3

4

Copyright © 1991 by Colleen McCullough Published by arrangement with Avon, an imprint of HarperCollins Publishers © Jovita Liutkutė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

UDK 820(94)-3 Mc748

ISBN 978-9986-16-760-0

Colleen McCulloughTHE GRASS CROWNAvon Books, New York, 1992

7

Žemėlapių ir i l iustraci jų sąrašas

ŽEMĖLAPIAI

Italija 8–9Romos pasaulis 10–11Mitridato užkariavimai 113–110 m. pr. Kr. 94Marijaus kelionė į Rytus 122–123Sulos žygis į Rytus 308Su Roma kariavusių italikų genčių žemės 442Vidurio Italija 496Mitridato judėjimas 88 m. pr. Kr. 706–707Sulos įsiveržimas į Romą 772–773Gajaus Marijaus pabėgimas 848Romos apgultis 867

ILIUSTRACIJOS

Gajus Marijus 16Aurelijos insulė 56Livija Druza 152Marko Livijaus Druzo namas 169Publijus Rutilijus Rufas 278Markas Livijus Druzas 332Komicija 344–345Markas Emilijus Skauras 440Jaunasis Pompėjus 550Liucijus Kornelijus Sula 628Mitridatas VI Eupatoras 692Aurelija 732Liucijus Kornelijus Cina 820Romos magistratai 963Togos forma 988Triklinium 994

13

Pagrindiniai veikėjai PASTABA. Lenktiniuose skliaustuose pateikiami biografiniai duomenys, o laužtiniuose – romane vartojamas veikėjo vardas ar mažybinis vardas. Visos nurodomos datos yra pr. Kr.

CepionaiKvintas Servilijus Cepionas [Cepionas]Livija Druza, jo žmona (Marko Livijaus Druzo sesuo)Kvintas Servilijus Cepionas Jaunesnysis [Jaunasis Cepionas], jo sūnusDidžioji Servilija [Servilija], vyresnioji jo duktėMažoji Servilija [Lila], jaunesnioji jo duktėKvintas Servilijus Cepionas (106 m. konsulas), jo tėvas, pagarsėjęs tuo, kad pa-

sisavino Tolozos auksąServilija Cepionis, jo sesuo

CezariaiGajus Julijus CezarisAurelija, jo žmona (Rutilijos, Publijaus Rutilijaus Rufo dukterėčios, duktė)Gajus Julijus Cezaris Jaunesnysis [Jaunasis Cezaris], jo sūnusDidžioji Julija [Lija], vyresnioji jo duktėMažoji Julija [Ju-ju], jaunesnioji jo duktėGajus Julijus Cezaris [Senelis Cezaris], jo tėvasJulija, jo sesuoJulila, jo sesuoSekstas Julijus Cezaris, vyresnysis jo brolisKlaudija, Seksto žmona

DruzaiMarkas Livijus DruzasServilija Cepionis, jo žmona (Cepiono sesuo)Markas Livijus Druzas Neronas Klaudianas, jo įsūnisKornelija Scipionis, jo motinaLivija Druza, jo sesuo (Cepiono žmona)Mamerkas Emilijus Lepidas Livianas, jo kraujo brolis, įvaikintas kitos giminės

14

MarijaiGajus MarijusJulija, jo žmona (Gajaus Julijaus Cezario sesuo)Gajus Marijus Jaunesnysis [Jaunasis Marijus], jo sūnus

MetelaiKvintas Cecilijus Metelas Pijus [Paršelis]Kvintas Cecilijus Metelas Numidas [Kiauliaputis] (109 m. konsulas, 102 m. cen-

zorius), jo tėvas

PompėjaiGnėjus Pompėjus Strabonas [Pompėjus Strabonas]Gnėjus Pompėjus [Jaunasis Pompėjus], jo sūnusKvintas Pompėjus Rufas, jo tolimas pusbrolis

Rutilijai RufaiPublijus Rutilijus Rufas (105 m. konsulas)

SkauraiMarkas Emilijus Skauras, senato pirmininkas (115 m. konsulas, 109 m. cenzo-

rius)Cecilija Metela Dalmatė [Dalmatė], antroji jo žmona

SulosLiucijus Kornelijus SulaJulila, pirmoji jo žmona (Gajaus Julijaus Cezario sesuo)Elija, antroji jo žmonaLiucijus Kornelijus Sula Jaunesnysis [Jaunasis Sula], jo sūnus (pagimdytas Ju-

lilos)Kornelija Sula, jo duktė (pagimdyta Julilos)

BitinijaNikomedas II, Bitinijos karaliusNikomedas III, vyresnysis jo sūnus, Bitinijos karaliusSokratas, jaunesnysis jo sūnus

PontasMitridatas VI Eupatoras, Ponto karaliusLaodikė, jo sesuo ir žmona, pirmoji Ponto karalienė (mirė 99 m. pr. Kr.)Nisa, jo žmona, antroji Ponto karalienė (Gordijaus Kapadoko duktė)Ariaratas VII Filometras, jo sūnėnas, Kapadokijos karaliusAriaratas VIII Eusebas Filopatras, jo sūnus, Kapadokijos karaliusAriaratas X, jo sūnus, Kapadokijos karalius

15

I

16

17

– Pats įdomiausias nutikimas per pastaruosius penkiolika mė-nesių, – pareiškė Gajus Marijus, – tai per ludi Romani Gajaus

Klaudijaus parodytas dramblys.Elijos veidas nušvito.– Argi jis ne nuostabus? – paklausė ji sėdėdama ant kėdės ir lenkdamasi

į priekį, kad pasiektų dubenį, pilną didžiulių žalių alyvuogių iš Tolimosios Is-panijos. – Jis gali vaikščioti ant užpakalinių kojų! Ir šokti stovėdamas ant visų keturių! Sėdėti ant gulto ir straubliu imti maistą!

Atsigręždamas paniekos perkreiptu veidu į žmoną, Liucijus Kornelijus Sula rūsčiai atšovė:

– Ir kodėl visi taip žavisi žmones mėgdžiojančiais gyvūnais? Juk dram-blys – pats tauriausias padaras pasaulyje. Gajaus Klaudijaus Pulchro gyvūnas man atrodo tarsi dviguba parodija – ir žmogaus, ir dramblio.

