Betty Mahmoody William Hoffer - Tik su dukra 2005

8/10/2019 Betty Mahmoody William Hoffer - Tik su dukra 2005

http://slidepdf.com/reader/full/betty-mahmoody-william-hoffer-tik-su-dukra-2005 1/465

Betty Mahmoody

&William Hotter



T I K S U

D U K R A



Betty Mahmoody

&William Hotter

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Lilijana Vanagienė

,Alma littera



UDK 820-3Ma-156

Betty Mahmoody withWilliam HotterNOT WITHOUT MY DAUGHTER

Corgi Books. London. 1990

© Betty Mahmoody withWilliam Hotter, 1987

© Vertimas j lietuvių kalbą,

Lilija Vanagienė. 1998, 2005© Leidykla .Alma littera“, 2005ISBN 9986-02-478-1



Ši knyga skirta mano tėvo, Haroldo Louverio, atminimui



./Veišmatuojamas Marilinos Hofer indėlis įšį darbą: ji ne tik nuostabiai rašo, bet yra

jautri ir supratinga moteris, žmona, motina

ir draugė. Be jos įžvalgumo būtų buvę sunku —gal net neįmanoma —parašyti šią knygą. Nuo pačios darbo pradžios ligi pabaigos jibuvo nepakeičiama mūsų kūrybinės grupėsnarė. Žaviuosi ja ir myliu.



1

Mano dukra snūduriavo savovietoje prie lango „British Airvvays“ lėktuve. Rausvai rudosgarbanos supo veidelį ir padrikai krito ant pečių, siekda

mos nugarą. Jos niekados nebuvo kirptos.Buvo 1984 m. rugpjūčio 3 d.Brangusis mano vaikas buvo išvargintas ilgos kelionės.

Trečiadienio rytą išvykome iš Detroito, o kelionei baigiantis jau aušo penktadienio rytas.

Mano vyras, Mūdis, pakėlė akis nuo knygos, gulinčios jam ant pilvo. Stumtelėjo akinius aukštyn ant plinkančioskaktos.—Pradėkit ruoštis, —pasakė jis.

Atsisegiau saugos diržą, čiupau rankinuką ir nuskubė jau siauru praėjimu ligi tualeto lėktuvo gale. Stiuardesės jau rankiojo šiukšles ir rengėsi nusileidimui.

Tai klaida, pasakiau pati sau. Jeigu tik galėčiau tuojau

pat išlipti iš šito lėktuvo. Užsirakinusi tualete žvilgterėjauį veidrodį. Pamačiau moterį, beveik pagautą siaubo. Manbuvo ką tik sukakę trisdešimt devyneri, o tokio amžiausmoteris turėtų pati tvarkyti savo gyvenimą. Kaip aš paleidau vadžias iš rankų?

Šiek tiek dar pasidažiau, kad atrodyčiau kuo geriau ir

kad nors tuo metu pailsėčiau nuo įkyrių minčių. Nenorė jau būti čia, tačiau buvau, taigi reikėjo kaip nors laikytis.Gal tos dvi savaitės greitai prabėgs. Grįžusi namo, į Detroitą, Mahtoba pradės lankyti Montesori vaikų darželįpriemiestyje. Mūdis įniks į savo darbą. Pradėsim statytisavo svajonių namą. Tik kaip nors ištverk šias dvi savaites,

pasakiau sau.8



Rankinuke susiradau porą storų juodų pėdkelnių, kurias Mūdis buvo liepęs man nusipirkti. Užsimoviau jas irnuleidau žemyn tamsiai žalio kuklaus kostiumėlio sijoną.

Dar sykį dirstelėjau į savo atspindį, vydama šalin mintį, kad reiktų dar brūkštelėti šepečiu rudus plaukus. Kamstengtis? —paklausiau pati save. Apsigaubiau stora žaliaskara, kurią, kaip sakė Mūdis, aš privalėsiu ryšėti, kai būsime lauke. Sumezgusi ją pasmakrėje, atrodžiau kaip senavalstietė.

Suabejojau dėl akinių. Be jų sau atrodžiau patrauklesnė. Laikas jau buvo apsispręsti, ar aš noriu padaryti įspūdį Mūdžio šeimai, ar noriu pamatyti tą neramumų kankinamą šalį. Akinių nenusiėmiau, nusprendusi, kad jau skara bus pakankamai mane subjaurojusi.

Galiausiai grįžau į savo vietą.—Aš pagalvojau, —tarė Mūdis, —kad mums teks pa

slėpti savo amerikietiškus pasus. Jeigu juos suras, atims išmūsų.—Ką daryti? —paklausiau.Mūdis dvejojo:—Jie iškrės tavo rankinuką, kadangi tu amerikietė, —

pasakė jis. —Verčiau aš juos paimsiu. Manęs gal nekrės.

Galbūt tai buvo teisybė, nes mano vyras savo šalyje buvo garbingos kilmės, tą faktą liudijo net jo vardas. Persųvardai turi daugybę prasmės sluoksnių, ir pilnas Mūdžiovardas Sajed Bozorg Mahmūdi iraniečiui daug ką byloja.„Sajed“ —religinis titulas, nurodantis, kad žmogus iš abie

jų šeimos pusių yra tiesioginis pranašo Mahometo pali

kuonis, ir Mūdis turėjo sudėtingą genealoginį medį, parašytą farsi kalba, įrodantį tai. Jo tėvai pavadino jį „Bozorg“,tikėdamiesi, kad užaugęs jis bus vertas to vardo, duodamotam, kas yra didis, garbingas ir doras. Šeimos pavardė seniau buvo Hakim, bet Mūdis gimė tuo metu, kai šachas jaubuvo išleidęs ediktą, draudžiantį tokias islamiškas pavardes, kaip ši, todėl Mūdžio tėvas pakeitė pavardę į Mahmū-

9



dį, kuri yra daugiau persiška negu islamiška. Ji išvesta išžodžio mahmūd, reiškiančio „pašlovintas“.

Prie iškilnaus vardo prisidėjo ir išsimokslinimo presti

žas. Nors Mūdžio tautiečiai oficialiai nekenčia amerikiečių, jie gerbia Amerikos švietimo sistemą. Kaip gydytojas,išėjęs mokslus Amerikoje, Mūdis, be jokios abejonės, priklauso privilegijuotam savo šalies elitui.

Pasiraususi rankinuke, suradau pasus ir padaviau juosMūdžiui. Jis įkišo juos į vidinę švarko kišenę.

Netrukus lėktuvas pradėjo leistis. Variklio ūžimas akivaizdžiai sumažėjo, ir lėktuvas nėrė žemyn neįprastai staigiai ir greitai tūpdamas.

—Reikia leistis greitai, nes miestą supa ketinai, —paaiškino Mūdis.

Nuo įtampos visas lėktuvas drebėjo. Mahtoba nubudo,netikėtai išgąsdinta, ir suspaudė man ranką. Pažiūrėjo į

mane, ieškodama padrąsinimo.—Nesijaudink, —pasakiau jai. —Netrukus nutūpsim.Ką sau mano amerikietė moteris, skrisdama į šalį, vie

nintelę iš visų pasaulio šalių atvirai priešišką amerikiečiams? Kodėl vežu savo dukrą į Iraną, įsivėlusį į žiauriausią karą su Iraku?

Aš nieku gyvu negalėjau užgniaužti nykios baimės, kuri persekiojo mane nuo to laiko, kai Mūdžio sūnėnas Ma-malis Ghodsi pasiūlė šitą kelionę. Dviejų savaičių atostogas galėtum ištverti bet kur, jeigu tikėtumeis grįžti į patogų ir normalų gyvenimą. Bet mane buvo apsėdusimintis —anot mano draugų, visai neprotinga, —kad Mū

dis, sykį nuvežęs mudvi su Mahtoba į Iraną, amžinai tenmus laikys.Jis niekada to nedarys, tikino mane jie. Mūdis visai su-

amerikonėjęs. Du dešimtmečius jis išgyveno JungtinėseValstijose. Visas jo turtas, jo medicininė praktika —jo dabartis ir jo ateities perspektyva —Amerikoje. Nejaugi jisnorės grįžti į praeitį?

10



Argumentai atrodė logiški, bet niekas nepažįsta paradoksalios Mūdžio asmenybės geriau už mane. Mylintisvyras ir tėvas, Mūdis linkęs negailestingai ignoruoti savo

šeimos poreikius ir norus. Jo protas šviesus ir drauge kupinas tamsiausio chaoso. Kultūros atžvilgiu jis yra pusiaurytietis, pusiau vakarietis; net pats nežino, kas veikia jįlabiau.

Niekas negali sukliudyti parsivežti mūsų atgal į Ameriką po dviejų savaičių atostogų. Bet taip pat niekas nesukliudys jam priversti mus likti Irane.

Kodėl, žinodama šią šiurpią galimybę, aš sutikau važiuoti? Mahtoba.

Mano ketvertų metų dukrelė buvo linksmas plepus vaikas, pilna gyvybingumo, švelnumo man, tėvui ir savo kiškučiui, pigiam plokščiam kokių keturių penkių pėdų ilgu

mo medžiaginiam žvėriukui su baltais taškučiais žaliamefone. Jam prie kojų buvo pritaisyti dirželiai, todėl prisitvirtinusi kiškutį sau prie kojų ji galėdavo su juo šokti. Mahtoba.

Farsi, oficialiąja islamiškosios Irano respublikos kalba,tas žodis reiškia „mėnesieną“.

Bet man Mahtoba —saulės šviesa.Kai reaktyvinio lėktuvo ratai palietė pakilimo-nusileidi-mo taką, aš pirmiausia pažvelgiau į Mahtobą, o tik paskuiį Mūdį ir žinojau, kodėl atvykau į Iraną.

Iš lėktuvo išėjusius mus apgožė slopi Teherano vasaros

kaitra. Ji tarytum spauste spaudė mus prie žemės, kolžingsniavom gudronuotu taku nuo lėktuvo ligi autobuso,laukiančio nuvežti ligi stoties. Obuvo dar tiktai septintavalanda ryto.

Mahtoba tvirtai įsikibo man į ranką, savo didžiulėmisrudomis akimis gerte gerdama šitą svetimą pasaulį.

—Mamyte, —sukuždėjo ji, —man reikia į tualetą.

11



toba nusekėm paskui Mūdj ir palypėję laiptais už kampopatekom j bagažo išdavimo zoną, kitą didelę patalpą, pilną prisigrūdusių keleivių.

—Mamyte, man reikia į tualetą, —pakartojo Mahtoba,nesmagiai vizguliuodama.Mūdis farsi kalba paklausė čadra apsigaubusios mote

riškės, kur eiti. Ji parodė tolimąjį patalpos galą, o paskuinuskubėjo savais reikalais. Palikusios Mūdį laukti bagažo,mudvi su Mahtoba susiradom tualetą, bet priėjusios priedurų suabejojom, pasidygėjusios smarve. Nenoromis įė

jom į vidų. Apsižvalgėm apytamsiame kambaryje, ieškodamos klozeto, bet visa, ką radome, tebuvo skylė grindyse,apsupta ovalo formos porceliano plokštės. Grindys buvoapterštos musių apniktomis krūvelėmis, lyg žmonės būtųnepataikę į skylę arba jos nepaisę.

—Baisiai dvokia! —sušuko Mahtoba, tempdama mane

laukan.Skubiai nubėgome atgal pas Mūdį.Be jokios abejonės Mahtobai buvo labai negera, tačiau

ji neturėjo nė mažiausio noro ieškoti dar vieno viešo tualeto. Ji palauksianti, kol mes atsidursime pas tetą, Mūdžioseserį, apie kurią jis visada kalbėdavo itin pagarbiai. Sara

Mahmūdi Ghodsi buvo šeimos matrona, kurią visi tituluodavo „Didžiąja teta“. Bus lengviau, kai mes pasieksim AmėBozorg namus, galvojau aš.

Mahtoba buvo išvargusi, tačiau atsisėsti nebuvo kur, todėl mes išlankstėm vaikišką vežimėlį, kurį buvom nupirkęvienam Mūdžio giminaičių naujagimiui. Mahtoba paten

kinta atsisėdo į jį.Kol laukėm bagažo, kurio vis nebuvo, iš kažkur atsklido šaižus riksmas:

—Da-hy-džon! —klykė balsas. —Da-hy-džon!Išgirdęs tuos žodžius, kurie farsi kalba reiškė „brangus

dėde“, Mūdis atsisuko ir džiugiai pasveikino vyriškį, skubantį prie mūsų. Du vyrai išskėtę rankas puolė vienas ki

13



tam į glėbį, ir kai aš pamačiau ašaras riedant Mūdžiui išakių, staiga pasijutau kalta, kad nenorėjau leistis į šią kelionę. Tai buvo jo šeima. Jo šaknys. Žinoma, jis norėjo, jam

reikėjo juos pamatyti. Jis dvi savaites džiaugsis jais, o paskui mes sugrįšim namo.—Čia Zia, —pasakė man Mūdis.Zia Hakimas šiltai pakratė man ranką.Jis buvo vienas iš tos nesuskaičiuojamos gausybės jau

nų giminaičių, kuriuos Mūdis patogumo dėlei vadindavo„sūnėnais“: Zia sesuo Maluk buvo ištekėjusi už Mostafos,

vyriausios ir labai gerbiamos Mūdžio sesers trečiojo sūnaus. Zia motina buvo Mūdžio motinos sesuo, o jo tėvasbuvo Mūdžio tėvo brolis, arba atvirkščiai: ryšiai man niekada nebuvo visai aiškūs. „Sūnėnas“ buvo lengviausiaspavadinimas.

Zia jaudinosi, pirmą kartą susitikęs Mūdžio žmoną

amerikietę. Nugludinta anglų kalba jis pasveikino maneatvykusią į Iraną.—Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvažiavote, —pasakė

jis. —Kaip ilgai mes šito laukėme!Tada jis kilsterėjo Mahtobą nuo žemės ir ėmėją glėbes

čiuoti ir bučiuoti.Tai buvo gražus, ryškių arabiškų bruožų vyriškis su ke

rinčia šypsena. Aukštesnis už daugumą žemaūgių iraniečių aplinkui mus, jis iš karto išsiskyrė savo žavesiu ir rafinuotumu. Jis buvo kaip tik toks, kokius aš įsivaizdavau visus Mūdžio giminaičius. Rausvai rudi Zia plaukai buvomadingai nukirpti. Vilkėjo jis tvarkingą, nepriekaištingaigulintį kostiumą ir baltutėlaičius marškinius, prasegtus

prie kaklo. Svarbiausia —jis buvo švarus.—Lauke tiek daug žmonių nori pamatyti jus, —pasakė jis švytėdamas. —Jie čia jau laukia valandų valandas.

—Kaip tu perėjai muitinę? —paklausė Mūdis.—Mano draugas čia dirba.Mūdis pralinksmėjo. Vogčia ištraukė iš kišenės mūsų

amerikietiškus pasus.

14



—Ką daryti su jais? —paklausė. —Mes nenorim, kad juos konfiskuotų.

—Aš jais pasirūpinsiu, —atsakė Zia. —Ar turit pinigų?

—Turim. —Mūdis ištraukė iš pinigų pluošto keletąbanknotų ir padavė juos Zia kartu su mūsų amerikietiškais pasais.

—Susitiksim lauke, —pasakė Zia ir dingo minioje.Man tai padarė jspūdį. Zia išvaizda ir pasitikėjimas sa

vo įtakingumu patvirtino tai, ką Mūdis buvo man pasako jęs apie savo šeimą. Didžiuma jų išsilavinę žmonės, daugelis —baigę universitetus. Jie buvo profesionalūs medikaikaip Mūdis arba iš verslo pasaulio. Jau buvau sutikusi keletą iš tų „sūnėnų“, kurie aplankė mus Jungtinėse Valstijose, ir visi jie atrodė turį tam tikro laipsnio socialinį statusątarp savo tautiečių.

Bet, kaip atrodė, net ir Zia negalėjo paspartinti bagažo

skyriaus darbuotojų. Visi bruzdėjo, be paliovos plepėjo,bet, atrodo, ne kažin ką veikė. Tad mes išstovėjome kaitro

je daugiau nei tris valandas, iš pradžių laukdami savo bagažo, o paskui —begalinėje eilėje prie muitininkų. Mahto-ba kantriai tylėjo, nors aš žinojau, kad ji tikriausiai baisiaikankinasi. Pagaliau mes pasistūmėjome į priekį ir atsidū

rėme eilės pradžioje —Mūdis pirmas, o aš su Mahtoba vežimėlyje —jam už nugaros.Muitininkas kruopščiai apieškojo kiekvieną mūsų daik

tą ir stabtelėjo, aptikęs lagaminą, prigrūstą vaistų. Jis irMūdis įsikarščiavę ginčijosi farsi kalba: Mūdis paaiškinoman angliškai, kad jis muitininkui pasakęs esąs daktaras

ir atvežęs vaistus vietos medikams.Tai sukėlė muitininko įtarumą, ir jis ėmė daugiau klausinėti. Mūdis buvo atvežęs daug dovanų savo giminaičiams. Jos turėjo būti išvyniotos ir patikrintos. Muitininkasatidarė lagaminą su mūsų drabužiais ir rado Mahtoboskiškutį, kuris paskutinę minutę buvo įmestas į lagaminą.Tai buvo daug keliavęs kiškutis, lydėjęs mus į Teksasą,

15



Meksiką ir Kanadą. Mums išeinant iš namų Detroite, Mah-toba nusprendė negalinti keliauti į Iraną be savo geriausiodraugo.

Muitininkas leido mums pasilaikyti savo drabužių lagaminą ir —Mahtobos džiaugsmui —kiškutį. Likęs bagažas,pasakė jis, būsiąs mums atsiųstas vėliau po nuodugnauspatikrinimo.

Taip atsikratę nešulių, maždaug keturioms valandomspraėjus nuo lėktuvo nusileidimo, mes išėjome į lauką.

Tučtuojau Mūdį ryte prarijo minia apsigaubsčiusių, šydais apsidangsčiusių žmogystų, kurios kabinosi nagais už

jo išeiginio kostiumo ir spiegė iš džiaugsmo. Daugiau neišimtas jo giminaičių apsupo mus, klykė, šaukė, purtė jamranką, glėbesčiavo, bučiavo jį, bučiavo mane, bučiavoMahtobą. Atrodė, kad kiekvienas turėjo gėlių ir bruko jasMahtobai ir man.

Kodėl aš ryšiu tą bjaurią skarelę? —pagalvojau. Plaukai man buvo prilipę prie galvos. Smarkiai prakaitavau irtariausi dabar atsiduodanti prakaitu taip kaip ir jie visi.

Mūdis verkė iš džiaugsmo, kai Amė Bozorg apkabino jį.Ji buvo apsigaubusi tokia pat čadra kaip ir visos, bet aš vistiek atpažinau ją iš nuotraukų. Tokios kumpos nosies nie

kas neturi. Stambių kaulų plačiapetė moteriškė, šiek tiekvyresnė už Mūdį, kuriam sukako keturiasdešimt septyne-ri, ji laikė jį tvirtai apglėbusi per pečius ir vis pasišokinėdama nuo žemės apsivydavo kojomis, lyg ketindama niekada nebepaleisti.

Amerikoje Mūdis buvo osteopatijos anesteziologas,

vertinamas specialistas, kurio metinės pajamos siekė beveik šimtą tūkstančių dolerių. Čia jis buvo vėl tiktai AmėBozorg mažasis berniukas. Mūdžio tėvai, abu gydytojai,pasimirė, kai jis buvo vos šešerių, ir sesuo užaugino jįkaip savo sūnų. Jo grįžimas beveik po dešimtmečio taip

ją sukrėtė, kad kitiems giminaičiams teko ją plėšte atplėšti nuo jo.

16



Mūdis supažindino mus, ir ji nukreipė savo meilę į mane, stipriai glėbesčiuodama, dusindama bučiniais ir visąlaiką plepėdama kažką farsi kalba. Jos nosis buvo tokia di

džiulė, jog aš negalėjau patikėti, kad ji tikra. Viršum grėsmingai pūpsančios nosies žalsvai rudos akys blizgėjo nuoašarų. Burna buvo pilna kreivų pageltusių dantų.

Mūdis taip pat supažindino sujos vyru Baba Hadži. Tasvardas, kaip Mūdis paaiškino, reiškia „tėvas, buvęs Meko

je“. Žemo ūgio atšiaurus vyriškis, vilkintis dukslų pilkąkostiumą apsmukusiomis kelnėmis ir medžiaginiais batais, nepratarė nė žodžio. Spoksojo po kojomis, o jo akys,giliai įsmigusios tamsiame raukšlėtame veide, stengėsi nesusidurti su manosiomis. Smaili balta jo barzda buvo visiškai tokia pat, kokią nešiojo Ajatola Chomeinis.

Staiga aš pajutau, kad man ant galvos uždėtas sunkusir platus gėlių vainikas ir atremtas į pečius. Gal čia buvo

koks ženklas, nes minia, visi kaip vienas, pajudėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Nuskubėję prie daugybės vienodų mažų baltų dėžutės pavidalo automobilių, jie susispraudę į vidų —po šešis, aštuonis, net po dvylika į vienąautomobilį. Pro langus į lauką kyšojo daugybė rankų irkojų.

Mūdį, Mahtobą ir mane iškilmingai nuvedė į garbės automobilį —didžiulį platų turkio spalvos aštuntojo dešimtmečio pradžios „Ševrolė“. Mus tris pasodino užpakalyje.Amė Bozorg sėdėjo priekyje su savo sūnumi Hoseinu, kuriam, kaip jos vyriausiajam sūnui, atiteko garbė mus vežti. Zorė, vyriausia netekėjusi duktė, sėdėjo tarp savo moti

nos ir brolio.Gėlių girliandomis papuoštame automobilyje mes išvedėme triukšmingą procesiją iš oro uosto. Tučtuojau apsukom aplinkui milžinišką Šahjado bokštą, stovintį ant keturių grakščiai išlenktų kojų. Pilkšvas, išpuoštas turkiospalvos mozaikomis, jis blizgėjo vidurdienio saulėje. Šįnuostabų persų architektūros pavyzdį buvo pastatęs ša

17



chas. Mūdis man buvo pasakojęs, kad Teheranas garsėjošiuo įspūdingu bokštu, nelyginant sargybinis stovinčiumiesto pakraštyje.

Pravažiavę bokštą, įsukome į greitkelį, ir Hoseinasspūstelėjo pedalą, versdamas senąjį „Ševrolė“ lėkti aštuoniasdešimt mylių per valandą, beveik ties jo greičio riba.

Mums kratantis, Amė Bozorg atsigręžė ir įbruko mandailiai supakuotą ryšulį. Jis buvo sunkus.

Klausdama žvilgterėjau į Mūdį.—Išvyniok, —paliepė jis.Išvyniojau ir radau didžiulį apsiaustą, kuris man siek

tų vos ne ligi kulkšnių. Neatrodė, kad jis būtų buvęs pritaikytas prie žmogaus figūros, jokios liemens žymės. Mūdispasakė man, kad audeklas —iš brangios vilnos, tačiau palietus atrodė beveik kaip nailonas, netgi polietilenas. Buvogana plonas, bet taip tankiai suaustas, jog be jokios abejo

nės su tokiu bus dar karščiau. Man labai nepatiko spalva,kažkokia murzina šviesaus alyvuogių žalumo. Ten buvo irilga, sunki žalia skarelė, daug storesnė už tą, kuria ryšė

jau.Su šypsena, džiaugdamasi savo dosnumu, Amė Bozorg

kažką pasakė, o Mūdis išvertė:

—Apsiaustas vadinamasmonto. Tokius mes nešiojame.0 skarelė vadinama rūsariu. Irane, eidama į gatvę, privalai juos dėvėti.

Šito man niekas nebuvo sakęs. Mamalis, ketvirtasis Ba-ba Hadži ir Amė Bozorg sūnus, pasiūlęs mums šitas atostogas, lankydamasis pas mus Mičigane, buvo sakęs: „Eida

ma į gatvę, turėsi vilkėti drabužį ilgomis rankovėmis, ryšėti skarelę ir mūvėti tamsias kojines“. Bet jis niekoneminėjo apie ilgą, sunkų apsiaustą pragariškoje vasaroskaitroje.

—Nesirūpink, —ramino mane Mūdis. —Čia jos dovanatau. Turėsi nešioti tik tada, kai išeisi iš namų.

Aš vis dėlto susirūpinau. Kai Hoseinas išsuko automo-

18



bilj iš greitkelio, ėmiau stebėti moteris, skubančias pilnaisžmonių Teherano šaligatviais. Jos buvo apsidangsčiusiosnuo galvos iki kojų, dauguma su juodomis čadromis virš

savo apsiaustų ir skarele, tokia, kaip tasmonto

ir rūsaris,kurį ką tik gavau. Ir visos spalvos buvo murzinos.Ką jie man padarys, jeigu aš jų nenešiosiu? pagalvojau.

Areštuos?Paklausiau Mūdį, o jis trumpai atsakė:—Taip.Savo susirūpinimą vietiniais apdarais netrukus pamir

šau, kai Hoseinas ėmė brautis pro automobilių kamšatįmieste. Siauros gatvės buvo prisigrūdusios automobilių,įsirėmusių į vienas kitą. Kiekvienas vairuotojas ieškojo tarpelio ir, jį suradęs, vienu metu užguldavo akceleratorių irsireną. Sykį Hoseinas, nusiminęs, kad pražiopsojo, pavarėatgal savo „Ševrolė“ ir atbulas įvairavo į vienos krypties

gatvę. Mačiau, kuo toks važiavimas baigdavosi —vienur,žiūrėk, įlenktas sparnas, kitur —iš automobilių į gatves iššokę vairuotojai ir keleiviai šaukia vieni ant kitų, kartaisnetgi paleisdami į darbą kumščius.

Amė Bozorg paaiškino, o Mūdis man išvertė, kad paprastai penktadieniais judėjimas nedidelis. Tai musulmo

nų šventadienis, kai šeimos susirenka vyriausiojo giminaičio namuose praleisti laisvalaikį melsdamiesi. Bet dabarartinosi penktadienio maldos ir pamokslo valanda miestocentre, kurią vesdavo švenčiausias iš švenčiausių islamoišpažinėjų. Šią šventą pareigą dažniausiai atlikdavo prezidentas Hojatoleslamas Sejedas Ali Chamenei (nepainioti

su Ajatola Ruhola Chomeiniu, kinis, kaip religinis vadovas, viršesnis net už prezidentą), padedant HojatoleslamuiAli Akbar Hašemi Rafsąjaniui, parlamento spikeriui. Mili

jonai —ne tūkstančiai, pabrėžė Amė Bozorg —dalyvaudavo penktadienio pamaldose.

Mahtoba ramiai viską stebėjo, tvirtai suspaudusi savokiškutį ir plačiai atmerkusi akis, nustebinta šito svetimo

19



pasaulio vaizdų ir garsų. Žinojau, kad ji nekantriai laukiatualeto.

Po valandos, per kurią mūsų gyvybė buvo netvirtose

Hoseino rankose, galiausiai sustojome priešais mūsų šeimininkų, Baba Hadži ir Amė Bozorg, namus. Mūdis gyrėsi, kad čia pasiturinčių žmonių rajonas šiaurinėje Teherano dalyje; jo sesers būstas buvo vos už dviejų namų nuoKinijos ambasados. Nuo gatvės jis buvo atitvertas aukštatankia tvora iš žalių kaltinių geležinių virbų. Pro dvivėriusplieninius vartus mes patekom į cementinį kiemą.

Mudvi su Mahtoba jau žinojome, kad viduje negalimaavėti batais, todėl pasekėme Mūdžiu ir nusiavėme, palikdamos batus kieme. Jau buvo atvykę tiek daug svečių, kadviena kiemo pusė buvo pilna pristatyta poromis surikiuotų batų. Kieme taip pat buvo trys dujinės krosnelės mėsaikepti, kurias aptarnavo samdyti virėjai.

Su vienom kojinėm įžengėme į didžiuliame plačiastogia-me cementinių blokų name esančią salę, mažiausiai dvigubai didesnę už nemažą amerikietišką svetainę. Tvirto riešutmedžio sienos ir durys buvo papuoštos to paties sodrausatspalvio medžiu. Prabangūs persiški kilimai buvo suklotitrim ar keturiais sluoksniais, uždengdami beveik visą grin

dų plotą. Ant jų buvo užtiesti dekoratyvūs sofrėjai, vaškyti-nės, išmargintos ryškiais gėlių raštais. Išskyrus nedidelį televizorių kampe, patalpoje nebuvo jokių baldų.

Pro langą salės gale pamačiau kieme plaukymo baseiną, pilną skaidraus žydro vandens. Nors aš ir nemėgstuplaukyti, šią dieną vėsus vanduo atrodė itin viliojantis.

Naujos linksmai besišnekučiuojančių giminaičių grupėspasipylė iš automobilių ir paskui mus suėjo į salę. Mūdisnetvėrė kailyje iš neslepiamo pasididžiavimo savo žmonaamerikiete. Jis švytėte švytėjo, kai jo giminaičiai šokinėjoaplinkui Mahtobą.

Amė Bozorg nuvedė mus į mums skirtą kambarį fligely je, atskirtame nuo likusios namo dalies, į kairę nuo salės.

20



Tai buvo maža keturkampė kabina su dviem vienodom, viena greta kitos sustumtom lovom, per vidurį įdubusiais čiužiniais. Dar stovėjo didelė spinta, o daugiau baldų nebuvo.

Aš skubiai suradau tualetą Mahtobai, čia pat koridoriu je greta mūsų miegamojo. Kai atidariau duris, mudvi suMahtoba atšokom, išvydusios neregėto didumo tarakonus,bėgiojančius po drėgnas marmurines grindis. Mahtobanenorėjo eiti vidun, bet dabar tai jau buvo nebeišvengiama. Ji nusitempė mane su savimi. Šitame tualete buvobent amerikietiškas klozetas —ir netgi bidė. Tačiau vietojtualetinio popieriaus ant sienos kabojo vandens žarna.

Patalpa dvokė pelėsiais, pro langą, kuris išėjo į gretimąpersiško stiliaus vonios kambarį, sklido kokčiai rūgštismarvė, tačiau palyginus su oro uosto patogumais tai jaubuvo pažanga. Man prie šalies Mahtoba pagaliau nusilengvino.

Grįžusios į salę, radom mūsų belaukiantį Mūdį.—Eime su manim... —pakvietė jis. —Noriu jums kai kąparodyti.

Mudvi su Mahtoba nuėjom jam įkandin atgal pro lauku jės duris į kiemą.

Mahtoba sukliko. Šviežio skaisčiai raudono kraujo kla

nas plytėjo tarp mūsų ir gatvės. Mahtoba užsidengė veidą.Mūdis ramiai paaiškino, kad šeima nupirkusi avį iš gatvės prekeivio, kuris papjovęs ją mūsų garbei. Tai turėjębūti atlikta prieš mums atvykstant, kad galėtume pereitiper kraują, pirmąsyk įeidami į namus. Dabar mes privalom dar sykį įeiti, pasakė jis, per kraują.

—Oi, klausyk, eik pats, —pasakiau. —Aš tokių kvailysčių nedarysiu.Mūdis ramiai, tačiau tvirtai pareiškė:—Privalai pereiti. Tuo pagerbsi šiuos namus. Mėsa bus

išdalinta vargšams.Pagalvojau, kad tai beprotiška tradicija, tačiau nenorė

dama nieko įžeisti, nenorom sutikau. Kai pakėliau Mahto-

21



bą, ji veidu įsikniaubė man į petį. Nuėjau paskui Mūdį aplink kraujo klaną Ugi gatvės, o paskui žengiau per jį, o jogiminaičiai tuo tarpu kalbėjo maldą. Dabar mes jau buvom

oficiaUai sutikti.Prasidėjo dovanų teikimas. SuUg papročiais iranietėnuotaka gauna auksinį papuošalą iš savo vyro šeimos. Aš

jau nebebuvau nuotaka, bet pakankamai gerai žinojau tųžmonių elgesio taisykles ir tikėjausi aukso, pirmąsyk su jaissusitikusi. Bet Amė Bozorg ignoravo šį paprotį. Ji davėMahtobai dvi auksines apyrankes, tačiau man nebuvo skirta jokių brangenybių. Tai buvo aiškus akibrokštas; žinojau,kad ji buvo nepatenkinta, kai Mūdis vedė amerikietę.

Man ir Mahtobai ji padovanojo raštuotas čadras dėvėti namie. Manoji buvo šviesiai smėlinė su persikųspalvos gėlių raštu. Mahtobos —balta su rausvais rožiųpumpurais.

Aš sumurmėjau, dėkodama už dovanas. Amė Bozorgdukterys, Zorė ir Fereštė, zujo aplinkui, siūlydamos žymesniems svečiams padėklus, apkrautus cigaretėmis, irvisus vaišindamos arbata. Aplinkui klykaudami lakstė vaikai, ignoruojami suaugusių.

Jau buvo ankstyva popietė. Svečiai susėdo ant didžio

sios salės grindų, o moterys ėmė nešti valgius ir dėti antsofrėjų, patiestų viršum kilimų. Daugybė lėkščių su salotomis, papuoštomis roželėmis išpjaustinėtais ridikėliais ireglutės pavidalo morkomis, platūs dubenys, pilni jogurto,medinės lėkštės su plona plokščia duona, aštraus sūrio luitai ir padėklai, aukštai prikrauti šviežių vaisių, buvo išdė

lioti ant grindų.Sabzi

(padėklai su šviežiu baziliku, mėtomis ir žaliais porų lapais) papildė puikią spalvų gamą.Dabar restorano padavėjai, išsinešę iš namų į kiemą in

dus, grąžino juos su restorano maistu. Buvo dešimtys vienos temos variacijų. Du didžiuliai puodai ryžių: vienas —pilnas įprastinių baltų ryžių, o kitas —„žalių“, išvirtų susabzi ir didelėmis pupomis —buvo paruošti iranietišku

22



būdu, kurio Mūdis buvo jau seniai mane išmokęs; iš pradžių išvirti, jie paskui užpilami aliejumi ir troškinami taip,kad dugne susidarytų ruda pluta. Šitas patiekalas, kuris

yra iranietiško valgiaraščio pagrindas, paskui apipilamasįvairiausiais padažais, vadinamais chorešė, pagamintaisiš daržovių, prieskonių ir dažnai pridedant mažų mėsosgabaliukų.

Restorano padavėjai samčiais krovė ryžius ant padėklų, baltus ryžius apiberdami mažomis rūgščiomis raudonomis uogomis arba aplaistydami geltonu šafrano tirpalu. Jie nešė padėklus su ryžiais į salę ir dėjo juos šalia jauir taip didžiulės gausybės ten esančių patiekalų. Šiai progai buvo paruošta dviejų rūšių chorešė: vienas mėgstamas mūsų namuose —iš baklažanų, pomidorų ir avienosgabalų.

Antrasis chorešė buvo pagamintas iš avienos, pomido

rų, svogūnų ir geltonųjų žirnių.Pagrindinis patiekalas buvo retas Irano skanėstas —višta, iš pradžių išvirta su svogūnais, po to kepta aliejuje.

Susėdę sukryžiuotomis kojomis ar priklaupę ant vienokelio, iraniečiai puolė vaišes kaip išbadėjusių laukinių žvėrių būrys. Vieninteliai įrankiai buvo didžiuliai, į samčius

panašūs šaukštai. Kai kurie naudojosi tuo pat metu dar irsavo rankomis ar perlenktu duonos paplotėliu, kiti net nesivargino su šaukštais. Po kelių sekundžių visur buvo pri-drabstyta maisto. Kaip pakliūva jis buvo kemšamas į plepančias bumas, iš kurių varvėjo ir krito kąsniai ir gabalaiant sofrėjų ir kilimų arba vėl atgal į dubenis. Ši apetito ne

žadinanti scena buvo lydima farsi kalbančių balsų kakofonijos. Kiekvienas sakinys, regis, baigdavosi Enša Alach „Dievo valia“. Atrodė, kad minėti šventą Alacho vardą irtuo pat metu spjaudyti į visas puses maisto kąsnius visainėra nepagarbu.

Niekas nekalbėjo angliškai. Niekas nekreipė dėmesio įMahtobą ir mane.

23



Bandžiau valgyti, tačiau kai reikėdavo pasilenkus jpriekį pasiekti maistą, vos išlaikydavau pusiausvyrą ir pasijusdavau labai nesmagiai. Siauras mano kostiumėlio si

jonas nebuvo pritaikytas sėdėti ant grindų. Vargais negalais įstengiau prisikrauti lėkštę.Mūdis buvo mane išmokęs gaminti daugelį iranietiškų

patiekalų. Mudvi su Mahtoba pamėgom ne tik Irano, bet irdaugelio musulmoniškų kraštų valgius. Bet šioje puotojemaistas man pasirodė neįtikėtinai riebus. Aliejus, net kepimui skirtas aliejus, Irane turtingumo požymis. Kadangiproga buvo ypatinga, maistas kone plūduriavo riebaluose.Nei Mahtoba, nei aš negalėjom daug valgyti. Paknaibėmsalotų, tačiau apetitas jau buvo prapuolęs.

Niekas nepastebėjo mūsų pasibjaurėjimo maistu, kadangi visų pagarbos ir susižavėjimo kupini žvilgsniai buvoįsmeigti į Mūdį. Aš tą supratau ir nesijaučiau užgauta, tik

vieniša ir izoliuota.Vis dėlto keisti šitos nesibaigiančios dienos įvykiai nuslopino stingdančią mano baimę, kad Mūdis mėgins pratęsti mūsų viešnagę ilgiau negu dviem savaitėm, kuometbuvo užsakyti bilietai mūsų grįžimui. Taip, Mūdis netvėrėdžiaugsmu, susitikęs su savo giminaičiais. Bet toks gyveni

mas ne jo stiliaus. Jis —gydytojas. Žino higienos svarbą,vertina sveiką dietišką maistą. Jis daug rafinuotesnis už juos. Labai mėgsta patogumus, pokalbius, mielai snūstelipo pietų savo mėgstamoje supamojoje kėdėje. Čia, antgrindų, jis vizgėjo, atpratęs sėdėti sukryžiavęs kojas. Dabar aš žinojau, kad jis jokiu būdu neatiduos pirmenybės

iranietiškam gyvenimo būdui.Mudvi su Mahtoba persimetėm žvilgsniais, skaitydamos viena kitos mintis. Šios atostogos —tik trumpasšiaip normalaus mūsų amerikietiško gyvenimo intarpas.Teks jį ištverti, tačiau pamėgti nebūtina. Nuo tos akimirkos mudvi pradėjome skaičiuoti dienas, kada galėsimevažiuoti namo.

24



Vaišės nesibaigė. Kol suaugę kimšo maistą į burnas,vaikai ėmė nerimauti. Prasidėjo peštynės. Vaikai svaidėsimaistu, klykavo, lakstė per sofrėjus, purvinom basom ko

jom kartkartėmis pataikydami j indus su valgiais. Pastebė jau, kad kai kurie vaikai buvo su vienokiais ar kitokiais apsigimimais. Kitų veidai buvo keistai buki. Pagalvojau, artai kartais nėra artimų giminaičių santuokos rezultatas.Mūdis man aiškindavo, kad tai neturėjo pragaištingo poveikio Irane, bet aš žinojau, kad daugelis porų šiame kambaryje buvo pusbroliai, susituokę su pusseserėmis. Pažvelgus į kai kuriuos vaikus, rezultatai nekėlė abejonių.

Po kurio laiko Rėza, penktasis Baba Hadži ir Amė Bo-zorg sūnus, supažindino mane su savo žmona Esė. Aš gerai pažinojau Rėzą. Jis kurį laiką buvo gyvenęs pas musKorpus Kristyje, Teksase. Nors jo buvimas ir buvo našta iraš galiausiai —nors tai man nebūdinga —pateikiau Mū-

džiui ultimatumą Rėzą išgrūsti iš namų, bet šiuo metu iršioje vietoje jo veidas buvo man draugiškas, ir jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie su manimi kalbėjo angliškai. Esėbuvo studijavusi Anglijoje ir visai įmanomai kalbėjo angliškai. Glėbyje ji laikė savo mažą sūnelį.

—Rėza tiek daug kalba apie jus ir apie Mūdį, —pasakė

Esė. —Jis toks dėkingas jums už viską.Paklausiau Esę apie kūdikį, ir veidas jai truputį apniuko. Mehdis gimė su deformuotom kojelėm, atsuktom atgal.Jo galva taip pat buvo deformuota, kakta neproporcingaididelė. Žinojau, kad Esė buvo Rėzos pusseserė, taip pat ir

jo žmona. Mes pasišnekėjom vos keletą minučių, paskui

Rėza nusivedė ją į kitą kambario galą.Mahtoba veltui daužė uodą, kuris vis dėlto įkando jai įkaktą ir toje vietoje iššoko didelis raudonas gumbas. Rugpjūčio vakaro kaitra slėgė mus. Namuose, kaip ir tikėjausi, buvo įvestas centrinis oro kondicionavimas. Jis buvoįjungtas, bet kažkodėl Amė Bozorg neuždarė nei langų, neidurų —tad karštis ir moskitai galėjo laisvai plūsti į vidų.

25



Mačiau, kad Mahtoba jaučiasi nesmagiai kaip ir aš. Vakariečiui normalus iraniečių pokalbis atrodo kaip karštasnesiliaujantis ginčas, palydimas plačių mostų ir nuolatos

įterpiamo„Enša Allah Triukšmas stulbinantis.Man pradėjo skaudėti galvą. Riebaus maisto kvapas,žmonių dvokas, nesibaigiantis malimas liežuviais ir laikoskirtumas padarė savo darbą.

—Mudvi su Mahtoba norim atsigulti, —pasakiau vyrui.Dar buvo gana ankstyvas metas, ir dauguma giminai

čių tebebuvo čia, tačiau Mūdis žinojo, kad jie nori pasikal-hėti su juo, ne su manimi.

—Gerai, —neprieštaravo jis.—Man baisiausiai skelia galvą, —pasiskundžiau. —Gal

turi ką nors nuo galvos?Mūdis atsiprašė akimirkai ir nuvedė mudvi su Mahtoba

į mūsų miegamąjį, surado vaistų nuo skausmo, kurių ne

pastebėjo muitininkai. Davė man tris tabletes ir grįžo vėlpas saviškius.Mudvi su Mahtoba sulindom į lovas tokios pavargusios,

kad įdubę čiužiniai, suplėkusios antklodės ir dygios pagalvės negalėjo sukliudyti miego. Žinojau, kad Mahtoba užsnūdo su ta pačia malda, kuri buvo ir mano mintyse. Duok

Dieve, kad tos dvi savaitės kuo greičiau pralėktų.

2

Buvo

gal ketvirta valanda ryto,kai Baba Hadži pabeldė į mūsų miegamojo duris. Jis kažką šaukė farsi kalba.

Lauke pro garsiakalbį staugė azanas. Liūdnas, pratisas, verksmingas balsas kvietė tikinčiuosius atlikti savošventas pareigas.

—Metas maldai, —sumurmėjo Mūdis.

26



Žiovaudamas ir rąžydamasis jis pakilo iš patalo ir nuėjoį vonios kambarį ritualiniam apsiprausimui —apšlakstėvandeniu rankas iki alkūnių, kaktą, nosį ir pėdų viršų.

Man visą kūną gėlė nuo miegojimo gilioje plono čiužinio įduboje, nepalaikomoje jokių spyruoklių. Mahtoba,miegojusi tarp Mūdžio ir manęs, niekaip nesugebėjo patogiai įsitaisyti tarpe tarp dviejų vienodų lovų, kadangi jąspaudė kieti mediniai rėmai. Nuslydusi į įdubimą šaliamanęs, dabar įmigo taip kietai, kad aš negalėjau jos pajudinti. Mūdžiui išėjus į salę melstis, nors ir buvo karšta, vistiek gulėjom drauge, susiglaudusios.

Po kebų minučių Mūdžio balsas susiliejo su Baba Ha-dži, Amė Bozorg, jų dukrų Zorė ir Fereštė, ir Madžido, jauniausio trisdešimtmečio jų sūnaus, balsais. Kiti penki sūnūs ir duktė Fery dabar jau turėjo nuosavus namus.

Nežinau, kaip ilgai truko maldos, nes aš užsnūsdavau

ir vėl nubusdavau, ir nepastebėjau, kada Mūdis grįžo į lovą. Tačiau net ir tada religinės apeigos namuose nebuvopasibaigusios. Baba Hadži nebėjo gulti ir iš visos gerklėsprogiesmiu skaitė Koraną. Girdėjau ir kaip Amė Bozorgsavo miegamajame kitame namų gale taip pat skaito Koraną. Tai tęsėsi valandų valandas, ir jų balsai ėmė tartum

hipnotizuoti.Baba Hadži jau buvo baigęs maldas ir išvykęs į savokontorą —jam priklausė importo-eksporto firma, pavadinta „H. S. Salam Ghodsi ir Sūnūs“.

Pirmoji mano mintis buvo išsimaudyti po vakarykštėskaitros. Vonios kambaryje nebuvo rankšluosčių. Mūdis pa

sakė, kad greičiausiai Amė Bozorg jų net neturi, todėl ašnutraukiau nuo lovos paklodę, kad mes visi trys gedėtume jąpanaudoti vietoj rankšluosčio. Nebuvo ir tikro dušo —vanduo paprasčiausiai tekėjo iš skylės nuožulnių marmuriniųgrindų gale. Nepaisant šitų nepatogumų, vanduo atgaivino.

Mahtoba prausėsi po manęs, o paskui Mūdis. Aš tuotarpu apsivilkau savo kuklų sijoną ir bliuzę. Truputį pasi

27



dažiau ir susitvarkiau plaukus. Namuose, tarp šeimos narių, kaip buvo sakęs Mūdis, man nereikėjo dangstytis.

Amė Bozorg triūsė virtuvėje, apsigaubusi gėlėtą nami

nę čadrą. Kadangi darbui jai reikėjo abiejų rankų, nukarusį audeklo kraštą ji dar sykį apsivyniojo aplinkui liemenį ir pasikaišė po pažastimis. Kad jis neišsmuktų, alkūnėmis laikė prispaudusi prie šonų.

Šitaip susipančiojusi ji dirbo patalpoje, kuri, kaip irvisas namas, kadaise buvo graži, bet dabar apšiuro kaipir visa kita. Sienas dengė per dešimtmečius susikaupętaukai. Didžiules skardines spintas, panašias į naudojamas Amerikos televizijos reklaminėse laidose, ėdė rūdys. Dviguba nerūdijančio plieno kriauklė buvo pilnaprikrauta nešvarių indų. Puodai, įvairiausios keptuvėsbuvo sudėti vienas ant kito ant bufeto ir ant mažo keturkampio stalelio. Neišsitekdama ant bufeto, Amė Bozorg

paprasčiausiai naudojosi grindimis. Grindys buvo rusvomarmuro, pusė jų uždengtos raudonos ir juodos spalvosraštų kilimu. Visos jos buvo apterštos maisto kąsneliais,lipnios nuo ištiškusio aliejaus ir išmargintos paslaptingais išbarstyto cukraus takeliais. Nustebau, pamačiusišaldytuvą ir šaldiklį su ledo gaminimui skirta įranga. Vi

duje buvo netvarkingai sukrauti įvairūs indai, neuždengti, su neišimtais serviravimo šaukštais. Virtuvėjetaip pat buvo itališka skalbimo mašina ir vienintelis namų telefonas.

Labiausiai nustebau, kai Mūdis man pasigyrė, kad mūsų atvykimo garbei Amė Bozorg iš pagrindų iškuopusi na

mus. |domu, kaip atrodė namai, kai jie buvo nesutvarkyti.Sena sulysusi tarnaitė, išpuvusiais dantimis ir mėlynaišterliota čadra, abejingai vykdė Amė Bozorg įsakymus.Ant virtuvės grindų ji paruošė padėklą su arbata, sūriu irduona ir patiekė mums ant salės grindų.

Supilstyta į estakonus, mažytes stiklinaites, kuriose telpa ne daugiau kaip ketvirtis puodelio, arbata buvo paduo

28



ta, laikantis griežtos tvarkos: pirmiausiai Mūdžiui, vieninteliam šiuo metu esančiam vyriškiui, paskui Amė Bozorg,aukščiausią vietą pagal rangą užimančiai moteriškei, ta

da —man, o galiausiai —Mahtobai.Amė Bozorg į savo arbatą pylė cukrų —sėmė kaupinusšaukštebus iš cukrinės ir žėrė juos j savo puodelį. Ant kilimo liko platus cukraus takas —geri pusryčiai tarakonams.

Arbata buvo stipri ir karšta, nuostabiai gera. Man ją ragaujant, Amė Bozorg kažką pasakė Mūdžiui.

—Tu nepasaldinai arbatos, —pasakė jis.Aš pastebėjau keistą naują Mūdžio kalbos stilių. Namie

jis būtų pasakęs: „Neįsidėjai cukraus“. Dabar jis perėjoprie formalesnio stiliaus, kurį dažnai vartojo tie, kuriemsanglų kalba nėra gimtoji. Mūdžio kalba jau seniai buvoamerikietiška. Iš kur ta permaina? —tylomis svarsčiau aš.Ar jis vėl ėmė mąstyti farsi kalba ir prieš kalbėdamas vers

ti į anglų?—Man nereikia cukraus, —atsakiau, —skanu ir taip.—Tują nuliūdinai, —pasakė Mūdis. —Bet aš jai paaiš

kinau, kad tu pati saldi, cukraus tau nereikia.Iš Amė Bozorg akių buvo aišku, kad juoko ji nesuprato.

Gerti arbatą be cukraus buvo akivaizdus netaktas, bet aš

nekreipiau dėmesio. Dėbtelėjau į savo mošą, gurkštelėjauarbatos ir išspaudžiau šypseną.Duona, kurią mums davė, buvo neiškilusi, beskonė,

plokščia ir sausa, panaši į kartoną. Sūris buvo aštrus daniškas fetas. Mudvi su Mahtoba mėgom danišką fetą, tačiau Amė Bozorg nežinojo, kad jį reikia laikyti skystyje,

norint išsaugoti aromatą. Šitas sūris dvokė kaip nešvarioskojos. Mudvi su Mahtoba vargais negalais prarijom savokąsnius.

Vėliau tą patį rytą mane pagaliau aplankė jauniausiassūnus Madžidas. Jis buvo draugiškas ir geraširdis ir visaipakenčiamai kalbėjo angliškai. Madžidas buvo pasiryžęsnuvesti mus į daugybę vietų. Mes turį pamatyti šacho rū

29



mus. Ir dar Melato parką su Teherano retenybe —žole. Jistaip pat norėjo mus pavedžioti po parduotuves.

Visa tai dar turės palaukti, tą mes žinojom. Kelios pir

mosios dienos bus skirtos priiminėti svečiams. Giminaičiaiir draugai iš toli ir iš arti norėjo susitikti su Mūdžiu ir jošeima.

Tą rytą Mūdis primygtinai pareikalavo, kad mes paskambintume telefonu mano tėvams Mičigane, o tai buvone taip paprasta. Mano sūnūs Džou ir Džonas, kurie gyveno su buvusiu mano vyru Mičigane, žinojo, kur mes, bet ašbuvau juos prisaikdinusi neišduoti paslapties. Nenorėjau,kad mama ir tėtis žinotų. Jie rūpintųsi. Ošiuo metu jiemsir šiaip rūpesčių buvo per akis. Tėtis mėgino apsiprasti susavo diagnoze —nebepagydoma storosios žarnos vėžiostadija. Nenorėjau dar didesne našta prislėgti savo tėvų,todėl jiems pasakiau, kad mes keliaujam į Europą.

—Nenoriu jiems sakyti, kad mes esam Irane, —paaiškinau.—Jie žinojo, kad čia atvažiuosim, —atšovė jis.—Ne, nežinojo. Aš pasakiau, kad mes važiuojam j Lon

doną.—Kai paskutinį kartą buvome pas juos, jau mums ei

nant pro duris, aš pasakiau, kad važiuojam į Iraną, —paaiškino Mūdis.Taigi, mes paskambinom. Beveik iš kito pasaulio kraš

to išgirdau motinos balsą. Po abipusių pasveikinimų paklausiau apie tėtį.

—Jis laikosi neblogai, —atsakė mama. —Bet chemote

rapija varginąjį.Galiausiai aš jai pasakiau, kad skambinu iš Teherano.—ODieve mano! —sušuko ji. —Šito aš ir bijojau.—Nesirūpink. Mes puikiai leidžiame laiką, —melavau

aš. —Viskas gerai. Septynioliktą grįšim namo.Aš padaviau telefono ragelį Mahtobai ir pamačiau, kaip

nušvito jai akys, išgirdus pažįstamą senelės balsą.

30



Padėjusi ragelį, užsipuoliau Mūdį.—Tu man pamelavai! Sakei, kad jie žino, kur mes, o jie

nežinojo.

—Na, aš jiems pasakiau, —atšovė Mūdis, trūktelėjęspečiais.Siaubas persmelkė mane. Ar mano tėvai jo gerai neiš

girdo? 0 gal aš sugavau Mūdį meluojant?

Mūdžio giminaičiai važiavo pulkais, užplūsdami salęper pietus ar vakarienę. Vyrams prie durų būdavo įteikiamos pižamos. Jie skubiai persirengdavo kitame kambary

je, paskui ateidavo pas mus į salę. Amė Bozorg turėjo paruoštą spalvingų čadrų atsargą į svečius atvykusioms moterims, kurios nuostabiai vikriai juodą gatvėje dėvimąčadrą pakeisdavo į ryškią spalvingą svečiuose dėvimą, neparodydamos nė menkiausios draudžiamos veido odos

plotelio.Apsilankymai buvo skirti kalboms ir valgymui.Savo pokalbių metu vyrai be paliovos garbino Dievą.

Kiekvienas rankose laikė vėrinį, suvertą iš plastmasinių arakmeninių maldos karolių, ir naudojo jį, kad suskaičiuotųtrisdešimt tris sykius kartojamą„Allahu akbar ~— „Dievas

yra didis“.Jeigu svečiai atvykdavo rytą, apie vidurdienį jie pradėdavo gremėzdišką atsisveikinimo procedūrą. Vėl apsivilkęsavo gatviniais drabužiais, atsisveikindami bučiuodavosi,pamažėle artėdami durų link, vėl sustodavo paplepėti, vėlbučiuodavosi ir vėl paėjėdavo, vėl kalbėdavo, rėkaudavo,

šūkaudavo, glėbesčiuodavosi —dar trisdešimt ar keturiasdešimt penkias minutes ar ištisą valandą. Atrodė, kad niekam nerūpi laikytis kokio etiketo.

Vis dėlto jie sugebėdavo išeiti dar prieš ankstyvąsiaspopiečio valandas, nes tuo metu dėl kaitros visi ilsisi ir būtinai meldžiasi.

Jeigu svečiai atvykdavo vakarienės, jie užsibūdavo ligi

31



vėlumos, kadangi mes visada laukdavom, kol iš darbo grįžęs Baba Hadži —jis niekada negrįždavo anksčiau negudešimtą —prisidės prie būrio pižamomis vilkinčių vyrų ir

čadromis apsigaubusių moterų, susirinkusių vakarienei.Paprastai, būdama namie, vaikščiodavau plika galva,bet pasitaikydavo itin pamaldžių svečių. Kartais būdavaupriversta apsigaubti. Vieną vakarą, kai svečiai atvyko netikėtai, Amė Bozorg įpuolė į mūsų miegamąjį, sviedė į mane juodą čadrą ir sumarmaliavo kažką Mūdžiui.

—Skubiai apsigaubk, —paliepė Mūdis. —Mes turimsvečių. Atvyko turbanuotasis.

Turbanuotasis yra mečetės vadovas. Jis atitinka krikščionių kunigą ar pastorių. Apsivilkusį abbah —į pelerinąpanašų apdarą, visada su galvos apdangalu, pagal kurį

jam ir duota pravardė, turbanuotąjį visada atskirsi nuo eilinio iraniečio, kuris vilki paprastą kostiumą ar sportinį

švarką ir vaikšto vienplaukis. Turbanuotasis reikalauja didelės pagarbos.Nori nenori teko paklusti Mūdžio reikalavimui ir vilktis

čadrą, bet kai šiaip taip apsitaisiau nepatogiu drabužiu,pamačiau, kad jis nešvarus. Šydas, dengiantis apatinę veido dalį, buvo suskretęs nuo sudžiūvusių seilių. Namuose

man nebuvo tekę matyti nei medžiaginių, nei popieriniųnosinių. Mačiau, kad vietoj jų moterys naudoja šituos šydus. Kvapas buvo atgrasus.

