick, A. 2004. Themes in Kant’s Metaphysics and ethics. Studies in Philosophy

and the History of Philosophy. Volume 40. Washington, D.C.: The Catholic University of America

press; Seifert, J. 1987. Back to „Things in themselves“, a fenomenological foundation for classical

realism. New York and London: Routledge & Keagan Paul; Langton, R. 2007 (1998). Kantian

Humility, Our Ignorance of Things in Themselves. Oxford: Oxford University Press; Evans, J. C. Jr.

1984. The metaphysics of transcendental subjectivity. Descartes, Kant and W. Sellars. Amsterdam:

Verlag B. R. Gruner; Deleuze, G. 1984. Kant‘s Critical Philosophy. The Doctrine of the Faculties.

London: the Athlone press.

10

Svarbiausi šiame darbe tyrinėjami veikalai: Grynojo proto kritika (Kritik der reinen Vernunft,

1781), Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu (Prolegomena zu einer

jeden künftigen Metaphysik die als Wissenschaft wird auftreten können, 1783), Dorovės metafizikos

pagrindai (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, 1785), Praktinio proto kritika (Kritik der

praktischen Vernunft, 1788).

11

1. TRANSCENDENTALINĖ ESTETIKA: ERDVĖS IR LAIKO STATUSAS

Juslinis sugebėjimas yra būdas, kuriuo suvokiama atskirybė. Intelekto sugebėjimas, priešingai,

yra universalijų suvokimo būdas. Universalijos gali būti suvoktos tik tuo būdu, kai pirmiau yra

apdorojama juslumo pateiktų atskirybių visuma. Aristotelis6 tokiu požiūriu išreiškia intelekto

priklausomybę nuo informacijos, surenkamos jusliniu gebėjimu. Kantas neprieštarauja, jog juslumas ir

intelektas pažinimo struktūroje yra atskiri mechanizmai, tačiau nesutinka, jog pažinimui pakanka

juslumo teikiamos medžiagos7. Percepcija vyksta tik, jei prieš tai juslinis stebinys yra atpažintas kaip

atitinkamas objektas. Tai reiškia, kad juslinio stebėjimo medžiaga kaip atskirybė, dar prieš jos kaip

atskirybės suvokimą ar apskritai susidūrimą su ja, yra subordinuota tam tikrai, iš anksto mumyse

glūdinčiai, universalijai. Dėl šios priežasties stebėjimas Kantui įmanomas tik vieninteliu atveju, kai

stebėjime nėra nieko, išskyrus jutimiškumo formą, manajame subjekte ankstesnę už bet kuriuos tikrus

įspūdžius, per kuriuos objektai mane veikia8. Kadangi pažinimas prasideda patyrimu, tai juslumo

formos, Kantui yra pirmoji transcendentalinio pažinimo, kuriam rūpi ne objektas, bet pats pažinimo

būdas tiek, kiek jis įmanomas a priori, sąlyga.

Mums svarbiausia metafiziniai laiko ir erdvės parametrai, kurie galbūt padės nustatyti konkretų

erdvėlaikio statusą. Išsiaiškinę, ar erdvė ir laikas yra reiškiniai, ar daiktai savaime, ar pažinimo sąlygos,

galėsime nustatyti jų santykį su patyrimu. Pirma, pamėginkime išgryninti argumentus prieš laiko ir

erdvės kaip empirinių realijų statusą. Kaip tokių, kurie priklauso imanencijai9, o ne yra jai taikomi.

Klausimas toks: kokia sąlyga laikas arba erdvė dalyvauja mano stebėjime? Ar ta, kuria laikas ir

erdvė egzistuoja objektyviai, tai yra tuo būdu, kuriuo jie priklauso reiškiniui kaip jo akcidencijų ir

reprezentacijų visumai būdinga dalis, ar ta, kuria jie egzistuoja kaip patys savaime? Abiem atvejais

svarstoma erdvė ir laiko empirinės prigimties galimybė, todėl, nepaisant to, koks būtų šio klausimo

atsakymas, jo išvados galios ir laiko bei erdvės kaip fenomeno priklausinių interpretacijai, ir jų kaip

daiktiškumo autonomija pasižyminčių objektų interpretacijai.

6 Aristotelis. 1990. Kategorijos. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, p. 7 Bird, G. 2006. Kant’s Transcendental Aesthetic. In: A companion to Kant. Edited by Graham Bird. Main Street, Malden,

Garsington Road, Oxford, Swanston Street, Carlton, Victoria: Blackwell Publishing, p. 141. 8 Kantas, I. 1972. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, p. 62. 9Imanencija turima omenyje kaip opozicija transcendencijai. Kantas imanentiniu laiko tokį sąvokų taikymą, kuris nukreiptas

į patyrimą, į sąvoką atitinkantį realų stebinį. Daugiau žr.: p. 264.

12

Jeigu laiko ir erdvės formalumas priklausytų reiškiniui kaip neatskiriama jo apibrėžtis, nebūtų

įmanoma kalbėti apie laiką ir erdvę a priori, nes pastarieji egzistuotų kaip empirinės kilmės

apibrėžtumai ir dėl to pažinimo santykyje su objektu būtų ne patyrimo sąlyga, o jo rezultatas. Laikas ir

erdvė taptų tuo, kas patyrimo objekte yra konkretu, vadinasi, materija, bet anot Kanto, laiko ir erdvės

sąlygos, jungdamos reiškinių įvairovę, yra tai, kas patyrimo objekte abstraktu10. Kitaip tariant, patyrime

neaptinkamas joks tikras laiko ir erdvės objektas, kuris kaip fenomenas pačiu savo reiškimusi veiktų

juslumą kaip erdviškumas ir laikiškumas. Pastarieji galiotų tik kaip subjektyvi akcidencija ir kiekvieno

pažinimo būtų apibrėžiami vis iš naujo. Tokiu atveju, erdvė ir laikas kiekvienąkart turėtų unikalius,

individualius apibrėžtumus patyrime ir stokotų dėsningumo kriterijaus. Jei laiko ir erdvės negalime

priskirti empirinių realijų konstitucijai, ar galime juos mąstyti kaip transcendentus?

Pašalinus visus daiktus tiek iš erdvės, tiek iš laiko, lieka gryna juslumo forma11, o patyrimas

neduoda jokio erdvės ar laiko stebinio iš jų pašalinus visa, kas sudaro pojūtį. Kaip suderinti tai, kad

juslumo teikiama medžiaga bei galimo patyrime objekto sąvoka ribojamos atitikimo viena kitai

reikalavimu tam, kad stebėjimo rezultatai įgytų objektyvumo parametrą ir pažinimas pretenduotų į

rezultatyvumą12? Ypač, jei patyrime negalimas joks erdvės ir laiko stebinys? Kantas nurodo, jog erdvę

ir laiką galima pažinti tik kaip apriorines duotybes13, vadinasi, tik grynojo stebinio pavidalu. Anot, W.

H. Walsh, problema ta, jog neaišku, ar transcendentalinėje estetikoje kalbama apie laiką ir erdvę

apskritai, ar apie laiko ir erdvės idėjas14. Anot autoriaus, Kantas nustato juslumo formų ontologines

savybes. Pakartojama jau mūsų minėta laiko ir erdvės nepriklausomybė reiškiniui. Tačiau, kai Kantas

pradeda detaliau nagrinėti laiką ir erdvę, pastariesiems jis priskiria sąvokos (concept) ar vaizdinio

epitetus15. Walsh teigimu, tokį prieštaringumą galima paaiškinti tuo, jog Kantui, visų pirma, rūpi

ontologinio laiko ir erdvės statuso nustatymas, tačiau nors pastarosios ir laikomos ontologinio tyrimo

objektais, pati analizė iš ontologinės virsta logine16. Probleminis šio klausimo branduolys nemenkas,

nes jei pripažįstame, kad laikas ir erdvė yra idėjos, o ne prieš patyrimą sieloje glūdinčios formos, tai

mąstyti jas galime tik kaip transcendentus, tai yra, taikyti už patyrimo. Jei laikas ir erdvė yra idėjos, jos

10 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 73. 11 Ten pat. p. 74. 12 Grier, M. 2004. Kant‘s doctrine of Transcendental Illusion. Cambridge: Cambridge university press, p. 95. 13 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis p. 89. 14 Walsh, W., H. 1997. Kant‘s criticism of metaphysics. Edinburgh: Edinburgh University press, p. 17. 15 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 76. 16 Walsh, W., H. 1997. Kant‘s criticism of metaphysics. Edinburgh: Edinburgh University press, p. 17.

13

savo objektą aptinka savyje17. Kitaip tariant, visada jis yra idealus arba metafizinis. Objektas,

nusakomas atitinkama idėja, neaptinkamas nei laike, nei erdvėje. Juslumo formų prilyginimą idėjai

galime atremti tuo, jog pastarosios visada yra proto produktas, vadinasi, jos pateisinamos tik kaip

pažinimo mechanizmo veiklos rezultatai. Priešingai, laikas ir erdvė kaip juslumo formos pažinime

dalyvauja kaip minėto aparato konstitutyvi, integrali dalis ir yra minėtų rezultatų priežastis. Laiko ir

erdvės formos santykis su sąvoka arba idėja kaip pradžios su pabaiga.

Kitas aspektas yra tai, kad jei laikas ir erdvė laikomi transcendencijomis, tai jie perstumiami už

pažinimo ribų, tai yra, už paties noumeno. Tokiu atveju laikas ir erdvė būtų nepažinūs, nebent

mąstomi. Nieko tikro apie erdviškumą ir laikiškumą negalėtume pasakyti dėl to, jog nėra tokio

patyrimo būdo, kuriuo būtų galima perkelti daikto savaime savybes į sugebėjimą įsivaizduoti18.

Vadinasi, jei norime pretenduoti bent į minimalų erdvės ir laiko žinojimą, turime pripažinti, jog

pastarieji ir jų taikymas yra apribotas tos pačios pažinimo ribos – daikto savaime19. Susiduriame su

gana dviprasmiškomis išvadomis. Erdvė ir laikas nėra reiškiniai ir jų priklausiniai, tačiau jų taikymas,

siekiant pažinimo objektyvumo, yra apriboti ir visada nukreipti vien tik į imanenciją.

Jei laikas ir erdvė nėra transcendentai, kartu nepriklauso ir imanencijai, belieka parodyti jų

transcendentalumą. Kitaip tariant, a priori prigimtį.

Kantas laiko ir erdvės aptartis skiria į metafizinę ir transcendentalinę. Kai kurie autoriai pažymi,

jog toks atskyrimas atsirado tik antrajame „Grynojo proto kritikos“ leidime, tačiau argumentų ir turinio

prasme pastarasis nuo pirmojo nesiskiria20. Metafizinėje aptartyje, Kantas teigia, jog siejant jusles su

objektais, kurie yra skirtingose lokalizacijose erdvėje, reikalinga kažkas daugiau tam, kad siejimas būtų

sėkmingas21. Jei stebintysis lokalizuoja dviejų skirtingų objektų išsidėstymą erdvėje ir juos lygina, tai

jam negarantuoja rezultato nustatant jų erdvinį santykį. Identiškas raudonos spalvos fragmentas gali

atsirasti bet kuriame stebėjimo taške. Jei su tuo sutinkame, tai turime pripažinti, jog pokytis erdvėje

17Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 483. 18 Ten pat. p. 62. 19 Šį teiginį galime argumentuoti ir priešinga linkme, tvirtindami, jog daiktas savaime neegzistuoja nei laike, nei erdvėje.

Tai, kad daiktas savaime nesimanifestuoja reiškinių erdvėje kartu reiškia jo buvimą už patyrimo. Daugiau žr.: Melnick, A.

2004. Themes in Kant’s Metaphysics and ethics, Studies in Philosophy and the History of Philosophy. Volume 40.

Washington, D.C.: The Catholic University of America press, p. 151. 20 Žr.: Walsh, W. H. 1997. Kant‘s criticism of metaphysics. Edinburgh: Edinburgh University press; Graham Bird., Kant’s

Transcendental Aesthetic. In: A companion to Kant. Edited by Graham Bird. Main Street, Malden, Garsington Road,

Oxford, Swanston Street, Carlton, Victoria: Blackwell Publishing, 2006. 21Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 76.

14

kartu negali būti ir objekto savybės pokytis. Tai reiškia, kad mūsų daiktų erdviškumo patirtis negali

būti vėlesnė už pačių erdvėje esančių daiktų patirtį. Nėra taip, kad subjektas pirma patiria įvairius

objektus, lygina vieną su kitu ir iš to padaręs išvadas, sprendžia apie erdvinius ryšius. Tas pat gali būti

pasakyta ir apie laiką. Jeigu teigiame, kad du objektai dalijasi vienalaikiškumo atributu, tai ne dėl to,

jog tokį atradimą padarėme stebėdami juos atskirai vieną nuo kito. Daiktų eiliškumas laike nepriklauso

nuo to, kuris iš jų disponuoja atitinkama didesnio laipsnio savybe. Tai reiškia, kad laikas nėra empirinė

sąvoka, išvedama iš patyrimo22. Kita vertus, mes galime mąstyti apie laiką ir erdvę pašalinus iš jų visa,

kas sudaro mūsų patyrimą, tačiau joks kitas objektas negali būti vaizduojamas ne erdvėje, išskyrus

sąmonės būsenas, visada vykstančias laike.

Transcendentalinėje laiko ir erdvės aptartyje Kantas dėmesio centru padaro geometriją. Esminis

tvirtinimas yra tai, jog geometrija yra mokslas, kuris erdvės savybes apibrėžia sintetiškai ir a priori23.

Erdviškumo savybės slypi geometrijos principuose dėl to, jog erdvė yra stebinys, tačiau tik grynasis.

Tai reiškia, kad erdviškumą kaip stebinį galime aptikti tik savyje, kaip iš anksto duotą, iki bet kokio

objekto suvokimo. Teiginys, jog erdvė turi tris matmenis nėra ir negali būti išvestas iš patyrimo. Tad

kaip įsisąmoninti šio teiginio apodiktinį tikrumą? Tik vienu atveju, jei stebinys, kurio pagrindu buvo

padarytos tokios išvados, yra mumyse iš anksto, tai yra, a priori. Tas pat yra su laiko grynuoju stebiniu.

Laikas turi vieną matmenį: skirtingi laikai egzistuoja ne kartu, bet vienas po kito. Šių teiginių gauti

patyrimu neįmanoma. Vadinasi, į visuotinumą ir tikrumą pretenduojanti pozicija laiko požiūriu būtų tik

ta, kuri kreipia dėmesį į sąlygas, kuriomis įmanomas patyrimas.

Anot Kanto, toks pažinimas neseka iš erdvės ir laiko sąvokų analizės. Sąvokos, jeigu ji yra

empirinė24, analizė visada bus sintetinis, bet ne apriorinis teiginys. Taip yra dėl to, jog empirinės

sąvokos analizė visada remiasi empiriniu stebėjimu. Pastarasis pateikia duomenis iš patyrimo, kurie dėl

savo empirinės prigimties niekada nepretenduoja į visiškai būtinas ir visuomet galiojančias tiesas25.