Po šių žodžių valgomajame įsiviešpatavusi tyla ilgai nesitęsė, bet visi pasi-juto nejaukiai. Netrukus Julija smagiai nusijuokė ir privertė svečius atitraukti savo žvilgsnius nuo nusiminusios Elijos.

– Ak, liaukis, Liucijau Kornelijau, tas dramblys tapo tikru minios numylėti-niu! – šūktelėjo ji. – Žinau, ir aš juo gėrėjausi – aš, tokia protinga ir užimta! – o kai jis iškėlė straublį ir užtrimitavo pataikydamas į būgnų mušamą taktą, buvo tiesiog nuostabu! Be to, – pridūrė ji, – niekas jam nepadarė nieko bloga.

– O man labai patiko jo spalva, – pertarė Aurelija, nusprendusi taip pat įsiterpti į pokalbį. – Rožinė!

Liucijus Kornelijus Sula, nutaręs to pokalbio nesiklausyti, pasisuko ant alkūnės ir ėmė šnekėtis su Publijumi Rutilijumi Rufu.

Liūdnai žvelgdama, Julija atsiduso.– Manau, Gajau Marijau, – tarė ji savo vyrui, – kad mums, moterims, jau

pats laikas leisti vyrams pasimėgauti vynu. Ar galime eiti?Marijus ištiesė ranką virš siauro stalelio, skiriančio jo gultą ir Julijos kėdę,

ji pakėlė savąją, jausmingai spūstelėjo Marijaus pirštus, o išvydusi perkreiptą jo šypseną pasistengė nesileisti dar labiau užvaldoma liūdesio. Jau tiek daug laiko prabėgo! O jo veide vis dar matyti klastingo smūgio palikti pėdsakai. Ta-čiau vieno dalyko ji, ištikima ir mylinti žmona, nepripažino netgi pati sau – po

18

to smūgio Gajaus Marijaus smegenyse atsirado vos matoma įskila: jis perne-lyg lengvai užsiplieksdavo, vis didesnę reikšmę teikė aplinkinių neva rodomai, bet daugiausia jo paties įsivaizduojamai nepagarbai ir darėsi vis nepakantes-nis priešams.

Julija atsistojo, apdovanojo Marijų tik jam vienam skirta šypsena ir palei-dusi jo ranką apkabino per pečius Eliją.

– Eikš, mieloji, – tarė ji, – eime į vaikų kambarį.Elija pakilo nuo kėdės. Atsistojo ir Aurelija. Visi trys vyrai liko savo vietose,

bet nutraukė pokalbį ir palaukė, kol moterys išeis iš kambario. Marijui moste-lėjus ranka tarnai iš valgomojo tekini puolė nešti moterų kėdžių, o tada išėjo ir patys. Dabar kambaryje liko tik trys „U“ raidės forma sustatyti gultai; kad būtų lengviau kalbėtis, šalia Marijaus tysojęs Sula atsikėlė ir įsitaisė ant kito gulto, priešais Rutilijų Rufą. Dabar abu jie galėjo matyti ir Marijų, ir vienas kitą.

– Taigi Kiauliapučiui pagaliau teks grįžti namo, – pradėjo kalbą Liucijus Kornelijus Sula, įsitikinęs, kad jo nekenčiama antroji žmona tikrai negirdi.

Ant vidurinio gulto įsitaisęs Marijus neramiai krustelėjo ir susiraukė, bet ne taip baisiai kaip anksčiau, mat vis dar paralyžiaus kaustoma kairė veido pusė tik gailiai vyptelėjo.

– Kokio gi atsakymo iš manęs tikiesi, Liucijau Kornelijau? – pagaliau pa-klausė jis.

Sula nusijuokė:– Kodėl turėčiau tikėtis kokio nors kitokio, o ne garbingo atsakymo? Nors,

tiesą sakant, tai visai nebuvo klausimas, Gajau Marijau.– Suprantu. Ir vis dėlto tie žodžiai reikalauja atsakymo.– Tai tiesa, – sutiko Sula. – Gerai, tuomet perfrazuosiu. Kaip jautiesi ži-

nodamas, kad Kiauliaputis grąžinamas iš tremties?– Na, giedoti džiaugsmo odžių neketinu, – tarė Marijus ir įbedė į Sulą

kiaurai veriantį žvilgsnį. – O tu?Juodu truputį nutolo vienas nuo kito, pamanė Publijus Rutilijus Rufas,

pusiausėda įsitaisęs ant antrojo gulto. Prieš trejus metus – ar netgi prieš dve-jus – jų pokalbis tikrai nebūtų buvęs toks įtemptas ir atsargus. Kas gi atsitiko? Ir kas dėl to kaltas?

– Ir taip, ir ne, Gajau Marijau. – Sula nudūrė akis į savo vyno taurę. – Aš nuobodžiauju! – pagaliau pro sukąstus dantis iškošė jis. – Gal Kiauliapučiui grįžus į senatą reikalai pajudės bent kiek įdomesne linkme. Pasiilgstu anų ti-taniškų judviejų tarpusavio kovų.

– Ką gi, jeigu jau taip, Liucijau Kornelijau, tai tau teks nusivilti. Nemanau, kad Kiauliapučiui įžengus į Romą aš čia dar būsiu.

19

Ir Sula, ir Rutilijus Rufas atsisėdo.– Tavęs nebus Romoje? – spigiu balsu paklausė Rutilijus Rufas.– Nebus, – pakartojo Marijus ir patenkintas niūriai šyptelėjo. – Kaip tik

prisiminiau įžadą, kurį prieš sumušdamas germanus daviau Didžiajai Deivei. Prisiekiau, kad jei nugalėsiu, keliausiu į Pesinuntą ir aplankysiu jos šventyklą.