Turbanuotasis buvo aga Maraši. Jo žmona buvo BabaHadži sesuo. Jis taip pat buvo tolimas Mūdžio giminaitis.Pasiramstydamas išdrožinėta medine lazda, jis netvirtu

žingsniu įkėblino į salę, nešdamas daugiau kaip tris šimtus svarų savo kūno. Paskui iš lėto stenėdamas atsisėdoant grindų. Nepajėgdamas sukryžiuoti kojų kaip visi kiti,

jis plačiai praskėtė savo milžiniškas šlaunis ir palinko įpriekį. Po juodais jo apdarais pilvas klestelėjo ant grindų.Zohre skubiai atnešė padėklą su cigaretėmis garbinga

jam svečiui.

32



—Atnešk man arbatos, —griežtai įsakė jis, uždegdamas naują cigaretę ta, kurią jau baigė rūkyti.

Jis nusikosėjo ir garsiai sukriokė, net nemanydamas

prisidengti burnos.Tučtuojau buvo atnešta arbata. Aga Maraši įsibėrė kau-piną šaukštelį cukraus į savo estakoną, patraukė dūmo irpridėjo dar vieną šaukštelį.

—Būsiu tavo pacientas, —pridūrė jis, —kreipdamasis įMūdį. —Mane reikia gydyti nuo diabeto.

Nebūčiau galėjusi atsakyti, kas kokčiau —priseilėtačadra, kurią laikiau prispaudusi prie veido, ar turbanuo-tas vyriškis, kurio garbei turėjau ją užsidėti.

Sėdėjau per visą viešnagę, stengdamasi nežiaukčioti.Svečiams išėjus, nusimečiau čadrą ir pasakiau Mūdžiui,kad man buvo šlykštu —tokia ji nešvari.

—Šitos moterys šluostosi į ją nosį, —pasiskundžiau.

—Netiesa, —atkirto jis. —Tu meluoji!—Tik pažiūrėk.Tiktai pats apžiūrėjęs šydą, jis sutiko, kad aš sakau tei

sybę. Negalėjau suprasti, kokie keisti dalykai dėjosi Mū-džio galvoje. Nejaugi jis taip lengvai paniro į savo vaikystės aplinką, kad viskas atrodydavo natūralu, kol aš jam ne-

parodydavau?Per tas kelias pirmąsias dienas mudvi su Mahtoba beveik visą laiką praleisdavome miegamajame, išeidamos iš

jo tik tada, kai Mūdis pasakydavo, kad vėl yra svečių, sukuriais reikia susitikti. Savo kambaryje mes bent galėdavome sėdėti ant lovos, o ne ant grindų. Mahtoba žaisda

vo su savo kiškučiu arba su manimi. Didžiumą laiko mesnuobodžiaudavome, mums buvo karšta, jautėmės nelaimingos.

Kiekvieną pavakarę Irano televizija transliuodavo žinias anglų kalba. Mūdis atkreipė mano dėmesį į tas kasdienines laidas, ir aš pradėjau jų laukti vien tam, kad išgirsčiau savo kalbą. Žinios prasidėdavo 4.30 ir tęsdavosi

33



penkiolika ar dvidešimt minučių, tačiau studijos darbuoto jai niekada tiksliai laiko neapskaičiuodavo.

Pirmoji dalis būtinai būdavo apie vykstantį karą su Ira

ku. Kiekvieną dieną būdavo pergalingai suskaičiuojamižuvę Irako kariai, bet niekada neužsimenama apie Iranoaukas. Visada parodydavo kokią filmo atkarpėlę, kaip entuziastingi jaunuoliai ir merginos žygiuoja į šventąjį karą.Jaunuoliai —kariauti, merginos gaminti valgį ir perimtivyrišką duonos kepimo pareigą. Paskui būdavo pereinamaprie patriotiško naujų savanorių kvietimo. Po jo sekdavopenkios minutės Libano žinių —mat Iranas remia stipriąir nuožmią Libano musulmonų šiitų grupuotę, lojalią Aja-tolai Chomeiniui —ir trijų minučių pasaulio žinių santrauka, paprastai koks nors neigiamas pranešimas apie Ameriką. Amerikiečiai kaip musės krinta nuo AIDS. Ameriko

je pašėlusiu greičiu didėja skyrybų skaičius. Jeigu Irako

aviacijos pajėgos subombardavo tankerį Persų įlankoje, jietai įvykdė amerikiečiams paliepus.

Man greitai įkyrėjo ta retorika. Jeigu šitaip jie kalba peržinias anglų kalba, ką jie sako iraniečiams?

Sajedas Salamas Ghodsi, kurį mes vadinom Baba Ha-

dži, buvo mįslinga asmenybė. Namuose jis būdavo mažai, beveik niekada nesikalbėdavo su savo šeima, tiktaikviesdavo juos maldai arba skaitydavo jiems Koraną, tačiau jo įtaka buvo jaučiama visuose namuose. Kai jis išvažiuodavo anksti rytą po savo maldų, visada apsivilkęstą patį pilką nuo prakaito dėmėtą kostiumą, poteriauda

mas ir skaičiuodamas maldų vėrinio karolius, be jokiosabejonės, geležinė jo valia pasilikdavo namie. Kiaurą dieną, kol jis tvarkydavo savo biznio reikalus, paįvairindamas juos apsilankymais mečetėje, slegianti jo niūrios asmenybės aura tebebuvo jaučiama namuose. Jo tėvas buvo turbanuotasis. Jo brolį neseniai nukankino irakiečiai.Niekuomet nepamiršdamas savo išskirtinių įgaliojimų, jis

34



laikėsi atsainiai kaip žmogus, žinantis esąs pranašesnisuž kitus.

Pasibaigus ilgai darbo ir maldų dienai, Baba Hadži su

grįždavo namo, sukeldamas juose sąmyšį. Apie dešimtąvalandą trinktelėję geležiniai vartai būdavo signalas. „Baba Hadži!“ —sušukdavo kas nors, ir įspėjimas tučtuojaupasklisdavo po namus. Zohrė ir jaunesnė jos sesuo Fereš-tė, visą dieną prisidengusios rūsariais, tėvui sugrįžus,skubiai užsigaubdavo dar ir čadromis.

Po kokių penkių dienų viešnagės Baba Hadži namuoseMūdis man pasakė:

—Tu privalai nešioti čadrą ir namie, arba nors rūsarį.—Ne, —atšoviau aš. —Judu abu su Mamaliu, prieš

man važiuojant čia, sakėt, kad namuose man nereikės būtiapsidangsčiusiai. Jie supras, sakei, kadangi aš esu amerikietė.

Mūdis neatlyžo:—Baba Hadži labai nepatenkintas, kad tu vaikštinėjineužsidengusi. Čia jo namai. —Mūdžio tonas tik atrodė atsiprašantis. Gilumoje slypėjo valdingumas —vos ne grasinimas. Šitą jo asmenybės bruožą aš gerai žinojau ir praeityje buvau su juo kovojusi. Bet čia buvojo šalis, jo žmonės.

Be abejo, aš neturėjau pasirinkimo šiuo klausimu, tačiaukiekvieną kartą, kai užsigaubdavau tą nekenčiamą skraistę, eidama ten, kur buvo Baba Hadži, primindavau sau,kad netrukus mes važiuosim į Mičiganą, į mano šalį, pasmaniškius.

Laikui bėgant, Amė Bozorg nuoširdumas blėso. Ji

skundėsi Mūdžiui dėl mūsų išlaidaus amerikietiškojo įpročio kiekvieną dieną praustis po dušu. Ruošdamasi mūsųatvykimui, ji buvo nuėjusi į hamūmą, viešą pirtį, ritualui,kuriam atlikti reikia visos dienos. Nuo to laiko ji nė sykionesimaudė ir tikriausiai neketino to daryti artimiausiojeateityje. Ji ir kiti jos klano nariai kasdien rengdavosi taispačiais nešvariais drabužiais, nepaisant Sutros.

35



—Negalima kasdien praustis po dušu, —pasakė ji.—Mes privalom kasdien praustis po dušu, —atkirto

Mūdis.

—Ne, —nesutiko jinai. —Tu nuplauni visas ląsteles nuosavo kūno, tau atšals skrandis, ir tu susirgsi.Ginčas baigėsi lygiosiomis. Mes ir toliau kas dieną

prausėmės po dušu; Amė Bozorg su savo šeima ir toliaudvokė.

Mūdis, nors ir atkakliai rūpindamasis savo paties šva

ra, vis dėlto —neįtikėtina —tarytum nepastebėjo nešvarosaplinkui tol, kol aš neatkreipiau jo dėmesio.—Ryžiuose yra vabalų, —pasiskundžiau aš.—Neteisybė, —atšovė jis. —Tu tik taip nusiteikei, kad

tau čia viskas nepatinka.Tą vakarą per vakarienę aš vogčia šaukštu išmaišiau

ryžius ir, radusi savo lėkštėje keletą didelių tarakonų, sukroviau juos į lėkštę Mūdžiui. Nemandagu palikti nors kąsnelį savo lėkštėje, todėl, nenorėdamas nieko įžeisti, Mūdissuvalgė tarakonus. Jis suprato, ką norėjau įrodyti.

Mūdis nepastebėdavo bjaurios smarvės, kuri padvelkdavo visame name, kai Amė Bozorg nuspręsdavo apsisau

goti nuo piktos akies. Tai būdavo daroma, deginant šlykščiai dvokiančias juodas sėklas metaliniame inde su skylėmis, panašiame į koštuvą. Toks puodas reikalingas virtiryžiams iranietišku būdu; jame karštis pasiskirsto vienodai ir todėl susidaro pluta. Tačiau Amė Bozorg rankose,pilnas smilkstančių sėklų ir nešamas į kiekvieną namokampą, jis tapo kankinimo įrankiu. Mūdis kaip ir aš nepakentė to kvapo.

Kartais Mahtoba truputį pažaisdavo su besisvečiuojančiais vaikais ir išmoko keletą farsi kalbos žodžių, tačiauaplinka buvo tokia svetima, kad ji visada glaudėsi prie manęs ir savo kiškučio. Sykį, neturėdama ką veikti, ji suskaičiavo moskitų įkandimus ant savo veido. Jų buvo dvide

36



šimt trys. Iš teisybės visas jos kūnelis buvo nusėtas raudonų gumbų.

Dienoms bėgant, atrodė, kad Mūdis vis labiau pamirš

ta mudviejų su Mahtoba egzistavimą. Iš pradžių jis versdavo mums kiekvieną pokalbį, kiekvieną nereikšmingą frazę.Dabar jau nebesistengė. Mudvi su Mahtoba būdavom išstatomos svečių apžiūrai, o paskui turėdavom ištisas valandas sėdėti, mėgindamos atrodyti malonios, nors ir nieko nesupratom. Keletą dienų mes su Mahtoba kalbėjomės

tik tarpusavyje.Mes abi laukėme ir gyvenome ta akimirka, kai galėsimegrįžti namo į Ameriką.

Puodas su valgiu be paliovos garavo ant viryklės, jeigukartais kas pasijustų alkanas. Daug sykių mačiau, kaipžmonės ragaudavo iš didelio į samtį panašaus šaukšto, o

likučiai iš bumų paprasčiausiai krisdavo atgal į puodą ardribdavo tiesiog ant grindų. Spintelių viršus ir grindys buvo koryti nuo cukraus likučių, kuriuos paliko neatidūs arbatos gėrėjai. Tarakonai veisėsi virtuvėje lygiai taip patkaip ir vonioje.

Aš beveik nieko nevalgydavau. Vakarienei Amė Bozorgpaprastai pagamindavo chorešė iš avienos, negailėdamavadinamojodohmbė. Tai kietų taukų maišas, gal aštuoniolikos colių skersmens, kuris kabo Irano avims po uodega irsiūbuoja gyvuliui vaikštant. Gaižus jo skonis patinka iraniečių gomuriui, ir jis vartojamas kaip pigus aliejaus pakaitalas.

Amė Bozorg laikė tokį dohmbė savo šaldytuve ir priešgamindama kiekvieną patiekalą atriekdavo gabalą riebalųir išlydydavo keptuvėje. Tada pakepindavo svogūną, pridėdavo kelis gabalus mėsos ir įmesdavo pupų ar kitų daržovių, kokių tuo metu turėdavo. Visa tai lėtai virdavo kiaurą popietę ir vakarą, kol aitrus dohmbė riebalų kvapaspersmelkdavo visą namą. Per vakarienę nei Mahtoba, nei

37



aš nebegalėdavom žiūrėti į Amė Bozorg maistą. Net Mūdis jo nemėgo.

Palengva medicininis išsilavinimas ir sveika nuovoka

¡veikėjo pagarbą šeimai. Kadangi aš visą laiką skundžiausi dėl antisanitarinių sąlygų, Mūdis galiausiai atkreipė į jasdėmesį ir padarė išvadas.

—Aš esu daktaras ir manau, jog tu turėtum paklausyti mano patarimo, —pasakė jis savo seseriai. —Tu nešvari. Reikia praustis po dušu. Turi išmokyti savo vaikuspraustis po dušu. Man tikrai liūdna matyti tave šitaip gyvenančią.

Amė Bozorg negirdomis nuleido savo jaunesniojo brolio žodžius. Jam nematant, ji su neapykanta dėbtelėjo įmane, leisdama man suprasti, kad ramybės drumstėja jilaiko mane.

Kasdieninis prausimasis po dušu nebuvo vienintelis va

karietiškas paprotys, kliūvantis mano mošai. Vieną dieną,kai Mūdis ruošėsi išeiti iš namų, jis atsisveikindamas pakštelėjo man į skruostą. Amė Bozorg tą matė ir tučtuojauužsiuto.

—Šiuose namuose negalima taip daryti, —barė ji Mū-dį. —Čia yra vaikų.

Faktas, kad jauniausias „vaikas“ Fereštė ruošėsi pradėti mokslus Teherano universitete, matyt, jai buvo nėmotais.

Po kelių dienų, kurias praleidom lyg narve Amė Bozorgnykiuose namuose, mes pagaliau išėjom apsipirkti. Mūdis,Mahtoba ir aš laukėm šitos mūsų kelionės dalies ir progos

nupirkti egzotiškų dovanų mūsų draugams ir giminaičiams, likusiems namie. Mes taip pat norėjom pasinaudoti palyginti žemomis Teherano kainomis ir įsigyti juvelyrinių dirbinių ir kilimų.

Keletą rytmečių iš eilės Zohrė arba Madžidas veždavomus į miestą. Kiekviena išvyka į miestą buvo nuotykis. Perpastaruosius ketverius metus po revoliucijos gyventojų

38



darni jie stabdė automobilius, ieškodami juose antirevoliu-cinės kontrabandos —narkotikų, šiitų islamą kritikuojančios literatūros ar amerikietiškų kasečių. Už pastarąjį nusi

žengimą galėjai šešiems mėnesiams atsidurti kalėjime.Buvo ten ir grėsmingosios pasdar, specialiųjų policijospajėgų pareigūnų, kurie važinėjo, ieškodami aukų, mažaisbaltais „Nisano“ sunkvežimiais. Apie juos žmonės žinojone vieną siaubingą istoriją. Ajatola sukūrė šias pajėgaskaip priešpriešą slaptajai šacho policijai savak. Apie pasdar sparčiai sklido niūrios legendos, nes jie buvo ne ką geresni už gatvės plėšikus, staiga gavusius valdžią.

Viena pasdar užduočių buvo užtikrinti, kad moterysbūtų deramai apsirengusios. Man buvo sunku suprasti šitą atkaklų reikalavimą. Moterys nesislapstydamos maitinosavo kūdikius, visai nesirūpindamos užsidengti krūtinės,

jeigu galva, smakras, riešai ir kulkšnys buvo paslėptos.

Šitoje keistoje visuomenėje, kaip Mūdis man buvo sakęs, mes buvome priskiriami elitui. Priklausėme garbingaišeimai, kuri iš viduriniojo sluoksnio išsiskyrė rafinuotesnių ir kultūringesnių gyvenimo būdu. Net Amė Bozorg buvo išminties ir švarumo pavyzdys šalia žmonių Teheranogatvėse. Be to, mes buvom gana turtingi.

Mūdis buvo man sakęs, kad jis ketina pasiimti 2000 dolerių akredityvais, bet, be jokios abejonės, jis buvo atsivežęs daug daugiau ir nesivaržydamas leido pinigus. Be to,ir Mamalis stengėsi visur už mus mokėti, tuo būdu demonstruodamas savo įtakingumą, aukštą padėtį ir atsilygindamas už viską, ką mes buvom jam padarę Amerikoje.

Valiutos keitimo kursą iš dolerių į rialus buvo sunku suprasti. Bankai už vieną dolerį mokėdavo apie šimtą rialų,tačiau Mūdis sakė, kad juodojoje rinkoje kursas geresnis,įtariu, jog dėl to jis kartais eidavo tvarkyti reikalų be manęs. Mūdis turėjo tiek daug grynų pinigų, kad neįmanomabuvo visųjų nešiotis su savimi. Daug jų laikė sukišęs į savo drabužių, kabančių mūsų miegamojo spintoje, kišenes.

40



Dabar supratau, kodėl mačiau gatvėse žmones, nešio jančius penkių šešių colių storumo pinigų pluoštus. Betkam nusipirkti reikėjo krūvos rialų. Irane nėra kredito, ir

niekas nemokėjo čekiais.Tiek Mūdis, tiek ir aš jau nebesuvokėme reliatyvios šiųpinigų vertės. Buvo malonu jaustis turtingam, ir mes pirkome, ką norėjom. Pirkom rankomis siuvinėtus užvalkalus pagalvėms, dvidešimt dviejų karatų aukso emblemassu rankų darbo rėmais ir miniatiūrines smulkaus darboreprodukcijas. Mahtobai Mūdis nupirko deimantiniusauskarus aukso apsodais. Man —žiedą, apyrankę ir porądeimantinių ir auksinių auskarų. Jis taip pat nupirkoman ypatingą dovaną —auksinį vėrinį, kurio vertė prilygo trims tūkstančiams dolerių. Žinojau, kad valstijose jiskainuotų daug daugiau. Mudviem su Mahtoba patiko ilgos ryškiaspalvės Pakistano suknelės. Mūdis mums jų nu

pirko.Mes išsirinkome baldus pilnam dviejų kambarių apstatymui, padarytus iš poliruoto kietmedžio, inkrustuotoįmantriais auksinių lapų raštais ir aptrauktus egzotiškaisapmušalais. Nupirkom komplektą valgomajam ir sofą beifotelių svetainei. Madžidas žadėjo sužinoti, kur reikia

kreiptis, norint nugabenti juos į Ameriką. Mūdžio pasiryžimas įsigyti šiuos daiktus gerokai išsklaidė mano būgštavimus. Jis tikrai ketino grįžti namo.

Vieną rytą, kai Zohrė ruošėsi vežti mane ir Mahtobądrauge su kitomis giminaitėmis apsipirkti, Mūdis mandosniai, net neskaičiavęs, įteikė storą pluoštą rialų. Tą die

ną ypatingas mano radinys buvo itališkas kokių penkių pėdų platumo ir aštuonių ilgumo gobelenas, kuris, mano įsitikinimu, turėjo nuostabiai atrodyti ant mūsų sienos. Jiskainavo apie tūkstantį rialų, apytikriai du šimtus dolerių.Baigiantis dienai, tebeturėjau beveik didžiumą pinigų, todėl atidėjau juos kitiems pirkiniams. Mūdis nesivaržydamas leido pinigus, todėl žinojau, kad jis net neprisimins jų.

41



Beveik kiekvieną vakarą vienuose ar kituose plačiosMūdžio giminės namuose būdavo kas nors švenčiama.Mudvi su Mahtoba atrodėme svetimos ir keistos būtybės.

Tie vakarai, švelniai tariant, būdavo nuobodūs, tačiau mesbent jau turėdavom progą išeiti iš Amė Bozorg namų.Netrukus paaiškėjo, kad Mūdžio giminaičiai buvo dviejų

skirtingų kategorijų. Pusė klano gyveno taip, kaip Amė Bozorg: nepaisė švaros, niekino vakarietiškus papročius iridealus, stropiai laikėsi fanatiškos Ajatolos Chomeinio isla

mo šiitų reikalavimų. Kita pusė atrodė truputį labiau vakarietiška, atviresnė permainoms, kultūringesnė ir draugiškesnė ir, be jokios abejonės, švaresnė. Jie noriau kalbėdavoangliškai ir buvo mandagesni su Mahtoba ir manimi.

Mums patiko svečiuotis pas Rėzą ir Esę. Savo namuoseMūdžio sūnėnas buvo draugiškas ir malonus. Atrodė, kad

ir Esė man palanki. Norėdama praturtinti savo kuklų anglų kalbos žinių bagažą, ji stengdavosi kuo dažniau pasikalbėti su manimi. Esė ir keletas kitų giminaičių padėjokiek palengvinti mus slegiantį nuobodulį ir neviltį.

Bet man nuolat būdavo primenama, kad, kaip amerikietė, aš esu priešas. Pavyzdžiui, vieną vakarą mes buvompakviesti į Mūdžio pusseserės Fatimos Hakim namus. Kaikurios iranietės tekėdamos pasiima vyrų pavardes, betdaugiausia pasilieka mergautines. Fatimos atvejis buvoypatingas, kadangi jos mergautinė pavardė buvo Hakim irištekėjo ji taip pat už Hakimo, artimo giminaičio. Baigiantiketvirtą dešimtį, o gal pradėjusi penktą, Fatima buvo malonaus būdo ir atvirai šypsojosi man ir Mahtobai. Ji nekalbėjo angliškai, bet per vakarienę ant grindų savo namų salėje atrodė labai maloni ir rūpestinga. Jos vyras, neįprastai aukštas, kaip iranietis, didžiumą vakaro praleidomurmėdamas maldas ir cituodamas ištraukas iš Korano,tuo tarpu aplinkui sklindantis jau pažįstamas giminaičiųplepėjimas gulte užgulė mums ausis.

42



Fatimos sūnus atrodė keistai. Beveik trisdešimt penke-rių metų amžiaus jis buvo vos keturių pėdų ūgio, vaikiškųveido bruožų. Spėjau, ar tik čia nebus dar vienas iš dauge

lio genetinių nukrypimų, matytų Mūdžio šeimoje, km tiekdaug giminaičių santuokų.Per vakarienę šis nykštukas trumpai pašnekino mane

angliškai su taisyklingu britišku akcentu. Nors man buvomalonu išgirsti anglų kalbą, tačiau jo manieros kėlė nerimą. Būdamas religingas, jis kalbėdamas nė sykio nedirstelėjo į mane.

Po vakarienės, įsistebeilijęs į kampą, jis pasakė man:—Mes norėtume, kad jūs užliptumėt į viršų.Mūdis, Mahtoba ir aš nusekėm jam įkandin į viršų, kur

nustebę pamatėme svetainę, apstatytą amerikietiškais baldais. Palei sieną lentynos buvo pilnos angliškų knygų. Fatimos sūnus pasodino mane žemos kušetės viduryje. Mū

dis ir Mahtoba susėdo iš kraštų.Kol aš apžiūrinėjau mielą akiai kambario apstatymą,

suėjo ir kiti šeimos nariai. Jie susėdo pagal hierarchiją —aukščiausioji vieta kambaryje buvo rezervuota Fatimosvyrui.

Aš klausdama dirstelėjau į Mūdį. Jis gūžtelėjo pečiais,

taip pat nežinodamas, ko laukti.Fatimos vyras pasakė kažką farsi kalba, o sūnus išvertė man skirtą klausimą:

—Ar jums patinka prezidentas Reiganas?Staigiai užklupta, mėginau būti mandagi ir suvapėjau:—Na, taip.

Paskui pasipylė kiti klausimai:—Ar jums patiko prezidentas Karteris? Ką galvojateapie Karterio santykius su Iranu?

Nenorėdama ginti savo šalį lyg spąstuose sėdėdamairanietiškoje svetainėje, pasakiau:

—Nenoriu aptarinėti šitų dalykų. Aš niekada nesidomėjau politika.

43



Tačiau jie spaudė toliau.—Ką gi, —pasakė sūnus, —aš tikras, kad prieš atvyk-

dama daug girdėjot apie tai, kaip Irane engiamos moterys.

Dabar, pabuvusi čia kurj laiką, suprantat, kad tai netiesa,kad visa tai melas?Šis klausimas buvo toks juokingas, kad negalėjau jo ig

noruoti.—Aš niekada negirdėjau to, ką čia pamačiau, —atsa

kiau.

Buvau pasirengusi išdrožti tiradą prieš moterų priespaudą Irane, bet mane supo įžūlūs, savo pranašumą jaučiantys vyrai, kurie čiupinėjo savo maldų vėrinius ir murmėjo: „Alahu akbar ", tuo tarpu moterys, įsisupusios įčadras, sėdėjo tylios ir nuolankios.

—Nenoriu svarstyti šitų dalykų, —staiga pasakiau. —

Daugiau nebeatsakinėsiu į jokius klausimus. —Atsigręžusi į Mūdį, sumurmėjau: —Verčiau išvesk mane iš čia. Mannepatinka teismo liudininkės vaidmuo.

Mūdis jautėsi nesmagiai, nerimaudamas dėl savo žmonos ir jausdamas pareigą rodyti pagarbą giminaičiams. Jisnieko nedarė, ir pokalbis pakrypo į religiją.

Fatimos sūnus ištraukė iš lentynos knygą ir užrašė:„Betei. Mano nuoširdžiausia dovana Jums“.Tai buvo knyga su Imamo Ali, šiitų pradininko, didak

tiniais pamokymais. Man buvo paaiškinta, kad pats Mahometas paskyręs Imamą Ali savo įpėdiniu, bet po pranašomirties sunitai prasibrovė į valdžią ir paėmė į savo rankasdidžiumą islamo pasaulio. Tai tebebuvo pagrindinė nesutarimų tarp sunitų ir šiitų priežastis.

Aš stengiausi kaip įmanoma mandagiau priimti dovaną, tačiau vakaras baigėsi nesmagiai. Mes išgėrėm arbatos ir išvažiavom.

Grįžę į savo miegamąjį pas Amė Bozorg, mudu su Mū-džiu susiginčijome.

44



—Tu buvai nemandagi, —prikišo jis man. —Tau derė jo pritarti jiems.

—Be juk tai netiesa.

—Na, vis dėlto tiesa, —paprieštaravo jis, ir aš nustebau, išgirdusi, kaip mano vyras šlovina šiitų partijos liniją,tvirtindamas, kad moterys Irane turi daugiau teisių už betką kitą. —Tu iš anksto nusiteikusi priešiškai, —kalbėjo

jis. —Irane moterų niekas neengia.Negalėjau patikėti savo ausimis. Jis pats buvo matęs,

kaip iranietės moterys vergauja savo vyrams, kaip jų religi ja, taip pat ir jų valdžia engia jas kiekviename žingsnyje;pavyzdžiu galėjo būti išpuikėliškas reikalavimas, kad jos vilkėtų pasenusius ir netgi sveikatai kenkiančius drabužius.

Tą vakarą atsigulėme supykę vienas ant kito.

Keletas šeimos narių primygtinai reikalavo, kad mes

apsilankytume vienuose iš buvusio šacho rūmų. Kai atvykome, mus atskyrė pagal lytį. Aš nusekiau paskui kitasmoteris į prieškambarį, kur mus iškrėtė, ar neturime kontrabandos, ir patikrino, ar esam deramai apsirengusios.Aš vilkėjaumonto ir rūsarį, kuriuos man buvo davusi AmėBozorg, ir mūvėjau storas juodas kojinaites. Nė per centi

metrą nebuvo matyti kojų, bet aš vis tiek nepraėjau patikrinimo. Per vertėją matrona painformavo mane, kad ašdar turinti apsimauti storas ilgas kelnes.

Kai Mūdis pasiteiravęs sužinojo gaišaties priežastį, ėmėginčytis. Paaiškino, kad esu užsienietė ir neturiu ilgų kelnių. Bet šito paaiškinimo neužteko, todėl visas būrys buvo

priverstas laukti, kol Mamalio žmona Naserinė nuėjo į netoliese esančius savo tėvų namus pasiskolinti kelnių.Mūdis nesutiko, kad tai yra engimas.—Čia tik vienas asmuo nori pademonstruoti savo virše

nybę, —sumurmėjo jis. —Iš tikrųjų viskas ne taip.Kai galiausiai vis dėlto pamatėm rūmus, nusivylėm. Di

delė legendinės prabangos dalis buvo plėšikaujančių

45



Chomeinio revoliucionierių išgrobstyta, o dalis to, kas liko —išdaužyta. Nebeliko jokių šacho buvimo pėdsakų, betekskursijos vadovas pasakojo apie nedorą ir išlaidžių pra

bangą, o paskui privertė mus pažiūrėti į kaimynystėjeesančias lūšnas ir nusistebėti, kaip šachas galėjęs gyventitokiame puošnume, matydamas didžiumos gyventojųskurdą. Mes vaikščiojom po tuščias sales, dirstelėjom įmenkai apstatytus kambarius, o aplinkui siautėjo nesi-prausę, neprižiūrimi vaikai. Atrodė, kad visus labiausiai

traukė kioskas, prekiaujantis Islamo literatūra.Nors tai buvo bereikšmė išvyka, mudvi su Mahtoba galėjome ją laikyti dar viena diena, priartinusia mūsų išvykimą iš Irano.

Laikas slinko be galo lėtai. Mudvi su Mahtoba skaus

mingai troškom grįžti į Ameriką, į normalų sveikų žmoniųpasaulį.Antrosios mūsų atostogų savaitės viduryje Rėza ir Esė

suteikė mums progą pajausti nors truputį namų atmosferos. Vienas iš brangiausių Rėzos prisiminimų iš to meto,kurį jis praleido su mumis Korpus Kristi, buvo Padėkosdiena. Dabar jis pasiteiravo, ar aš neparuoščiau vakarienei kalakuto.

Aš apsidžiaugiau. Daviau Rėzai sąrašą, ką reikia nupirkti, ir jis kiaurą dieną ieškojo reikalingų produktų.

Kalakutas buvo liesas, su visa galva, kojom, didžiumadar nenupeštų plunksnų ir neišskrostais viduriais. Darbavausi su juo visą dieną. Esės virtuvė, nors ir nešvari, atrodė sterili, palyginti su Amė Bozorg virtuve, ir aš jaučiaupasitenkinimą, kad ruošiu amerikietišką puotą.

Esė neturėjo keptuvo. Iš teisybės ji nė sykio nebuvonaudojusi savo dujinės viryklės orkaitės. Man teko sukapoti kalakutą į keletą stambių gabalų ir kepti juos katiluose.J darbą įtraukiau Mūdį ir Rėzą, o pati laksčiau pirmyn ir

46



atgal tarp Esės ir Amė Bozorg virtuvės, nurodinėdama,kaip gaminti.

Man teko sugalvoti daugybę pakaitalų. Nebuvo šalavijų

uždarui, todėl panaudojau prieskoninę žolęmarsė, ir šviežius salierus, kuriuos Rėza atrado, kelias valandas naršęsturguose. Iškepiau prancūziško pyrago imitaciją įdarui.Retą delikatesą, pomidorus, sutryniau koštuve mediniuplaktuku, panašiu į kroketo kūjelį; galiausiai padaužiusiplaktuku suverčiau tyrę į bulvių košę.

Kiekvienai užduočiai trukdė kultūriniai skirtumai. Nebuvo pašluosčių ar pirštinių puodams nukelti; iraniečiainet nežino, kad jie egzistuoja. Nebuvo jokio vaškuoto popieriaus arba folijos. Pyragui su obuolių įdaru iškepti nebuvo formelės, todėl iškepiau trapų obuolinį plokštainį.Orkaitės temperatūrą turėjau nustatyti iš akies, kadangi

nesugebėjau iššifruoti skalėje skaičių, o Esė, kuri niekadanebuvo naudojusi orkaitės, taip pat nesusigaudė.Šventę rengiau visą dieną, ir kalakutas, kurį iškepiau,

buvo sausas, kietas ir beveik beskonis. Tačiau Rėzai, Eseiir jų svečiams labai patiko, ir aš pati turėjau pripažinti,kad palyginti su nešvariu riebiu maistu, kuris mums būdavo patiekiamas Irane, čia iš tiesų buvo puota.

Mūdis labai didžiavosi manimi.

Pagaliau atėjo paskutinė mūsų viešnagės diena. Madži-das primygtinai reikalavo, kad mes praleistume rytą Mela-to parke.

Tai buvo nuostabu. Madžidas buvo vienintelis tikraimalonus Amė Bozorg šeimos narys, vienintelis, kurio akyse spindėjo gyvybės kibirkštis. Madžidui ir Zia —kurisman tokį įspūdį buvo padaręs oro uoste —priklausė kosmetikos gaminių firma. Pagrindiniai jų produktai buvo dezodorantai, nors Amė Bozorg namuose šito niekada nebuvo matyti.

47



Atrodė, kad biznio pasaulis Madžidui teikė tiek laisvalaikio, kiek jis norėjo, ir jis naudojo jį, smagindamasis sudaugybe klano vaikų. Iš teisybės jis buvo vienintelis suau

gęs, kuris išvis domėjosi vaikais. Mudvi su Mahtoba vadinom jį „pokštininku“.Išvyka į Melato parką buvo skirta tik mums ketu

riems —Madžidui, Mūdžiui, Mahtobai ir man. Taigi šiąpaskutinę tų begalinių dviejų savaičių dieną praleidomesmagiai, kaip tik buvo įmanoma. Mudvi su Mahtoba dabar

jau skaičiavome valandas ligi išvykimo.Parkas buvo žalių vejų oazė, papuošta gėlynais. Mahto

ba netvėrė džiaugsmu, radusi tokią džiugią vietą. Ji ir Ma-džidas linksmai žaidė, bėgiodami priešais mus, Mūdis iraš palengva ėjom įkandin.

Kur kas maloniau būtų, galvojau aš, jeigu galėčiau nusimesti tą juokingą apsiaustą ir skarą. Kaip nekenčiau tos

kaitros ir viską nustelbiančio nesipraususių žmonių dvoko, kuris persmelkė net ir šitą rojų. Kaip bjaurėjausi Iranu!

Staiga pajutau, kaip Mūdžio delnas suspaudė man ranką —nežymus nusižengimas šiitų papročiams. Jis buvosusimąstęs, liūdnas.

—Prieš mums išvykstant iš namų, atsitiko vienas daly

kas, —pasakė jis. —Tu apie tai nežinai.-Kas?—Mane atleido iš darbo.Aš ištraukiau ranką, nes įtariau kažkokią gudrybę ir

pajutau pavojų.—Kodėl? —paklausiau, jausdama sugrįžtant savo

būgštavimus.—Klinika į mano vietą norėjo nusamdyti žmogų, kuriam galėtų mažiau mokėti.

—Meluoji, —tulžingai atkirtau aš. —Neteisybė.—Taip. Tai teisybė.Susėdom ant žolės ir kalbėjom toliau. Mūdžio veide

mačiau gilios depresijos, kamavusios jį per pastaruosius

48



dvejus metus, požymius. Jaunystėje jis paliko savo gimtą ją šalį, ieškodamas laimės Vakaruose. Jis sunkiai dirbo,baigė mokslus ir galiausiai įgijo teisę dirbti kaip gydytojas

osteopatas, o vėliau dirbo kaip anesteziologas. Draugemes tvarkėm jo praktikos reikalus iš pradžių Korpus Kristi, vėliau Alpenoje, mažame miestelyje Žemutinio Mičigano pusiasalio šiaurėje. Gyvenom gerai, kol prasidėjo bėda.Didele dalimi Mūdis ją pats užsitraukė, nors tą ir neigė.Kai kurie sunkumai iškilo dėl rasinių prietarų, kiti dėl nesėkmių. Šiaip ar taip, Mūdžio pajamos staigiai sumažėjo, o

jo profesinis išdidumas buvo smarkiai pažeistas. Buvompriversti išvykti iš Alpenos —miesto, kurį taip pamėgom.

Ilgiau nei metus jis išbuvo Keturioliktosios gatvės klinikoje, Detroite, kur nuėjo dirbti tik man prispyrus. Dabar,matyt, ir tas darbas buvo prarastas.

Bet ateitis buvo anaiptol ne niūri. Sėdėdama parke,

šluostydama ašaras, mėginau jį padrąsinti.—Nesvarbu, —kalbėjau aš. —Tu gali gauti kitą darbą,o aš taip pat vėl imsiu dirbti.

Mūdis buvo nepaguodžiamas. Jo akys apsiblausė,žvilgsnis tapo bereikšmis, kaip ir daugelio kitų iraniečių.

Pavakary mudvi su Mahtoba ėmėmės džiaugsmingodarbo: krautis daiktus! Vienintelis dalykas, kurio mes troš-kom labiau už viską pasaulyje, buvo grįžti namo. Taipkarštai dar iš niekur ir niekada netroškau išvykti! Liko tikviena iranietiška vakarienė! —pasakiau sau. Liko tik vienas vakaras su žmonėmis, kurių kalbos ir papročių aš ne

galėjau suprasti.Kažkokiu būdu mes įstengėm supakuoti visus tuos lobius, kuriuos buvom įsigiję, tačiau tai buvo smagus darbas. Mahtobos akys švytėjo džiaugsmu. Rytoj, tą ji žinojo,

ji ir jos kiškutis bus lėktuve, prisijuosę saugos diržais kelionei namo.

Aš iš dalies užjaučiau Mūdį. Jis žinojo, kad aš nepaken

49



čiu jo šalies ir jo šeimos, tačiau stengiausi atvirai nerodyti, kaip labai džiaugiuosi, jog atostogos baigėsi. Vis dėltonorėjau, kad ir jis ruoštųsi.

Dairydamasi po mažą skurdžiai apstatytą miegamąjį,kad įsitikinčiau, jog nieko nepalikom, pastebėjau, kad jissėdi ant lovos, vis dar kažkuo užsiėmęs.

—Sukrusk, —paraginau jį. —Sukraukime visus daiktus.

Žvilgtelėjau į lagaminą, pilną vaistų, kuriuos jis buvoatvežęs vietos gydytojams.

—Ką darysi su jais? —paklausiau.—Nežinau, —atsakė jis.—Kodėl neatiduodi Hoseinui? —pasiūliau.Baba Hadži ir Amė Bozorg vyriausias sūnus buvo kles

tintis farmacininkas.Tolumoje suskambo telefonas, bet aš to garso beveik

nesuvokiau. Norėjau baigti krautis daiktus.—Dar nenusprendžiau, ką su jais daryti, —atsakėMūdis.

Jo balsas buvo tylus, atsainus. Veidas —susimąstęs.Mūsų pokalbis nutrūko, nes Mūdis buvo pakviestas prie

telefono, o aš nuėjau jam įkandin į virtuvę. Skambino Ma-

džidas, kuris buvo nuvykęs patvirtinti mūsų bilietų užsakymo. Abu vyrai kurį laiką šnekučiavosi farsi kalba, o paskui Mūdis pasakė angliškai:

—Verčiau pasikalbėk su Bete.Kai aš perėmiau iš vyro ragelį, pajutau, kaip mane nu

smelkė bloga nuojauta. Staiga viskas tartum sugulė į bau

ginančią mozaiką. Ir Mūdžio begalinis džiaugsmas, vėlgrįžus į savo šeimą, ir akivaizdi simpatija islamo revoliuci jai. Prisiminiau, kaip šaltai jis švaistė mūsų pinigus. Omūsų pirktieji baldai? Juk Madžidas vis dar nepasirūpino jųpergabenimu į Ameriką. Ir gal visai neatsitiktinai šįryt Madžidas dingo su Mahtoba parke, leisdamas mudviem suMūdžiu vieniems pasikalbėti? Prisiminiau visus tuos slap

50



tus Mūdžio ir Mamalio pašnekesius farsi kalba, kai Mama-lis gyveno pas mus Mičigane. Tada aš įtariau, kad jie susimokę prieš mane.

Dabar, dar nespėjusi išgirsti Madžido balso telefonu, žinojau, kad atsitiko kažkas baisiai negera:—Rytoj jūs negalėsit išvažiuoti, —pasakė jis.Stengdamasi balsu neišduoti savo siaubo, paklausiau:—Kodėl gi mes rytoj negalėsim išvažiuoti?—Reikia pristatyti pasus į oro uostą prieš tris dienas,

kad jie būtų patvirtinti ir jūs galėtumėt išvykti iš šalies. Jūslaiku nepateikėt pasų.

—Aš šito nežinojau. Tai ne mano reikalas.—Ką gi, rytoj išvykti jūs negalėsit.Madžido balse buvo kažkokio nuolaidumo, tarsi jis sa

kytų, jūs, moterys —ypač jūs, vakarietės, —niekada nesuprasit, kaip viskas vyksta pasaulyje. Bet buvo dar ir kažkas

kita —šalti tikslūs jo žodžiai skambėjo taip, lyg būtų surepetuoti. Madžidas man visai nebepatiko.

—Kada pirmasis skrydis iš čia, kuriuo mesgalim išvykti? —surikau į ragelį.

—Nežinau. Turiu pasitikrinti.Kai padėjau ragelį, pasijutau taip, lyg būčiau netekusi

kraujo. Visa energija išseko. Nujaučiau, kad čia kažkasdaugiau negu biurokratinis formalumas su pasais.Nutempiau Mūdį atgal į miegamąjį.—Kas darosi? —paklausiau.—Nieko, nieko. Išvyksim sekančiu skrydžiu.—Kodėl tu nepasirūpinai mūsų pasais?

—Per neapsižiūrėjimą. Niekas apie tai nepagalvojo.Mane smaugė klaikus nujautimas. Nenorėjau prarastisavitvardos, bet jaučiau, kaip visą kūną ima krėsti drebulys. Mano balsas pasidarė aukštas, ėmiau kalbėti garsiai,negalėjau sutramdyti virpulio.

—Netikiu tavimi! —šaukiau. —Tu man meluoji. Paimkpasus. Susirink savo daiktus. Mes važiuojam į oro uostą.

51



Pasakysim, kad nežinojom apie tas tris dienas, ir gal jieįleis mus į lėktuvą. Jeigu ne, liksim ten tol, kol galėsim išskristi.

Akimirką Mūdis tylėjo. Paskui giliai atsiduso. Mes didelę savo septynerių metų santuokos dalį praleidom vengdami susidūrimų. Susidūrę su giliomis ir tolydžio augančiomis mūsų bendro gyvenimo problemomis, abu stengdavomės neskubėti.

Dabar Mūdis žinojo nebegalįs toliau delsti, o aš jau išanksto žinojau, ką jis man pasakys.

Jis atsisėdo ant lovos šalia manęs ir pabandė apglėbtimane per liemenį, bet aš atsitraukiau. Kalbėjo jis ramiai irryžtingai, su tolydžio stiprėjančiu savo galios pajautimubalse.

—Aš išties nežinau, kaip tau visa tai pasakyti, —tarė jis. —Mes nebegrįšim namo. Liksim čia.

Nors aš jau keletą minučių laukiau šito pokalbio rezultatų, tačiau pagaliau išgirdusi žodžius, nebesuvaldžiau savo pykčio.

Pašokau nuo lovos.—Melagis! Melagis! Melagis! —klykiau aš. —Kaip galė

jai taip su manim pasielgti? Juk žinai, kodėl aš čia atvažia

vau. Tu turi išleisti mane namo!Iš teisybės Mūdis žinojo, bet, matyt, jam tai nėmaž nerūpėjo.

Stebint Mahtobai, kuri neįstengė suprasti, kodėl jos tėvo elgesys taip žiauriai pasikeitė, Mūdis šaukė:

—Aš neturiu išleisti tavęs namo! Tu turi daryti tai, ką

liepsiu, ir tu liksičia!

Suėmęs už pečių jis pastūmė mane ir partrenkė ant lovos. Jo šauksmai tapo įžūlūs, virsdami vos ne kvatojimu,lyg jis būtų piktdžiugos kupinas nugalėtojas ilgame nepaskelbtame kare.

—Liksi čia ligi gyvenimo galo. Supranti? Iš Irano tu niekur neišvyksi. Būsi čia tol, kol numirsi.

52



Gulėjau ant lovos, netekusi žado, ašaros upeliais sruvoman per skruostus, girdint Mūdžio žodžius, kurie tarytumsklido iš tolimiausio tunelio galo.

Mahtoba kūkčiojo, apsikabinusi savo kiškutį. Šalta baisitiesa buvo stingdanti ir triuškinanti. Ar tai teisybė? Ar mudvi su Mahtoba kalinės? įkaitai? Šito tulžingo nepažįstamo

jo, kuris kadaise buvo mylintis vyras ir tėvas, belaisvės?Tikriausiai turi būti išeitis iš šitos beprotybės. Jausda

ma teisėtą pasipiktinimą, supratau, kad, nors tai skambėsir ironiškai, Alachas vis dėlto mano pusėje.

įniršio ir nevilties ašaros sruvo man iš akių, kai aš, išbėgusi iš miegamojo, susidūriau su Amė Bozorg ir kitaisšeimos nariais, kurie kaip visada slampinėjo po namus.

—Visi jūs melagių šutvė! —surikau.Atrodė, kad niekas nesuprato ar niekas nepaisė, kas

trikdo Mūdžio žmoną, amerikietę. Aš stovėjau, atsigręžu

si į priešiškus jų veidus, jausdamasi juokinga ir bejėgė.Man tekėjo nosis. Skruostais riedėjo ašaros. Neturėjau jokios nosinės nei popierinių nosinaičių, todėl, kaip ir visikiti Mūdžio šeimoje, nusišluosčiau nosį į savo skraistę. Surikau:

—Reikalauju, kad man tučtuojau būtų leista kalbėti su

visa šeima!Kažkokiu būdu mano noras buvo perduotas, ir pasklidožinia giminaičiams susirinkti.

Keletą valandų praleidau su Mahtoba, verkdama, bandydama užgniaužti šleikštulį, blaškydamasi tarp pykčio irbejėgiškumo. Kai Mūdis pareikalavo mano čekių knygelės,

nuolankiai ją atidaviau.—Kur kitos? —paklausė jis. —Mes turėjom tris.—Atsivežiau tik vieną, —atsakiau.Paaiškinimas jį patenkino, ir jis nebekrėtė mano pini

ginės.Paliko mane vieną, o aš kažkaip sukaupusi drąsą

ėmiau planuoti savo gynybą.

53



Vėlai vakare, po to, kai Baba Hadži grįžęs iš darbo pavakarieniavo ir kai visa šeima, atsiliepdama į mano kvietimą, susirinko, aš įėjau į salę, įsitikinusi, kad esu deramai

apsidangsčiusi ir ori. Jau buvau apgalvojusi savo strategi ją. Remsiuosi religine morale, kurios pavyzdžiu buvo BabaHadži. Gera ir blogajam buvo aiškios sąvokos.

—Rėza, —kreipiausi aš, stengdamasi kalbėti ramiubalsu, —išversk tai Baba Hadži.

Išgirdęs savo vardą, senis pakėlė akis, paskui, kaip visada, panarino galvą, dievobaimingai stengdamasis nežiūrėti tiesiai į mane.

Tikėdamasi, kad mano žodžiai bus tiksliai išversti į tarsi kalbą, aš su įkarščiu puoliau gintis. Paaiškinau Baba Hadži nenorėjusi važiuoti į Iraną, suvokdama, kad atvykusičionai, aš neteksiu prigimtinių amerikietės teisių. Būtentšito aš labiausiai ir bijojau, žinodama, kad kol gyvensiu

Irane, tol Mūdis bus mano viešpats.Tai kodėl gi aš atvykau? —retoriškai paklausiau.Atvykau susitikti su Mūdžio šeima ir leisti jiems pama

tyti Mahtobą. Buvo dar viena daug gilesnė ir daug labiaubauginanti priežastis, bet aš negalėjau —nedrįsau —išreikšti jos žodžiais ir pasakyti Mūdžio šeimai. Užuot ją at

skleidusi, išklojau jiems Mūdžio šventvagystės istoriją.Dar Detroite, keli išdėsčiau Mūdžiui savo būgštavimus,kad jis gali bandyti neišleisti manęs iš Irano, jis atrėmėmano žodžius vieninteliu veiksmu, įrodančiu gerus jo ketinimus.

—Mūdis prisiekė Koranu nelaikysiąs čia manęs prieš

mano valią, —pasakiau, abejodama, ar viską išgirdo ir suprato Baba Hadži. —Jūs esate Dievo žmogus. Kaip galit jam leisti šitaip elgtis su manimi po to, kai jis prisiekė Koranu?

Mūdis kalbėjo trumpai. Jis pripažino, jog aš sakau teisybę, jis tikrai prisiekęs Koranu.

—Bet man galima atleisti, —aiškino jis. —Dievas at

54



leis man, nes jeigu aš nebūčiau to padaręs, ji nebūtų čiaatvykusi.

Baba Hadži sprendimas buvo staigus ir atmetantis bet

kokią apeliaciją. Rėzos išverstas, jis skambėjo taip:—Mes įvykdysim visus dahydžono pageidavimus.Pajutau piktą valią ir nesusivaldžiau, nors ir žinojau,

kad mano argumentas bevertis.—Visi jūs esat melagių gauja! —mečiau aš. —Visi jūs iš

anksto apie tai žinojot. Tai buvo gudrybė. Jūs keletą mėnesių visa tai rezgėt, ir aš nekenčiu jūsų visų. —Dabar aš jaunebesitvardydama raudojau ir rėkte rėkiau: —Kada norsaš su jumis visais atsiteisiu! Jūs visa tai padarėt, remdamiesi islamo autoritetu, kadangi žinojot, jog aš tuomet patikėsiu. Vieną dieną jums teks už tai užmokėti. Dievas nubaus jus!

Atrodė, kad šeimos nėmaž nejaudina mano neviltis. Jie

žvalgėsi vienas su kitu kaip sąmokslininkai, akivaizdžiaipatenkinti, matydami, kokią valdžią Mūdis turi moteriaiamerikietei.

3

A/udvi su Mahtoba valandų valandas verkėm, kol ji pagaliau visai išsekusi užmigo. Aškiaurą naktį nesudėjau bluosto. Širdis man daužėsi. Nekenčiau ir bijojau vyriškio, kuris miegojo kitame lovos

krašte.Tarp mūsų gulinti Mahtoba verkšleno per miegus,draskydama man širdį. Kaip Mūdis galėjo taip kietai miegoti greta savo mažytės susirūpinusios dukrytės? Kaip jisgalėjo taip su ja pasielgti?

Aš bent pati pasirinkau: vargšė Mahtoba šiuo klausimu

55



neturėjo ką pasakyti. Ji buvo nekalta keturmetė, įkliuvusiį žiaurią keistos, neaiškios santuokos realybę, kuri kažkokiu būdu —aš vis dar ne visai supratau, kaip —tapo me

lodrama, intermedija painiame pasaulio politinių įvykiųverpete.Visą naktį aš plūdau save. Kam aš ją čia atvežiau?Bet žinojau ir atsakymą. Kaip galėjaunevežti?Nors atrodė keista, tačiau vienintelis būdas nepalikti

Mahtobos visam laikui Irane buvo atvežti ją laikinai. Betdabar net ir tie desperatiški veiksmai pasirodė esą nesėkmingi.

Niekada nesidomėjau politika nei tarptautinėmis intrigomis. Visa, ko troškau, buvo mano šeimos laimė ir harmonija. Bet tą naktį, kai mano sąmonė atgamino tūkstančiusprisiminimų, atrodė, kad net tie keli džiaugsmo blyksniai,kuriuos mes išgyvenom, ir tie buvo nuspalvinti skausmo.

Iš teisybės skausmas ir suvedė mane su Mūdžiu priešdešimtmetį. Skausmas, kuris prasidėjo kairėje mano galvos pusėje ir sparčiai išplito po visą kūną. 1974 m. vasarįmane užpuolė migrena, sukeldama svaigulį, pykinimą irbegalinį silpnumą. Net akis atmerkti baisiausiai skaudėjo.

Menkiausias triukšmas klaikiais skausmo spazmais persmelkdavo sprandą ir stuburą. Tik stiprūs vaistai leisdavoužmigti. Liga kėlė man itin didelį nerimą dėl to, jog aš tikė

jau, kad būdama dvidešimt aštuonerių, pagaliau esu pasiruošusi pradėti savarankišką suaugusio žmogaus gyvenimą. Ištekėjau impulso pagauta tiesiai iš mokyklos suolo ir

atsidūriau bemeilėje sąjungoje, kuri baigėsi ilgai užtrukusiomis ir sunkiomis skyrybomis. Bet tada jau žengiau įpačios užsitikrintą stabilumo ir laimės laikotarpį. Manodarbas Tekstilės technologijos institute mažame centrinioMičigano miestelyje Elsyje žadėjo man karjerą administracijos srityje. Iš pradžių pasamdyta kaip naktinės pamainossąskaitininkė, prasimušiau tiek, kad buvau atsakinga už

56



visą darbuotojų kolektyvą ir atsiskaitydavau tiesiog gamyklos direktoriui. Mano atlyginimo užteko tam, kad ašpati ir mano sūnūs, Džou ir Džonas, galėtume patogiai,

nors ir kukliai, gyventi.Buvau susiradusi prasmingą savanoriškos veiklos sritį —padėjau vietinei Raumenų distrofijos asociacijai koordinuoti metinę veiklą, o tos veiklos kulminacija buvo Dže-ni Luiso laida. Per Darbo Dienos šventę aš pasirodžiauLansingo televizijoje. Jaučiausi gerai ir džiūgavau jausdama, kad sugebu savarankiškai tvarkyti gyvenimą.

Viskas ėjo kylančia kryptimi, atrodė, jog įgyvendinsiutą miglotą, bet realų tikslą, kurį buvau užsibrėžusi dar būdama paauglė. Mano aplinkos žmonės buvo tarnautojai,vyrai ir moterys, mano supratimu, kuklių reikalavimųžmonės. Aš iš gyvenimo norėjau daugiau, gal koledžo diplomo, gal teismo reporterės karjeros, o gal —ką gali žino

ti —ir savo nuosavo verslo? Norėjau daugiau, negu to nykaus gyvenimėlio, kurį mačiau aplinkui save.

Bet prasidėjo galvos skausmai. Kiauras dienas vienintelis mano troškimas buvo atsikratyti to varginančio, bukinančio skausmo.

Beviltiškai ieškodama pagalbos, apsilankiau pas dakta

rą Rodžemą Morisą, ilgametį mūsų šeimos gydytoją, ir tąpačią dieną jis paguldė mane į Karsono miesto ligoninę,esančią už pusės valandos kelio nuo Elsio.

Gulėjau osteopatijos skyriuje, atskiroje palatoje, užtrauktomis užuolaidomis, užgesinta šviesa, susirangiusilyg embrionas ir, negalėdama tuo patikėti, klausiausi, kaip

daktarai spėlioja, ar kartais man ne smegenų auglys. Mano tėvai atvažiavo iš Banisterio manęs aplankyti ir atsivedė į palatą mažylius Džoną ir Džou, nors tokių mažų darneleisdavo į ligoninę. Džiaugiausi, matydama savo sūnus,tačiau nervinausi, kad pažeidžiau ligoninės taisykles. Kaikitą dieną užsuko mūsų dvasininkas, pasakiau jam norinti parašyti testamentą.

57



Mano atvejis buvo gluminantis. Gydytojai paskyrė kasdienines fizinės terapijos procedūras, po kurių buvo atliekami manualinės terapijos seansai, ir vėl būdavau sugrą

žinama į savo tamsią tylią palatą. Manualinė terapija geriausiai atspindi skirtumą tarp osteopatinio ir labiaužinomo medicinos daktarų taikomo alopatinio gydymo.Gydytojas osteopatas su D. O. po pavardės yra gavęs tą patišsilavinimą ir tas pačias licencijas darbui kaip M. D., tačiau juos skiria požiūris į gydymą. D. O. leidžiama dirbtivisoje penkiasdešimtyje valstijų. Jis naudoja tas pačiasšiuolaikines priemones kaip ir alopatai anesteziologai, chirurgai, ginekologai, pediatrai, neuropatologai ir kiti. Tačiau gydytojas osteopatas laikosi holistinio požiūrio į mediciną, —jis gydo visą organizmą.

Manualinė terapija padeda sumažinti skausmą. Gydomastimuliuojant atitinkamus nervinius taškus ir atpalaiduojant

įtemptus, skaudančius raumenis. Ji jau man buvo ne kartąpadėjusi, palengvinusi blogą savijautą įvairių susirgimųmetu, todėl ir dabar beviltiškai jos griebiausi.