Kadangi erdvė ir laikas yra neempirinės sąvokos (nes pastarųjų atitikmens patyrime nerasime), tai jų

stebėjimas yra grynasis, ir vadinasi, jei tokiu stebėjimu galime išplėsti savo žinias apie stebėjimo būdą,

tai tik sintetiškai, nepriklausomai nuo patyrimo. Tai reiškia, kad tokių žinių kilmė apriorinė, esanti iki

subjekto santykio su reiškiniu. Kantas sako, jog „jei mes savo stebėjimą ir galėtume pakelti į

22 Ten pat, p. 80. 23 Ten pat, p. 77. 24 Empirinė sąvoka – sąvoka, kurios atitikmenį visada galima rasti patyrime. Transcendentalinės logikos skyriuje Kantas šią

sąvoką dar vadina „jusline“. 25 Ten pat, p.91.

15

aukščiausią aiškumo lygį, tuo nepriartėtume prie objektų pačių savaime savybių pažinimo, nes mes

kiekvienu atveju visiškai pažintume tik savo stebėjimo būdą, t. y. savąjį juslumą, ir tai tik erdvės ir

laiko sąlygomis, pirmapradiškai būdingomis subjektui“26. Transcendentalinio pažinimo, kuris visada

yra sintetinis, būdu gaunamos žinios apie laiką ir erdvę kaip mūsų stebėjimo būdą, savaime apima ir jų

aprioriškumo įrodymą. Laiką ir erdvę „nuempirinęs“ Kantas juos pristato kaip pažinimo sąlygą. Dėl

šios priežasties, laiko ir erdvės aprioriniuose stebiniuose randame tai, kas gali būti a priori atskleista ne

sąvoka, bet ją atitinkančiu stebiniu ir gali būti sintetiškai su ja susiję, tačiau tokie sprendiniai niekada

negali išeiti už jutimų objektų ribų ir galioja tik galimo patyrimo objektams27.

Anot Kanto, net jei laiko ir erdvės santykių nelaikytume transcendentalinės kilmės, vis tiek

nieko negalėtume apie juos pasakyti, kokie jie yra. Vadinasi, visuotinumo ir objektyvumo labui turime

kalbėti ne apie tai, kas yra, o kaip turi būti. Tokiu būdu laikui ir erdvei rezervuojamas empirinis

realumas kartu priskiriant transcendentalinį idealumą. Juslumo formos empiriškai realios, nes galioja

visiems objektams, kurie gali kada nors egzistuoti mūsų patyrimui. Stebėjimas juslinis, vadinasi toks,

kuris negali pateikti laiko ar erdvės sąlygai nepajungto daikto28. Iš čia ir erdvėlaikio pretenzijos į

absoliutų realumą apribojimas. Kadangi stebėjimo būdas – apriorinės laiko ir erdvės formos nėra

daiktai savaime, tai toks jų transcendentalinio statuso įsisąmoninimas kartu reiškia ir patyrimo ribų

įsisąmoninimą.

26Ten pat, p. 89. 27 Ten pat, p. 97. 28 Ten pat, p. 84.

16

2. PATYRIMO RIBOS IR DAIKTAS SAVAIME

2.1. Patyrimo ribos

Arvydas Šliogeris29 Kanto patyrimo sampratą vertina dviprasmiškai. Anot autoriaus, Kantas iš

tikrųjų įvykdė revoliuciją, tik kiek kitu kampu, nei manė pats jos vykdytojas. Pasak Šliogerio, už daikto

subordinavimą protui Kanto transcendentalinėje filosofijoje reikšmingesnis yra pažinimo pajungimo

jusliniam patyrimui momentas30: „Vadinasi, joks pažinimas laiko atžvilgiu nėra pirmesnis už patyrimą

ir kiekvienas pažinimas juo prasideda“31. Iš to galima daryti išvadą, jog tik juslinis patyrimas turi

transcendentinį šaltinį ir dėl to, tik patyrimas yra būtina žmogaus atvirumo daiktams sąlyga32. Būtent

tai Šliogeriui yra tikroji Kanto revoliucijos prasmė. Tačiau kalbėdamas apie Kanto perversmą, autorius

išsitaria, jog nepaisant visų naujovių, Kantas visgi pasilieka tradicinės metafizikos ribose. Revoliucinį

juslinio patyrimo svarbos akcentavimą niekiniu paverčia grynojo proto abstrakcijų sudievinimas.

Pastarosios konstruoja patyrimo objektą, todėl pažįstantysis subjektas patyrime neranda jokio

transcendentinio daikto. Aplinkybę, jog patyrimas neapima daikto savaime ir jo neatveda į sąlytį su

subjektu, Šliogeris įvertina kaip patyrimo apskritai prarastį. Pagal apibrėžimą, patyrimas turėjo atverti

tai, kas transcendentiška patyrimo subjekto atžvilgiu33. Tačiau pasirodo, kad tikrovė duota tik intelektui

ir protui, o patyrimas klaidingai redukuojamas vien į technomokslinio pobūdžio eksperimentinę objekto

gamybą34. Kitaip tariant, patyrimo ribų nustatymas sunaikina paties patyrimo siekiamybę – pažinti.

Galų gale, tai nėra patyrimas, o tik jo imitavimas, kurio metu „pažįstami“ daiktai, sukurti paties

subjekto.

Šių išvadų negalime laikyti Kanto kritika ar tuo labiau priekaištu. Ir pirmiausia todėl, kad pats

Kantas motyvuoja mūsų pažinimo ribotumą. Jeigu ką nors žinome kaip tikra, tai dėl to, kad netgi

metafizinis pažinimas, kaip matysime skyriuje apie transcendentalinį intelekto taikymą, yra būtinai

29 Šliogeris, A. 2005. Kantiškoji patyrimo samprata. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija, Nr. 68, p. 155. ISSN

1392–1126. 30 Ten pat, 155. 31Kantas I. 1982, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 55. 32 Šliogeris, A. 2005. Kantiškoji patyrimo samprata. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija, Nr. 68, p. 155. ISSN

1392–1126. 33 Ten pat, 156. 34 Šliogeris, A. 2006. Patyrimo link. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija, Nr. 70, p. 80-81. ISSN 1392–1126.

17

priklausomas nuo patyrimo. Atrodo, kad tai dar labiau patvirtina Arvydo Šliogerio teiginį apie tai, kad

esminis lūžio momentas Kanto filosofijoje yra patyrimo pirmumas pažinimo procese. Tačiau dėmesį

reikia kreipti ne į tai, kuo prasideda pažinimas, o kad Kantas daro skirtumą tarp pažinimo šaltinių.

Būtent tai negrįžtamai suardo iki tol egzistavusį daikto kaip „sustingusio transcendentento“ 35 statusą.

Dėl šios priežasties atsiranda noumeno/fenomeno atskyrimo galimybė ir patyrimo ribų numanymas.

Jeigu neskiriame juslumo ir intelekto kaip dviejų pažinimo36 šaltinių, tai pagal Kantą, arba

sujusliname sąvokas, arba suintelektiname reiškinius37. Pirmuoju atveju, intelektinės sąvokos laikomos

empirinėmis refleksijos rezultatu. Čia apriorinės sąvokos nelaikomos patyrimo sąlygomis apskritai ir

manoma, kad pastarasis yra jų šaltinis38. Antruoju atveju, vyrauja manymas, jog daiktų vidinė prigimtis

pažįstama vien per jų lyginimą intelekte39. Čia daiktų sąvokos laikomos pakankamomis pažinimui.

Abiem atvejais ignoruojamas kažkuris iš dviejų pažinimo sugebėjimų. Kai ignoruojamas intelektas,

juslumas reiškia pretenziją į tokias žinias, kurios išeina toli už patyrimo ribų. Kai ignoruojama juslumo

teikiama medžiaga, intelektas taikomas be objekto, ir vadinasi, lygiai taip pat skverbiasi į sritį,

pranokstančią jo pažintinį sugebėjimą. Abiem atvejais iš akių išleidžiama transcendentalinė objekto

vieta40. Kadangi neaišku ar objektą reikia priskirti prie fenomenų, ar prie noumenų, daiktas savaime

lokalizuojamas šiapus patyrimo ribos. Toks pažinimo beribiškumas akivaizdžiai suponuoja tikėjimą

dieviškomis žmogaus proto galiomis. Protas žengia per visas kliūtis ir patenka į metafizinių esinių

sritį41. Dogmatinėje metafizikoje santykis tarp jusliškumo ir intelekto apmąstomas ontologijos rėmuose.

Daiktas čia aptariamas tiek, kiek aptariama jo būties specifika. Kantas šią strategiją iš ontologinės

pakeičia gnoseologine42. Būtent pažinimo santykio apmąstymas leidžia klausti, ar tie metafiziniai

daiktai apskritai egzistuoja, ar jie nėra vien tik spekuliatyviniai konstruktai. „Kanto įvesta reiškinio

materijos ir formos skirtis bei juslumo kaip receptyvios subjekto pažinimo galios supratimas, atrodo,

užtikrina noumeno (empirine reikšme) kaip filosofinės idėjos perspektyvumą. Jeigu sąvokos yra kažkas

35Šliogeris, A. 1988. Kanto filosofijos ontologiniai orientyrai. In: I. Kanto filosofijos profiliai: str. rinkinys (sudarė A.

Degutis), Vilnius: Mintis, p. 25. 36 Patyrimo ir pažinimo sąvokas vartojame sinonimiškai. Pirmiausiai jutiminės pagavos medžiaga suprantama ir

įkategorinama ir tik tada turime patyrimą. Tad jei patyrimas apima ir juslinės duoties apmąstymą ir įkategorinimą, tai jis

niekuo nesiskiria nuo pažinimo. Daugiau žr.: Stepukonis, A. 1999. Trys požiūriai į aprioriškumo problemą: Kantas,

Hildebradas ir Scheleris. Problemos. Nr. 56.Vilnius: VU Leidybos direkcija, p. 57. ISSN 1392–1126. 37 Kantas I. 1982, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 248-249. 38 Ten pat, p. 130 39 Pirmąją klaidą Kantas priskiria Lokui, antrąją Leibnicui. 40 Ar objektą rekia priskirti prie reiškinų ar prie daiktų savaime. 41 Šliogeris, A. 1988. Kanto filosofijos ontologiniai orientyrai. In: I. Kanto filosofijos profiliai: str. rinkinys (sudarė A.

Degutis), Vilnius: Mintis, p. 22. 42 Kantas I. 1982, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 235.

18

visai kita negu juslumu (ar techniniais prietaisais) fiksuojama pažinimo medžiaga, nėra jokių galimybių

teorine kalba įsiskverbti į „tikrovės vidų“ – metafizinis pažinimas yra neįmanomas nei kaip grynasis

mąstymas, nei kaip modelinis pažinimas.43“ Pažinimo šaltinių skyrimas ir jų bendra veikmė patyrime

rezervuoja sau tik tą pažinimo arsenalą ir arealą, kuris ir kuriame įmanomas objektyvumas. Tai reiškia,

kad metafizinio daikto suskaidymas į objektą ir jo sąvoką, patyrimą apriboja šių dviejų dėmenų

sutapties reikalavimu. Kantas imanentizuoja metafiziką ir intelekto taikymą apriboja vien empirine

kryptimi. Kantiškasis metafizikos imanentizavimas reiškia grynojo proto pažintinių pretenzijų

nuleidimą iki empiriškai taikomų pažintinių modelių kūrimo funkcijos. Todėl apriorinės sąmonės

struktūros, kurios iš juslumo medžiagos padaro pažinimo objektą, kartu yra pažinimo ribas

sukuriančios struktūros44. Vadinasi, tai, kas nėra reiškinys, negali būti patyrimo objektas. Intelektas

niekada negali peržengti juslumo, vien tik kuriuo mums gali būti duoti objektai, ribų. Tačiau Kantas

sako, jog: „Vis dėlto, kai mes tam tikrus objektus, kaip reiškinius, vadiname jutimais suvokiamais,

skirdami būdą, kuriuo juos stebime nuo jų savybių pačių savaime, tai jau mūsų šių objektų sąvokoje

glūdi tai, kad šiems jutimais suvokiamiems objektams mes tarsi priešpriešiname arba [...], arba ir kitus

galimus daiktus, kurie visai nėra mūsų jutimų objektai, ir vadiname juos galimais vien tik mąstyti

objektais (Noumena)“45.

2.2. Daiktas savaime

Skyriuje „Apie visų objektų apskritai skirstymo į fenomenus ir noumenus pagrindą“46, Kantas

teigia, jog noumeno sąvoka būtina tam, kad būtų apribotas juslinis stebėjimas ir jo objektyvi reikšmė.

Kitaip tariant, ši sąvoka reikalinga tam, kad būtų galima įvardinti visa kita, ko neapima juslinis

pažinimas, tačiau mąsto intelektas. Vadinasi, daiktas savaime yra konkreti ir aiški juslinio pažinimo

riba. Tačiau būtent dėl to, jog intelektas, nors nepažįsta, tačiau apima noumeno sąvoką, atsiranda

dviprasmiškumų, lemiančių įvairias spekuliacijas daikto savaime tema. Daiktas savaime

interpretuojamas pozityviai ir negatyviai.

43 Rimkus, E. 2013. Kantiškoji patyrimo samprata ir patyrimo ribų problema. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija,

Nr. 83, p. 45. 44 Ten pat, p. 46. 45Kantas I. 1982, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 237. 46 Ten pat, p. 230 – 242.

19

Pozityvus interpretavimas įmanomas, jei daiktą savaime laikysime nejuslinio stebėjimo objektu.

Nors intelektui toks stebėjimas nebūdingas, tada noumenas turėtų teigiamą prasmę47. Jei noumeną

laikysime daiktu tiek, kiek jis nėra juslinio stebėjimo objektas, tada pastarasis įgyja neigiamą prasmę.

Čia matome dvi perspektyvas, kuriomis einant galima analizuoti daikto savaime reikšmę pažinime.

Būtent - noumenas juslumui ir noumenas intelektui. Kantas palaiko pirmąją. Kadangi neturime

stebėjimo ar sąvokos tokio stebėjimo, kuris kurio objektai galėtų būti duoti už juslumo srities, tai

noumeno sąvoka yra tik demarkacinė sąvoka, susijusi su juslumo apribojimu ir nenustatanti nieko

pozityvaus už juslumo ribų48. Šiuo aspektu daikto savaime sąvoka yra naudinga ir neprieštaringa,

problemine prasme netgi būtina. Tačiau intelektui noumenas negali būti pozityvus, nors vien tik mąstyti

galimas, objektas. Intelektas tokiu atveju turėtų disponuoti intuityviai nejusliniu stebėjimu. Atrodo, kad

ir intelekto atžvilgiu Kantas teigia daiktą savaime vien tik neigiama jo reikšme. Tačiau vėliau

noumeno sąvoką pritaiko tokiems mąstyti galimiems esiniams kaip Dievas, siela, pasaulis kaip

visuma49. Prieštaravimas kyla iš to, jog šios idėjos bent jau savyje (atskirai nuo patyrimo, idėja objektą

randa savyje50) apibrėžiamos pozityviai. O juk noumenas neatveria nieko pozityvaus, sritis už reiškinių

tuščia. Be to, reikia atkreipti dėmesį, jog tiek „Grynojo proto kritikoje“, tiek „Prolegomenuose“, ten,

kur Kantas daiktui savaime priskiria minėtų idėjų statusą, kalbama ne apie intelekto, tačiau apie proto

taikymą. Intelektui ir juslumui daiktas savaime tarnauja tik kaip riba, demarkacinė linija, ties kuria

kiekvieną kartą beviltiškai sustoja pažįstantysis protas. Tuo tarpu protas idėją taiko taip, kad joje

susietų daiktus ir pasiektų sisteminį vienumą. Idėja yra idealios reikšmės ir dėl to taikoma

transcendentiškai51. O kaip matysime, intelektas negali būti taikomas netgi transcendentaliai, jau

nekalbant apie jo transcendentinį taikymą. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai noumenas prilyginamas

idėjai, jis neįgyja jokio objekto vaizdinio, nes pastarasis tik tariamas idėjoje dėl būtinybės.

