KLAIPEDA UNIVERSITY

LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY

Dovilė TROSKOVAITĖ

FORMATION OF POLISH AND LITHUANIAN

KARAITE IDENTITY IN THE 19th–20th CENTURIES:

BETWEEN SEPARATION AND ADAPTATION

Summary of Doctoral Dissertation

Hummanities, History (05 H)

Klaipėda

2014

2

The Doctoral Dissertation was prepared at Klaipeda University during 2009-2014.

Supervisor:

Dr. Darius Staliūnas (Lithuanian Institute of History, Humanities, History – 05 H)

Adviser:

Assoc. prof. dr. Jurgita Verbickienė (Vilnius University, Humanities, History – 05 H)

Doctoral Dissertation is being defended at the Academic Board of History Science at Klaipeda

University and the Lithuanian Institute of History:

Chairman:

Assoc. prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipeda University, Humanities, History – 05 H)

Members:

Assoc. prof. dr. Saulius Kaubrys (Vilnius University, Humanities, History – 05 H)

Dr. Rimantas Miknys (Lithuanian Institute of History, Humanities, History – 05 H)

Assoc. prof. dr. Egdūnas Račius (Vytautas Magnus University, Social Sciences, Political sciences

– 02 S)

Dr. Vasilijus Safronovas (Klaipeda University, Humanities, History – 05 H)

Opponents:

Prof. hab. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lithuanian Institute of History, Humanities, History – 05

H)

Dr. Larisa Lempertienė (Vilnius University, Humanities, History – 05 H)

The Dissertation will be defended at the public meeting of the Academic Board of History at

Klaipeda University at 1 p.m. on 3rd October, 2014.

Address: Herkaus Manto st. 84, 92294 Klaipėda, Lithuania.

Summary of Doctoral Dissertation was distributed on 3rd September, 2014.

The Doctoral Dissertation is available for review at the libraries of Klaipėda University and

Lithuanian Institute of History.

3

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Dovilė TROSKOVAITĖ

LENKIJOS IR LIETUVOS KARAIMŲ SAVIVOKOS

FORMAVIMAS XIX A. VIDURYJE – XX A. PIRMOJE

PUSĖJE: TARP ATSISKYRIMO IR PRISITAIKYMO

Daktaro disertacijos santrauka

Humanitariniai mokslai, istorija, (05 H)

Klaipėda

2014

4

Mokslinis vadovas:

Dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Mokslinė konsultantė:

Doc. dr. Jurgita Verbickienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Disertacija ginama Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos mokslo krypties

taryboje:

Pirmininkas:

Doc. Dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Nariai:

Doc. dr. Saulius Kaubrys (Vilniaus Universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Doc. dr. Egdūnas Račius (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, politikos mokslai –

02 S)

Dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Oponentai:

Prof. hab. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai,

istorija – 05 H)

Dr. Larisa Lempertienė (Vilniaus Universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

Disertacija ginama viešame Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2014 m. spalio 3 d. 13

val. Klaipėdos universitete.

Adresas: Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva.

Disertacijos santrauka išsiųsta 2014 m. rugsėjo 3 d.

Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto bibliotekose.

5

SUMMARY OF DOCTORAL DISSERTATION

The research of identities that began in sociology and

anthropology becomes more and more important for historians. The

field of such research includes nations and communities,

transformation of their collective identity and its expression. The

newest studies of collective identities1 allow us to define a

phenomenon of identity ideology and speak about competition and

sometimes even conflict between different identity ideologies.

Understanding of this phenomenon is very important when Karaite

collective identity is analyzed, especially when it comes to the impact

of different identity ideologies to the self-identity of the Karaites and

competition between these ideologies from the end of the 19th century

to the middle of the 20th century.

Research object

By conducting this research I aim to examine how the

collective identity of Polish and Lithuanian Karaite have changed:

how the identity ideology was created and what motivated its

appearance, in what way it was expressed and legitimized by

community (especially its leaders) from the end of the 19th century to

the middle of the 20th century? Accordingly, a question why this

small group represented itself to surrounding society by giving 1Safronovas V., Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų

konkurencija XX a. Klaipėdoje, Vilnius, 2011, p. 11–51

6

priority to their “origin”, rather than any other identity marker, and

what were other attributes of Karaite collective identity, which

distinguished them from “strangers”, is raised. One more important

aspect is to reconstruct the role the dominating Christian society in the

transformation of Karaite collective identity – did it create suitable

surroundings for the Karaite identity to exist and transform? And did

it legitimize the collective identity ideology of Karaite community in

the Christian cultural area?

The Relevance of the Study

The questions of ethnic origins of East European Karaites as

well as changes of its understanding in Karaite communities have

already been examined by several researchers.2 Probably the most

important aspect in the field was revealed by Roman Freund. He

elaborated the term dejudaization3 for the phenomenon, which was

evident in the Karaite community in Eastern Europe (thought the main

focus was on Crimean Karaites). Though all of the studies were

important to understand the development of Karaite self-perception,

one should notice the fact, that in most cases the attention is paid to

2 M. Kizilov published many articles and books on this topic. One of the newest and most important of his books: Kizilov M., The Karaites

of Galicia: An Ethnoreligious Minority among the Ashkenazim, the

Turks, and the Slavs, 1772–1945, Leiden-Boston, 2009 3 Freund R., Karaites and dejudaization. A historical Review of an

Endogenous and Exogenous Paradigm, Stockholm, 1991

7

the Crimean Karaites, presuming that the Lithuanian and Polish

communities experienced the same changes of self-perceptions and

models of behavior. However, the careful research of the social and

cultural processes in these communities may show the differences

from the changes experienced in Crimea. Another important aspect,

which requires additional research, is the entire context, in which the

collective Karaite identity was changed and new identity ideology was

born. It includes the interaction and dependence of all elements of

identity ideology – language, faith and ethnic origin, and, what was

not revealed in previous studies, the impact of cultural and social

processes in other non-Christian communities – Tatars and Jews – to

the Karaite self-perception. The study by Dan Shapira of the Tatar

elements in the worldview of the Christian society of the Grand

Duchy of Lithuania4 could have served as a good impulse for such

considerations. Whereas the Modernization of Jewish community,

which was evident in the 18th – 19th centuries, and its role in the

formation of Polish and Lithuanian Karaite self-perception was never

taken into account by researchers. However, it seems rational to think

that all different groups in the society are related to each other in one

way or another and experience mutual impact. Due to this, the Jewish 4 Shapira D., „Turkism, Polish Sarmatism and „Jewish szlachta“: Some Reflections on a Cultural Context of the Polish-Lithuanian Karaites, Karadeniz Araştırmaları (Black Sea Studies), Sayı: 20, Kış 2009, p. 29–43 .

8

and Tatar communities and Christian society should be taken into

account when Karaite self-perception is examined. The incorporation

of these aspects into research of development of Karaite self-identity

and creation of their collective identity ideology would allow to

reconstruct a broader view of this phenomenon and, what is more

important, could serve for consideration of the mechanism of

formation of the modern collective self-identity of stateless non-

Christian communities, who live in Diaspora, and to perceive some

particularities of this process among different groups of such kind.

The research of Polish and Lithuanian Karaite identity

transition is important when it comes to the historiography

examinating history and culture of Eastern European Karaites,

particularly Polish and Lithuanian communities. Most of the studies

contain some historiographical cliché, directly related to the Karaite

identity ideology, which were formed in the first half of the 20th

century by Karaite ideologists. Analyzing the process of formation of

Karaite identity ideology and the change of their collective indentity

would help to critically evaluate historiographical tendencies, re-

examine their statements from different perspective.

In order to reveal the complexity of the discussed process, all above mentioned aspects need to be examined.

9

The aims of the research:

1. To identify what reasons encouraged the need of the collective

Karaite self-idenity transition, what directions of development

were possible and what was Karaite reaction to this process.

2. To reconstruct the scheme of Karaite identity ideology, to

examine its content and interaction among its elements from

the second half of the 19th until the middle of the 20th century.

3. To analyze expression and spread of the Karaite identity

ideology, its entrenchment in the collective memory of Polish

and Lithuanian Karaites, as well as in the understanding of

dominating society and academic discource.

Tasks of the research are the following:

1. To identify the factors, that caused the changes in collective

Karaite identity from the second half of the 19th century until

the middle of the 20th century.

2. To analyze the appearance of the history, as a way to discover

past, in the Karaite community and its role in formation of

collective Karaite self-perception.

3. To evaluate the importance of the need to integrate into the

dominating society for the development of Karaite self-

identity in the first half of the 20th century.

4. To examine the biography and activities of the chief Polish

hacham and one of the most prominent Karaite leaders in Eastern

10

Europe – Seraja Szapszał – and to evaluate his influence to the

formation of the content of Karaite identity ideology.

5. To reconstruct the plot of Karaite historical myth and its

development, and the possible cultural impact of other non-

Christian communities to this process.

6. To determine the local variations of Karaite historical myth

and its symbols, focusing on the image of Historical

Homeland and its transformations in the Karaite identity

ideology. To determine other important cultural symbols and

their interaction with the historical myth.