– Gajau Marijau, negali taip pasielgti! – sušuko Rutilijus Rufas.– Galiu, Publijau Rutilijau! Ir padarysiu!Sula kvatodamasis aukštielninkas parvirto ant gulto.– Liucijaus Gavijaus Sticho dvasia prisikėlė! – tarė jis.– Kieno? – susidomėjo Rutilijus Rufas, visuomet pasirengęs nuklysti į šalį

atsiradus galimybei išgirsti gandų.– Mano velionės apraudotosios pamotės velionis apraudotasis sūnėnas, –

vis dar šypsodamasis paaiškino Sula. – Prieš daug daug metų jis apsigyveno mano namuose – tada jie dar priklausė mano velionei apraudotajai pamotei. Jis siekė sunaikinti Klitumnos meilę man ir taip manęs atsikratyti, manė, jei abu gyvensime Klitumnos namuose, jam pavyks atskleisti mano ydas. Todėl pasitraukiau. Išvykau iš Romos. Ir tuomet jam neliko ko demaskuoti, išsky-rus save patį, – tai jis labai sėkmingai ir padarė. Visa tai Klitumnai netruko įgristi. – Sula apsivertė ant pilvo. – Netrukus jis mirė, – mąsliai pridūrė jis ir sunkiai, teatrališkai atsiduso. – Aš sužlugdžiau visus jo planus!

– Vadinasi, galima manyti, jog Kvintas Cecilijus Metelas Numidas Kiau-liaputis įsitikins, kad jo sugrįžimas – tuščia pergalė, – tarė Marijus.

– Už tai ir išgersiu, – pareiškė Sula ir savo ketinimą įvykdė.Įsivyravo tyla, kurią nebuvo lengva nutraukti, nes trūko ankstesnio sutari-

mo, o Sulos atsakymas jo irgi nesugrąžino. Tikriausiai, pagalvojo Publijus Ruti-lijus Rufas, ta ankstesnę santarvę įkvėpė abipusė nauda ir bendri veiksmai karo lauke, o ne tikrai tvirta tų dviejų vyrų draugystė? Tik... kaip juodu gali pamiršti visus tuos metus, kai drauge kovėsi su Romos priešais? Kaip jie gali leisti, kad šis dėl Romos sukeltas nepasitenkinimas užtemdytų visus ankstesnius įvykius? Kai Saturninas tapo tribūnu, senajam gyvenimui atėjo galas. Ak, tas Romos ka-raliumi užsimanęs tapti Saturninas ir tas nelemtas Marijų ištikęs smūgis... „Bet ne, – mintyse tarė sau jis, – kokie niekai, Publijau Rutilijau Rufai! Šie vyrai turi būti matomi ir užsiimti svarbiais reikalais, jie ne iš tų, kuriems patinka sėdėti namie, – o nebūdami valstybės pareigūnai juodu juk sėdi namie. Bet duok jiems dar vieną karą, kuriame galėtų kartu kautis, arba maištą kurstantį Saturniną, ir jie vėl murks kaip pora vienas kitam snukučius prausiančių katinų.“

Bet laikas, žinoma, bėgo. Ir jam, ir Gajui Marijui netrukus sukaks po še-šiasdešimt metų, o Liucijui Kornelijui Sulai dabar keturiasdešimt dveji. Ne-

20

pratęs nuolat spoksoti į nelygias veidrodžio gelmes, Publijus Rutilijus Rufas nebuvo tikras, kaip jam pavyko ištverti amžiaus sukeltus pokyčius, tačiau matė jis gerai, – bent jau tokiu atstumu, iš kurio dabar žvelgė į Gajų Marijų ir Liucijų Kornelijų Sulą.

Pastaruoju metu Gajus Marijus pastebimai aptuko, tad jam būtinai reikė-jo užsisakyti naujų togų. Jis visuomet buvo stambus vyras, bet stiprus ir pro-porcingai sudėtas, o priaugtas svoris nugulė jam ant pečių, nugaros, klubų, šlaunų ir ant iš pažiūros gana raumeningo pilvo, be to, papildomų kilogramų našta šiek tiek išlygino veidą vagojusias raukšles: Gajaus Marijaus veidas tapo didesnis ir apvalesnis, o kakta aukštesnė, kadangi ėmė plikti. Rutilijus Rufas sąmoningai stengėsi nepastebėti kairiąją Gajaus Marijaus veido dalį sukaus-čiusios parezės ir galvoti vien apie neprilygstamus jo antakius – plačius, vešlius ir kaip visuomet pasitaršiusius. O, kokią didžiulę meninę sumaištį ne vieno skulptoriaus krūtinėje yra sukėlę Gajaus Marijaus antakiai! Įpareigoti akme-nyje iškalti Gajaus Marijaus atvaizdą kokiam nors miestui, gildijai ar šiaip ko-kiam statulos šaukte besišaukiančiam žemės sklypeliui, Romoje ar bent jau Italijoje gyvenantys skulptoriai, dar net akyse nematę Gajaus Marijaus, jau žinodavo, koks iššūkis jų laukia. Bet koks siaubas atsispindėdavo veiduose kai kurių kitų plačiai išliaupsintų graikų skulptorių, iš Atėnų ar Aleksandrijos at-siųstų sukurti po Scipiono Afrikiečio dažniausiai menininkams pozuojančio vyro atvaizdo, kai išvysdavo Gajaus Marijaus antakius! Kiekvienas stengdavo-si kaip įmanydamas, tačiau, nutapytas ant lentos ar drobės, Gajaus Marijaus veidas tebuvo fonas jo antakiams.

Ir vis dėlto pats geriausias Rutilijaus Rufo kada nors matytas seno jo drau-go portretas buvo paprastas, ant Rutilijaus Rufo namo sienos neaiškios kilmės juodais dažais kažkieno nupieštas piešinys. Vos keli brūkštelėjimai: vienui vie-na geisminga kreivė, simbolizuojanti putlią apatinę lūpą, dvi keistai žėrinčios ir akis atstojančios dėmės – ir kaipgi tam, kuris ėmėsi šio portreto, pavyko šiems juodiems dažams suteikti blizgesio? – ir ne daugiau kaip po dešimt brūkšnelių kiekvienam antakiui. Bet tai tikrai buvo jis – išdidus, protingas, neperkalbamas, iš akies trauktas Gajus Marijus. Tik kaip pavadinti, kaip api-būdinti tokią meno formą? Vultum in peius fingere. Blogio sukurtas veidas. Nupieštas taip gerai, kad blogis virto tiesa. Deja, Rutilijui Rufui dar nespėjus sugalvoti, kaip nesutrupinus į daugybę gabalėlių nuimti tą tinko gabalą, praū-žė smarki audra, ir lietus Gajaus Marijaus portretą nuo sienos nuplovė.