Tačiau yra autorių52, kurie daikto savaime pozityvumą radikalizuoja iki realaus ontologinio

statuso. Pavyzdžiui, Rae Langton teigia, jog nors mes ir nedisponuojame nuovoka apie daikto savaime

47 Ten pat, p. 237 48 Ten pat, p. 239. 49 Ten pat, p. 45, 370, 413, 512–513. 50 Ten pat., 472, 473, 474. 51 Ten pat., 283. 52 Josef Seifert teigia, kad absurdiška manyti, jog nėra daikto savaime ontologinės galimybės vien jau dėl to, kad mes

apskritai disponuojame nuovoka apie noumeną ir kad bet kuri transcendentalinė pozicija suponuoja tokią prielaidą. Daugiau

žr.: Seifert, J. 1987. Back to „Things in themselves“, a fenomenological foundation for classical realism. New York and

London: Routledge & Keagan Paul, p. 221.

20

vidines savybes, pastarais veikia pažįstantįjį subjektą53. Anot autorės, patyrimo numatymas kartu yra

pažinių daiktų anticipavimas. Tačiau klausimas turėtų būti ne apie tai, ką aš galiu žinoti, tačiau, kas gali

paveikti mano imlumą. Langton pozicija priklauso ontologizuojančių noumeną interpretacijų grupei, tik

jos išskirtinumas yra tas, kad noumenas apibūdinamas ne kaip fiziškai realus esinys, o kaip realus

metafizinis fenomeno pagrindas54. Radikali tokios pozicijos versija reikštų, jog jei noumenas būtų

epistemologinės kilmės, tai minėtą ribotumą subjektas lengvai įveiktų. Kitaip tariant, žinojimo

problema būtų išsprendžiama galutinai nuolat pildant tam tikrą žinių sankaupą apie daiktą, taip

eliminuojant negalimumą pažinti to, kas vadinama daiktu savaime. Tačiau nėra tokio patyrimo būdo,

kuriuo daiktas atsispaustų sąmonėje toks, koks jis yra. Vadinasi, pasipriešinimas, kurį jaučia subjektas

negėlų būti gnoseologinio pobūdžio ir yra būdingas daiktui savaime. Todėl ne subjekto ar pažinimo

klaida lemtų daikto negatyvų neskaidrumą, bet daikto „klaida“ būtų nuolatinės pažinimo netobulumo

arba jo totalinių pretenzijų nesėkmės priežastis. Tačiau Kantas, kaip jau minėjome, patyrimo ribų

klausimą priėjo būtent dėl to, jog svorio centrą perkėlė iš ontologijos į gnoseologiją. Todėl būtinu ir

pirminiu klausinėjimo apie daiktą savaime kontekstu laikysime išimtinai epsitemologinę žiūrą.

Kantas „daikto paties savaime“ sąvoką skirtinguose teoriniuose kontekstuose apibūdina

skirtingai, netgi prieštaringai, tačiau abejotina, ar vienintelis būdas spręsti interpretacinius keblumus –

bandyti visas noumeno sąvokos vartosenas redukuoti į vieną pamatinę reikšmę. Viena aišku, kad daikto

savaime nuovokos šaltinis yra transcendentaliniai Kanto tyrinėjimai. Ir būtent pažinimo kontekste

prieitos išvados noumeno klausimu yra esminės kalbant tiek apie patyrimo ribas ir proto taikymą.

Priešingu atveju iškyla rizika, jog bus sunaikintos paties patyrimo galimybės. Pažinimo principai veiktų

transcendentiškai, o tai reiškia, kad proto taikymo ribos nustatytų pačio daikto galimybės ribas55.

Daikto paties savaime sąvokai aiškintis svarbiausia yra kantiškoji reiškinio medžiagos ir

formos, daikto ir jo sąvokos, apskritai pažinimo šaltinių skirtis. Šitaip įsteigiama noumeno sąvoka, kuri

savo ruožtu nustato empirinio pažinimo ribas – pažinti galime tiek, kiek leidžia apriorinės sąmonės

struktūros koreliuodamos su juslumu. Noumenas nenurodo ir nesukuria jokios tikrovės anapus

patyrimo ribų. Nepaisant to, daikto savaime sąvoka yra būtina pažinimo perspektyvoje, kadangi protas

yra nuolat sau nepakankamas.

53 Langton, R. 2007 (1998). Kantian Humility, Our Ignorance of Things in Themselves. Oxford: Oxford press, p. 205. 54 Rimkus, E. 2013. Kantiškoji patyrimo samprata ir patyrimo ribų problema. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija,

Nr. 83, p. 45. 55Kantas, I. 1972. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, p. 146.

21

3. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA

3.1. Empirinis intelekto taikymas

Transcendentalinės estetikos ir transcendentalinės logikos visuma sudaro pažinimo prielaidas.

Tačiau, kokiu būdu patyrimo baigtinumas, jau apribojęs juslumo pretenzijas, taip pat suvaržo ir

intelekto taikymo būdą bei ribas? Kad atsakytume į šį klausimą, turime pradėti ne nuo intelekto

taikymo analizės, o nuo trumpo intelekto principų aptarimo.

Jei yra empiriniai ir grynieji stebiniai, tai turi būti ir empirinis bei grynasis mąstymas (skirtumas

tas, kad empirinis taikomas patyrimo objektui, o grynasis grynajam stebiniui, pavyzdžiui, laikui). Tokio

mąstymo apie objektą apskritai forma yra grynoji sąvoka56. Būdama formali grynoji sąvoka reikalauja

jai kaip bendram vaizdiniui pajungti visas galimo patyrimo objektus atitinkančias sąvokas. Tai reiškia,

jog kiekviename sprendinyje apie objektą visada yra sąvoka, bendra visiem vaizdiniam, vadinasi, ir

konkrečiam betarpiškai su objektu susijusiam vaizdiniui57. Reikėtų pasakyti, jog toks sintetinis

vaizdinio vienumas lemia sąvokų spontaniškumą bei transcendentalinį savimonės vienumą, kurį Kantas

dar vadina pradiniu intelekto tašku bei sintetiniu apercepcijos vienumu58. Tik dėl a priori sąvokos

vienumo galimas jau ne sintetinis, bet analitinis vaizdinių iš bendros sąvokos atskyrimas, kuris būtent

dėl šios priežasties vyksta spontaniškai. Jeigu sąvokų žaismas arba spontaniškumas neglūdėtų a priori,

tai viena vertus, intelektas perimtų juslumo funkciją ir užsiimtų ne mąstymu, bet stebėjimu, o tai

reiškia, kad intelektui pateikus vaizdinį kartu atsirastų ir jo objektas. Kita vertus, nebūtų galima

transcendentalinė savimonė, konstituojanti manąjį „Aš“. Jeigu pirmiau nėra sąmonės sintetinio

vienumo, tai vadinasi, yra tiek „Aš“, kiek yra vaizdinių, pažinimas kiekvieną kartą būtų nerišlus ir

momentinis. Kad būtų galima atitinkamų dėsnių nuovoka, savo patyrime subjektas turėtų sieti pojūčius

su kiekvienu atskiru empiriniu daiktu. Tad nors tiek juslumo, tiek intelekto transcendentalinės

pretenzijos pagrįstos, tačiau šių formalių sąlygų nepakanka išvadai apie pažinimo struktūrą. Reikalas

čia tas, jog nors juslumo formos pateikia objektą intelektui, bet jo nemąsto, intelektas mąsto, tačiau jo

56Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 98. 57 Ten pat, p. 109 – 110. 58 Ten pat, p. 134-135.

22

sąvokos yra minties formos, kurioms dar nepažįstamas joks apibrėžtas objektas59, todėl reikalinga

trečia transcendentalinė sąlyga, nebūdinga intelekto sąvokų vienumui ir juslumo formoms. Tai yra

transcendentalinė vaizduotės arba figūrinė sintezė. Figūrinė sintezė yra kuriančioji arba spontaniška,

mat ji yra sugebėjimas objektą įsivaizduoti jo nestebint. Transcendentalinė vaizduotė sąvokai pateikia

objektą jo nestebint, todėl apima tiek juslumą, kiek tai susiję su objekto įsivaizdavimu jo nestebint, tiek

intelektą, kiek tai susiję su apercepcijos sintetiniu vienumu kaip sąlyga mąstyti juslinio stebėjimo

objektą. Minėtos sintezės, apimdamos tam tikrą (reiškinio arba objekto sąvokų) įvairovę, apima ir tai,

kas nepriklauso ne tik joms pačioms, bet ir visoms atskiroms sąvokoms arba stebiniams. Reikšminga

tai, kad sintezavimas vyksta tik patyrimui, o ne daiktams. Jei vyktų priešingai, intelektas savo veikla

kažkokiu būdu kartu su objekto vaizdiniu turėtų „sukurti“ ir jį patį. Intelektas tokiu sugebėjimu

nedisponuoja. Anot Kanto, mūsų prigimtis tokia, kad stebėjimas niekada negali būti nejuslinis, tai yra,

jame glūdi būdas, kuriuo objektai mus veikia60. Sugebėjimas mąstyti juslinio stebėjimo objektą yra

intelektas. Nepaisant to, intelektas neturi pirmenybės juslumo atžvilgiu, kadangi be juslumo mąstymui

nebūtų duotas joks objektas. Transcendentalinė vaizduotė suartina juslumą ir intelektą tam, kad pirmojo

pateiktas objektas galėtų būti mąstomas antrojo sąvokomis. Taip juslumas išvengia aklumo, o intelekto

sąvoka tampa turininga. Iš to, kas pasakyta išplaukia pamatinis intelekto taikymo principas. Pirma, visa

stebėjimo įvairovė paklūsta formalioms laiko ir erdvės sąlygoms. Antra, visa stebėjimo įvairovė

pajungta apercepcijos pradiniam sintetiniam vienumui. Visi įvairūs stebėjimo vaizdiniai subordinuoti

juslumo formoms tiek, kiek jie yra duoti. Apercepcijos vienumui tiek, kiek jie turi galimybę būti susieti

vienoje sąmonėje. Viena savimonė apima ir galimų reiškinių įvairovę ir pastaruosius atitinkančių

sąvokų įvairovę61. Kadangi tiek juslumo formos, tiek intelekto grynosios sąvokos yra a priori

prigimties, minėta įvairovė yra sintetinė. Būtent dėl šios priežasties pažinimo veikloje įmanomas bet

kokios sąvokos analitinis išskyrimas atitinkamam stebiniui apibrėžti. Juslumo formos ir intelekto

kategorijos sąveikauja ne subordinaciniais, tačiau koordinaciniais ryšiais. Akivaizdu, kad taikant

intelektą empiriškai, tai yra, stebiniui, egzistuojančiam laiko ir erdvės sąlygomis, intelektas privalo

paisyti minėtų koordinacijos reikalavimų. Tai reiškia, kad pažinimo rezultatyvumo reikalavimas verčia

taikyti tokią sąvoką, kuri atitinka empirinį stebinį.

Jau minėjome, jog tiek laikas, tiek erdvė nėra reiškiniai ar daiktai savyje. Šia prielaida remiantis

priėjome išvados, jog juslumo formų transcendentalinio statuso įsisąmoninimas kartu reiškia ir

59 Ten pat, p. 143. 60 Ten pat, p. 98 – 99. 61 Ten pat, p. 135.

23

patyrimo ribų įsisąmoninimą. Patyrimo apskritai galimybės sąlygos kartu yra patyrimo objekto

galimybės sąlygos62. Vadinasi, jei juslumas teikia objektą intelekto mąstymui, tai tik tokį, koks

įmanomas juslinio stebėjimo būdu. Kitaip tariant, juslumas intelektui gali pateikti tik tokį daikto

stebinį, koks įmanomas stebėjimo, tai yra, erdvės ir laiko sąlygomis. Vadinasi, intelekto veikla lieka

apribota stebėjimo būdo ir pažinime negali nepaisyti patyrimo ribų. Kadangi nežinome kito stebėjimo

būdo, o vien tik juslinį, tai intelekto empirinis taikymas jau pačiu savo pobūdžiu nurodo pavaldumą

patyrimo riboms. Be empirinio intelekto taikymo Kantas kalba apie transcendentalinį intelekto taikymą.

3.2. Transcendentalinis intelekto taikymas

Kalbėjimą apie grynąjį intelektą turi lydėti abstrahavimasis ne tik nuo visko, kas yra empiriška,

bet ir nuo laiko bei erdvės kaip juslumo formų. Abstrahavusis nuo bet kokio empirinio pažinimo

pagrindo sąvokos įgyja vien loginės mąstymo formos (be turinio: empirinio/transcendentalinio)

statusą63. Logika yra transcendentalinė, jei ji kalba apie proto ir intelekto dėsnius ir kiek pastarieji a

priori liečia objektus. Svarbiausias uždavinys yra patikrinti, ar visiškai atsiribojus nuo patyrimo

teikiamos medžiagos bei juslumo formų, įmanoma transcendentalinė „žinių gamyba“ vien tik

sąvokomis arba kategorijomis64. Pasitvirtinus tokiai galimybei tektų pripažinti intelekto autonomiją nuo

juslumo ir vadinasi, nuo patyrimo. Anot Joseph C. Evans, intelekto izoliaciją nuo juslumo reikia

vertinti atsargiai. Anot autoriaus, perėjimas į transcendentalinę logiką reiškia, jog atsiribojama nuo tik

nuo konkrečios juslumo formos, tačiau jokiu būdu nuo juslumo apskritai65. Vadinasi, nors atsiribojame

nuo patyrimo objekto, atsisakome bet kokio juslinio pagrindo, turi likti kažkas mūsų sąvokoms kaip

pakankamas pagrindas ką nors tikra teigti apie objektą a priori?