Aš taip kentėjau, jog beveik neatkreipiau dėmesio į gydytoją praktikantą, kuris atėjo atlikti man pirmojo manualinio terapijos seanso. Gulėjau kniūbsčia ant tvirto,

minkštai pamušto stalo, atsiduodama jo rankų, maigančiųmano nugaros raumenis, spaudimui. Jo prisilietimas buvošvelnus, elgesys mandagus.

Jis padėjo man atsiversti aukštielninkai, kad galėtų visą procedūrą pakartoti kaklo ir pečių raumenims. Paskutinis procedūros momentas buvo greitas atsargus sprando

kryptelėjimas, sukėlęs trekštelėjimą ir išleidęs dujas iš stuburo. Tai beregint atnešė palengvėjimą.Gulėdama aukštielninka aš įdėmiai įsižiūrėjau į gydyto

ją. Atrodė, kad jis kokiais penkeriais metais vyresnis užmane —ir todėl vyresnis už daugumą internų. Jau buvopradėjęs plikti. Subrendimas buvojo privalumas, teikiantis jam autoritetą. Nebuvo itin gražus, bet tvirtas, kresnas

58



sudėjimas darė jį patrauklų. Mokslininko akiniai ir kiekarabiškų bruožų veidas. Oda šiek tiek tamsesnė už mano.Išskyrus nežymų akcentą, iš manierų ir išvaizdos jis atrodė kaip tikras amerikietis.

Daktaro pavardė buvo Sajed Bozorg Mahmūdis, bet kitigydytojai į jį paprasčiausiai kreipdavosi sutrumpintai —Mūdi.

Daktaro Mahmūdžio procedūros tapo šviesiausiomismano gydymosi ligoninėje akimirkomis. Jos laikinai palengvino skausmą, ir jau vien jo buvimas veikė kaip terapi

ja. Tai buvo pats rūpestingiausias gydytojas, kokį man teko sutikti. Mačiau jį kasdien per procedūras, bet jis dažnaiužsukdavo dienos metu pasiteirauti: „Kaip gyvuojat?“ arvakare palinkėti labos nakties. Po daugybės tyrimų smegenų auglio galimybė buvo atmesta ir gydytojai nusprendė,kad mane kamuoja sunki migrenos forma, kuri galų gale

praeisianti savaime. Diagnozė buvo miglota, bet, matyt,teisinga, nes po daugelio savaičių skausmas ėmė silpti. Susirgimas nepaliko jokių fizinių pasekmių, tačiau dramatiškai pakeitė mano gyvenimo vagą.

Paskutinę mano buvimo ligoninėje dieną daktarasMahmūdis per patį manualinės terapijos seanso vidurįstaiga pasakė:

—Man patinka jūsų kvepalai, tas aromatas primenaman jus. —Jis kalbėjo apie mano mėgstamus „Charlie“kvepalus. —Kai vakare grįžtu namo, nuo rankų vis dardvelkia jūsų kvepalai.

Jis pasiteiravo, ar galėtų man paskambinti, kai grįšiunamo, ir sužinoti, kaip jaučiuosi. Stropiai užsirašė mano

adresą ir telefono numerį.Opaskui, kai procedūra buvo baigta, jis pasilenkė ir ramiai, švelniai pabučiavo mane į lūpas. Aš neįsivaizdavau,kur nuves tas paprastas bučinys.

Mūdis nemėgo kalbėti apie Iraną.—Nenoriu ten grįžti, —sakydavo jis. —Aš pasikeičiau.

59



Mano šeima manęs nebesupranta. Aš paprasčiausiai ne-bepritinku prie jų.

Nors Mūdžiui patiko amerikietiškas gyvenimo būdas,

jis nekentė šacho už Irano amerikanizaciją. Dažniausiai jisširsdavo dėl to, kad gatvėje prie kiekvieno kampo nebegalima nusipirkti čelokebabo —čia pat valgomo iranietiškopatiekalo, pagaminto iš avienos ir patiekiamo ant ryžiųkrūvelės. Vietoj jų visur pridygo prekystalių su Makdonal-dais ir kitais amerikietiškais užkandžiais. Tai nebebuvo tapati šalis, kurioje jis užaugo.

Jis buvo gimęs Šuštare, pietvakarių Irane, tačiau mirustėvams persikėlė į sesers namus Chosamšare, toje pačiojeprovincijoje. Iranas —tipiška trečiojo pasaulio šalis, nesten egzistuoja ryškus skirtumas tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų visuomenės klasių. Jeigu Mūdis būtų gimęs žemutiniuose sluoksniuose, gal savo gyvenimą būtų pralei

dęs kaip ir nesuskaičiuojama daugybė Teherano skurdžių,prisiglaudusių mažose, iš lentgalių šiaip taip suręstose lūšnelėse, priverstų ieškoti atsitiktinių darbų ir prašyti išmaldos. Tačiau jo šeima turėjo pinigų ir garbingą vietą visuomenėje, todėl po vidurinės mokyklos jis galėjo mokytis toliau ir užsitikrinti savo ateitį. Jis, kaip ir aš, siekė kažko

daugiau.Tuo metu daugybė pasiturinčių jaunų iraniečių važiavoį užsienį. Šacho vyriausybė skatino mokytis užsienyje, tikėdamasi, kad tai padės priartinti šalį prie Vakarų. Bet tojistrategija davė nelauktus rezultatus. Iraniečiai pasirodėesą neimlūs Vakarų kultūrai. Net ir tie, kurie buvo ištisus

dešimtmečius gyvenę Amerikoje, dažnai likdavo atsiskyrę,bendraujantys tik su kitais savo tėvynę palikusiais iraniečiais. Jie išsaugojo savo islamiškąjį tikėjimą ir persiškuspapročius. Sykį aš sutikau iranietę, kuri buvo dvidešimtmetų išgyvenusi Amerikoje ir nežinojo, kas yra popierinisrankšluostis. Kai aš jai parodžiau, ji nusprendė, kad čiaesąs nuostabus išradimas.

60



Vis dėlto Ameriką užplūdę iraniečių studentai išmokosuprasti, kad žmonės patys gali nuspręsti, kokia turintibūti jų valdymo forma, o šitos politinės nuovokos stiprėji

mas galų gale atvedė prie šacho žlugimo.Mūdžio patirtis buvo ne visai tipiška. Beveik per du dešimtmečius jis vis dėlto įsisavino daug Vakarų visuomenėsgyvenimo elementų ir, priešingai negu daugelis jo tautiečių, atsiribojo nuo politikos. Jis atrado pasaulį, visai nepanašų į jo vaikystės pasaulį, pasaulį, kuris užtikrino perteklių, kultūrą ir žmogaus orumą —tai, kas buvo neįmanomaIrano visuomenėje. Mūdis tikrai norėjo būti vakarietis.

Pirmiausia jis nuvyko į Londoną ir dvejus metus mokėsianglų kalbos. Atvykęs į Ameriką su studento viza 1961 m.liepos 11 d., išlaikė bakalauro egzaminus Šiaurės vakarųMisūrio valstijos universitete ir keletą metų dėstė matematiką vidurinėje mokykloje. Būdamas talentingas žmogus,

kuriam bet koks dalykas įveikiamas, jis suprato, kad įvairiapusiški jo interesai verčia jį siekti didesnių tikslų. Susidomėjo inžinerija, grįžo vėl mokytis, o paskui dirbo firmo

je, kuriai vadovavo turkas verslininkas. Firma, sudariusisutartį su NASA, atliko darbus, reikalingus „Apollo“ skrydžiams į Mėnulį. „Aš padėjau išlaipinti žmogų Mėnuly

je“, —su pasididžiavimu dažnai sakydavo Mūdis.Pradėjęs ketvirtą dešimtį, jis vėl ėmė nerimti. Dabar jodėmesį patraukė profesija, kurią labiausiai vertino jo tautiečiai ir kurią praktikavo abu jo tėvai. Jis nusprendė tapti gydytoju. Nepaisant puikių akademinių rezultatų, dėl amžiaus

jo nepriėmė keli medicinos fakultetai. Galų gale Kanzaso

miesto osteopatinės medicinos koledžas priėmė jį.Tuo laiku, kai mes pradėjom susitikinėti, jis jau buvobebaigiąs savo internatūrą Karson Sityje ir netrukus turėjopradėti trejų metų rezidentūrą Detroito osteopatinėje ligoninėje, kur ketino tapti anesteziologu.

—Tu tikrai turėtum imtis bendrosios praktikos, —pasakiau jam. —Tau taip sekasi dirbti su pacientais.

61



—Anesteziologija —štai kur pinigai, —atsakė jis, tuoįrodydamas, jog tikrai tapo amerikiečiu. Jis gavo žaliąjąkortelę, kuri leido jam dirbti gydytoju JAV ir prašyti pilie

tybės.Atrodė, jog jis nori visiškai nutraukti ryšius su savo šeima. Savo giminaičiams rašydavo retai, net ir savo seseriaiAmė Bozorg, kuri persikėlė iš Choramšaro į Teheraną, iršitas šeimyninių kontaktų nebuvimas mane šiek tiek liūdino. Teisybė, mano pačios santykiai su savo šeima nebuvosklandus, bet vis tiek buvau tvirtai įsitikinusi, jog tokie ryšiai yra natūralūs ir būtini.

—Tau derėtų bent paskambinti jiems, —pasakiau. —Tugydytojas. Tu išgali sykį per mėnesį paskambinti į Iraną.

Aplankyti gimtąjį kraštą skatinau aš. Liepos mėnesįbaigęs savo internatūrą, jis nenorom išvyko dviem savaitėm aplankyti savo sesers Amė Bozorg. Būdamas ten, rašė

man kiekvieną dieną, pasakodamas, kaip labai pasigendamanęs. Ir aš nustebau, kaip labai jo pasigendu. Tada supratau, kad jau pradedu įsimylėti.

Ištisus trejus Mūdžio rezidentūros metus mes pastoviaisusitikinėdavom, ir jis, kaip pridera, mergino mane. Visa

da būdavo saldainių Džou ir Džonui, o man —gėlių, brangenybių arba kvepalų.Jo dovanos turėjo asmeninį charakterį. Mano pirmasis

vyras niekada nepripažino švenčių, o Mūdis prisimindavonet menkiausias progas, dažnai net pats sukurdamas atviruką. Man gimtadieniui dovanojo grakščią muzikinę dėžu

tę su skulptūrėle, vaizduojančia motiną su kūdikiu antrankų. „Kadangi tu tokia gera motina“, —pasakė jis. Su javakarais migdydavau Džoną, skambant Bramso lopšinei.Mano gyvenimas buvo pilnas rožių.

Tačiau aš aiškiai pasakiau jam nenorinti dar sykį ištekėti. „Aš noriu savo laisvės, —pasakiau jam. —Niekamnenoriu būti įsipareigojusi“. Tuo metu jis irgi taip galvojo.

62



Be rezidentūros Detroito osteopatinėje klinikoje, Mūdisdar dirbo bendrosios medicinos gydytoju Keturioliktosgatvės klinikoje. Tuo tarpu, grįžusi į Elsį, aš stropiau nei

bet kada ėmiausi savo namų šeimininkės pareigų. Be to,pradėjau įgyvendinti seną svajonę —užsirašiau į kursus,organizuojamus Lansingo bendruomenės koledžo Ovososkyriuje. Studijuodama pramonės vadybą, susirinkau nemažai aukščiausių įvertinimų.

Kai Mūdis galėdavo ištrūkti savaitgaliais, jis važiuodavo tris su puse valandos aplankyti manęs ir berniukų ir visada atvykdavo apsikrovęs dovanomis. Savaitgaliais, kai

jam reikdavo budėti, aš važiuodavau į Detroitą ir apsistodavau jo bute.

Mūdžio bučinys priversdavo mane užmiršti viską. Jisbuvo švelnus meilužis, kuriam mano pasitenkinimas rūpė

jo tiek pat, kiek ir jo paties. Niekada nebuvau patyrusi to

kios stiprios fizinės traukos. Norėjosi dar daugiau artumo.Kiaurą naktį miegodavome apsikabinę.

Mūsų gyvenimas buvo kupinas veiklos ir džiaugsmo.Mano vaikams jis buvo geras pusę etato turintis tėvas. Mudu drauge veždavomės Džou ir Džoną į zoologijos sodą arį piknikus, o dažnai ir į etninius festivalius Detroite, kur

susipažindavome su Rytų kultūra.Mūdis išmokė mane gaminti islamiškus patiekalus išavienos ir ryžių su egzotiškais padažais ir galybe šviežiųdaržovių ir vaisių. Mano sūnūs, mano draugai ir aš netrukus pamėgom tokį maistą.

Pati to nesuvokdama, ėmiau stengtis jam įtikti. Man pa

tiko tvarkyti jo namus, virti, pirkti jam. Viengungiškam jobutui tikrai reikėjo moteriškos rankos.Mūdis turėjo nedaug savų draugų, bet netrukus mano

draugai tapo jo draugais. Buvo jis surinkęs nemaža anekdotų knygų, taip pat domėjosi magiškais triukais, tad, naudodamasis šiais šaltiniais, natūraliai ir neįkyriai tapdavodėmesio centru bet kokiame subuvime.

63



Ilgainiui Mūdis supažindino mane su kai kuriais islamoprincipais, ir mane nustebino, kad ten iš esmės nemaža tospačios filosofijos kaip ir žydų bei krikščionių tradicijose.

Musulmonų Alachas yra ta pati aukščiausia būtybė, kuriąaš ir kiti mano Laisvųjų metodistų bažnyčios nariai garbiname kaip Dievą. Musulmonai tiki, kad Mozė buvo Dievosiųstas pranašas ir kad Tora —Dievo įstatymas, duotas žydams. Jie tiki, kad Jėzus taip pat buvęs Dievo pranašas irkad Naujasis Testamentas —šventa knyga. Mahometas,kaip jie tiki, buvęs paskutinis didysis pranašas, išrinktas tiesiog paties Dievo. Jo Koranas, kaip pati naujausia šventaknyga, pranoksta Senąjį ir Naująjį Testamentą.

Mūdis paaiškino, kad islamas susiskirstęs į daugelį sektų. Taip kaip krikščionis gali būti baptistu, kataliku ar liuteronu, vieno musulmono individualus įstatymų rinkinysgali gerokai skirtis nuo kito. Mūdžio šeimą sudarė musul

monai šiitai, apie kuriuos Vakarų pasaulis maža težinojo.Jie buvo fanatiški fundamentalistai, aiškino jis. Nors taiIrano vyraujanti sekta, jie neturėjo jokios valdžios prova-karietiškoje šacho vyriausybėje. Mūdis nepraktikavo kraštutinės islamo tradicijos, kuria remiantis buvo išauklėtas.

Nors jis ir bjaurėjosi kiauliena, mielai išgerdavo taurę

alkoholio. Tik prorečiais išsitraukdavo savo maldų demblįir atlikdavo religines apeigas.

Kartą, kai buvau ką tik atvykusi savaitgaliui į Detroitą,Mūdžiui kažkas paskambino telefonu. Jis trumpai pasikalbėjo, o paskui man tarė:

—Skubus iškvietimas. Grįšiu, kai tik galėsiu.Vos tik jam išvažiavus, puoliau prie savo automobilio irėmiau nešti sudedamąsias kėdes, dėžes, pilnas indų ir taurių, padėklus su persiškais valgiais, kuriuos buvau pagaminusi namie, Elsyje.

Netrukus pasirodė daktaras Džeraldas Vaitas su žmonair atvežė dar maisto, kurį buvau palikusi jų namuose, taip

64



pat ir mano užsakytą tortą, papuoštą raudona, balta ir žalia Irano vėliava ir užrašu „Su Gimimo Diena“ farsi kalba.

Suplūdo ir kiti svečiai, viso labai trisdešimt, suskubę at

važiuoti per gudriai suvaidintą Mūdžio iškvietimą. Kai jisgrįžo, visi jau buvo šventiškai įsilinksminę.—Staigmena! —džiugiai sušuko svečiai.Mūdis visa burna nusišypsojo, o kai mes jam sugiedo

jom: „Su gimimo diena“, išsišiepė iki ausų.Sulaukęs trisdešimt devynerių, jis džiūgavo kaip moki

nukas.—Kaip tu visa tai sugebėjai? —paklausė jis. —Stebiuo

si, kaip įstengei viską sutempti?Aš džiaugiausi, kad man tikrai kažkas pavyko; aš jį nu

džiuginau.Pamažėle tai tapo man gyvenimo tikslu. Po dviejų me

tų nuolatinių susitikinėjimų mano mintys sukosi tik apie jį.

Kasdieninis gyvenimas atrodė neįdomus. Svarbūs buvo tiksavaitgaliai.Net mano karjera nublanko. Tarnyboje man buvo pati

kėtas darbas, kurį anksčiau atlikdavo vyras, tačiau gaudavau mažesnį atlyginimą. Be to, mane vis į didesnę neviltįstūmė vieno iš firmos viršininkų pretenzijos. Jis manė, kad

būdama vieniša moteris, esu prieinama ir galiausiai leidosuprasti, kad jeigu aš su juo nemiegosiu, jokių paaukštinimų darbe galiu nebesitikėti. Situacija darėsi nebepakeliama, ir man reikėjo savaitgalių su Mūdžiu, kad atlėgtųįtampa. Tas savaitgalis buvo itin malonus, kadangi aš netik nustebinau Mūdį, bet ir pati save —didžiavausi savo

sugebėjimu iš didelio nuotolio suorganizuoti šventę. Ašbuvau puikiai besitvarkanti šeimininkė daktarų ir jų žmonų pobūvyje. Ši draugija labai skyrėsi nuo mano mažomiestelio pasaulio.

Linksmybės baigėsi po vidurnakčio. Kai paskutinis svečias išėjo pro duris, Mūdis apglėbė man liemenį ir pasakė:„Myliu tave už tai“.

65



1977 m. sausio mėnesį jis man pasipiršo. Prieš trejusmetus aš piršlybas būčiau atmetusi, vis tiek, kas būtų pir-šęsis —Mūdis ar kas nors kitas. Bet dabar supratau, kad

esu pasikeitusi. Buvau laisva ir žinojau, jog sugebu pasirūpinti savimi ir savo šeima. Vienišos moters gyvenimas manęs jau nebedžiugino. Skyrybų stigma man buvo atgrasi.

Mylėjau Mūdį ir žinojau, kad jis myli mane. Per trejusmetus mes nė sykio nebuvome susivaidiję. Dabar aš turė

jau galimybę rinktis naują —žmonos ir motinos —gyvenimą. Norėjau būti tobula šeimininkė gausiuose priėmimuose, kuriuos mes ruošime kaip daktaras ir ponia Mahmūdi.Gal aš užbaigsiu koledžą. Gal mes turėsim vaiką.

Po septynerių metų, klaikią bemiegę naktį blaškydama-si lovoje šalia dukrelės ir vyriškio, kurį kažkada buvau mylėjusi, žvelgdama atgal aš daug ką supratau. Buvo tokia

galybė signalų, kuriuos aš ignoravau.Bet mes negyvename, žvelgdami atgal. Žinojau, kad atgamindama praeitį sau nepagelbėsiu. Štai čia mes —Mah-toba ir aš —belaisvės svetimoje šalyje. Tą akimirką priežastys, kodėl mes tokioje bėdoje, buvo antreilės, palygintisu mūsų laukiančių dienų tikrove.

Dienų?Savaičių?Mėnesių?Kaip ilgai turėsime kentėti? Kad visa tai gali trukti me

tus, bijojau net pagalvoti. Mūdis to nepadarys —negalės topadaryti. Jis pamatys tą purvą aplinkui ir pasibjaurės juo.

Supras, kad jo profesinė ateitis Amerikoje, o ne tokioje atsilikusioje šalyje, kuriai dar reikia išmokti higienos ir socialinio teisingumo pagrindų. Jis persigalvos. Parveš musnamo, nebijodamas, kad tą akimirką, kai mano pėdos palies Amerikos žemę, aš galiu čiupti už rankos Mahtobą irbėgti pas artimiausią advokatą.

Kas bus, jei jis nepersigalvos? Be abejo, kas nors pa

66



dės. Mano tėvai? Mano draugai Mičigane? Policija? Užsienio reikalų ministerija? Mudvi su Mahtoba vis tiekesame Amerikos pilietės, nors Mūdis ir neturi pilietybės.

Mus gina įstatymai. Tik reikia rasti būdą pasinaudoti savo teisėmis.Bet kaip?Kiek tai užtruks?

4

Po to, kai Mūdis pareiškė, jogmes pasibekam Irane, kelios dienos prabėgo košmariško

je migloje.

Kažkokiu būdu man užteko nuovokos tą pačią pirmąjąnaktį sužiūrėti savo turtą. Mūdis pareikalavo mano čekiųknygelės, bet jam nedingtelėjo paprašyti grynų pinigų. Apžiūrėjusi piniginę, radau nedidelę sumą pinigų, kuriuossavo apsipirkimo įkarštyje buvom abu pamiršę. Turėjaubeveik du šimtus tūkstančių rialų ir šimtą Amerikos dole

rių. Rialai buvo verti maždaug dviejų tūkstančių dolerių, oAmerikos valiutą iškeitusi juodojoje rinkoje, gaučiau šešis-kart daugiau. Paslėpiau lobį po plonu savo lovos čiužiniu.Kiekvieną ankstyvą rytą, kai Mūdis ir kiti šeimos nariaigiedodavo savo maldas, išsitraukdavau pinigus ir slėpdavau juos po daugiasluoksniais savo drabužiais tam atvejui,

jeigu dienos metu atsirastų kokia nenumatyta proga. Pinigai buvo visa mano jėga, gelbėjimosi virvė. Neįsivaizdavau, ką galėčiau su jais daryti, bet vyliausi, kad jie padėsnusipirkti laisvę. Kada nors, kaip nors, kartojau sau, Mahtoba ir aš išsiveršime iš šito kalėjimo.

Otai buvo tikrai kalėjimas. Mūdis turėjo pasiėmęsmūsų amerikietiškus ir iranietiškus pasus, taip pat ir gi

67



mimo liudijimus. Be šių svarbiausių dokumentų mes negalėjome išvažiuoti iš Teherano, net jeigu ir pavyktų pabėgti iš namų.

Daugelį dienų mudvi su Mahtoba beveik neiškeldavomkojos iš miegamojo. Mane kamavo įvairiausi fiziniai negalavimai; galėjau valgyti tik mažas porcijas vandeny virtųbaltų ryžių be uždaro. Nepaisant beveik visiško energijostrūkumo, miegoti negalėjau. Mūdis davė man vaistų.

Didžiumą laiko jis palikdavo mus vienas, duodamasmums laiko susitaikyti su likimu, su mintimi, kad likusį gyvenimą teks praleisti Irane. Dabar greičiau kaip kalėjimoprižiūrėtojas, o ne vyras, jis niekino mane, tačiau demonstravo kažkokį iracionalų įsitikinimą, kad Mahtoba,kurios penktasis gimtadienis jau buvo čia pat, lengvai irdžiugiai prisitaikys prie šio perversmo savo gyvenime. Jisbandė meilikaudamas gauti dukros palankumą, bet ji ne

atsakydavo jam tuo pačiu. Kai tik jis siekdavo jos rankos, jiatsitraukdavo ir griebdavo mano ranką. Rudos jos akysnerimastingai bandė suvokti, kodėl tėtis staiga tapo mūsųpriešu.

Kiekvieną naktį Mahtoba verkdavo per miegus. Ji visdar bijodavo viena pasinaudoti vonios kambariu. Mudvi

abi kankino pilvo spazmai ir viduriavimas, ir mes gerąnakties ir dienos dalį praleisdavome tarakonų apgultamevonios kambaryje, kuris tapo mūsų prieglobsčiu. Būdamosten vienos ir saugios, mes drauge tylomis kalbėdavome savo ritualinę maldą: „Gerasis Dieve, padėk mums. Padėkmums rasti saugų būdą drauge grįžti namo į Ameriką ir

būti su savo šeima“. Aš jai pabrėžiau, kad mes privalomvisada būti drauge. Labiau už viską bijojau, kad Mūdis gali ją atimti iš manęs.

Vienintelis dalykas, leidžiantis man užsimiršti, buvoKoranas, kurį į anglų kalbą buvo išvertęs Rašadas Chalifa,filosofijos daktaras, Tuksono mečetės Arizonoje imamas.Šventraštis buvo duotas man auklėti. Aš taip beviltiškai

68



troškau kokios nors veiklos, jog gulėdama miegamajame,kuriame nebuvo lempos, laukdavau pirmųjų aušros spindulių, įspindusių pro langą, kad galėčiau skaityti. Kol Ba-

ba Hadži rečitatyvas monotoniškai aidėjo salėje, aš stropiai studijavau šventas islamo knygas, ieškodama vietų,nusakančių vyro ir moters santykius.

Kada tik rasdavau ką nors Korane, kas, atrodė, remiamano atvejį, kas skelbia moterų ir vaikų teises, rodydavauMūdžiui ir kitiems šeimos nariams.

4 suroję (skirsnyje), 34 strofoje radau štai tokį bauginantį Mahometo patarimą:

Vyrams skirta vadovauti moterims, kadangi Dievas suteikė jiems reikalingas savybes ir padarė juos duondaviais. Todėl doros moterys klusniai priims šitą tvarką ir gerbs savo vyrus, jiems išvykus, sulig Dievo įsakymais. O

kai dėl moterų, kurios maištauja, iš pradžių jas pamokysiu paskui paliksit jų guolį ir kaip paskutinė priemonė —tebus mušimas. Tačiau niekas jūsų nepateisins, jeigu nu- sižengsit joms tuomet, kai jos paklusnios. Dievas aukštai viršum jūsų ir yra galingesnis.

Ir tuojau pat sekančioje pastraipoje vis dėlto radau pa

grindą vilčiai.

Kai pora patiria sunkumus savo santuokoje, paskirsite teisėją iš savo šeimos ir teisėją išjos šeimos. Jeigu pora susitaikys, Dievas juos vėl suves draugėn. Dievas viską žino, viską supranta.

—Mudviejų šeimos turėtų mums padėti rasti išeitį, —pasakiau Mūdžiui, rodydama tas eilutes.

—Tavo šeima nemusulmoniška, —atsakė Mūdis. —Jienegali spręsti. —Ir pridūrė: —Ir čia nemums reikia padėti, o tau.

69



Tai buvo musulmonai šiitai, vis dar triumfuojantys dėlsavo revoliucijos sėkmės, fanatikai, besipuikuojantys visažinyste. Kaip aš —krikščionė, amerikietė, moteris —išdrį

sau pateikti savo Korano aiškinimą, suabejodama imamoRėzos, Ajatolos Chomeinio, Baba Hadži ir, galiausiai, savovyro pažiūromis? Kaip Mūdžio žmoną visi mane laikė jonuosavybe. Jis galėjo su manimi elgtis kaip tinkamas.

Trečiąją mano įkalinimo dieną, tą dieną, kai mes būtume parvykę namo į Mičiganą, Mūdis privertė mane paskambinti tėvams. Nurodė, ką sakyti, ir atidžiai klausėsipokalbio. Jo elgesys buvo pakankamai grėsmingas, ir ašnedrįsau nepaklusti.

—Mūdis nutarė, kad mes pabūsime dar kiek ilgėliau, —pasakiau saviškiams. —Dabar mes dar negrįšim.

Mama ir tėtis nusiminė.—Nesirūpinkit, —guodžiau juos, stengdamasi, kad ma

no balsas skambėtų linksmai. —Mes netrukus parvažiuosim. Jeigu ir pasiliksim, tai neilgam.Tai juos nuramino. Nemalonu buvo jiems meluoti, bet

Mūdžiui stovint man už nugaros, išeities neturėjau. Troškau būti su jais, apkabinti Džou ir Džoną. Ar aš kada norsvėl juos pamatysiu?

Mūdis pasidarė irzlus. Dažniausiai būdavo rūškanas irgrėsmingas, dabar jau ir Mahtobai, ne tiktai man. Kartais

jis mėgindavo būti švelnus ir malonus. Galbūt, galvojau aš, jis toks pat sutrikęs ir pasimetęs kaip ir aš. Retsykiais jisbandydavo padėti man prisitaikyti.

—Šį vakarą Betė ketina mums visiems išvirti vakarienę, —pareiškė jis vieną dieną Amė Bozorg.Nusivežė mane į turgų. Nors iš pradžių kaitrios saulės

šiluma mane ir džiugino, miesto reginiai, garsai ir kvapaiatrodė keistesni ir labiau atgrasūs negu visada. Už keliųkvartalų priėję mėsininką, išgirdome: „Mėsa baigėsi. Ateikit ketvirtą valandą po pietų“. Kelios kitos parduotuvės at

70



sakė mums tą patį. Pakartoję savo ekspediciją po pietų,pagaliau parduotuvėje už dviejų mylių nuo namų radom

jautienos kepsniui.

Triūsdama apskretusioje Amė Bozorg virtuvėje, aš kaipįmanydama geriau nušveičiau įrankius ir pagaminauįprastinę amerikiečiams vakarienę, nepaisydama pikto savo mošos veido.

Tą patį vakarą, po vakarienės, Amė Bozorg pakartotinai pademonstravo savo motinišką valdžią jaunesniajambroliui.

—Mūsų skrandžiai nepakenčia jautienos, —pasakė jiMūdžiui. —Daugiau šiuose namuose jautiena nebus valgoma.

Irane jautiena laikoma prastesne mėsa. Iš tikrųjų AmėBozorg norėjo pasakyti, kad mano paruošta vakarienėįžeidė jos orumą.

Nesugebėdamas pasipriešinti savo seseriai, Mūdis nebekalbėjo ta tema. Buvo aišku, kad Amė Bozorg nenoripriimti jokio mano indėlio į jos namų kasdieninį gyvenimą. Iš teisybės, visa jos šeima ignoravo mane ir, kai tik ašįeidavau į kambarį, atsukdavo man nugaras ar rūsčiai susiraukdavo.

Faktas, kad aš amerikietė, atrodo, buvo reikšmingesnisuž mano abejotiną Mūdžio žmonos vaidmenį.Per pirmąją įkalinimo savaitę tik Esė draugiškai kalbė

jo su manimi. Vieną dieną, kai jiedu su Rėza svečiavosi,Esė, pasivedusi mane į šalį, pasakė:

—Man tikrai nesmagu —tu man patinki, bet jie liepė

mums visiems vengti tavęs. Mums neleidžiama sėdėti šalia tavęs ar kalbėtis su tavimi. Man labai skaudu dėl to,ką tu turi išgyventi, bet aš nenoriu užsitraukti šeimos nemalonės.

Ar Amė Bozorg tikisi, kad aš visą laiką gyvensiu izoliuota ir niekinama? —svarsčiau. Kas vyksta šituose kuoktelėjusiuose namuose?

71



Atrodė, kad Mūdžiui patinka naudotis savo šeimos dosnumu. Jis kažką neaiškiai vapėjo apie darbo ieškojimą, betpasitenkino tuo, kad pasiuntė vieną iš savo sūnėnų pasitei

rauti apie savo gydytojo licenciją. Jis neabejojo, kad, turėdamas amerikiečio gydytojo išsilavinimą, iš karto galės įeiti į vietinę medikų bendruomenę. Jis čia dirbs pagal savoprofesiją.

Atrodė, kad vidutiniam iraniečiui laikas nieko nereiškė,ir Mūdis lengvai vėl prisitaikė prie šito požiūrio. Savo dienas jis leido klausydamasis radijo, skaitydamas laikraščius, ir valandų valandas tuščiai šnekučiuodamasis suAmė Bozorg. Keletą kartų jis Mahtobą ir mane išsivedėtrumpam pasivaikščioti, tačiau visą laiką akylai mane stebėjo. Kartais po pietų ar vakare, įsitikinęs, kad šeima saugos mane, jis su savo sūnėnais išvažiuodavo aplankyti kitų giminaičių. Sykį dalyvavo antiamerikinėje demonstraci

joje ir grįžo, piktai bambėdamas prieš Jungtines Valstijas.Bėgo dienos —nesuskaičiuojamos, varganos, karštos,kokčios, nuobodžios, bauginančios dienos. Aš vis labiaugrimzdau į melancholiją. Atrodė, tarytum merdėčiau. Valgiau mažai, miegojau, nuolatos prabudinėdama, nors Mūdis be paliovos kimšo man raminamuosius. Kodėl niekas

man nepadeda?Vieną vakarą antrosios mano nelaisvės savaitės vidury je staiga suskambo telefonas, prie kurio atsitiktinai stovė jau. Instinktyviai pakėliau ragelį ir krūptelėjau, išgirdusisavo motinos, skambinančios iš Amerikos, balsą. Ji sakė

jau daugelį kartų bandžiusi mane pasiekti, bet dabar ne-

begaišo laiko tuščiam pokalbiui. Ji skubiai išpylė Šveicari jos ambasados Teherane JAV reikalų skyriaus telefono numerį ir adresą. Baisiausiai plakančia širdimi įsiminiau numerį. Už kelių sekundžių Mūdis piktai griebė telefoną maniš rankos ir nutraukė pokalbį.

—Tau draudžiama kalbėtis su jais, jeigu greta nėra manęs, —pareiškė jis.

72



Tą naktį savo miegamajame aš sugalvojau, kaip užkoduoti ambasados telefono numerį ir adresą ir, perrašiusiinformaciją į savo adresų knygelę, paslėpiau po čiužiniu

kartu su pinigais. Griebdamasi tolesnių atsargumo priemonių, kiaurą naktį mintyse kartojau numerį. Pagaliauman buvo nurodytas pagalbos šaltinis. Aš Amerikos pilietė. Be jokios abejonės, ambasada galės mane ir Mahtobąištraukti iš čia —jeigu tik įstengsiu rasti būdą susisiekti suužjaučiančiu pareigūnu.

Proga atsirado jau kitą popietę. Mūdis išėjo, net nepasakęs kur. Amė Bozorg ir kiti šeimynykščiai nugrimzdo įsavo kasdieninį popiečio snaudulį. Iš susijaudinimo smarkiai plakančia širdimi įsėlinau į virtuvę, nukėliau telefonoragelį ir surinkau numerį, kurį buvau įsiminusi. Sekundėsatrodė tarsi valandos man belaukiant, kol susijungs. Išgirdau signalus —vieną, du, tris —o aš meldžiausi, kad kas

nors greitai atsilieptų. Tada, kai galiausiai kažkas vis dėlto atsiliepė, Amė Bozorg duktė Fereštė įėjo į virtuvę. Stengiausi atrodyti rami. Ji niekada nebuvo kalbėjusi su manimi angliškai, ir aš neabejojau, kad pokalbio ji nesupras.

—Alio! —pasakiau aš pašnibždomis.—Kalbėkit garsiau, —tarė moteriškas balsas kitame li

nijos gale.—Negaliu. Prašau man padėti. Aš belaisvė.—Garsiau kalbėkit, —pakartojo moteriškė. —Negir

džiu jūsų.Kovodama su nevilties ašaromis, aš truputį garsiau su

šnibždėjau:

—Padėkit man. Aš belaisvė!—Kalbėkit garsiau, —vėl pasakė moteriškė. Paskui padėjo ragelį.

Grįžęs namo Mūdis po dešimties minučių įpuolė į mūsų kambarį, ištempė mane iš lovos ir smarkiai papurtė užpečių.

—Su kuo tu kalbėjai? —griežtai paklausė jis.

73



Aš buvau užklupta. Žinojau, kad namuose visi nusiteikę prieš mane, bet nesitikėjau, kad Fereštė išplepės jam tąpačią akimirką, vos tik jis sugrįš. Pabandžiau skubiai su

kurpti melą.—Su niekuo, —vangiai atsakiau, ir tai buvo beveik teisybė.

—Kalbėjai. Tu šiandien su kažkuo kalbėjai telefonu.—Ne. Bandžiau paskambinti Esli, bet neprisiskambi

nau. Ne ten pataikiau.Mūdis suleido pirštus gilyn man į pečius. Šalia manęs

klykė Mahtoba.—Meluoji! —rėkė Mūdis. Jis šiurkščiai bloškė mane ant

lovos ir dar keletą minučių siautėjo, o paskui, išeidamas,rėkte išrėkė per petį: —Tu niekada daugiau nebepaliesi telefono.

Mūdis išmušė mane iš pusiausvyros. Kadangi aš niekada negalėjau numatyti, kaip jis kokią dieną elgsis, buvosunku sudaryti bet kokį veiksmų planą. Kai jis grasindavo,mano ryžtas užmegzti kontaktą su ambasada sutirtėdavo. Kai būdavo rūpestingas, rasdavosi viltis, kad jis persigalvos ir grąžins mus namo. Jis žaidė su manimi žaidimą,

kuris atimdavo man ryžtą. Kiekvieną vakarą jis nuramindavo mane piliulėmis. Rytą vėl žvelgdavau į jį nepasitikėdama.

Vieną rytą besibaigiant rugpjūčiui, —kai mes jau beveik mėnesį buvom išgyvenę Irane, —jis paklausė:

—Ar nori penktadienį suruošti Mahtobai gimtadienio

pobūvį?Tai buvo keista. Mahtobai penkeri metai turėjo sukaktiantradienį, rugsėjo ketvirtą, o ne penktadienį.

—Noriu, kad tai būtų perjos gimtadienį, —pasakiau.Mūdis karštai ėmė įtikinėti, kad Irane gimtadienio po

būvis yra nemažas įvykis ir visada rengiamas penktadienį,kai svečiai nedirba.

74



Aš nepasidaviau. Jeigu negaliu apginti savo teisių,grumsiuosi dėl Mahtobos, kad jai būtų geriau. Iraniečiųpapročiai man buvo nė motais. Nustebau, kai Mūdis šei

mos nepasitenkinimui vis dėlto sutiko, kad pobūvis įvyktųantradienį po pietų.—Noriu nupirkti jai lėlę, —pasakiau, tobau naudoda

masi savo padėties pranašumu.Mūdis ir su tuo sutiko ir susitarė, kad Madžidas nuveš

mus apsipirkti. Mes išmaišėm daugybę parduotuvių, kurbuvo vien tik iranietiškos, gerokai apšepusios lėlės, kolradom japonišką, apvilktą balta ir raudona pižama. Burnoje ji laikė žinduką. Jį ištraukus, lėlė juokėsi arba verkė.Jos kaina Irano pinigais prilygo trisdešimčiai Amerikosdolerių.

—Tai per brangu, —pareiškė Mūdis. —Šitiek pinigų užlėlę mes negalim mokėti.

—Ne, galim, —nepasidaviau aš. —Ji čia neturi lėlės, irmes ją perkam.Ir nupirkom.Tikėjausi, kad pobūvis bus smagus Mahtobai —pirma

džiaugsminga akimirka per visą mėnesį. Ji laukė jo vis labiau nekantraudama. Buvo taip gera matyti ją šypsančią ir

besijuokiančią!Tačiau Ūkus dviem dienom ligi didžiojo įvykio, atsitikovienas nemalonus dalykas. Žaisdama virtuvėje Mahtobanusirito nuo nedidelės taburetės. Nuo jos svorio taburetėsuskilo, ir aštri kojos nuolauža giliai persmeigė jai ranką.Išgirdusi jos klyksmą, atbėgau ir išsigandau, pamačiusi iš

sužeistos kraujagyslės švirkščiant kraują.Mūdis skubiai uždėjo turniketą, tuo tarpu Madžidasparuošė savo automobilį vežti mus į ligoninę. Laikydamaglėbyje savo raudantį vaiką, girdėjau, kaip Mūdis liepėman nesijaudinti. Ligoninė buvo vos už kelių kvartalųnuo namų.

Bet mūsų nepriėmė.

75



—Pas mus nėra traumatologinio skyriaus, —pasakėmums registratorius, nepaisydamas Mahtobos būklės.

Vinguriuodamas tarp automobilių, Madžidas skubiai

nugabeno mus į kitą ligoninę, kur buvo traumatologinisskyrius. Įpuolę į vidų, pamatėme, kad ten baisiausiai nešvaru ir apjaukta, tačiau daugiau nebuvo kur važiuoti.Traumatologinis kabinetas buvo pilnas laukiančių pacientų.

Mūdis susigavo vieną gydytoją ir farsi kalba paaiškino,kad jis pats gydytojas, atvykęs į svečius iš Amerikos, ir kad

jo dukrai reikia kelių siūbų. Iranietis gydytojas tučtuojaunusivedė mus į operacinę ir kaip paslaugą kolegai pasisiūlė nemokamai atlikti darbą. Mahtoba baugiai laikėsi įsikibusi į mane, kol daktaras apžiūrinėjo žaizdą ir rinko instrumentus.

—Negi jie neturi jokių nuskausminamųjų? —netikėda

ma paklausiau aš.—Ne, —atsakė Mūdis.Man sugniaužė paširdžius.—Mahtoba, tau teks būti drąsuole, —pasakiau.Ji suriko, pamačiusi adatą žaizdai siūti. Mūdis užriau

mojo, liepdamas jai tylėti. Raumeningos jo rankos tvirtai

laikė ją ant procedūrų stalo. Mažytis jos delnas gniaužėman ranką. Mūdžio spaudžiama Mahtoba vis tiek spurdė jo, isteriškai raudodama. Aš nusisukau, kai adata smigo jai į odą. Kiekvienas klyksmas, nuaidintis mažame procedūrų kambaryje, verte vėrė man širdį. Pajutau kylant neapykantą. Mūdis kaltas, atgabenęs mus į šitą pragarą.

Procedūra užtruko keletą minučių. Ašaros sruvo manoskruostais. Nėra didesnio skausmo motinai už tą, kai reikia bejėgiškai stovėti šaba kenčiančio vaiko. Norėjau iškęsti šitą kankynę už savo dukrelę, tačiau negalėjau.Skrandis man susigniaužė, visą kūną išmušė prakaitas, tačiau fizinį skausmą kentėjo Mahtoba. Nieko negalėjau padaryti, tik laikyti jos ranką, kad nors kiek būtų lengviau.

76



Mahtobos vardą farsi kalba. Jos dukterys gražiai sudėlio jo padėkluose kebabus ir šaltos avienos pjausnius, baltosūrio gabalus ir žalumynų šakeles, sudėstytas šventiškais

raštais.Morteza, antrasis Baba Hadži ir Amė Bozorg sūnus, atėjo pagelbėti ir atsivežė su savimi žmoną Nastaran ir vie-nerių metų dukrelę Nelufar, žavią mažytę spindinčiomisakimis ir meiliai besiglaustančią. Mahtoba žaidė su ja, otuo tarpu Morteza ir Nastaran puošė salę balionais, popieriaus juostomis ir spalvota folija. Mahtoba užmiršo vakarykštę traumą ir be paliovos čiauškėjo, kaip ji išvyniosiantisavo dovanas.

Svečiai suvirto į namus, nešini į ryškų popierių įvyniotais paketais. Mahtoba išplėtusi akis žiūrėjo į augančią stebuklų krūvą.

Morteza, Nastaran ir Nelufa išvyko ir grįžo kiek vėliau

su siurprizu —tortu, visai tokiu pat kaip tas, kurį mes buvom užsakę. Tuo metu Madžidas vežė mūsų tortą iš kepyklos į namus. Tas dublikatas pasirodė esąs laimingesnis,kadangi tuo metu, kai Madžidas įžengė į namus su mūsųtortu, Nelufar susijaudinusi griebė jį ir ištraukė jam iš rankų. Tortas su trenksmu nukrito žemėn ir subyrėjo į gaba

lus tiek Madžido, tiek ir Nelufar sielvartui.Liko bent vienas tortas.Mamalis davė ženklą pradėti ir ritmingai plodamas del

nais, vieną po kitos ėmė traukti keistai skambančias vaikiškas dainas. Aš jau buvau suvokusi, kad šypsotis Irane —nusikaltimas. Atrodė, kad niekas niekada nebūna links

mas. Tačiau šiandien visa šeima džiaugėsi mūsų dukrosgimtadieniu.Dainavimas truko apie keturiasdešimt penkias minu

tes. Mamalis ir Rėza buvo šventiškai nusiteikę ir linksmaižaidė su vaikais. Paskui, kaip susitarę, tiedu suaugę vyraipuolė prie dovanų krūvos ir ėmė plėšti popierių, į kurį josbuvo suvyniotos.

78



Mahtoba negalėjo patikėti savo akimis. Didžiulės ašaros riedėjo jai skruostais.

—Mamyte, jie vynioja mano dovanas! —sušuko jinai.

—Man tai nepatinka, —pasakiau Mūdžiui. —Tegu jipati išvynioja savo dovanas.Mūdis pakalbėjo su Mamaliu ir Rėza. Nepatenkinti jie

leido Mahtobai pačiai išvynioti keletą dovanų, tačiau patys toliau plėšė spalvotą popierių nuo dovanų, Mūdis paaiškino, kad Irane vyrai visada išvynioja dovanas savovaikams.

Mahtobos nusivylimą apmaldė ją užplūdusios gėrybės.Gavo ji daugybę iranietiškų žaislų, gražų rausvą su baltuangelą, kabant} ant virvinių sūpuoklių, sviedinį, gelbėjimosi liemenę, ratą žaisti baseine, juokingą lempą su balionais, krūvas drabužių ir —savo lėlę.

Žaislų buvo tiek, kad neįmanoma buvo su visais iškart

žaisti. Mahtoba laikė tvirtai suspaudusi savo lėlę, tačiau visa armija kitų vaikų čiupo jos žaislus, mušėsi dėl jų ir svaidė po kambarį. Ir vėl Mahtoba pravirko, tačiau nebuvokaip sutramdyti nevaldomų vaikų minios. Atrodė, kad suaugusieji net nepastebi jų elgesio.

Savo lėlę laikydama saugiai ant skreito, Mahtoba per

visą vakarienę sėdėjo rūškana, tačiau pamačiusi tortą pralinksmėjo. Skaudama širdimi stebėjau ją šlemščiant tortą,žinodama, kad dovanos, kurios ji labiausiai norėjo, negabu jai duoti.

Mahtobos gimtadienis sukėlė vis gilėjančią melanchob-

ją. Čia pat buvo rugsėjis. Jau prieš tris savaites turėjomebūti grįžę namo.Netrukus buvo švenčiamas kitas gimtadienis, kuris la

biau sustiprino mano depresiją. Tai buvo imamo Rėzos, šiitų sektos įkūrėjo, gimtadienis. Tokią šventą dieną geramšiitui dera aplankyti imamo kapą, bet kadangi jis palaidotas priešo šalyje, Irake, mums teko pasitenkinti jo sesers

79



kapu Rėjyje, buvusioje Irano sostinėje, už valandos kelio įpietus.

Tą rytą vis dar tebetvyrojo slegianti vasaros kaitra. Neabejojau, kad temperatūra buvo gerokai aukštesnė neišimtas laipsnių*. Turėdama omeny tuos sunkius apdarus,kuriuos man teks dėvėti, bijojau net pagalvoti apie tai,kaip teks valandą važiuoti sausakimšame automobilyjeper tokią baisią kaitrą vien tam, kad aplankytume šventąkapą, kuris man nieko nereiškė.

—Nenoriu važiuoti, —pasakiau Mūdžiui.

—Privalai, —atsakė jis. Kaip kirviu nukirto.Suskaičiavau žmones, kurie susirinko į Amė Bozorg namus. Buvo dvidešimt asmenų, pasiruošusių susigrūsti į duautomobilius.

Mahtoba buvo irzli ir nelaiminga kaip ir aš. Prieš išvažiuodamos mes dar sykį sukalbėjom savo vonios kambario

maldą. „Dieve brangus, prašom tave rasti mums saugų būdą drauge sugrįžti namo“.Mūdis šia iškilminga proga privertė mane apsigaubti

sunkią juodą čadrą. Sausakimšame automobilyje turėjau suMahtoba sėdėti jam ant kelių. Po valandą trukusio vargingovažiavimo per dulkių audrą atvykome į Rėją ir, išvirtę iš automobilio, įsimaišėme į juodai apsivilkusių, besigrūdančių,

šaukiančių maldininkų minią. Mudvi su Mahtoba automatiškai nusekėme paskui kitas moteris ligi įėjimo.—Mahtoba gali eiti su manimi, —pasakė Mūdis. —Aš

ją nešiu.—Ne! —sukliko ji.Jis siekėjos rankos, tačiau ji puolė šalin. Žmonės atsi

gręžė pasižiūrėti, kas ten per sąmyšis.—Neee! —spiegė Mahtoba.Supykdytas jos pasipriešinimo, Mūdis griebėją už ran

kos ir šiurkščiai atitraukė nuo manęs. Tuo pat metu skaudžiai spyrė jai į nugarą.

*Sulig Farenheito skale, vartojama amerikiečių.

80



—Ne! —surikau aš jam.Varžoma sunkios čadros, aš puoliau prie savo dukters.Mūdis beregint nukreipė savo rūstybę į mane, šaukda

mas visu balsu, apdrėbdamas mane visomis angliškomisnešvankybėmis, kokias tik žinojo. Aš pravirkau, staiga pasijutusi bejėgė prieš jo įniršį.

Dabar Mahtoba gelbėdama mane įsispraudė tarp mūsų. Mūdis dėbtelėjo žemyn į ją, tarsi ji būtų kažkokia vėliau jam atklydusi mintis. Aklo pykčio pagautas, jis atbularanka smarkiai trenkė jai per veidą. Iš viršutinės lūpos dešinio šono ištryškęs kraujas nutiško į dulkes.

— Nadžes, —ėmė murmėti žmonės aplinkui mus —„nešvaru“.

Kraujas Irane laikomas nešvariu ir turi būti tučtuojaunuvalytas. Tačiau niekas nesikišo, be jokios abejonės, į šeimyninį kivirčą. Nei Amė Bozorg, nei kas nors kitas iš šei

mos nebandė slopinti Mūdžio įsiūčio. Jie spoksojo į žemęarba tolyn į erdvę.

Mahtoba iš skausmo suriko. Aš ją pakėliau ir pamėginau savo čadros kraštu sustabdyti kraujavimą, o Mūdistuo tarpu ir toliau rėkė ir plūdosi tokiais bjauriais žodžiais,kokių niekada nebuvau girdėjusi iš jo lūpų. Pro ašaras ma

čiau, kaip jo veidą iškreipė pilna neapykantos grėsmingagrimasa.—Reikia ledo uždėti jai ant lūpos! —šūktelėjau aš.Pamatęs kruviną Mahtobos veidą, Mūdis atsitokėjo, ta

čiau graužaties nepajuto. Jis sutramdė savo pyktį, ir drauge pradėjom ieškoti prekijo, kuris sutiktų atkirsti nuo ne

švaraus gabalo kelis ledo trupinėlius ir parduoti.Mahtoba verkšleno. Mūdis buvo surūgęs ir net nebandė atsiprašyti. Oaš mėginau susitaikyti su mintimi, kadesu ištekėjusi už bepročio ir įkliuvau į spąstus šalyje, kurios įstatymai skelbė, kad jis absoliutus mano valdovas.

Buvo prabėgęs beveik mėnuo nuo to laiko, kai Mūdismus pavertė belaisvėmis, ir kuo ilgiau mes gyvenome Ira

81



ne, tuo labiau jis pasidavė nesuprantamai savo gimtosioskultūros traukai. Kažkas baisiai pasikeitė Mūdžio viduje.Privalėjau ištraukti savo dukterį ir pati išsiveržti iš šito

košmaro, kol jis dar nenužudė mūsų abiejų.Po kelių dienų per tingias popiečio valandas, kai Mū

džio nebuvo namie, aš nusprendžiau žengti pavojingąžingsnį į laisvę. Paėmiau iranietiškų rialų atsargą iš slėptuvės, čiupau Mahtobą ir tylutėliai išsliūkinau iš namų.Jeigu man nepavyks užmegzti kontakto su ambasada telefonu, aš kokiu nors būdu nusigausiu ten. Užsidangsčiusisavomonto ir rūsariu, tikėjausi, kad manęs niekas nepalaikys užsieniete. Neturėjau noro niekam aiškinti savoveiksmų. Rūsarį laikiau saugiai užsitraukusi ant veido,kad neatkreipčiau pasdar, tos visur esančios ir bauginančios slaptosios policijos, dėmesio.

—Kur mes einam, mamyte? —paklausė Mahtoba.—Tuojau pasakysiu. Paskubėk.Nenorėjau sužadinti jai vilčių, kol mes nebūsim sau

gios.Ėjom skubiai, bauginamos judraus miesto triukšmo,

nežinodamos, kuria kryptimi eiti. Širdis man pleikė iš bai

mės. Mes buvom pasmerktos. Negalėjau net įsivaizduoti,kaip įsius Mūdis, supratęs, kad mes pabėgom, tačiau sugrįžti neketinau. Aš netgi atsidusau, su palengvėjimu pagalvojusi, kad mes gal niekada daugiau jo nebematysim.

Pagaliau radom pastatą su ženklu, kuris angliškai reiškė TAXI. Įėjom į vidų užsisakyti taksi ir po penkių minučių

jau buvom kelyje į laisvę.Bandžiau pasakyti vairuotojui, kad nuvežtų mus į Šveicarijos ambasados JAV reikalų skyrių, bet jis nesuprato.Pakartojau adresą, kurį man telefonu buvo pasakiusi motina: „Parko aveniu ir Septyniolikta gatvė“. Jis nudžiugo,išgirdęs žodžius „Parko aveniu“ ir nuvažiavo pro triukšmingas gatves.

82



—Kur mes važiuojam, mamyte? —vėl paklausė Mah-toba.

—Važiuojam į ambasadą, —atsakiau, galėdama leng

viau alsuoti dabar, kai mes jau buvom pakeliui. —Mes tenbūsim saugios. Galėsim iš ten važiuoti namo.Mahtoba džiaugsmingai sukliko.Daugiau kaip pusvalandį daužęsis su savo automobiliu

Teherano gatvėmis, vairuotojas sustojo prie Australijosambasados Parko aveniu. Jis pakalbėjo su sargybiniu, kuris parodė jam sukti už kampo. Po kebų akimirkų mes sustojom priešais mūsų prieglobstį —didelį modemų betoninį pastatą su lentele, skelbiančia, kad čia Šveicarijos ambasados JAV reikalų skyrius. Įėjimą saugojo plieniniaivirbai ir iranietis policininkas.

Užmokėjau vairuotojui ir spūstelėjau vidaus ryšių dėželės mygtuką prie durų. Elektroninis zumeris atrakino var

tus, ir mudvi su Mahtoba nuskubėjom į vidų —į Šveicari jos —o ne Irano —žemę.Mus pasitiko angliškai kalbantis iranietis ir paprašė pasų.—Mes neturim pasų, —atsakiau.Jis įdėmiai mus apžiūrėjo ir, nutaręs, kad mes ameri

kietės, leido įeiti. Mus iškratė. Sulig kiekviena minute nuo

stabi mintis, kad mes laisvos, vis labiau džiugino mane.Pagaliau mums buvo leista įeiti į pačią ambasadą, kurrimta, bet draugiška pusiau armėnė, pusiau iranietė, vardu Helen Balasanian, ramiai klausėsi, kol aš vienu atsikvėpimu išpyliau mūsų keturių mėnesių nelaisvės istoriją.Aukšta, liesa, gal kokių trisdešimt penkerių metų, apsiren

gusi pabrėžtinai vakarietišku darbinio stiliaus kostiumėliusu sijonėliu ligi kelių, šventvagiškai nepridengta galva, Helen žvelgė į mus užjaučiančiomis akimis.

—Suteikit mums prieglobstį čia, —maldavau aš. —0paskui raskit kokį nors būdą sugrąžinti mus namo.

—Ką jūs kalbat? —atsakė Helen. —Čia jūs negalit pasilikti.

83



—Mes negalim grįžti į jo namus.—Jūs Irano pilietė, —tyliai pasakė Helen.—Ne, aš Amerikos pilietė.

—Jūs iranietė, —pakartojo ji, —ir privalot laikytis Irano įstatymų.Be jokio priešiškumo, tačiau tvirtai ji paaiškino, kad

nuo tos akimirkos, kai aš ištekėjau už iraniečio, pagal Irano įstatymus tapau Irano piliete. Teisine prasme ir Mahto-ba, ir aš iš teisybės buvom iranietės.

Šaltis sustingdė man sąnarius.—Nenoriu būti iraniete, —pasakiau. —Aš gimiau ame

rikiete. Noriu būti Amerikos pilietė.Helen purtė galvą.—Ne, —tyliai tarė ji. —Privalot grįžti pas jį.—Jis muš mane! —sušukau aš. Parodžiau į Mahtobą.