7. To reveal the importance of Karaite communal press in

spreading and entrenching Karaite identity ideology in

communal memory in the first half of the 20th century.

8. To reconstruct the means and ways of expressing the Karaite

identity ideology and to give assumptions on the possible

scale of its entrenchment among community members.

9. To examine the formation of Karaite studies in Lithuania and

Poland and its possible relation to the Karaite identity

ideology in the 20th century.

The chronology of the implemented research can be placed

between the second half of the 19th century and first half of the 20th

century. This periodisation is conditional, because the process of

identity transition did not have an exact beginning date, and taking

11

into account the complexity and unstable character of identity in

general, the process can be understood as endless. Such chronological

framework was determined by several factors. The most important

among them is the available sources. The first document, which gives

us evidence about the Karaite efforts to separate themselves from

Jewish Rabbanite community, dates back to the last years of the 18th

century. Even though, the declared separation was superficial, it

marked the beginning of the changes that were evident in the Karaite

community during the whole 19th century. This period marked the

formation of classical opposition between “us” and “them” and the

first attempts to search for cultural symbols, to express this opposition.

This process was not always smooth because of both the lack of

communal communication, and insufficient cultural environment, and

lack of symbols, which could express uniqueness of the Karaites. But

when the First World War ended and the geopolitical situation

changed, Karaite separation from Rabbanite Jews was strengthened,

which led to the further changes in the community’s self-identity.

These changes meant the formation of modern, secular, collective

national identity, which took place approximately during the whole

first half of the 20th century. The last date of the research chronology

is 1940, when Karaite community was officialy abandoned by Soviet

administration and the Karaite hacham had to leave his duty. This

meant the formal elimination of Karaite religious community from the

active existence and religious practice. However, some of the

12

Szapszał’s later works are examined to show the maintenance of the

identity ideology and its further entrenchment in the Polish and

Lithuanian historiography.

Though research chronology begins in the 19th century, it does

not mean that the process of segregation form Jewish Rabbanite

community and a need to approve it should be understood as the birth

of new collective identity in the community. This process can be

described as a need to find the most comfortable and suitable way of

existence in the new social and cultural surroungings, which appeared

after the last partition of the Grand Duchy of Lithuania and Poland

when Karaites became subjects of Russian Empire. A turning point of

formation of collective Karaite identity and its ideology should be

1911, when an article on Karaite national self-perception appeared in

communal newspaper Караимская Жизнь (Karaite life).5 But the

started process was suspended by the First World War, after which the

Karaites, former subjects of Russian Empire, became citizens of

Lithuania (Panevėžys city and surrounding areas), Poland (Wilno,

Troki, Luck, Halicz), and Ukraine (later – Ukrainian SSR). It is

paradoxical, but only Polish Karaites had possibility to formally

actualize themselves as a separate ethnic group. Lithuanian

Constitution secured equal rights to all citizens without distinction by 5 Кокизов Д., „Националъное самосознание“, in: Караимская

жизнь, кн. 3–4, 1911, c. 21–34.

13

social status or religion, and did not require any special legislation for

ethnic, national and religious minorities, with only one exception –

Jewish authonomy. When Ukraine became socialist respublic (1922–

1991) local Karaite community had very limited possibilities for their

religious, cultural and communal activities and strengthening of their

identity. Whereas most religious and ethnic groups in Poland needed

separate legislation of their communal life and its organization.6 In

this way the state gave an opportunity for Karaite community to

represent their identity and achieve its legitimation in the eyes of the

dominating society ant its authorities. This does not mean that in other

countries Karaites did not recognize their uniqueness and

distinctiveness from other groups – this was already evident in the 19th

century – but it was Polish Karaites who managed to elaborate new

identity ideology and to spread it over communities.

Methodology of the Research

The research was implemented by using traditional methods

of history science – analysis of the sources and phenomena

comparison. Taking into account the religious, cultural, and in the

case of Polish and Lithuanian Karaites, even legal relations between

Karaite and Rabbanite communities until 19th century, it was

important to compare cultural processes in these communities in the 6 There was a formula, which was used as a basis for all laws, issued for each ethnic or religious community.

14

19th century and to investigate their relation to the formation of the

Karaite self-dentity and its ideology.

With regard to the historical period, the historical context of

Eastern Europe and comparatively rapid and radical change of the

Karaite identity, it was refered to the nationalism studies to

reconstruct the transition of the collective Karaite identity. It is

assumed that: 1) the nature of Karaite identity was determined by the

type of nationalism, that prevailed in the region and the example of

nations, which formed on the basis of language and ethnicity; 2) the

main impulse for transformation of collective Karaite identity was the

rapid change of their social status in the end of the 18th century, the

whole 19th century and the first half of the 20th century and the need to

adjust to these changes as well as to the changing surroundings of

dominating society; 3) the Karaite identity ideology holds the same

features, that are typical to the identity of regional nationalism, with

an exception of state seeking. 4) a relatively rapid and radical change

of community’s identity was determined by the fact that the ideology

was created and spread by the same people – community’s elite. By

checking these assumptions the research aims to find the suitable

approach to investigate the transition of Karaite identity and its

ideology.

15

In sociology and history nationalism is usually attributed to

the statehood.7 But Rogger Brubaker in his famous critics to the

studies of nationalism argued, that one of the biggest mistakes in this

field of research is the orientation to the nation – states, when the

other groups are left aside, though their national policy is very similar

to that of the states. He argues that the formation of nation requires

much more than only formal statehood and the groups, which

remained stateless, should nevertheless be included into nationalism

studies.8 He identified four types of non state – seeking nationalism,

typical to the Central and Eastern Europe. One of them – nationalism

of national minorities – is very important for implemented research.9

Though the author used an example of Russian national minority in

Europe, who has their mother country but does not live in it, the

characteristics of this type of nationalism can be applied in wider

context. It says that minority nationalism experiences its identity as

specifically national, not only ethnical and requires that this

nationality would be accepted by the state.10 This means that minority

7 Hobsbawn E., Nations and Nationalism since 1780: programme,

myth, reality, Cambridge, 1990, p. 8–10; Gellner E., Nations and

Nationalism, Oxford, 1983, p. 3–5. 8 Brubaker R., „Myths and Misconceptions in the Study of Nationalism“, in: The State of the Nation: Ernest Gellner and the

Theory of Nationalism, Ed. John Hall, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 278. 9 Ibidem, p. 278–280. 10 Ibidem, p. 279.

16

nationalism contains two fundamental elements – national identity and

its recognition by the dominating society. Though R. Brubaker applied

this type of nationalism to the groups, who live outside their countries,

in this research it is attributed to the stateless Karaite community, who

dwell in Diaspora. The process of formation of collective Karaite

identity to what Brubaker classified as minority nationalism can be

justified by several important facts. Firstly, like the author states,

nationalism can exist beyond the statehood – a political reality,

manifestated by relation between state and its subjects – if it refers to

national identity. In the first half of the 20th century Karaites had

focused their identity to the imagined historical Homeland and filled it

(identity) with the national content. The community formulated their

political ambitions – a need of cultural authonomy in Poland – as if it

was a nation, though statehood was never a target. Secondly, the

Karaite identity ideology, when formulated, was accepted and

legitimated by the state, which gave Karaites a status of national

minority and affirmed it in legal legislation.11

Undoubtedly, the formation of collective Karaite identity and

its ideology was strongly affected by the the processes that were

visible in the region – entrenchment of nationalism, birth of national

111935, Ustawa s stosunku Państwa do Karaimskiego Związku Religijnego w Rzeczypospolitej Polskiej (The law regulating relations between the State of Poland and Karaite Religious Community) Archiwum Akt Nowych, MWRiOP, syg. 1961, l. 445–450.

17

states – which formed their attitude to how nation should look like,

what it needs to have that its members would feel their relation to each

other and belonging to the same nation, and that needs to be done that

this nation would be recognized by surrounding dominating society. It

is important to note that nations in Eastern Europe were formed on the

basis of ethnic origin. Contrary to English or French nations, who

associated themselves with the state, newly born Eastern European

nations, like Czechs, identified themselves with language and

common origin. All these processes of the 20th century Europe showed

a model of nation, which appeared to be an acceptable way of

behaviuor for Karaite community, who began to form their collective

identity ideology on the basis of common language and origin and

consolidated Karaites into unified community, featuring long and

heroic history.

The legitimization of the minority identity ideology had to be

achieved through political activity. Already in the 19th century the

Karaite elite acted in political arena to ensure institutional and social

segregation from Rabbanite community, which strengthened relations

between community members and encouraged development of their

collective identity. When political atmosphere in the 20th century

changed, the community had to find new ways to legitimize its

existence. They succeeded in the 3rd – 4th decades, when Polish

government issued a law, which regulated legal status of this minority

and its internal organization. In this way, the state recognized Karaites

18

as a separate group and provided them with the right to practice their

identity. It is important to note that the political activity of Karaite

elite and achieved cultural authonomy much exceeded community’s

size. Having several hundreds of members, scattered in distant

regions, the community had little opportunities to organize into

political organization and achieve direct representation in the state’s

parlament, but this circumstance did not have negative effect in

seeking for political goals. On the contrary, community’s participation

in the political activities shows that Karaite elite was able to select

cultural symbols and shape identity ideology, in the way, which

helped them to achieve their goal – a state secured and supported

cultural authonomy. Actualization of cultural symbols for the sake of

political goals made these symbols important, promoted them among

community members and included them into community’s historical

myth.