62 Šliogeris, A. 2005. Kantiškoji patyrimo samprata. Problemos, Vilnius: VU Leidybos direkcija, Nr. 68, p. 155. ISSN

1392–1126. 63Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p.100. 64 Kategorijas ir sąvokas Kantas laiko sinonimais, daugiau žr.: Grynojo proto kritika, 155. 65 Evans, J. C. Jr. 1984. The metaphysics of transcendental subjectivity. Descartes, Kant and W. Sellars. Amsterdam: Verlag

B. R. Gruner, p. 59.

24

Michelle Grier66 „Grynojo proto kritikoje“ aptinka dvi transcendentalinio intelekto taikymo

strategijas. Pirmoji yra pozityvi, antroji negatyvi. Negatyvios transcendentaliai taikomo intelekto

interpretacijos pagrindą autorė įžvelgia ten, kur Kantas kalba apie „savimi“ užsiimantį intelektą. Kitaip

tariant, transcendentalinis intelekto taikymas negatyvus, kai jis absoliučiai nesiejamas su pažinimo

pastanga67. Transcendentalinis taikymas čia referuoja vien į sintetinį aktyvumą, kuriuo siekiama

nustatyti esminius intelekto veiklos transcendentalinius kriterijus. Pozityvumo aspektą Michelle Grier

transcendentaliniame intelekto santykyje sieja su pažinimu. Tačiau tai vyksta taip, kad grynosioms

sąvokoms priskiriamas pozityvus žinojimo turinys visiškai nekreipiant dėmesio į juslumo dalyvavimą

pažinimo procese. Sąvokos siejamos su objektais nepaisant to, kokiomis sąlygomis (laiko ir erdvės)

pastarieji yra pateikiami. Pozityviai intelektas taikomas po jau įvykusių negatyviai taikomo intelekto

transcendentalinių operacijų. Pozityviai taikomas intelektas yra ne tik transcendentalus (yra pažinimo

sąlyga), bet ir transcendentalinis (savivokos dėka žino savo a priori statusą ir veikimo principus)68.

Nepaisant skirtingų pozityvumo ir negatyvumo krūvių abi strategijos persikloja. Kalbant apie pažinimą,

negatyvus intelekto taikymas reiškia, jog jis apskritai netaikomas. Pozityvaus taikymo atveju intelektas

taip pat nepajungiamas pažinimo veiklai, kadangi nekreipia dėmesio į juslumo teikiamą medžiagą. Šiuo

atveju, tokį taikymą Kantas vadina neįmanomu, kadangi objektas, apibrėžiamas vien sąvokomis, yra

noumenas ir, vadinasi, transcendentalinis intelekto taikymas, negalimas69.

Grier teigimu, transcendentalinis intelekto taikymo problema ne tame, kad abstrahuojamasi nuo

juslumo apskritai, o tame, kad abstrahuojamasi nuo mūsų konkretaus juslumo būdo – laiko ir erdvės

sąlygų70. Tokio pobūdžio atsiribojimas palieka sąvokas be objekto, tačiau tam, kad pastarosios galėtų

„veikti“ transcendentaliai, reikalingas nepozityvuojamas objekto provaizdis. Kantas čia vartoja

transcendentalinio objekto sąvoką.

66Grier, M. 1997. Kant‘s doctrine of transcendental illiusion. The Edinburgh Building, Cambridge: Cambridge University

Press, p. 76. 67 Ten pat, p. 79. 68 Tokio skyrimo nedaro nei Kantas, nei Michelle Grier. Toks terminų vartojimas priklauso šio teksto autoriui. 69Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 231,234, 235, 236, 241, 257. 70Grier, M. 1997. Kant‘s doctrine of transcendental illiusion. The Edinburgh Building, Cambridge: Cambridge University

Press, p. 83.

25

3.3. Transcendentalinis objektas

Grier transcendentalinėje Kanto analitikoje dar skiria ir „objektų apskritai“ vartojimą71. Autorės

teigimu, pastaruoju terminu remiamasi, kai turima omenyje tik galimo patyrimo juslinė įvairovė. Mūsų

manymu, toks skyrimas yra pernelyg smulkmeniškas ir dėl to nereikalingas. Kantas mini „objektus

apskritai“72, tačiau jų atskirai neaptaria ir niekur aiškiai nuo transcendentalinio objekto neskiria.

Transcendentalinis objektas reiškia tokį „x“, kuris aprėpia visus bet kurio galimo stebėti objekto

predikatus. Panašiai mąsto ir Deleuze‘as pritardamas, jog transcendentalinis objektas išreiškia visų

kategorijų ir sąvokų, taikomų objektui, visumą73. Tačiau tokia visuma „veikia“ pažinime, jei ji

koresponduoja galimo patyrimo įvairovei, suvienytai juslumo formose. Todėl reikalinga tokia

transcendentalinio objekto idėja, kurioje atsikartotų mūsų jau minėta sintetinės prigimties juslumo ir

sąvokų įvairovės galimame patyrime koordinacija. Apie transcendentalinį objektą Kantas sako:

„Transcendentalinis objektas yra reiškinio priežastis (pats nėra reiškinys) ir kuris pats nemąstomas nei

kaip dydis, nei kaip realybė, nei kaip substancija ir t.t. [...], apie šį objektą visiškai nežinoma, ar jis

mumyse, ar už mūsų, ar jis būtų sunaikintas, jeigu būtų sunaikintas kartu su juslumu, ar išliktų jį

pašalinus“74. Reiškinio priežastimi jis laikomas dėl to, jog savyje talpina galimą daikto duotį ir jusline,

ir sąvokine jos atmaina. Tačiau galime turėti tik transcendentalinio objekto idėją, kadangi pastarasis

nekoreliuoja su sau adekvačiu objektu patyrime. Tokias transcendentalinio objekto charakteristikas

nustatėme gana lengvai. Kiek kebliau yra, kai norime nustatyti pastarojo santykį su daiktu savaime.

Vietos dviprasmybei ar netgi šių dviejų konceptų laikymui vieno kitu atsiranda dėl to, jog

pirma, tiek daiktas savaime, tiek transcendentalinis objektas daro poveikį fenomenams. Antra, dėl to,

jog neskiriamas to poveikio šaltinis. Kaip fenomeną veikia daiktas savaime? Mes šią sąvoką

pasiekiame tik tuomet, kai abstrahuojamės nuo bet kokių patirtinių, juslinių (patologinių) liekanų.

Atkreipkime dėmesį, kad pats abstrahavimasis ir ėjimas prie vien tik mąstyti galimos noumeno sąvokos

įmanomas tik dėl prieš tai esančio patologizuoto pagrindo. Vadinasi, fenomeno ir noumeno santykyje

nei viena šalis negali rezervuoti autonomijos viena kitos atžvilgiu. Transcendentalinio objekto

dispozicija apima visą galimą patyrime patologinį turinį, todėl būtų nuoseklu manyti, jog būtent

transcendentalinis objektas yra būtina sąlyga prieiti patyrimo ribas. Kita vertus, noumenas,

71 Ten pat, p. 84-85. 72Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 249. 73 Deleuze, G. 1984. Kant‘s Critical Philosophy. The Doctrine of the Faculties. London: the Athlone press. p. 43. 74 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 259.

26

apribodamas patyrimą, esmingai lemia ir visų galimo patyrimo objektų konstituciją ir, vadinasi, tai, ką

kaip pagrindą abstrahavimuisi apima transcendentalinis objektas. Susidaro įspūdis, jog tiek daiktas

savaime, tiek transcendentalinis objektas kartu yra ne tik reiškinio, bet ir vienas kito priežastis. Ši

aporija gyvybinga tik tol, kol nedarome šaltinių skirtumo tarp daikto savaime ir transcendentalinio

objekto.

Intelektas apima daugiau, nei reiškinius, tačiau neturi įrankių stebėti pertekliaus75. Jis žino

daiktą savaime, tačiau jo nepažįsta. Dėl šios priežasties, jau minėjome, negalimas transcendentalinis

intelekto taikymas. Tačiau šįkart mums rūpi ne pati ši negalimybė, o tai, ką ji pasako apie daikto

savaime statusą. Jei sintetiniu jutimo ir sąvokų įvairovės vienumu neįmanoma aprėpti, to, kas už

patyrimo ribų, tai daiktas savaime, priklauso ne transcendentalumo, bet transcendencijos sričiai.

Noumenas su pažinimu susijęs tik tiek, kiek nustato jam ribas. Tuo tarpu transcendentalinis objektas

yra dėsninga transcendentalinių pažinimo sąlygų vystymo išdava. Tai reiškia, kad transcendentalinis

objektas „veikia“ tik šiapus patyrimo ribų ir priklauso imanencijai. Tiek transcendencija, tiek

transcendentalumas nepriklauso nuo patyrimo ir, vadinasi, abu yra a antjuslinės prigimties. Tačiau,

nepaisant to, reikia prisiminti, jog sintezavimas ir jutimo bei sąvokų įvairovės jungimas vyksta ne

daiktams, o galimam patyrimui. Todėl transcendentalinis objektas sudaro tik galimo patyrimo objekto

provaizdį ir yra skirtas imanentiniam taikymui par excellence.

Intelekto empirinio taikymo ribos atitinka patyrimo ribas. Tą rodo vien jau pačiu pavadinimu

nusakomas tokio taikymo pobūdis. Transcendentalinis intelekto taikymas, anot Kanto, yra

neįmanomas. Toks taikymas turėtų vykti objektui, kuris apibrėžiamas vien sąvokomis ir vadinasi, yra

daiktas savaime. Daiktas savaime numato patyrimo ribas, kurių peržengti negali ir transcendentalinis

taikymas. Šį patyrimo ribų galvosūkį Kantas išsprendžia sintezės būdu vienydamas viso galimo

patyrimo juslinius ir sąvokinius predikatus. Tai reiškia, kad transcendentalinės pažinimo sąlygos iš

anksto disponuoja konstitutyvia bet kokio objekto galimybe, pasireiškiančia spontanišku atitinkamos

sąvokos ir jos objekto vaizdinio išskyrimu iš to, kas bendra visom sąvokom ir visiems galimo patyrimo

objektams. Taip atsiranda bet kokio galimo patirti objekto provaizdis – transcendentalinis objektas.

Transcendentakinis objektas skiriasi nuo daikto savaime tuo, jog “galioja” tik šiapus patyrimo ribų.

75 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 239.

27

4. SPEKULIATYVUS PROTAS

Grynojo proto veikimo tikslas yra tiktai supratimas. Dėl to jis niekada tiesiogiai nesantykiauja

su tikroviškais objektais76, - jis netaikomas empiriškai. Minėjome, kad protas tokiu atveju taikomas

transcendentiškai. Tačiau mums rūpi ne transcendentinis, o būtent transcendentalinis proto taikymas

tiek, kiek jis susijęs su patyrimo ribomis. Skyriuje ”Apie grynojo proto sąvokas” Kantas suformuluoja

idėjos sąvoką77. Idėja yra tai, kas nors neapribotas patyrimu, apima tokį žinojimą, kurio viena dalis yra

patyrimas, tačiau netiesiogiai. Idėja atsiranda kaip intelekto taisyklių įvairovės ir principų vienumas

tam, kad jį suderintų su juo pačiu. Panašiai kaip tai daro intelektas juslumui. Grynasis protas idėjos

pavidalu pasilieka sau vien tik intelektinių sąvokų taikymo absoliutų totalumą ir kategorijomis

mąstomą sintetinį vienumą. Tokiu būdu priartėjama prie sąvokos, kuri niekada negali būti duota

adekvačiai patyrimui. Visų reiškinių absoliuti visuma yra tik idėja, sako Kantas78. Priklausomai nuo to,

kokių santykių visumą jos apima, transcendentalines idėjas Kantas skiria į idėją, apimančią subjektą,

įvairovę reiškinyje, daiktus apskritai. Kiekvienu atveju tenka tikrinti, ar protas, idėjoje vienydamas

reiškinių visumą, netampa šaltiniu sąvokų, kurios įgalina objektus pačius savaime laikyti a priori

sintetiškai apibrėžtais79. Idėjos objekto apibrėžimas priklauso nuo jos specifikos. Idėja pati įgalina kelti

klausimą, o kadangi jos objektas yra jos pačios sąvokoje, tai neįmanoma neatsakyti į minėtą klausimą.

Klausimas liečia tik tai, ar koks nors objektas atitinka kokią nors idėją. Jei objektas transcendentalinis,

tai mes jau minėjome, jog privalome pripažinti, kad jis mums lieka nežinomas, tačiau pakanka to, kad

jis bent nebūtų negalimas. Kitaip tariant, jei kalbame apie galimo patyrimo objektą, tai jį galime aptikti

pačioje idėjoje, nes ji neliečia jokio objekto paties savaime80. Būtent šis momentas išreiškia proto idėjų

ir patyrimo ribų santykį. Pirma, ką reiškia tai, jog Kantui pakankamas pagrindas yra tai,jog objektas

nebūtų negalimas? Negalimas yra tik daiktas savaime, visa kita priklauso galimam patyrimui. Vadinasi,

nors netiesiogiai, tačiau galime pripažinti nuotolinį ryšį tarp patyrimo, ir vadinasi, jo ribų bei tarp proto

idėjų taikymo. Kitaip tarinat, idėja negalima suvienyti to, kas yra už patyrimo ribų. Tą garantuoja

minimalus reikalavimas, kurio užtenka idėjai - kad objektas nebūtų negalimas. Todėl galima sakyti, jog

daiktas savaime idėjos atžvilgiu reiškia tą patį, ką ir juslumo bei intelekto formoms. Dar daugiau,

76 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 445. 77 Ten pat, p. 274. 78 Ten pat, p. 284. 79 Ten pat, p. 285. 80 Ten pat, p. 355.

28

žinojimas, sako Kantas, reikalauja ir subjektyvaus, objektyvaus pagrindo. Subjektyvus įsitikinimas

išreiškia žinojimą sau. Objektyvus įsitikinimas disponuoja tikrumo rangu ir todėl yra visų

įsitikinimas81. Transcenentaliniame proto taikyme nuomonės (kai vyrauja tik subjektyvus įsitikinimas)

maža, tačiau žinojimo per daug. Spekuliatyvus grynasis protas sau pagrindu empirijos imiti negali,

todėl įsipainioja į prieštaravimą, kuris išsprendžiamas tik praktinio proto pagalba.

4.1. Nuo spekuliatyvaus iki praktinio proto

Visų teorijų ir klausimų, kuriuos kelia grynasis protas, pagrindas yra ne patyrimas, tačiau pats

protas. Todėl tik proto galioje yra pagrįsti arba idėjos galiojimą, arba parodyti jos iliuziškumą ir

pretenzijas į tas sritis, kurios protą paverčia dogmatinio įrodinėjimo įrankiu. Grynasis protas, iškylantis

kaip savo paties teisėjas ir kritikos šaltinis, kelia griežtą reikalavimą: transcendentalinis klausimas

reikalauja transcendentalinio atsakymo82. Kitaip tariant, protas ne tik numato savo taikymo horizontą,

bet ir taikymo sąlygas, tik kurioms esant jis gali pretenduoti į aukščiausios mums žinomos

inteligencijos statusą. Tačiau savikritika ir toks proto intereso formulavimas rodo tai, kad idėjos

taikyme galimas suklydimas, todėl keldami klausimą apie jos taikymą, turime įsitikinti, ar jis atitinka

transcendentalinį kriterijų.