Tačiau joks namų sienas marginantis skersgatvių piešeiva niekada nebūtų šitaip pavaizdavęs Liucijaus Kornelijaus Sulos. Jis, negalintis pasigirti turįs tamsaus gymio suteikiamų kerų, tebuvo vienas iš daugybės gana išvaizdžių

21

vyrų. Ovalus veidas, taisyklingi veido bruožai – tai buvo tikram romėnui bū-dingi Sulos bruožai, kurių Gajus Marijus niekada neturės. Tačiau, jei nekreip-sime dėmesio į plaukų spalvą, Sulos išvaizda tikrai ypatinga. Nors jam jau keturiasdešimt dveji, plaukai tebebuvo vešlūs, – ak, kokie plaukai! Nei rudi, nei aukso spalvos. Tankūs, banguoti, galbūt mažumėlę per ilgi. Akys – du led-kalnyje įšalę paties švelniausio mėlio deimantai, apsupti tamsaus mėlynumo kaip audros debesis. Šį vakarą ir jo siauri aukštyn išsilenkę antakiai, ir ilgos tankios blakstienos buvo sodriai rudos. Bet Publijus Rutilijus Rufas buvo jį matęs ir kasdieniškesnėmis aplinkybėmis, tad žinojo, kad šį vakarą Sula, kaip buvo pratęs, pasidažė juos stibium, mat iš tiesų Sulos antakiai ir blakstienos buvo tokie šviesūs, kad įžiūrėti juos galėjai tik todėl, jog šio vyro veido oda itin blyški, galima sakyti, balta kaip popierius, tarsi visai neturėtų pigmento.

Moterys dėl Sulos pamesdavo galvą, numodavo ranka ir į padorumą, ir į sveiką protą. Perspėjimų nė klausytis nenorėdavo, piktindavo savo vyrus, tėvus bei brolius ir, jei tik jis praeidamas bent viena akimi į jas žvilgtelėdavo, nesitverdamos savo kailyje imdavo taukšti ir kikenti. Koks talentingas ir pro-tingas vyras! Neprilygstamas karys, sumanus valstybės veikėjas, drąsiausias iš vyrų ir beveik idealus organizatorius, kai reikia tvarkyti savo arba kitų rei-kalus. Ir vis dėlto moterys buvo jo pražūtis. Na, bent jau taip manė Publijus Rutilijus Rufas, – būdamas negražaus veido ir turėdamas į akis nekrintančius pilkšvai rudus plaukus, jis visiškai niekuo neišsiskyrė iš daugybės kitų vyrų. Tiesa, Sula nebuvo mergininkas ar bent jau retkarčiais pasismaginti sau lei-džiantis širdžių ėdikas, kiek Rutilijui Rufui buvo žinoma, jis elgėsi stebėtinai dorai. Tačiau, be jokios abejonės, Romoje pasiekti politinės karjeros viršūnę kur kas daugiau galimybių turėjo vyras, kurio veidas nebuvo panašus į Apo-lono: mat gražiais vyrais, kurie moterims atrodė beprotiškai patrauklūs, jų kolegos paprastai nepasitikėdavo ir stengėsi neįsileisti į savo tarpą, nes laiky-davo juos lengvabūdžiais, vištgaidžiais arba galimais svetimautojais.

Pernai, pagalvojo Rutilijus Rufas, leidęsis užvaldomas užplūdusių pri-siminimų, Sula dalyvavo pretorių rinkimuose. Regis, visos aplinkybės buvo palankios. Karinė jo biografija buvo puiki ir plačiai paskelbta, nes Gajus Ma-rijus pasirūpino, kad rinkėjai sužinotų, koks nepakeičiamas jo pagalbininkas buvo Sula, tarnaudamas kvestoriumi, tribūnu ir pagaliau – legatu. Netgi Ka-tulas Cezaris (kuriam tikrai nebuvo už ką mėgti Sulos, privertusio jį patirti pažeminimą Italų Galijoje, – sukursčiusio maištą ir taip išgelbėjusio Katulo Cezario kariuomenę nuo sunaikinimo) prabilo viešai ir gyrė Sulos karo žy-gius Italų Galijoje tais metais, kai buvo sumušti kimbrai. Paskui, tas kelias dienas, kai Liucijus Apulėjus Saturninas kėlė grėsmę senatui, ne kas kitas, o

22

jis, nenuilstantis ir sumanusis Sula, padėjo Gajui Marijui galutinai išspręsti šį klausimą. Mat kai Gajus Marijus išleido įsakymą, Sula tuoj pat šoko jo vyk-dyti. Kvintas Cecilijus Metelas Numidas – Marijaus, Sulos ir Rutilijaus Rufo pravardžiuojamas Kiauliapučiu – prieš pasitraukdamas į tremtį, visiems, kuriuos tik pažinojo, uoliai aiškino, girdi, jo nuomone, tai, kad Afrikoje sėk-mingai pavyko baigti karą su karaliumi Jugurta, esąs vien Sulos nuopelnas, o Marijus visą šlovę nepelnytai prisiėmęs sau. Mat sučiupti Jugurtą pavyko tik Sulos pastangomis, o juk visi žino, jog karas Afrikoje būtų tęsęsis, jeigu Jugurta nebūtų paimtas į nelaisvę. Kai Katulas Cezaris ir kai kurie kiti kraš-tutiniai dešinieji senato lyderiai sutiko su Kiauliapučiu, kad šlovė už pergalę Jugurtos kare pelnytai turėtų atitekti Sulai, Sulos žvaigždė ėmė kilti ir atrodė visai tikėtina, kad jis bus išrinktas vienu iš šešių pretorių. Šią viltį dar labiau sustiprino paties Sulos elgesys: jis visiems rodė susižavėjimo vertą kuklumą, nusižeminimą ir nešališkumą. Iki pat rinkimų kampanijos pabaigos primyg-tinai kartojo, kad Jugurtos paėmimas į nelaisvę esąs Marijaus nuopelnas, nes jis pats tik vykdęs Marijaus įsakymus. Į tokį kandidato elgesį rinkėjai daž-niausiai žiūrėdavo palankiai; ištikimybė savo vadui kovos lauke arba Forume buvo labai vertinama.