All above mentioned aspects – importance of political

activity, national self-perception, adoptation a blueprint of ethnicity

and language based nationalism – gives a ground to expand the

classification of minority nationalism by R. Brubaker. The examples,

discussed in the thesis, shows that minority nationalism can be

attributed to the community, which a) does not have a mother state

and does not foster the ambition of territorial soveregnity because of

long term Diaspora experience, but despite that the image of

Homeland in their culture is strong enough to maintain a myth of

19

common origin and to validate it; b) being non – Christian forms its

identity by adopting a blueprint of a nation and adjusting it to their

religious tradition; c) developed in Modern times from religious

community and formed national identity of its own.

The implemented research shows that despite community’s political

activity, formation of national self – identity, Karaites differs significantly

from nations with established statehood, which gained international

political recognition. With this difference on the one hand and importance

of national identity, experienced by the Karaites, on the other, it can be

stated that the most suitable term to name such group is national group.

Statements to be defended:

1. The formation of collective identity of Polish and Lithuanian

Karaites should be analyzed in the context of nationalism,

paying attention to characteristic features of Eatern Europe (as

a region) and Modernity (as a period of time). An

ethnosymbolistic approach can be used to analyze how the

elements of identity were manipulated, transformed or

rejected in the course of creation of identity ideology. The

relations between different ethnic and religiouse groups, inter-

comunication and processes faced by the Tatar and Jewish

communities should be taken into account. It is assumed that

the impact of the latter influenced the transformation of

Karaite self-identity.

20

2. The ideology of Karaite identity can be described as a system

of symbols, which were formed and selected under the

influence of nationalism movement. Due to this, the main

elements of identity ideology were language and ethnic origin,

while the previously important element – religion – was left in

the periphery of this system.

3. The spread of identity ideology and its adoption depended

much on the abilities of community‘s elite to control the

means of comunication (mainly press) and to suppress the

birth of any other ideology among its members. When

community‘s elite began to act outside the community, the

spread of their ideology became visible in the dominating

society, especially in the academic sphere. This shift had a

gread influence on formation of Karaite studies in the region.

Structre of Doctoral Dissertation

The dissertation comprises the table of contents, introduction,

three chapters and conclusions, lists of sources and references, used in

the research. The first chapter discusses the political, social and

cultural preconditions, which occurred in the 19th century and formed

a context for Karaite identity transformation. The attention is payed to

the society – formed conditions for the Karaites to exist and to

community’s response to this new environment followed by the need

to integrate to the dominating society. The second chapter deals with

21

the formation of the most important element of the Karaite identity

ideology – the historical myth – paying attention to political and

cultural context in which this myth is constructed, legitimized and

spread. Besides this, other important cultural symbols of Karaite

identity ideology are analyzed. The linguistic reforms and attempts to

introduce changes in religious practice in Karaite community are

analyzed paying attention to the cultural movements in other non-

Christian communities and their possible influence to the mentioned

phenomena in Karaite community. It is important to note that

historical myth, linguistic politics and religious reforms were worked

out into the well functioning system, which can be described as

identity ideology. The last chapter of the thesis presents the research

of Karaite identity ideology reception spread in the community. It also

analyzes the the historiography of Karaite studies in Poland and

Lithuania during the whole 20th century and nowadays, focusing on

the impact of Karaite identity ideology to the formation of Karaite

studies in these countries and the role of scholarship in spreading the

ideology outside the community.

The research is based on a wide range of sources – personal

archive of Seraja Szapszał, Karaite communal documents, periodicals,

archives of Polish administration, legislation of Karaite community in

Russian Empire, wide range of Karaite periodicals, as well as poetry,

pieces of literature, composed by Karaite authors. A special attention

is payed to the historiography of Karaite studies in Poland and

22

Lithuania from the beginning of the 20th century onwards, which

served as a source in investigating the impact of the Karaite identity

ideology to the scholarship.

Conclusions:

1. The research, implemented using ethnosymbolist approach,

showed that the formation of Karaite identity can be described

as the reception of the blueprint of linguistic and ethnic

nationalism that prevailed in the region, when the cultural

symbols are adopted, re-created or invented and joined into

one ideology. This ideology is entrenched in the community

and dominating society. There are two equally important

processes in the formation of Karaite identity, which

determined its content: a) dejudaization, which meant the

rejection or transformation of all cultural symbols, which were

characteristic to Jewish tradition: Hebrew language and

alphabet, and historical narrative, based on Torah tradition, b)

attempt to integrate into dominating society (to the 19th

century Russian Orthodox and 20th century Polish, and to the

lesser extend Lithuanian Catholic) by public demonstration of

loyality and patriotism, acception of local dialect and

adaptation of its alphabet to the minority language.

23

The non-Christian religion, practiced by the Karaites,

formed their religious identity until 19th century. However,

life in Diaspora being surrounded by two other non-Christian

communities – Jews and Tatars – made it impossible to escape

from the influence of those two bigger, ideologically and

culturally more capable communities and the changes they

experienced. Collective identity of Polish and Lithuanian

Karaites made a shift from Jewish religious identity to the

secular Tatar self-perception, but this process did not end up

in complete inter – relation. The identity ideology remained in

between these two groups, adopting and re-shaping cultural

symbols, visible in both communities into one system,

accepted by Karaites as their own identity ideology.

2. The Karaite identity ideology is a system of three main

elements: a) the historical narrative, the plot of which was

shaped by legend of Karaite origin, and its local variations, b)

Turkic language, which evolved from spoken dialect to high

literaty language with the status of national language after

implementation of linguistic reforms in the first half of the

20th century. Due to the high impact of region’s linguistic and

ethnic nationalisms, these first two elements significantly

dominated against the third one – c) religion.

24

All mentioned elements of Karaite identity ideology

were strongly affected by the culture of other non- Christian

communities. The historical narrative was created on the basis

of the scheme, typical to the Eastern European Jewish

migration legends, while its content was filled with the

cultural symbols, characteristic to the Tatar community. Such

symbiosis of legendary stories illustrates the shift of Karaite

identity from Jewish to Turkic (in other words, from common

with Jews to common with Tatars). Language language itself

and the communication possibilities it had (mainly public,

through press) played a major role in formation of Karaite

identity. In the third decade of the 20th century, when the the

first stage of reform took place, the Turkic language, which

was previuosely used as a spoken dialect keeping Hebrew for

litrarty and liturgical purposes, was standardized. All elements

of Hebrew language were removed from the spoken Turkic

dialect (devisualization) and replaced by Turkish ones.

Almost at the same time the Karaite identity ideology began

to be propagated in literature and press in Turkic. But the

biggest paradox was the use of religion for Karaite identity

ideology. On the one hand, the elite was trying to de-actualize

it by pushing it out from the monopoly role it had over the

Karaites, but on the other hand, Karaite leaders were trying to

fit it to the new identity idelology. The religion reform

25

projects were suggested in the third – fourth decades of the

20th century, but their ideas were grounded in the Jewish

Haskalah movement, even though the dejudaization process in

Karaite community at that time was the strongest ever.

3. The selection of cultural symbols, their consolidation and

dissemination was a privilege of community’s elite. The

appearance of alternative ideology was quickly suppressed

because the levers of power belonged to the creators of Turkic

identity ideology (like the monopoly of preparation and

printing communal press, official positions in communal

administration, and the Society of the Lovers of Karaite

History and Literature, etc.). This was the reason why Turkic

identity ideology became dominating in the community in

such a short time – only half of the century. This process was

also affected by cultural and ideological movements in other

non-Christian communities: secularization and modernization,

formation of national identity.

It was characteristic, that the founders of the Karaite

identity ideology at the same time were responsible for its

expression. It was because of they had a monopoly of means,

necessary for dissemination of ideology (a right to publish

communal press, finances and institutional support), and

relatively bigger cultural potention if compared to ther

26

community members. Community’s elite pioneered in

academical research of Karaite history and Culture in interwar

Poland and later in Lithuania. They formed a field of research

and worked to strengthen the image of Karaite identity

ideology in the academical circles. As a result, the Turkic

ideology (theory on ethnic origins of the Karaites, Karaite

historical narrative and other elements discussed above)

received a scholary approval, while the historiography became

an important mean of spreading this ideology outside the

community. The followers of Khazaric approach in Karaite

studies usually does not refer to historiography of Jewish

studies that examines the Karaite history in different

perspective, which results in academic isolation and lack of

discussion on the topic.

27

Short biography of the doctoral candidate

In 2007 Dovilė Troskovaitė completed Cultural History and

Anthropology studies at the Faculty of History of Vilnius University

for bachelor‘s degree. Later she continued her studies in the field, and

after defence of her thesis „The Shift of Karaite Identity: Formation of

Modern Self – Perception“ in 2009 she received MA degree in history.