Minėtas suklydimas susijęs su Kanto nuostata, jog proto taikymas daiktų atžvilgiu duoda ir per

mažai, ir per daug83. Tai reiškia, jog negalime pasiekti spekuliatyvaus žinojimo tikrumo. Intelektas ir

grynasis spekuliatyvus protas veda dviejomis kryptimis: vienas už sąvokos į ją atitinkantį empirinį

stebinį, kitas į grynąjį stebinį, neturintį juslinio realumo. Pirmu atveju taikymas per siauras, nes

aplenkiamos idėjos, užbaigiančios proto taikymo apskritai vienumą ir tenkinamasi tuo, kas tik patyrime

gali patvirtinti savo realumą, antruoju atveju, taikymas duoda per daug, nes negalime rasti jokio

empiriniais parametrais disponuojančio stebinio, atitinkančio jau minėtas idėjas (pavyzdžiui, stebinio

„dievas“).

81 Ten pat, p. 562. 82Ten pat, p. 451. 83 Ten pat, p. 562, 563.

29

Tarp grynojo spekuliatyvaus ir grynojo praktinio proto egzistuoja tam tikras panašumas, susijęs

su jų taikymo ribomis. Intelektui jo pabaigą reiškia nuomenas, o idėjai (praktinio proto taikymo atveju)

jos pačios objekto savybės. Kadangi idėja objektą randa savyje84, tai jos taikymas turi išlikti

transcendentalinis. Protas čia susiduria su tam tikra idėjos taikymo riba, kurios nepaisant, daroma

klaida kaip ir intelektui peržengiant noumeniškumo kliūtį. Ne pati savaime idėja, bet jos taikymas viso

galimo patyrimo atžvilgiu gali būti išeinantis už jo ribų (transcendentinis) arba liekantis jo ribose

(imanentinis). Tai priklauso nuo to, ar idėja nukreipiama į tariamai ją atitinkantį objektą, ar į jos

taikymą apskritai objektams85. Jei grynojo proto taikymo atveju žinojimo (objektyvaus įsitikinimo) per

daug, tai darytina prielaida, jog protas gali nepaisyti nei intelekto, nei savo paties ribų ir mėgaujasi

pažinumo iliuzija, pranokstančia savo paties transcendentalinio sugebėjimo numanymą. Tokiu būdu

protas patenka į įvairius suklydimus, apleidžia patyrimo, kuriame turi glūdėti jo kelio gairės, dirvą ir

išdrįsta išeiti už patyrimo ribų į to, kas nepasiekiama ir neprieinama tyrimui, sritį, šioje viršūnėje

neišvengiamai patirdamas, svaigulį, nes šiuo požiūriu jis save mato visiškai atskirtą nuo bet kokio

patyrimą atitinkančio taikymo. Kadangi proto interesas yra transcendentalinis, todėl visada, kai jis

taikomas transcendentiškai, objektas iškeliamas iš idėjos ir padaromas jos pagrindu. Tokiu būdu

objektui suteiktas pirmumas idėjos atžvilgiu pastarąją iškreipia ir jos taikymą daro neteisingą. Kaip yra

praktinio proto taikyme?

Jeigu transcendentalinis proto taikymas postuluoja transcendentinį idėjų taikymą, tai praktinio

proto taikymui būdingas priešingas vyksmas. Praktinio proto atveju transcendentalinėms idėjoms

reikalingas imanentinis taikymas, laikant jas realių daiktų sąvokomis jos taikomos klaidingai –

transcendentiškai. Praktinio proto taikyme tikrumo problema išnyksta, mat pažinimo poreikį pakeičia

praktinis. Visa, kas žinoma, yra tik laisvos nuo patologinio determinizmo egzistencijos faktas.

Pastarasis savaime susijęs su tikrumu ta apimtimi, kuria moralinio subjekto elgesys atitinka sąvoką arba

idėją. Praktinio proto interesas tikrumą įgyja pagal savo dėsningumą kurdamas tvarką, kuo artimesnę

dorybės idėjai. Tokiu būdu moralinė idėja (pavyzdžiui, teisingumo) yra tai, kas saisto patyrimą, kas yra

su juo suderinta net ir tuo atveju, kai būtina numatyti kokią nors transcendenciją kaip postulatą tam,

kad paaiškėtų siektinos tvarkos idealas.

Gali kilti klausimas, kaip idėja, kurią grynasis protas taiko transcendentiškai, gali būti taikoma

imanencijoje, tai yra, patyrimui? Moralinės tvarkos sąvokos objektas yra grynasis stebinys, todėl tai,

84 Ten pat, p. 472, 473, 474. 85 Ten pat, p. 454.

30

kas juos sieja, yra tik loginės, su turiniu nesusijusios reikšmės santykis. Tai reiškia, kad moralumo

sąvoka taikoma objektui, kuris pažinimo perspektyvoj neduoda jokio rezultatyvumo. Anot Deleuze‘o,

nors sąvoka pažinumą laiduoja tik galimo patyrimo objektui ir tik kartu su patyrimu, minėtas loginės

reikšmės likutis pakankamas tam, kad su sąvoka susijusio objekto realumą būtų galima patvirtinti

praktiniu proto taikymu86. Praktinis protas kurią tokią tvarką, kurios padariniai patyrime kuo labiau

atitiktų jos idėją. Todėl moralė, jeigu ją laikome moralinio proto produktu, predikatą aptinka laisvės

idėjoje ir realumą pasiekia ne pažinimo formomis, o praktiniu įgyvendinimu. Šiuo įgyvendinimu

praktinis protas „pavaduoja“ grynąjį protą. „Praktinio proto kritikoje“ Kantas sako, jog spekuliatyvusis

protas būtų patenkintas, jei pats gebėtų spręsti šias problemas, tačiau spekuliacija to padaryti

nepajėgia87. Praktinis protas savo taikymu laiduoja idėjų, kurių realumas neigiamas spekuliatyviame

taikyme, tikrumą.

86 Deleuze, G. 1984. Kant‘s Critical Philosophy. The Doctrine of the Faculties. London: the Athlone press, p. 53 87 Kant, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 17, 27.

31

5. PRAKTINIS PROTAS

„Grynojo proto kritikos“ įvado pabaigoje Kantas išsitaria, kad skirstant transcendentalinę

filosofiją į atskiras jos dalis, moralės filosofija turi būti eliminuota. „Skirstant reikia žiūrėt, kad į jį

(mokslą88) neįeitų jokia sąvoka, kurioje yra kas nors empiriška, kitaip tariant, kad apriorinis pažinimas

būtų visiškai grynas. Todėl, nors aukščiausieji moralės pagrindiniai teiginiai ir jos pagrindinės sąvokos

yra apriorinės žinios, vis dėlto jos nepriklauso transcendentalinei filosofijai, nes, nors jos savo nuostatų

negrindžia malonumo ir nemalonumo, geismų ir polinkių ir kitomis sąvokomis, kurios visos yra

empirinės kilmės, tačiau, kuriant grynosios dorovės sistemą, šios sąvokos būtinai turi įeiti į pareigos

sąvoką arba kaip kliūtis, kurią reikia įveikti, arba kaip paskata, kuri neturi tapti elgesio motyvu. Todėl

transcendentalinė filosofija yra grynojo, vien tik spekuliatyviojo proto filosofija“89. Šią citatą toliau

naudosime kaip orientyrą mūsų pastangai išgryninti teorinio ir praktinio proto santykiui bei pastarojo

ryšiui su patyrimo ribomis.

Pirma, į ką mums reikia atkreipti dėmesį, yra tai, jog jei moralės filosofija, anot Kanto, nėra

transcendentalinės sistemos dalis. Tokiu atveju mūsų pastanga sieti praktinio proto taikymą su patyrimo

ribomis žlunga, kadangi mes siekiame nustatyti patyrimo ribų poveikį visoje Kanto transcendentalinėje

filosofijoje. Kantas sugriovęs tokią galimybę, ją pats ir atkuria. Karaliaučiaus mąstytojo pozicija

dviprasmiška, nes „Dorovės metafizikos pagrinduose“ išsakoma apriorinė moralės principų kilmė.

Kantas sako, kad visame praktiniame pažinime moralės dėsniai ir principai ne tik iš esmės skiriasi nuo

viso kito, kas yra nors kiek empiriška, bet ir visa moralės filosofija apskritai remiasi savo grynąja

dalimi90. Faktą, jog valios determinacijai užtenka proto dėsnio, laikysime pakankamu pagrindu moralės

filosofijos transcendentaliniam statusui patvirtinti.

Santykį tarp praktinio proto taikymo ir patyrimo ribų galime nagrinėti dvejomis strategijomis.

Pirmoji susijusi su praktinio proto išplėtimu į antjusliškumo sritį, dėl kurios patyrimo ribos praktiniame

taikyme apskritai negalioja. Antroji susijusi su patyrimu kaip tuo, kas, Kanto žodžiais, praktiniam proto

taikymui sudaro arba kliūtį, arba amoralią paskatą. Pradėkime nuo pirmosios.

88 Skliausteliai aut. 89 Ten pat., p. 71, 72. 90 Kantas, I. 1980. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, p. 10.

32

5.1. Praktinio proto taikymo formalus pobūdis

Teoriniame proto taikyme Kanto išvada buvo ta, kad patyrimo objektai yra ne daiktai savaime,

o reiškiniai. Pažinimo tikrumas čia susijęs su tokiu spekuliatyvaus proto taikymu, kai kategorija atitinka

savo stebinį patyrime. Kai kategoriją taikome vien tik mąstyti galimam daiktui (noumenui), savo

pažinimo niekaip neišplečiame, kadangi juslumas mums neteikia tokio objekto stebinio ir, vadinasi,

pažįstantysis subjektas yra priverstas pripažinti patyrime esant ribas. Nepaisant to, sako Kantas, tomis

kategorijomis, jei negalima pažinti, tai įmanoma bent jau mąstyti91. Dėl šios priežasties kategorijoms

rezervuojama vieta intelekte ir taip garantuojamas jų objektyvus realumas, nors pastarasis neatneša

jokių žinių. Jei tokią kategoriją priskiriame daiktams patiems savaime, tai, nors ji negali apibrėžti taip,

jog pateiktų apibrėžtą objektą teorinio pažinimo tikslu, visgi ji gali jį apibrėžti praktinio taikymo

tikslu92. Laisvės dėsnis pakyla virš bet kokios empirinės duoties ir savaveiksmiu aktu manifestuojasi

kaip antjuslinis priežastingumas. Būtent toks praktinio proto pobūdis ir yra esminis jo apriorinės (o

todėl ir transcendentalinės) prigimties įrodymas. „Grynosios valios, [...] objektyvus realumas moralės

dėsnyje duotas a priori tarsi faktu, nes taip galima vadinti valios determinaciją, kuri neišvengiama, nors

ir nesiremia empiriniais principais. Bet valios sąvokoje jau glūdi priežastingumo sąvoka, tad grynosios

valios sąvokoje glūdi iš laisvės kylančio priežastingumo sąvoka, t. y. tokio priežastingumo, kuris

apibrėžiamas ne pagal gamtos dėsnius, taigi neprieinamas empiriniam stebėjimui, kaip jo realumo

įrodymui, bet kuris savo objektyvų realumą visiškai pateisina a priori grynajame praktiniame dėsnyje,

tačiau (tai lengva įžvelgti) ne teoriniam, bet vien tik praktiniam proto taikymui“93. Praktiniu proto

taikymu sutraukoma empirinio priežastingumo grandinė, vadinasi, jam negalioja patyrimo nustatyti

apribojimai. Formalios praktinio proto prigimties įsisąmoninimas laiduoja laisvės dėsnį.

Laisvos valios principas yra įgyvendinamas tik per subjektą94. Praktinis protas pastarajam

diktuoja poelgį (taisyklę) kaip priemonę norimo tikslo pasiekimui. Tokią taisyklę Kantas vadina

imperatyvu. Tačiau protas subjektui nėra vienintelis valios determinantas kaip dėsnis. Juo gali būti ir

koks nors tikslas. Pagal tai imperatyvai skiriami į hipotetinius ir kategorinius. Be šių, valia gali būti

91Kantas, I. 1980. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, p. 72. 92 Ten pat, p. 72. 93 Ten pat, p. 73. 94 Ten pat, p. 31.

33

determinuojama ir elgesio maksima. Kylant nuo maksimos per hipotetinį imperatyvą iki kategorinio

adekvačiai iki minimumo mažėja ir patologinių determinantų įtaka. Tačiau problema tame, kad

imperatyvo formalumas leidžia valią determinuoti vien subjektyviomis paskatomis. Subjektyvius

determinantus Kantas skiria į išorinius ir vidinius. Pirmieji yra auklėjimas ir pilietinis būvis, antrieji

fizinis jausmas ir moralinis jausmas95. Šių paskatų „įdarbinimas“ numato antjusliškumo kaip praktinio

proto taikymo šaltinio sunaikinimą. Tai reikštų, kad moralės sritis remiais empiriniais principais, ir

vadinasi, apribota patyrimo.

Kad išspręstume šią problemą, turime bent trumpam palikti „sunkią“ spekuliatyviojo proto

kalbą ir persikelti vien į moralės filosofijos reikalus. Savaime suprantama, kad teiginiai, palaikantys

tokį požiūrį, taip pat imami iš moralės tyrinėjimų srities. Kanto formalistinės moralės principų kritikai

teigia, jog Kanto imperatyvų indiferentiškumas nėra įmanomas. Visada prieš moralinį veiksmą

egzistuoja atitinkama presupozicija ir praktinis protas nėra apvalytas nuo patyrimo liekanų, ir vadinasi,

turi skaitytis su jo ribomis. Patyrimu čia laikome visus aukščiau išvardintus išorinius ir vidinius

subjektyvius elgesio determinantus.

5.2. Formalaus taikymo kritinės prielaidos ir jų įveika

Alasdairas Macintyre‘as „Trumpoje etikos istorijoje“, sako, jog kategorinis imperatyvas

būdamas logiškai beprasmiškas turi didžiulę socialinę reikšmę. Anot Macintyre‘o, „Kanto pareigos

samprata yra tokia formali, kad jai galima suteikti bet kokį turinį; ją galima pateikti norint sankcionuoti

ir motyvuoti ypatingas pareigas, kurios gali būti pasiūlytos konkrečioje socialinėje ir dorovinėje

tradicijoje. Kadangi ji atskiria pareigos sąvoką nuo tikslų, siekių, norų ir poreikių sąvokų, joje glūdi tai,

kad pasirinkdamas veiklos kryptį aš tik galiu paklausti, ar taip darydamas galiu nuosekliai norėti, kad

tokia veikla turėtų būti visuotinė, o ne klausti, kokie jos tikslai ar ko ja siekiama. Kiekvienas, perpratęs

Kanto pareigos sąvoką, perpranta konformizmą valdžios atžvilgiu.“96. Macintyre‘as sociologizavo

Kantą, interpretavo jį kaip galimą atviros visuomenės priešą, kalbėjo apie jo padarinius Vokietijoje97.