Ir vis dėlto, kai į saepta Marso lauke susirinko centurijomis susiskirstę rinkėjai ir tos centurijos paeiliui paskelbė, už ką atiduoda savo balsą, Liuci-jaus Kornelijaus Sulos vardo – tokio aristokratiško ir mielo ausiai – tarp šešių daugiausia balsų surinkusių kandidatų nebuvo. O dar labiau jį įžeidė tai, jog kai kurie pretoriais išrinkti vyrai negalėjo pasigirti nei kad yra pasiekę ką nors ypatinga, nei kad yra kilę iš garsių šeimų.

Kodėl? Tuoj po rinkimų šis klausimas buvo visų Sulos aplinkos žmonių lū-pose, o pats Sula nieko nesakė. Bet jis žinojo kodėl. Kiek vėliau Rutilijus Rufas ir Marijus irgi suprato, kad Sula jau žino. Jo nesėkmės priežastis turėjo var-dą ir fiziškai nebuvo labai didelė. Cecilija Metela Dalmatė. Vos devyniolikos metų. Ir – Marko Emilijaus Skauro, senato vadovo, žmona, – to paties Skauro, kuris konsulu buvo tais metais, kai pirmą kartą čia pasirodė germanai, cenzo-riumi – kai Metelas Numidas Kiauliaputis išvyko į Afriką kautis su Jugurta, ir nuo tada, kai tapo konsulu, štai jau septyniolika metų vadovavo senatui. Pagal susitarimą Dalmatę turėjo vesti Skauro sūnus, bet Katului Cezariui su kariuo-mene pasitraukus iš Tridento jis, pats prisipažinęs, kad yra bailys, nusižudė. Tuomet Metelas Numidas Kiauliaputis, savo septyniolikmetės dukterėčios globėjas, nieko nelaukęs ištekino ją už paties Skauro, nors nuotaka už jaunikį buvo jaunesnė keturiasdešimčia metų.

23

Dalmatės, žinoma, niekas nė neklausė, ką ji mano apie šią santuoką, juolab kad iš pradžių ji ir pati tvirtos nuomonės neturėjo. Truputį apakinta didžiulio savo vyro auctoritas ir dignitas, ji džiaugėsi, kad ištrūko iš barningų savo dė-dės Metelo Numido namų, kuriuose tuo metu gyveno ir jo sesuo – moteris, su kuria gyventi po vienu stogu dėl jos seksualinių polinkių ir isteriško būdo buvo tikra kančia. Dalmatė iš karto pastojo (tai dar labiau sustiprino Skauro auctoritas ir dignitas) ir pagimdė Skaurui dukterį. Tačiau netrukus per savo vyro namuose surengtus kviestinius pietus ji susipažino su Sula ir tarp jųdvie-jų kaipmat atsirado trauka – stipri, abipusė, neduodanti ramybės.

Supratęs, kokį Dalmatė kelia pavojų, Sula stengėsi, kad pažintis su jaunąja Skauro žmona netaptų artimesnė. Bet jos galvoje sukosi visai kitokios mintys. Kai tik išdarkyti Saturnino ir jo bičiulių kūnai buvo sudeginti su visa tikriems Romos piliečiams derama pagarba ir Sula ėmė vaikštinėti po Forumą ir mies-tą skelbdamasis esąs vienas iš kandidatų pretorių rinkimuose, po Forumą ir miestą pradėjo vaikštinėti ir Dalmatė. Kur tik Sula ėjo, paskui jį visur sekė ir Dalmatė, prisidengusi plačiomis drabužių klostėmis, užsiglaudusi už cokolio ar kolonos, tikra, kad jos niekas nepastebės.

Netrukus Sula išmoko aplenkti tokias vietas kaip Perlų galerija, nes čia iš tikrųjų buvo galima sutikti po papuošalų parduotuves vaikštinėjančių kilmin-gų šeimų moterų. Tai sumažino Dalmatės galimybes su juo pasikalbėti, bet Sulai jos elgesys priminė kadaise patirtą siaubingą košmarą, tas dienas, kai Julila buvo jį palaidojusi po lavina meilės laiškų, kuriuos ji arba jos tarnaitė pirmai progai pasitaikius vis kyštelėdavo į jo togos sinusą, ir tokiose vietose, kur jis nedrįsdavo atkreipti kitų dėmesio į tai, ką jos daro. Na, visa tai baigėsi santuoka, iš esmės neįmanoma nutraukti confarreatio, kuri – pykdanti, grasi, žeminanti – truko, kol žmona nusižudė – dar vienas siaubingas pavyzdys ne-sibaigiančioje jį supančioti trokštančių moterų procesijoje.

Taigi Sula patraukdavo apšnerkštomis, dvokiančiomis, žmonių pilnomis Suburos gatvelėmis ir viską išsipasakodavo vienai vienintelei dar likusiai drau-gei, kurios objektyvumo jam tuomet labai reikėjo, – Aurelijai, savo velionės žmonos Julilos brolienei.

– Ką man daryti?! – šūktelėjo jis. – Patekau į spąstus, Aurelija, tarsi vėl būtų prisikėlusi Julila! Niekaip negaliu jos atsikratyti!