Mus muš. —Helen užjautė, tačiau buvo bejėgė padėti. —

Mes įkalintos tuose namuose, —pasakiau aš, dar sykį mėgindama, o didžiulės ašaros riedėjo man per skruostus. —Mums vos pavyko pabėgti pro duris, kadangi visi miega.Mes negalim sugrįžti. Jis mus įkalins. Aš net neįsivaizduo

ju, ką jis mums padarys.—Nesuprantu, kodėl amerikietės taip elgiasi, —sumur

mėjo Helen. —Galiu jums parūpinti drabužių. Galiu išsiųsti jūsų laiškus. Galiu susisiekti su jūsų šeima ir pranešti,kad jūs sveika. Visa tai galiu jums padaryti, bet daugiaunieko.

Paprastas, šiurpus faktas buvo tas, kad Mahtoba ir ašbuvome absoliučiai pavaldžios šitos fanatiškos patriarcha

linės sistemos įstatymams.Sekančią valandą ambasadoje aš praleidau šoko būklėje. Mes padarėme visa, ką galėjom. Paskambinau įAmeriką.

—Mėginu rasti būdą grįžti namo! —šaukte šaukiau savo motinai už tūkstančių mylių. —Pažiūrėk, ką iš ten galitpadaryti.

84



—Aš jau užmezgiau ryšius su Užsienio reikalų ministerija, —pasakė mama, o jos balsas trūkčiojo. —Darom visa,ką galim.

Helen padėjo man parašyti laišką į JAV Užsienio reikalų ministeriją, kuris bus perduotas per Šveicariją. Jamebuvo pasakyta, kad aš laikoma Irane prieš savo valią ir nenoriu, kad mano vyras turėtų galimybę išvežti mūsų turtąiš Jungtinių Valstijų.

Helen užpildė anketas, išklausinėjusi detalių apie Mūdį.Ją ypatingai domino jo pilietybė. Mūdis niekada nesistengė gauti JAV pilietybės po to, kai įsitraukė į Irano revoliucijos sūkurį. Helen pasiteiravo apie jo žaliąją kortelę —oficialų leidimą gyventi ir dirbti JAV. Dabar jis dar galėtųgrįžti ir dirbti JAV. Bet jeigu per ilgai delstų, jo žalioji kortelė nebegaliotų, ir jam jau nebebūtų leidžiama verstis medicinine praktika Amerikoje.

—Aš labiau bijau, kad jis čia gaus darbą, —pasakiau. —Jeigu jam bus leidžiama verstis medicinine praktika čia,mes pakliūsim į spąstus. Jeigu negaus, galbūt nutars grįžtiį Valstijas.

Padariusi viską, kas įmanoma, Helen galiausiai pateikėbaisųjį ultimatumą.

—Jums dabar teks sugrįžti, —ramiai pasakė ji. —Mespadarysim visa, ką galim. Būkit kantri.Ji iškvietė mums taksi. Jam atvykus, išėjo į gatvę ir

pasišnekėjo su vairuotoju. Davė jam adresą netoliese nuoAmė Bozorg namų. Paskutinius kelis kvartalus mes pareisim pėsčios, kad Mūdis nepamatytų mūsų važiuojant

taksi.Man sugniaužė paširdžius, kai mudvi su Mahtoba vėlatsidūrėme Teherano gatvėse, neturėdamos kur eiti, išskyrus pas vyrą ir tėvą, prisiėmusį mūsų visagalio prievaizdorolę.

Mėgindama aiškiai mąstyti, nors galvą man tvinkčiojo,aš atsargiai pasakiau Mahtobai:

85



—Mes negalim pasakyti tėčiui ar kam nors kitam, kurbuvom. Aš pasakysiu, kad buvom išėjusios pasivaikščiotiir pasiklydom. Jeigu jis klaus, nieko nesakyk.

Mahtoba linkterėjo. Ji buvo verčiama labai sparčiai suaugti.Kai mes galiausiai grįžom, Mūdis mūsų laukė.—Kur buvot? —suriaumojo jis.—Išėjom pasivaikščioti, —melavau. —Paklydom... Nu

ėjom toliau, negu manėm. Yra tiek daug žiūrėtinų dalykų.Mūdis akimirką svarstė mano pasiaiškinimą, o paskui

atmetė jį. Žinojo, kad aš labai gerai įsimenu kelią. Jo akysužsidegė teisėta musulmono rūstybe pasipriešinusiai moteriškei ir jis griebė mane viena ranka spausdamas virš alkūnės, kita pešdamas plaukus. Jis nutempė mane priešaisšeimos narius, kurie drybsojo salėje, —viso labo jų buvodešimt.

—Jai draudžiama išeiti iš šitų namų! —įsakė jis.Oman pareiškė:—Jeigu tu dar sykį išeisi iš čia, aš tave užmušiu!

Ir vėl vienišas miegamasis, vėl tuščios dienos, vėlšleikštulys ir vėmimas, vėl giliausia depresija. Kai tik išei

davau iš savo kambario, kiekvieną mano žingsnį sekdavoAmė Bozorg arba viena jos dukterų. Jaučiau, kaip silpstamano valia. Netrukus supratau, kad aš paprasčiausiai susitaikysiu ir amžiams nutolsiu nuo savo šeimos ir savo tėvynės.

Atkirsta nuo pasaulio, prisiminiau kai kuriuos man rū

pimus dalykus, pajutau likimo ironiją. Buvo paskutinisbeisbolo sezono mėnuo, ir aš neturėjau supratimo, kaipsekasi Tigrams. Tuo metu, kai mes išvykome į Iraną, jiebuvo savo grupės lyderiai. Buvau ketinusi tėčiui padarytimalonumą ir, grįžusi namo, nuvesti jį į rungtynes, kadangi žinojau, jog tai galbūt jam paskutinė galimybė pasižiūrėti rungtynių.

86



Beprotiškai pasiilgusi namų, vieną popietę pabandžiaurašyti laišką mamai ir tėčiui, negalvodama, kaip jį išsiųsiu.Išsigandusi pamačiau, kad ranka per silpna; aš nepajėgiau

net iškeverzoti savo vardo.Valandų valandas sukau galvą, svarstydama galimybes.Jaučiausi blogai, buvau įdirgusi, prislėgta, realybė slydoman iš rankų. Mūdis atrodė patenkintas, matydamas, kadaš įvaryta į kampą, įsitikinęs, kad aš nepakilsiu, nepajėgsiu pakilti ir kovoti už savo laisvę. Žiūrėjau į savo vaiką.

Švelni Mahtobos odelė buvo nusėta didžiuliais gumbaisnuo nuolatinio uodų gėlimo. Vasara baigėsi. Netrukus ateis žiema. Nespėjus man ir susivokti, metų laikai —apskritai laikas —susilies į nebūtį. Kuo ilgiau mes čia liksim, tuolengviau bus susitaikyti.

Mintyse man šmėkščiojo mėgstama tėčio frazė: „Norėti reiškia galėti“. Bet jeigu aš ir noriu, kas gali mums padėti? —mąsčiau aš. Kas gali ištraukti mane ir mano vaiką iššito košmaro? Palaipsniui, nepaisant ligos ir Mūdžio vaistų aptemdytos sąmonės, radau atsakymą.

Niekas negali padėti.Tik aš pati galiu išvaduoti mus iš viso to.

5

Meną vakarą, būdama Amė Bo-

zorg namų salėje, vos tik sutemus išgirdau grėsmingairiaumojant reaktyvinį lėktuvą, kuris, žemai skrisdamas,artinosi prie mūsų miesto dalies. Dangų apšvietė ryškūspriešlėktuvinių pabūklų blyksniai, lydimi garsių sprogimųdundesio.

Dieve mano! —pagalvojau. Karas pasiekė Teheraną.Apsisukau, dairydamasi Mahtobos, pasirengusi bėgti

87



—Maag barg Amrika! —unisonu skandavo balsai nuovisų stogų aplinkui.

Dabar aš jau gerai žinojau tą frazę, nuolatos girdėdama

ją per iranietiškas žinias. Ji reiškė: „Mirtis Amerikai!“„Maag barg Amrika /“Šauksmas stiprėjo ir intensyvėjo. Delnais užsidengiau

ausis, tačiau fanatiškas riaumojimas nenuslopo:— Maag barg Amrika!Šaukiau Mahtobą, kuri su kitais šeimos nariais, atsidū

rusi ant stogo, spurdėjo maniako tėvo glėbyje, spiriama atsigręžti prieš savo šalį.

— Maag bar Amrika!Tą vakarą Teherane ne mažiau kaip keturiolika milijonų

balsų skambėjo kaip vienas. Banguodamas nuo stogo ligistogo, augdamas ligi crescendo, savo hipnotizuojančia beprotybe apimdamas visus gyventojus, triuškinantis, glumi

nantis, bauginantis skandavimas peiliu įsirėžė man į sielą.— Maag barg Amrika! Maag barg Amrika! Maag barg Amrika!

—Rytoj važiuosim į Kvamą, —pareiškė Mūdis.—Kas tai?

—Kvamas yra Irano teologinis centras. Tai šventasmiestas. Rytoj yra pirmasis Moharamo, gedulo mėnesio,penktadienis. Ten yra kapas. Apsivilk juodą čadrą.

Prisiminiau mūsų apsilankymą Rėjuje, košmarišką kelionę, kuri baigėsi tuo, kad tėvas pakėlė ranką prieš dukterį. Kodėl šeima būtinai tempė Mahtobą ir mane į savo juo

kingas maldininkų keliones?—Nevažiuosiu, —pasakiau.—Važiuosim.Aš pakankamai gerai žinojau islamo įstatymus, todėl

radau kuo atsikirsti.—Negaliu eiti prie kapo, —pasakiau. —Man mėnesinės.Mūdis susiraukė. Mano mėnesinės primindavo, kad,

89



Paskui moterys buvo atskirtos nuo vyrų, Mahtoba ir ašnusekėm paskui Amė Bozorg, Fereštė, Nastaran ir Nelufarį moterų dalį šventykloje. Ten buvo taip ankšta, kad nega

lėdamos pasilenkti, tik nuspyrėme batus nuo kojų į augančią avalynės krūvą.Mano vaikas, iš visų pusių daužomas, baikščiai suspau

dė mano ranką, kai mes įžengėm į milžinišką patalpąveidrodžiais papuoštomis sienomis. Iš garsiakalbių griaudėjo islamiška muzika, bet ir ji nepajėgė nustelbti triukšmo, kurį kėlė tūkstančiai moterų juodomis čadromis. Sėdėdamos ant grindų, jos mušėsi į krūtines ir skandavomaldas, o gedulo ašaros sruvo jų skruostais.

Milžiniški veidrodžiai buvo aukso ir sidabro rėmuose,ir brangiųjų metalų blizgesys atsispindėjo nuo veidrodžioį veidrodį, savo grožiu sudarydamas kontrastą juodomsmaldininkių čadroms. Reginiai ir garsai hipnotizavo.

— Bišen. — pasakė Amė Bozorg. —Sėskitės.Mudvi su Mahtoba atsisėdom, o Nastaran ir Nelufar su

sigūžė šalia.— Bišen, — pakartojo Amė Bozorg.Gestais ir keliais pagrindiniais farsi kalbos žodžiais ji

pasakė man, kad žiūrėčiau į veidrodžius. Abi su Fereštė

nuėjo prie didelio puošnaus karsto gretimoje patalpoje.Pažvelgiau į veidrodžius. Po kelių akimirkų pasijutautarsi transo būklėje. Veidrodžiai, atsispindintys veidrodžiuose, sudarė begalybės iliuziją. Islamiška muzika, ritmingi moterų, daužančių sau krūtines, smūgiai ir jų gedulingas giedojimas prieš mano valią pakerėjo dvasią. Tikin

čiajam tai turėjo būti pribloškiantis išgyvenimas.Nežinojau, kiek laiko šitaip prabėgo. Pagaliau suvokiau, kad Amė Bozorg ir Fereštė grįžta į patalpą, kur laukėm mudvi su Mahtoba, Nastaran ir Nelufar. Senė priėjotiesiai prie manęs, iš visos gerklės kažką rėkdama farsikalba ir kaulėtu pirštu rodydama tiesiai man į veidą.

Ką aš dabar padariau? —nusistebėjau.

91



Ką sakė Amė Bozorg, nieko nesupratau, išskyrus žodį„Amrika “.

Įniršio ašaros plūdo jai iš akių. Pakišusi ranką po savo

čadra, ėmė rautis plaukus. Antrąja ranka daužė sau krūtinę, o paskui galvą.Piktai mostelėjusi įsakė mums išeiti, ir mes visos nuse

kėm jai įkandin iš masdžedo atgal į kiemą, stabtelėjusiospasiimti batų.

Mūdis ir Morteza jau buvo baigę savo ritualus ir laukė

mūsų. Amė Bozorg pribėgo prie Mūdžio, klykdama ir daužydama sau krutinę.—Kas nutiko? —paklausiau jį.Su įniršiu akyse jis atsisuko į mane.—Kodėl tu atsisakei eiti į haram? —paklausė jis.—Aš nieko neatsisakiau. Kas yra haram?

—Kapas. Haram yra kapas. Tu nenuėjai.—Ji liepė man sėstis ir žiūrėti į veidrodžius.Atrodė, kad vėl kartojasi istorija Rėjuje. Mūdis taip

siautėjo ir švaistėsi, jog aš pabūgau, kad jis ims ir smogsman. Pastūmiau Mahtobą už savęs, saugodama ją. Niekinga senė buvo mane apgavusį, tą aš supratau. Ji siekė sukiršinti mane su Mūdžiu.

Palaukiau, kol Mūdis pertraukė savo tiradą. Kiek galėdama švelniau, tačiau tvirtai pasakiau:

—Verčiau liaukis ir pagalvok, ką kalbi. Ji liepė man sėstis ir žiūrėti į veidrodžius.

Mūdis atsigręžė į savo seserį, kuri vis dar buvo nebaigusi savo dramatiškos scenos. Jie apsižodžiavo, o tadaMūdis pasakė man:

—Ji liepė tau sėstis ir žiūrėti į veidrodžius, bet ji neturėjo omeny, kad tu liksi ten.

Kaip aš nekenčiau šitos piktos moters!—Nastaran nėjo, —pasakiau. —Ko ji neširsta ant Nas-

taran?

92



Mūdis paklausė šito Amė Bozorg. Jis vis dar taip siutoant manęs, jog ėmė versti savo sesers atsakymą, nespėjęspagalvoti apie jo prasmę.

—Nastaran mėnesinės, —paaiškino jis. —Ji negali...0 tada prisiminė. Ir man mėnesinės.Šįsyk logika nustelbė jo įsiūtį. Mano atžvilgiu jo laikyse

na beregint sušvelnėjo, ir dabar savo rūstybę jis nukreipėį seserį. Barėsi jie ilgai, ir net kai susigrūdom į automobilįvažiuoti pas jųdviejų brolį, dar tebesiginčijo.

—Pasakiau jai, kad ji neteisingai elgiasi, —pasakė Mūdis; dabar jo balsas buvo švelnus ir užjaučiantis. —Tu nesupranti kalbos. Pasakiau, kad ji neturi kantrybės.

Dar sykį jis užklupo mane nepasiruošusią. Šiandien jisbuvo supratingas. Okoks bus rytoj?

Prasidėjo mokslo metai. Pirmąją dieną visame Tehera

ne mokytojai išvedė vaikus į gatvę visuotinei demonstraci jai. Šimtai moksleivių iš gretimos mokyklos žygiavo proAmė Bozorg namus, unisonu skanduodami šlykštų lozungą: „Maag barg Amrika!“ir pridurdami dar vieną priešą:„Maag barg Israel!"

Mahtoba mūsų miegamajame užsikimšo ausis, bet gar

sas prasiskverbė.Dar blogiau buvo tai, kad mokyklos vaidmens iraniečiovaiko gyvenime pavyzdys įkvėpė Mūdį. Jis buvo pasiryžęsMahtobą padaryti klusnia iraniete dukra. Po kelių dienų jisstaiga pareiškė:

—Rytoj Mahtoba eis į mokyklą.

—Ne, tu negali šito daryti! —surikau.Mahtoba tvirtai sugniaužė man ranką. Aš žinojau, kad jai bus baisu atsiskirti nuo manęs. Ir abi žinojom, kad žodis „mokykla“ reiškia pastovumą.

Tačiau Mūdis buvo neperkalbamas. Keletą minučiųmudvi su Mahtoba ginčijomės su juo be jokios naudos.

Galiausiai aš pasakiau:

93



—Visų pirma noriu pamatyti tą mokyklą, —ir Mūdissutiko.

Ankstyvą tos dienos popietę mes nuėjom apsižiūrėti

mokyklos. Nustebau, radusi švarų modernų pastatą sugražiais išpuoselėtais sodais, plaukimo baseinu ir amerikietiško stiliaus tualetais. Mūdis paaiškino, kad čia privati ikimokyklinė ¡staiga. Pasiruošęs iranietiškai pirmajaiklasei, vaikas privalo lankyti valstybinę mokyklą. Tai paskutiniai metai, kai Mahtoba turi teisę į privačią mokyklą,ir Mūdis norįs, kad ji pradėtų čia, prieš ją perkeliant j rūstesnę valstybinės mokyklos aplinką.

Aš buvau nusprendusi, kad Mahtoba pirmą klasę pradės lankyti Amerikoje, tačiau kol Mūdis šnekėjosi su direktore ir vertė mano klausimus, prikandau liežuvį.

—Ar čia kas nors kalba angliškai? —paklausiau. —Mahtoba nepakankamai gerai moka farsi.

—Taip, —pasigirdo atsakymas. —Bet jos nėra šiuo metu.Mūdis paaiškino norįs, jog Mahtoba jau pradėtų kitą

dieną, tačiau direktorė pasakė, jog visam pusmečiui esąslaukiančiųjų sąrašas.

Tai išgirdusi Mahtoba su palengvėjimu atsiduso, nes taiatitolino krizę. Grįžtant į Amė Bozorg namus, mano min

tys lėkė viesulu. Jeigu Mūdžiui būtų pavykę įgyvendinti savo planą, būčiau patyrusi pirmąjį savo pralaimėjimą. Jisbūtų žengęs konkretų žingsnį pastoviai mus įkurdinantIrane. Bet vėliau gal tai pasirodytų esąs tarpinis žingsnis įlaisvę. Gal nebloga mintis sukurti normalaus gyvenimoiliuziją. Mūdis be paliovos budėjo, paranojiškai reaguoda

mas į kiekvieną mano poelgį. Tokiomis sąlygomis aš niekonegalėjau padaryti, kad mudvi su Mahtoba galėtume išvažiuoti iš Irano. Pradėjau suprasti, kad vienintelis būdas sumažinti Mūdžio budrumą —priversti jį galvoti, jog aš pasirengusi susitaikyti su gyvenimu čia.

Visą popietę ir vakarą uždaryta miegamajame, kuris buvo tapęs mano kamera, bandžiau apgalvoti veiksmų eigą.

94



Mano mintys buvo sujauktos, tačiau prisiverčiau susikaupti. Žinojau, kad visų pirma reikia rūpintis savo sveikata. Kamuojama ligos ir depresijos, mažai valgydama ir mažai

miegodama, aš gelbėjausi Mūdžio vaistais. Reikia liautis.Labai svarbu kaip nors įtikinti Mūdį iškraustyti mus išAmė Bozorg namų. Visa šeimyna buvo mano sargybiniai.Per šešias mūsų gyvenimo čia savaites tiek Amė Bozorg,tiek ir Baba Hadži vis labiau nekentė manęs. Baba Hadžidabar reikalavo, kad aš dalyvaučiau nesibaigiančiuosekasdieninių maldų ritualuose. Tai buvo konflikto tarp jo irMūdžio priežastis. Mūdis aiškino, kad aš studijuoju Koraną, pati palengva susipažįstu su islamu. Jis nenorįs prievarta versti mane melstis. Apie tai galvodama, supratau,kad Mūdis iš tiesų tikisi, jog aš aklimatizuosiuos.

Be abejo, jis nenorėjo, kad jo šeima visą laiką taip gyventų. Šešias savaites mes nė sykio nesimylėjom. Mahtoba

negalėjo paslėpti savo priešiškumo tėvui. Sutrikdyta Mūdžio sąmonė tikriausiai kūrė viziją, kad mes kada nors su-sikursim normalų gyvenimą čia, Irane. Vienintelis būdasprislopinti jo budrumą buvo įtikinti jį, kad ir aš tą patį įsivaizduoju ir pritariu jo nutarimui gyventi Irane.

Galvodama apie savo uždavinį, jaučiau, kaip mane už

plūsta abejonės. Kelias į laisvę pareikalaus iš manęs aukščiausios klasės aktorystės. Teks priversti Mūdį iš tiesų patikėti, kad aš jį tebemyliu, nors dabar aš iš tiesų meldžiauDievą jo mirties.

Mano kampanija prasidėjo kitą rytą. Pirmąsyk po daugelio savaičių aš susitvarkiau plaukus ir pasidažiau. Išsi

rinkau gražią suknelę, mėlyną medvilninę pakistanietiškąilgomis rankovėmis, su raukiniais apačioje. Mūdis tučtuo jau pastebėjo permainą, ir kai pasakiau jam, jog noriu pasikalbėti, jis sutiko. Galiniame kieme netoli baseino niekasmums netrukdė.

—Jaučiuosi blogai, —pradėjau aš. —Silpstu. Net pavardės pasirašyti nebeįstengiu.

95



Jis linkterėjo, tarsi nuoširdžiai užjausdamas.—Daugiau vaistų aš nebegersiu.Mūdis pritarė. Kaip osteopatas jis buvo nusiteikęs prieš

per didelį vaistų vartojimą. Jis bandęs padėti man įveiktisunkų metą, pasakė jis. Bet gal jau laikas liautis.Padrąsinta jo reakcijos, pasakiau:—Galų gale aš susitaikiau su mintimi, kad mes gyven

sime Teherane, ir noriu pradėti mūsų gyvenimą. Noriu,kad mes čia įsikurtume.

Mūdis sukluso, bet aš nėriau gilyn.—Noriu, kad mes čia įsikurtume, tačiau man reikia ta

vo pagalbos. Negaliu to padaryti viena ir šiuose namuose.—Tu privalai, —atsakė jis, pakeldamas balsą. —Amė

Bozorg mano sesuo. Man dera ją gerbti.—Negaliu jos pakęsti, —atsakiau. Ašaros riedėjo mano

skruostais, ir staiga mano žodžius persmelkė pagieža. —

Nekenčiu jos. Ji nešvari, suskretusi. Kiekvieną sykį, kaiįeini į virtuvę, kas nors valgo viršum viryklės, ir maistasdrimba atgal į puodą. Jie duoda arbatą, o puodelių neplauna, maiste pilna vabalų, ryžiuose kirminų, o visas namasprasmirdęs. Tu nori, kad mes šitaip gyventume?

Nepaisant kruopščiai susidaryto plano, padariau klaidą

ir sukėliau jo tūžmastį.—Mes turim čia gyventi! —šaukė jis.Piktai ginčijomės kone visą rytą. Bandžiau priversti jį

pripažinti Amė Bozorg namų nevalyvumą, bet jis atkakliaigynė savo seserį.

Pagaliau, matydama žlungant savo planą, pasistengiau

atgauti savitvardą ir perimti iniciatyvą, vaidindama nuolankią žmoną. Pakėliau platų savo suknelės pakraštį ir nusišluosčiau ašaras raukiniais.

—Prašau tavęs, —pasakiau. —Noriu, kad tu būtum laimingas. Noriu, kad Mahtoba būtų laiminga. Prašau, padėkman kuo nors. Išgabenk mane iš šitų namų; jeigu mes pradėsim viską iš naujo, galėsim tą padaryti ir Teherane.

96



Mūdis atslūgo, girdėdamas ramesnius žodžius. Jis žinojo, kad sakau teisybę, tačiau nežinojo, kaip suderintižmonos ir sesers reikalavimus.

—Mes neturim kur išsikraustyti, —pasakė jis.Buvau tam pasirengusi.—Paklausk Rėzos, ar negalim kraustytis pas jį.—Tu nemėgsti Rėzos.—Ne, aš jį mėgstu. Jis buvo draugiškas man nuo to lai

ko, kai mes atvykom į Iraną. Esė taip pat.—Ką gi, —nusileido Mūdis. —Nežinau, ar kas nors iš

to išeis.—Bet jis jau kelis kartus kvietė mus jį aplankyti, —pa

brėžiau aš.—Tai paprasčiausias taraf. Iš tikrųjų jis visai taip ne

galvoja.Taraf —iraniečių paprotys pokalbiuose mandagiai, ta

čiau tuščiai ką nors pasiūlyti.—Gerai, —atsakiau aš, —priimkim jo taraf už grynąpinigą.

Aš graužiau Mūdį keletą dienų. Jis matė, kad aš stengiuosi būti draugiškesnė jo šeimai. Iš tikrųjų mano nuotaika pragiedrėjo, kai aš atsisakiau Mūdžio medikamentų ir

sutelkiau valią pavojingam uždaviniui, kuris laukė manęs.Pagaliau Mūdis pranešė, kad tą vakarą ateisiąs Rėza, irleido man pasikalbėti su juo apie persikėlimą.

—Žinoma, jūs galit atsikraustyti, —pasakė Rėza. —Betne šįvakar. Mes šį vakarą turim kai kur nuvykti.

Taraf.

— 0 kaip rytoj? —neatlyžau aš.—Žinoma. Aš pasiskolinsiu automobilį, mes atvažiuosim ir paimsim jus.

Taraf.Mūdis man leido pasiimti tik keletą daiktų iš mūsų men

kos drabužių atsargos. Nors Amė Bozorg labai nekentė manęs, ji giliai įsižeidė dėl to, kad mes ketinome išsikraustyti.

97



Palikdamas čia daugumą mūsų daiktų, Mūdis bandė parodyti, kad mūsų viešnagė pas Rėzą ir Esę bus trumpa. Bet jiskiaurą dieną vengė rūstaus savo sesers veido.

Tą vakarą Rėza lig pat dešimtos valandos neatvyko mūsų parsivežti, todėl aš primygtinai reikalavau, kad Mūdisleistų man paskambinti. Jis stovėjo man už nugaros, kol ašrinkau numerį.

—Mes tavęs laukiam, —pasakiau Rėzai. —Tu neatvažiavai mūsų pasiimti.

—A, taip, neturėjau laiko, —atsakė Rėza. —Atvažiuosim rytoj.

Taraf —Ne, aš negaliu laukti ligi rytojaus. Ar negalėtum atva

žiuoti šį vakarą?Pagaliau Rėza suvokė, kad jam teks ištesėti savo pa

žadą.

—Gerai, atvažiuosiu, —pasakė jis.Buvau pasirengusi išvykti tą pačią akimirką, kai jis įė

jo pro duris, bet Rėza nebuvo linkęs skubėti. Jis persirengė —apsivilkęs pižamą, gėrė arbatą, valgė vaisius ir ilgaišnekėjosi su savo motina Amė Bozorg. Jo atsisveikinimoritualas —bučiniai, glėbesčiavimasis ir kalbos užtruko vi

są valandą.Jau buvo gerokai po pusiaunakčio, kai mes galiausiaiišvažiavom ir po kelių minučių, pasukę į pietų pusę, atvykom prie dviaukščio namo mažoje gatvelėje, kuris priklausė Rėzai ir jo broliui Mamaliui. Rėza ir Esė gyveno pirmame aukšte su savo trejų metų dukrele Marjama ir keturių

mėnesių sūneliu Mehdi. Mamalis, jo žmona Naserinė ir jųsūnus Amiras gyveno viršuje.Kai mes atvykome, Esė karštligiškai valė namus, ir ta

tai paaiškino Rėzos delsimą. Ji visai nesitikėjo svečių, pasikliaudama taraf. Nepaisant visko, Esė sutiko mus šiltai.

Buvo jau taip vėlu, kad aš tučtuojau nuėjau į miegamąjįir apsivilkau naktinius marškinius. Savo pinigus ir adresų

98



knygelę paslėpiau po čiužiniu. Po to, kai Mahtoba, apkamšyta antklode, užmigo, ėmiausi įgyvendinti antrąją savoplano fazę.

Pakviečiau Mūdį į miegamąjį ir švelniai paliečiau jampetį.—Myliu tave už tai, kad mus čia atvežei, —pasakiau.Jis švelniai apkabino mane, laukdamas padrąsinimo.

Buvo prabėgusios šešios savaitės. Aš prisitraukiau artynprie jo ir pakėliau veidą bučiniui.

Per sekančias kelias minutes nieko daugiau negalvojau,tik kaip nesusivemti, bet vis dėlto sugebėjau apsimesti,kad man malonu. Nekenčiu jo! Nekenčiu jo! Nekenčiu jo!kartojau sau per visą baisingą aktą.

Bet kai viskas baigėsi, sušnibždėjau:—Myliu tave.Tara/!!!

6

Kitą rytą Mūdis atsikėlė ankstinusiprausti po dušu, kad sulig Islamo įstatymais priešmaldas nuplautų sekso dėmę. Triukšmingas dušas buvoženklas Rėzai ir Esei, taip pat ir Mamaliui bei Naserineiviršuje, kad mudu su Mūdžiu gerai sutariame.

Žinoma, tai buvo toli nuo teisybės. Seksas su Mūdžiubuvo tik vienas iš daugelio bjaurių dalykų, kuriuos žinojauturėsianti iškęsti vardan laisvės.

Mūsų pirmąjį rytą pas Rėzą ir Esę Mahtoba žaidė sutrejų metų Maijama ir jos didžiule žaislų kolekcija, atsiųsta Anglijoje gyvenančių jos dėdžių. Maijama turėjo net sūpynes kieme už namo.

Kiemas buvo maža privati salelė tankiai gyvenamo

99



triukšmingo miesto viduryje. Jį supo dešimties pėdų aukščio plytų tvora, ir jame buvo ne tiktai sūpynės, bet dar augo kedras, granatas ir daug rožių krūmų. Vynuogienojai

ropštėsi ant mūrinių tvorų.Pats namas buvo panašių nykių namų kvartalo vidury je, visus juos jungė bendros sienos. Kiekviename buvo tokio paties dydžio ir formos kiemas kaip ir šis. Ouž tvorosstūksojo kitas lygiai toks pat namų masyvas.

Daugeliu atžvilgių Esė buvo daug geresnė šeimininkėuž Amė Bozorg, bet tai buvo reliatyvus palyginimas. Norsvakar ji visą vakarą švarinosi, palyginti su amerikiečių namais, čia vis dar buvo nešvaru. Knibždėte knibždėjo tarakonų. Kai norėdami išeiti į lauką imdavome savo batus,pirmiausia turėdavom iš jų iškratyti vabalus. Bendrą netvarką pabrėžė šlapimo smarvė, kadangi Esė guldydavosavo mažylį ant kilimo be vystyklo ir tas čiurkšdavo, kai tik

užsimanydavo. Esė skubiai išvalydavo išmatų krūveles, tačiau šlapimas paprasčiausiai susigerdavo į persiškus kilimus.

Galbūt pats nebeištverdamas kvapo —nors to ir nenorėjo pripažinti, —tą pirmąjį rytą Mūdis išsivedė Marjamą,Mahtobą ir mane pasivaikščioti į netoliese už kelių kvarta

lų esantį parką. Kai mes pro paradines duris išėjome įsiaurą šaligatvį tarp namų ir gatvelės, Mūdis nervingai apsižvalgė aplinkui, ar niekas mūsų nestebi.

Aš stengiausi į jį nežiūrėti, dairydamasi po nematytąvietovę. Šito kvartalo modelis —dvi eilės plokščiastogiųnamų, įspraustų tarp kiemų —nesikeitė kiek aprėpė akis.

Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių buvo sugrūsti į šituoskelis didmiesčio kvartalus, ir nuo jų veiklos mažos gatvelėsdūzgė kaip avilys.

Skaisti saulėta vėlyvo rugsėjo diena buvojau nuspalvinta rudens. Kai priėjom parką, mums jis pasirodė kaip maloni atgaiva po nesibaigiančių eilėmis išrikiuotų neimu. Taibuvo didelis žolėtas plotas, užimantis gal tris miesto kvar

100



talus, apsodintas gražiomis gėlėmis ir prižiūrimais medžiais. Buvo keli puošnūs fontanai, bet jie neveikė, kadangi elektros vargiai užteko gyvenamiesiems namams, o vy

riausybė neišgalėjo eikvoti elektros energijos nenaudingam vandeniui pumpuoti.Mahtoba ir Marjama linksmai suposi sūpynėmis ir va

žinėjo šliuožyne, bet labai trumpai, nes Mūdis nekantriaipareiškė, kad mes privalom grįžti namo.

—Kodėl? —paklausiau aš. —Čia daug maloniau.—Reikia eiti, —atkirto jis.Vykdydama savo planą, aš ramiai sutikau. Kiek galėda

ma stengiausi sušvelninti įtampą.Laikui bėgant, pripratau prie dvokiančios buto atmo

sferos ir bruzdesio kaimynystėje. Kiaurą dieną vaikštinė jančių prekeivių riksmai sklido pro atvirą langą.

„Ašchaly! Ašchaly! Ašchaly!“—šaukė šiukšlininkas,

privažiavęs su savo vežimėliu cypiančiais ratais, žirglioda-mas pro gatvių nešvarumus suplyšusiais atvėptapadžiaisbatais. Šeimininkės skubėjo krauti savo šiukšles ant šaligatvio. Kai kuriomis dienomis, surinkęs šiukšles, jis grįždavo su savo darbo šluota iš didžiulių piktžolių, pririštųprie lazdos. Ja kiek pašluodavo atmatas, kurias katės ir

žiurkės ištąsydavo iš šiukšlių krūvų. Bet užuot iššlavęs visas dvokiančias atliekas, kitką paprasčiausiai sustumdavoį šlapius griovelius, kurių, matyt, niekas niekada neiškuopdavo.

„ Namakyh /“ —šaukė druskos pardavėjas, stumdamassavo karutį, pripiltą drėgnos, supuolusios druskos. Išgir-

dusios jį, moteriškės surinkdavo sužiedėjusios duonosžiauberes ir mainydavo į druską, o druskininkas savoruožtu parduodavo jas galvijams šerti.

„Sabzi!“—rėkavo kitas vyriškis, palengva važiuodamas gatvele pikapu, prikrautu špinatų, petražolių, bazilikos, cilantro ir kitokių tuo metu augančių žalumynų. Kartais jis per garsiakalbį skelbdavo apie savo atvykimą. Jei

101



gu atvažiuodavo netikėtai, Esė paskubomis užsimesdavočadrą ir tik tada išlėkdavo pirkti žalumynų, kuriuos sabzi pardavėjas sverdavo svarstyklėmis.

Apie avių pardavėjo atvykimą paskelbdavo išgąstingasdešimties ar dvylikos avelių bliovimas; jos tarsi tešmenimis maskatuodavo savodombė. Dažnai avys būdavo paženklintos ryškių aerozolinių dažų apskritimu, pažymint

jų savininką. Pardavinėdavo jas prekybos agentas.Retsykiais apsiskarmalavęs vyriškis atvažiuodavo dvi

račiu peilių pagaląsti.Esė man sakė, kad visi tie žmonės nepaprastai vargin

gi, galbūt gyvenantys laikinai suręstose lūšnose.Jų moterys buvo apgailėtinos elgetos, kurios skambin

davo prie durų, melsdamos valgio trupinio ar atliekamorialo. Prispaudusios suplyšusias čadras prie veido taip,kad buvo matyti tik viena akis, jos verkdamos prašydavo

padėti.Esė visada rasdavo ką nors atliekama. Tačiau Mamaliožmona Naserinė galėjo atstumti ir pačią beviltiškiausiąprašytoją.

Visi tie vyrai ir moterys tartum sudarė vieną nesibaigiančią procesiją.

Esė ir aš buvom palankios viena antrai, kiek gali būtipalankūs du žmonės, kuriuos keistos aplinkybės suvedė įkrūvą. Čia mes bent galėjom viena su kita pasikalbėti. Buvo tikra atgaja gyventi namuose, kur visi kalbėjo angliškai.Priešingai negu Amė Bozorg, Esė įvertino mano pasiūlymąpadėti jai namų ruošoje.

Ji buvo netvarkinga namų šeimininkė, tačiau stropi virėja. Kiekvieną kartą, kai aš jai padėdavau paruošti pietus,stebėdavausi nepriekaištinga tvarka jos šaldytuve. Mėsa irdaržovės —nuvalytos, susmulkintos, paruoštos vartoti —buvo sudėtos atskirai į tvarkingas plastmasines dėžutes.Savo valgiaraščius ji planuodavo mėnesiu į priekį ir iškabindavo virtuvėje. Mityba buvo apgalvota, maistas ruošia

102



mas, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatos reikalavimus.Prieš virdamos ryžius mudvi drauge valandų valandaskruopščiai rankiodavom iš jų vabalus.

Buvo keista džiaugtis tuo, kad gali išrankioti vabalus išmaisto! Per du mėnesius iš esmės pasikeitė mano vertinimo principai. Supratau, kaip amerikietiškas gyvenimo būdas buvo mane išpaikinęs ir įpratinęs suirzti dėl smulkmenų. Čia viskas buvo kitaip. Jau buvau išmokusi neleistikasdieninio gyvenimo smulkmenoms trukdyti didesniemstikslams. Jeigu ryžiuose pasitaiko vabalų, juos paprasčiausiai išrenki. Jeigu kūdikis apteršia persišką kilimą, iškuopi. Jeigu tavo vyras nori anksti išeiti iš parko, išeini.

Zohrė atvežė Amė Bozorg į svečius. Ji padovanojomums pagalvę, ir Mūdis susinervino. Paskui paaiškino, jogsulig papročiu dovana duodama svečiui, jam išvažiuojant.

Užuomina buvo akivaizdi. Amė Bozorg nemanė, kad mestik laikinai apsigyvenom pas Rėzą ir Esę. Ji buvo įžeista,kad atstūmėm jos vaišingumą.

Tačiau nebuvo laiko svarstyti šį klausimą. Zohrė atsisakė Esės siūlomos arbatos.

—Mes skubam išvykti, —paaiškino jis. —Vežu mamytę

į hamūmą.—Jau beveik metas, —sumurmėjo Mūdis. —Per aštuo-nias savaites, kol čia esam, ji pirmą kartą maudosi.

Tą vakarą Zohrė paskambino:—Dahydžonai, meldžiamasai, atvažiuok, —pasakė ji

Mūdžiui. —Mamytė susirgo.

Rėza pėsčias nuėjo kelis kvartalus ligi savo sesers Ferynamų, pasiskolino jos automobilį ir grįžo pasiimti Mūdžio,kuris didžiavosi, galėdamas aplankyti ligonį.

Bet keli jis vėlai vakare sugrįžo, pasipylė skundai savoseserimi. Išvarginta maudymosi nepatogumų, Amė Bozorggrįžo iš hamūmo ir nuėjo tiesiai į lovą, skųsdamasi, kad jaigelia kaulus. Ji pamokė Zohrė, kad toji sumaišytų su van

103



deniu chnos miltelius ir padarytų gydančią košelę, kuriąAmė Bozorg paskui užsitepė ant kaktos ir rankų.

Mūdis rado ją apsikūtojusią keliais sluoksniais drabu

žių, apsikamšiusią antklodėmis, kad išprakaituotų demonus. Jis suleido jai nuskausminančių vaistų.—Iš tikrųjų ji visai nesusirgo, —burbėjo jis. —Tik norė

jo, kad jos maudymasis taptų dideliu įvykiu.

Rėzos draugiškumas mane stebino. Kai aš išgrūdau jį išmūsų namų Korpus Kristi, jis išėjo bambėdamas ir plūsda-mas mane. Bet dabar atrodė užmiršęs mūsų nesutarimus,ir, nors rėmė Irano revoliuciją, Ameriką prisimindavo kuopalankiausiai.

Vieną vakarą Rėza, norėdamas suteikti mūsų gyvenimui nors menką amerikietišką atspalvį, išsivežė mus valgyti picos. Mudvi su Mahtoba buvom susijaudinusios ir al

kanos, tačiau apetitas bemat nuslopo, kai pamatėme priešais padėtą picą. Picos pagrindas buvo lavašas —toji sausaplona duona, įprasta Irane. Keli šaukštai pomidorų pastosir keli gabaliukai avienos dešros buvo užmesti ant viršaus.Sūrio visai nebuvo. Skonis buvo baisus, bet mes kimšom,kiek tik lindo, ir aš buvau nuoširdžiai dėkinga Rėzai už tą

gestą.Mūdžio sūnėnas taip pat džiaugėsi savo paties vaišingumu ir, susipažinęs su Vakarų kultūra, didžiavosi savorafinuotumu. Po pietų jis pakišo mintį, kuri pagelbėjo mano planams.

—Noriu, kad tu išmokytum Esę gaminti amerikietiškus

valgius, —pasakė jis.Norint išmokyti Esę iškepti pjausnį ar išvirti bulvių košę, reikėtų gerokai pavaikščioti po miestą, kol rastum visa,ko reikia. Aš noriai priėmiau pasiūlymą, Mūdžiui nespėjusužprotestuoti. Kelias dienas iš eilės Mūdis lydėjo Esę irmane ilgose kelionėse po iranietiškas turgavietes. Akylaistebėdama aplinką, aš pradėjau orientuotis mieste. Suži

104



nojau, kad reikia sėsti į „oranžinius“ taksi, o ne į brangesnius ir sunkiau randamus telefoninius. Oranžinio taksivairuotojas yra bet koks žmogus, kuris turi automobilį ir

nori uždirbti keletą rialų, nardydamas pagrindinėmis gatvėmis su kokia dešimčia į vidų susigrūdusių keleivių.Oranžiniai taksi važinėja pastoviais maršrutais kaip autobusai.

Mūdžio dalyvavimas apsipirkimo kelionėms trukdė. Aštikėjausi, kad galiausiai jo budrumas atbuks ir jis leis mudviem su Esė vaikščioti vienoms. Gal jis net išleis Mahtobąir mane vienas. Tada galėtume dar sykį susisiekti su ambasada ir pažiūrėti, ar Helen turi man laiškų, ar ValstybėsDepartamentas įstengė ką nors nuveikti, kad padėtų man.

Mūdis buvo tinginys iš prigimimo. Žinojau, kad jeiguman pavyktų palengvėle jį įtikinti, jog aš priprantu prie gyvenimo Teherane, jam galiausiai imtų atrodyti, kad lydėti

mane „moteriškose“ kelionėse nereikalingas vargas.Baigiantis antrai mūsų viešnagės pas Rėzą ir Esę savaitei, pajutau, kad mūsų geros dienos baigiasi. Kiekvienądieną radosi vis daugiau požymių, jog mes įkyrėjom šeimininkams. Maijama buvo savanaudis vaikas, nenorintis dalintis savo žaislais su Mahtoba. Esė stengėsi išlikti vaišin

ga, bet aš mačiau, kad mūsų buvimas ankštame bute nepageidaujamas. Rėza taip pat bandė išlikti draugiškas, betsugrįžęs po ilgos darbo dienos Baba Hadži importo-eksporto firmoje, kur dirbo buhalteriu, atrodydavo susierzinęs dėl Mūdžio dykinėjimo. Viskas apvirto aukštyn kojom.Amerikoje jis buvo patenkintas, galėdamas gyventi ir nau

dotis Mūdžio dosnumu. Čia jam nepatiko mintis, kad reikia išlaikyti savo dahydžoną. Jų kvietimas iš tiesų buvotiktai taraf.

Mūdį piktino Rėzos trumpa atmintis, tačiau nenorėdamas piktnaudžiauti savo pozicija šeimoje, jis nusprendėtrauktis.

—Mes negalim likti čia, —pasakė jis man. —Mes čia

105



atvykom trumpam, kad tu pasijaustum geriau. Privalomgrįžti atgal. Nevalia įžeisti sesers.

Siaubas sukaustė mime. Maldavau Mūdį negrąžinti ma

nęs į Amė Bozorg baisių namų kalėjimą, tačiau jis buvonepermaldaujamas. Žinia nuliūdino ir Mahtobą. Nors juodvi su Marjama nuolatos pešėsi, jai šie namai daug labiau patiko. Tą vakarą, būdamos abi drauge vonios kambaryje, meldėmės, kad Dievas įsikištų.

Ir jis įsikišo. Nežinau, ar Mūdis, pamatęs, kokios mesrūškanos, pirmas juos pašnekino, tačiau Mamalis ir Nase-

rinė nulipo žemyn, siūlydami mums naują kombinaciją.Nustebau, išgirdusi, kad Naserinė puikiai kalba angliškai.Šį faktą ji Ugi šiol buvo nuo manęs nuslėpusi.

—Mamalis turi visą dieną dirbti, o aš po pietų einu įuniversitetą, —aiškino ji. —Mums reikia, kad kas norsprižiūrėtų vaikutį.

Mahtoba kvykė iš džiaugsmo. Naserinės vienerių metų berniukas Amiras buvo žvalus, nuovokus vaikas, irMahtoba mėgdavo žaisti su juo. Dar daugiau —jis nešio

jo sauskelnes.Amerikoje aš MamaUo nemėgau dar labiau negu Rėzos;

Naserinė per visą mūsų buvimą Irane ignoravo mane. Visdėlto galimybė persikelti į jų butą antrame aukšte buvo pa

trauklesnė už grįžimą pas Amė Bozorg, —ir šitas pasiūlymas nebuvo taraf. Jie norėjo gyventi su mumis, jiems reikėjo mūsų. Mūdis sutiko keltis, bet dar sykį mane įspėjo,kad tai tik laikina. Vieną dieną, neilgai trukus, mums teksgrįžti į jo sesers namus.

Su savimi mes buvom atsivežę tik keletą daiktų, todėl

susipakuoti ir tučtuojau persikelti buvo labai paprasta.Kai mes tempėm savo daiktus į viršų, radom Naserinęmojuojant smilkytuvu, pilnu bjauriai dvokiančių smilkstančių juodų sėklų savo sūneliui apie galvą, kad prieš nakties miegą apsaugotų jį nuo piktos akies. Pagalvojau, kadprieš miegą pasaka ir stiklinė šilto pieno būtų daug tinkamiau, tačiau prikandau liežuvį.

106



Mamalis ir Naserinė draugiškai pasiūlė mums savomiegamąjį su dvigule lova, nes jiems būsią nė kiek ne blogiau miegoti gretimame kambaryje ant grindų. Buvo ma

tyti, kad jie visiškai niekina baldus. Jų valgomajame stovė jo didelis stalas su tuzinu kėdžių; svetainėje —patogūs modernūs žaliu aksomu apmušti baldai. Tačiau šitas šachovakarietiškos įtakos liekanas jie ignoravo, laikydami durisį šiuos kambarius uždarytas, verčiau valgydami ir šnekučiuodamiesi ant grindų savo salėje, kuri buvo papuoštapersiškais kilimėlis ir kur buvo telefonas, vokiečių gamybosspalvotas televizorius ir nieko daugiau.

Naserinės namai buvo švaresni negu Esės, bet netrukus aš pamačiau, kad ji visai netikusi virėja, neišmanantiir visai nesirūpinanti higiena, maistingumu ar gardumu.Nupirkusi gabalą avienos ar gavusi vištą, paprasčiausiaisuvyniodavo į laikraštį —kartu su visomis plunksnomis

bei viduriais —ir grūsdavo į šaldiklį. Ta pati mėsa būdavoketuris penkis kartus atšildoma ir vėl užšaldoma, kol visąsunaudodavo. Ryžiai, kuriuos ji vartojo, buvo patys nešvariausi, kokius man kada teko matyti, pilni ne tik mažyčių

juodų vabaliukų, bet ir besiraitančių baltų kirminų. Priešvirdama jų net neperplaudavo.

Laimė, virimas netrukus atiteko man. Mamalis reikalaudavo iranietiško maisto, bet aš bent būdavau tikra, kad jis švarus.

Pagaliau turėjau kaip prastumti laiką. Kol Naserinė buvo paskaitose, ruošdavausi namie: valiau dulkes, šveičiau,grandžiau, tryniau.

Mamalis buvo vienos Irano farmacijos bendrovės direktorių tarybos narys, todėl, kaip aš supratau, gaudavodeficitinių daiktų. Naserinės sandėliukas buvo prikimštastokių gėrybių kaip guminės pirštinės, dešimtys buteliųvandeningo šampūno ir tikriausiai daugiau kaip šimtasdėžių beveik neįmanomos gauti priemonės baltiniamsdezinfekuoti.

107



Naserinė nustebo sužinojusi, kad sienas galima plautiir kad jos sienos iš pradžių buvusios baltos, o ne pilkos. Jibuvo patenkinta, turėdama nuolatinę tarnaitę, nes dabar

jai liko laiko ne tik mokslui, bet ir papildomoms maldų irKorano skaitymo valandoms. Daug pamaldesnė už Esę, jinet namuose nenusigaubdavo savo čadros.

Keletą pirmųjų dienų Mahtoba mielai žaidė su Amiru,aš viriau maistą ir valiau butą, o Mūdis leido laiką niekoneveikdamas. Reliatyviai mes buvom patenkinti. Mūdisdaugiau nebekalbėjo apie grįžimą pas Amė Bozorg.

Iraniečiai susigalvoja įvairiausių būdų gyvenimui komplikuoti. Pavyzdžiui, vieną dieną Mūdis išėjo su manimipirkti cukraus, ir tai paprastai užduočiai prireikė visosdienos. Iraniečiai skirstosi pagal tai, su kokiu cukrumimėgsta gerti arbatą. Amė Bozorg labiau vertino granuliuotą cukrų, kurį nesivaržydama barstė ant grindų. Mamalis

siurbčiojo arbatą, liežuviu užsikišęs už priekinių dantųcukraus gabalėlį.

Mamalis davė Mūdžiui kuponų, už kuriuos galėjomenusipirkti abiejų rūšių cukraus keliems mėnesiams.Krautuvės savininkas patikrino mūsų kuponus, o paskuipasėmė kelis kilogramus granuliuoto cukraus iš nedide

lės krūvos, supiltos tiesiai ant grindų ir laisvai prieinamos vabalams.Paskui plaktuku atskėlė gabalą nuo didelio cukraus luito.Namuose aš turėjau padaryti iš jo „kubelius“, iš pra

džių suskaldžiusi į mažus gabalus, o paskui smulkindamaįrankiu, panašiu į reples, nuo kurio mano delnuose atsira

do daugybė pūslių.Tokie darbai kaip šis užpildė nykias 1984 m. spalio dienas, tačiau aš pastebėjau pažangą. Mūdis palengvėle prarado budrumą. Jis žinojo, kad aš geriau gaminu iranietiš-ką maistą už bet kokią iranietę ir kad turiu kiekvieną dieną labai stropiai apsipirkti vietos turgavietėse, kadgaučiau šviežiausią mėsą, vaisius, daržoves ir duoną. Ap

108



muturiavusi Mahtobą ir Amirą nuo žvarbaus rudens oro,kiekvieną dieną žygiuodavau drauge su jais į įvairias parduotuves.

Radau pusiau piceriją, pusiau hamburgerinę, kurioje,kadangi buvau amerikietė, man sutiko parduoti du kilogramus retai gaunamo iranietiško sūrio, panašaus į moza-relą. Vartodama jį, aš sukūriau visai neblogą amerikietiškos picos imitaciją. Šitos picerijos savininkas pasakė betkuriuo metu parduosiąs man sūrio —tačiau tiktai man.Tai buvo pirmas kartas, kai mano tautybė pasitarnavo mano labui.

Per tas pirmąsias išvykas Mūdis visą laiką būdavo greta, atidžiai stebėdamas mane, tačiau aš džiaugiausi pastebėjusi nuobodulio požymius elgesyje.

Sykį jis leido Naserinei išsivesti mane pirkti siūlų, kadgalėčiau numegzti Mahtobai megztinį. Visą rytą mes ieš

kojom virbalų, tačiau veltui.—Jeigu gautum —būtų stebuklas, —pasakė Naseri-nė. —Galėsi manuosius paimti.

Palengvėle stengiausi įdiegti Mūdžiui mintį, kad per didelis vargas eiti kur nors moteriškės pasiųstam. Pasistengdavau, kad man pritrūktų kokio nors būtino produkto ar

rakando tuo metu, kai aš virdavau pietus.—Man reikia pupų, tučtuojau, —sakydavau. Arba sūrio, arba duonos, arba bent kečupo, kurį mėgsta iraniečiai. Per keletą dienų Mūdis dėl kažkokios nesuvokiamospriežasties pasidarė niūresnis ir grėsmingesnis nei visada,tačiau jis tikriausiai buvo priėjęs išvadą, kad jam pavyko

sėkmingai mane įvaryti į kampą. Vieną dieną, akivaizdžiaiužsiėmęs savo reikalais, jis pasiskundė neturįs laiko palydėti mane į turgų.

—Pati pasirūpink, —pasakė jis. Tačiau atsirado kitaskeblumas. Jis nenorėjo, kad aš turėčiau nors truputį savųpinigų, kadangi pinigai teikė tam tikrą laisvę (jis vis darnenutuokė apie mano asmeninį lobį).

109



—Iš pradžių nueik, —nusprendė jis, —ir pasiteiraukkainos. Tada grįši, aš tau duosiu pinigų, ir tu nuėjusi nupirksi.

Užduotis buvo sunki, bet aš pasiryžau ją įveikti. Visosprekės buvo pardavinėjamos kilogramais, o metrinė sistema buvo man tokia pat nesuprantama kaip ir farsi kalba.Iš pradžių pasiimdavau su savimi popieriaus ir pieštuką irprašydavau pardavėjo užrašyti kainą. Palaipsniui išmokauskaityti persų skaičius.

Gremėzdiška tvarka pasirodė naudinga mano planams,kadangi aš dusyk, nors ir trumpam, atsiskirdavau nuoMūdžio.

Pirmus kelis kartus eidama apsipirkti be Mūdžio aštiksliai vykdžiau jo nurodymus, nenorėdama sukelti pykčio ar įtarimų. Man taip pat rūpėjo, ar jis kartais nesekamanęs, norėdamas iššnipinėti mano ketinimus. Kai tokios

išvykos tapo kasdienybe, užtrukdavau vis ilgiau, skųsdamasi perpildytomis parduotuvėmis ir prastu aptarnavimu.Tai buvo įtikinami pasiteisinimai tokiame perpildytamemieste kaip Teheranas. Pagaliau per ketvirtą ar penktą išvyką į parduotuves surizikavau paskambinti į Šveicarijosambasadą. Įsikišau keletą rialų ir nudūmiau gatve, temp

dama su savimi Mahtobą ir mažiuką Amirą, ieškoti telefono automato —tikėjausi, kad sugebėsiu juo pasinaudoti.Netrukus suradau vieną, bet išsyk supratau, jog iš ma

no banknotų nėra jokios naudos. Reikėjo dozari, dviejųrialų monetos, vertos truputį daugiau kaip pusė cento.Įpuoliau iš eilės į dvi parduotuves, tiesdama banknotą ir

mikčiodama.Dozari". Krautuvininkai buvo pernelyg užimti ir nekreipė į mane dėmesio, kol aš galiausiai įžengiauį vyriškų drabužių parduotuvę.

— Dozari? —paklausiau.Aukštas tamsiaplaukis vyriškis už prekystalio akimirką

žiūrėjo į mane, po to paklausė:—Kalbat angliškai?

110



—Taip. Man reikia smulkių telefonui. Būkit malonus!—Galit naudotis mano telefonu.Jis buvo vardu Hamidas ir su pasididžiavimu pasakė

man keletą kartų buvęs Amerikoje. Kol Hamidas dirbo, ašpaskambinau į ambasadą ir radau Helen.—Gavot mano pranešimą? —linksmai pasakė ji.—Kokį pranešimą?—Jūsų vyras pasakė jums, kad paskambintumėt?-Ne.—O! —apstulbo Helen. —Ką gi, mes bandėm susisiek

ti su jumis. Jūsų tėvai užmezgė ryšius su Užsienio reikalųministerija ir prašė mus patikslinti jūsų adresą bei išsiaiškinti, ar jums ir jūsų dukrai nieko nenutiko. Aš keletą kartų skambinau jūsų vyro seseriai, bet ji pasakė, kad jūs išvykusi prie Kaspijos jūros.

—Niekada nesu buvusi prie Kaspijos, —atsakiau.

—Ką gi, jūsų vyro sesuo teigė nežinanti, kada jūs grįšit,o aš jai pasakiau, jog turiu tučtuojau su jumis pasikalbėti.

Helen paaiškino, kad vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos Irano valdžia leido JAV reikalų skyriui padaryti mano labui, buvo priversti mano vyrą informuoti mano šeimą, kur gyvena Mahtoba ir aš, ir kontroliuoti mūsų likimą.