Anot, Macintyre‘o, nuo socialinės tvarkos nepriklausomas moralinis požiūris skatina konformizmą ir

95 Ten pat, p. 56. 96 Macintyre, A. 2000. Trumpa etikos istorija. Vilnius: Charibdė, p. 181. 97 Baranova, J. 2004. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla, p. 77.

34

prisitaikėliškumą. Jei Kantas teigė, kad moralės privalomumo sąlygų reikėtų ieškoti vien tik apriorinėse

žmogaus proto idėjose atmetant bet kokias vidines ir išorines žmogaus veiksmų paskatas arba

determinantus, tai Macintyre‘as, priešingai, sako, kad moralės turinys negali būti nesusietas su tuo, kas

yra išorė, tai yra, aplinkybėmis. Savo knygoje „After Virtue. A study in moral theory“ autorius teigia,

kad pats Kantas savo „Praktinio proto kritikoje“ pripažįstąs būtinybę tam tikros teleologinės struktūros,

be kurios pati moralė būtų nesuprantama. Čia autorius kalba apie Kanto grynojo praktinio proto

prielaidas kaip apie teleologinę struktūrą, būdingą moralės vidinei logikai. Macintyre‘as toliau sako,

kad minėtų prielaidų atsiradimas jau Kanto amžininkams, tokiems kaip Heine ir vėliau

neokantininkams, atrodė kaip kompromisinis ir nepateisinamas nuolaidžiavimas pozicijoms, kurias

Kantas jau buvo atmetęs98. Taigi, anot, Alasdairo Macintyre‘o, moralė visada remiasi tam tikromis

presupozicijomis, tiek juslinėmis, tiek intelektinėmis. Atskyrus moralę nuo šių prielaidų, ji virsta

priešingu dalyku dorovei ir suteikia „žalingą ar klaidingą autoritetą tam tikroms socialinėms

pretenzijoms“.

Kiti panašiu stiliumi kritikavę Kantą buvo Adorno ir Horkheimeris. Pastarieji kritikuoja

Apšvietos projektą, kaip „išlaisvinusį“ žmogaus protą nuo bet kokio tarnavimo, protą nesivadovaujantį

jokia institucija. Anot Adorno ir Horkheimerio, Apšvietos ideologijai būdingas racionalumo principas

atsisakė prasmės ir gamtą pavertė objektyvybe, kuri pažįstama tiek, kiek galima ja manipuliuoti, ją

įvaldyti. Visa instrumentalizuojantis protas susvetimėjimo kaina tapo mašininės gamybos principu.

Pasak, Adorno ir Horkheimerio, tokios yra Kanto ir apskritai Švietimo epochos minties revoliucijos

pasekmės. Todėl, anot autorių, Kanto praktinė filosofija yra ne daugiau kaip sentimentalus ir

moralizuojantis kompromisas, reiškiantis atsitraukimą nuo radikalių kantiško kriticizmo pasekmių.

Kitaip tariant, Kanto moralės teorija įgyvendina atsitraukimą nuo „Grynojo proto kritikos“ smūgio:

moralės filosofijoje Kantas daro kompromisą, užjausdamas paprastus žmones (tokius kaip jo ištikimas

tarnas Lampe, nuolankiai laikantis skėtį šeimininkui, kai lyja), suteikdamas jiems būtinas iliuzijas

(moralinius „postulatus“), įgalinančius gyventi patenkinamą kasdienį gyvenimą99. Adorno ir

Horkheimerio nuomone, toks skilimas būdingas buržuazinei visuomenei, kai instrumentinio

išnaudojimo ir „šaltų“ rinkos santykių logika yra bandoma išpirkti „patetiška morale ir sentimentalia

filantropija“. Kaip ir Macintyre‘as, minėti mąstytojai panašiai kritikuoja Kanto formalizmą. Teigiama,

kad „kol neatkreipiamas dėmesys, kas naudojasi protu, pastarasis ne daugiau giminiškas prievartai negu

98 Macintyre, A. 2007. After Virtue. A Study in Moral Theory. Notre Dame, Indiana: University of Notre Dame Press, p. 56. 99Žižek, S. 2005. Etika anapus gėrio. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Sudarė ir iš

anglų kalbos išvertė Audronė Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 118.

35

tarpininkavimui, pagal individo ar grupės padėtį jis kaip duotybę įteisina karą ar taiką, toleranciją ar

represijas. Kadangi turinio tikslus jis demaskuoja kaip gamtos jėgas prieš dvasią, kaip kenkiančius jo

paties įstatymų leidybai, formaliai jis tarnauja bet kuriam natūraliam interesui.“100.

Apibendrintai galime sakyti, jog Kantas kritikuojamas tuo, jog jo paties epistemologinis

kriticizmas kaip Apšvietos projekto dalis yra antimetafizinis judesys, derantis su rinkos santykiais ir

visa instrumentalizuojančio mąstymo logika, prie kurios labai dera veidmainiška jo moralės teorija,

kuri dėl savo formalaus pobūdžio tampa neįpareigojanti. Kanto pareigos formalizmas tiesiogiai

siejamas su subjekto socialinės atsakomybės praradimu, su prisitaikėliškumu, su galimybe dangstytis

etinės istorinės substancijos „tikrove“. Vadinasi, kiekvienąkart etinis subjektas užuot determinuojamas

dėsnio, veikia empirinio pobūdžio paskatomis, kurios jam gali būti atsitiktinai primetamos istorinių

aplinkybių. Formalaus imperatyvo pobūdis visuomet už savęs slepia numatomą pagrindą, niekada

nekylantį iš laisvės. Šitaip moralė perima pažįstančiojo proto principus. Pirmiausiai apskaičiuojama ir

numatoma tikslas bei nauda, o tada tam tikslui pasirenkamas elgesio modelis. Paskata ir poelgis atitinka

daikto ir jo sąvokos santykiui. Lygiai kaip teorinis protas meta a priori tinklą gamtos link, taip ir

praktinis protas elgiasi su dorove intersubjektyvume. Kadangi antrasis atkartoja pirmąjį, tai jo

pastangos pakilti virš jusliškumo ir patyrimo ribų yra bevaisės.

Trumpai apžvelgę kritines formalaus praktinio proto prielaidas, pereikime minėtų prielaidų

atrėmimo.

Kanto formalizmo kritika randasi dėl to, kad neįvertinamas pats kantiškosios etikos formalumo

griežtumas101. Kanto moralės dėsnis remiasi dvigubu formalizmu: pirma jis aptinkamas vien formos

apimtimi102 ir antra, ta forma determinuoja subjekto veiksmus. Imperatyvas, liepiantis elgtis taip, kad

moralės subjekto valios maksima galėtų atitikti visuotinę įstatymų leidybos formą, yra formalus ta

apimtimi, kuria subjektui konkrečiai nepasakoma, kaipgi elgtis in concreto? Šis klausimas lieka

neatsakyta mįslė. Rigoristinė Kanto etinė sistema verčia daryti išvadą, kad dorovė gali pozityvaus

turinio ir neturėti, ir turėti. Nepaisant to, dėl tokios etinių imperatyvų formuluotės aišku, tai, kad

moralinė tvarka negali turėti ir neturi jokio prieš-egzistencinio turinio, netgi paliepimo forma. Vadinasi,

100Adorno, T., Horkheimer, M. 2006. Apšvietos dialektika. Vilnius: Margi raštai, p 119. 101Žižek, Slavoj. 2005. Etika anapus gėrio. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Sudarė

ir iš anglų kalbos išvertė Audronė Žukauskaitė.Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 137. 102 Kant, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 40.

36

toks Kanto pusiau išsakytas moralinės tvarkos statusas pilną ir užbaigtą pavidalą įgauna tik po ir per

faktinį moralės subjekto veiksmą. Tai implikuoja tolimesnes išvadas, jog apskritai etinė tvarka yra

niekas be subjekto. Etinis laukas neatsiranda prieš subjektą ir nesinaudoja juo tik kaip savo

įsigyvendinimo įrankiu. Atvirkščiai, subjektas etiniu veiksmu konstituoja moralinę tvarką kaip

universalią ir antlaikišką. Kitais žodžiais tariant, Kanto įstatymas yra abstraktus ir dėl to formalus,

tačiau dėl tokių savo savybių, moralinis imperatyvas įpareigoja etinį subjektą pasirinkimui ir

atsakomybei. Kadangi Kanto formalizmas nenurodo jokios istoriškai apibrėžtos etinės substancijos, tai

subjektas pats priverstas, kaip sako Žižekas, imtis atsakomybės abstraktų moralinio įstatymo turinį

išversti į konkrečius paliepimus. Kaip universalaus dėsnio ir konkrečios pareigos mediatorius, čia

būtinas aktyvus subjektas. Suvokiant Kanto pareigos būtiną formalizmą iki radikalaus griežtumo, į akis

krenta pačių Kanto kritikų pozicija. Jeigu pirmumą etiniame gyvenime teikiame išorinėms kauzalinėms

aplinkybėms, tai ištriname subjektą kaip steigiantį moralinę tvarką ir pastarąją pripažįstame

egzistuojant dar iki bet kokio veiksmo. Tokiu būdu etinė tvarka įgytų imperatyvumo požymius

nepriklausomai nuo subjekto individualių preferencijų pareigos ir apskritai moralinių reikalų klausimu.

Dėl šios priežasties, subjektui nelieka nieko kita kaip vien tik taikytis prie egzistuojančios nekintamos

ir nepakeičiamos moralinės tvarkos ir savo elgesį modeliuoti tik pagal amžiams įtvirtintus kanonus.

Priešingai nei sako, Macintyre‘as, būtent tokioms aplinkybėms esant susidaro prielaidos

konformistiniam ir prisitaikėliško būdo elgesiui. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, tai, jog kaip tik

tokia etinė tvarka yra palankiausia formalizmui. Pavyzdžiu galime paimti teisinę tvarką, jei ji nors

minimaliai disponuoja etiniu užtaisu. Teisė suprantama kaip teisių ir pareigų vienovė103, kaip anų

dviejų opozicijų pusiausvyra ir jai svarbu tik tos pusiausvyros išlaikymas, todėl ji į žmogų žiūri jau tik

kaip į jos įgyvendintoją (sakoma – teisės subjektas), o ne kūrėją. Dėl tokio savo pobūdžio teisė

disponuoja minimaliausiu etiniu užtaisu: nedaryk žalos kitiems ir nepažeidinėk kito teisių. Etinio

veikėjo moralaus elgesio spektras siaurinamas etinio perfekcionizmo sąskaita. Tokiu būdu svarbiausia

tampa elgtis ne moraliai, bet legaliai. Kantas kalbėjo apie elgesį, atitinkantį legalumo, bet nebūtinai

moralumo standartus. Nuo subjekto sprendimo atskirta etinė tvarka skatina vien tik legalų elgesį. Čia

subjektui rūpi vien tik tai, ar jo elgesys atitinka pareigą, tačiau tikroji šio atitikimo priežastis yra

ignoruojama104. Legalumo standartus atitinkančio elgesio determinantas visada yra paremtas

patologiniu išskaičiavimu ir dėl to pats veiksmas atliekamas formaliai, o etinis veiksmas visada numato

tikrą valią kaip veiksmo paskatą. Šiuo atveju, kantiškoji etika reikalauja, kad atitinkamas poelgis ne tik

103Vaišvila, A. 2000. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, p. 95. 104Zupančič, A. 2011. Ethics of the Real. Kant and Lacan. London/New York: Verso, p. 14.

37

sutiktų su pareiga, bet ir kad vien tik tas atitikimas būtų paskata moraliniam poelgiui. Taigi, formalumo

etiketė daug labiau tinka etiniam požiūriui, kuris save sieja su aplinkybėmis. Antra priežastis, dėl kurios

konformizmas ir prisitaikėliškumas, o kartais siaubingos socialinės pretenzijos yra labiau įmanomos

kaip tik ten, kur atsisakoma Kanto mokymo apie moralę, yra minėtas formalizmo griežtumo

neįsisąmoninimas. Jau sakėme, kad tik subjektas pats yra atsakingas už tai, kad abstraktų moralinio

įstatymo turinį išverstų į konkrečius etinius paliepimus. Tam, kad subjektas galėtų tai padaryti, svarbi

tampa jo laisvės galimybė. Kaip moralinis agentas gali būti laisvas, jei tiek vidinio, tiek išorinio savo

egzistavimo modusais jis yra pajungtas gamtinio priežastingumo tvarkai? Kaip galime būti tikri dėl

savo laisvės? Net „psichologinė laisvė“, vidujybė negali būti mums atsakymas, nes yra dar viena

empirinio registro atmaina. Alenkos Zupančič nuomone, atsakymas susijęs su kaltės sąvoka.

Racionalios būtybės teigia, jog galėjo palikti neužbaigtus tam tiktus veiksmus, kuriuos jos visgi atliko,

nepaisant to, kad pastarieji buvo determinuoti praeities įvykių ir dėl to buvo tapę neišvengiama

būtinybe. Žmogus tokius veiksmus gali slėpti vaizduodamas juos kaip klaidą, padarytą netyčia, jis taip

pat kaltina kauzalinių santykių dėsningumą tam, kad galėtų atsverti kaltės jausmą105. Anot Zupančič,

Kantas čia kalba apie tai, kad tai, kas įrodo laisvės galimybę, arba, tiksliau, kas laisvę padaro faktu,

pažįstama kaltės pavidalu. Autorė pabrėžia, kad kalbant apie laisvės galimybę ir kaltę, pastarąją mąstyti

privalu paradoksalia struktūra, tai yra, kaip faktą, jog moralinis subjektas jaučia kaltę net ir tada, kai jo

elgesys buvo griežtoje deterministinių santykių priklausomybėje. Labai svarbu pabrėžti tai, kad kaltės

jausmo kaip nuorodos į laisvę momentas nėra susijęs su tuo, dėl ko ta kaltė jaučiama. Kaltės turinys ir

jo formacijos dėl to, kad moralinis veikėjas atliko vieną ar kitą veiksmą, ar ne, nesvarbu. Svarbiausia

čia pats kaltės faktas, pasireiškiantis kaip laisvės spaudimas/poveikis. Paradoksas tame, kad sąmoningai

suvokdamas, jog dalyvauja gamtinių santykių natūralioje būtinybėje, etinis veikėjas visada žino ir apie

laisvą pasirinkimą. Vadinasi pati laisvė nėra kažkur už kauzalinio determinizmo santykių, tačiau

atvirkščiai, ji manifestuojasi tuose santykiuose juos nutraukdama. Moralinis subjektas visada

disponuoja galimybe iš gamtinio priežastingumo rezultato tapti to rezultato priežastimi. Vadinasi, jei

pripažįstame laisvės galimybę, tai atmetame moralinio subjekto subordinaciją etinei struktūrai arba

tvarkai. Dėl to, etinis veikėjas laisvas tam, kad prisiimtų atitinkamus normatyvinius įsipareigojimus.