– Bėda ta, kad jos tiesiog neturi kuo užsiimti, – niūriai pratarė Aureli-ja. – Auklės, auginančios jų vaikus, pasisėdėjimai su draugėmis, vienas nuo kito besiskiriantys nebent skleidžiamų gandų kiekiu, staklės, kuriomis jos nė neketina austi, ir jų galvos – pernelyg tuščios, kad rastų paguodą knygoje. Dauguma jų savo vyrams nieko nejaučia, nes tai buvo santuokos iš išskai-

24

čiavimo – jų tėvams reikėjo dar labiau sustiprinti savo įtaką arba jų vyrams reikėjo kraičio ar sutvirtinti savo saitus su diduomene. Po pirmųjų santuokos metų jos jau pasiryžusios tapti meilužėmis. – Ji atsiduso. – Pagaliau, Liucijau Kornelijau, bent jau savo meilės reikalus jos gali tvarkyti kaip tinkamos, ir pasakyk man, ar daug yra kitų sričių, kuriose jos turėtų tokią laisvę? Išmintin-gesnės iš jų pasitenkina vergais. O kvailiausios, kurios iš tiesų įsimyli. Deja, kaip tik tai nutiko ir šį kartą. Ta vargšė kvailutė mergaitė Dalmatė visai pa-kvaišo! Ir jos beprotybės priežastis – tu.

Sula prikando lūpą ir, nenorėdamas išduoti savo minčių, nudūrė akis sau į delnus.

– Kaip keblu, – tarė jis.– Aš tai žinau! Bet ar tai žino ir Markas Emilijus Skauras?– O dievai, tikiuosi, kad jis nieko nenutuokia!Aurelija prunkštelėjo:– Manyčiau, kad jis žino tikrai nemažai.– Tai kodėl pas mane neatėjo? O gal aš turėčiau su juo susitikti?– Kaip tik apie tai galvoju, – tarė nuomojamų butų namo savininkė, ar-

tima daugelio žmonių draugė, trijų vaikų motina, vieniša žmona, energingai tvarkanti savo reikalus, bet nemėgstanti kištis į svetimus.

Ji sėdėjo šonu pasisukusi į savo darbo stalą – gana didelį, apskleistą ritinė-liais, pavieniais lapais ir krūvelėmis knygų, tačiau tai buvo ne netvarka, o tik įrodymas, kad ši moteris turi nemažai verslo reikalų ir daug dirba.

Jeigu Aurelija negalės jam padėti, pagalvojo Sula, tai jau niekas negalės, nes vienintelis žmogus, pas kurį jis dar galėjo nueiti, šiuo atveju nebuvo pati-kimas. Aurelija buvo tik draugė, Metrobijus – dar ir meilužis, tad šis jo vaid-muo reiškė ir emocinę naštą, ir dar didesnius nemalonumus, turint omenyje, kad jis – vyras. Užvakar, kai susitiko su Metrobijumi, jaunasis graikų aktorius mestelėjo jam apie Dalmatę kandžią užuominą. Tik tuomet sukrėstas Sula suprato, kad apie jo ir Dalmatės santykius, ko gero, šneka visa Roma, nes Met-robijaus pasaulis buvo labai tolimas.

– Ar turėčiau susitikti su Marku Emilijumi Skauru? – vėl paklausė Sula.– Man labiau patiktų, kad pasimatytum su Dalmate, tik nenutuokiu, kaip

galėtum tai padaryti, – atsiliepė Aurelija ir kietai sučiaupė lūpas.Sulą ši mintis sudomino.– Galbūt galėtum pakviesti ją ateiti čia?– Tai jau ne! – pasipiktinusi sušuko Aurelija. – Liucijau Kornelijau, esi pa-

vydėtinai blaiviai mąstantis vyras, bet kartais atrodo, kad praradai prigimtinį sveiką protą! Argi nesupranti? Markas Emilijus Skauras savo žmoną, be abejo,

25

seka. Iki šiol sveiką savo šviesų kailį išsaugojai tik todėl, kad Skaurui trūksta įrodymų, patvirtinančių jo įtarimus.

Žybtelėjo ilgi iltiniai Sulos dantys, bet tai nebuvo šypsena: jis trumpam užsimiršo, leido nuslysti kaukei, ir Aurelija galėjo žvilgtelėti į žmogų, kurio lig šiol nepažinojo. Bet... ar tai tiesa? Gal būtų geriau sakyti, kad ji pamatė tą, kurį jautė slypint Sulos viduje, bet niekada anksčiau nebuvo regėjusi? Asmenį, ne-turintį jokių žmogiškų savybių, nuogą, nagus išleidusį monstrą, sugebantį tik kaukti prieš mėnulį. Ir ją pirmą kartą gyvenime sukaustė siaubinga baimė.

Per jos kūną persiritęs plika akimi matomas drebulys pabaisą nuvijo šalin: Sula vėl užsidėjo kaukę ir sunkiai atsiduso.

– Tai ką man daryti, Aurelija? Ką man daryti?– Kai pastarąjį kartą kalbėjai apie Dalmatę, – tiesa, tai buvo prieš dvejus

metus, – sakei, kad ją myli, nors buvai ją sutikęs tik vieną vienintelį kartą. Juk tai labai panašu į istoriją su Julila, argi ne? O tai dar nepakenčiamiau. Supran-tama, ji apie Julilą težino tiek, kad anksčiau turėjai žmoną, kuri nusižudė, bet dėl to tu jai atrodai tik dar patrauklesnis. Ši aplinkybė leidžia spėti, kad moteriai pavojinga tave pažinoti ir mylėti. Koks iššūkis! Ne ne, man labai ne-ramu, kad vargšelė Dalmatė bus galutinai įkliuvusi į tavo pinkles, nors galbūt ir nesąmoningai paspęstas.