Helen pasakė pasiuntusi Mūdžiui du registruotus laiškus,įpareigojančius pristatyti mus į ambasadą. Pirmąjį laišką jis ignoravo, bet šiandien rytą jis paskambino, atsiliepdamas į antrąjį laišką.

—Jis kalbėjo nelabai draugiškai, —pasakė Helen.Staiga aš išsigandau. Mūdis žino, kad mano tėvai veikia

oficialiais kanalais, darydami viską, kas įmanoma, kad padėtų man. Ar dėl to pastarosiomis dienomis jis toks paniuręs?

Nebedrįsau ilgiau atidėlioti savo grįžimo namo, o mandar reikėjo nusipirkti duonos. Bet kai padėjau ragelį, Hamidas būtinai panoro dar kelias minutes pasikalbėti.

—Ar turit kokių problemų? —paklausė jis.

111



Ligi šiol aš savo istorijos nebuvau patikėjusi niekam užambasados sienų. Mano vieninteliai pažįstami iraniečiaibuvo Mūdžio šeimos nariai; ir apie iraniečių požiūrį į ame

rikiečius sprendžiau tiktai iš jo šeimos reakcijos į mane, o jie buvo nusiteikę priešiškai ir žiūrėjo į mane iš aukšto. Arvisi iraniečiai tokie? Picerijos savininkas buvo ne toks. Betar galima pasitikėti iraniečiu iki galo?

Užgniaužusi savo nuogąstavimus, žinodama, kadanksčiau ar vėliau man teks rasti ką nors už šeimos ribų,kas man padėtų, išpasakojau savo bėdas šitam svetimamžmogui.

—Kuo galėdamas jums padėsiu, —pažadėjo Hami-das. —Ne visi iraniečiai tokie kaip jūsų vyras. Kada tik norėsite paskambinti telefonu, ateikit čia. —Opaskui pridūrė: —Jei leisite, aš kai ką patikrinsiu. Turiu draugų pasųskyriuje.

Dėkodama Dievui už Hamidą, su Mahtoba ir mažiukunuskubėjau įnani, tai yra kepyklą, mums reikėjo nusipirkti lavašo vakarienei; dėl to ir išėjau iš namų. Kaip ir visada stovėjome lėtai slenkančioje eilėje, stebėdami dirbantketurių vyrų brigadą. Procesas prasidėjo tolimajame patalpos gale, kur milžiniškame —maždaug keturių pėdų aukš

tumo ir daugiau negu šešių skersmens —nerūdijančioplieno kubile buvo daugybė tešlos.Vienas vyriškis, apsipylęs prakaitu nuo didelio karščio,

sklindančio iš atviro ugniakuro kitame patalpos gale, ritmiškais judesiais kaire ranka išgriebdavo saują tešlos iškubilo, užmesdavo ant svarstyklių ir aštriu peiliu apipjaus-

tydavo ligi apytikriai teisingos porcijos. Po to tešlos gniužulą blokšdavo ant cementinių miltuotų kepyklos grindų,kur sėdėdami dirbo kiti du basi vyrai.

Sėdėdamas sukryžiuotomis kojomis ant grindų, supdamasis ant sėdmenų ir atmintinai skanduodamas Koraną,antrasis darbininkas pakeldavo nuo grindų drėgną tešlosgniūžtę, sviesdavo kelis kartus į miltų krūvą ir suvolioda

112



vo į kamuolį. Tada tėkšdavo jį atgal ant žemės greta kitųdaugiau ar mažiau tvarkingoje tešlos kamuolių eilėje.

Trečias darbininkas paimdavo tešlos kamuolį ir svies

davo jį ant nedidelės medinės platformos. Naudodamasisilgu plonu mediniu kaiščiu vietoj kočėlo, padarydavo ištešlos plokščią apskritimą, o tada kelis kartus išmesdavo jįaukštyn į orą, sugaudamas lazdos galu. Greitu rankos judesiu jis blokšdavo tešlą ant išgaubto rėmo, uždengto skudurais, kurį laikė ketvirtas vyriškis.

Ketvirtasis vyras stovėjo duobėje, įrengtoje cementinėse grindyse. Buvo matyti tiktai jo galva, pečiai ir rankos aukščiau alkūnių. Grindys aplinkui briauną buvo apdėtos skudurais, kad apsaugotų jo kūną nuo atviros ugniavietės karščio. Netrukus jis išsviesdavo jau iškeptolavašo porciją.

Tą dieną mes neįprastai ilgai laukėm savo lašavo, ir aš

nerimavau, kaip reaguos Mūdis.Kai pagaliau atėjo mūsų eilė, padėjom savo pinigus ir

pakelėm nuo grindų šviežią lavašą, kurį turėjome neštisneįvyniotą.

Mums beskubant į namus, paaiškinau Mahtobai, kadnieku gyvu nesakytų tėčiui apie Hamidą ir jo telefoną. Ta

čiau mano įspėjimai buvo nereikalingi. Mano mažytė penkiametė jau žinojo, kas draugai ir kas priešai.Mūdžiui atrodė įtartina, kad taip ilgai sugaišau tokiam

paprastam reikalui. Tik melas padėjo išsisukti iš gresiančios bėdos —pasakiau, kad mes išstovėjome kepykloje begalinę eilę, o paskui pasirodė, jog baigėsi duona. Teko su

sirasti kitą kepyklą.Ar Mūdis suabejojo mano istorija, ar ambasados laiškaisužadino jo budrumą, bet per sekančias dienas jis tapo atvirai grėsmingas ir karingas.

Dar blogiau pasidarė tada, kai atėjo mano susisielojusios motinos laiškas. Ligi šiol Mūdis paimdavo visus laiškus, kuriuos rašė susirūpinusi mano šeima ir draugai. Bet

113



dabar kažkodėl jis man atnešė neatplėštą voką, adresuotąmamos ranka. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau josrašyseną nuo to laiko, keli atsidūriau Irane. Mūdis atsisėdo

ant grindų greta manęs, žiūrėjo man per petį tuo metu, kaiskaičiau.Laiške buvo rašoma:

Brangios Bete ir Mahtoba, Mes taip rūpinomės dėl jūsų. Prieš tau išvažiuojant,

sapnavau blogą sapną, kad visa tai įvyks, kad jis nuveš tave tenai ir nebeleis sugrįžti. Niekada tau šito nesakiau, kadangi nenorėjau kištis.

Bet dabar sapnavau kitą sapną, kad sprogusi bomba nutraukė Mahtobai koją. Jeigu kada katrai nors iš jūsų kas nors atsitiks, jis turėtų jaustis kaltas. Visa tai jo kaltė...

Mūdis išplėšė laišką man iš rankų.—Jo vieta šiukšlyne! —suriko jis. —Niekada nebeleisiu

tau gauti laiškų iš jų ar vėl kada su jais kalbėtis.Paskui kelias dienas jis atkakliai lydėjo mus, kai eida

vom apsipirkti, ir aš krūptelėdavau iš baimės kiekvieną sykį, kai praeidavom pro Hamido parduotuvę.

Ligi šiol atrodė, kad Mūdis buvo užmiršęs, jog už Iranoegzistuoja pasaulis, tačiau jo neatsakingumas ėmė vytis jįnet ir iš kitos žemės rutulio pusės.

Prieš mums išvykstant iš Amerikos, Mūdį buvo apėmęsšvaistymo įkarštis. Tuo metu, man nežinant, pirkdamas

brangias dovanas savo giminaičiams, jis paged kredito kortelę išleido daugiau kaip keturis tūkstančius dolerių. Mesbuvom pasirašę sutartį išnuomojamam namui Detroite, tačiau namie nebuvo nieko, kas mokėtų tuos šešis šimtusdolerių per mėnesį šeimininkui. Niekas už mus nemokėjoir komunalinių paslaugų mokesčių. Dabar jau buvom įsiskolinę ir Tarptautinei Pajamų mokesčių tarnybai.

114



Dar turėjome turtą, sukauptą pelningos Mūdžio praktikos metais. Mūdis buvo slapčiomis išeikvojęs dideles sumas pinigų iš mūsų banko sąskaitų, prieš mums vykstant

į Iraną, tačiau nenorėjo likviduoti viso turto, nes tai, be jokios abejonės, būtų sukėlę man įtarimą. Turėjom namą,pilną brangių baldų, ir du automobilius. Mes taip pat turė

jom nuomojamą namą Korpus Kristi. Į mūsų turtą buvoinvestuota dešimtys tūkstančių dolerių, ir Mūdis buvo pasiryžęs tuos fondus pervežti į Iraną.

Jis net nenumanė, kad aš buvau pasiuntusi laiškus įUžsienio reikalų ministeriją su priešingais nurodymais, irneketino vykdyti savo įsipareigojimų Amerikoje. Ypač nenorėjo, kad bent vienas jo centas patektų į JAV iždą. „Ašniekada nebemokėsiu nė vieno cento mokesčių Ameriko

je, —prisiekinėjo jis. —Man gana. Iš manęs jie nebegaus

pinigų“.Vis dėlto Mūdis žinojo, kad jeigu nebus sutvarkytos neapmokėtos sąskaitos, mūsų kreditoriai galiausiai paduosmus į teismą ir atgaus savo pinigus kartu su procentais irbaudomis. Kiekviena prabėgusi diena vis labiau griovėmūsų turtą.

—Tavo tėvai turėtų viską išparduoti ir pinigus atsiųstimums! —burbėjo Mūdis, tarytum finansinė sumaištis būtų įvykusi dėl mano kaltės ir mano tėvai už tai atsakytų.

Mūdžiui buvo būdingas nesugebėjimas veikti, ir suligkiekviena prabėgančia diena mūsų grįžimas į Ameriką darėsi vis labiau neįtikėtinas. Jis nebepataisomai sunarplio

jo ir savo, ir mūsų gyvenimus.Grįžęs į Ameriką jis būtų apgultas kreditorių ir —tą jis

tikriausiai žinojo —turėtų išsiskirti su manimi.Tačiau čia, Irane, ligi šiol jo gydytojo diplomas buvo be

vertis. Augo įtampa, kurios ištverti jis nebepajėgė ir kuriišsiverždavo į paviršių vis didesniu susierzinimu. Mudvisu Mahtoba traukėmės tolyn nuo jo, kiek įmanoma veng

us



damos net ir menkiausio kontakto. Susirūpinusiose Mū-džio akyse slypėjo didžiulis pavojus.

Statybininkai pradėjo remonto darbus gretimoje vandentiekio sistemoje. Dvi dienas mes neturėjom vandens.Augo nešvarių indų krūvos. Dar blogiau —neturėjom pakankamai vandens nuplauti maisto produktams. Girdėdamas mūsų skundus. Mamalis pažadėjo kitą vakarą nuvežti mus į restoraną. Mūdžio šeima beveik niekada neidavovalgyti į miestą, todėl mes tikėjomės didelio įvykio. Užuotgaminusios vakarienę kitą popietę, mudvi su Mahtoba pasistengėm išsipuošti kiek įmanoma tomis sąlygomis.

Kai Mamalis grįžo iš darbo, buvome jau pasiruošusios,tačiau jis buvo pavargęs ir irzlus.

—Ne, mes nevažiuosim, —burbtelėjo jis.Vėl taraf

Mudvi su Mahtoba jautėmės apviltos; taip maža kaspraskaidrindavo mūsų gyvenimą.—Paimkim taksi ir važiuokim vieni, —pasiūliau, kai

Mūdis, Mahtoba ir aš drauge sėdėjom salėje.—Ne, mes nevažiuosim, —atkirto jis.—Na, kodėl?

—Ne. Mes jų namuose. Negalim važiuoti be jų. Jie nenori važiuoti, todėl išvirk ką nors.Iš to nusivylimo pamiršau atsargumą. Pamiršau, kokia

esu čia bejėgė, ir nebesuvaldydama susikaupusio pykčio,atkirtau:

—Vakar buvo kalbama, kad šiandien vakarieniausim

ne namie. Odabar Mamalis nenori važiuoti.Nesąmoningai suvokiau Mamalį kaip pagrindinę visųsavo bėdų priežastį. Visų pirma, jis mus pakvietė į Iraną.Akyse man stovėjo vypsantis jo veidas, kai Detroite jis tvirtino, jog jo šeima niekada neleisianti Mūdžiui laikyti maneIrane prieš mano valią. Aš atsistojau. Žiūrėdama žemyn įMūdį, išdrožiau:

116



—Jis melagis. Paprasčiausias melagis!Mūdis pašoko, velnioniškas pyktis iškreipė jam veidą.—Tu Mamalį vadini melagiu? —sušuko jis.

—Taip! Vadinu jį melagiu! —klykiau aš. —Ir tave taippat. Abu jūs visą laiką sakot...Mano protrūkis buvo nutrauktas Mūdžio kumščio, ku

ris smogė man tiesiai į dešinę galvos pusę. Susverdėjau įvieną šoną, ir iš nuostabos pirmą akimirką net nepajutauskausmo. Pastebėjau, kad į salę įeina Mamalis ir Naserinėsužinoti, kas čia per sumaištis, girdėjau išgąstingus Mah-tobos klyksmus bei piktą Mūdžio plūdimą. Man akyse salė ėmė suktis ratu.

Paknopstomis puoliau slėptis į miegamąjį, tikėdamasiužsirakinusi palaukti, kol Mūdžio įniršis atlėgs. Mahtobašaukdama pasileido įkandin.

Miegamojo duris pasiekiau sykiu su Mahtoba, bet Mū

dis buvo čia pat mums už nugaros. Mahtoba bandė įsisprausti tarp mudviejų, tačiau Mūdis šiurkščiai nustūmė jąšalin. Mažytis jos kūnelis atsitrenkė į sieną, ir ji iš skausmosuriko. Kai aš pasisukau į ją, Mūdis parbloškė mane antlovos.

—Gelbėkit! —suklykiau aš. —Mamali, gebėk!

Mūdis kairiąja ranka sugriebė mane už plaukų, o kitosrankos kumščiu daužė ir daužė man vieną galvos pusę.Mahtoba šoko gelbėti, bet jis ir vėl atstūmė ją šalin.Grūmiausi, norėdama ištrūkti iš jo, tačiau jis buvo stip

resnis.—Užmušiu tave! —sustaugė jis ir delnu trenkė man per

skruostą.Aš spardžiau jį, pusiau išsivadavau iš jo rankų ir bandžiau ropštis šalin, bet jis spardė man nugarą taip nuožmiai, kad paralyžiuojantys skausmai ėmė varstyti manstrėnas.

Mahtoba raudojo kampe, o aš atsidūriau visiškoje jo valioje. Tada jis jau metodiškai ėmė daužyti man pečius, tą

117



syti už plaukų, trankyti per veidą, visą laiką plūsdamas iršaukdamas:

—Užmušiu tave! Užmušiu tave!

—Padėkit man! —surikau keletą kartų. —Prašau, padėkit man kas nors!Bet nei Mamalis, nei Naserinė nebandė kištis. Nesikišo

nei Rėza su Esė, nors jie, be abejo, girdėjo viską.Nežinau, kiek laiko jis mane daužė. Laukiau, kada ne

teksiu sąmonės, kada ateis jo žadėtoji mirtis.Palaipsniui jo smūgių jėga atlėgo. Jis stabtelėjo atgauti

kvapą, tačiau tebelaikė tvirtai prispaudęs prie lovos. Šoneisteriškai raudojo Mahtoba.

— Dahydžon, —pasigirdo ramus balsas tarpduryje. — Dahydžon.

Tai buvo Mamalis. Pagaliau.Mūdis pakreipė galvą, atrodė, kad pagaliau išgirdo ra

mų grįžtančio sveiko proto balsą. —Dahydžon, —pakartojo Mamalis.Jis švelniai atitraukė Mūdį nuo manęs ir išvedė į salę.Mahtoba pripuolė prie manęs ir įsikniaubė man į

skreitą. Mūsų skausmas buvo bendras, ne tik nuo fiziniųsmūgių, bet ir nuo giliau viduje tūnančio sopulio. Verkė

me kūkčiodamos, tačiau dar ilgai negalėjome pratarti nėžodžio.Mano kūnas atrodė kaip vienas didelis maudulys. Nuo

Mūdžio smūgių man ant galvos iššoko du gumbai, tokie didžiuliai, jog aš baiminausi, kad nebūtų rimtesnių sužalojimų. Gėlė pečius ir nugarą. Vieną koją taip skaudėjo, jog

neabejojau, kad daugelį dienų teks šlubuoti. Nežinojau,kaip atrodė mano veidas.Po valandėlės į kambarį įtipeno Naserinė, klusnios ira

nietės moters įsikūnijimas, kairiąja ranka prilaikydamačadrą ant galvos. Mudvi su Mahtoba teberaudojome. Naserinė atsisėdo ant lovos ir ranka apglėbė mane per pečius.

—Nesijaudink, —pasakė ji. —Viskas gerai.

118



—Kas gerai? —netikėdama paklausiau aš. —Gerai, kad jis šitaip mane daužo? Gerai, kad žada mane užmušti?

—Neužmuš jis tavęs, —guodė mane Naserinė.

—Sako, kad užmuš. Kodėl jūs man nepadėjot? Kodėlnieko nedarėt?Naserinė kaip mokėdama bandė mane guosti, išmoky

ti šitos baisios šalies žaidimo taisyklių.—Mes negalim kištis, —aiškino ji. —Negalim priešintis

dahydžonui.

Mahtoba įdėmiai klausėsi šių žodžių, ir kai aš pamačiau bandančias suprasti vaikiškas ašarotas jos akis, nau ja stingdanti mintis šalčiu persmelkė skausmų varstomąmano nugarą. Kas bus, jeigu Mūdis tikrai mane nužudys?Kas atsitiks Mahtobai? Ar jis ir ją nužudys? Ogal ji pakankamai jauna ir lanksti, kad užaugtų kaip normą priimdama jo beprotybę? Ar ji taps tokia moterimi kaip Naserinėar Esė, uždengusi čadra savo grožį, savo dvasią, savo sielą? Ar Mūdis ištekins ją už pusbrolio, kuris apvaisins jąbukais išsigimusiais kūdikiais?

—Mes negalime priešintis dahydžonui, — kartojo Naserinė, —bet viskas tvarkoj. Visi vyrai šitokie.

—Ne! —atšoviau aš. —Visi vyrai nėra tokie.

—Visi, —iškilmingai užtikrino ji mane. —Mamalis lygiai taip elgiasi su manimi. 0 Rėza —su Esė. Visi vyraitokie.

Dieve mano! —pagalvojau aš. Okas toliau?

7

Z) augelį dienų buvau priverstašlubuoti ir nepajėgiau nueiti netgi nedidelio nuotolio ligiturgaviečių. Ir nenorėjau, kad kas nors mane matytų. Net

119



prisidengus rūsariu, mano veide buvo matyti pakankamaidaug sumušimų, kurie mane trikdė.

Mahtoba dar toliau atsitraukė nuo savo tėvo. Kiekvieną

vakarą ji užmigdavo verkdama.Dienos bėgo, pilnos įtampos, Mūdis buvo rūškanas irrūstus, mudvi su Mahtoba gyvenome baimėje, ir mūsųbūklės bejėgiškumas ir beviltiškumas slėgė labiau nei betkada. Nuožmus mušimas bylojo apie tai, kokie pavojai manęs laukia, sužalojimai buvo įrodymas, kad Mūdis iš tiesų

pamišęs, jog gali nužudyti mane —nužudyti mus, —jeigukas nors sukurstytų jo pyktį. Mano bandymai įgyvendintimiglotus išsivadavimo planus reiškė, kad man teks vis labiau rizikuoti mūsų saugumu. Mūsų gyvybės priklausėnuo Mūdžio įgeidžių.

Kai man prireikdavo bendrauti su juo —kalbėtis, žiūrė

ti į jį, netgi galvoti apie jį, mano ryžtas būdavo tvirtas. Pernelyg gerai pažinojau šitą žmogų. Daugelį metų mačiaubeprotybės šešėlį apniaukiant jį. Neleidau sau prabangosžvelgti atgal, nes tai būtų kurstę savigailą, tačiau neišvengiamai grįždavau mintimis į praeitį. Jeigu būčiau reagavusi į savo būgštavimus dar prieš mums įlipant į lėktuvą,

skrendantį į Teheraną! Dažnai galvodama apie tai, vis labiau jaučiausi patekusi į spąstus.Mes atvykome čionai dėl daugelio priežasčių: finansi

nių, teisinių, emocinių ir net medicininių. Bet visos jos buvo papildomos. Pagrindinė ta, kad aš atsivežiau Mahtobąį Iraną, vedina paskutinio beviltiško mėginimo užtikrinti

jai galimybę čia nepasilikti, o dabar atsiskleidė akivaizdiviso to ironija.Ar verta susitaikyti su gyvenimu Irane, kad apsaugo

čiau Mahtobą nuo pavojų? Vargu. Man menkai terūpėjo,kad bet kurią dieną Mūdis gali tapti mandagus ir taikus.Žinojau, kad jame glūdinti beprotybė kartkartėmis neišvengiamai prasiverš į paviršių. Norėdama išgelbėti Mahto-

120



bos gyvybę, turėčiau palikti ją nuolatiniame pavojuje, juolab mes neseniai matėm, kokiame pavojuje.

Mūdžio įniršis, užuot parklupdęs mane, galutinai su

tvirtino mano valią. Nepaisant nekalto kasdieninių užduočių pobūdžio, kiekviena mano mintis ir kiekvienas veiksmas buvo nukreiptas į galutinį tikslą.

Mahtoba stiprino mano ryžtą.Kai būdavom drauge vonios kambaryje, ji tyliai raudo

davo ir maldaudavo mane atimti ją iš tėčio ir grąžinti namo į Ameriką.

—Žinau, kaip mes galim išvažiuoti į Ameriką, —pasakė ji vieną dieną. —Kai tėtis užmigs, mes galim ištykinti,nuvažiuoti į aerouostą ir sėsti į lėktuvą.

Gyvenimas gali atrodyti toks paprastas penkiameteimergytei. Ir toks sudėtingas.

Mūsų maldos darėsi vis karštesnės. Nors aš daugelį

metų buvau nebelankiusi bažnyčios, išsaugojau tvirtą tikė jimą į Dievą. Negalėjau suvokti, kodėl jis prislėgė mus šitanašta, tačiau žinojau, kad bėjo pagalbos negalėsime nusimesti jos nuo savo pečių.

Šiokios tokios pagalbos susilaukiau per Hamidą, vyriškų drabužių parduotuvės savininką. Kai pirmąsyk išdrįsau

įeiti į jo parduotuvę po sumušimo, jis paklausė:—Kas jums nutiko?Papasakojau.—Jis tikriausiai išprotėjo. —Kalbėjo jis lėtai, apgalvo

tai. —Kur jūs gyvenat? Galėčiau ką nors pasiųsti, kad jįprižiūrėtų.

Tai buvo alternatyva, verta svarstyti, bet ilgiau pamąstę abu supratom, jog tai tik atkreips Mūdžio dėmesį į tąfaktą, jog aš turiu slaptų draugų.

Pasveikusi ir išdrįsusi dažniau išeiti iš namų, aš kiekviena proga užsukdavau į Hamido parduotuvę paskambinti Helen į ambasadą ir apsvarstyti savo bėdą su naujuojudraugu.

121



Hamidas, buvęs šacho armijos karininkas, dabar gyveno labai užsimaskavęs.

—Iraniečiai norėjo revoliucijos, —ramiai pripažino

jis. —Bet čia, —ir jis mostelėjo ranka į pulkus iraniečių,kurie be šypsnio veiduose skubėjo Ajatolos islamiškosiosrespublikos gatvėmis, —ne tai, ko mes norėjom.

Hamidas taip pat ieškojo sau ir savo šeimai būdo pabėgtiiš Irano. Bet prieš tai tektų sutvarkyti daug dalykų. Reiktųparduoti savo verslą, likviduoti turtą, užsitikrinti būtinas atsargumo priemones —kad praeitis nespėtų pasivyti.

—Turiu daug įtakingų draugų Jungtinėse Valstijose, —pasakė jis man. —Jie daro dėl manęs viską, ką tik gali.

Mano šeima ir mano draugai Amerikoje taip pat mandarė viską, ką galėjo. Bet, matyt, oficialiais kanalais mažaką tegalima nuveikti.

Paranku buvo turėti galimybę naudotis Hamido telefo

nu. Nors informacija, kurią kartais gaudavau iš ambasados buvo trikdanti, vis dėlto tai tebebuvo vienintelis manokontaktas su namais. Hamido draugystė pasitarnavo darir kitam tikslui. Jis pirmasis man parodė, jog yra daug iraniečių, kurie tebevertina vakarietišką gyvenimo būdą iršiaušiasi prieš dabartinės vyriausybės oficialiąją panieką

Amerikai.Ilgainiui supratau, kad Mūdis nebuvo tas visagalis val

dovas, kokiu tarėsi esąs. Jis maža tepažengė, kad gautųleidimą verstis medicina Irane. Šiaip Amerikoje įgytas joišsimokslinimas buvo vertinamas, bet Ajatolos vyriausy

bės įstaigose jis susidūrė su kai kuriais prietarais.Nebuvo jis ir sudėtingos šeimyninės hierarchijos laiptųviršuje. Mūdis buvo pavaldus savo vyresniesiems giminaičiams, kaip ir jaunesnieji —pavaldūs jam. Jis negalėjo išvengti šeimyninių pareigų, ir dabar tai pradėjo veikti mano naudai. Jo giminaičiai ėmė stebėtis, kas nutikę Mahto-bai ir man. Per pirmąsias dvi mūsų viešnagės savaites jis

122



visiems demonstravo savo šeimą. Įvairūs giminaičiai norė jo kuo dažniau mus matyti, ir Mūdis žinojo negalėsiąs visąlaiką mus laikyti paslėptas.

Mūdis nenorom priėmė kvietimą vakarieniauti pas aga(„poną“) Hakimą, kurį jis labai gerbė. Jie buvo pirmos eilės pusbroliai ir abu priklausė tam pačiam sudėtingam irpainiam šeimos kamienui. Pavyzdžiui, aga Hakimo seserssūnus buvo vedęs Esės seserį, o jo sesers duktė ištekėjusiuž Esės brolio. Zia Hakimas, su kuriuo mes buvom susitikę aerouoste, buvo aga Hakimo sūnėnas —pirmos, antrosar trečios eilės. Ochanum (ponia) Hakim, jo žmona, taippat buvo Mūdžio pusseserė. Grandinė tęsėsi be galo.

Visi tie ryšiai reikalavo pagarbos, bet didžiausią įtakąMūdžiui aga Hakimas turėjo kaip turbano žmogus, Niara-vano masdžedo, esančio netoli šacho rūmų, galva. Jis taippat dėstė Teherano teologijos universitete. Buvo gerbia

mas islamiškų knygų autorius, išvertęs iš arabų į farsi kalbą daug didaktinių veikalų, parašytų Tagaty Hakimo, jo irMūdžio bendro senelio. Revoliucijos metu jis vadovavosėkmingam šacho rūmų užėmimui, žygiui, kurio dėka jonuotrauka pateko į žurnalą „Nevvsvveek“. Dar daugiau,chanum Hakim išdidžiai nešiojo pravardę Bebe Hadži,

„moteriškė, kuri buvo Mekoje“.Mūdis negalėjo atsisakyti Hakimo pakvietimo.—Turi vilkėti juodą čadrą, —pasakė Mūdis. —Be jos

neįeisi į jų namus.Jų namai Niavarane, prašmatnioje šiaurinio Teherano

dalyje, buvo modernūs ir erdvūs, tačiau beveik be baldų.

Džiaugiausi išvyka, tačiau jaučiausi suirzusi dėl reikalavimų apdarams ir tikėjausi nuobodaus vakaro su dar vienuturbano vyru.

Aga Hakimas buvo lieknas, keliais coliais aukštesnis užMūdį, tankia žilsterėjusia barzda, visą laiką šypsantis įsiteikiančia šypsena. Apsirengęs jis buvo visai juodai, netturbanas buvo juodas. Tai buvo esminis dalykas. Dauguma

123



sakė, kad į priešmokyklinę klasę sunku pateikti, bet jamtai pavykę Fery dėka.

—Prašau, leisk man eiti drauge su tavimi, —pasakiau

aš, ir jis nusileido.Apsimuturiavę nuo žvarbaus vėjo, pučiančio žemyn iššiaurinių kalnų, mes pėsti nuėjom kelis kvartalus nuo Ma-malio namų ligi Šarjati gatvės, pagrindinio prospekto, kurMūdis sustabdė oranžinį taksi. Įsigrūdom į vidų drauge supustuziniu iraniečių ir nuskubėjom į mokyklą, ligi kuriosbuvo gal dešimt minučių kebo.

Medresė (mokykla) Zanaib buvo žemas cementinių blokų pastatas, nudažytas murzina tamsiai žaba spalva, ir išlauko atrodė kaip tvirtovė. Įvairaus amžiaus mergaitės, visos aprengtos juodai ir tamsiai pilkai, rūsariais uždeng-tom galvom ir veidais, bėgiojo viduje. Mahtoba b- aš neryžtingai nusekėm paskui Mūdį į apytamsį prieškambarį. Vos

tik Mūdžiui įėjus, prisistatė sargė. Čia buvo mergaičių mokykla. Sargė skubiai pabeldė į duris, pravėrė plyšį ir įspė jo esančius viduje, kad ruošiasi įeiti vyriškis.

Raštinėje mudvi su Mahtoba susirūpinusios žiūrėjome,kaip Mūdis kalbėjosi su direktore, abiem rankom prispaudusią prie veido juodą čadrą. Mūdžiui kalbant, akis ji bu

vo nudelbusi į grindis, retkarčiais dirstelėdama į mane,bet ne į vyriškį priešais save. Po kebų minučių Mūdis atsigręžė į mane ir suurzgė:

—Ji sako, kad mano žmona atrodo nepatenkinta.Žvilgsniu bepė padėti jam, bet dar sykį —kai svarbiau

sias klausimas buvo Mahtobos gerovė —aš radau jėgų jam

pasipriešinti.—Man nepatinka šita mokykla, —pasakiau. —Noriupamatyti klasę, kurioje ji mokysis.

Mūdis tobau kalbėjosi su direktore.—Chanum Šahyn —ji direktorė —parodys tau, —pa

sakė man Mūdis. —Čia mergaičių mokykla, vyrams nega-bma įeiti.

125



Chanum Šahyn buvo jauna patraukli, kokių dvidešimtpenkerių metų moteris, kurios akys pro čadrą sutiko mano priešišką piktą žvilgsnį su neabejotinu nuoširdžiu geru

mu. Ji buvo viena iš nedaugelio moterų iraniečių, kuriasman teko matyti nešiojant akinius. Mes bendravom vienasu kita kaip sugebėdamos, naudodamos mostus ir keletąpaprastų farsi kalbos žodžių.

Pasibaisėjau tiek mokyklos įrengimais, tiek ir tuo, kasten vyko. Ėjom nešvariais koridoriais pro milžinišką rūsčiai susiraukusio Ajatolos portretą ir pro nesuskaičiuojamus plakatus, vaizduojančius karo pergales. Atrodė, jogmėgstamiausias mokyklos paveikslas —šaunus triumfuo

jantis kareivis, išdidžiai stovintis šalia savo šautuvo krau ju permirkusiu tvarsčiu apvyturiuota galva.

Moksleivės sėdėjo susispaudusios viena prie kitos antilgų suolų ir, nors aš menkai mokėjau farsi kalbą, nesun

kiai perpratau mokymo metodiką. Visko buvo mokoma atmintinai —mokytoja skanduodavo vieną frazę, o moksleivės unisonu kartodavo.

Maniau, kad jau buvau mačiusi pačias nešvariausiassąlygas, kokios gali būti Irane, kol neišvydau mokyklos tualeto, vienintelio visiems penkiems šimtams moksleivių.

Tai buvo mažytė kabina su langu palubėje, atviru vėjui,lietui, sniegui, musėms ir moskitams. Tualetas buvo skylėgrindyse, naudojama, kaip atrodė, kur kliuvo, kur nekliuvo. Vietoj tualetinio popieriaus kabėjo žarna, iš kurios tekėjo ledinis vanduo.

Kai grįžom į raštinę, pasakiau Mūdžiui:

—Neišeisiu iš čia, kol tu pats neapžiūrėsi šitos mokyklos. Negaliu patikėti, jog norėtum, kad tavo duktė būtų tokioj mokykloj.

Mūdis paklausė, ar jis galįs pamatyti mokyklą.—Ne, —farsi kalba atsakė chanum Šahyn. —Jokių vyrų.Mano balsas tapo garsus ir reiklus —užsirūstinusios

motinos balsas.

126



—Mesneišeisim tol, kol tu neapžiūrėsi, —pakartojau.Pagaliau direktorė nusileido. Pasiuntė sargę, kad įspėtųmokytojas ir mokines, jog į draudžiamą teritoriją įžengia

vyriškis. Tada ji išsivedė Mūdį, o mudvi su Mahtoba likomlaukti raštinėje.—Taip, tu teisi, —sutiko Mūdis sugrįžęs. —Man taip

pat nepatinka. Atrodo klaikiai. Bet tokios yra čionykštėsmokyklos, ir tokią jai teks lankyti. Ji geresnė už tą, kuriąaš lankiau.

Mahtoba klausėsi tyli, susimąsčiusi. Jau buvo bepra-virkstanti. Ir su palengvėjimu atsiduso, kai Mūdis pasakė:

—Šiandien jie negali jos priimti. Ji pradės nuo rytdienos.Važiuojant taksi namo, Mahtoba maldavo tėvą nevers

ti jos eiti į šitą mokyklą, bet jis buvo nepermaldaujamas.Visą popietę ji praverkė man ant peties.

—Dieve, prašau tave, —meldėsi ji vonios kambaryje, —

leisk, kad kas nors atsitiktų ir man nereiktų eiti į tą mokyklą.Kai aš klausiausi savo kūdikio maldos, kažkas dingtelė

jo man į galvą, gal atsitiktinai, o gal tai buvo įkvėpimas.Prisiminiau vieną iš pagrindinių pamokymų apie maldą irdabar tvirtai pasakiau Mahtobai:

—Žinau, Dievas išklausys mūsų maldų, bet Dievas nevisada išklauso mūsų maldų taip, kaip mes to norim. Gedtau teks eiti į tą mokyklą, bet gal Dievas šito ir nori. Galkas nors gera išeis iš viso to.

Mahtobos mano žodžiai nepaguodė, bet aš pasijutaukažkaip aprimusi. Gal iš tiesų kas nors gera išeis iš viso to.

Mudviem su Mahtoba baisiausia buvo tai, kad mokyklareiškė tam tikrą pastovumą. Tačiau, kita vertus, kadangipagal tvarkaraštį Mahtoba turėjo lankyti priešmokyklinęklasę, nuo aštuntos valandos ligi vidurdienio šešias dienasper savaitę, tai aš supratau, kad kiekvieną dieną, išskyruspenktadienį, mes turėsim dingstį išeiti iš namų, ir kas gali numatyti, kokios dar galimybės rasis?

127



Kitą rytą visi trys atsikėlėm anksti, ir jau vien tai mansuteikė didelių vilčių ateičiai. Šiuo metu Mūdis iš dahydžo-no buvo tapęs dvasiniu namų vadovu. Jis keldavosi gero

kai prieš aušrą sužiūrėti, kad visi, išskyrus Mahtobą ir mane, dalyvautų maldoje. Tai buvo formalus dalykas, nes Na-serinė ir Mamalis buvo ne tik pamaldūs, bet ir sąžiningi.Tačiau Mūdis suėmė į savo rankas ir pirmajame aukšte gyvenančius Rėzą ir Esę, kurie aplaidžiai žiūrėjo į religinespareigas. Tuo ypač nepatenkintas buvo Rėza, nes po to jolaukdavo ilga darbo diena, tuo tarpu Mūdis ropšdavosi at

gal į lovą.Išsekintas maldų, Mūdis įgijo tingų įprotį miegoti rytąligi dešimtos ar vienuoliktos. Man buvo aišku, kad greitai

jam įkyrės naujoji Mahtobos dienotvarkė. Gal netrukus jisleis man vienai vežti ją į mokyklą, ir tada aš būsiu dauglaisvesnė.

Nepaisant šitos vilties, rytas buvo įtemptas. Kol rengiauMahtobą mokyklai ir vilkau tokį pat rūsarį, kokį nešiojo kitos mokinės, ji visą laiką tylėjo. Nepratarė nė žodžio, kolmes pasiekėme mokyklos raštinę ir mokytojos padėjėja padavė ranką, norėdama vestis į klasę. Tada Mahtoba staigapravirko, ilgai tramdytos ašaros prapliupo iš akių. Ji stipriai įsikibo į mano palto skvernus.

Mano akys susidūrė su Mūdžio, bet aš jose nepamačiau jokios užuojautos, tiktai grėsmę.—Mahtoba, tau reikia eiti, —pasakiau, iš visų jėgų

stengdamasi išlikti rami. —Viskas gerai. Mes atvažiuosimtavęs pasiimti. Nesijaudink.

Mokytojos padėjėja maloniai išvedė Mahtobą. Mahtoba

stengėsi būti drąsi, bet kai mudu su Mūdžiu apsisukom išeiti, išgirdom, kaip mūsų duktė neištvėrusi išsiskyrimoskausmo, ėmė klykti. Širdis man kone plyšo, bet aš žino

jau, kad šią akimirką neišdrįsiu priešintis bepročiui, kuristvirtai laikė mane už alkūnės ir vedė į gatvę.

Tylėdami parvažiavom namo oranžiniu taksi ir radomNaserinę, laukiančią mūsų su žinia.

128



—Skambino iš mokyklos, —pasakė ji. —Mahtoba perdaug triukšmauja. Jums reikia važiuoti jos pasiimti.

—Čia tavo kaltė! —užriko ant manęs Mūdis. —Tujai tą

padarei. Ji jau nenormali. Tu per daug ją saviniesi.Tylomis priėmiau įžeidimą, nerizikuodama daugiau,negu būtina. Mano kaltė? Norėjosi klykti: tu esi tas, kurisaukštyn kojom apvertei jos gyvenimą! Bet aš prikandauliežuvį, žinodama, kad tai, ką jis sakė, iš dalies teisybė. Ašlabai saugojau Mahtobą. Bijojau išleisti ją iš akių, būgštaudama, kad Mūdis ir jo šeima nesurengtų kokios klastos irneatimtų jos iš manęs. Kokia buvo mano kaltė? Jeigu kadabuvo situacija, verčianti motiną pernelyg saugoti savo vaiką, tai buvo manoji.

Mūdis vienas išpuolė iš namų ir netrukus grįžo, paskuisave tempdamas numaldytą Mahtobą.

—Rytoj tu vėl grįši į tą mokyklą! —įsakė jis. —Ir liksi

ten viena. Todėl verčiau neverk.Tą popietę ir vakarą aš kiekviena proga kalbėjausi suMahtoba, kitiems negirdint.

—Privalai tą padaryti, —patariau jai. —Būk tvirta. Būkdidelė mergaitė. Juk žinai, Dievas bus su tavimi.

—Meldžiau Dievą rasti kokį nors būdą, kad man ne

reiktų eiti į tą mokyklą, —verkė Mahtoba. —Bet jis neišklausė mano maldos.—Gal ir išklausė, —priminiau jai. —Gal yra kokia prie

žastis tau eiti į tą mokyklą. Mahtoba, nemanyk, kad esiviena. Dievas visada kartu. Jis tavimi pasirūpins. Nepamiršk, kai tau tikrai baisu ir tu jautiesi vieniša, kai neži

nai, kas dedasi, tiktai pasimelsk. Gali nekreipti dėmesio įtai, ką kiti sako, tiktai pasimelsk. Viskas bus gerai.Nepaisant mano patarimo, kitą rytą Mahtoba pabudo

įsibaiminusi ir verkdama. Man gėlė širdį, kai Mūdisšiurkščiai susupo ją ir nusinešė į mokyklą, uždraudęs maneiti drauge. Dar ilgai po to man ausyse aidėjo išgąstingi josšauksmai. Nervingai žingsniuodama ir stengdamasi nuryti

129



gumulą, gniaužiantį man gerklę, laukiau, kad Mūdis grįžtų ir praneštų, kaip pavyko.

Vos tik jis spėjo sugrįžti, Esė sustabdė jį laiptų apačio

je ir pasakė, jog vėl skambinę iš mokyklos, prašydami pasiimti dukterį. Su ja negalima susikalbėti. Jos riksmasžlugdo visą darbą mokykloje.

—Važiuoju jos pasiimti, —piktai pasakė jis man. —Aš ją taip primušiu, kad kitą kartą sėdės.

—Meldžiamasis, neskriausk jos! —surikau jam įkandin, kai jis išpuolė iš namų. —Leisk man su ja pakalbėti.

Jis jos nemušė. Kai Mūdis grįžo, jo pyktis buvo nukreiptas veikiau į mane negu į Mahtobą, kadangi direktorė pareikalavo iš jo kažko, kojis nenorėjo duoti.

—Jos nori, kad tu drauge su ja eitum į mokyklą, —pasakė jis, —ir būtum nors raštinėje, kol ji klasėje. Bent ke

letą dienų. Tik tokiu būdu jos sutinka ją priimti.Kažkas pajudėjo! —tariau pati sau. Buvau susirūpinusi

ir liūdna, kad Mūdis verčia Mahtobą eiti į iranietišką mokyklą, bet taip atsirado man proga reguliariai išeiti iš namų.

Toks planas neramino Mūdį, bet jis nematė kitos išeities. Išdėstė savo griežtas taisykles:

—Sėdėsi raštinėje ir niekur neišeisi, kol atvažiuosiu paimti tavęs ir Mahtobos, —pasakė jis. —Telefonu nesinaudosi.

—Taip, —pažadėjau, bet mano širdyje buvo taraf.Kitą rytą mes visi trys nuvažiavom taksi į mokyklą.

Mahtoba buvo susirūpinusi, bet akivaizdžiai ramesnė ne

gu ankstesniais rytais.—Tavo motina pasiliks čia, —pasakė Mūdis ir parodėkėdę koridoriuje prie raštinės. —Bus visą laiką, kol tu mokykloje.

Mahtoba linkterėjo ir leidosi padėjėjos vedama į klasę.Pusiaukelėje ji stabtelėjo ir žvilgterėjo atgal. Pamačiusimane sėdinčią, ėmė eiti toliau.

130



—Liksi čia, kol ateisiu tavęs pasiimti, —pakartojo manMūdis.

Paskui išėjo.

Rytas slinko lėtai. Nebuvau nieko atsinešusi, kad turėčiau ką veikti. Moksleivėms susiradus savo klases dienosdarbui, koridoriai ištuštėjo ir netrukus išgirdau pirmuosiusryto pratimus. „Maag barg Amrika!“— pasigirdo skandavimas iš kiekvienos klasės. „Maag barg Amrika! Maag barg Amrika! “ Štai ir vėl kemšama į imlią kiekvienos moksleivės sąmonę, kalama į mano nekaltos dukrelės ausis oficialioji Islamo respublikos politika: „Mirtis Amerikai!“

Pasibaigus politiniams apsiplovimams, koridoriumi nuaidėjo negarsus ūžesys, kai mokinės perėjo prie ramesnėsrutinos —mokymosi atmintinai. Kiekvienoje klasėje, netvyresnėse, mokytojos progiesmiu pateikdavo klausimą, omokinės atsakydavo unisonu tais pačiais žodžiais. Nebuvo

jokių tarpų, jokios erdvės savarankiškai minčiai ar klausimams, netgi balso intonacijai. Tai buvo mokymas, kokįvaikystėje gavo Mūdis. Mąstydama apie tai, pradėjau geriau suprasti, kodėl tokia daugybė iraniečių nuolankiai paklūsta valdžiai. Atrodo, kad jiems visiems sunku ką norsspręsti.

Gavus tokį auklėjimą, visai natūralu rasti savo vietąhierarchijoje, leidžiant griežtus įstatymus esantiems žemiau ir aklai paklūstant esantiems aukščiau. Tokia mokyklos sistema pagimdė tokį Mūdį, kuris galėjo reikalauti ir tikėtis absoliučios valdžios savo šeimoje, tokią Naserinę, kuri galėjo nusileisti už ją viršesnio vyriškio dominavimui.

Tokia mokyklos sistema galėjo suformuoti ištisą naciją, kuri nedvejodama paklus, netgi sutiks numirti, ajatolą, kuristarnautų kaip šalies protas ir sąžinė. Jeigu buvo galima visa tai padaryti, svarsčiau aš, ką ji padarys mažai penkiametei mergytei?

Po kurio laiko chanum Šahyn išdrįso išeiti į koridorių irpamojo man užeiti į raštinę. Aš parodžiau ženklą, kuris

131



Irane laikomas atsisakymu —nežymiai kilsterėjau galvą irpliaukšterėjau liežuviu. Tuo momentu nekenčiau visų iraniečių, ypač nuolankių moterų su čadromis. Bet direktorė

maloniais, švelniais žodžiais vis dar atkakliai kvietė.Todėl įėjau į raštinę. Chanum Šahyn mostais pasiūlėman patogesnę kėdę ir paklausė, ar aš nenorėčiau arbatos.Priėmiau siūlymą ir gurkšnodama arbatą stebėjau dirbančias moteriškes. Nepaisant pikto antiamerikietiško skandavimo, kurio mokyti buvo verčiamos, į mane jos žiūrėjodraugiškai. Pabandėme susikalbėti, tačiau nesėkmingai.

Aš trokšte troškau paimti telefono ragelį, kuris buvoranka pasiekiamas, ir paskambinti į ambasadą, tačiau šiąpirmąją dieną nedrįsau rodyti jokios iniciatyvos.

Mažoje raštinėje stovėjo trys stalai trims tarnautojoms.Direktorė sėdėjo viename kambario kampe ir, kaip atrodė,neveikė nieko. Prie kitų sėdėjo tarnautojos, kurios viena

ranka vartė kažkokius popierius, o antrąja laikė prie kaklo prispaudusios savo čadras. Kartkartėmis viena atsistodavo paskambinti varpeliu. Kelis kartus jos atsiliepė į telefono skambučius. Bet didžiumą laiko praleido plepėda-mos, ir nors aš negalėjau suprasti turinio, be jokiosabejonės, tai buvo tuščios paskalos.

Rytui įpusėjus, išgirdau sujudimą koridoriuje. į raštinęįsiveržė mokytoja, tempdama paskui save mokinę gėdingai nuleista galva. Mokytoja išrėkė visą litaniją kaltinimų,dažnai kartodama žodį „baad“, kuris farsi kalboje reiškia„blogas“. Chanum Šahyn ir kitos raštinės darbuotojos prisidėjo prie puolimo. Vienu balsu jos užgauliojo mergaitę,

kol ji pravirko. Riksmams netylant, viena tarnautoja pakėlė telefono ragelį ir kažkur paskambino. Po kelių minučiųį kambarį įėjo moteriškė paklaikusiomis akimis, tikriausiaimergaitės motina. Ji šaukė ir pirštu rodydama kaltino savo dukterį, liedama pyktį ant beginklio vaiko.

—Baad, baad! — rėkė moteris.Mergaitė graudžiai verkšleno.

132



Pažeminimo scena tęsėsi be galo, kol motina pagaliautrūktelėjo mergaitę už alkūnės ir ištempė lauk.

Beregint chanum Šahyn ir kitų moterų išraiška pasi

keitė. Jos šypsojosi ir sveikino viena kitą su pavykusia užduotimi, kuri, matyt, buvo priversti mergaitę pasijusti bloga. Neįsivaizdavau, kuo ji buvo nusikaltusi, bet negalėjauneužjausti vargšo vaiko. Meldžiausi, kad Mahtobai niekada netektų išgyventi tokio spektaklio.

Mahtoba kantriai, o gal net ir ramiai ištvėrė rytą, žinodama, kad aš greta. Vidurdienį, kai priešmokykliniameskyriuje baigėsi pamokos, atvyko Mūdis su taksi parvežtimūsų namo.

Kitą rytą, man besėdint raštinėje, chanum Šahyn atvedė vieną iš mokytojų susipažinti su manimi.

—Aš vadinuosi ponia Azar, —tarė moteriškė. —Truputįkalbu angliškai. Pasišnekėsiu su jumis. —Ji atsisėdo greta

manęs, atremdama mano įtarų žvilgsnį. —Žinom, kadmes jums nepatinkam, —tęsė ji. —Nenorim, kad laikytumėt mus blogais žmonėmis. Jums mokykla nepatinka?

—Čia nešvaru, —atsakiau aš. —Nenoriu, kad Mahtobačia būtų.

—Atleiskit, —pasakė ponia Azar. —Mums nesmagu,

nes jūs svetimšalė mūsų krašte. Norėtume jums padarytiką nors gera.Chanum Šahyn sukiojosi prie mūsų. Nežinojau, kiek ji

suprato. Ji pasakė kažką farsi kalba, o ponia Azar išvertė:—Direktorė sako, kad jos visos tikrai nori mokėti an

gliškai. Ji klausia, ar neateitumėt čia kasdien ir tol, kol lau

kiate Mahtobos, nepamokytumėt jų anglų kalbos. Ojos galėtų jus mokyti farsi kalbos.Štai kaip bus išklausytos mano maldos, —pagalvojau.

Mes galėsime susipažinti.—Gerai, —sutikau aš.Pradėjom reguliariai dirbti. Moterys raštinėje ne kažin

ką veikė, tiktai kartkartėmis atlikdavo disciplinos ir paže

133



minimo procedūras, todėl rytus praleisdavome viena kitąmokydamos. Bedirbant ėmiau, bent iš dalies, suprasti šitas moteriškes. Ištisi pasauliai skyrė mus tiek papročių,

tiek svajonių prasme, bet vis dėlto jos buvo moterys, kurioms rūpėjo jų vaikai ir kurios norėjo juos auginti vieninteliu joms žinomu būdu. Jos buvo sukaustytos švietimo sistemos, kuri tiksliai nurodinėjo, kaip ką daryti, tačiau proapvalkalą žėrėjo individualybių kibirkštys. Bendrauti buvosunku, bet aš susidariau įspūdį, jog čia buvo daugiau iraniečių, nusivylusių savo tautos situacija.

Pažiūrėti mano naujosios draugės buvo tikrai neabejingos Mahtobai ir man. Kiekvieną rytą jos triukšmingai pasitikdavo Mahtobą, viena ar kelios kilnodavo ją ir bučiuodavo. Chanum Šahyn visada sakydavo Mahtobai, kad jaipatinkąs jos „kvapas“, turėdama omeny tą lašelį nelegaliųkvepalų, kuriuos mergytė užsilašindavo kiekvieną rytą. Ši

tos moterys privačiai demonstravo savo rūstybę Mūdžiui,kuris ir toliau rytais atgabendavo Mahtobą ir mane, o perpietus pasiimdavo, atlikdamas mūsų prievaizdo vaidmenį.Stropiai slėpdamos savo jausmus, jos vis dėlto šiurpo nuobeatodairiško jo elgesio su žmona ir dukra.

Ponia Azar mokė vaikus, todėl negalėjo daug laiko

praleisti su mumis, bet užsukdavo į raštinę, kada tik galėdama.Nustebau, vieną dieną sužinojusi, kad ponia Azar pati

kažkada buvo mokyklos direktorė. Tai buvo prieš revoliuciją. Prie naujosios valdžios kompetentingi profesionalai,turintys mokslinius laipsnius ir daugelio metų patirtį, bu

vo pažeminti ir pakeisti politiškai aktyvesniais administratoriais. Šie naujieji direktoriai paprastai būdavo jaunesniir mažesnio išsimokslinimo, tačiau karštesni religijos išpažinėjai, o dabartinei valdžiai tai tapo pirmaeilės reikšmėsdalyku.

—Chanum Šahyn dėl tos priežasties ir buvo parinkta, —pasakė man ponia Azar. —Ir ji, ir jos šeima labai

134



religingi. Reikia būti iš fanatiškos šeimos. Jie tikrina. Negali vien tik apsimetinėti, kai dirbi.

Chanum Šahyn buvo aiškiai antiamerikietiškų nuotai

kų. Bet, mūsų priverstiniam bendravimui tęsiantis, ji pamėgo mane, nepaisant mano tautybės.Vieną dieną po ramaus pokalbio su chanum Šahyn po

nia Azar pasakė man:—Mes iš tikrųjų norėtume ką nors gera jums padaryti.—Gerai, —atsakiau aš ir staiga surizikavau: —Leiskit

man tiktai pasinaudoti jūsų telefonu.Ponia Azar pasikalbėjo su chanum Šahyn. Direktorė

pakėlė galvą ir pliaukšterėjo liežuviu. Ne. Ji sumurmėjokeletą žodžių, kuriuos ponia Azar išvertė.

—Mes pažadėjom jūsų vyrui niekada neleisti jums išeitiiš šio pastato ar naudotis telefonu.

Dabar aš dar sykį suvokiau, kad šitos moterys įkliuvu-sios į spąstus lygiai kaip aš, pavaldžios vyrų pasaulio įstatymams, nepatenkintos, bet klusnios. Nužvelgiau visąkambarį ir susitikau su kiekvienos čia esančios moters akimis. Mačiau tiktai giliausią užuojautą.

8

Vieną neįprastai šiltą ir giedrąpopietę pačiame rudens viduryje, Mūdis, nors ir nenoriai,sutiko patenkinti Mahtobos prašymą nuvesti mus į parką.Reikėjo pėstiems nueiti tik keletą kvartalų, bet Mūdis burbėjo, kad tai esą per toli.

—Mes galėsim pabūti tiktai kelias minutes, —pasakė jis.

Jis turėjo galybę darbų, aš tą žinojau. Skaityti laikraščius. Klausytis radijo pliauškalų. Nusnūsti.

135



Kai mes pasiekėme sūpuokles ir šliuožynę parko gale,Mahtoba net cyptelėjo, pamačiusi šviesiaplaukę mergytę,gal kokių ketverių metukų, su šortais ir marškinėliais,

avinčią teniso batelius, lygiai tokius, kokius Mahtoba buvoatsivežusi iš Amerikos.Kiek tolėliau šone stovėjo pora ir stebėjo ją ant šliuožy-

nės. Motina buvo graži jauna moteris su šviesių plaukųsruogomis, išlindusiomis iš po rūsario. Vilkėjo impregnuotą trumpą šviesiai rudą paltą, sujuostą diržu, visai nepanašų į tuos, kuriuos dėvi iranietės.

—Ji amerikietė, —pasakiau Mūdžiui.—Ne, —suurzgė jis, —ji kalba vokiškai.Mahtoba pribėgo prie šliuožynės pažaisti su mergaite,

o aš, nepaisydama Mūdžio protestų, skubiai priėjau priemoters. Ji šnekučiavosi su vyriškiu iraniečiu, tačiau iš tiesų kalbėjo angliškai!

Prisistačiau, tuo tarpu Mūdis budriai stovėjo šaliamanęs.Ji buvo vardu Džudė. Irane gimęs jos vyras, dirbantis

statybos rangovu Niujorke, buvo Ūkęs ten, o Džudė savodu vaikus atvežė į Iraną aplankyti senelių. Jie buvo įpusė

ję savo dviejų savaičių atostogas. Kaip aš jai pavydėjau

lėktuvo bilieto, paso, išvykimo vizos! Bet nieko negalėjau jai pasakyti, kadangi šalimais tykojo Mūdis.Džudė supažindino mane su vyriškiu iraniečiu, savo

svainiu Ali. Kai tik Ali sužinojo, kad Mūdis gydytojas, užsiminė, jog pats stengiasi gauti vizą į Jungtines Valstijas širdies gydymui. Džudė pridūrė, kad kitą savaitę ji skrendan

ti į Frankfurtą ir ten Amerikos ambasadoje bandysiantigauti jam vizą. Juos domino iraniečio-amerikiečio gydyto jo patarimas. Staiga pajutęs savo reikšmingumą, Mūdisleido savo dėmesiui nukrypti nuo manęs į save.

Mergaitės nušoko nuo šliuožynės ir nutarė pažaisti antsūpynių, todėl mudvi su Džudė nuėjom įkandin. Atsidūrusitiek toli nuo Mūdžio, kad jis nebegalėjo išgirsti, aš negaišau.

136



—Aš čia belaisvė, —sušnibždėjau. —Privalot man padėti. Prašau jus, nueikit į Amerikos ambasadą Frankfurteir pasakykit jiems, kad aš čia. Jie turi kažką daryti, kad

man pagelbėtų.Mūdis ir Ali ėmė palengva eiti mūsų link, vis dar tebe-sišnekučiuodami. Džudė sugavo mano žvilgsnį, ir mes nuėjom pirma jų.

—Jis neleidžia man kalbėtis su žmonėmis, —pasakiau. —Aš čia įkalinta ir neturiu kontaktų su savo šeima.