In 2009–2014 D. Troskovaitė completed PhD studies at Klaipėda

University and Lithuanian Institute of History. In 2009–2012 she

received Lithuanian Research Council‘s (earlier – Lithuanian Science

and Studies Foundation) scholarship for academic results and in

2012–2013 a scholarship of the Memorial Foundation for Jewish

Culture. While implementing the research, presented in this

dissertation, D. Troskovaitė had worked in the archives and libraries

of Lithuania, Poland, Russia, and Israel.

D. Toskovaitė in an author of several articles in Lithuanian

and English. During 2007–2014 9 presentations were delivered on the

research results in international academic conferences, as well as in

several open lectures. Field of her academic interests covers history of

non – Christian communities in Lithuania and Poland in the 19th–20th

centuries, cultural and social relations between Karaite, Tatar, and

Jewish communities in Eastern Europe, formation of secular ethnic

self – identities of non-Christians in Eastern Europe in the 19th–20th

centuries.

28

During her academic career D. Troskovaitė coperated in

international academic research projects: in 2008–2011 worked in the

project “Synagogues in Lithuania. A Catalogue” (Vilnius Academy of

Fine Arts), from 2013 until now she is holding a post of junior

researcher in an international research project “Historical demography

studies and their application to the Jewish censuses of the Grand

Duchy of Lithuania“ (Vilnius University, Faculty of History) and is

working in the Centre for Studies of the Culture and History of East

European Jews.

29

DAKTARO DISERTACIJOS SANTRAUKA LIETUVIŲ

KALBA

Tapatybių tyrimai, prasidėję sociologijos ir antropologijos

moksluose, vis labiau tampa aktualūs istorikams. Tokių tyrimų laukas

apima tautas ir bendruomenes, jų kolektyvinio tapatumo

transformacijas ir raišką. Naujausi kolektyvinio tapatumo tyrimai12

įgalina kalbėti apie tapatybės ideologijas ir jų tarpusavio kovą. Tokia

prieiga aktuali ir karaimų tapatybės tyrimuose, nagrinėjant skirtingų

tapatybių ideologijų įtaką karaimų kolektyvinio tapatumo

konstravimui, bei skirtingų tapatybių karaimų bendruomenėje

tarpusavio konkurenciją XIX a. II pusėje – XX a. pirmoje pusėje.

Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kaip kito karaimų savivoka,

kokie veiksniai skatino šiuos pokyčius, kokie šie pokyčiai buvo, kaip

jie reiškėsi ir/ar buvo reiškiami bei palaikomi bendruomenėje nuo

XIX a. antros pusės iki XX a. vid. Keliamas klausimas, kodėl tokia

nedidelė bendruomenė, pristatydama save bendrapiliečiams,

svarbiausiu savitumu, tapatumo indikatoriumi pasirinko kilmę? Su

kokiomis kitomis kultūrinėmis reikšmėmis tapatindamiesi jie išskiria

save iš kitų? Taip pat siekiama nustatyti dominuojančios

krikščioniškos visuomenės vaidmenį – ar ji suteikė terpę karaimų

bendruomenės tapatumui egzistuoti ir jam keistis bei legitimavo

12 Safronovas V., Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų

konkurencija XX a. Klaipėdoje, Vilnius, 2011, p. 11–51.

30

sukurtą bendruomenės tapatybės ideologiją jų dominuojamoje

kultūrinėje erdvėje?

Naujumas ir aktualumas.

Karaimų kilmės klausimas bei jo transformacijos karaimų

bendruomenės savivokoje yra sulaukusios tyrinėtojų dėmesio13 buvo

atkreiptas dėmesys į dejudeizacijos (angl. dejudaization) fenomeną

bendruomenėje, glausčiau ar plačiau aprašytos kai kurios karaimų

bendruomenės savivokai XX a. pirmoje pusėje būdingos kultūrinės

reikšmės, daugiausia kilmės mitas bei tam tikros istorinio mito

detalės, tačiau be platesnio problemos konteksto – šio reiškinio

atsiradimo priežasčių, sąveikos su kitais kolektyvinės tapatybės

elementais – kalba, religija – ir jų kaita, šių elementų įtvirtinimo

mechanizmo iki šiol pasigendama, todėl kolektyvinės karaimų

tapatybės aptarimas neįgauna visuminio vaizdo ir nepaaiškina karaimų

bendruomenėje vykusių mentaliteto pokyčių. Neapčiuopta liko ir kitų

dviejų nekrikščioniškų bendruomenių – totorių ir žydų – viduje

vykusių socialinių, kultūrinių procesų įtaka kolektyvinei karaimų

bendruomenei, nors Dan Shapiros pateiktos įžvalgos apie totoriškus

elementus LDK krikščioniškos visuomenės pasaulėžiūroje galėjo tapti

13 Freund R., Karaites and dejudaization. A historical Review of an

Endogenous and Exogenous Paradigm, Stockholm, 1991.

31

postūmiu plačiau į tyrimą įtraukti karaimų bendruomenę.14 Tuo tarpu

žydų bendruomenėje XVIII–XIX a. vykusio modernizacijos proceso

poveikis karaimų bendruomenėje istoriografijoje dar nebuvo

nagrinėtas. Šių tyrimo aspektų praplėtimas leistų ne tik plačiau

pažvelgti į Lietuvos ir Lenkijos karaimų kolektyvinę tapatybę,

identifikuoti jos bruožus, bet ir padėtų svarstyti bendrai apie

nekrikščioniškų, diasporoje gyvenančių ir motininės valstybės

neturinčių grupių modernios savivokos formavimo(si) mechanizmą,

išskirti galimas tendencijas jų tapatumo pokyčiuose.

Antras svarbus aspektas, grindžiantis tyrimo aktualumą –

daliai Rytų Europos karaimų istorijai ir kultūrai skirtų tyrimų

būdingos „istoriografinės klišės“ susiformavusios XX a. pradžioje.

Proceso, kurio metu karaimų tapatybė buvo sukonstruota ir įtvirtinta

kaip tokia, tyrimas leistų kritiškiau įvertinti esamą istoriografiją,

matyti joje susiformavusias tendencijas bei jų problemiškumą, iš

naujo kelti manomai atsakytus klausimus bei praplėsti galimų

karaimikos tyrimų krypčių lauką. Karaimų kolektyvinės tapatybės

formavimąsi vertinant platesniame kontekste, atsižvelgiant į regione

bei kitose nekrikščioniškose bendruomenėse vykusius politinius ir

14 Shapira D., „Turkism, Polish Sarmatism and „Jewish szlachta“: Some Reflections on a Cultural Context of the Polish-Lithuanian Karaites, Karadeniz Araştırmaları (Black Sea Studies), Sayı: 20, Kış 2009, p. 29–43

32

kultūrinius pokyčius analizuojamu laikotarpiu, jų galimą įtaką

kolektyvinės karaimų tapatybės konstravimui, įvertinus istoriškai

bendruomenėje egzistavusių kultūrinių simbolių tęstinumo ir/ar jų

transformacijos (ne)egzistavimą neabejotinai leistų pažvelgti į

karaimų tapatybės susiformavimą platesniame kontekste bei nustatyti

proceso priežastis bei jį paveikusias įtakas.Todėl šiame tyrime

mėginama iš naujo pažvelgti į jau egzistuojančius karaimų istorijos

tyrimus, įvertinti juose pasitaikančius teiginius kolektyvinės karaimų

tapatybės konstravimo kontekste.

Tyrimo tikslai:

1. Nustatyti, kokios priežastys lėmė kolektyvinės karaimų

tapatybės transformacijos poreikį, kokias transformacijos

kryptis jos nurodė bei kokia buvo karaimų bendruomenės

reakcija į šiuos reiškinius.

2. Rekonstruoti kolektyvinės karaimų tapatybės ideologijos

reikšmių sistemą, jų turinį bei tarpusavio sąveiką XIX a.

antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje.

3. Rekonstruoti kolektyvinės karaimų tapatybės ideologijos

raišką ir sklaidą, jos įsitvirtinimo bendruomenės kolektyvinėje

atmintyje bei dominuojančios visuomenės akademiniame

diskurse mastą.

33

Keliami uždaviniai:

1. Nustatyti veiksnius, paskatinusius karaimų tapatybės pokyčius

XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje;

2. Išanalizuoti istorijos kaip praeities pažinimo būdo atsiradimą

karaimų bendruomenėje bei jos reikšmę kolektyvinio

tapatumo formavimui;

3. Įvertinti integracijos į dominuojančią visuomenę įtaką

karaimų bendruomenės tapatybės formavimui XX a. pirmoje

pusėje;

4. Aptarti ryškiausios Rytų Europos karaimų bendruomenės

lyderio Serajos Šapšalo biografijos ir veiklos bruožus bei jų

reikšmę karaimų tapatybės ideologijos kūrimui XX a. pirmoje

pusėje;

5. Rekonstruoti karaimų istorinio mito siužetą, jo raidos

aplinkybes bei galimas kitų bendruomenių įtakas šiam

procesui;

6. Nustatyti istorinio karaimų mito lokalią recepciją ir jai

būdingus simbolius bei istorinės Tėvynės vaizdinio

transformacijas karaimų kolektyvinės tapatybės ideologijoje;

Nustatyti kitų tapatybės ideologijai būdingų elementų

egzistavimą bendruomenėje bei jų sąveiką su istoriniu mitu.