Kelias akimirkas patylėjusi, ji pakėlė akis ir išlaikė Sulos žvilgsnį.– Nieko nesakyk, Liucijau Kornelijau, ir nieko nedaryk. Palauk, kol Mar-

kas Emilijus Skauras pats pas tave ateis. Taip elgdamasis atrodysi visiškai nekaltas. Tik pasirūpink, kad jis nerastų jokių neištikimybės įrodymų, net ir netiesioginių. Uždrausk savo žmonai išeiti iš namų, kai pats juose esi, kad kartais Dalmatė nepapirktų kurio nors iš tavo tarnų ir neįkalbėtų jos įleisti. Blogiausia, kad nesupranti moterų ir nelabai jų mėgsti. Ir nežinai, kaip apsi-saugoti nuo pačių niekšingiausių jų užmačių, o jos priverčia tave atskleisti pa-čius blogiausius savo asmenybės bruožus. Jos vyras būtinai pas tave ateis. Tik prašau tavęs, būk jam malonus! Jam, su jauna žmona gyvenančiam seniui, šis apsilankymas atrodys tikrai apmaudus. Ne dėl žmonos neištikimybės, o dėl tavo abejingumo. Taigi kaip įmanydamas stenkis, kad nenukentėtų jo garbė. Šiaip ar taip, jis patyrė ne menkesnį smūgį nei Gajus Marijus, – šyptelėjo ji. – Žinau, kad tokiam palyginimui jis nepritartų, bet juk tai tiesa. Jei nori tapti pretoriumi, negali sau leisti įžeisti Skauro.

Sula patarimo paklausė, bet, deja, tik iš dalies; ir įgijo aršų priešą, nes nebu-vo malonus, nebuvo paslaugus ir nesistengė padėti Skaurui išsaugoti orumo.

Po šio Sulos pokalbio dar šešiolika dienų neįvyko nieko, tik dabar jis visur ėmė dairytis Skauro seklių ir ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad šis nerastų

26

jokių neištikimybės įrodymų. Skauro draugai slapčia merkė vienas kitam akį ir šyptelėdavo, jo paties bičiuliai darė tą patį. Be abejo, jau seniai buvo galima pastebėti, kaip jie elgiasi, bet Sula tiesiog užmerkė akis.

O blogiausia, kad jis vis dar geidė Dalmatės – arba mylėjo ją, arba ėjo dėl jos iš proto, arba – ir geidė, ir mylėjo, ir ėjo iš proto. Ir vėl kaip su Julila. Kan-čia, neapykanta ir stiprus noras iškoneveikti kiekvieną, stojusį skersai kelio. Jis sapnuodavo, kaip mylisi su Dalmate, bet staiga peršokdavo į kitą sapną – į tą, kuriame nusuka jai sprandą ir mato ją lyg pamišėlę, šokančią Circėjuose, mėnulio šviesos apšviestame žolės plote – ne, ne, taip jis nužudė savo pamotę! Liucijus Kornelijus vis dažniau ėmė varstyti slaptą spintelės stalčių, kuriame laikė pomirtinę savo protėvio Publijaus Kornelijaus Sulos Rufino, flamen Dia­lis, kaukę, ir išsiimdavo iš jo mažų nuodų buteliukų ir dėžutę, pilną baltų mil-telių, – štai kaip jis nužudė Liucijų Gavijų Stichą ir stipruolį Herkulį Atlantą. Grybai? Šitaip jis nužudė ir savo meilužę – įsidėmėk, Dalmate!

Tačiau nuo Julilos mirties praėjo daug laiko, dabar Sula buvo gerokai la-biau patyręs ir kur kas geriau save pažinojo. Kadaise jis negalėjo nužudyti Julilos, tad negalės pakelti rankos ir prieš Dalmatę. Jei turi reikalų su mote-rimis, priklausančiomis senoms ir kilmingoms giminėms, nėra kitos išeities, tik kęsti ir laukti, kol viskas išsispręs savaime. Vieną dieną – vieną gražią die-ną – juodu su Cecilija Metela Dalmate užbaigs tai, ko jis šią akimirką nedrįso pradėti.

Netrukus į jo namų duris – į tas pačias, kurias lietė daugybės vėlių rankos ir iš kurių medinių porų palengva sunkėsi pagieža – pasibeldė Markas Emili-jus Skauras. Vos paliestos, durys apnuodijo Skauro mintis, ir dabar jis galvojo vien apie tai, kad šis pokalbis bus sunkesnis, negu jis įsivaizdavo.

Įsitaisęs Sulos klientų krėsle, šis drąsus senas vyras savo vaiskiai žaliomis akimis, nukreipiančiomis dėmesį nuo jo raukšlių ir plikės, rūsčiai žvelgė į šių namų šeimininką. Ir labai norėjo, tiesiog trokšte troško, kad būtų galėjęs pasi-likti nuošalyje, kad jam nebūtų reikėję paminti savo garbės ir ateiti spręsti šio visiškai absurdiško klausimo.

– Kaip suprantu, žinai, kodėl čia atėjau, Liucijau Kornelijau, – pakėlęs galvą ir žvelgdamas pašnekovui į akis prabilo Skauras.

– Manau, kad taip, – tarstelėjo Sula ir daugiau nepratarė nė žodžio.– Atėjau tavęs atsiprašyti už savo žmonos elgesį ir patikinti, jog pasikalbė-

jęs su tavimi padarysiu viską, kas mano galioje, kad mano žmona tau daugiau neįkyrėtų.

Štai! Ėmė ir viską išklojo. Ir vis dar buvo gyvas, nenumirė iš gėdos. Bet kažkur jam patikusio ramaus ir beaistrio Sulos žvilgsnio gelmėje Skauras

27

įžvelgė ir šiokią tokią panieką, galbūt įsivaizduojamą, tačiau to pakako, kad taptų Sulos priešu.

– Labai apgailestauju, Markai Emilijau. Pasakyk ką nors, Sula! Padėk tam senam kvailiui! Nepalik jo vieno, sėdin-

čio tarp savo prarastos garbės duženų! Prisimink, ką patarė Aurelija! Tačiau žodžiai strigo. Jie spietėsi sąmonėje, bet liežuvis buvo tarsi suakmenėjęs ir išarti jų nepavyko.

– Visiems bus geriau, jei išvyksi iš Romos. Važiuok į Ispaniją, – pagaliau ryžosi iškloti Skauras. – Girdėjau, Liucijui Kornelijui Dolabelai sumanus pa-galbininkas būtų ne pro šalį.