Alenkos Zupančič žodžiais, kantiškasis subjektas pats pozityvuoja savo pareigą ir už ją visiškai

atsako106. Kantas savo formalistine etika nesiekia paaiškinti konkrečios istorinės situacijos, kurioje yra

etinis subjektas ir aplenkia aiškiai apibrėžtą etinio gėrio substanciją. Nepaisant to, Kanto moralės

105 Ten pat, p. 25. 106 Ten pat, p. 58, 59.

38

mokymo unikalumą ir sudaro formalus neapibrėžtumas. Moralės dėsnis nepasako man, kokia yra mano

pareiga, jis tik teigia, kad aš privalau atlikti pareigą107. Šitaip į moralinio Absoliuto sąvoką

inkorporuojamas ir subjektas, kurio veiksmai apskritai yra pozityvių moralinių normų garantas. Dėl

tokio subjekto statuso etinėje tradicijoje atsiranda lemtingas plyšys, leidžiantis atmesti siūlomą istorinio

gėrio substanciją. Tad ar neatrodo taip, kad būtent tada, kai subjektas išmetamas iš moralinio Absoliuto

sampratos, kai nepritariama nuostatai, jog toji tradicija visada yra „medijuota“ subjekto ir kad ji

„galioja“ tik tiek, kiek yra prisiimama pastarojo, atsiranda sąlygos monstriškas pasekmes turintiems

veiksmams? Moralinis veikėjas pernelyg negriežtai vertindamas Kanto etikos formalumą, lengvai

nuslysta ten, kur elgesys modeliuojamas tapatinantis su istorinės etinės tradicijos, tai yra, aplinkybių

diktuojama mada. Dėl to, subjektas gali savo veiksmus teisinti savo pareiga, tai yra, naudoti savo

pareigą kaip priedangą nuo atsakomybės už savo veiksmus. Tokia pareiga turi būti atmesta kaip

veidmainiška. Moralinis subjektas save instrumentalizuoja ir atiduoda kažkokio neva istorinio

būtinumo valiai ir tokiu būdu save išteisina nuo savo poelgių padarinių: „argi nėra malonu galėti sukelti

skausmą kitiems, visiškai suvokiant, kad aš nesu atsakingas, kad aš tik įgyvendinu Kito valią?“108.

Iš to, kas pasakyta neturėtų susidaryti klaidingas įspūdis, jog deterministinio priežastingumo

santykiai ar atitinkama tradicinė ar istorinė etinio gėrio samprata yra lyg kokios bjaurastys, kurių reikia

atsikartyti vardan absoliučiai gryno etinio veiksmo galimybės. Sakėme, kad laisvė manifestuojasi ne už

kauzalinių santykių, bet juose. Taigi, moralinis subjektas savo moralinį veiksnumą gali suvokti visų

pirma tik dėl to, kad jis yra tų pačių priežastingumo santykių produktas ir juose dalyvauja. Praktinio

proto formalus taikymas laiduoja tokią galimybę. Esminis momentas yra etinio veikėjo galimybė

„neužpildyti“ kategorinio imperatyvo kaip formos patologiniu turiniu. Vadinasi, moralus veiksmas

randasi tik paneigiant jau esančią etinę sanklodą, nuo jos atsispiriant. Tokiu būdu keičiama istoriškai

konkreti etinė substancija. Praktinio proto taikymo adresatas šiuo aspektu yra pats patyrimas.

Aptinkame identišką reikalavimą, būdingą tiek praktiniam, tiek teoriniam protui. Etinės sankloda kaip

pagrindas būtina tam, kad galėtų manifestuotis laisvė. Šį aspektą palaiko ir praktinis protas,

pritardamas, jog noumenas pasiekiamas tik abstrahuojantis nuo bet kokių patirtinių, juslinių liekanų.

Tai vienas ir tas pats procesas. Skirtumas tik tas, kad spekuliatyvinis protas noumeną pasiekia kaip ribą

tam, kad pažinimo nepaverstų iliuzija. O praktinis protas tam, kad paneigęs juslumo pančius, galėtų

107Žižek, S. 2005. Etika anapus gėrio. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Sudarė ir iš

anglų kalbos išvertė Audronė Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 156. 108 Ten pat.

39

manifestuoti laisvę. Kantas sako, kad valia, kuriai subordinuotas dėsnis, yra objektų priežastis109.

Vadinasi, subjektui pripažįstamas daikto savaime statusas. Praktinis proto taikymas gali vykti tik

patyrimui arba, kitaip tariant, jis pradeda naują priežasčių grandinę110. Tai reiškia, kad subjektas, bent

jau praktiniu požiūriu, produkuoja fenomeną ir būdamas virš patyrimo ribų jas nuolat veikia111.

5.3. Praktinio proto kliūtys

Kas liečia juslinę paskatą, kuri neturi tapti elgesio motyvu, tai mes jau nurodėme, kad subjektas

yra laisvas ir savo elgesio tokiam determinantui gali nepajungti. Čia dar galime pridėti tai, ką apie

tokios maksimos struktūrą Kantas sako savo „Religija vien tik proto ribose“112. Kantas aptaria santykį

tarp juslumo ir gryno dėsnio maksimoje. Tam, kad galėtume spręsti apie subjekto amoralumą, vien tik

juslinių paskatų numatymas maksimoje yra nepakankamas. Juslinė paskata nužemina žmogų iki

gyvuliškumo ir todėl nebelieka moralinio pagrindo išvadoms apie jo amoralumą. Jeigu maksimoje

aptinkame tokią valią, kuri pagal dėsnį piktavališka (be jokio empirinio turinio), tai to jau per daug, nes

prieštaravimas dėsniui pats pavirsta paskata113. Anot Kanto, žmogus priklausomas nuo juslinių paskatų,

tačiau negali atsisakyti moralės dėsnio, kuris jį veikia „nenugalimai“114. Esminis momentas čia tas, kad,

nors į valios maksimą įskiriami ir juslumas, ir dėsnis, skirtumą tarp to, kas moraliai geras, ar moraliai

blogas sudaro ne determinantų opozicija. Skirtumą lemia ne jų koordinacija, tačiau subordinacijos

santykis maksimoje. Moralus elgesys priklauso nuo to, kuri iš nurodytų paskatų padaroma viena kitos

sąlyga. Vadinasi, žmogus blogas todėl, kad įskirdamas paskatas į savo maksimą jis pakeičia jų moralinę

tvarką. Čia mes vėl matome panašumą tarp praktinio ir teorinio proto taikymo. Jeigu teorinis protas

reikalauja skirti pažinimo šaltinius vardan pažinimo objektyvumo, tai praktinis protas reikalauja

nelaikyti vienarūšėmis juslinių ir grynųjų paskatų. Tokia determinantų santykio dinamika dar kartą

apeliuoja į aukščiau išsakytą subjekto pasirinkimo laisvę. Todėl juslinės paskatos įveikia yra visuomet

egzistuojantis variantas. Atrodo, kad Kanto minimos kliūties įveikai turėtų pakakti to paties sprendimo,

kuriuo įveikiamos juslinės paskatos. Juolab, kad citatoje, kurią mes sau ėmėme kaip orientyrą šiam

109 Kant, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 61. 110 Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis. p. 390, 392. 111 Pavyzdžiui kurdamas tokią tvarką ir pagal tokią idėją, kokia dar niekada nebuvo taikyta praktiniu požiūriu. 112 Kant, I. 2000. Religija vien tik proto ribose. Vilnius: Pradai. 113 Ten pat., p. 52. 114 Ten pat., p. 52.

40

skyriui, Kantas kliūtį praktiniam protui laiko esant empirinės kilmės. Tačiau, jeigu šioji kliūtis,

nedviprasmiškai paties Kanto atskiriama nuo amoralumą garantuojančios paskatos, nėra eliminuojama

juslinių determinantų pajungimu laisvės dėsniui, tai vienintelis, mūsų manymu, šio koncepto

interpretavimas turi būti susijęs su reiškiniu, kuris pats turi savo veikimą115. Kantas siūlo tiek daiktą

savaime, tiek reiškinį mąstyti pagal jų veikimo priežastingumą. Daiktas savaime ir reiškinys disponuoja

kiekvienam būdingu priežastingumu. Jutimais suvokiamame pasaulyje esantį priežastingumą Kantas

vadina reiškinio sugebėjimu. „Kadangi reiškiniai patys savaime nėra daiktai ir jų pagrindą turi sudaryti

transcendentalinis objektas, apibrėžiantis juos vien kaip vaizdinius, tai niekas mums nekliudo šiam

transcendentaliniam objektui, be savybės, dėl kurios jis reiškiasi, priskirti taip pat ir priežastingumą,

kuris nėra reiškinys, nors jo padarinys vis dėlto aptinkamas reiškinyje“116. Todėl kliūtis, kurią savo

priežastingumu aptinka daiktas savaime gali būti tik empirinis priežastingumas. Klausimas čia toks: jei

visoje įvykių eilėje pripažįstamas tik gamtinis būtinumas, tai ar galima šią eilę laikyti padariniu,

kylančiu iš laisvės? Jei nei, tai ar reikia pripažinti, kad šios dvi priežastingumo rūšys viena kitai

prieštarauja? Kantas atsako, kad tarp gamtinių priežasčių yra tokių, kurioms būdingas vien tik mąstyti

sugebėjimas117. Tokio sugebėjimo sąlygojimas veikti visada remiasi ne empirinėmis sąlygomis, bet

intelekto pagrindu. Nepaisant intelektinės sugebėjimo prigimties, tokia priežastis „veikimo reiškinyje“

atitinka empirinius priežastingumo dėsnius. Tai, kas tinka fenomenui, turi tikti, nors kaip vien tik

galimas mąstyti, ir transcendentaliniam objektui118. Toks sugebėjimas liečia vien tik mąstymą, todėl

valios determinuotas poelgis yra aktualus tik savo rezultatais ir padariniais reiškinyje. Protui būdingas

priežastingumas reiškinių atžvilgiu, tačiau kaip vien tik mąstyti galimas sugebėjimas. Kadangi jis

nedalyvauja priežasties-pasekmės vyksme, pats yra padarinių empirinėje grandyje sąlyga. Protas apima

priežastingumo apskritai galimybę ir dėl to nedarydamas žalos gamtiniam priežastingumui, leidžia tokį

patį sugebėjimą realizuoti praktinio proto taikyme. Toks būtų empirinės kliūties įveikimo paaiškinimas.

Tačiau svarbu tai, kad tokia pozicija įvelia išlygas, kurias praktinis protas turi daryti spekuliatyviajam.

Kitaip tariant pirmasis savo taikyme neapsieina be pastarojo.

Grynasis protas apskritai sugeba būti gamtinio priežastingumo dėsnio sąlyga tiek pažinime, tiek

praktinio proto taikyme. Atrodo, jog praktiniam proto taikymui būdingi papildomi, nors vien mąstyti

galimi ir grynajam spekuliatyviam protui priklausantys, orientyrai, kreipiantys praktinį taikymą.

115Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 390. 116 Ten pat, p. 391. 117 Ten pat, p. 394. 118 Ten pat, p. 395.

41

„Dorovės metafizikos pagrinduose“119 nurodo, jog kategorinis imperatyvas yra apriorinis sintetinis –

praktinis teiginys: „Nedarydamas prielaidų apie jokias sąlygas, išplaukiančias iš kurio nors polinkio

[...], veiksmą su valia jungiu aprioriškai, taigi, būtinai. Vadinasi, tai praktinis teiginys, kuris poelgio

noro neišveda analitiškai iš kito jau priimto noro [...], o tiesiogiai sieja jį su protingos būtybės valia kaip

kažką, ko joje nėra.“120. Valią kaip formą užpildo veiksmas, tikrumą pasiekiantis savo praktiniu

pobūdžiu. Jei tai vyksta spontaniškai, lieka neaišku, ar praktinio proto taikymas kiekvienu atveju

numato savo rezultatus gamtiniame priežastingume net ir tuo atveju, kai veiksmo motyvacija nėra

empirinė. Kantas daro išlygą moralės dėsniui priskirdamas priedermę juslinei prigimčiai suteikti

intelektu mąstomo pasaulio formą121. Tokiu būdu moralės dėsnis tampa dėsniu ir antjuslinės prigimties,

ir grynojo intelektu mąstomo pasaulio, „kurio panašybė turi egzistuoti jutimais suvokiamame pasaulyje,

bet taip, kad nepadarytų žalos šio pasaulio dėsniams.“122. Antjuslinę prigimtį Kantas vadina

pirmavaizdine, o grynojo intelektu mąstomo pasaulio – „atspindėtąja, kadangi joje glūdi pirmosios

prigimties idėjos, kaip valios determinanto, galimas poveikis.“123. Dėl šio galimo poveikio ir dėl dėsnio

atitikimo (gamtiniam priežastingumui) formos, Kantas leidžia naudotis jutimais suvokiamo pasaulio

modeliu. Tai reiškia, kad gamtinio determinizmo santykiai, nors kartas nuo karto pertraukiami, grąžina

valios ir veiksmo junginį į save. Nors juslinio pasaulio modelis privalo atitikti ko nors vien tik galimo

mąstyti tipą, pati išlyga savaime, tik šįkart tvirčiau įrodo, kad vienintelis ir galutinis praktinio proto

taikymo adresatas yra patyrimas, o etinio akto rezultatai negali peržengti patyrimo ribų.

119Kantas, I. 1980. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, p. 50. 120 Ten pat, žr. Išnašą apačioje. 121. Kant, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 59. 122 Ten pat, p. 60. 123 Ten pat.

42

IŠVADOS

Pirma dalis

Juslinė pagava veikia pasyviai, todėl imlumas objekto reiškimuisi aktyvuojamas pačių objekto

reprezentacijų, vadinasi, to, kas reiškinyje atitinka pojūtį – materijos. Juslumo formos, priešingai,

įgalina įvairovę reiškinyje jungti pagal tam tikrus santykius, todėl yra jo forma ir vadinasi, disponuoja a

priori statusu. Erdvė ir laikas jungia tai, kas abstrakčiai būdinga kiekvienam galimo patyrimo objektui

ir todėl yra ne kiekvieno konkretaus ir atskiro patyrimo etapas, o jo galimybės sąlyga apskritai.

Erdvė ir laikas nėra reiškiniui priklausančios savybės. Priešingu atveju, apie erdviškumą ir

laikiškumą būtų galima kalbėti tik kaip apie tai, kas patyrime konkretu. Erdvės ir laiko parametrai

priklausytų nuo konkretaus patiriamo objekto ir kiekvienąkart disponuotų skirtingais požymiais. Laiko

ir erdvės taikymas negali būti transcendentinis, o tik imanentinis, tai yra tik patyrimo ribose, nes

erdviškumas ir laikiškumas pažinime taip pat ribojami daikto savaime.

Erdvė ir laikas yra neempirinės sąvokos (nes pastarųjų atitikmens patyrime nerasime), tad jų

stebėjimas yra grynasis, ir vadinasi, jei tokiu stebėjimu galime išplėsti savo žinias apie stebėjimo būdą,

tai tik sintetiškai, nepriklausomai nuo patyrimo. Tai reiškia, kad tokių žinių kilmė apriorinė, vadinasi,

transcendentalinė. Transcendentalinio laiko ir erdvės statuso įsisąmoninimas yra pirmas žingsnis

patyrimo ribų nuovokos link. Ar patyrimo ribos nustato juslumo ribas, ar stebėjimo būdas laiko ir

erdvės sąlygomis lemia pažinimo aklavietę? Transcendentalinis laiko ir erdvės statusas lemia patyrimo

ribų numanymą. Erdvė ir laikas kaip juslumo formos patyrimui teikia pagrindą, o ne jį sudaro.