7. Ištirti bendruomenės spaudos reikšmę kolektyvinės karaimų

tapatybės ideologijos sklaidai ir jos įsigalėjimui XX a. I

pusėje;

34

8. Nustatyti kolektyvinės karaimų tapatybės ideologijos raišką ir

sklaidos mastą bei pobūdį bendruomenės narių tarpe;

9. Rekonstruoti karaimikos studijų formavimosi Lenkijoje ir

Lietuvoje raidą XX a. bei galimą jos ryšį su karaimų tapatybės

ideologija;

Sąlyginės tyrimo chronologinės ribos apima XIX a. antroje

pusėje – XX a. pirmoje pusėje karaimų bendruomenėje vykusius

procesus. Šios ribos yra sąlyginės – kolektyvinės bendruomenės

tapatybės formavimasis dėl savo kompleksiškumo neturėjo aiškiai

apibrėžtos pradžios, o suvokiant tapatybę kaip kintančią – ir pabaigos.

Tokių chronologinių rėmų pasirinkimą nulėmė keli veiksniai, kurių

pirmasis ir svarbiausias – disponuojami šaltiniai. Pirmasis žinomas

dokumentas, kuriame buvo užfiksuotas karaimų atskirties formavimas

siekia XVIII a. paskutiniuosius metus, nuo kurio prasidėjo tolesni

pokyčiai bendruomenės savivokoje, besitęsę iki XIX a. pabaigos. Šis

laikotarpis kolektyvinės karaimų tapatybės formavime apėmė tokius

procesus kaip klasikinės priešpriešos tarp „mes“ ir „jie“ konstravimą,

bei siekį įtvirtinti ją bei pirmuosius bandymus atrasti simbolius bei

reikšmes, kurios galėtų įteisinti šią priešpriešą. Šis procesas ne visada

buvo sklandus tiek dėl bendruomenės vidinės komunikacijos stokos15,

15 B. Andersono aptarta komunikacijos reikšmė bendruomenių konsolidacijai, buvo būdinga ir karaimų bendruomenei – geografiškai nutolę jos nariai tik naudodami komunikacijos priemones – spaudą,

35

tiek dėl kitų objektyvių veiksnių – nepakankamos kultūrinės terpės bei

reikšmių, turėjusių įtvirtinti atskirtumą, stokos. Vis dėlto,

pasikeitusios geopolitinės aplinkybės po Pirmojo pasaulinio karo ne

tik padėjo šį atskirumą įtvirtinti, bet ir paskatino tolimesnius pokyčius

bendruomenės savivokoje, kurie nulėmė pusę amžiaus – nuo XX a.

pradžios iki jo vidurio – besitęsusį sekuliarios tautinės kolektyvinės

karaimų tapatybės formavimą. Galine sąlyginių chronologinių rėmų

riba pasirinkti 1940–ieji, kai vyriausiasis karaimų dvasininkas S.

Šapšalas buvo priverstas atsisakyti bendruomenėje užimamų pareigų

dėl sovietmečiu atsiradusio institucijų draudimo, kas formaliai reiškė

ir institucionalizuotos karaimų bendruomenės egzistavimo pabaigą.

Tačiau siekiant iki galo rekonstruoti kolektyvinės bendruomenės

tapatybės kūrimą bei jos palaikymą, tyrime pasitelkiami ir vėlesni S.

Šapšalo darbai, reikšmingai prisidėję prie šio proceso tęstinumo.

Karaimų kolektyvinės tapatybės tyrimas apima Lenkijos

karaimų bendruomenę.16 Nors tyrimo chronologija prasideda XIX a.

korespondenciją, galėjo suvokti, įsivirtinti ir išlaikyti tarpusavio bendrumo, priklausymo vienai grupei jausmą. Kartu tai buvo priemonė skleisti ir įtvirtinti bei palaikyti savo tapatumą. 16 XVIII a. pab. po įvykusių pirmųjų dviejų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, Haličo, Lvovo bendruomenės tapo pavaldžios Austrijai, o ATR priklausomybėje liko Trakų, Lucko, Naujamiesčio bendruomenės bei keletas mažesnių sub-bendruomenių, pavaldžių minėtosioms. Krymo chanate gyvenę karaimai nuo 1783 m. priklausė Rusijos imperijai. Po trečiojo ATR padalijimo, jos priklausomybei perėjo minėtos trys ATR buvusios bendruomenės (Trakų, Lucko,

36

viduryje, tuo metu bendruomenėje vykęs atsikyrimo nuo žydiškosios

tradicijos procesas bei poreikis įtvirtinti savo atskirumą dar savaime

nereiškė naujos tapatybės gimimo, o veikiau rodė siekį surasti

optimalų būdą prisitaikyti prie pakitusių socialinių bei kultūrinių

sąlygų. Lūžio riba, kurią galima pasitelkti kaip atskaitos tašką,

žymintį karaimų savivokos formavimosi pradžią derėtų laikyti 1911

m., kai karaimų laikraštyje Караимская Жизнь (liet. Karaimų

gyvenimas) pasirodė straipsnis, skirtas karaimų nacionalinei

savivokai.17 Prasidėjusio proceso eigą sustabdė Pirmasis pasaulinis

karas, kuriam pasibaigus Rytų Europos karaimai atsidūrė Lietuvoje

(Panevėžyje ir jo apylinkėse), Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Luckas,

Haličas) ir Ukrainoje (vėliau – Ukrainos TSR). Paradoksalu, tačiau tik

Lenkijos karaimai turėjo sąlygas aktualizuotis kaip atskira grupė –

Lietuvoje veikusi Konstitucija užtikrino visiems gyventojams lygias

teises, neskiriant pagal luomą ar religiją. Išsiskyrė tikrai žydų

bendruomenė jai suteikta autonomija. Tuo tarpu visoms kitoms

Naujamiesčio). Iki 1869 m. visi imperijos karaimai buvo pavaldūs vienai institucijai – Taurijos karaimų dvasinių reikalų valdybai, įkurtai 1837 m., todėl formaliai Trakų, Naujamiesčio, Lucko, Taurijos bendruomenės su mažesniais joms priklausančiais dariniais sudarė vieną bendruomenę. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje analogiška institucija buvo įkurta Trakuose, kuriai perėjo Trakų, Naujamiesčio ir Lucko bendruomenių pavaldumas. Situacija išliko nepakitusi iki I pasaulinio karo pabaigos. 17 Кокизов Д., „Националъное самосознание“, in: Караимская

жизнь, кн. 3–4, 1911, c. 21–34.

37

religinėms grupėms specialūs įstatymai nebuvo taikomi. Ukrainai

tapus tarybų socialistine respublika (1922–1991 m.) sąlygos

bendruomeninei, kultūrinei veiklai, unikaliam tapatumui formuotis

nebuvo sudarytos. Tuo tarpu Lenkijoje kiekvienai religinei grupei

turėjo būti sukurtas atskiras jų bendruomeninį gyvenimą

reglamentuojantis įstatymas.18 Tokiu būdu valstybė sudarė sąlygas ir

suteikė postūmį kolektyvinio tapatumo svarstymams karaimų

bendruomenėje. Tai nereiškia, jog kitur karaimai nesuvokė savo

atskirumo nuo kitų bendruomenių – tai jau buvo įvykę anksčiau,

tačiau jis nesuformavo atskiros, kolektyvinio tapatumo ideologijos.

Metodologija.

Tyrimas atliekamas pasitektus klasikinius istorijos mokslo

metodus – šaltinių analizę bei reiškinių lyginimą. Tyrimo metu taip

pat sugretinami atskiri karaimų ir žydų bendruomenėse vykę

kultūriniai procesai, siekiant atskleisti jų įtaką kolektyvinės karaimų

tapatybės konstravimui.

Rekonstruojant karaimų savivokos formavimąsi tyrimo

atspirties tašku pasirinktos nacionalizmo studijos, atsižvelgiant į

laikotarpį, Rytų Europos, kurioje buvo susitelkusi karaimų

bendruomenė, istorinį kontekstą, bei palyginti greitą ir radikalų

karaimų tapatybės pokytį, keliamos prielaidos, jog 1) karaimų 18 Įstatymai aibrėžė konkrečių bendruomenių savivaldos principus ir ribas, tačiau iš esmės buvo sudaryti pagal vieną formulę.