Demonstratyviai nustebęs, Sula išpūtė akis:– Tikrai? Nemaniau, kad padėtis tokia rimta! Ir vis dėlto, Markai Emilijau,

negaliu dabar palikti Romos ir persikelti gyventi į Tolimąją Ispaniją. Jau devy-nerius metus sėdžiu senate – pats laikas siekti pretoriaus posto.

Šiuos žodžius Skauras nuleido negirdomis ir toliau stengėsi būti malonus.– Tik ne šiemet, Liucijau Kornelijau, – švelniai tarė jis. – Gal kitais ar dar

kitais metais. Šiemet turi išvykti iš Romos.– Markai Emilijau, aš nepadariau nieko bloga! – O taip, Sula, padarei! Net

ir šią akimirką darai nusikaltimą, nes trypte jį trypi! – Jau ir taip esu trejais metais vyresnis, negu reikalaujama iš kandidato į pretorius, tad daug laiko neturiu. Privalau kandidatuoti šiemet, todėl man teks likti Romoje.

– Prašau apsigalvoti, – stodamasis pasakė Skauras.– Negaliu, Markai Emilijau.– Jeigu dalyvausi pretorių rinkimuose, Liucijau Kornelijau, patikėk – ne-

būsi išrinktas. Nelaimėsi nei kitais, nei dar kitais, nei po trejų metų, – ramiai paaiškino Skauras. – Tai aš tau pažadu. Ir, būk tikras – savo pažadą tesėsiu! Išvyk iš Romos.

– Dar kartą sakau, Markai Emilijau, kad man labai gaila. Bet turiu likti Romoje ir dalyvauti pretorių rinkimuose, – atrėmė Sula.

Taigi viskas pakrypo į bloga. Nors ir pažemintas kaip niekad anksčiau, nors ir netekęs gerokos dalies savo auctoritas ir dignitas, Markas Emilijus Skauras, senato vadovas, turėjo pakankamai įtakos, kad Sula nebūtų išrinktas pretoriumi. Fasti įrašytus savo vardus išvydo kiti, Sulai nė iš tolo neprilygs-tantys vyrai: menkystos, vidutinybės, kvailiai. Ir vis dėlto – pretoriai.

Kaip iš tiesų viskas buvo, Publijus Rutilijus Rufas sužinojo iš savo dukte-rėčios Aurelijos ir savo ruožtu papasakojo Gajui Marijui. Kad senato vadovas Skauras atkakliai žlugdo Sulos pastangas tapti pretoriumi, aiškiai matė visi,

28

bet kodėl, suprato ne kiekvienas. Vieni tvirtino, kad dėl visko kaltas niekingas Dalmatės susižavėjimas Sula, bet praūžus karštiems ginčams visi jautė, jog toks paaiškinimas pernelyg paviršutiniškas. Davęs šiai jaunai moteriai laiko, kad pati suvoktų, kaip netinkamai elgėsi (bent jau jis taip sakė), Skauras su ja pasikalbėjo (anot jo, griežtai, bet garbingai) ir šio savo poelgio neslėpė nei nuo savo bičiulių, nei nuo kolegų Forume.

– Vargšelė, matyt, taip jau buvo lemta, – jausmingai kalbėjo jis keliems se-natoriams, bet slapčia įsitikinęs, kad jam už nugaros sukiojasi ir daug kitų pui-kiai jį girdinčių vyrų. – Man būtų labiau patikę, jeigu ji būtų pasirinkusi kurį nors kitą, o ne Gajaus Marijaus statytinį, bet... pripažįstu, kad jis mielas vyras.

Tai buvo puikus žingsnis, toks puikus, kad Forumo senbuviai ir senatoriai nusprendė, jog tikroji priežastis, dėl kurios Skauras priešinosi Sulos preto-ratui, buvo visiems gerai žinoma Sulos draugystė su Gajumi Marijumi. Mat Gajaus Marijaus, daugiau už bet kurį kitą romėną išrinkto konsulu, net šešis kartus, žvaigždė jau leidosi. Geriausios jo dienos jau buvo praeityje, jis net nesugebėjo užsitikrinti reikiamos paramos, kad galėtų kandidatuoti cenzo-riaus rinkimuose. Tai reiškė, kad Gajus Marijus, vadinamasis Trečiasis Romos įkūrėjas, niekuomet nepriklausys būriui pačių žymiausių konsularų, kurie visi buvo išrinkti cenzoriais. Romos politiniuose žaidimuose Gajus Marijus jau neturėjo jokios įtakos, buvo laikomas veikiau keistuoliu, o ne rimtu varžovu, žmogumi, kurio džiaugsmingai nesveikino nė vienas aukštesnei nei trečioji turtinė klasė priklausantis vyras.

Rutilijus Rufas įsipylė dar vyno.– Tikrai ketini keliauti į Pesinuntą? – paklausė jis Marijaus.– Kodėl ne?– Bet kodėl būtent ten? Suprasčiau, jei keliautum į Delfus, Olimpiją ar

netgi į Dodonę. Bet į Pesinuntą? Juk tas miestas – vidury Anatolijos, Frigijoje! Juk tai labiausiai atsilikęs, daugybės prietarų apraizgytas, nepatogus gyventi užkampis! Nė lašo padoraus vyno, šimtus mylių – jokio kelio, tik susiraizgę takai! Iš visų pusių – netašyti piemenys, o prie sienos knibždėte knibžda lau-kinių iš Galatijos! Tikrai, Gajau Marijau! Ar tik nekeliauji ten pamatyti Batako, vilkinčio savo auksu siuvinėtais drabužiais, brangakmeniais nusagstyta barz-da? Pakviesk jį vėl atvykti į Romą! Neabejoju, kad jis bus sužavėtas galėdamas atnaujinti pažintį su kai kuriomis šiuolaikiškesnėmis mūsų matronomis – jam iškeliavus jos vis dar nenustojo verkusios.

Marijus su Sula pratrūko juoktis gerokai anksčiau, negu Rutilijus Rufas baigė rėžti savo aistringą kalbą; ir staiga vakarą kausčiusi įtampa kažkur din-go, visi trys vėl jautėsi laisvai ir puikiai sutarė.