—Kaip galiu padėti? —paklausė Džudė.Pagalvojau valandėlę.—Kalbėkimės apie tą „daktaro reikalą“, —pasiūliau. —

Tai paglostys jo savimeilę, jeigu jums pavyks jį nukreipti įkokią medicininę temą.

—Puiku, —pritarė Džudė. —Mes, šiaip ar taip, turimišrūpinti Ali medicininę vizą. Pažiūrėkim, gal mums pa

vyks įtraukti į tą reikalą jūsų vyrą.Atsigręžėm atgal į vyrus.—Ar gali jam padėti? —paklausiau Mūdį.—Taip, džiaugčiaus, galėdamas tą padaryti. —Pama

čiau, kad Mūdis pasijuto vėl daktaru, ko nebuvo daugelįmėnesių. —Parašysiu laišką, —pasisiūlė. —Žinau, su kuo

reikia užmegzti ryšį. Aš net turiu amerikietiškų firminiųblankų. —Ir valandėlę pagalvojo. —Bet man reikės rašomosios mašinėlės, —pridūrė.

—Aš galiu gauti, —pasakė Džudė.Mes pasikeitėm telefonų numeriais ir nutarėm netru

kus vėl susitikti parke. Trumpa kelionė pėsčiomis Ugi na

mų buvo džiugi. Mūdis buvo pakiUos nuotaikos. Vėl išaugusio jo prestižo poveikis apakino jį tiek, kad jis nebesuvo-kė ką tik privačiai kalbėjęs su amerikiete.

Džudė ilgai negaišo. Po dviejų dienųjį paskambino irpakvietė mudu su Mūdžiu susitikti parke. Puoselėjaumenką viltį, kad Mūdis leis mums eiti vienoms, bet jis jaubuvo susikūręs elgesio modelį. Atrodė, jog jis neįtaria jo

137



kios konspiracijos, tačiau buvo nutaręs neišleisti mūsų išakių.

Šį kartą parke su Džude buvo nedidelio ūgio barzdotas

iranietis, kokių trisdešimties metų. Ji pristatė jį mumskaip Rašydą, didelės medicininės klinikos direktorių. Mū-dis jautėsi laimingas, galėdamas vėl pradėti pokalbį medicininėmis temomis, ir užvertė vyriškį klausimais apie licencijos gavimo procedūras Irane. Tuo tarpu mudvi suDžude paėjome kiek tolėliau į priekį, kad galėtume pasikalbėti dviese.

—Nesirūpinkit, —pasakė Džudė. —Rašydas žino viskąapie jūsų situaciją. Jis bus atsargus, kalbėdamas su jūsųvyru. Mes tikėjomės pasikalbėti su jumis viena, bet jis sugebės jį užimti taip, kad mudvi galėtume pasikalbėti. —Jiįkišo man keletą pašto ženklų. —Jeigu pasieksit laiškų dėžutę, galėsit išsiųsti laiškus.

Tada ji paaiškino sekantį savo plano etapą. Už keliųdienų jos anyta ketino surengti iškilmingą atsisveikinimovakarienę Džudei ir jos vaikams, ir Džudė patvarkė taip,kad ir mes būtume pakviesti. Ji buvo pasiskolinusi rašomąją mašinėlę, kad aš galėčiau atspausdinti Mūdžio laiškądėl Ali. Ji tikėjosi, kad per vakarienės šurmulį aš galėsiu

pasikalbėti akis į akį su Rašydu, kadangi, kaip ji sakė: „Jispažįsta tuos, kurie išveda žmones per Turkiją“.Sekančios dvi dienos slinko labai lėtai, belaukiant iškil

mingos vakarienės ir progos daugiau sužinoti apie galimybę išsiveržti iš Irano. Ar jie lėktuvu išskraidina žmones?..Ar išveža? Kokie jų motyvai? Kodėl jie rizikuoja susilauk

ti griežtų bausmių, įvestų Ajatolos už bet kokį nusižengimąIslamo įstatymams? Ar tai daug kainuotų? Ar Mahtobai irman reikės mūsų pasų?

Dieve brangus, meldžiausi aš, padaryk taip, kad perpobūvį galėčiau pabūti viena su Rašydu.

Tuo tarpu pašto reikalams nusprendžiau pasinaudotiDžudės paslaugomis. Parašiau laiškus mamai, tėčiui, Džou

138



ir Džonui apie tai, kaip labai juos myliu ir kaip jų pasiilgstu, ir smulkiai nupasakojau dabartinį mūsų gyvenimą.Skaitydama juos pati, supratau, kokie jie slegiantys ir pil

ni nevilties. Jau ketinau sudraskyti, tačiau nutariau vistiek išsiųsti —jie atspindėjo mano nuotaiką.Parašiau dar vieną laišką savo broliui Džimui ir jo žmo

nai Robin, siūlydama planą. Paaiškinau, kad Mūdis susirūpinęs dėl pinigų. Mes čia išleidom labai daug, o jis ligišiol dar neturi darbo. Visas mūsų turtas Amerikoje. GalMūdžiui reikėjo tiktai preteksto grįžimui. Pasiūliau, kadDžimas paskambintų mums ir praneštų, jog tėčio būklėpablogėjusi ir kad mes turėtume grįžti namo „pasisvečiuoti“. Džimas galėtų pasakyti, kad šeima iš savo resursų surinko pinigų mūsų lėktuvo bilietams. Tai duotų Mūdžiui finansinę dingstį —nemokamą kelionę namo.

Pobūvis Džudės anytos namuose daug ką atskleidė. Vos

tik įžengę į namus, išgirdom garsią amerikietišką muzikąir pamatėm neįtikėtiną reginį —musulmonus šiitus šokantrokenrolą. Moterys buvo apsirengusios vakarietiškais drabužiais ir nė viena nesistengė dangstytųjų čadromis ar rū-sariais. Svečiai, to nenujausdami, tapo mano sąmokslodalyviais. Jie jautėsi taip pagerbti, turėdami daktarą ame

rikietį savo šventėje, kad Mūdį tučtuojau apsupo įdėmūsklausytojai. Jis mėgavosi jų pagarba, o tuo tarpu Džudė suMūdžio žinia nusivedė mane į miegamąjį, kad galėčiaumašinėle perrašyti laišką. Ten laukė Rašydas.

—Mano draugas gabens žmones į Turkiją, —pasakė jis. —Tai kainuoja trisdešimt tūkstančių dolerių.

—Man pinigai nesvarbu, —atsakiau. —Noriu tik vieno —ištrūkti iš čia su savo dukra. —Žinojau, kad mano šeima ir draugai galės ir kaip nors surinks pinigus, kiek jų prireiktų. —Kada galim išvykti? —susirūpinusi paklausiau.

—Šiuo metu jis Turkijoje, o netrukus orai subjurs. Nežinau, ar galėsit išvykti žiemą, kol sniegas nenutirpęs. Paskambinkit man po dviejų savaičių. Aš pasitikrinsiu.

139



Užkodavusi Rašydo telefono numerį įsirašiau į savo adresų knygelę.

Jis išėjo iš kambario, o mudvi su Džude pasilikom dar

ilgai po to, kai aš jau buvau parašiusi Mūdžio laišką. Nuolatos žvilgčiojau per petį, būgštaudama, kad gali įeiti Mū-dis, bet jis neatėjo.

Atidaviau Džudei laiškus, kuriuos buvau parašiusi, o jisutiko išsiųsti juos iš Frankfurto. Mes visą laiką kalbėjomėsapie Ameriką tuo metu, kai aš padėjau jai atlikti tą skaudžiai malonų darbą —susikrauti daiktus kitos dienos kelionei iš Irano. Nei aš, nei Džudė nežinojom, ką ji galėjo ir konegalėjo padaryti mano labui, taip pat nežinojom, ar Rašydo draugas galės Mahtobą ir mane nugabenti į Turkiją, bet

ji buvo pasiryžusi daryti viską, kas tik įmanoma.—Turiu ir kitų draugų, aš su jais susisieksiu, —žadė

jo ji-

Baigiantis vakarui, Mūdis buvo ekstazėje.—Rašydas pasiūlė man darbą klinikoje, —švytėdamas

pareiškė jis. —Man reiks pasitikrinti dėl licencijos.Jau buvo vėlu, kai mes atsisveikinom. Džudė ir aš išsi

skyrėm su ašaromis akyse, nežinodamos, ar dar kada susitiksim.

Amė Bozorg buvo įpratusi, kad penktadieniais visa šeima susirinktų jos namuose šventei, bet Mūdis tolydžio jautė vis mažiau prieraišumo savo seseriai ir todėl vieną savaitę pareiškė jai, kad mes penktadieniui turime kitokiųplanų.

Atsitiko taip, kad ketvirtadienio naktį Amė Bozorg mirtinai susirgo.—Mamytė miršta, —pranešė telefonu Zohrė Mū-

džiui. —Privalai atvažiuoti ir su ja praleisti paskutines minutes.

Įtardamas savo sesers klastą, bet vis dėlto susirūpinęsMūdis taksi skubiai nuvežė mus į jos namus. Zohrė ir Fe-

140



reštė ¡vedė mus į motinos miegamąjį, kur viduryje grindųtysojo Amė Bozorg, galvą tarsi turbanu apsivyniojusi skudurais ir apsiklosčiusi daugybe antklodžių. Prakaitas

žliaugte žliaugė jai per kaktą, ir ji šluostėsi jį delnais. Jiraitėsi iš skausmo, be paliovos kartodama farsi kalba:—Aš mirsiu. Aš mirsiu.Madžidas ir Rėza jau buvo atvykę, kiti giminaičiai dar

važiavo.Mūdis atidžiai apžiūrėjo seserį, tačiau nerado nieko

bloga. Jis pašnibždėjo man, jog greičiausiai prakaitas jąpila ne dėl karščiavimo, o dėl antklodžių, sukrautų ant jos.Tačiau ji vaitojo iš skausmo. Skundėsi, kad gelia visą kūną.

—Aš mirsiu, —dejavo.Zohrė ir Fereštė išvirė vištienos sultinio. Jos atnešė

sriubą į mirštančiosios kambarį, ir vienas paskui kitą šeimos nariai maldavo Amė Bozorg pasistiprinti. Jauniau

siam sūnui Madžidui pavyko šaukštą sultinio prinešti jaiprie lūpų, bet ji neprasižiojo ir atsisakė ryti.Galiausiai Mūdis įkalbino savo seserį praryti šaukštą

sriubos. Kai ji nurijo, visi kambaryje buvę žiūrovai vienubalsu džiaugsmingai šūktelėjo.

Budėjimas tęsėsi kiaurą naktį ir kitą dieną. Retkarčiais

Baba Hadži kyštelėdavo galvą į kambarį, tačiau didžiumąlaiko jis meldėsi ir skaitė Koraną.Juo ilgiau, tuo labiau Amė Bozorg apgaulė ėmė erzinti

Mūdį, Mahtobą ir mane. Mudvi su Mahtoba norėjom išvažiuoti, tačiau Mūdžio pagarba savo šeimai dar sykį užtemdė sveiką protą. Amė Bozorg išgulėjo savo mirties patale

visą penktadienio popietę, kai mes turėjom būti kitur.Paskui, už viską dėkodama Alachui, ji pakilo iš savoguolio ir pareiškė, jog tučtuojau leisis į maldininkų kelionęį šventąjį Mešedo miestą šalies šiaurės rytuose, kur buvoypatingai garbinamas masdžedas, garsėjantis savo gydomosiomis galiomis. Šeštadienį visas klanas palydėjo nepaprastai žvalią Amė Bozorg į aerouostą ir išsiuntė ją lėktu

141



vu, moteriškėms liejant sielvarto ašaras, o vyrams čiupinė- jant savo maldų vėrinius ir meldžiant stebuklo.

Mūdis dalyvavo žaidime, atlikdamas savo pareigas, bet

vos tik mes likome vieni, sumurmėjo man:—Visa tai tik jos galvoje.

Spalis virto lapkričiu. Šalti rytai nepakankamai apšildomame bute perspėjo, kad Teherano žiema bus tiek patžvarbi, kiek svilinanti buvo vasara. Atvykom į šitą šalį, beabejonės, nepasiruošę žiemai, ypač Mahtobai reikėjo šiltopaltuko. Mano nuostabai, Mūdis priešinosi pirkimui, ir ašsupratau, kad jis pradeda šiurpti dėl pinigų.

Planas su mano broliu Džimu nepavyko. Jis paskambino į Mamalio namus dviem savaitėm prabėgus nuo to laiko, kai aš Džudei įdaviau laiškus, ir laikėsi mano nurodymų. Paaiškino Mūdžiui, kad tėtis sunkiai sergąs ir kad šei

ma surinkusi pinigų mums parskraidinti namo.—Ar nori, kad mes atsiųstume bilietus? —paklausė jis. —Kokią datą pažymėti?

—Tai gudrybė! —suriko Mūdis į ragelį. —Ji negrįš namo. Aš jos neleisiu.

Trenkęs ragelį, išliejo savo apmaudą ant mano galvos.

Mes piktai ginčijomės dėl pinigų. Rašydo pasiūlytasdarbas klinikoje taip ir netapo tikrove. Įtariau, kad tai būtatiktai taraf.

Šiaip ar taip, Mūdžio licencijos klausimas tebebuvoneišspręstas, ir jis teigė, jog dėl mano kaltės jis negalįsdirbti.

—Turiu sėdėti namie ir saugoti tave, —pasakė jis, o jobambėjimas darėsi vis absurdiškesnis. —Man reikia auklės tau. Per tave negaliu laisvai išeiti iš namų. CŽV sekamane, nes tu esi kažką padariusi, kad taviškiai ieškotų tavęs ir Mahtobos.

—Kas tave verčia galvoti, kad maniškiai ieško manęs? —paklausiau.

142



Vietoj atsakymo jis įsistebeilijo j mane labai daug ką sakančiu žvilgsniu. Ką jis žino? —svarsčiau aš. Žinojau, jogambasada susirado jį dėl manęs, bet jis nenumanė, kad aš

tą žinau. 0 gal numanė?Žinojau, kad jis turi savo neišsprendžiamų klausimųsąrašą.

Svarbiausia —ar galima manimi pasitikėti? Kada jispatikės —jeigu išvis kada nors patikės, kad aš nemėginsiukokiu nors būdu pabėgti? Kada sumuš mane taip, kad ašpaklusčiau?

Mūdis man grasino ir gudrumu atviliojo į Iraną. Dabarnebežinojo, ką su manimi daryti.

—Noriu, kad parašytum laišką į Ameriką, —pareiškė jis. —Savo tėvams. Pasakyk, kad jie laivu atsiųstų čia visusmūsų daiktus.

Tokį laišką sukurpti buvo sunku, ypač kai man už nuga

ros stovėjo Mūdis, skaitydamas kiekvieną žodį. Bet aš sutikau su jo paliepimais, pasitikėdama, kad mano tėvai nevykdys Mūdžio reikalavimų.

Kai tai buvo padaryta, Mūdis pagaliau sutiko, kad eitume pirkti Mahtobai pelito. Naserinė ir Amiras lydės mus įparduotuves.

Žinodamas, kad Naserinė puikus šnipas ir prievaizdas,Mūdis nusprendė likti namie. Jis nušlepseno į miegamąjįmaloniam popiečio miegui. Pasiruošėme išvažiuot, betprieš mums išeinant pro duris suskambo telefonas.

—Čia tau, —suklususi pasakė Naserinė. —Ten angliškai kalbanti ponia.

Ji perdavė man ragelį ir stovėjo nesitraukdama, kol aškalbėjau.-Alio?—Čia Helen, —tarė balsas.Nustebau ir išsigandau, kad žmogus iš ambasados

skambina man čia, bet kaip įmanydama susitvardžiau,slėpdama savo baimę nuo Naserinės.

143



—Turiu su jumis pasikalbėti, —pasakė Helen.—Tikriausiai surinkot ne tą numerį, —atsakiau.Helen nepaisė paaiškinimo, suvokdama mano keblią si

tuaciją.—Nenorėjau skambinti jums į namus, —atsiprašė jinai. —Bet kai kas kreipėsi į mus dėl jūsų, ir aš noriu su jumis pasikalbėti. Paskambinkit ar užeikit, kai tik galėsit.

—Nežinau, ką jūs kalbat, —melavau. —Jūs tikriausiaisurinkot ne tą numerį.

Tą pačią akimirką, kai padėjau ragelį, Naserinė apsisuko ant vieno kulno, nužingsniavo į miegamąjį ir pažadinoMūdį iš jo popietinio snaudulio. Užsiutau ant jos, bet nespėjau nieko pasakyti, nes Mūdis užsipuolė mane.

—Kas skambino? —griežtai paklausė jis.—Nežinau, —pralemenau. —Kažkokia ponia. Nežinau,

kas ji.

—Tu žinai, kas ten buvo! —apimtas nevilties rėkė Mūdis. —Ir aš noriu žinoti, kas ten buvo!— Nežinau, —atsakiau kuo ramiau, bandydama užsto

ti Mahtobą, jeigu jis vėl griebtųsi smurto. Naserinė, toji pareiginga islamo šnipė, nusitempė Amirą tolyn į kampą.

—Noriu žinoti viską, ką ji pasakė, —reikalavo Mūdis.

—Kažkokia ponia paklausė: „Ar čia Betė?“ —„Taip“, —pasakiau, o ji paklausė: „Ar judvi su Mahtoba sveikos?“ Aš jai atsakiau: „Taip, sveikos“. Tuo ir baigėsi pokalbis. Musatjungė.

—Tu žinai, kas ten buvo, —neatlyžo Mūdis.—Ne, nežinau.

Pažadintas iš miego dar apdujęs, jis bandė susivokti,kas vyksta. Žinojo, kad ambasada bando susisiekti su manimi, bet nežinojo, kad ir aš tą žinau. Nusprendė patikėtimano nežinojimu, bet buvo akivaizdžiai sutrikęs, kad kažkas —greičiausiai kas nors iš ambasados —atsekė maneligi Mamalio namų.

—Saugok! —paliepė jis Naserinei ir tą patį vakarą pa

144



kartojo savo įspėjimą Mamaliui. —Kažkas jos ieško. Jiesuseks ją ir pagrobs tiesiai iš gatvės.

Telefono skambutis labai sustiprino mano vidinį nerimą

per sekančias kelias dienas. Kas galėjo būti taip svarbu,kad Helen skambino man į namus? Ji žinojo, kaip tai pavo jinga, turint galvoje Mūdžio charakterį, tačiau tai, ką ji turėjo pranešti, nusvėrė pavojų. Ištisą savaitę gyvenau tiktaispėliodama, kadangi po skambučio Mūdis pasidarė darbudresnis. Dabar būtinai jis arba Naserinė lydėdavo maneį turgavietę. Delsimas buvo kankinantis. Galbūt laisvės ratai jau sukosi, bet aš neturėjau galimybės tą sužinoti.

Pagaliau vieną laimingą popietę, kai Naserinė išėjo įsavo paskaitas universitete, Mūdis patingėjo lydėti manesu Mahtoba į turgų, ir leido mums eiti vienoms.

Aš nulėkiau į Hamido parduotuvę ir paskambinauHelen.

—Būkit atsargi, —perspėjo mane Helen. —Pas mus atėjo moterys, ieškodamos jūsų. Jos kalbėjosi su jūsų šeima irnori jus išsivežti. Bet būkit labai atsargi, kadangi jos nežino,ką kalba. —Opaskui pridūrė: —Prašom pasistengti kuogreičiau užeiti pas mane. Turim aptarti daugelį dalykų.

Šis pokalbis dar labiau mane pribloškė. Kas galėjo bū

ti šios dvi paslaptingos moterys? Ar Džudei pavyko suregzti kokį slaptą planą, kaip mane ir Mahtobą išsivežti išIrano? Ar aš galėjau pasitikėti tais žmonėmis? Ar jie iš tiesų pakankamai žino ir turi įtakos, kad galėtų padėti? Helen tuo netikėjo, todėl ir rizikavo užtraukti Mūdžio rūstybę, norėdama įspėti mane apie jų buvimą Teherane, ta

čiau aš tuo nebuvau tikra.Viskas atrodė taip neįtikėtina. Kodėl aš įvelta į tą sunarpliotą intrigą?

Keletui dienų praslinkus po mano pokalbio su Helen,vieną gruodžio rytą, kuris jau skelbė žvarbios žiemos pradžią, suskambo durų skambutis. Apačioje Esė atidarė duris ir pamatė aukštą liekną moterį, įsisupusią į juodą čad

145



rą, kuri norėjo pamatyti daktarą Mahmūdį. Esė pasiuntė ją j viršų, kur Mūdis ir aš pasitikom ją prie Mamalio butodurų. Nors ji buvo su čadra, supratau, kad tai ne iranietė,

bet tautybės atspėti negalėjau.—Noriu pasikalbėti su daktaru Mahmūdžiu, —pasakė ji.Mūdis pastūmė mane j šalį, atgal į butą. Jis išėjo į holą

laiptinės viršuje, o mane užrakino viduje. Priglaudusi ausį prie durų, ėmiau klausytis.

—Aš amerikietė, —pasakė moteriškė. —Turiu bėdą,sergu diabetu. Ar negalėtumėt man atlikti kraujo tyrimą?

Ji paaiškino esanti ištekėjusi už iraniečio iš Mešeto, topaties miesto, kur dabar buvo nuvykusi Amė Bozorg lankyti šventųjų vietų. Jos vyras išvykęs į karą su Iraku, todėl

ji laikinai gyvenanti su jo šeima Teherane.—Aš iš tikro sergu, —pasakė ji. —Vyro šeima nesu

pranta, kas tai per liga. Padėkite man.

—Negaliu dabar tučtuojau atlikti jums kraujo tyrimo, —atsakė Mūdis. Iš jo tono supratau, kad jis bando pasvertitūkstantį galimybių. Jis dar neturi licencijos verstis gydytojo praktika Irane, o čia štai pacientė, kiuriai reikia jo pagalbos. Jis nedirba, jam praverstų ir vienut vieno paciento pinigai. Kažkokia nepažįstama moteris bandė susisiek

ti su manimi pereitą savaitę; čia vėl svetima moteriškė prie jo durų.—Jums teks ateiti rytoj rytą devintą valandą, —pasakė

jis galiausiai. —Ateikite nevalgiusi.—Devintą negalėsiu, kadangi turiu Korano nagrinėjimo

pamoką, —pasakė ji.

Mano ausims istorija kitapus durų pasirodė akivaizdžiai melaginga. Jeigu ji Teherane tik laikinai —vienammėnesiui, kaip sakė, —kodėl ji čia pradėjo lankyti Koranonagrinėjimo pamokas? Jeigu ji tikrai serga diabetu, kodėlnesilaiko savo gydytojo nurodymų?

—Duokit man savo telefono numerį, —pasiūlė Mūdis. —Aš jums paskambinsiu, ir mes sutarsim dėl laiko.

146



—Negaliu, —atsakė moteris. —Mano vyro šeima nežino, kad aš nuėjau pas gydytoją amerikietį. Aš tikrai įkilusiu į bėdą.

—Kaip jūs čia atvykot? —šiurkščiai paklausė Mūdis.—Telefono taksi. Laukia manęs gatvėje.Aš susigūžiau. Nenorėjau, kad Mūdis suprastų, jog mo

teris amerikietė gali išmokti orientuotis Teherane.Jai išėjus, Mūdis visą popietę buvo susimąstęs. Jis pa

skambino Amė Bozorg į viešbutį Mešede, norėdamas išaiškinti, ar ji kam nors nepapasakojusi, kad jos brolis

Amerikos gydytojas; ji nepasakojusi.Tą vakarą, nekvaršindamas sau galvos, ar aš girdžiu,ar ne, Mūdis tą keistą istoriją papasakojo Mamaliui ir Na-serinei, smulkiai aptardamas savo įtarimų priežastis.

—Žinau, po drabužiais ji turėjo paslėptą mikrofoną, —pasakė Mūdis. —Žinau, kad ji iš CŽV.

Ar tai buvo įmanoma? Ar galėjo moteris būti CŽVagente?

Kaip į kampą įvarytas gyvulys, kuriam rūpėjo tik viena —mano ir mano dukters laisvė, aš nugrimzdau į nuolatinius savo svarstymus, mintyse tolydžio sverdama kiekvieno įvykio, kiekvieno pokalbio prasmę. Kurį laiką pagal

vojusi, ėmiau abejoti Mūdžio teiginiais. Moteriškėspretekstas atrodė mėgėjiškas, ir kodėl CŽV turėtų rūpėtiištraukti Mahtobą ir mane iš Irano. Ar CŽV tokia įtakingair galinga, kokios sklido apie ją legendos? Man atrodė neįtikėtina, kad amerikiečių agentai galėtų tiek daug atliktiIrane. Pačių ajatolų agentų, kareivių, policijos ir pasdar

knibždėjo visur. Kaip dauguma saugiai gyvenančių amerikiečių, aš pervertinau savo vyriausybės galią svetimos šalies fanatizmo akivaizdoje.

Galvojau, jog greičiausiai Džudė arba parduotuvės savininkas Hamidas bus informavę šią moterį apie mano sunkią būklę. Nebuvo kaip tuo įsitikinti; man liko tik laukti iržiūrėti, kas bus toliau.

147



Netikrumas kėlė įtampą, bet ir jaudino. Pirmą kartą pamačiau, kaip ima veikti mano plačiai išvystyta strategija.Darysiu visa, ką galiu, kalbėsiu su kiekvienu, kuriuo galiupasitikėti, ir anksčiau ar vėliau surasiu tuos žmones, kuriepajėgs man padėti. Žinojau, kad visą tą laiką turėsiu labaistengtis išlaikyti pusiausvyrą ir nesukelti Mūdžio įtarumo.

Vieną dieną, išėjusi apsipirkti į turgų, įsmukau į Hami-do parduotuvę paskambinti Rašydui, Džudės draugui, kuris buvo žadėjęs suvesti mane su žmogumi, slapčia gabenančiu bėglius į Turkiją.

—Jis neima vaikų, —pasakė Rašydas.—Labai prašau, leiskit man su juo pasikalbėti, —maldavau. —Aš galiu nešti Mahtobą. Tai ne kliūtis.

—Ne. Jis sakė neimsiąs net jūsų vienos, moteriškės.Reikia keliauti pėsčiomis keturias dienas per kalnus. Jokiubūdu neįmanoma su vaiku.

—Aš tikrai stipri, —pasakiau, pusiau įtikėjusi savo melagyste. —Aš geros formos. Gabu nešti ją visą kelią, čia nekliūtis. Bent leiskit man pasikalbėti su tuo žmogumi.

—Dabar nebūtų jokios prasmės. Kalnuose sniegas. Jūsnegalit pereiti į Turkiją žiemą.

Gruodžiui baigiantis, Mūdis liepė man nekreipti dėme

sio į artėjančias Kalėdų šventes. Jis neįeisiąs pirkti dovanųMahtobai arba kaip nors kitaip švęsti. Niekas tarp mūsųpažįstamų Irane nepripažino šios krikščionių šventės.

Žiema užgriuvo Teheraną iš netolimų kalnų. Žvarbūsvėjai sūkuriuodami sunešė sniego pusnis. Apledėjusiosegatvėse padaugėjo avarijų, kurios trikdė nesiliaujantį eis

mą, tačiau neapmaldė maniakiškų vairuotojų temperamento.Mūdis peršalo. Vieną rytą jis pabudo lydėti mus į mo

kyklą, tačiau ropšdamasis iš lovos ėmė vaitoti.—Tu karščiuoji, —pasakiau, palietusi jam kaktą.—Šalta... —skundėsi jis. —Mums reiktų žieminių pal

tų. Tavo tėvai turėtų susiprasti ir juos atsiųsti.

148



Nekreipiau dėmesio į tą juokingą egoistišką skundą,kadangi nenorėjau pradėti vaido tokj rytą, kai mačiau, kadviskas krypsta naudinga man linkme. Šukuodama Mahto-

bai plaukus, pasakiau, stengdamasi, kad mano žodžiaiskambėtų labai dalykiškai:—Nieko baisaus, mes pačios nueisime į mokyklą.Mūdis jautėsi taip blogai, kad net nebeįtarinėjo, tačiau

jam atrodė, kad aš nesusidorosiu su ta užduotimi.—Tu nemokėsi susistabdyti taksi, —pasakė ji.—Mokėsiu. Mačiau tave tai darant kiekvieną dieną.Pažadėjau, kad pėsčios nueisim ligi Šarjati gatvės ir aš

sušuksiu:„Seda Zafar!', tai reiškia, kad mums reikia taksi, važiuojančio Zafar gatvės kryptimi.

—Tau reikės būti atkakliai, —pasakė Mūdis.—Aš ir esu atkakli.—Gerai, —sutiko jis ir pasivertė toliau miegoti.

Ryto žvarbis gnaibė veidus, bet aš nieko nepaisiau. Ilgokai sugaišau, kol pavyko sustabdyti taksi. Pagaliau, rizikuodama gyvybe, žengiau priešais vieną atvažiuojantį, tačiau pajutau pasitenkinimą: taip, aš sugebu orientuotis Teherane, o tai buvo žingsnis pirmyn į galutinį kelią išmiesto ir iš šalies.

Taksi, prisikimšęs keleivių, laviravo tarp automobilių,kartais nerdamas į priekį visu greičiu, kartais su žviegs-mais sustodamas, o vairuotojas, tokiomis akimirkomis užgulęs signalą, plūsdavo savo brolius islamo išpažinėjus vadindamas juos ssay, pažodžiui verčiant „šunimis“.

Į mokyklą atvykau laiku ir be jokių incidentų. Bet po ke

turių valandų, kai leidomės į kelionę atgal, ir aš stovėjaupriešais mokyklą, mėgindama sustabdyti oranžinį taksi,baltas „Pakonas“ (paprastas Irano gamybos automobilis),kuriame sėdėjo keturios moterys juodomis čadromis, palengva pračiuožė pro mane iš dešinės. Labai nustebau, kaimoteriškė priekinėje keleivio sėdynėje nuleido langą ir suriko man kažką farsi kalba.

149



Gal ji klausia kelio? —pamaniau.Automobilis privažiavo prie šaligatvio krašto netoli mū

sų. Visos keturios moterys išsiropštė ir pasileido atgal prie

mūsų. Prilaikydamos savo čadras po kaklais, jos vienubalsu ėmė klykti ant manęs.Negalėjau įsivaizduoti, kuo taip suerzinau tas moteris,

kol Mahtoba man paaiškino:—Pasitaisyk savo rūsarį.Palietusi ranka skarą, pajutau, kad išlindę keli už

draustieji plaukai, todėl timptelėjau savo rūsarį žemyn antkaktos.

Taip pat staigiai, kaip buvo atvažiavusios, keturios nepažįstamosios sulindo atgal į „Pakoną“ ir nuvažiavo. Sustabdžiau oranžinį taksi, ir mudvi su Mahtoba parvažiavom namo. Mūdis didžiavosi manimi, kad aš įveikiau kelionės sunkumus, o aš tylomis džiaugiausi nugalėjusi

didžiausią kliūtį, bet mes abu buvom suglumę dėl tų keturių moteriškių baltame „Pakone“.

Kitą dieną ponia Azar įminė mįslę.—Mačiau, kad vakar jūs turėjot nemalonumų, —pasa

kė ji. —Mačiau, kaip po pamokų, kai stabdėte taksi, prie jūsų privažiavo tos moterys. Buvau beskubanti jums į pa

galbą, bet jos nuvažiavo.—Kas jos?—Pasdar. Jos buvo moterys pasdar.Nors čia buvo lygybė. Speciali moterų policija turėjo

tiek pat galios priversti moteris laikytis nustatytos aprangos kaip ir policininkai vyrai.

1984 metų gruodžio 25-oji buvo pati sunkiausia manogyvenime diena. Ta diena niekuo neišsiskyrė iš kitų, ir dėlto aš sielvartavau. Negalėjau Mahtobai suteikti jokio Kalėdų džiaugsmo ir šiomis aplinkybėmis nenorėjau net mėginti, kad ji dar labiau nepradėtų ilgėtis namų. Tą dienąmano mintys tolydžio grįždavo namo į Mičiganą, pas

150



Džou, Džoną ir tėvus. Mūdis neleido man paskambinti jiems ir palinkėti linksmų Kalėdų. Buvo prabėgę daug savaičių nuo tos dienos, kai aš pasikalbėjau su Helen amba

sadoje ir ji perspėjo mane apie tas paslaptingas moteriškes, kurios ieškojo manęs. Neturėjau jokios žinios apie savo tėvo būklę, jokios žinios apie savo sūnus.

Teheranas oficialiai visai nepripažino šios šventės, irMahtoba kaip visada turėjo eiti į mokyklą. Mūdis, vis daršniurkščiodamas dėl savo peršalimo, pasakė, kad aš esantibloga žmona, kadangi būnu mokykloje su Mahtoba.

—Tau derėtų grįžti namo ir išvirti man vištienos sultinio, —pasakė jis.

—Ji nepasiliks viena mokykloje, —atšoviau aš. —Tu tąžinai. Naserinė išvirs tau sultinio.

Mūdis išvertė akis. Abu žinojom, kad Naserinė niekamtikusi virėja.

Tikiuosi, kad jos sultinys jį nugalabys, —pagalvojausau. Arba karštis. Aš iš tiesų meldžiausi: Dieve, prašau Tave, leisk jam pakliūti į kokią avariją. Leisk bombai jį sudraskyti. Leisk jam patirti širdies smūgį. Žinojau, kad nedora šitaip galvoti, bet tokios mintys nuolat lįsdavo į galvą.

Mokykloje tą dieną mokytojos ir raštinės personalas

stengėsi kaip įmanydamos truputį mane pralinksminti.—Linksmų Kalėdų, —pasveikino ponia Azar ir įteikėman paketą.

Išvyniojusi radau gražiai iliustruotą Omaro ChajamoRubajatų leidinį anglų, prancūzų ir persų kalbomis išspausdintais tekstais.

Chanum Šahyn buvo tokia karšta musulmonė, kad ašnemaniau, jog ji Kalėdas laikytų kokia ypatinga diena.Tačiau ji padovanojo man komplektą islamiškų informacinių knygų, kuriose buvo detaliai išvardytos visos taisyklės ir nuostatai, apie maldas, šventes ir kitus ritualus. Labiausiai mane sudominusi knyga buvo į anglų kalbą išversta Irano konstitucija. Aš stropiai studijavau ją tą rytą

151



ir per daugelį kitų dienų, ypač ieškodama vietų apie moterų teises.

Viename skyriuje buvo nagrinėjami santuokos klausi

mai. Atrodo, kad moteris iranietė, konfliktuojanti su savovyru, gali savo bylą perduoti atitinkamos ministerijos atitinkamam skyriui. Namai bus patikrinti ir bus pasikalbėta su abiem —ir vyru, ir žmona. Abu turės paklusti arbitro, be abejo, iraniečio, sprendimui. Tokią strategiją aš atmečiau.

Skyrius apie pinigus ir nuosavybę buvo aiškus. Vyruipriklauso viskas, žmonai —nieko. Į nuosavybę įskaitomi irvaikai. Skyrybų atveju vaikai lieka gyventi su tėvu.

Konstitucija siekė diktuoti visus esminius dalykus individo gyvenime, net pačius asmeniškiausius moters reikalus. Pavyzdžiui, buvo laikoma nusikaltimu, jei moteris sau-gojasi nėštumo, jeigu to nenori vyras. Aš tą jau žinojau. Iš

teisybės, kaip Mūdis man sakė, tai buvo laikoma mirtinunusikaltimu.Perskaičiusi tai, pajutau, kaip mane pagavo baimė. Li

gi šiol jau buvau sulaužiusi daugelį Irano įstatymų ir be jokios abejonės, toliau tą darysiu. Bet nerimą kėlė tai, jog,Mūdžiui nenutuokiant, naudodamasi kontraceptine spira

le, rizikuoju savo gyvybe. Ar jie iš tiesų nubaustų mirtimimoterį už nėštumų reguliavimą? Žinojau atsakymą. Šioješalyje vyrai galėjo moteriai daryti ir darys bet ką.

Kita konstitucijos pastraipa buvo dar siaubingesnė. Jo je buvo aiškinama, kad, mirus vyrui, vaikai tampa ne jonašlės, o jos vyro giminės nuosavybe. Jeigu Mūdis numir

tų, Mahtoba nepriklausytų man. Greičiausiai ji patektų įartimiausios gyvos Mūdžio giminaitės Amė Bozorg globą!Aš lioviausi prašyti dievą Mūdžio mirties.

Niekur visoje Irano konstitucijoje nebuvo net užuominos apie kokį įstatymą, politinę ar visuomeninę programą,kuri suteiktų man nors krislelį vilties. Knyga patvirtino tai,ką aš intuityviai jau žinojau. Be Mūdžio sutikimo nebuvo

152



jokio teisėto būdo Mahtobai ir man kartu išvykti iš šalies.Buvo keletas nenumatytų atvejų, tokių kaip skyrybos arbaMūdžio mirtis, kurios galėtų tapti mano ištrėmimo prie

žastimi, tačiau Mahtobą prarasčiau amžiams.Aš greičiau numirsiu, negu leisiu, kad tai įvyktų. Atvažiavau į Iraną drauge su savo dukra, kad išvengčiau šitoslabai realios ir šiurpinančios galimybės palikti čia Mahtobą visam laikui. Tylomis pakartojau savo priesaiką. Aš ištruksiu. Abi ištrūksim. Kaip nors. Kada nors.

Mano nuotaika truputį pasitaisė artėjant NaujiesiemsMetams. Nebesėdėdama kiaurą dieną Mamalio bute, susiradau draugių mokykloje.

Noriai anglų kalbos besimokančios moterys buvo dėkingos man, o aš savo ruožtu supratau, kad kiekvienasmano išmoktas farsi kalbos žodis gali man padėti orien

tuotis Teherane ir rasti kelią iš jo. Jaučiau, kad 1985-ji bustie metai, kai Mahtoba ir aš grįšim namo, iš teisybės daugiau aš apie nieką ir negalvojau.

Mūdis liko toks pat nenuspėjamas kaip ir visada, kartais šiltas ir linksmas, kartais šiurkštus ir grėsmingas, tačiau jis bent buvo patenkintas mūsų gyvenimo sąlygomis

ir nebekalbėjo apie grįžimą pas Amė Bozorg. Kaip ir tikė jausi, jis dar labiau sutingo. Netrukus jis pastoviai leisdavo mums vienoms važiuoti į mokyklą ir nebesivargindavopasiimti mus per pietus. Jeigu grįždavom namo pagaltvarkaraštį, jis būdavo patenkintas. Atsirado daugiau galimybių judėti, ir mano viltys sustiprėjo.

Chanum Šahyn taip pat atkreipė dėmesį į tą faktą, kadMūdis dabar retai pasirodydavo mokykloje. Vieną dienąper ponią Azar ji diskretiškai pasikalbėjo su manimi.

—Mes pažadėjom jūsų vyrui neleisti jums naudotis telefonu ir išeiti iš šio pastato, —pasakė ji. —Ir mes privalom tesėti šiuos pažadus. Tačiau, —toliau kalbėjo ji, —ne-pažadėjom pranešti jam, jeigu jūs vėlai ateitumėt į mokyk

153



lą. Mes nepranešimjam, jei jūs vėluosit. Nesakykit mums,kur einat, kadangi jeigu jis paklaustų, turėtume pasakyti.Bet jeigu mes nežinom, mums nereikia sakyti.

9

.Wūdis, dar nepasveikęs nuo sa

vo persišaldymo, kas dieną vis labiau sutingdamas, menkiau saugojo mus. Matyt, buvo tikras, kad iranietės mokytojos sergės mane, gerbdamos jo norus, ir nieko neįtarė.

Vieną dieną pavėlavau į mokyklą tik keliom minutėmvien tam, kad patikrinčiau mokytojų reakciją. Nieko neįvyko: chanum Šahyn tesėjo savo žodį. Aš išnaudojau laiką

paskambinti Helen į ambasadą, ir ji dar sykį perspėjo mane dėl tų dviejų paslaptingų moterų, kurios atrodė linkusios man padėti. Pasakė turinti asmeniškai su manimi pasimatyti, tačiau aš dvejojau, ar man leistis į tą ilgą rizikingą kelionę. Nenumatytas automobilių kamštis galėjo būtitinkama neišvengiamo sugaišimo priežastimi.

Tačiau būtinybė veikti darėsi vis akivaizdesnė. Visų pirma, man nerimą sukėlė Mahtobos žaidimai su Marjama.Mergytės mėgdavo išdėlioti savo lėles ir indus ir žaisti namus. Joms buvo smagu mėgdžioti namų šeimininkių ruošą. Staiga Marjama pasakydavo farsi kalba: „Vyras ateina“, ir abi skubiai įsisupdavo į savo čadras.

Todėl vieną rytą aš pasiryžau. Mudvi su Mahtoba išėjom į mokyklą Šarjati gatvės kryptimi, kur paprastai susi-stabdydavom oranžinį taksi. Keletą kartų žvilgterėjau atgal, norėdama įsitikinti, ar Mūdis, arba kas nors kitas, nestebi mūsų.

—Mahtoba, —pasakiau, —mes šįryt važiuojam į ambasadą. Nesakyk tėčiui.

154



—Čaš, — atsakė Mahtoba, nesąmoningai pavartodamafarsi kalbos žodį, reiškiantį „taip“, ir tuo sustiprindamamano ryžtą.

Mahtoba daugiau nei bet kada norėjo ištrūkti iš Irano,tačiau kiekvieną dieną ji įsisavindavo Irano kultūros nuotrupas ir gabalėlius.

Žinojau, kad ilgainiui Mahtoba asimiliuosis, net priešsavo valią.

Mes radom įstaigą, iš kur galėjom telefonu išsikviestitaksi, ir aš paaiškinau vairuotojui, kad nuvežtų mus į Šveicarijos ambasados JAV reikalų skyrių. Mahtoba padėjo išversti. Po kankinamai ilgo važiavimo per miestą turėjomevargo, kol gavome leidimus ir buvome apieškotos, o tadapagabau patekom į Helen kabinetą.

Paskubomis ryte prarijau Džou, Džono, mamos ir tėčiolaiškus. Ypač skaudus man buvo Džono laiškas. „Prašau

tave, saugok Mahtobą ir visada būk šaba jos“, —rašė jis.—Reikalai pajudėjo, —pasakė Helen. —Bent šiek tiek.Valstybės Departamentas žino, kur jūs, ir daro viską, kągab.

Tai nėra daug, —pagalvojau.—Viena amerikietė dėl jūsų susisiekė su Amerikos am

basada Frankfurte, —toliau kalbėjo Helen.Džudė!—Jie daro visa, ką gab.Tai kodėl mudvi su Mahtoba vis dar čia? —norėjau su

rikti.—Viena, ką mes galim padaryti, tai išrūpinti jums naujus

Amerikos pasus, —pasakė Helen. —Jie bus išduoti per JAVambasadą Šveicarijoje. Žinoma, juose nebus atitinkamų vizų,bet gal kada nors jie pravers. Mes laikysim juos čia.

Praleidom pusvalandį, tvarkydamos naujiesiems pasams reikabngus popierius.

—Dabar turiu su jumis pasikalbėti apie tas dvi moteriškes, kurios čia atėjo pasiteirauti apie jus, —pasakė He-

155



len. —Jos kalbėjosi su jūsų šeima Amerikoje. Bet būkit atsargi. Jos nežino, ką kalba. Neklausykite jų, antraip turėsit daug bėdų.

Kalba ėjo apie dvi amerikietes, ištekėjusias už iraniečių. Viena, vardu Triš, buvo aviacijos piloto žmona. Antro ji, Siuzana, buvo ištekėjusi už aukšto valstybės tarnautojo.Abi galėjo visai nevaržomos keliauti po šalį ir išvykti iš Irano kada tik panorėjusios, bet jos suprato mano sunkiąbūklę ir norėjo padėti.

—Kaip gabu susisiekti su jomis? —paklausiau.Helen susiraukė, nepatenkinta, kad aš noriu pasinau

doti šia galimybe, tačiau aš jaučiausi vis labiau nusivylusioficiabomis instancijomis, ir ji pamatė susirūpinimą ir neviltį mano veide.

—Eime drauge, —pasakė ji.Ji nuvedė Mahtobą ir mane į savo viršininko, kažkokio

pono Vinkopo, ambasados vicekonsulo, kabinetą.—Verčiau nesusidėkit su šitomis moteriškėmis, —patarė jis man. —Jos kuoktelėjusios. Nežino, ką daro. Pasakėmums, kad vienas jų planų —pagrobti jus gatvėje ir išvežtiiš šabes, tačiau jos nežino, kaip tą padaryti. Kalba taip, lygčia būtų koks kino filmas. Šitaip nieko neišeis.

Mano gyvenimas buvo sudėtingesnis negu nuotykių filmas. Bet kas galėjo atsitikti. Kodėl aš neturėčiau bent pasikalbėti su tomis moteriškėmis? Tada man dingtelėjo kitamintis.

—Ojeigu vykčiau per Turkiją? —pasakiau, prisiminusi Rašydo draugą, kuris slapčia pervesdavo žmones per

kalnus.—Ne! —griežtai pasakė ponas Vinkopas. —Tai labaipavojinga. Yra žmonių, kurie pažada pervesti per sieną.Jie paima pinigus, nuveža bgi sienos, išprievartauja, nužudo arba perduoda valdžiai. Šitas kebas jums netinka,kadangi rizikuotumėt savo dukros gyvybe. Tai pernelygpavojinga.

156



Mahtobos akys iš baimės išsiplėtė, man daužėsi širdis.Ligi šiol Mahtoba nesuvokė, kad grįžimas į Ameriką galisietis su fiziniu pavojum. Ji susirangė man ant kebų.

Helen papasakojo dar vieną istoriją. Visai neseniai viena iranietė bandė šitokiu būdu pabėgti drauge su savodukra, užmokėjusi kontrabandininkams, kad jie pervestų

ją per sieną. Kontrabandininkai atvedė jas prie pat Turki jos sienos ir paprasčiausiai paliko vienas kalnuose. Duktėmirė nuo bado ir šalčio. Motina galiausiai priėjo kaimelį,praradusi nuovoką ir beveik mirštanti. Visi dantys jai buvo išbyrėję.

—Iš visų kelių išvažiuoti, —pasakė Helen, —Turkijapats pavojingiausias. —Ji pasiūlė: —Išsiskirkite. Galėčiaunuvesti jus į Jungtines Tautas ir išrūpinti jums skyrybasbei leidimą išvykti humanitariniu pagrindu. Tada jums būtų leista grįžti į Ameriką.

—Tik su dukra! —griežtai pasakiau aš.—Jūs beprotė, —pasakė ji. Ir Mahtobai girdint pridū

rė: —Kodėl jums neišvažiavus ir nepalikus jos? Išvykit iššitos šalies. Paprasčiausiai užmirškit ją.

Netikėjau savo ausimis, kad Helen gali būti tokia žiauri ir taip kalbėti Mahtobai girdint. Matyt, ji nesuprato mo

tinos ir vaiko ryšio gilumo.—Mamyte, tu nevažiuosi be manęs į Ameriką! —surikoMahtoba.

Priglaudžiau ją prie krūtinės ir užtikrinau, kad niekadaniekada jos nepaliksiu. Ta akimirka sustiprino mano ryžtą veikti —dabar!

—Noriu susisiekti su tom dviem moteriškėm! —pasakiau ryžtingai.Helen išvertė akis, o ponas Vinkopas nervingai kostelė

jo. Aš negalėjau pati patikėti savo žodžiais, negalėjau patikėti, kad esu taip įpainiota į intrigą.

Keletą akimirkų niekas nekalbėjo. Pamatęs, kad aš nepalenkiama, ponas Vinkopas atsidusęs pasakė:

157



—Mūsų pareiga jus informuoti, bet aš nuoširdžiai patariu jums nesusidėti su jomis.

—Išnaudosiu kiekvieną progą, kokia tik pasitaikys, —

pasakiau aš. —Išmėginsiu kiekvieną galimybę.Jis davė man Triš telefono numerį, ir aš tuojau pat jaipaskambinau.

—Kalbu iš vicekonsulo kabineto ambasadoje, —pasakiau.

Triš labai nudžiugo, išgirdusi mane.—Ką tik vakar vakare kalbėjau su jūsų motina! —pasa

kė ji. —Mes kalbamės kiekvieną dieną. Ji visą laiką verkiair yra iš tikrųjų nusiminusi. Nori, kad mes imtumėmės kokių nors priemonių, ir mes prižadėjome daryti viską, kągalim. Mes laukėm, bandėm susisiekti su jumis. Kaip galėtume susitikti?

Aptarėme detales. Rytoj aš pasakysiu Mūdžiui, kad po

pamokų turiu eiti j turgų, todėl mes grįšim truputį vėliaunegu paprastai. Jeigu jis nieko neįtars, paskambinsiu Trišir patvirtinsiu mūsų susitarimą. Mudvi su Mahtoba būsimprie užpakalinių Karošo parko vartų penkiolika minučiųpo dvyliktos. Triš ir Siuzana atvažiuos baltu „Pakonu“.

—Gerai! —pasakė Triš. —Būsim ten.

Jos entuziazmas pakėlė man nuotaiką, bet kartu ir neramino. Kas jai iš to? Ar jai reikia pinigų, ar tiktai įdomausnuotykio? Buvau tikra, kad jos motyvais galiu pasitikėti,tačiau ką ji gali? Kita vertus, iš jos tryško optimizmas, oman kaip tik dabar nors trupučio jo reikėjo. Laukiau susitikimo ir svarsčiau, kas iš to išeis.

Kai padėjau ragelį, Helen grąžė rankas.—0 jeigu rytoj išsikeptume vakarienei picą? —pasiū

liau.—Puiku! —sutartinai atsakė Mūdis, Mamalis ir Naseri-

nė, nė vienas iš jų neįtardamas gudriai paspęstų mano žabangų.

158



Praleidau neramią naktį. Klausimai zujo galvoje, neleisdami miegoti. Ar aš protingai elgiuosi? Ar turėčiau paisyti ambasados tarnautojų patarimų, ar veržtis į laisvę vi

sur, kur tik įmanoma? Ar aš stumiu Mahtobą į pavojų? Arturiu tokią teisę? Kas bus, jeigu mus sučiups? Ar jie sugrąžins mane Mūdžiui —ar dar blogiau —deportuos mane iratiduos Mahtobą tam, ką jie laiko tikruoju jos savininku,

jos tėvui? Tai buvo baisiausias košmaras iš visų. Neturėjaunė mažiausio noro grįžti į Ameriką viena...

Beveik nesistengiau mintyse pasverti rizikos galimybių.Prieš aušrą, kai Mūdis atsikėlė melstis, aš dar nemiegojau,vis dar neapsisprendusi. Įsiropštęs atgal į lovą, jis prigludo prie manęs, ieškodamas šilumos žvarbų žiemos rytą.Apsimesdama mieganti, aš staigiai apsisprendžiau. Turiupabėgti nuo šito šlykštaus vyriškio!

Po dviejų valandų, kai Mūdis gulėjo susirietęs lovoje,

mudvi su Mahtoba jau ruošėmės į mokyklą.—Šiandien truputį pavėluosiu, —pasakiau lyg niekurnieko. —Turėsiu užsukti į Pol Picos parduotuvę sūrio.

—Mmm, —sumykė Mūdis.Aš tai palaikiau pritarimu.Kai vidurdienį priešmokyklinėse klasėse baigėsi pamo

kos, Mahtoba buvo pasiruošusi ir tokia pat susijaudinusi,kaip ir aš, tik gal geriau sugebėjo tą paslėpti. Mes susiga-vom teiksi ir nuskubėjom į Karošo parką, kur radom telefoną automatą.

—Mes čia, —pranešiau Triš.—Būsim ten po penkių minučių.

Baltas Pakonas sustojo, kaip ir buvo žadėta, atvežęs dvimoteris ir keletą bliaunančių vaikų. Viena moteriškė iššoko iš priekinės keleivio sėdynės, stvėrė mane už alkūnės irėmė tempti prie automobilio.

—Eikit čia, —pasakė ji. —Jūs važiuosit su mumis.Aš ištraukiau ranką.—Mes turim pasikalbėti, —pasakiau. —Kas čia dedasi?

159



—Mes tiek savaičių ieškojom jūsų, —paaiškino moteris. —Ir mes paprasčiausiai pasiimam jus.

Ji vėl ėmė tempti mane už alkūnės, o antrąja ranka jau

ruošėsi čiupti Mahtobą.Mahtoba išsigandusi atšoko ir šaižiai sukliko.—Tuojau pat važiuokit su mumis! —pasakė moteriš

kė. —Neleisim jums rinktis. Arba tučtuojau važiuojat sumumis, arba mes jums nepadėsim.

—Klausykit, —pasakiau. —Aš netgi nepažįstu jūsų. Pasakykit ką nors, kaip sužinojot apie mane. Koks jūsų planas?

Moteriškė kalbėjo greitai, stengdamasi apmaldyti Mah-tobos išgąstį. Kalbėdama ji nervingai žvalgėsi apbnkui, tikėdamasi, kad toji scena neatkreips policijos ar pasdar dėmesio.

—Aš Triš. Džudė mums papasakojo apie jus. Mes kiek

vieną dieną kalbamės su ja. Kiekvieną dieną kalbamės su jūsų namiškiais. Ir žinom, kaip jus išvežti iš šios šalies.

—Kaip? —paklausiau.—Nuvešim jus į vieną butą. Gal jūs slapstysitės mėnesį,

gal kebas dienas, valandas, nežinau. Bet paskui mes išve-šim jus iš šios šabes.

Vairuotoja išbpo iš automobibo, norėdama sužinoti, kodėl gaištama. Atpažinau ją —tai buvo ta pati „diabetike“,kuri buvo atėjusi pas Mūdį. Triš pristatė ją kaip Siuzaną.

—Gerai, išdėstykit man savo planą, —pasakiau. —Ašsutinku.

—Mes viską apgalvojom, —užtikrino mane Triš. —Bet

nenorim jums pasakoti.Mane užgriuvo galybė klausimų, ir aš nutariau nesėsti įautomobilį su šitomis nepažįstamomis jaudriomis moteriškėmis, kol nesulauksiu atsakymų į kai kuriuos klausimus.

—Grįžkit namo ir apgalvokite savo planą, —pasakiau. —Aš vėl susitiksiu su jumis, o kai planas bus paruoštas, važiuosiu.

160



—Mes nieko daugiau ir nedarėm, tik klaidžiojom pogatves, ieškodamos jūsų dieną ir naktį, kad jus iš čia ištrauktume, ir štai jūs turit progą. Važiuojam arba viską už

mirškit.—Meldžiamosios! Duokit man vieną parą, o per tą laiką apgalvokite, ką darysite.

—Ne. Dabar arba niekada.Dar keletą minučių mes ginčijomės gatvėje, bet aš ne

galėjau ryžtis tokiam staigiam žingsniui į laisvę. Kas bus, jeigu mudvi su Mahtoba būsim paslėptos kažkokiame bute, o moteriškėms nepavyks įgyvendinti savo sumanymo?Ar ilgai gali amerikietė ir jos duktė išbūti nesurastos šioješalyje, kuri taip nekenčia amerikiečių?

Galiausiai aš pasakiau:—Gerai. Sudie!Triš pasisuko ir atidarė automobilio dureles, užsiutusi

ant manęs.—Jūs nenorit jo palikti, —pasakė ji. —Niekada jo ne

paliksit. Jūs tik šitaip kalbat, verčiat žmones patikėti, kadnorit išvažiuoti. Mes netikim jumis. Iš teisybės jūs noritlikti čia.

Automobilis nudūmė į Teherano gatvių šurmulį.

Mudvi su Mahtoba likom vienos, keistai izoliuotos iraniečių pėsčiųjų minioje. Triš tulžinga kalba aidėjo man ausyse. Kodėl aš nepasinaudojau proga ištrūkti į laisvę? Argalėjo būti bent lašas teisybės jos kaltinime? Ar aš apgaudinėjau pati save, tikėdama, kad kada nors galėsiu pabėgtiar pabėgsiu kartu su Mahtoba?

Tai buvo jaudinantys klausimai. Mudvi su Mahtoba būtume galėjusios dumti tolyn baltu Pakonu nežinoma kryptimi į abejotiną ir galbūt pavojingą ateitį. Omes tuo tarpuskubėjom į Pol Picos parduotuvę sūrio ir ruošti vaišių mano vyrui.