38

tapatybės pobūdį iš dalies nulėmė regione įsivyravęs nacionalizmas,

naujų etniniu ir kalbiniu pagrindu susikūrusių tautų pavyzdys, 2)

modernios, kolektyvinės karaimų tapatybės susikūrimui pradžią davė

karaimų socialinės padėties pokyčiai bei poreikis prisitaikyti

dominuojančioje visuomenėje, 3) karaimų tapatybės ideologijai

būdingi tie patys elementai kaip ir regiono tautų savivokai, nors

bendruomenė ir nesiekė sukurti savo valstybės 4) palyginti greitą ir

radikalų tapatybės pokytį nulėmė tai, jog karaimų tapatybės ideologiją

kūrė ir ją skleidė bendruomenės elitas. Siekiama nustatyti karaimų

savivokos transformaciją XX a. pirmoje pusėje bei surasti

tinkamiausią naujos savivokos tyrimo prieigą.

Paprastai sociologų ir istorikų tyrimuose nacionalizmas

siejamas su tauta ir valstybingumu.19 Tačiau Rodžeris Brubakeris

(Rogger Brubaker), pateikęs išsamią nacionalizmo studijų kritiką, kaip

vieną svarbiausių klaidingų prielaidų, vyraujančių šioje studijų

kryptyje nurodė tyrimų orientavimą į valstybes sukūrusias tautas,

nuošalyje paliekant kitas grupes, kurių nacionalinė politika savo esme

labai artima tautų nacionalizmui, nes manomos tautos susiformavimas

reikalauja kur kas daugiau, arba ne vien tik formalios

nepriklausomybės. Autorius taip pat teigia, jog nacionalizmo politika

egzistuoja tiek prieš, tiek ir po valstybės sukūrimo, todėl grupės,

19 Hobsbawn E., Nations and Nationalism since 1780: programme,

myth, reality, Cambridge, 1990, p. 8–10; taip pat Gellner E., Nations

and Nationalism, Oxford, 1983, p. 3–5.

39

nepasiekusios valstybingumo taip pat turi būti įtraukos į nacionalizmo

studijų tyrimo lauką.20 R. Brubakeris, kritikuodamas egzistuojančias

nacionalizmo tyrimų prieigas, pateikia keturis Vidurio ir Rytų

Europos regionui būdingus ne valstybinio (angl. non state – seeking)

nacionalizmo tipus.21 Vienas iš aptartųjų – tautinių mažumų

nacionalizmas – aktualus šiam tyrimui.22 Nors aptardamas šį tipą

Brubakeris remiasi šiandieninėje Rytų Europoje gausios rusų tautinės

mažumos, kuri turi savo valstybę, bet joje negyvena, pavyzdžiu, jo

pateiktas tokio nacionalizmo apibūdinimas atskleidžia platesnį šio tipo

turinį: „mažumos nacionalizmo pozicija įtraukia savivoką kaip

specifiškai tautinę, ne vien etninę ir reikalauja, kad jų etnokultūrinė

tautybė (angl. nationality) būtų pripažinta valstybės“23 Iš tokio

apibrėžimo išplaukia, jog mažumų nacionalizmui būdingi du esminiai

elementai – tautinė tapatybė ir jos pripažinimas dominuojančioje

visuomenėje. Nors pats Brubakeris šiam tipui priskiria tautines

mažumas, kurios gyvena ne savo motininėje valstybėje, šiame tyrime

šiam tipui bus mėginama priskirti nuolat diasporoje gyvenanti ir jos

neturinti (angl. stateless) karaimų bendruomenė. Karaimų savivokos

20 Brubaker R., „Myths and Misconceptions in the Study of Nationalism“, in: The State of the Nation: Ernest Gellner and the

Theory of Nationalism, Ed. John Hall, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, p. 278. 21 Ibidem, p. 278–280. 22 Ibidem. 23 Ibidem, p. 279.

40

formavimo priskyrimas pagal Brubakerio klasifikaciją, mažumų

nacionalizmui, išplaukia iš keleto veiksnių. Pirma, kaip pažymi pats

autorius, nacionalizmas gali egzistuoti ir už valstybingumo, kaip

politinės tikrovės, besireiškiančios jai priklausančių narių ryšiu su

valstybe, ribų, jei jis remiasi tautine tapatybe. XX a. pirmoje pusėje

karaimai, orientuodami savo tapatybę į įsivaizduojamą istorinę tėvynę,

suteikė jai tautinį pobūdį, savo politinius siekius – kultūrinės

autonomijos Lenkijos respublikoje poreikį – formulavo kaip tauta,

nors valstybingumas ir nebuvo jų siekiu. Antra, taip suformuota

karaimų savivoka buvo legitimuota dominuojančioje visuomenėje,

suteikiant Lenkijos karaimams tautinės mažumos statusą ir jį

reglamentuojantį įstatymą.24

Formuojamą karaimų bendruomenę labai veikė regione vykę

procesai – nacionalizmo įsigalėjimas, tautinių valstybių susidarymas

formavo jų požiūrį ir nuostatas apie tai, kokia turi būti tauta, kad jos

nariai jaustųsi priklausą jai ir jos egzistavimą pripažintų aplinka.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog Rytų Europoje gimusios tautos turėjo

etninį pobūdį. Priešingai nei, pavyzdžiui, anglų ar prancūzų tautos,

savimonėje neišvengiamai siejusios save su valstybe, gimstančios

Rytų Europos tautos, pavyzdžiui čekai, tapatinosi su kalba ir bendra

kilme, iš kurių susidarė tauta. Šie XX a. pradžioje Europoje vykę

241935 m. Karaimų teisinės padėties įstatymas, Archiwum Akt Nowych (Varšuva, Lenkija), Religinių reikalų ir švietimo ministerijos fondas, syg. 1961, l. 445–450.

41

procesai neišvengiamai diktavo tam tikrą visaverčio bendruomenės

egzistavimo modelį, kuris pasirodė besantis priimtinas karaimų

bendruomenei, kurios kolektyvinė tapatybė formavosi kuriant kalbos

ir kilmės atžvilgiu vienalytę bendruomenę, kuriai būdinga bendra

didinga ir ilga istorija, sukuriama per istorinio mito suformavimą.

Sukurtos tapatybės ideologijos legitimavimas ir įtvirtinimas

pasiekiamas per politinę veiklą. Jau XIX a. karaimų bendruomenės elitas,

veikdamas politinėje plotmėje, užsitikrino institucinį ir socialinės padėties

atskyrimą nuo žydų bendruomenės, kuris stiprino jų tarpusavio ryšius ir

paskatino jų kolektyvinio tapatumo raidą. XX a. pasikeitus politinėms

aplinkybėms, bendruomenei teko iš naujo užsitikrinti teisinį

bendruomenės gyvavimo įtvirtinimą – XX a. trečiajame – ketvirtajame

dešimtmečiais, jie savo atskirumą įtvirtino Lenkijos parlamentui priėmus

atskirai šios grupės teisinę padėtį ir gyvavimą valstybėje reguliuojantį

įstatymą, kuris pripažino šios bendruomenės etninį atskirumą. Būtina

atkreipti dėmesį į tai, jog karaimų elito politinis aktyvumas ir pasiekta

autonomija Lenkijos respublikoje, gerokai pranoko bendruomenės dydį –

turėdama kelis šimtus narių, išsibarsčiusių skirtinguose regionuose, ji

neturėjo realių galimybių susiburti į politinę organizaciją, bei pasiekti

tiesioginio atstovavimo parlamente, tačiau tai neturėjo lemiamos reikšmės

siekiant politinių tikslų. Priešingai, bendruomenės įsitraukimas į politinį

gyvenimą ir pasiekti rezultatai leidžia teigti, jog per politinę veiklą

bendruomenės lyderiai sugebėjo atrinkti tas kultūrines reikšmes ir

simbolius, kurie padėjo pasiekti bendruomenei svarbių tikslų – kultūrinės

42

autonomijos – iš kurių buvo suformuotas tautinis naratyvas, o per jį ir

tautinė karaimų savivoka. Kultūrinių reikšmių aktualizavimas siekiant

politinių tikslų padarė jas aktualias ir reikšmingas, o tai nulėmė jų

populiarumą bei įtraukimą į istorinio mito formavimą.

Visi išdėstyti aspektai – politinės veiklos reikšmė, savęs kaip

tautos suvokimas ir etninio kalbinio nacionalizmo kalkės perėmimas

karaimų bendruomenėje leidžia išplėtoti R. Brubaker‘io klasifikacijoje

pateiktą mažumų nacionalizmo apibrėžimą. Tyrime aptarti ir įvertinti

pavyzdžiai rodo, mažumų nacionalizmas gali apimti ir bendruomenę,

kuri a) neturi motininės valstybės ir nepuoselėja teritorinio

suvereniteto ambicijų dėl nuolatinio gyvenimo diasporoje, tačiau joms

būdingas istorinės tėvynės vaizdinys yra pakankamas bendros kilmės

mitui palaikyti bei bendrai kilmei pagrįsti, b) būdama nekrikščioniška

formuoja savo tapatumą perimdamą tautos „kalkę“ ir pritaikydama

kultūrines reikšmes ir simbolius prie savo išpažįstamos religijos, c)

susidariusi iš religinės bendruomenės moderniaisiais laikais

suformavo tautinę savivoką.