Antra dalis

Esminis lūžio momentas Kanto filosofijoje yra patyrimo pirmumas pažinimo procese. Tačiau

dėmesį reikia kreipti ne į tai, kuo prasideda pažinimas, o kad Kantas daro skirtumą tarp pažinimo

šaltinių. Būtent tai negrįžtamai suardo iki tol egzistavusį daikto kaip „sustingusio transcendentento“

43

statusą. Dėl šios priežasties atsiranda noumeno/fenomeno atskyrimo galimybė ir patyrimo ribų

numanymas.

Kanto įvesta reiškinio materijos ir formos skirtis bei juslumo kaip receptyvios subjekto

pažinimo galios supratimas, atrodo, užtikrina noumeno (empirine reikšme) kaip filosofinės idėjos

perspektyvumą. Jeigu sąvokos yra kažkas visai kita negu juslumu (ar techniniais prietaisais) fiksuojama

pažinimo medžiaga, nėra jokių galimybių teorine kalba įsiskverbti į „tikrovės vidų“ – metafizinis

pažinimas yra neįmanomas nei kaip grynasis mąstymas, nei kaip modelinis pažinimas.

Pažinimo šaltinių skyrimas ir jų bendra veikmė patyrime rezervuoja sau tik tą pažinimo arsenalą

ir arealą, kuris ir kuriame įmanomas objektyvumas. Tai reiškia, kad metafizinio daikto suskaidymas į

objektą ir jo sąvoką, patyrimą apriboja šių dviejų dėmenų sutapties reikalavimu. Kantas imanentizuoja

metafiziką ir intelekto taikymą apriboja vien empirine kryptimi. Kantiškasis metafizikos

imanentizavimas reiškia grynojo proto pažintinių pretenzijų nuleidimą iki empiriškai taikomų

pažintinių modelių kūrimo funkcijos. Todėl apriorinės sąmonės struktūros, kurios iš juslumo medžiagos

padaro pažinimo objektą, kartu yra pažinimo ribas sukuriančios struktūros.

Daiktas savaime yra konkreti ir aiški juslinio pažinimo riba. Tačiau būtent dėl to, jog intelektas,

nors nepažįsta, tačiau apima noumeno sąvoką, atsiranda dviprasmiškumų, lemiančių įvairias

spekuliacijas daikto savaime tema. Daiktas savaime interpretuojamas pozityviai ir negatyviai.

Kadangi neturime stebėjimo ar sąvokos tokio stebėjimo, kuris kurio objektai galėtų būti duoti

už juslumo srities, tai noumeno sąvoka yra tik demarkacinė sąvoka, susijusi su juslumo apribojimu ir

nenustatanti nieko pozityvaus už juslumo ribų

Kantas „daikto paties savaime“ sąvoką skirtinguose teoriniuose kontekstuose apibūdina

skirtingai, netgi prieštaringai, tačiau abejotina, ar vienintelis būdas spręsti interpretacinius keblumus –

bandyti visas noumeno sąvokos vartosenas redukuoti į vieną pamatinę reikšmę. Viena aišku, kad daikto

savaime nuovokos šaltinis yra transcendentaliniai Kanto tyrinėjimai. Ir būtent pažinimo kontekste

prieitos išvados noumeno klausimu yra esminės kalbant tiek apie patyrimo ribas ir proto taikymą.

Priešingu atveju iškyla rizika, jog bus sunaikintos paties patyrimo galimybės.

44

Trečia dalis

Kiekviename sprendinyje apie objektą visada yra sąvoka, bendra visiem vaizdiniam, vadinasi, ir

konkrečiam betarpiškai su objektu susijusiam vaizdiniui. Reikėtų pasakyti, jog toks sintetinis vaizdinio

vienumas lemia sąvokų spontaniškumą bei transcendentalinį savimonės vienumą, kurį Kantas dar

vadina pradiniu intelekto tašku bei sintetiniu apercepcijos vienumu.

Juslumo formos pateikia objektą intelektui, bet jo nemąsto, intelektas mąsto, tačiau jo sąvokos

yra minties formos, kurioms dar nepažįstamas joks apibrėžtas objektas, todėl reikalinga trečia

transcendentalinė sąlyga, nebūdinga intelekto sąvokų vienumui ir juslumo formoms. Tai yra

transcendentalinė vaizduotės arba figūrinė sintezė.

Transcendentalinė vaizduotė suartina juslumą ir intelektą tam, kad pirmojo pateiktas objektas

galėtų būti mąstomas antrojo sąvokomis. Taip juslumas išvengia aklumo, o intelekto sąvoka tampa

turininga.

Intelekto taikymo principas: pirma, visa stebėjimo įvairovė paklūsta formalioms laiko ir erdvės

sąlygoms. Antra, visa stebėjimo įvairovė pajungta apercepcijos pradiniam sintetiniam vienumui. Visi

įvairūs stebėjimo vaizdiniai subordinuoti juslumo formoms tiek, kiek jie yra duoti.

Juslumo formos ir intelekto kategorijos sąveikauja ne subordinaciniais, tačiau koordinaciniais

ryšiais. Akivaizdu, kad taikant intelektą empiriškai, tai yra, stebiniui, egzistuojančiam laiko ir erdvės

sąlygomis, intelektas privalo paisyti minėtų koordinacijos reikalavimų. Tai reiškia, kad pažinimo

rezultatyvumo reikalavimas verčia taikyti tokią sąvoką, kuri atitinka empirinį stebinį.

Nepaisant skirtingų pozityvumo ir negatyvumo krūvių abi strategijos persikloja. Kalbant apie

pažinimą, negatyvus intelekto taikymas reiškia, jog jis apskritai netaikomas. Pozityvaus taikymo atveju

intelektas taip pat nepajungiamas pažinimo veiklai, kadangi nekreipia dėmesio į juslumo teikiamą

medžiagą. Šiuo atveju, tokį taikymą Kantas vadina neįmanomu, kadangi objektas, apibrėžiamas vien

sąvokomis, yra noumenas ir, vadinasi, transcendentalinis intelekto taikymas, negalimas.

Transcendentalinis objektas reiškia tokį „x“, kuris aprėpia visus bet kurio galimo stebėti objekto

predikatus. Tačiau tokia visuma „veikia“ pažinime, jei ji koresponduoja galimo patyrimo įvairovei,

45

suvienytai juslumo formose. Todėl reikalinga tokia transcendentalinio objekto idėja, kurioje atsikartotų

mūsų jau minėta sintetinės prigimties juslumo ir sąvokų įvairovės galimame patyrime koordinacija.

Fenomeno ir noumeno santykyje nei viena šalis negali rezervuoti autonomijos viena kitos

atžvilgiu. Transcendentalinio objekto dispozicija apima visą galimą patyrime patologinį turinį, todėl

būtų nuoseklu manyti, jog būtent transcendentalinis objektas yra būtina sąlyga prieiti patyrimo ribas.

Kita vertus, noumenas, apribodamas patyrimą, esmingai lemia ir visų galimo patyrimo objektų

konstituciją ir, vadinasi, tai, ką kaip pagrindą abstrahavimuisi apima transcendentalinis objektas.

Intelekto empirinio taikymo ribos atitinka patyrimo ribas. Tą rodo vien jau pačiu pavadinimu

nusakomas tokio taikymo pobūdis. Transcendentalinis intelekto taikymas, anot Kanto, yra

neįmanomas. Toks taikymas turėtų vykti objektui, kuris apibrėžiamas vien sąvokomis ir vadinasi, yra

daiktas savaime. Daiktas savaime numato patyrimo ribas, kurių peržengti negali ir transcendentalinis

taikymas.

Ketvirta ir penkta dalis

Minėtas suklydimas susijęs su Kanto nuostata, jog proto taikymas daiktų atžvilgiu duoda ir per

mažai, ir per daug. Tai reiškia, jog negalime pasiekti spekuliatyvaus žinojimo tikrumo. Intelektas ir

grynasis spekuliatyvus protas veda dviejomis kryptimis: vienas už sąvokos į ją atitinkantį empirinį

stebinį, kitas į grynąjį stebinį, neturintį juslinio realumo. Pirmu atveju taikymas per siauras, nes

aplenkiamos idėjos, užbaigiančios proto taikymo apskritai vienumą ir tenkinamasi tuo, kas tik patyrime

gali patvirtinti savo realumą, antruoju atveju, taikymas duoda per daug, nes negalime rasti jokio

empiriniais parametrais disponuojančio stebinio, atitinkančio jau minėtas idėjas (pavyzdžiui, stebinio

„dievas“).

Jeigu transcendentalinis proto taikymas postuluoja transcendentinį idėjų taikymą, tai praktinio

proto taikymui būdingas priešingas vyksmas. Praktinio proto atveju transcendentalinėms idėjoms

reikalingas imanentinis taikymas, laikant jas realių daiktų sąvokomis jos taikomos klaidingai –

transcendentiškai.

46

Formalaus imperatyvo pobūdis visuomet už savęs slepia numatomą pagrindą, niekada nekylantį

iš laisvės. Šitaip moralė perima pažįstančiojo proto principus. Pirmiausiai apskaičiuojama ir numatoma

tikslas bei nauda, o tada tam tikslui pasirenkamas elgesio modelis. Paskata ir poelgis atitinka daikto ir

jo sąvokos santykiui. Lygiai kaip teorinis protas meta a priori tinklą gamtos link, taip ir praktinis protas

elgiasi su dorove intersubjektyvume. Kadangi antrasis atkartoja pirmąjį, tai jo pastangos pakilti virš

jusliškumo ir patyrimo ribų yra bevaisės.

47

LITERATŪRA

1. Adorno, T., Horkheimer, M. 2006. Apšvietos dialektika. Vilnius: Margi raštai.

2. Aristotelis. 1990. Kategorijos, Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.

3. Baranova, J. 2004. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU

leidykla.

4. Bird, G. 2006. The Revoliutonary Kant, a Comentary on the Critique of Pure Reason.

Chicago and La Salle: Carus Publishing Company.

5. Deleuze, G. 1984. Kant‘s Critical Philosophy. The Doctrine of the Faculties. London: the

Athlone press.

6. Evans, J. C. Jr. 1984. The Metaphysics of Transcendental Subjectivity. Descartes, Kant and

W. Sellars. Amsterdam: Verlag B. R. Gruner.

7. Falkenstein, L. 2006. Kant’s Transcendental Aesthetic. In: A Companion to Kant. Edited by

Graham Bird. Main Street, Malden, Garsington Road, Oxford, Swanston Street, Carlton,

Victoria: Blackwell Publishing.

8. Grier, M. 2004. Kant‘s Doctrine of Transcendental Illusion. The Edinburgh Building,

Cambridge: Cambridge University Press.

9. Heideggeris, M. 1992. Kantas ir metafizikos problema. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.

10. Kant, I. 1987. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis.

11. Kant, I. 2000. Religija vien tik proto ribose. Vilnius: Pradai.

12. Kant, I. 2001. Ką reiškia orientuotis mąstyme. Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai.

13. Kantas, I. 1972. Prolegomenai. Vilnius: Mintis.

14. Kantas, I. 1980. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis.

15. Kantas, I. 1982. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis.

16. Langton, R. 2007 (1998). Kantian Humility, Our Ignorance of Things in Themselves.

Oxford: Oxford University Press.

17. Macintyre, A. 2000. Trumpa etikos istorija. Vilnius: Charibdė.

48

18. Macintyre, A. 2007. After Virtue. A study in Moral Theory. Notre Dame, Indiana: University

of Notre Dame Press.

19. Melnick, A. 2004. Themes in Kant’s Metaphysics and Ethics. Studies in Philosophy and the

History of Philosophy. Volume 40. Washington, D.C.: The Catholic University of America

press.

20. Rimkus, E. 2013. Kantiškoji patyrimo samprata ir patyrimo ribų problema. Nr. 83, Vilnius:

Problemos.

21. Seifert, J. 1987. Back to „Things in themselves“, a Fenomenological Foundation for

Classical Realism. New York and London: Routledge & Keagan Paul.

22. Stepukonis, A. 1999. Trys požiūriai į aprioriškumo problemą: Kantas, Hildebradas ir

Scheleris. Nr. 56, Vilnius: Problemos.

23. Šliogeris, A. 1988. Kanto filosofijos ontologiniai orientyrai. In: I. Kanto filosofijos profiliai:

str. rinkinys (sudarė A. Degutis). Vilnius: Mintis.

24. Šliogeris, A. 2005. Kantiškoji patyrimo samprata. Nr.68, Vilnius: Problemos.

25. Šliogeris, A. 2006. Patyrimo link. Nr. 70, Vilnius: Problemos.

26. Vaišvila, A. 2000. Teisės teorija. Vilnius: Justitia.

27. Walsh, W. H. 1997. Kant‘s Criticism of Metaphysics. Edinburgh: Edinburgh University

Press.

28. Zupančič, A. 2011. Ethics of the Real. Kant and Lacan. London/New York: Verso.

29. Žižek, S. 2005. Etika anapus gėrio. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote

paklausti Lacano. Sudarė ir iš anglų kalbos išvertė Audronė Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos

rašytojų sąjungos leidykla.

49

PATYRIMO RIBOS IR PROTO TAIKYMAS KANTO TRANSCENDENTALINĖJE

FILOSOFIJOJE

SANTRAUKA

Kertinė Kanto revoliucijos prielaida išreiškia naują požiūrį, pagal kurį ne protas seka daiktą,

tačiau daiktas taikosi prie objekto. Transcendentalinės savivokos dėka protas numato formalias

pažinimo sąlygas: juslumo formas bei intelekto kategorijas. Be vieno iš jų pažinimas stokoja tikrumo.

Tai reiškia, kad objektas pažinus tik esant juslinio stebinio ir jį atitinkančios sąvokos koreliacijai. Pats

skyrimas lemia patyrimo ribų nuovokos atsiradimą. Teigiama, kad patyrimo ribos reikšmingai veikia

visų proto instancijų taikymą.

Raktiniai žodžiai: Patyrimo ribos, pažinimas, protas, taikymas

50

THE LIMITS EXPERIENCE AND THE EMPLOYMENT OF REASON IN

TRANSCENDENTAL PHILOSOFY OF KANT

SUMMARY

The key assumption of Kant‘s revoliution is his new attitude, that Reason is not following a

thing anymore, rather a thing adjusts along the specification of reason. Because of the self

transcendental knowledge reason is able to provide some formal condition of cognition: the forms of

intuition and categories of intellect. If knowledge lack at least on of them, threre is no certainty in

cognition. This means that the object lets himself to be known only if there is the correlation between

that object and it‘s idea. The distinction between idea and object determines knowledge about the limits

of experience. The limits of experience significantly affects employment of all the instances of the

reason.

Key words: the limits of experience, knowledge, reason, employment