161



10

Mes pradėjom pastoviai bendrauti su aga ir chanum Hakimais. Man labai patiko turbano vyriškis, nes jis savo tikėjimo niekam neprimetė. Mū-džiui jis taip pat patiko. Per ryšius su kitu tokiu pat turbano vyriškiu jis stengėsi padėti Mūdžiui susirastidarbą —gydytojo praktiką ar bent dėstyti. Aga Hakimas

taip pat skatino Mūdį imtis šeimyninio projekto —versti įanglų kalbą aga Hakimo iš arabų į farsi kalbą išverstus jųprosenelio veikalus.

Mūdis nusipirko rašomąją mašinėlę, pranešė man, kadaš jo sekretorė, ir sėdo versti veikalo „Tėvas ir sūnus“, kuriame buvo išdėstytos Tagaty Hakimo pažiūros šiuo klau

simu.Netrukus retai naudojamas Mamalio ir Naserinės valgomojo kambario stalas buvo apkrautas rankraščių šūsnimis. Viename stalo gale sėdėjo Mūdis, skrebindamasplunksna savo vertimą ir duodamas man lapus perrašytimašinėle.

Mums bedirbant, aš pradėjau geriau suprasti Mūdžiopažiūras. Tagaty Hakimo nuomone, tėvas absoliučiai atsakingas už tai, kad vaikas būtų išmokytas deramai pagarbiai elgtis, „teisingai“ galvoti ir gyventi sulig islamo principais. Motina šiame procese nevaidino jokio vaidmens.

Daugelį savaičių mes vargom prie šitos nuobodžios už

duoties. Mūdžio senelis rašė gremėzdišku didaktiniu stiliumi. Kiekvieną popietę, kai parsiveždavau iš mokyklosMahtobą, manęs laukė šviežia lapų šūsnis, ir Mūdis tikėjosi, kad aš tučtuojau sėsiu prie darbo, nes į tą sumanymą jisžiūrėjo pagarbiai, laikydamas jį labai svarbiu.

Vieną sykį Tagaty Hakimo žodžiai mane giliai paveikė.Nagrinėdamas vaiko pareigas tėvui, jis pasakojo istori-

162



ją apie mirštantį tėvą, kuris troško paskutinį kartą išvystisavo sūnų. Ašaros riedėjo man per skruostus. Žodžiai puslapyje priešais mane susiliejo. Mano pačios tėvas miršta, ir

aš turėčiau būti šalia jo.Mūdis pamatė mano ašaras.—Kas atsitiko? —paklausė jis.—Tas pasakojimas apie mirštantį tėvą!... —sušukau

aš. —Kaip tu gali laikyti mane toli nuo tėvo, kai jis miršta?Tu nevykdai pareigų, apie kurias kalba tavo paties senelis.

—Ar tavo tėvas musulmonas? —sarkastiškai paklausė jis.

—Žinoma, ne.—Tada tai nesvarbu, —atsakė Mūdis. —Jam tai nega

lioja.Nubėgau į miegamąjį netrukdoma išsiverkti. Vienatvė

taip prislėgė mane, kad aš beveik nebegalėjau alsuoti.

Užsimerkusi mačiau tėčio veidą, ir vėl išgirdau jį sakant:„Norėti —reiškia galėti“. Turiu galėti, pasakiau sau. Privalau.

Per vieną apsilankymą aga ir chanum Hakimai pasiūlė, kad mudvi su Mahtoba lankytume Korano pamokas,

kurias kiekvieną ketvirtadienį vesdavo angliškai kalbančios moteriškės Hosaini Eršado masdžede. Šiuo pasiūlymu jie dar sykį įrodė savo gerus ketinimus mano atžvilgiu.Be abejo, jie tikėjosi atversti mane, bet tai kilo iš nuoširdaus susidomėjimo mano gerove ir laime, nes jie manė,kad tik islamas gali tai duoti. Dar daugiau, jų pasiūlyme

glūdėjo ženklas Mūdžiui, kad jis turįs dažniau išleisti mane iš namų ir sudaryti sąlygas man bendrauti su kitais mano kalba kalbančiais žmonėmis. Hakimai be galo džiaugtųsi, jeigu aš tapčiau pareiginga islamą išpažįstanti žmona, tačiau tik savo laisva valia.

Šitas pasiūlymas tučtuojau praskaidrino man nuotaiką.Neturėjau jokio noro studijuoti Koraną, tačiau galimybė

163



pastoviai susitikinėti su grupe angliškai kalbančių moterųmane džiugino.

Mūdis nebuvo nei už, nei prieš, kadangi bijojo paleisti

mane iš akių. Bet aš žinojau, kad jam teks pasiduoti. Kiekvienas aga Hakimo „pasiūlymas“ Mūdžiui reiškė tiesioginįįsakymą.

Kitą ketvirtadienį po pamokų jis nenoromis taksi nuvežė Mahtobą ir mane į masdžedą. Jis bandė pareikšti savovaldžią ir patikrinti klasę, prieš leisdamas mums įeiti, betryžtinga anglė pastojo jam kelią.

—Aš tik noriu įeiti į vidų ir pasižiūrėti, kas vyksta, —pasakė jis jai. —Noriu pamatyti, kaip ten viskas atrodo.

—Ne, —atšovė ji. —Čia tik moterims: vyrų mes į vidųneįsileidžiam.

Sunerimau, kad Mūdis pakels skandalą ir bent jau šiądieną nepaklus aga Hakimo norams. Jis prisimerkė, ap

žiūrinėdamas kitas moteris, einančias į pamoką. Visos buvo deramai užsidangsčiusios, bent jau su čadromis. Nėviena neatrodė panaši į CŽV agentę.

Kiek padvejojęs Mūdis tikriausiai suprato, kad aga Ha-kimas teisingai manė, jog tai padės man priprasti prie gyvenimo Teherane. Truktelėjęs pečiais, jis nuėjo, palikęs

Mahtobą ir mane anglės globoje.Ji išdėstė reikalavimus.—Jokio plepėjimo. Mes čia tik tam, kad studijuotume

Koraną.Ir mes tikrai studijavome. Unisonu skaitėm ištraukas iš

Korano, dalyvavom klausimų ir atsakymų procedūroje,

šlovindamos islamą ir niekindamos krikščionybę, ir drauge skandavom popietines maldas. Tai nebuvo malonus užsiėmimas, bet aš degiau smalsumu stebėdama šių moterųveidus. Norėjau sužinoti jų istorijas. Ką jos veikė čia? Arsavo noru atvyko? Ogal kai kurios buvo vergės, tokios patkaip ir aš?

Maniau, kad pasibaigus pamokai Mūdis lauks mūsų

164



prie masdžedo durų, tačiau šaligatviais skubančių susiraukusių iraniečių veidų jūroje jo veido nebuvo matyti. Nedrįsdama sukelti įtarinėjimų šią pirmąją mokymosi dieną,

susistabdžiau oranžinį taksi ir skubiai parvežiau Mahtobąnamo. Mums žengiant pro duris, Mūdis dirstelėjo į savolaikrodį ir buvo patenkintas, kad mes nepiktnaudžiavomsuteiktu pasitikėjimu.

—Man tikrai didelį įspūdį padarė toji pamoka! —pareiškiau jam. —Tikrai gali mokytis. Kol neišmoksi, neleisišeiti. Manau, kad aš ten daug sužinosiu.

—Gerai, —santūriai pasakė Mūdis, patenkintas, jog jožmona žengė rimtą žingsnį deramai vietai Irano Islamorespublikoje užimti.

Aš taip pat buvau patenkinta, tik dėl kitos priežasties.Ką tik buvau žengusi mažą žingsnelį, vedantį į pabėgimąiš Irano Islamo respublikos. Korano studijų pamokos pra

sidėdavo netrukus po to, kai būdavo paleidžiami iš mokyklos vaikai.

Pirmuosius kartus Mūdis dar jaučia būtinybę lydėtimus į masdžedą, bet žinojau, kad netrukus leis mums važiuoti vienoms, ir beveik visas ketvirtadienis liks laisvas.

Nepaisant taisyklės „jokio plepėjimo“, savaime supran

tama, prieš ir po pamokų moterys pasišnekučiuodavo. Pomano antrosios pamokos viena iš jų paklausė, iš kur aš.—Iš Mičigano, —atsakiau.—O, jums derėtų susitikti su Elen. Ji taip pat iš Mičiga

no, —patarė ji.Mus supažindino. Aukšta stambių kaulų moteriškė

Elen Rafai buvo tik kokių trisdešimties metų, tačiau josoda atrodė susenusi ir sausa. Ji taip stipriai buvo apsivyniojusi rūsariu veidą, kad net neaišku buvo, kokia josplaukų spalva.

—Kur jūs gyvenot Mičigane? —paklausiau.—Netoli Lensingo.—Okur konkrečiai?

165



—O, niekas nėra girdėjęs apie tokią vietovę.—Vis tiek pasakykit, kadangi aš gyvenau netoli Lensingo.—Ovoso.

—Juokaujat, —pasakiau. —Mano šeima gyvena Banis-teryje. Aš dirbau Elsyje. Ovoso —lankiau mokyklą.Mes buvom susijaudinusios kaip mokinukės dėl tokio

neįtikėtino sutapimo, jausdamos, kad turim apie daug kąpasikalbėti.

—Ar galit su savo šeima apsilankyti mūsų namuosepenktadienį po pietų? —paklausė Elen.

—Na, aš nežinau. Mano vyras neleidžia man kalbėtissu žmonėmis ir eiti pas ką į svečius. Nemanau, kad jis sutiks, bet aš pasiteirausiu.

Šį kartą Mūdis atvyko prie masdžedo pasitikti Mahto-bos ir manęs po pamokos, ir aš nustebinau jį savo nuoširdžia šypsena.

—Nagi, atspėk! —pasakiau. —Atspėk, kas įvyko. Sutikau moterį iš Ovoso.Mūdis nudžiugo dėl manęs. Tai buvo pirmoji šypsena,

kurią jis po daugelio mėnesių pamatė mano veide. Aš jįpristačiau Elen, o kai jie susipažino, pasakiau:

—Elen pakvietė mus penktadienį į svečius, —širdyje ži

nodama, kad Mūdis nesutiks.Bet jis pasakė:—Taip. Gerai.

Elen metė vidurinę mokyklą paskutinėje klasėje ir ištekėjo už Hormozo Rafai, pasirinkdama nuo vyro priklau

sančios žmonos gyvenimą. Inžinierius elektrikas, mokslusbaigęs Amerikoje, Hormozas tiek finansiniu, tiek socialiniu atžvilgiu pranoko Elen, ir atrodė visai natūralu, kad jisužims —ir mėgausis —aprūpintojo ir globėjo vaidmeniu.Kaip ir Mūdis, Hormozas kažkada buvo suamerikonėjęs.Irane, valdant šachui, jis buvo įtrauktas į priešų sąrašus.Grįžti į gimtąją šalį tuo laikotarpiu būtų reiškę kalėjimą,

166



galbūt kankinimus ir mirtį nuo savak (šacho slaptosiospolicijos). Bet taip pat kaip ir Mūdis, Hormozas patyrė,kad politiniai įvykiai kitoje pasaulio pusėje gali nepapras

tai giliai paveikti žmogaus gyvenimą.Hormozas turėjo darbą Minesotoje, ir jiedu su Elen gyveno ten kaip gana tipiška amerikiečių šeima. Jie turėjodukrytę, vardu Džesika. Kai Elen atėjo laikas gimdyti antrą vaiką, ji grįžo į Ovoso. 1979 m. vasario 28 dieną ji pagimdė sūnų. Tą pačią dieną, kiek vėliau, ji paskambinoHormozui pasidalinti savo džiaugsmu.

—Dabar negaliu kalbėti, —atsakė Hormozas. —Ašklausausi žinių.

Tai buvo diena, kai šachas išvyko iš Irano.Aš pagalvojau, kiek yra dar tokių kaip Hormozas ir Mū

dis, kuriems tremtis ir šacho nemalonė buvo akstinas susigrąžinti praeitį?

Radęs pagaliau laiko pasidžiaugti sūnaus gimimu, Hormozas davė jam iranietišką vardą Ali. Jo paties ir Elen gyvenimas tučtuojau pasikeitė.

Mūdis ištvėrė dar penkerius metus, o Hormozas beveiktuojau pat nusprendė grįžti ir gyventi Ajatolos Chomeiniovaldžioje.

Elen buvo lojali amerikietė, ir jai toji mintis atrodė nepriimtina. Tačiau ji buvo žmona, taip pat ir motina. Hormozas aiškiai pasakė, kad grįžta į Iraną su savo šeima arbejos. Šitaip priremta prie sienos, Elen sutiko laikinai pabandyti gyventi Irane. Hormozas jai garantavo, kad jeigu

jai bus bloga Teherane, ji su vaikais galėsianti kada tik no

rės grįžti į Ameriką.Atvykusi į Teheraną, Elen atsidūrė tokioj pat nelaisvėjkaip ir aš. Hormozas nusprendė, kad ji niekada nebesugrįš namo. Ji buvo Irano pilietė, pavaldi šalies įstatymamsir Hormozo valiai. Kurį laiką jis buvo ją įkalinęs ir mušė.

Kaip keista buvo klausytis tos istorijos. Hormozas irElen abu drauge mums ją papasakojo, kai sėdėjom penk

167



tadienio popietę netvarkingame jų bute. Iš pradžių aš maniau, kad Mūdžiui tas pokalbis gali būti nemalonus, betpaskui supratau, kad jis tikriausiai patenkintas. Jis žinojo,

kuo visa tai baigiasi, nes po šešerių metų Elen tebebuvočia, Teherane, ir, matyt, susitaikiusi su gyvenimu savo vyro šalyje. Mūdis kaip tik ir norėjo, kad aš tai išgirsčiau!

—Pirmieji metai tikrai buvo baisūs, —pasakė Hormo-zas. —Bet viskas pagerėjo.

Prasbnkus metams po to, kai Elen atvyko į Iraną, Hor-mozas pasakė jai:

—Gerai, važiuok namo. Aš norėjau, kad tu išbūtum čiametus ir galėtum apsispręsti, ar gyvensi čia. Dabar važiuok namo.

Oštai šiuos žodžius turėjo išgirsti Mūdis! O, kaip ašmeldžiausi, kad jis atidžiai klausytų, kad matytų, kaip išmintinga suteikti man tokią pat galimybę rinktis. Tačiau

jiems pasakojant toliau, sunerimau. Elen grįžo į Amerikąsu Džesika ir Ali, bet po šešių savaičių paskambino Hor-mozui ir pasakė: „Atvažiuok manęs pasiimti“. Atrodė neįtikėtina, bet tai atsitiko dusyk. Du kartus Elen išvyko išIrano su Hormozo leidimu ir abu kartus grįžo. Neįmanoma buvo tuo patikėti —ir vis tiktai štai ji čia, pareiginga

musulmono žmona. Ji dirbo redaktore „Madžubeh“, angliškai spausdinamame žurnale islamo moterims, kurisbuvo platinamas visame pasaulyje. Visa, ką Elen paruošdavo spaudai, turėdavo būti aprobuota islamo kontrolėstarybos, ir šitokia tvarka jai netrukdė.

Aš be galo troškau pasikalbėti su Elen viena, išsiaiškinti

jos motyvus, tačiau tą popietę mes neturėjom progos.Elen istorija man atėmė žadą iš pavydo ir nustebimo.Kaip amerikietė —apskritai koks nors žmogus —galėjoAmeriką iškeisti į Iraną? Aš norėjau papurtyti Elen už pečių ir suklykti: „Kodėl?!!!“

Pokalbis pasuko kita nemalonia kryptimi. Hormozaspapasakojo neseniai paveldėjęs savo velionio tėvo turtą,

168



ir jie jau statėsi nuosavą namą, kuris netrukus būsiąsbaigtas.

—Ir mes norėtume pasistatyti namą, —linksmai pasa

kė Mūdis. —Ruošėmės statyti Detroite, bet dabar statysimčia, kai tik pavyks pervesti mūsų pinigus į Iraną.Pašiurpau nuo šios minties.

Mudu su Mūdžiu netrukus susidraugavom su Elen irHormozu ir pastoviai su jais bendraudavom. Man tai buvoskausmingai malonu. Nuostabu buvo susirasti angliškaikalbančią draugę, tuo labiau iš mano gimtųjų apylinkių.Tai buvo kas kita negu šnekėtis su angliškai kalbančia iraniete, kai niekada nebūdavau tikra, ar būsiu teisingai suprasta. Su Elen galėjau kalbėtis laisvai ir žinoti, kad ji mane supras. Tačiau man buvo sunku matyti Elen ir Hormo-zą kartu —atrodė tarsi žiūrėčiau į klaikų savo ateities

veidrodį. Be galo troškau pabūti viena su Elen. Mūdis buvo atsargus ir, matyt, norėjo daugiau apie ją sužinoti, priešleisdamas mums pernelyg artimai bendrauti.

Elen ir Hormozas neturėjo telefono. Šiam patogumuireikėjo specialaus leidimo, o jam gauti kartais prireikdavokelerių metų. Kaip ir daugelis žmonių, jie buvo susitarę su

kaimyninės parduotuvės savininku prireikus naudotis jotelefonu.Vieną dieną Elen iš ten paskambino ir pasakė Mūdžiui

norinti pakviesti Mahtobą ir mane išgerti arbatos po pietų.Mūdis nenorom leido man su ja pasikalbėti, kad ji nesuprastų, kokiu mastu aš įkalinta.

—Išviriau spurgų su šokolado glajum, —pasakė ji man.Uždengusi delnu ragelį, laukiau Mūdžio sutikimo.—Okaip aš? —įtariai paklausė jis. —Ar aš kviečiamas?—Atrodo, kad Hormozo nebus namie, —pasakiau.—Ne. Tu nevažiuosi. —Matyt, mano veide atsispindėjo

giliausias nusivylimas. Tą akimirką aš ne tiek galvojauapie tai, kad galiu pabūti be Mūdžio, kiek apie spurgas su

169



šokolado glajumi. Šiaip ar taip, Mūdis tą dieną atsitiktinaibuvo geros nuotaikos, ir, matyt, draugystės su Elen privalumai nusvėrė riziką paleisti mane nuo grandinės vienai

popietei. Po akimirkos pridūrė: —Gerai. Važiuok.Spurgos buvo nuostabios, nuostabi buvo ir laisvė netrukdomai pasikalbėti su Elen. Mahtoba linksma žaidė sudevynmete Marjama (musulmoniškas Džesikos vardas) iršešiamečiu Ali. Puikiausia buvo tai, kad Marjama ir Ali turėjo amerikietiškų žaislų. Buvo knygų, galvosūkių dėliojimui ir tikra lėlė Barbė.

Vaikams žaidžiant, mudvi su Elen rimtai pasikalbėjom.Aš paklausiau jos to, kas labiausiai mane kankino.—Kodėl?—Gal tavim dėta būčiau pasilikusi Amerikoje, —pasa

kė ji, valandėlę rimtai pamąsčiusi. —Bet visa, ką aš turiu,yra čia. Mano tėvai pensininkai ir neturi pinigų man padė

ti. Aš neturiu pinigų, išsilavinimo, darbo įgūdžių. Ir turiudu vaikus.Man net ir tą buvo sunku suprasti. Dar blogiau, Elen su

didžiule neapykanta kalbėjo apie Hormozą.—Jis muša mane, —verkė ji. —Muša vaikus. Ir nema

to čia nieko bloga.

(Prisiminiau Naserinės žodžius: „Visi vyrai tokie.“)Elen apsisprendė ne iš meilės, o iš baimės. Apsisprendimas buvo pagrįstas greičiau materialine padėtimi negu

jausmais. Elen bijojo netikrumo, su kuriuo neišvengiamaisusiduri siekdama emancipacijos.

Pagaliau raudodama ji atsakė į mano „Kodėl?“

—Jeigu grįšiu į Ameriką, bijau, kad nesusidorosiu.Verkiau drauge su ja.Po kurio laiko, kai Elen atgavo savitvardą, aš sukau

piau drąsą pereiti prie kito mano dienotvarkės punkto.—Aš iš tiesų noriu apie kai ką su tavimi pasikalbėti, —

pasakiau. —Tačiau nežinau, kaip tu galėsi nuslėpti tai nuosavo vyro. Jeigu tu sutinki ir gali išsaugoti paslaptį nepra

170



sitarusi jam, aš tau pasakysiu. Antraip nenoriu tau užkrauti tos naštos.

Elen rimtai pagalvojo. Mat grįžusi į Iraną antrą kartą, ji

nusprendusi stengtis tapti visiškai pasišventusią musulmone žmona. Ji priėmusi šiitų islamo tikėjimo dogmas,ėmusi nešioti viską dengiančius drabužius net ir namuose(ir dabar buvo apsidangsčiusi), nustatytą valandą kalbėjusi maldas, gerbusi visus šventuosius vyrus, studijavusi Koraną ir nuoširdžiai susitaikiusi su savo daba, kurią jai skyręs Alachas.

Ji buvo pareiginga islamą išpažįstanti žmona, bet tuopat metu buvo ir smalsi amerikietė.

—Ne, neprasitarsiu, —galiausiai pažadėjo.—Aš kalbu rimtai. Turiu omeny, kad negali niekam pa

sakyti, visiškai niekam.—Prižadu.

Giliai įkvėpiau ir pradėjau savo kalbą.—Pasakoju tau, kadangi tu amerikietė, o man reikiapagalbos. Noriu išvažiuoti iš čia.

—Bet tu negali. Jeigu jis tavęs neišleis, nėra jokio būdo.—Yra, —atsakiau. —Noriu pabėgti.—Iš proto išsikraustei. Tai neįmanoma.

—Aš neprašau, kad tu man padėtum, —pasakiau. —Aštik noriu, kad pagelbėtum man kartais išeiti iš namų taipkaip šiandien, kad aš galėčiau pasiekti Šveicarijos ambasadą.

Papasakojau jai apie savo kontaktus ambasadoje, apietai, kaip jie išsiunčia mano laiškus ir gauna juos man ir

daro viską, kad man padėtų.—Ar jie tau padeda išvažiuoti iš čia? —paklausė Elen.—Ne. Aš tik per jų įstaigą gabu perduoti informaciją,

tai viskas. Jeigu kas nors nori susisiekti su manimi, gab tąpadaryti perjuos.

—Na, į ambasadą eiti aš nenoriu, —nesutiko Elen. —Kai mes pirmąsyk čia atvykom, vyras pasakė, jog man

171



uždrausta eiti j ambasadą, todėl aš niekada joje ir nesubuvusi.

—Tau ir nereikės eiti, —užtikrinau ją. —Gal praeis

kiek laiko, kol Mūdis leis mudviem dažniau būti drauge,bet aš manau, kad galiausiai jis leis man eiti j miestą kartu su tavimi, kadangi tu jam patinki. Tiesiog sugalvok kokią dingstį man išeiti iš namų. Pasakyk, kad eisim apsipirkti, o paskui pridenk mane kurį laiką.

Elen ilgokai svarstė mano prašymą ir galiausiai linkterėjo. Likusią popietės dalį praleidom kurdamos galimusplanus, nežinodamos, kada galėsim juos įgyvendinti.

Mahtobai taip smagu buvo žaisti su Marjama ir Ali, kad ji nebenorėjo išeiti, bet kai Elen vaikai sutiko jai paskolinti keletą knygų, nusileido. Ji pasiėmė „Oskarą Suniurėlį“,„Auksaplaukę ir lokį“ ir knygą apie ančiuką Donaldą.

Elen taip pat turėjo ir Naująjį Testamentą, kurį žadėjo

man kada nors paskolinti.* * *

Mūdis buvo nepastovus. Kartais primesdavo man savofizinį pranašumą, o kitais kartais mėgindavo palenkti gerumu.

—Važiuojam rytoj kur nors į miestą pavalgyti, —pasiūlė jis vasario 13-ąją. —Rytoj Valentino diena.—Gerai, —pasakiau. —Žinoma.Jis ruošėsi nuvežti mus į Chajano viešbučio restoraną,

kuris garsėjo savo angliškai kalbančiu personalu. Abi suMahtoba buvom susijaudinusios. Valentino dienos išvaka

rėse mes daug laiko praleidom pasiruošimui. Aš apsivilkau raudono šilko kostiumėlį, tinkantį šventei, bet skandalingą Irane. Žinoma, turėjau viską uždengti savomonto irrūsariu, tačiau tikėjausi, kad viešbutis bus pakankamaiamerikietiškas ir restorane aš galėsiu parodyti savo kostiumėlį. Rūpestingai susitvarkiau plaukus ir vietoj akiniųįsidėjau kontaktines linzes. Mahtoba vilkėjo baltą suknelę,

172



išsiuvinėtą raudonais rožių pumpurais, ir avėjo baltus lakinius batelius.

Visi trys nuėjome pėsti iki Šarjati gatvės ir susistabdėmpirmą iš keturių oranžinių taksi, kurie turėjo nuvežti musper miestą į rytus, į mūsų kelionės tikslą —pagrindinę magistralę, kurią daugelis žmonių dar tebevadino Palaviprospektu, pavadintu šacho vardu.

Kai išlipom iš paskutinio taksi, Mūdis stabtelėjo užmokėti vairuotojui. Abiem kryptimis pro šalį riaumodami lėkė automobiliai. Mudvi su Mahtoba pasisukom ir prieš sa

ve pamatėm itin platų griovį, kuriuo tekėjo šiukšlinas vanduo, užtverdamas mums kelią į šaligatvį. Griovys buvo perplatus peršokti, todėl aš paėmiau Mahtobą už rankos irnuėjau su ja iki greta esančių ardelių, kur galėjom pereitiį kitą griovio pusę.

Kai užlipom ant ardelių, aš žvilgterėjau žemyn ir pama

čiau, kaip didžiulė šlykšti žiurkė, didumo sulig kačiuku, atsitūpė ant vieno balto lakinio Mahtobos batelio.Skubiai truktelėjau ranką ir nutempiau nustebusią

Mahtobą atgal į gatvę. Žiurkė nubėgo.Užpakaly manęs Mūdis suriko:—Ką darai?—Bijojau, kad neužkliudytų automobilis, —pamelavau,

nenorėdama nieko sakyti apie žiurkę, kad neišgąsdinčiauMahtobos.Mes lipom į kalvą Chajano viešbučio link. Pašnibždom

pasakiau teisybę Mūdžiui, bet jis neatrodė nustebęs. Žiurkės —gyvenimo Teherane kasdienybė.

Nusiraminau ir pamėginau pasidžiaugti vakaru. Chaja

no viešbutyje niekas nekalbėjo angliškai, priešingai reklamoms, ir man teko per vakarienę būti su savo monto irrūsariu.

Bet aš rizikavau užrūstinti Alachą, per vakarienę truputėlį praskleisdama savomonto ir rūsarį, ir mes pasigardžiuodami suvalgėm nuostabią vakarienę —krevetes irprancūziškus traškučius.

173



Mūdis buvo dosnus, primygtinai spyrėsi, kad mes pavalgę dar užsisakytume kavos, nors puodukas kainavo keturis dolerius. Ji buvo pateikta mažyčiuose „Express“ ka

vos puodeliuose, o skonis buvo kaip stiprios, bet tirpioskavos. Ji nebuvo labai gera, tačiau Mūdžio gestas buvo pagirtinas. Jis stengėsi man įsiteikti. Savo ruožtu stengiausi

jį įtikinti, kad esu patenkinta.Tačiau viduje buvau labai sutrikusi, žinodama, jog Mū

dis sugeba akies mirksniu iš dėmesingo vyro pavirsti demonu. Jo meilė man kėlė nerimą.

Mane pastoviai graužė viena mintis. Ar mudviem suMahtoba nereikėjo važiuoti su Triš ir Siuzana? Aš nežino

jau, negalėjau žinoti, kas būtų atsitikę. Pasvėrusi visas galimybes, vis dar tikėjau, kad mano sprendimas buvo protingas. Tos dvi mėgėjos buvo sufabrikavusios miglotą planą. Viena būčiau galėjusi važiuoti su jomis, bet ar aš

turėjau teisę rizikuoti ir Mahtobą įstumti į tokią neaiškiąpavojingą situaciją? Tačiau, kai Mūdis pasidarydavo bjaurus, mane apnikdavo abejonės. Gal aš palikau Mahtobąpačioje pavojingiausioje situacijoje iš visų —gyventi drauge su tėvu.

Garsus grėsmingas sprogimas pažadino mane iš neramaus miego. Pro langą pamačiau nakties dangų, liepsno jantį, tarsi jis degtų. Vienas po kito su trumpais tarpais aplinkui mus ėmė griaudėti sprogimai.

Namas drebėjo.—Bombos! —surikau aš. —Mus bombarduoja!

Išgirdom, kaip viršum mūsų riaumodami lekia reaktyviniai lėktuvai. Pro langą švysčiojo pamėkliškos geltonaibaltos šviesos blyksniai, kuriuos kaip perkūnas žaibus, lydėjo baisus trenksmas ir griaudėjimas.

Mahtoba išsigandusi pravirko. Mūdis čiupo ją ir paguldė į vidurį lovos tarp mūsų. Susiglaudėm į krūvą, bejėgiaiir vieni lemties akivaizdoje.

174



Mūdis kaip pašėlęs garsiai meldėsi farsi kalba, balsebuvo panika. Jo glėbis, kuris turėjo mus saugoti, dar labiau sustiprino mūsų baimę, kadangi jį visą purtė drebu

lys. Mudvi su Mahtoba meldėmės angliškai, neabejoda-mos, kad atėjo mūsų mirties valanda. Dar niekada manęsnebuvo apėmęs toks išgąstis. Širdis daužėsi. Ausis skaudė

jo nuo viską ir stelbiančio galingo naikinančio triukšmo.Lėktuvai skrido šuorais, čia duodami mums minutę

atokvėpio, čia vėl sustaugdami virš galvų ir kriokdami išneapykantos apačioje esantiems žmonėms. Oranžinės irbaltos priešlėktuvinės ugnys lėkė aukštyn. Kiekvieną kartą, kai praūždavo lėktuvas, mes apmirę bejėgiškai laukdavom šviesos blykstelėjimų ir po jų sekančių grėsmingųdundesių. Kartais švystelėjimas būdavo neaiškus, o garsaiprislopinti. Kitais kartais šviesa nutvieksdavo kambarį, osprogimo garsas sudrebindavo namą Ugi pat pamatų,

žvangindamas langus ir išplėšdamas riksmus mums išburnų. Sprogstančių bombų, priešlėktuvinių pabūklų irkiek blankesnėje gaisrų pašvaisčių šviesoje mačiau, kadMūdis ne mažiau išsigandęs už mane.

Jis laikė mus dar stipriau, o aš pajutau jam tokią neapykantą, kad įmanydama būčiau užmušusi. Mane iš nau

jo persmelkė siaubas, kai prisiminiau motinos laišką ir jossapną, kad bomba nutraukė Mahtobai koją.Viešpatie Dieve, prašau Tave! Viešpatie Dieve, prašau

Tave! Prašau! Prašau, padėk! Apsaugok mus. ApsaugokMahtobą, meldžiausi aš.

Pralėkė bombonešių banga ir dingo. Laukėm sulaikę

kvapą. Minutėms slenkant, pamažu atsipalaidavo vienas įkitą įsikibusios mūsų rankos —kankynė pasibaigė. Pagaliauleidom sau balsu atsikvėpti. Antskrydis sulig laikrodžiu truko gal penkiolika minučių, nors atrodė valandų valandas.

Išgąstis užleido vietą apmaudui.—Matai, ką tu mums padarei? —surikau. —Tu šito

mums nori?

175



Mūdis vėl griebėsi savo patriotinės linijos.—Ne! —užbliovė jis. —Ne aš tau. Tavo šalis mums tą

daro. Tave užmuš tavo pačios šalis.

Nespėjus ginčui toliau įsiliepsnoti, Mamalis įkišo galvąpro mūsų miegamojo duris ir pasakė:—Nesirūpinkit,dahydion, tai buvo tik priešlėktuviniai

pabūklai.—Mes girdėjom lėktuvus, —pasakiau aš.-Ne.Mamalis norėjo, kad aš patikėčiau, jog čia dar vienos

pratybos, panašios į Karo Savaitę.Hole suskambo telefonas, ir kai Mamalis nuėjo atsiliep

ti, mes atsikėlėm ir nusekėm įkandin. Likusią nakties dalįmiegas jau buvo nebeįmanomas. Elektra dingo. Iš teisybėsvisas miestas dabar buvo klaikiai juodas, apšviestas tiktailiepsnojančių pamėkliškų gaisrų.

Skambino Amė Bozorg. Ir Mamalis, ir Mūdis užtikrino ją, kad mums nieko neatsitiko.

Naserinė uždegė žvakes, paruošė arbatos ir bandė nuraminti mus.

—Nėra ko bijoti, —pasakė ji su nuoširdžiu aplombu. —Jie į mus nepataikys.

Jos tikėjimas Alachu buvo tvirtas ir ji buvo rami —net jeigu Alachas ir leistų Irako oro pajėgoms ją sunaikinti, nėra šlovingesnės mirties už kankinio mirtį šventajame kare.

—Nebuvo jokių bombų, —tvirtino Mamalis.—Kodėl kai kurie sprogimai buvo tokie garsūs? —pa

klausiau. —Viską sudrebino.

Mamalis truktelėjo pečiais.Rytą miestas vėl dūzgė, laižydamasis žaizdas, šaukdamasis keršto. Be jokios abejonės, antskrydžiai buvo Irakooro pajėgų darbas, tačiau radijas gražbyliavo, kaip ir buvogalima laukti. Irakiečius aprūpina amerikiečiai. Antskrydis buvo suplanuotas ir vadovaujamas amerikiečių. Kiekvienas eilinis iranietis žinojo, kad pats prezidentas Reiga

176



bomba, be jokios abejonės, vairuojama Alacho, atsitiktinaisugriovė Munafakynų, antichomeininio, prošachinio pasipriešinimo sąjūdžio tiekimo sandėlį. Jo griuvėsiuose buvo

rasta ne tiktai didelė ginklų ir šaudmenų slėptuvė, bet irdistiliatorius kontrabandiniam alkoholiui gaminti.Tai buvo neginčijamas įrodymas, teigė valdžia, jog Ala

chas, be jokios abejonės, pasirūpins, kad Iranas karą laimėtų, ir kaip atpildą išaiškins velnioniškus Munafakynų kėslus.

Miestas atsidūrė karo būklėje. Elektros jėgainės buvosugadintos, todėl visiems buvo nurodyta naudoti kuo mažiau elektros. Tą naktį —ir visas kitas ligi tolimesnio pranešimo —miestas bus užtemdytas tiek energijos taupymo,tiek ir gynybos sumetimais. Gatvių žibintai nedegė. Namuose mums buvo leidžiama naudotis tik blausesniu vidiniu apšvietimu ir tik tada, jeigu iš lauko pusės jo nematyti. Mūdis pradėjo visą laiką su savimi nešiotis kišeninį ži

bintuvėlį.Svarstymų ir klausinėjimų dienas lydėjo baimės irįtampos naktys. Keletą savaičių kas dvi ar tris naktis kartojosi bombardavimo antskrydžiai, o vėliau jau ir kas naktį. Kiekvieną vakarą, vos tik sutemus, Mahtoba skųsdavosi pilvuku. Mes daug laiko praleisdavome drauge vonios

kambaryje, melsdamosi, verkdamos, drebėdamos. Iš lovosišsikraustėme miegoti ant grindų po tvirtu valgomuoju stalu, iš kraštų užsidangstę antklodėmis, kad apsisaugotumenuo lekiančių stiklo šukių. Visiems trūko miego. Bombųantskrydis buvo didžiausias siaubas, kokį galėjai įsivaizduoti.

Vieną dieną po pamokų, po to, kai oranžinis taksi išlaipino mus Šaijati gatvėje, mudvi su Mahtoba, kaip ir visada, nuėjome pirkti duonos. Tą dieną mes norėjome barbari, pailgos, beveik dviejų pėdų ilgio su raugu keptos duonos. Šviežia ir šilta ji labai skani, daug gardesnė už įprastąlavašą.

178



Mes laukėme eilėje prie nani, kepyklos, ilgiau nei pusvalandį, tingiai stebėdamos įprastinį konvejerio būduvykstantį procesą. Vyrų brigada darbavosi sparčiai: svėrė

tešlą, kočiojo, kuriam laikui dėjo į šalį, kad dar iškiltų. Kaitešla buvo paruošta, vienas vyras išminkydavo galutinįpailgą kepalą ir, išilgai braukdamas pirštais, įspausdavorumbelius. Kepėjas liže aštuonių pėdų ilgio kotu pašaudavo kepalus į įkaitintą krosnį ir traukdavo iš jos.

Belaukdamos pamatėm, kad tešlos atsargos baigėsi.Pirmasis vyras iš konvejerio negaišuodamas ėmė ruoštinaują tešlą. įkišo žarną į didžiulį kubilą ir atsuko vandenį.Žinodamas, kad ilgokai užtruks, kol prisipildys kubilas, vyriškis padarė pertrauką. Nuėjo į tualetą, į mažą uždarą kabiną vidury kepyklos. Kai jis įeidamas atidarė duris, irpaskui, kai po kelių minučių iš ten išėjo, nuo smarvės musėmė pykinti.

Ar jis nusimazgos rankas prieš grįždamas prie darbo? —pagalvojau aš. Jokios kriauklės nematyti.Mano pasidygėjimui kepėjas grįžo prie kubilo ir nusi

mazgojo rankas tame pačiame vandenyje, kurį ketino naudoti kitam tešlos užmaišymui.

Neturėjau laiko ilgiau galvoti apie savo pasibjaurėji

mą, kadangi staiga išgirdau kaukiant antskrydžio sireną.Po kelių sekundžių ėmė riaumoti artėjantys reaktyviniailėktuvai.

Mano mintys lėkė kaip žaibas, ieškodamos logiškosprendimo, kuris įveiktų siaubą. Ar mums slėptis čia, arbėgti namo? Atrodė svarbu parodyti Mūdžiui, jog mes pa

čios galim pasirūpinti savimi, kad jis ir toliau paliktų musvienas.—Bėk, Mahtoba! —suklikau aš. —Turim grįžti namo.—Mamyte, aš bijau! —rėkė Mahtoba.Čiupau vaiką į glėbį. Vidinis balsas įsakė man palikti

Šarjati gatvę ir bėgti į skersgatvį. Pasukau į gatvelių raizgyną, kuriuo aplinkiniais keliais galėjai pasiekti namus;

179



bėgau kiek įkabindama. Čia pat jautėm ir girdėjom mirtįnešančių reaktyvinių motorų riaumojimą, priešlėktuviniųpabūklų griaudėjimą, taikinį kliudžiusių bombų sprogimus

ir mirštančiųjų dejones bei šauksmus.Aplinkui mus gatvėse krito priešlėktuvinių raketų skeveldros, kai kurios lengvai būtų galėjusios mus užmušti.Mes vis dar bėgom.

Mahtoba įsikniaubė man į krūtinę ir smarkiai suspaudė pirštais šoną.

—Bijau, mamyte! Bijau! —kūkčiojo jinai.—Nieko, nieko! —šaukiau aš pro triukšmą. —Melskis,

Mahtoba. Melskis!Pagaliau pasiekusios savo gatvę paknopstom puolėm

prie savo durų. Mūdis susirūpinęs žiūrėjo į lauką, laukdamas mūsų. Vos tik mums prisiartinus, staigiai atidarė duris —ir įtraukė mus į vidų. Susiglaudėm visi trys apatinia

me hole, nugaras apsaugai priglaudę prie cementinių blokų sienų, kol pasibaigė kankynė.

Vieną dieną nusivedžiau Mahtobą ir Amirą į parką, pasisodinusi mažylį į sportinį vežimėlį. Į žaidimų vietą reikė

jo eiti pro tinklinio aikštę, kur tuo metu vyko rungtynės.

Gal dvidešimt paauglių berniukų strakaliojo saulėtą, betvėsią ankstyvo pavasario dieną.Kiek vėliau, kai Mahtoba žaidė ant sūpynių, išgirdau

sujaudintą klegesį toje pusėje, kur buvo tinklinio aikštė.Pakėlusi akis pamačiau keturis ar penkis baltus „Nisanus“,blokuojančius įėjimą į aptvertą parką. Pasdar! Jos čia

apieškos kiekvieną, esantį parke, —pagalvojau.Patikrinau savo apdarus. Mano monto buvo užsagstytas, rūsaris vietoje. Bet aš nenorėjau susitikti su pasdar, todėl nutariau skubiai eiti namo. Pašaukiau Mahtobą.

Stumdama prieš save vežimėlyje Amirą, Mahtobai tipenant man prie šalies, žingsniavau vartų link. Mums artinantis prie tinklinio aikštės, supratau, kad šiandien pas-

180



dar taikinys paaugliai. Berniukai šautuvais buvo varomi įsunkvežimius. Jie tylėdami pakluso.

Stebėjom, kol visi berniukai buvo suvaryti ir išvežti.

Ką jiems darys? —svarsčiau aš. Išsigandusi, nusiminusi parskubėjau namo.Duris atidarė ir į namus įleido Esė. Pasakiau jai ir Rėzai

ką mačiusi.—Gal todėl, kad jie buvo drauge, —spėjo Rėza. —Nega

vus leidimo, tą daryti draudžia įstatymai.—Kas jiems bus? —paklausiau.Rėza gūžtelėjo pečiais.—Nežinau, —atsakė jis abejingu balsu.Mūdis taip pat nekreipė dėmesio į tą įvykį.—Jeigu pasdar juos išsivežė, matyt, jie darė kažką bloga.Kai kitą dieną apie tą įvykį papasakojau poniai Azar, ji

reagavo visai kitaip.

—Kai jie pamato grupę berniukų, susemia juos ir išgabena kariauti, —liūdnai pasakė ji. —Jie tą daro ir mokykloje. Kartais atvažiuoja sunkvežimis prie berniukų mokyklos ir paima į kariuomenę. Jų šeimos niekada daugiau jųnebemato.

Kaip aš nekenčiau karo! Jis man atrodė visiška bepras

mybė. Nesupratau šalies, kurioje tiek daug žmonių, taiptrokštančių žudyti, taip norinčių mirti. Tai buvo viena ryškiausių ir amerikiečiams labiausiai nesuvokiamų kultūriniųskirtybių tarp išlepusių amerikiečių ir palyginti nuskurdusios šalies žmonių. Mamaliui ir Naserinei gyvybė —kad ir jųpačių, —nebuvo brangi. Mirtis čia labiau įprastas ir ne toks

paslaptingas reiškinys. Kas belieka daryti, kaip tik pasitikėtiAlachu? Ir jeigu ištinka tai, kas blogiausia, argi tai nėra neišvengiama? Jų bravūra bomboms krintant nebuvo apsimestinė. Veikiau tai buvo apraiška jų filosofijos, kurios kraštutinumai gimdo teroristus-kankinius.

Akivaizdžiausiai tai pamačiau vieną sekmadienio popietę, kai mes, kaip paprastai, buvom Amė Bozorg namuo

181



se pažymėti šventadienio begalinėmis maldomis. Įjungtastelevizorius transliavo penktadienio pamaldas miesto centre, bet aš nekreipiau dėmesio, kol išgirdau išgąstingai pa

keltus Mūdžio ir Mamalio balsus. Jiems antrino Amė Bo-zorg savo skausmingomis aimanomis.—Jie bombarduoja penktadienio pamaldas, —pasakė

Mūdis.Tiesioginė transliacija rodė tikinčiųjų minias, susigrū

dusias į viešas aikštes; dabar žmonės, panikos apimti, bė-go. Kameros, nukreiptos į dangų, iš tiesų parodė Irako lėktuvus viršum galvų. Sprogimai minioje paliko žiojėti mirusiųjų ir mirštančiųjų kūnais nuklotas spragas.

—Ten Baba Hadži, —priminė man Mūdis.Jis visada dalyvaudavo penktadienio pamaldose. Tehe

rano centre viešpatavo sąmyšis. Reporterių pranešimaiapie aukas buvo migloti, tačiau gerai apskaičiuotas ant

skrydis rodė fizinę ir emocinę Irako pergalę.Šeima sunerimusi laukė grįžtančio Baba Hadži. Atėjoantra valanda, paskui pusė trijų. Taip vėlai Baba Hadžiniekada negrįždavo iš penktadienio pamaldų.

Amė Bozorg nedelsdama užėmė gedinčiosios pozą,raudojo, rovėsi plaukus. Raštuotą čadrą pakeitė balta, at

sisėdo ant grindų, skaitydama progiesmiu Koraną, tuo patmetu verkdama ir šaukdama.—Ji kuoktelėjusi, —pasakė Mūdis apie savo seserį. —

Mes turime laukti. Verčiau palauktų, kol gausim žinią, kad jis užmuštas.

Giminaičiai paeiliui bėgiojo į gatvę, žvalgydamiesi, ar

kartais negrįžta šeimos patriarchas. Įtemptai belaukiant,slinko valandos, ženklinamos ritualinių Amė Bozorg riksmų. Atrodė, jog ji mėgaujasi savo naująja kankinio našlėspadėtimi.

Jau buvo beveik penkta valanda, kai į namus įbėgo Fe-reštė su žinia:

—Jis ateina! —šaukė jinai. —Atžingsniuoja gatve.

182



Visas klanas supuolė prie durų, audringai pasitikdamiBaba Hadži. Jis įžengė vidun iš lėto, be žodžių, nudelbęsakis. Būrys prasiskyrė, praleisdamas šventąjį vyrą. Jo dra

bužiai buvo kruvini ir apdrabstyti žmogaus kūno kąsneliais. Visų nuostabai jis tučtuojau nužygiavo į amerikietiško stiliaus vonios kambarį praustis po dušu.

Vėliau su juo pasišnekėjęs Mūdis pasakė man:—Jis nusiminęs, kad jo neužmušė. Nori būti kankinys

kaip ir jo brolis.Mūdis neturėjo šeimai būdingos aklos drąsos. Jis mirti

nai bijodavo. Kai Teheranas pratinosi prie karo realybės,civilinės gynybos vadovai išleido peržiūrėtas instrukcijas.Antpuolio metu visi turi slėptis uždaroje patalpoje pirmame aukšte. Mes grįžom į lovą ir miegojom, nuolatos pra-busdami ir laukdami bauginančio signalo, kuris versdavomus kuo skubiausiai bėgti prie įėjimo laiptų apačioje.

Ten, net Rėzos ir Mamalio akivaizdoje, Mūdis nebegalėdavo slėpti savo siaubo. Jis verkdavo iš baimės. Drebėdavo iš bejėgio išgąsčio. Mėgindamas drąsintis, niršdavoant amerikiečių, tačiau sulig kiekvienu nauju antskrydžiu

jo žodžiai atrodė vis tuštesni.Kartkartėmis susitikusiuose mūsų žvilgsniuose blykste

rėdavo trumpas tarpusavio supratimas. Mūdis žinojo, kad jis atsako už sunkią mūsų būklę, bet jau nebeišmanė, kątoliau daryti...

11

Sykį per metus kiekvienas žmogus Irane maudosi.

Tai vyksta perNo-ruz, persų Naujuosius metus, dvi savaites trunkančią šventę, kurios metu visos moterys iškuo

183



pia savo namus ligi tam tikro švaros laipsnio. No-ruz taippat labai laukia batų parduotuvių savininkai, kadangi visiperka naują avalynę. Per ištisas dvi savaites dirbama labai

nedaug, šeimos užimtos iškilmingomis vakarienėmis, arbatos gėrimu ir svečiavimusi giminaičių namuose. Laikantis griežtos šeimyninės hierarchijos, giminaičiai iš eilės atveria savo namų duris šios dienos iškilmėms.

No-ruz diena buvo kovo 21, pirmoji pavasario diena.Tą vakarą mes su Rėza, Mamaliu ir jų šeimomis susirinkom prie haft sin (septyni S) —antsofrei išdėliotais simboliniais produktais, prasidedančiais S raide. Viduryje —keli kiaušiniai, sudėti ant veidrodžio. Sulig persų legenda,žemę laiko bulius ant rago ir kasmet savo naštą permetanuo vieno rago ant kito. Tikslų persų naujųjų metų pradžios momentą galima sužinoti, įdėmiai žiūrint į kiaušinius ant veidrodžio, kadangi buliui permetant pasaulį nuo

vieno rago ant kito, kiaušiniai sujuda.Artėjant naujiesiems metams, pradedamas atbulinislaiko skaičiavimas, kaip daroma ir Amerikoje gruodžio 31d. Visi eikis įsmeigę į kiaušinius laukė akimirkos, kada saulė pereis Šaulio žvaigždyną.

Staiga kambaryje sutemo, ir oro pavojaus sirena per

spėjo apie artėjančius karo lėktuvus. Puolėm slėptis į saugų prieangį ir dar sykį iškentėjom visą antskrydžio siaubą.Esu tikra, kad per šitą No-ruz kiaušiniai tikrai judėjo.

Nors antskrydžiai ir buvo baisūs, gyvenimas vis tiek ėjosavo vaga, ir Irako oro pajėgų grėsmė nesutrukdė Iranuišvęsti. Kaip ir buvo numatyta, pobūvių raundo pradžia bu

vo jau kitą dieną, ir savo svečiavimosi odisėją pradėjomenuo kiemo patriarcho ir matronos namų. Rėza, Esė, Maija-ma, Mehdis, Mamalis, Naserinė, Amiras, Mūdis, Mahtobair aš —visi susigrūdom į Mamalio automobilį ir nuskubė-

jom į Amė Bozorg namus didžiajam įvykiui. Neturėjaunuotaikos jokiam pobūviui.

Vos spėjome įžengti pro duris, tekina atbėgo kumpano

184



sė Mūdžio sesuo. Klykdama iš džiaugsmo, ji griūte užgriuvo Mūdį ir apipylė jį bučiniais. Paskui savo dėmesį nukreipė į Mahtobą ir meiliai ją apkabino. Prieš jai nutaikant

trumpą bučinį man į skruostą, aš instinktyviai truktelėjauaukštyn savo rūsarį, kad apsisaugočiau nuo jos lūpų prisilietimo.

Amė Bozorg jau turėjo šventei paruoštas dovanas. Mū-džiui ji padovanojo brangų rašomąjį stalą ir knygų spintąsu stiklinėmis stumdomomis durimis. Mahtoba gavo išMekos atvežtą suknelę, pasiūtą iš gryno šilko. Amė Bozorgilgokai puldinėjo laiminga, visiems, išskyrus mane, dalindama brangias dovanas. Mūdis nepastebėjo, kad aš užmiršta, o man tai buvo nė motais.

Praleidau liūdną ir vienišą popietę savo buvusiame kalėjime. Niekas nesistengė ar nedrįso kalbėti su manimi angliškai. Mahtoba nesitraukė nuo manęs, bijodama likti vie

na netoli Amė Bozorg.Kiekvieną dieną vyko tas įkyrus šventimas. Vieną rytą,

kai ruošėmės svečiuotis keliose vietose, aš apsivilkau rusvą vilnonį kostiumėlį su trijų ketvirčių ilgumo švarku, kuris atrodė beveik kaip paltas. Apačioje mūvėjau storaspuskojines, ant galvos buvau užsidėjusi rūsarį.

—Jeigu aš eisiu su šiuo kostiumėliu, ar būtina vilktismonto? —paklausiau Mūdį.—Ne, žinoma, ne, —atsakė jis. —Reikėtų iš arti įsižiū

rėti, kad suprastum, jog čia ne monto.Madžidas vežiojo mus po įvairių giminaičių namus, kur

privalėjom pasirodyti. Bet vakarop Mūdis, Mahtoba ir aš sė

dom į taksi ir nuvažiavome pas aga ir chanum Hakimus.Jau buvo beveik sutemę, kai susiruošę grįžti namo išėjom iš ten. Paėjėję keletą kvartalų ligi didesnės gatvės laukėme taksi. Pro šalį lėkė automobiliai, bet taksi nesimatė.

Staiga prie šaligatvio, žviegdamas sustojo baltas „Nisa-nas“, o jam įkandin —baltas „Pakonas“. Iš „Nisano“ iššoko keturi barzdoti vyrai pasdar uniformomis, pasiūtomis

185



iš storos alyvuogių spalvos medžiagos. Vienas jų čiupo Mū-dį, o kiti atstatė šautuvus. Tuo pat metu keturios pasdar moterys su savo uniforminėmis ir juodomis čadromis puo

lė mane, klykdamos kažką man į veidą.Supratau, kad užkliuvo mano rausvas kostiumėlis. Privalėjau vilkėti monto.

Pasdar vyrai ėmė Mūdį tempti prie „Nisano“, bet jisinstinktyviai priešinosi, rėkdamas jiems kažką farsi kalba.

Vežkit jj j kalėjimą! —tylomis džiūgavau aš. —Vežkit įkalėjimą!

Mūdis ir pasdar vyrai ilgokai ginčijosi, tuo tarpu pasdar moterys klykė man j ausis persiškus epitetus. Po totaip pat greitai, kaip buvo atvykę, visi pasdar sulipo į savo automobilius ir nuvažiavo.

—Ką tu jiems pasakei? —paklausiau.—Pasakiau, kad tu viešnia ir nežinai taisyklių, —atsa

kė Mūdis.—Tu man sakei, kad galiu šitaip apsirengti.Mūdis pripažino savo klaidą.—Aš nežinojau. Nuo šiol gatvėje turėsi būti arba su

monto, arba su čadra. Dabar žinai taisykles, —piktai pridūrė, bandydamas atgauti orumą. —Žiūrėk, kad vėl tavęs

nesulaikytų.Pagaliau, savaitei baigiantis, atėjo Mamalio ir Naseri-nės eilė priimti svečius. Mudvi su Naserine išvalėm namus. Mūdis su Mamaliu nuvažiavo į turgų ir pripirko galybę šviežių vaisių, saldumynų ir riešutų. Privirėm daugarbatos. Per visą dieną turėjo apsilankyti koks šimtas

svečių.Elen ir Hormozui atvykus, netrukus lauke garsiakalbiaipaskelbė azan — kvietimą maldai. Kas dieną tris kartuskvietimas melstis įsibrauna į kiekvieno Teherane esančiožmogaus gyvenimą. Nesvarbu, kur tu esi ir ką tu veiki, niekada negali užmiršti maldos laiko. Praktiškai maldas galima sukalbėti bet kada per sekančias kelias valandas, bet

186



Alachas labiau atlygina tiems, kurie tučtuojau atsiliepia įkvietimą.

—Man reikia čadros, —pasakė Elen, pašokdama iš

vietos.Kiti tikintieji, tarp jų ir Amė Bozorg, taip pat ėmė ruoštis, ir netrukus iš gretimo kambario pasigirdo maldų dude-nimas.

Po to Amė Bozorg ėmė aiškinti, kaip jai patinkantiElen.

— Mas Alach, —pasakė ji Mūdžiui. —Šlovink Dievą.Kaip gerai ji daro, kad meldžiasi. Alachas jai atlygins.

Tą dieną užsitęsusios šventės vidury Mūdis įsitraukė įpokalbį su vienu iš Naserinės pusbrolių, kuris taip pat buvo gydytojas.

—Kodėl jūs nedirbat? —paklausė daktaras Maraši.—Na, dar nesutvarkyti popieriai, —atsakė Mūdis.

—Jeigu jūs nieko prieš, aš pasiteirausiu ligoninėje.Mums labai reikia žmogaus, kuris atliktų anesteziją.—Ar tikrai galit man pagelbėti? —viltingai paklausė

Mūdis.—Mano draugas ligoninės direktorius, —atsakė dakta

ras Maraši. —Leiskit man su juo pakalbėti ir pažiūrėti, ką

galiu padaryti.Mūdis netvėrė džiaugsmu, nes žinojo, ką reiškia padėtis ir įtaka valdžioje. Pagaliau šitas darbas atrodė kaip reali galimybė. Mūdis iš tiesų buvo tinginys, tačiau jis buvoir kvalifikuotas gydytojas. Jis troško tiek pinigų, tiek ir padėties, kuria gydytojas galėjo naudotis Irane.

Svarstydama apie šitą poslinkį, supratau, kad jis galibūti man naudingas. Jau ir dabar turėjau šiokią tokią laisvę, nors ir labai menką. Palengvėle Mūdis suprato, kadsergėti mane kiekvieną akimirką pernelyg sunkus uždavinys. Jam teko paleisti mane iš akių vis ilgesniems tarpams, kad jo paties nerimastingas gyvenimas taptų netoks sudėtingas.

187



Dabar, jeigu Mudis pradės dirbti, mano mobilumas padidės. Galbūt tai pažadins ir jo savigarbą.