Vis dėlto, kaip nustatyta atlikto tyrimo metu, nepaisant aptartų

politinio organizavimosi formų, tautinės savivokos susiformavimo,

karaimai reikšmingai skiriasi nuo tautų, sukūrusių valstybingumą ir jį

įtvirtinusių tarptautinėje politinėje arenoje. Dėl šio skirtumo, įvertinus

tautinės savivokos reikšmę šiame procese, modernių tautų kalkės

perėmimą, tinkamiausiu terminu laikytinas tautinės grupės

apibrėžimas.

43

Ginamieji teiginiai:

1. Kolektyvinės karaimų tapatybės formavimo procesas gali būti

tiriamas nacionalizmo studijų kontekste, atsižvelgiant į Rytų

Europos regionui, bei Moderniųjų laikų epochai būdingas

ypatybes. Taip pat pasitelkus etnosimbolizmo prieigą įvertinus

skirtingų kultūrinių reiškmių ir simbolių, egzistavusių

bendruomenėje atmetimą, perkūrimą ar adaptavimą. Neatmestina

kitose nekrikščioniškose (žydų ir totorių) bendruomenėse vykusių

kultūrinių bei socialinių procesų įtaką karaimų tapatybės

transformacijai per bendruomenių tarpusavio kominikaciją.

2. Karaimų tapatybės ideologiją galima vertinti kaip tam tikrą

reikšmių ir simbolių sistemą, kurioje svarbiausi elementai

buvo suformuoti ir atrinkti veikiant regiono tautų formavimosi

procesui (nacionalizmui), todėl manytina, jog svarbiausiais

kuriamos ideologijos sandais tapo kalba bei kilmės mitas,

religijai suteikiant periferinį vaidmenį šioje sistemoje.

3. Tapatybės ideologijos sklaidos ir recepcijos mastas bei sėkmė

priklausė nuo bendruomenės elito gebėjimų kontroliuoti

bendruomenės komunikacinę erdvę (daugiausiai spaudą) bei

malšinti kitokios ideologijos gimimą bei plitimą

bendruomenės narių tarpe. Karaimų elitui veikiant už

bendruomenės ribų, ideologijos įtvirtinimas tapo galimas ir

dominuojančioje visuomenėje, ypač akademinėje aplinkoje,

tokiu būdu veikiant karaimikos studijų formavimąsi regione.

44

Disertacijos struktūra. Disertaciją surado įvadas, trys

dėstomosios dalies skyriai, suskirstyti į poskyrius, išvados, šaltinių ir

literatūros sąrašai, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Pirmajame

skyriuje aptariamos politinės, socialinės ir kultūrinės prielaidos,

susiklosčiusios XIX a. ir sudariusios sąlygas karaimų savivokai

keistis. Atkreipiamas dėmesys ne tik į dominuojančios visuomenės

sudarytas sąlygas karaimų bendruomenei, bet ir pačios bendruomenės

atsakas į susiklosčiusias aplinkybes, pastangos prisitaikyti

dominuojančioje visuomenėje pakitusiomis sąlygomis. Antrajame

skyriuje, pasitelkus Lenkijos Religinių reikalų ir Liaudies švietimo

ministerijos dokumentus bei Serajos Šapšalo fonde saugomus šaltinius

tiriamas svarbiausio modernios tautinės karaimų tapatybės elemento –

istorinio mito formavimas, atkreipiant dėmesį į politinį bei kultūrinį

kontekstą, kuriame šis mitas buvo kuriamas, palaikomas ir

skleidžiamas. Susitelkiama ir į kitas svarbias karaimų kolektyvinės

tapatybės reikšmes, vienaip ar kitaip papildžiusias kuriamą istorinį

mitą – analizuojami karaimų bendruomenėje įvykę kalbiniai pokyčiai

bei religinių reformų svarstymai, atkreipiat dėmesį į kultūrinį

kontekstą ir pabrėžiant aplinkos poveikį šių fenomenų formavimuisi.

Paskutiniame disertacijos skyriuje pristatomos kolektyvinės tautinės

karaimų tapatybės recepcijos ir raiškos tyrimo išvados neapsiribojant

vien pačia bendruomene, bet žvelgiant plačiau ir apimant XX a.

primos pusės, o iš dalies ir vėlesnę, Lenkijoje ir Lietuvoje egzistavusią

karaimikos tyrimams skirtą istoriografiją, tuo būdu siekiant parodyti

45

karaimų kolektyvinės tapatybės ideologijos skaidos ir įsitvirtinimo

plotį bei mastą, aktualizuojantį tokios ideologijos tyrimo poreikį.

Atlikus tyrimą prieita prie išvadų:

1. Karaimų kolektyvinės tapatybės formavimas tirtas pasitelkiant

etnosimbolistinę prieigą, kuri padėjo nustatyti, jog

analizuojamas procesas karaimų bendruomenėje vertintinas

kaip regione klestėjusio lingvistinio etninio nacionalizmo

„kalkės“ perėmimas perkuriant, pritaikant ir (arba) sukuriant

naujas kultūrines reikšmes bei sujungiant jas į vieną

ideologiją, kuri skleidžiama ir įtvirtinama bendruomenėje ir

dominuojančioje visuomenėje. Karaimų tapatybės formavimo

procese įžvelgtini du vienodai reikšmingi jos turinį lėmę

procesai: 1) dejudeizacija, kuri reiškė visų žydų tradicijai

priskirtinų kultūrinių reikšmių, tokių kaip hebrajų kalba ir

raidynas, istorinis mitas, paremtas Toros pasakojimo tradicija,

atsisakymu ir (arba) transformavimu bei 2) siekis prisitaikyti

dominuojančioje (XIX a. antroje pusėje rusų stačiatikių, XX a.

pirmoje pusėje katalikų lenkų ir, mažesne dalimi, lietuvių)

visuomenėje per viešą lojalumo ir patriotizmo demonstravimą,

dominuojančioje visuomenėje vartotos kalbos ir raidyno

adaptavimą bendruomenėje vartotai tiurkų kalbai.

Dėl bendruomenėje išpažįstamos nekrikščioniškos religijos,

formavusios išimtinai religinį bendruomenės tapatumą iki

XIX a. pabaigos, ir gyvenimo diasporoje šalia kitų dviejų

46

nekrikščioniškų bendruomenių (žydų ir totorių), karaimų

tapatybės ideologija neišvengė šiose gausesnėse, kultūriškai ir

ideologiškai stipresnėse bendruomenėse vykusių procesų

įtakos – pastebėtina kolektyvinės tapatybės ideologijos

orientavimo kryptis nuo žydiškosios link totoriškosios.

2. Karaimų bendruomenėje suformuotos tapatybės ideologijai

būdinga trijų elementų – didžiojo karaimų istorinio mito,

kurio turinį didžia dalimi nulėmė kilmės legenda, jo (mito)

lokalios variacijos, kalbos, kuri formuojant tapatybės

ideologiją XX a. pirmoje pusėje iš šnekamosios tapo

litaratūrine ir įgijo „tautinės“ kalbos statusą, bei religijos

sąveika. Pirmieji du, dėl jau minėto etninio lingvistinio

nacionalizmo poveikio ryškiai dominavo paskutiniojo dėmens

atžvilgiu. Visų tapatybės ideologijos elementų turiniui ir jo

transformacijai didelės reikšmės turėjo kitų dviejų

nekrikščioniškų bendruomenių įtaka – didydis istorinis mitas

buvo kuriamas pagal Rytų Europos žydų atvykimo ir

įsikūrimo konkrečiose regiono vietovėse legendoms būdingą

siužeto logiką, tuo tarpu jo turinys buvo užpildomas totoriams

būdingomis kultūrinėmis reikšmėmis. Tokia simbiozė žymėjo

tapatybės orientavimo kryptį nuo žydiškosios (judėjiškosios)

prie tiurkiškos (bendros su totoriais). Kalbai tapatybės

ideologijoje buvo skirtas svarbus vaidmuo – tiek ji pati, tiek

jos teikiamos komunikacijos (ypač viešos, daugiausia

47

per spaudą) galimybės vaidino lemiamą vaidmenį formuojant

bendruomenės savivoką. Pirmuoju etapu tiurkų kalba,

bendruomenėje vartota kaip šnekamoji, aukštosios kalbos

statusą teikiant hebrajų kalbai, XX a. trečiajame dešimtmetyje

buvo „išvalyta“ nuo pastarosios poveikio devizualizuojant

hebrajų kalbos įtaką tiurkų kalbai (daugiausia žodynui), bei

tuo pat metu pačios hebrajų kalbos vartojimą bendruomenėje.

Beveik tuo pat metu per literatūros kūrinius bei iš dalies

spaudą šia kalba imta diengti karaimų tapatybės ideologija

bendruomenei. Paradoksaliausiai karaimų tapatybės

ideologijai buvo panaudotas religijos elementas – viena

vertus, religija buvo deaktualizuota, išstumiant ją iš iki XIX a.

pabaigos turėtos monopolinio tapatybės elemento, vietos, kita

vertus, mėginant pritaikyti ją naujai tapatybės ideologijai XX

a. trečiame – ketvirtame dešimtmečiais buvo siūlomi reformų

projektai, besiremiantys žydų apšvietai būdingais principais ir

idėjomis, nors tuo pat metu bendruomenėje buvo juntamas

dejudeizacijos pikas.

3. Tapatybės elementų atranka, jų įtvirtinimas, sklaida priklausė

bendruomenės elitui. Menkos kitos tapatybės ideologijos

apraiškos buvo numalšintos – galios svertai priklausė būtent

tiurkiškos tapatybės ideologijos kūrėjams (bendruomeninės

spaudos rengimo bei leidybos monopolis, oficialios pareigos

bendruomenėje, Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų

48

draugijoje), tad per trumpą laiką – XX a. pirmąją pusę –

bendruomenėje įsivyravo viena tapatybės ideologija. Reikšmių

atranką, jų perkūrimą veikė kitose nekrikščioniškose

bendruomenėse vykę modernizacijos, sekuliarizacijos ir

nacionalinio tapatumo formavimosi procesai.

Karaimų tapatybės ideologijos raišką lėmė tai, jog jos

ideologijos kūrėjai buvo ir jos skleidėjai tiek dėl tik jiems

vieniems prieinamų priemonių (benruomeninės spaudos), tiek

dėl didesnio kultūrinio potencialo, lyginant su kitais

bendruomenės nariais. Jie kartu tapo ir pirmaisiais akademinės

karaimikos tyrimų aplinkos Lenkijoje ir Lietuvoje XX a.

pirmoje pusėje, formuotojais, kurių veikla įtvirtinant karaimų

tapatybės ideologiją akademiniuose tyrimuose nulėmė šių

tyrimų raidą bei jų pobūdį – tiurkiška kilmė ir didysis karaimų

istorinis pasakojimas įgijo mokslinį statusą. Šios prieigos

šalininkai vengia naudotis kitos – žydų studijų – tyrimo

krypties istoriografija bei jos išvadomis, tokiu būdu

formuodami izoliuotą karaimikos tyrimų lauką.

49

Trumpa doktorantės biografija

2007 m. Dovilė Troskovaitė baigė Kultūros istorijos ir

antropologijos bakalauro studijas Vilniaus Universiteto Istorijos

fakultete. Vėliau tęsė studijas fakultete pasirinkusi Istorijos programą

ir 2009 m. apgynusi magistro darbą pavadinimu „Karaimų savivokos

virsmas: moderniosios tapatybės susiformavimas“ įgijo magistro

kvalifikacinį laipsnį. 2009–2014 m. studijavo jungtinėje Lietuvos

istorijos instituto ir Klaipėdos universiteto doktorantūroje. Rengiant

disertaciją 2009–2012 m. doktorantei buvo suteikta Mokslo Tarybos

(anksčiau – Mokslo ir studijų fondo) stipendija už mokymosi

pasiekimus, o 2012–2013 m. Memorial Foundation for Jewish Culture

stipendija. Rengiant disertaciją tyrimai buvo atliekami Lietuvos,

Lenkijos, Rusijos bei Izraelio archyvuose bei bibliotekose.

Doktorantė parengė straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis, savo

tyrimus pristatė 9 tarptautinėse konferencijose, taip pat viešose

paskaitose. Mokslinių interesų sritis - Karaimų bendruomenės istorija,

jos demografija, teisinės ir socialinės padėties raida LDK. Lenkijos ir

Lietuvos nekrikščioniškų bendruomenių istorija XIX – XX a..

Kultūriniai ir socialiniai žydų, totorių ir karaimų santykiai, sekuliarios

tautinės karaimų tapatybės formavimas XIX a. pab. – XX a. pirmoje

pusėje.

Nuo 2008 m. bendradarbiavo tarptautiniuose akademiniuose

tyrimų projektuose „Lietuvos Sinagogos. Sąvadas“ (Dailės

50

Akademija), „Lietuvos žydai. Istorinė Studija“ (Lietuvos istorijos

institutas); šiuo metu dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja projekte

„Istorinės demografijos tyrimai ir jų taikymas Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštijos žydų surašymų pavyzdžiu“ (Vilniaus Universitetas) bei

Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centre.

51

List of publications on the topic of the dissertation/ mokslinių

straipsnių disertacijos tems sąrašas

1. Troskovaitė D., Some assumptions on Karaite taxation and demography in the Grand Duchy of Lithuania, in: Kwartalnik

Historii żydow, Warszawa, 2014, (priimta spaudai).

2. Troskovaitė D., Is there only one Homeland? The forming image of Troki (Trakai) and Crimea in the self-identity of the Karaims in the 19 th – 20 th c., in: Tiurkų istorija ir kultūra

Lietuvoje, specialus Lietuvos istorijos studijų leidinys, t. 11, 2014 (priimta spaudai).

3. Troskovaitė D., „Pavadinimas karaim apibūdina (....) Tam tikrą, nuo kitų skirtingą, tautybę“: modernios karaimų tapatybės kūrimas”, in: Istorija, t. 90, Vilnius, 2013, p. 3–13.

4. Troskovaitė D., Identity in Transition: the Case of Polish Karaites in the First Half of the 20th Century, in: Codrul

Cosminului, Vol. 20, No. 1, 2014, p. 207-228.

5. Troskovaitė D., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaizdiniai Lietuvos ir Lenkijos karaimų tautiniame naratyve, in: Naujausios tyrimų kryptys ir perspektyvos, Kalbų ir

kultūrų sankirtų archyvai, t. 4, Vilnius, 2012, p. 48–67.

6. Troskovaitė D., „Periferinės karaimų bendruomenės: centro ir periferijos įtakos pasidalijimas XVII a., in: Orientas Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir

karaimai, sud. T. Bairašauskaitė, G. Miškinienė, H. Kobeckaitė, Vilnius, 2008, p. 37–44.

52

List of presentations on the topic of the dissertation/ mokslinių

pranešimų disertacijos tems sąrašas

2014 03 13-15 “Shifting the Communal and Religious

Centre: Competition among Karaite

communities in the Grand Duchy of

Lithuania” Yale Conference for Baltic

Studies, Yale University, USA.

2014 01 16-17 “Mirror Emancipation? Reforms in Judaism and

Polish Karaite Emancipation in the first half of

the 20th century”, The 4th International

Conference Emancipation and assimilation of

Jews in central-eastern Europe, Poznan, Poland.

2013 09 26-28 Karaimai XX a. pr. Lenkijos visuomenėje:

mažumos ir daugumos interesų sąlytis

(“Karaites in the Polish society in the first

half of the 20th century: relations between

minority and majority”), III Lietuvos istorikų

suvažiavimas (III Congress of Lithuanian

Historians), Šiauliai, Lithuania.

2013 07 28-08 01 „Karaites in the Jewish Censuses of the Grand

Duchy of Lithuania: Community's Social and

Demographical Picture in 18th century.” World

Congress for Jewish Studies, Jerusalem, Israel.

53

2013 05 29-31 “Is the homeland the only one? The image of

Trakai and Crimea in the self-identity of the

Karaites in the 19th – 20th century”, Tiurkų

pėdsakas ir islamo kultūra Lietuvos

Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius,

Lithuania.

2013 02 03-05 “The Influence of Judaism’s Reforms on

Karaites Attempts to Reform Religion:

Context and Assumptions, The 20th Annual

International Conference on Jewish Studies,

Moscow, Russia Federation.

2011 06 14-16 “Academic and public activities of Seraja

Szapszal: an impact on Jewish – Karaite

studies in Lithuania and Poland during the

20th century”, The 4th Warsaw Conference for

Young Jewish Studies Researchers, Warsaw,

Poland.

2010 11 27 „Orientalisto Serajos Šapšalo akademinė ir

publicistinė veikla: poveikis karaimikos

studijų formavimuisi Lietuvos ir Lenkijoje

XX a.“, Rytai – Vakrai. Lietuviški kontekstai,

Vilnius, Lithuania.

2007 09 13–15 „Periferinės karaimų bendruomenės:

sociokultūrinis žvilgsnis į Panevėžio ir

54

Naujamiesčio karaimų bandruomenių

istoriją”, Tarptautinė konferencija “610-osios

totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos

Didžiojoje Kunigaikštystėje metinės, Vilnius,

Lithuania.

55

Klaipėdos universiteto leidykla Dovilė Troskovaitė FORMATION OF POLISH AND LITHUANIAN KARAITE IDENTITY IN THE 19th–20th CENTURIES: BETWEEN SEPARATION AND ADAPTATION Summary of Doctoral Dissertation

LENKIJOS IR LIETUVOS KARAIMŲ SAVIVOKOS FORMAVIMAS XIX A. VIDURYJE – XX A. PIRMOJE PUSĖJE: TARP ATSISKYRIMO IR PRISITAIKYMO Daktaro disertacijos santrauka

Klaipėda, 2014 SL 1335. 2014 08 27. Apimtis 3,5 sąl. sp. l. Tiražas 70 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

56