Antrąją No-ruz

savaitę mes turėjom vadinamąsias„atostogas“ Kaspijos jūros pakrantėje į šiaurę nuo Teherano, kuria ėjo Irano—Rusijos siena. Esės brolis dirbo Islamokontrolės ministerijoje, vyriausybės padalinyje, kuris buvokonfiskavęs visą šacho turtą. Aprašydamas nenusakomusstebuklus, jis pasiūlė šeimai pasinaudoti viena iš buvusiųšacho vilų.

Jeigu aš būčiau ką tik atvykusi į Iraną, gal tai man būtųskambėję viliojamai. Šacho vila! Bet aš žinojau, kad negalima tikėti pasakomis apie prabangą ajatolų respublikoje.

Jeigu tai iš tikrųjų būtų buvusi tiesa, tai visų pirma savaitė šacho viloje nebūtų prasidėjusi nuo važiavimo kartusu dvidešimt penkiais žmonėmis, susigrūdusiais į tris au

tomobilius. Iš tiesų mane viliojo galimybė pasižvalgyti popatį kraštą. Žinojau, kad Iranas milžiniška šalis, ir neįsivaizdavau, kiek tos teritorijos mudviem su Mahtoba tektųįveikti, jeigu mes kada nors iš čia ištruktume. Taigi, aš stebėjau, kaupiau duomenis apie savo aplinką, nežinodama,kur galėsiu juos pritaikyti.

Bet kuo toliau važiavom, tuo labiau nusiminiau. Šalisbuvo graži, be abejonės, bet grožį sudarė milžiniški kalnagūbriai, kurie kilo vis aukščiau ir buvo daug smailesni negu Uolėtieji kalnai Jungtinių Valstijų vakaruose. Jie iš visųpusių juosė Teheraną, atsidūrusį tarsi spąstuose. Stebėdama iš savo pozicijos perpildytame automobilyje, valan

doms slenkant, mačiau, kaip kalnai kyla vis aukščiau irdarosi atšiauresni. Nugrimzdau į melancholišką pokalbįpati su savimi.

Gal per tą savaitę pasitaikys kokia atsitiktinė proga, irmudvi su Mahtoba išsiveršime į laisvę. Be bilieto įsmuksime į kokį laivą ir perplauksime Kaspijos jūrą ligi... Rusijos.

Man vis tiek, —tikinau save. Kad tik iš čia ištrukčiau.

188



Mano svarstymai baigėsi bauginančia išvada. Supratau, kad sulig kiekviena diena grimztu vis giliau į pesimizmą, jaučiu vis didesnį nusivylimą ir kartėlį. Mūdis taip pat

buvo irzlus, ir aš pagalvojau, kad jis gal nesąmoningai persiima mano neviltimi. Šiurpas nupurtė mane. Ir aš, ir Mūdis jautėmės vis labiau slegiami, ir tai tapo grėsme, galinčia sužlugdyti mano puoselėjamą planą užliūliuoti jį pasitenkinimu savimi.

Jeigu netrukus neįvyks kas nors gera, bijojau, kad įvykskas nors bloga.

Atvykę į šacho vilą, kaip ir buvo galima numatyti, radom sunaikinta visa, kas priminė Vakarų kultūrą, ypačbaldus. Vienu metu namas tikriausiai buvo labai prašmatnus, bet dabar beliko tiktai jo kiautas, ir pavakarieniavęvisi dvidešimt šeši sugulėm greta vienas kito tame pačiame kambaryje, pasiruošę miegoti ant grindų. Kadangi

kambaryje buvo vyrų —iš teisybės, aga Hakimas miegojošalia manęs —man teko visą naktį išbūti su savo uniforma, mėginant rasti būdą kaip nors patogiau miegoti sumonto ir rūsariu, apvyniotu aplink galvą.

Ankstyvo pavasario naktis pro atvirus langus nešėžvarbų jūros orą. Mudvi su Mahtoba kiaurą naktį drebė-

jom ir rangėmės, tuo tarpu mūsų giminės iraniečiai miegojo it kūdikiai.Rytą pamatėm, kad rajonas kenčia nuo sausros. Kaip

apsaugos priemonė viešasis vandentiekis buvo išjungtasbeveik visą dieną, todėl pirmąjį „atostogų“ rytą praleidaukieme drauge su kitomis moterimis, plaudamasabzi, salo

tas, vieninteliame ledinio vandens kibire, tuo tarpu vyraidykinėjo name, miegojo kiek tilpo ar slampinėjo po kiemą,žiūrėdami, kaip mes dirbam.

Vėliau vyrai susiruošė pajodinėti, moterims nebuvoleista dalyvauti.

Mes nuėjom pavaikštinėti palei kadaise gražią pakrantę, dabar apšnerkštą šiukšlėmis ir atliekomis.

189



Savaitė slinko lėtai, kupina nepatogumų ir pažeminimų. Mudvi su Mahtoba kentėm, žinodamos, jog privalom.Dabar jau buvom pripratusios.

Pavasario pradžia atnešė ir viltį, ir nusiminimą. Netrukus šiuose kalnuose nutirps sniegai. Ar Rašydo draugaidabar galės mus slapčia nugabenti į Turkiją? Švelnesnisoras skatino imtis veiklos.

Ir vis dėlto pasikeitęs metų laikas priminė, kokia ilgabuvo mano nelaisvė... Mudvi su Mahtoba daugiau neguseptynis mėnesius išbuvome Teherano spąstuose.

Mums grįžus į Teheraną, Mūdis sužinojo, kad jam pasisekė gauti tarnybą ligoninėje. Jis netvėrė džiaugsmu, kiaurą dieną strikinėjo po namus, nešykštėdamas šypsenosMahtobai ir man, juokavo, demonstruodamas gerumo irmeilės žybsnius, kurie kadaise —taip seniai —patraukė

mane.—Jiems nepavyko sutvarkyti dokumentų, —patikėjoman savo paslaptį Mūdis. —Tačiau ligoninė paprasčiausiai šito nepaisys ir vis tiek leis man dirbti. Jiems reikalingas anesteziologas. Kai bus sutvarkyti dokumentai, jie užmokės man už visas valandas.

Tačiau dienos bėgyje jo entuziazmas atvėso. Jis nubudo, ir aš supratau jo mintis. Kaip jis dirbs ir tuo pat metusaugos mane? Palikau jį vieną, nenorėdama, jog manytų,kad aš turiu pagrindo tikėtis didesnės laisvės. Jis pats sugalvos. Tvarkaraštis Ugoninėje per daug iš jo nereikalavo.Jam ne kasdien reikės išvažiuoti iš namų, o kai išvažiuos,

aš būsiu saugoma. Naserinė galėjo pranešinėti ir pranešinės, kada išeinu ir kada grįžtu. Iš Mahtobos mokyklos turėjau vykti tiesiai namo ir prižiūrėti Amirą, kol ji bus universitete. Išimtis tvarkaraštyje buvo Korano pamokos ketvirtadieniais. Tą dieną Naserinė sugalvos, kas prižiūrėtųAmirą.

Aš beveik girdėjau, kaip Mūdžio galvoje sukasi ratukai.

190



Ar jis gali manimi pasitikėti? Teks. Arba teks pamiršti apietarnybą.

—Ketvirtadieniais grįši namo tučtuojau po Korano pamokų, —pasakė jis. —Aš tikrinsiu tave.

—Taip, —pažadėjau.—Gerai, —atsakė Mūdis.Mintis, kad vėl grįžta į darbą, praskaidrino jo veidą dar

sykį...

Savo laisvę aš išnaudodavau itin retai —tik tada, kai

būdavo verta rizikuoti. Mūdis begėdiškai vertė daugelį savo giminaičių sekti mane. Tikriausiai prisakė stebėti, ką ašveikiu. Ir pats kartais tą darydavo. Kai turėdavo laisvą dieną arba anksti grįždavo iš darbo, kartais ateidavo į mokyklą mūsų parsivežti. Jis saugojo mane iš toli.

Todėl smulkmeniškai laikiausi numatyto tvarkaraščio,

nukrypdama tiktai reikalui esant.Vieną dieną mokykloje, kai mokinės žaidė per pertrauką, viena mokytoja ramiai įėjo į raštinę ir atsisėdo ant suolo greta manęs. Žinojau ją tiktai iš matymo, bet ji visadasugebėdavo maloniai man nusišypsoti. Pasisveikindamosmes linkterėjom viena kitai.

Ji apsižvalgė po mažą kambarėlį, norėdama įsitikinti,

kad niekas nekreipia į mus dėmesio, o paskui šnipštelėjoman puse lūpų:— Nagu. Nekalbėkit. Nagu. ponia Azar.Aš linkterėjau.—Aš pakalbėti su mano vyras, —pasakė ji, ieškodama

žodžių. —Ji nori padėti jums. —Farsi kalboje nėra įvar

džių „jis“ ir „ji“. Iraniečiai visada painioja. Mokytoja nudelbė akis į savo skreitą. Viena ranka beveik nepastebimaiišslydo iš jos laisvai krintančių drabužių ir siekė manosios.Ji dar sykį pasitikrino, ar niekas nežiūri. Tada jos rankaskubiai palietė mano ranką, palikdama popieriaus skiautęmimo delne. Ant jos paskubomis buvo užrašytas telefononumeris.

191



—Paskambinkit, —sušnibždėjo mokytoja. —Ponia.Skubiai veždama Mahtobą namo iš mokyklos, surizika

vau kelioms akimirkoms užsukti į Hamido parduotuvę ir

paskambinti nurodytu telefonu. Atsiliepė angliškai kalbanti moteriškė, kuri prisistatė esanti panelė Alavi ir labai nudžiugo išgirdusi mane. Ji paaiškino dirbanti pas mokyto

jos vyrą, kuris papasakojęs jai ir jos motinai apie mane.—Kadangi aš kalbu angliškai ir mokiausi Anglijoje, jis

paprašė mane, ar negalėčiau pagelbėti, —kalbėjo panelėAlavi. —Pasakiau, pamėginsiu.

Štai ir vėl įrodymas, kad ne visi iraniečiai priklauso vienai fanatiškų Amerikos priešų kategorijai. Panelė Alavibuvo visai nuoširdi, nes vien tik už pokalbį su manimi jaigal tektų sumokėti savo gyvybe, o laisve —tikrai.

—Kaip galėtume susitikti? —paklausė ji.—Turiu laukti, kol pasitaikys proga, —atsakiau.

—Kai tik galėsit susitikti su manimi, aš tuo metu eisiupietauti. Nuvažiuosiu kur jūs bebūtumėt ir susitiksiu su jumis.

—Gerai, —atsakiau aš.Jos įstaiga buvo toli nuo Mamalio buto, toli nuo Mahto-

bos mokyklos ir net nuo ketvirtadienio Korano studijų pa

mokų masdžede. Būtų sunku suorganizuoti susitikimą,kad abi nevaržomos ir neskubėdamos galėtume susipažinti. Nesupratau panelės Alavi motyvų, bet neabejojau josdiskretiškumu. Jos žodžių nuoširdumas tučtuojau sužadino mano pasitikėjimą.

Dienos slinko lėtai, virsdamos savaitėmis, o aš vis nega

lėjau sugalvoti, kaip ir kur, nesukeliant įtarimo, galima būtų susitikti. Dabar, kai Mūdis dirbo, aš pastebėjau, kad mano apsauga kai kuriais atžvilgiais sustiprėjo. Naserinė buvodar akylesnė už mano vyrą. Kiekvieną sykį, keli aš išeidavaupro duris, ji tučtuojau pasižiūrėdavo į savo laikrodį.

Tačiau Mūdžio priežiūros sistema neišvengiamai sužlugo. Mieste su keturiolika milijonų gyventojų jis negalėjo

192



amžinai sekioti mane. Vieną dieną grįžusi su Mahtoba išmokyklos, radau Naserinę nekantriai manęs laukiančią. Jibuvo iškviesta į neeilinį susirinkimą universitete ir turėjo

palikti Amirą namie su manimi. Ji išskubėjo. Mūdis buvodarbe. Rėza ir Esė —išvykę lankyti giminaičių.Nedelsdama paskambinau paneli Alavi.—Galiu susitikti su jumis šią popietę, dabar, —pasa

kiau.—Tučtuojau atvažiuosiu, —atsakė ji.Pasakiau jai, kur už kelių kvartalų nuo mūsų namų ras

ti parką.—Kaip aš jus atpažinsiu? —paklausiau.—Būsiu su juodu paltu, kelnėmis ir juoda skara. Gedu

lo rūbais. Mano motina neseniai pasimirė.—Užjaučiu.—Ką padarysi, —atsakė ji.

Brūkštelėjau raštelį Mūdžiui. Jo darbo tvarkaraštis nebuvo tikslus. Jis turėdavo būti operacinėje anksti rytą, betniekada nežinodavo, kada galės išeiti. Kartais užsibūdavoUgi vakaro vienuoliktos, bet galėjo parsirasti bet kurią akimirką.

„Vaikai zirzia, —parašiau aš. —Išsivedu juos į parką.“

Mahtoba ir Amiras visada noriai eidavo į parką. Neabejodama galėjau pasildiauti Mahtoba, o Amiras buvo visiškai mažiukas, todėl dėl jų nesirūpinau. Man tik rūpėjo,kokia bus Mūdžio reakcija į mano netikėtą sprendimą pa-Ukti namus ir be palydos, negavus jo leidimo, eiti į parką.Tikėjausi, kad mes baigsim savo susitikimą ir grįšim namo

anksčiau už jį.Tuo metu, kai vaikai patenkinti žaidė sūpynėse, sma-gindamiesi drauge su kitais, prie manęs priėjo juodai apsivilkusi moteriškė. Iraniečių drabužiai visada trukdospręsti apie nepažįstamo žmogaus išvaizdą, bet, kiek galė

jau spėti, ji buvo kokių penkiasdešimties metų, gal ir kiek

jaunesnė. Ji atsisėdo greta manęs ant parko suolo.193



—Palikau savo vyrui raštelį, —skubiai paaiškinau. —Jis gali čia pasirodyti.

—Gerai, —atsakė panelė Alavi. —Jei jis pasirodys, apsi

mesiu, kad kai kurie iš tų vaikų yra mano. —Ji pagavo kitosmoteriškės, sėdinčios ant suolo priešais mus, žvilgsnį ir pasišnekėjo valandėlę su ja farsi kalba. —Pasakiau tai moteriškei, kad jeigu ateis jūsų vyras, dėsiuos, jog aš čia, parke,esu drauge su ja ir jos vaikais, o ne su jumis. Ji sutiko.

Nepažįstamoji iš karto sutiko dalyvauti apgaulėje. Aš jau pradėjau suvokti, kad iraniečiams iš tikrųjų patinka intrigos. Jie priprato gyventi slapstydamiesi, greičiausiaiprie šacho, taip pat ir prie ajatolų. Sąmokslai klesti ne tikoficialiuose vyriausybės sluoksniuose, bet ir šeimose. Panelės Alavi prašymas nenustebino ir neišgąsdino nepažįstamosios. Iš teisybės gal net praskaidrino dieną.

—Tad kas atsitiko? —paklausė panelė Alavi. —Kodėl

jūs čia, Irane?Aš jai papasakojau savo istoriją kiek įmanomą trumpiau, paliesdama esminius momentus.

—Suprantu, —pasakė ji. —Kai aš studijavau Anglijoje,buvau ten svetimšalė. Su manimi visą laiką buvo elgiamasikaip su svetimšale, nors aš ir nenorėjau tokia būti. Norė

jau pasilikti Anglijoje, bet man reikėjo žmonių, kurie manbūtų padėję tą padaryti. Niekas nepadėjo, ir man tekogrįžti į Iraną. Tai labai nuliūdino mano motiną ir mane.Mes nusprendėme visada padėti svetimšaliams mūsųkrašte. Aš jums padėsiu. Žinau, kad galiu.

Ji stabtelėjo susikaupdama, o paskui tęsė toliau:

—Mano motina mirė prieš dvi savaites, —patikslino ji. —Jūs tą žinot. Prieš jos mirtį kalbėjomės apie jus. Ji pasakė: „Niekas nepadėjo tau, kai tu buvai svetimšalė“. Jiprivertė mane pažadėti, kad jeigu man pasitaikys progapadėti svetimšalei, aš tą padaryčiau. Taigi, turiu išpildytipažadą. Ir aš noriu tą padaryti.

Panelė Alavi drabužio kraštu nusišluostė ašaras.

194



—Kaip? —paklausiau. —Ką galite padaryti mano labui?

—Mano brolis gyvena Zahidane, Pakistano pasienyje.

Aš...—Mamyte! Mamyte! Mamyte! —pertraukė mus Mahto-ba, bėgdama artyn prie manęs. —Tėtis čia!

Jis stovėjo šone kitapus aukštos kaltinės geležies tvoros, kuri juosė parką, įsistebeilijęs į mane su didžiausiuįtarimu, įsirėžusių jam veide. Reikliai mostelėjo man prieiti artyn.

—Nesijaudinkit, —sumurmėjau panelei Alavi ir Mah-tobai. —Nesukelkit įtarimų. Mahtoba, grįžk žaisti priesūpynių.

Pakilau nuo suolo ir nuėjau prie Mūdžio, džiaugdamasi, kad tarp mūsų tvora.

—Ką tu čia veiki? —suniurzgė jis.

—Tokia graži diena, —pasakiau. —Pavasaris ateina.Norėjau, kad vaikai pabūtų parke.—Kokia ten ponia šalia tavęs?—Nežinau. Jos vaikai čia žaidžia.—Tu su ja šnekiesi. Ar ji kalba angliškai?Žinojau, kad Mūdis buvo per toli ir negalėjo išgirsti, to

dėl melavau:—Ne. Aš su ja bandau kalbėti farsi.Mūdis įtariai apsižvalgė po parką, tačiau pamatė tik

vaikus, kurie, prižiūrimi motinų, triukšmingai žaidė. Panelė Alavi ir toji kita iranietė buvo priėjusios prie sūpyniųtariamai pažaisti su savo vaikais. Nieko nebuvo, kas leistų

įtarti kokią intrigą. Jis patikrino mane, ir aš buvau ten,kur sakiau būsianti. Netaręs nė žodžio, apsisuko ant vienokulno ir nužingsniavo atgal namų link.

Aš palengva nuėjau prie žaidimų aikštelės, akimirkaisustodama pastūmėti Mahtobos ir Amiro ant sūpynių. Norėjau atsigręžti ir pažiūrėti, ar Mūdis vis dar stebi mane,tačiau ligi galo suvaidinau savo vaidmenį. Po kelių minu

195



čių lyg niekur nieko sugrįžau prie suolo. Panelė Alavi palaukė dar kelias minutes, prieš atsisėdama greta manęs.

—Jis nuėjo, —pasakė ji.

Panelė Alavi sugavo anos iranietės žvilgsnį ir linkterė jimu jai padėkojo. Moteriškė savo ruožtu linkterėjo jai, nesuvokdama sąmokslo priežasties, bet noriai jame dalyvaudama. Kokias kančias turi iškęsti šios moterys diena iš dienos? —svarsčiau aš.

Tačiau mano mintys tučtuojau grįžo prie savų bėdų.—Na ir ką jūsų brolis? —paklausiau daugiau nebegaiš-

dama.—Jis gyvena Zahidane. Pakistano pasienyje. Pakalbėsiu

su juo ir paklausiu, ar jis gali padėti jums išvykti iš šalies, jeigu aš jus nuvešiu į Zahidaną.

—Ar jis gali?Panelė Alavi pritildė savo balsą ligi kuždesio.

—Jis visą laiką tą daro, veda žmones per sieną.Nuotaika man pakilo. Prisimindama šito susitikimo aplinkybes, supratau, kad jis buvo ne toks jau atsitiktinis,kaip atrodė. Mokytoja mokykloje ir jos vyras tikriausiai nemanė, kad panelė Alavi gali man padėti vien todėl, kadkalba angliškai.

Jie žinojo apie jos brolį! Be abejo. Aš nebuvau vienintelė, įkliuvusi į spąstus Irane. Jeigu gyvenimas man čia buvonepakenčiamas, tikriausiai aplinkui buvo milijonai žmonių,kurie jautė tą patį. Ši šalis turėjo engėjų valdžios istoriją; todėl logiška manyti, kad jau nuo seno susiformavo tobulastinklas specialistų, kurių darbas —padėti žmonėms ištrūk

ti. Pagaliau aš užmezgiau ryšį su viena iš tokių specialistų.—Kiek tai kainuoja? —paklausiau.—Nesirūpinkit dėl pinigų. Aš užmokėsiu. Aš įsipareigo

jau savo motinai. Jeigu norėsit man kada nors atsilyginti,puiku. Ošiaip man vis tiek.

—Kada galim važiuoti? —susijaudinusi paklausiau. —Kaip pateksim į Zahidaną?

196



—Važiuosim netrukus, —atsakė ji. —Aš turiu gauti jūsų dokumentus, kad jūs ir jūsų duktė galėtumėt skristi jZahidaną.

Ji išsamiau paaiškino planą, ypatingai pabrėždamavieną momentą. Esminės svarbos turėjo greitis. Kai viskasbus paruošta, mums teks sugalvoti kokį būdą keliom valandom pabėgti nuo Mūdžio prieš jam pastebint, jog mūsųnebėra. Mes turim nuvykti į aerouostą, sėsti į lėktuvą, nuskristi į Zahidaną ir susitikti su panelės Alavi broliu —irvisa tai spėti padaryti iki tol, kol Mūdžiui kils įtarimas ir jispraneš policijai.

Aišku, ketvirtadienis būtų geriausia diena. Mūdis būtųdarbe. Mahtoba ir aš rytą turėtume būti mokykloje, o popietų —Korano studijų pamokoje. Turėtume spėti nuskristi į Zahidaną, kol Mūdis susigaudys, kad mūsų nebėra.

Tai buvo daug protingesnis ir profesionalesnis veiksmų

planas už tą, kurį siūlė Triš ir Siuzana. Helen ir ponas Vin-kopas ambasadoje pabrėžė, kad didžiausias pirmojo scenarijaus trūkumas buvo tas, jog gali tekti slėptis nuo Mūdžio ir gal net nuo policijos dar tebebūnant Teherane. Panelė Alavi sutiko, kad slėptis neprotinga. Aerouostoadministracija pirmiausia būtų įspėta apie amerikietės

moters ir vaiko pabėgimą. Svarbu buvo prasmukti pro aerouostus Teherane ir Zahidane ir pasiekti kontrabandininkų brigadą anksčiau negu bus oficialiai pranešta apie mūsų dingimą.

—Kada? —susijaudinusi paklausiau.—Po dviejų savaičių, —atsakė ji. —Aš pakalbėsiu su

broliu. Paskambinkit sekmadienį, jei galėsit. Pažiūrėsim,ar pavyks vėl čia susitikti ir aptarti detales.

Man sunku buvo slėpti savo džiaugsmą, o tą padarytibuvo gyvybiškai svarbu, ir ne tik nuo Mūdžio, Mamalio,Naserinės ir kitų priešų, bet ir nuo dukters. Mahtoba tapopuikia aktore, kai to reikėjo, bet aš nedrįsau užkrauti jai

197



šios nuostabios paslapties naštą. Kai ateis metas bėgti, pasakysiu. Bet ne anksčiau.

Kai grįžom iš parko, Mūdis buvo labai užsiėmęs. Jis paliko mane ramybėje su mano mintimis, kurios kunkuliavomanyje įnirtingiau negu pupos, verdamos vakarienei.

Besvarstydama staiga apmiriau, prisiminusi šiurpiusHelen ir pono Vinkopo perspėjimus dėl kontrabandininkų.

Bet jie kalbėjo apie kontrabandininkus, kurie veda įTurkiją, —ginčijausi pati su savimi. Šitie žmonės veda įPakistaną.

Vis dėlto ir jie kontrabandininkai. Jie išprievartauja.Pavagia pinigus. Nužudo arba perduoda pasdar.Ar šitos siaubo istorijos buvo propaguojamos valdžios,

kad įbaugintų žmones? Ogal jos šiurpiai tikros?Panelė Alavi lengvai įgijo mano pasitikėjimą. Bet aš ne

pažinojau jos brolio ar tų nutrūktgalvių, kurie rizikavo gy

vybe šiuose pavojinguose žygiuose. Man baisiausiai parūpo pasimatyti su Helen ambasadoje, patikrinti su ja tąnaująjį planą ir pasverti jos patarimus su mano staigiasimpatija panelei Alavi.

Kitą rytą pakeliui į mokyklą mudvi su Mahtoba užsukom į Hamido parduotuvę, ir aš paskambinau Helen. Paaiškinau, ką galėjau, apie savo naujus kontaktus, tačiau

kalbėdama telefonu turėjau būti atsargi.—Ateikit pas mane, —pasiūlė Helen. —Gerai būtųšiandien susitikti su jumis. Be to, yra laiškų iš jūsų šeimosir jūsų pasai jau čia. Ateikit šiandien.

—Pasistengsiu, —atsakiau.Bet kaip? Diena buvo pavojinga. Mūdis išvažiavo į dar

bą, tačiau aš nežinojau, kada jis gali pasirodyti mokykloje.Dar sykį pasinaudojau Hamido telefonu. PaskambinauElen į darbą ir pasakiau, kad metas įgyvendinti mūsų planą ir nuvežti mane į Šveicarijos ambasadą.

Kiek vėliau tą patį rytą Elen paskambino Mūdžiui į namus ir paklausė, ar mudvi su Mahtoba galėtume su ja po

198



pietų pavaikštinėti po parduotuves. Ji pasiimtų mus iš mokyklos, papietautume drauge jos namuose, o paskui eitume pirkti pavasarinių drabužių.

Mūdis pasakė „taip“!Dabar Elen išbandė antrąją mūsų plano dalį. Mokyklosraštinėje suskambo telefonas, ir viena iš darbuotojų pakvietė kalbėti chanum Šahyn. Ji kalbėjo farsi kalba, betkeletą kartų ištarė vardą „Bety“, todėl supratau, kad ji kalba su Elen.

Tai buvo bandymas sužinoti, ar chanum Šahyn leistųman kalbėti telefonu, jei būčiau iškviesta. Neleistų. Elenteko dar kartą skambinti Mūdžiui ir prašyti, kad jis vėlskambintų į mokyklą ir duotų joms savo sutikimą leistiman pakalbėti telefonu.

Galų gale mes susisiekėme.—Tvarka, —pasakė Elen, o jos balsas pastebimai dre

bėjo. —Pasiimsiu tave ir Mahtobą iš mokyklos.—Gerai, —atsakiau. Paskui paklausiau: —Ar kas nutiko?—Nieko, —atšovė Elen.Po penkiolikos minučių Elen vėl man paskambino.—Aš jau skambinau Mūdžiui ir pasakiau jam, kad atsi

rado kliūčių. Šią popietę aš negaliu, —pasakė ji.

—Kas nutiko?—Persigalvojau. Turiu apie tai su tavimi pasikalbėti.Aš užsiutau ant Elen, man baisiausiai reikėjo pasiekti

ambasadą, tačiau nedrįsau važiuoti, neįsitikinusi, kadElen dengs mane.

Kas įvyko? Kaip man patekti į ambasadą? Kitą dieną

neatsirado progos, nes Mūdis vėl neišvyko į darbą ir, be to,buvo prastai nusiteikęs. Palydėjo mudvi su Mahtoba į mokyklą ir prieš išeidamas metė, kad negrįžtume vienos ir vidurdienį lauktume jo. Bet atėjo ir praėjo vidurdienis, o

jo —nė ženklo. Mudvi su Mahtoba klusniai laukėm. Minutėms slenkant, klausiamai, nervingai žvilgčiojom viena įkitą. Ar mes išbandomos? Nežinojom, ką daryti.

199



Prabėgo visa valanda, o Mūdžio vis dar nebuvo.—Verčiau važiuojam namo, —pasakiau Mahtobai.Susirūpinusios, kad kažkas atsitiko ir dar labiau su

komplikavo jau ir taip rizikingą situaciją, mes negaišom.Sustabdžiau oranžinį taksi. Kai jis išleido mus prie susto jimo Šarjati gatvėje, nuskubėjome tiesiai namo. Gal Mūdisseka mus.

Grįžusios namo radom Mūdį tysantį ant grindų hole irverkiantį.

—Kas atsitiko? —paklausiau.—Nelufar, —atsakė Mūdis. —Ji iškrito iš savo namų

balkono. Paskubėkit! Važiuojam tenai.

12

TVelufar buvo Baba Hadži ir AmėBozorg antrojo sūnaus Mortezos ir jo žmonos Nastarandevyniolikos mėnesių dukrytė. Tai buvo mielas vaikutis,kuris netyčia sumaitojo vieną iš Mahtobos gimtadienio tortų. Tokia nuolat čiauškanti ir juki, ji buvo labai prisirišusiprie Mahtobos ir manęs.

Iš pradžių aš susijaudinau, bet netrukus galvoje mannuaidėjo įspėjantis skambutis. Ar čia ne spąstai? Ar Mūdisnesurezgė kokios gudrybės, kad galėtų mus kur nors išvežti?

Neliko nieko, kaip palydėti jį iš namų ligi Šarjati gatvėsir sėsti į taksi. Išgąstis užaštrino mano pojūčius. Ar Elenišdavė paslaptį Mūdžiui? Ar skambino ambasada? Gal jisskubiai gabena mus į kitą slėptuvę, kol mes nespėjom niekam pranešti?

Teko du kartus persėsti į kitą taksi, ir mums lekiant ašmeldžiausi, kad Mahtoba neišsiduotų pažįstanti šias vie

200



tas. Važiavom jau žinomu maršrutu, kuris vedė į Šveicari jos ambasados JAVreikalų skyrių.

Iš tikrųjų ligoninė, kur mes galiausiai atvykom, buvo

beveik tiesiai kitapus gatvės priešais ambasadą!Mūdis skubiai nuvedė mus į priėmimo patalpas ir paklausė Nelufar palatos numerio. Suprasdama kai kuriuosfarsi kalbos žodžius, spėjau, kad yra kažkokių sunkumų irkad Mūdis afišuojasi gydytojo autoritetu, norėdamas pralaužti biurokratinį užsispyrimą. Keletą minučių jis įnirtingai ginčijosi su registratoriumi ir tik tada paaiškino:

—Tavęs į vidų neleis. Tu ir Mahtoba be čadrų.Aš iš karto supratau, į kokią keblią būklę buvo patekęs

Mūdis —juk eidamas aplankyti Nelufar jis turėtų paliktiMahtobą ir mane be priežiūros priimamajame kitapusambasados! Supratau, kad čia ne spąstai. Nelufar tikrai sužeista. Akimirką pamiršau savo bėdas. Man suspaudė

širdį dėl mergytės ir jos tėvų. Mūdis galiausiai nusprendė,kad šeimos reikalai svarbiau už savųjų saugojimą. Ir, beabejo, jis nenumanė, jog aš žinau, kur mes esam.

—Pasilik čia! —įsakė.Otada nubėgo pasiteirauti apie Nelufar būklę.Atrodė keista —buvau taip arti ambasados ir negalėjau

nieko daryti. Kelios minutės su Helen neatsvėrė Mūdžiorūstybės pasekmių.Šiaip ar taip, jis grįžo po kelių akimirkų.—Jos čia nėra, —paaiškino. —Morteza nuvežė ją į kitą

ligoninę. Nastaran grįžo namo. Todėl ir mes ten važiuosim.

Mes nuskubėjom į gretimą namą, praeidami pro vienąambasados pusę. Prisiverčiau net nedirstelėti į pastatą irmintyse prašiau ir Mahtobą to nedaryti. Nenorėjau, kadMūdis suprastų mus atpažinus iškabą.

Mortezos ir Nastaran namas stovėjo vienu kvartalu toliau už ambasados. Kelios moterys jau buvo atėjusios pareikšti savo užuojautos, tarp jų ir Mūdžio dukterėčia Fe-

201



reštė, kuri ruošė arbatą. Nastaran žingsniavo pirmyn ir atgal, protarpiais išeidama į balkoną dirstelėti į gatvę, laukdama ateinant vyro su žiniomis apie dukrytę.

Kaip tik iš to paties balkono trečiame aukšte ir buvo iškritusi mergytė tiesiai ant grindinio, persivertusi per menką metalinę užtvarą, kuri buvo vos aštuoniolikos coliųaukštumo. Tai buvo įprastas balkonas —ir įprasta tragedi

ja —Teherane.Prabėgo dvi valandos, persimetant vos vienu kitu pa

guodos žodžiu. Mahtoba visą laiką buvo šalia manęs rimta išraiška veidelyje. Abi galvojom apie tą gražų linksmąvaikutį ir abi šnibždėjom maldas, kad Dievas globotų mažąją Nelufar.

Mėginau guosti Nastaran, ir ji žinojo, kad mano jausmas nuoširdus. Širdyje kaip motina galėjau įsijausti į josbūklę.

Atsitiko taip, kad mudvi su Mahtoba nusekėm Nastaran, kai ji vėl žengė į balkoną pasižiūrėti, ar negrįžta vyras. Viename kiemo gale pamatėm artėjantį Mortezą, išabiejų šalių lydimą brolių. Rankose jis nešėsi sunkiai gaunamų popierinių nosinių dėžes.

Nastaran iš skausmo sukliko šiurpiu, širdį veriančiu

balsu, teisingai supratusi klaikią žinią. Nosinaičių reikėsašaroms šluostyti.Ji pribėgo prie durų ir laiptų aikštelėje pasitiko vyrą.— Mordeh! Ji nebegyva! —pro ašaras skubiai pasakė

Morteza. Nastaran susmuko ant grindų.Beveik tučtuojau namai prigužėjo gedinčių giminaičių.

Pagal ritualą gedėtojai mušasi į krūtines ir klykia.Mūdis, Mahtoba ir aš verkėm drauge su jais.

Mano skausmas dėl Nastaran ir Mortezos buvo nuoširdus, bet kai ilga naktis prabėgo sielvartaujant ir ašarojant,ėmiau svarstyti, kaip ši tragedija paveiks mimo pačios planus. Buvo antradienis, o sekmadienį aš turėjau parke su

202



sitikti su Alavi. Ar galėsiu ateiti sutartu laiku, o gal tragedija vėl sujauks mūsų gyvenimus? Man žūtbūt reikėjo prieiti prie telefono ir paskambinti jai, o gal ir Helen į amba

sadą. Be galo rūpėjo sužinoti, kas nutiko Elen.Kitą rytą iškilmingai apsirengę juodais drabužiais mesruošėmės lydėti šeimą ir nesuskaičiuojamą galybę giminaičių į kapines. Nakčiai mažąją Nelufar buvo įdėję į šaldytuvą, o šiandien jos tėvai sulig papročiais turėjo atliktiritualinį kūno apiplovimą, kitiems giminaičiams giedantatitinkamas maldas. Paskui, įvyniota į paprastą baltą drobulę, Nelufar bus nunešta į kapines palaidoti.

Savo miegamajame Mamalio namuose, kai ruošėmėsmūsų laukiančiai liūdnai dienai, aš pasakiau:

—Okodėl man nepasilikus namie ir nepasaugojus visųvaikų, kol kiti vyks į kapines?

—Ne, —atsakė Mūdis. —Važiuosi su mumis.

—Nenoriu, kad Mahtoba visa tai matytų. Iš tikrųjų išmanęs bus daugiau naudos, jeigu aš liksiu saugoti vaikų.

-Ne!Bet kai mes pasiekėm Nastaran ir Mortezos namus,

Mūdžiui girdint, pakartojau savo siūlymą kitiems, ir visisutiko, kad tai gera mintis. Mūdis tuojau nusileido, nes ne

turėjo laiko rūpintis manimi.Nedrįsau išeiti iš namų be Mūdžio leidimo, bet kai tiklikau viena su nieko neįtariančiais vaikais, nubėgau prietelefono ir paskambinau Helen.

—Prašom ateiti, —pasakė ji. —Man reikia pasikalbėti.—Negaliu. Aš beveik skersai gatvės nuo jūsų, bet ateiti

negaliu.Pagalvojau, gal vėliau, kai bus grįžę suaugusieji, galėčiau išsivesti vaikus į kokį parką. Mudvi su Helen bandėmtartis susitikti trečią valandą, tą popietę parke netoli ambasados.

Alavi neprisiskambinau ir labai sunerimau, tačiau suradau Elen jos įstaigoje. Pokalbis buvo šiurpinantis.

203



—Aš viską pasakysiu Mūdžiui, —pareiškė Elen. —Pasakysiu, kad tu bandai pabėgti.

—Nedaryk man šito! —maldavau. —Pasakiau tau dėl

to, kad esi amerikietė. Pasakiau, kadangi tu pažadėjai saugoti paslaptį. Pažadėjai niekam neprasitarti.—Aš viską papasakojau Hormozui. —Jos balsas pasi

darė šaižus. —Jis tikrai nusiminė dėl manęs. Liepė manniekada neiti net artyn prie ambasados ir pasakė, kad ašturinti papasakoti Mūdžiui, nes tai mano islamiškoji parei

ga. Jeigu aš jam nepasakysiu ir kas nors nutiks tau ir Mah-tobai, tada tai bus mano nuodėmė, tokia pati, lyg būčiau jus nužudžiusi. Privalau jam pasakyti.

Baimė užgriuvo mane. Mūdis gali mane nužudyti! Be jokios abejonės, jis mane įkalins ir atims iš manęs Mah-tobą. Tie brangūs laisvės trupinėliai, kuriuos buvau įgiju

si, dings visam laikui. Po to jis niekada manimi nebepasi-tikės.—Maldauju, nedaryk to! —raudojau aš. —Meldžiu, ne

sakyk jam.Aš klykiau Elen į telefono ragelį. Verkiau, maldavau,

apeliavau į mūsų bendras tradicijas, bet ji liko nepajudinama. Ji privalanti atlikti savo islamiškąją pareigą, kartojo ji,iš meilės man, iš susirūpinimo mano ir mano dukros gerove. Ji privalanti pasakyti Mūdžiui.

—Leisk man pačiai jam pasakyti, —pareiškiau, apimtanevilties. —Aš geriau tą sugebėsiu. Pati tuo pasirūpinsiu.

—Gerai, —sutiko Elen. —Duosiu tau šiek tiek laiko. Betturi jam pasakyti arba aš tą padarysiu.

Padėjau ragelį, jausdama islamišką kilpą ant savo kaklo. Ką man dabar daryti? Kaip ilgai galiu laukti? Kaip ilgaigabu rasti pasiteisinimų, kurie užbėgtų už akių Elen? Arteks pasakyti Mūdžiui? 0 kaip jis reaguos? Ims mane mušti —dėl to nekyla nė mažiausia abejonė —bet kaip toli nuneš jį įsiūtis? Okas paskui?

204



Kaip gailėjausi nelaikiusi liežuvio už dantų, išdavusi savo paslaptį Elen! Bet kaip galėjau numatyti, kad mano žlugimo priežastimi bus ne iranietė, o amerikietė net iš mano

gimtojo miesto.Pilna užslopinto įniršio ir nervingos energijos, apsižvalgiau aplinkui į tokį pažįstamą apskretusį namų ūkį. Nežinodama, ko griebtis, ėmiausi ruošos ir pradėjau nuo virtuvės. Irane virtuvių grindys yra nuožulnios, todėl išvalyti

jas galima paprasčiausiai pilant kibirus, pilnus vandens, ir

nuplaunant šiukšles į centrinę kanalizaciją. Dabar aš tą irdariau: liedama kibirą po kibiro, išploviau net grindis pometalinėmis spintelėmis, kurių dauguma iraniečių šeimininkių nevalo. Iš po spintelių išplaukė milžiniškų tarakonųlavonai.

Tramdydama šleikštulį, švariai išvaliau virtuvę, ne

kreipdama dėmesio į visuotinį triukšmą salėje, kur šėlo galpenkiolika vaikų.Apžiūrėjusi maisto atsargas, nutariau paruošti vakarie

nę. Valgymas šiems žmonėms svarbiausias bendravimoatributas, ir aš žinojau, kad grįžę jie bus patenkinti, jeigu

jų lauks paruoštas valgis. Oman tiesiog reikėjo kažką veikti. Radusi šaldytuve ne įprastą avieną, o jautieną, nusprendžiau pagaminti taskabobą, persišką patiekalą, kurį ypatingai mėgo Mūdis. Supjausčiau ir pakepinau didžiulę krūvą svogūnų, paskui sudėjau juos eilėmis į puodą kartu su plonais jautienos pjausniais ir prieskoniais, ypačdaug pridėjau kari. Ant viršaus prikroviau bulvių, pomidorų ir morkų. Kunkuliuodamas ant viryklės, jis skleidė malonų pikantiško jautienos troškinio kvapą.

Širdis man neramiai plakė, bet aš pamačiau, kad įprastiniai darbai padeda man neprarasti galvos. Tragiška Ne-lufar mirtis padovanos man dar keletą dienų. Gedulo laikotarpiu Mūdis nebendraus su Elen ir Hormozu. Supratau, kad geriausia, kiek įmanoma, išlaikyti esamą padėtį ir

205



tikėtis, kad Alavi padarys kokį stebuklą anksčiau neguElen išdavystė sukels krizę.

Nedykinėk, —įsakiau pati sau.

Ruošiau savo specialų libanietišką patiekalą iš fava pupų, kai grįžo laidotuvininkai.—Šitaip negalima. Mes taip nedarom, —pasakė Fereš-

tė, pamačiusi, kad aš maišau pupas su svogūnais.—Leisk man pamėginti, —atsakiau.—Ką gi, niekas nevalgys.

Fereštė klydo. Klanas godžiai sušveitė mano gamintąvalgį ir apibėrė mane pagyrimais. Žinoma, pagyrimai manbuvo malonūs, ir Mūdis, nors ir neparodydamas, tuo didžiavosi, tačiau aš turėjau slaptą motyvą. Žinojau, kad kita savaitė bus pilna ritualų, kurie daug laiko pareikalaus išsuaugusiųjų, o aš norėjau įsitvirtinti kaip namie paliekama

vaikų auklė, virėja ir valytoja. Pavalgę visi pripažino mantas pareigas.Tą popietę, artėjant trečiai valandai, kai aš pasiūliau

nuvesti vaikus į gretimą parką, visi nudžiugo. Bet, deja,mus lydėjo linksmuolis Madžidas, visada pasirengęs žaisti. Pamačiau iš toli Helen ir beveik nepastebimai daviau jaiženklą, purtydama galvą. Ji kurį laiką stebėjo mus, tačiauprisiartinti neišdrįso.

Prabėgo savaitė. Aš ir vėl negalėjau pasinaudoti telefonu, nes visada vienas ar daugiau suaugusiųjų rasdavo kokią dingstį likti namie su manimi ir vaikais. Nudžiugau,kai galiausiai Mūdis man pasakė, kad gedulas baigsispenktadienį ir kad šeštadienį —dieną prieš sutartą susitikimą su Alavi —Mahtoba grįš į mokyklą.

Mūdis buvo ūmus. Kai jo sielvartas dėl Nelufar atlėgo, jis dar įnirtingiau ėmėsi savų problemų. Susirūpinusiose jo akyse mačiau ryškėjant beprotybės atšvaitus. Jau iranksčiau man buvo tekę juos matyti, ir tai iš tiesų baugino.

206



Jaučiausi išmušta iš pusiausvyros, ir tik per vieną širdiestvinksnį buvau nuo tikros panikos. Kartais nebeabejoda-vau, kad Elen jau buvo kalbėjusi su juo, kitais kartais ma

nydavau, kad jis turi pakankamai savų priežasčių kraustytis iš proto.Šeštadienį, kai mes susiruošėm į mokyklą, jo nuotaika

buvo itin bjauri. Nenorėdamas mūsų išleisti iš akių nė vieną akimirką, jis palydėjo į mokyklą. Buvo karingas, kandus, vesdamas mus gatve, o paskui šiurkščiai įgrūdo į tak

si. Mudvi su Mahtoba persimetėm išgąstingais žvilgsniais,žinodamos, kad bėda čia pat.Mokykloje, Mahtobai girdint, Mūdis man pasakė:—Palik ją čia. Ji turi išmokti būti viena. Nuvesk ją į kla

sę, palik ir grįžk namo drauge su manimi.Mahtoba sukliko ir įsikibo į mano apsiausto kraštą. Ji

buvo tik penkerių metų, nesugebanti įvertinti, kuris išdviejų pavojų —užrūstinti tėvą ar būti atskirtai nuo motinos —didesnis.

—Mahtoba, tu privalai būti stipri, —skubiai pasakiauaš. Stengiausi ją raminti, tačiau girdėjau, kaip mano balsas dreba. —Eime drauge į klasę. Viskas bus gerai. Vidurdienį tave pasiimsiu.

Mahtoba pakluso mano švelniam timptelėjimui ir nusekė įkandin koridoriumi. Tačiau toldama nuo tėvo grasinimų ir artėdama prie klasės ir žinodama, kad tuoj ją paliksiu, ji ėmė verkšlenti, o paskui ir raudoti. Tuo metu, kaimes pasiekėm klasę, jau iš siaubo buvo pradėjusi rėktitaip, kaip rėkė per pirmąsias dvi dienas mokykloje, kol ašdar nepasilikdavau mokyklos raštinėje.

—Mahtoba! —maldavau aš. —Tu privalai nurimti. Tėtis tikrai pyksta.

Mano žodžius nustelbė Mahtobos klyksmai. Viena ranka ji laikė tvirtai įsikibusi į mane, antrąja —stūmė šalia savo mokytoją.

207



—Mahtoba! —šaukiau aš. —Prašau.Staiga klasė, pilna mergaičių, aiktelėjo iš nustebimo ir

pasipiktinimo. Visos kaip viena čiupo savo skraistes ir

stropiai apsimuturiavo galvas. | jų šventovę įsibrovė vyriškis! Pakėlusi akis, pamačiau virš mūsų Mūdį —plikte-rėjusi jo kakta liepsnojo kruvinu įniršiu. Iškėlęs vienąkumštį, ruošėsi smogti savo kankintojoms. Jo akyse tvyrojo užgniaužtas tūkstančio kankinamų demonų įsiūtis.

13

A/ūdis čiupo Mahtobą už rankosaukščiau alkūnės ir spyrė jai. Paskui apsukęs smarkiai šė

rė per veidą.—Ne! —suklikau. —Nemušk jos!Mahtoba suriko iš skausmo ir nustebimo, tačiau suge

bėjo išsiveržti iš jo gniaužtų ir dar sykį siekė įsitverti į mano palto kraštą. Bandžiau įsiterpti tarp jų, tačiau jis buvodaug stipresnis už mus abi. Jis dar kelis kartus smogė permažytį spurdantį taikinį, pataikydamas jai į ranką ir nugarą. Nuo kiekvieno smūgio stiprėjo išgąstingi Mahtobosriksmai.

Aš įnirtingai tempiau Mahtobą už rankos, mėgindama ją atitraukti nuo Mūdžio. Vienu kairės rankos kumščiosmūgiu jis nubloškė Mahtobą į šoną, trenkdamas ją į sieną. Chanum Šahyn ir kelios kitos moterys, saugodamos ją,skubiai apsupo ratu. Ji bandė bėgti, išsiveržti iš jų rankų,tačiau mokytojos ją sulaikė.

Mūdžio įsiūtis tučtuojau rado naują taikinį. Dešiniukumščiu jis smogė man per galvą, ir aš svirduliuodamažengiau atbula.

—Užmušiu jus! —suriko jis angliškai, piktai dėbsoda-

208



mas į mane. Paskui iššaukiantį savo žvilgsnį metęs į mokytojas, sugniaužė man riešą ir, laikydamas tarsi replėse,kreipėsi tiesiai į chanum Šahyn. —Aš ją užmušiu, —pa

kartojo ramiai, apmaudingai.Jis traukė mane už rankos.Bandžiau priešintis, bet smūgis buvo toks stiprus, kad

nebepajėgiau išsiplėšti iš jo gniaužtų. Kažkur paklaikusiossavo sąmonės miglose aš iš teisybės net džiaugiausi, kadsavo rūstybę jis nukreipė į mane. Dabar nusprendžiau ei

ti su juo, kad nuvesčiau tolyn nuo Mahtobos. Viskas tvarkoj, —sakiau pati sau, —kol jis ne su ja. Kol aš su juo, jainieko neatsitiks.

Staiga Mahtoba išsprūdo iš mokytojų rankų ir puolėgelbėti manęs, traukdama man už drabužių.

—Nesirūpink, Mahtoba, —raudojau aš. —Aš grįšiu.Palik mus. Palik!

Chanum Šahyn žengė į priekį, norėdama apglėbti Mah-tobą. Kitos mokytojos pasitraukė į šalį, sudarydamos koridorių Mūdžiui ir man išeiti. Visos tos moterys buvo bejėgės prieš vieno įsibrovusio vyriškio rūstybę. Mūdžiui tempiant mane koridoriumi laukan į gatvę Mahtobos riksmaitapo garsesni ir dar labiau beviltiški. Buvau apdujusi nuoskausmo, baimės, išsigandusi to, ką Mūdis gali man padaryti. Ar jis tikrai mane užmuš? Jei likčiau gyva, ką jis padarys Mahtobai? Ar aš dar kada ją pamatysiu?

Atsidūręs gatvėje, jis pamatė artėjantį taksi ir suriko:„Mustakim!“—Tiesiai!

Taksi sustojo. Mūdis atidarė užpakalines dureles iršiurkščiai įstūmė mane vidun. Užpakalinėje sėdynėje jaubuvo susigrūdę ketini ar penki iraniečiai, todėl Mūdis įšoko į priekinę.

Kai taksi skubėdamas įsiliejo į automobilių srautą, Mūdis, užmiršęs, jog girdi kiti keleiviai, atsigręžė į mane iružriko:

209



—Tu nepakenčiama! Įkyrėjai man. Aš tave nužudysiu!Šiandien aš tave nužudysiu!

Keletą minučių jis nenutilo, kol galiausiai, jausdamasi

reliatyviai saugi taksi, leidau prasiverti manyje susitvenkusiam pykčiui, kuris nugalėjo ir mano ašaras, ir manobaimę.

—Štai kaip? —sarkastiškai atkirtau jam. —Įdomu, kaiptu mane nužudysi.

—Dideliu peiliu. Supjaustysiu į gabalus, o tavo nosį irvieną ausį parsiųsiu atgal tavo namiškiams. Jie niekadatavęs nebematys. Atsiųsiu jiems sudegintos amerikiečiųvėliavos pelenus drauge su tavo karstu.

Dabar vėl grįžo baimė, didesnė negu prieš tai. Kodėl aš jį erzinu? Dabar jis pasiuto ir nežinia, ką padarys. Jo grasinimai atrodė klaikiai tikri. Suvokiau, kad jis gali griebtistokios beprotybės, kokią detaliai nusakė.

Jis ir toliau kažką paistė, vis dar rėkaudamas, šūkalo-damas, plūsdamas. Jau nebedrįsau jam atsikirsti. Belikotikėtis, kad savo tūžmastį jis išlies žodžiais, o ne veiksmais.

Taksi lėkė ne namų, o ligoninės link, kurioje jis dirbo.Jis nutilo, planuodamas savo sekantį žingsnį.

Kai taksi stabtelėjo automobilių kamštyje, Mūdis pasigręžė į mane ir paliepė:—Lipk lauk!—Nelipsiu, —skubiai atsakiau.—Sakiau, lipk lauk!!! —užbliuvo jis.Siekdamas į užpakalinę sėdynę, jis truktelėjo rankenė

lę ir atidarė duris. Kita ranka pastūmė mane, ir aš pusiauišlipau, pusiau išgriuvau į gatvę. Mano nuostabai Mūdis liko viduje. Dar man nespėjus susigaudyti, kas vyksta, durysužsitrenkė, ir taksi su Mūdžiu nurūko.

Apsupta minios žmonių, skubančių su įvairiais savoreikalais, aš vis dėlto jaučiausi vienišesnė negu bet kadaanksčiau. Pirmoji mano mintis buvo Mahtoba. Ar jis grįš į

210



mokyklą jos pasiimti, nuskriausti, atimti ją iš manęs? Ne,aš supratau, kad jis važiuoja j ligoninę.

Žinojau, kad Mūdis vidurdienį atvažiuos pasiimti Mah-

tobos iš mokyklos, bet ne anksčiau. Turėjau kelias valandas savo planams.Rask telefoną! —tariau sau. —Paskambink Helen. Pa

skambink policijai. Paskambink bet kam, kas nutrauktų šitą košmarą.

Niekur negalėjau rasti telefono ir ilgai puldinėjau pogatves, ašaroms merkiant rūsarį, kol atpažinau vietovę.Buvau tik už kelių kvartalų nuo Elen buto. Leidausi bėgti tekina, keikdama plevėsuojantį paltą, kuris varžė mano

judesius, melsdamasi, kad tik rasčiau Elen namie. Ir Hor-mozą taip pat. Jeigu aš negabu susisiekti su ambasada,turiu pasikUauti Elen ir Hormozu! Turiu kuo nors pasi-kJiauti.

Kai prisiartinau prie Elen namų, prisiminiau gretimąparduotuvę, kur ji naudodavosi telefonu. Gal aš pagabaugalėsiu tuo telefonu susisiekti su ambasada. Bėgdama proElen butą ir artėdama prie parduotuvės stengiausi susivaldyti, kad nesukelčiau įtarimo. įėjau į parduotuvę ir kiekgalėdama ramiau paaiškinau savininkui, kad aš Elen

draugė ir kad man reikia pasinaudoti telefonu. Jis pasakė —gerai.Netrukus ambasadoje atsiliepė Helen, ir visas mano

santūrumas išgaravo.—Prašau, padėkit man. Jūs turit man padėti, —raudo

jau.

—Nusiraminkit, —pasakė Helen. —Pasakykit, kas nutiko?Papasakojau visą istoriją.—Jis nenužudys jūsų, —nuramino mane Helen. —Jau

ir anksčiau yra grasinęs.—Ne. Šį kartą jis nejuokauja. Ir padarys tą šiandien.

Prašau, aš turiu su jumis susitikti. Atvažiuokit.

211



—Ar galit atvažiuoti į ambasadą? —paklausė Helen.Aš sumečiau. Važiuoti iki ambasados ir dar spėti ligi vi

durdienio į Mahtobos mokyklą buvo neįmanoma. Turėjau

būti ten, nepaisant man gresiančio pavojaus, kad išgelbėčiau vaiką.—Ne, —atsakiau, —j ambasadą atvažiuoti negaliu.Žinojau, kad Helen kiekvieną dieną apgulta nesu

skaičiuojamos daugybės svetimšalių Irane, kurių kiekvienas turi savo liūdną, beviltišką istoriją. Ji labai užsiėmusi, ir ištrūkti iš ambasados negali. Bet man jos reikėjo dabar.

—Jūs privalot atvažiuoti! —sušukau.—Gerai. Kur?—Į Mahtobos mokyklą.—Gerai.Skubėdama atgal į pagrindinę gatvę, kur galėjau su

gauti oranžinį taksi, ašaroms srūvant per veidą, atsimušdama į praeivius, kurie kliudė man bėgti, pralėkiau proElen butą kaip tik tuo metu, kai Hormozas dirstelėjo proatvirą antro aukšto langą.

—Beti! —suriko jis. —Kur eini?—Niekur. Viskas gerai. Palik mane ramybėj.

Hormozas išgirdo išgąstį mano balse. Jis išpuolė iš namo ir nesunkiai pasivijo viduryje kvartalo.—Kas nutiko? —paklausė jis.—Tik palik mane ramybėj, —kūkčiojau aš.—Ne, mes tavęs nepaliksim. Kas nutiko?—Nieko. Aš turiu eiti.

—Užeik į vidų, —pasiūlė Hormozas.—Ne, negabu. Turiu važiuoti į Mahtobos mokyklą.—Užeik į vidų, —maloniai pakartojo Hormozas. —Pa-

sidabnk su manimi. 0 paskui mes nuvešim tave į mokyklą.—Ne. Aš paskambinau į ambasadą, ir keletas žmonių iš

ten lauks manęs mokykloje.Hormozo iranietiškas išdidumas pasišiaušė.

212



—Kodėl skambinai į ambasadą? Tau nėra jokio reikaloskambinti į ambasadą. Nepainiok jų. Jie tau nieko negalipadėti.

Aš atsakiau kūkčiojimu.—Tu darai didelę klaidą, —patarinėjo man Hormo-zas. —Tu tikrai turėsi nemalonumų su Mūdžiu už tai, kadskambinai j ambasadą.

—Aš einu, —pasakiau. —Skubu j Mahtobos mokyklą.Suprasdamas, kad neperkalbės manęs, suvokdamas,

kad aš turiu būti su savo dukra, Hormozas pasiūlė:—Leisk tave nuvežti. Mudu su Elen nuvešim tave.—Gerai, —atsakiau. —Tuojau pat.

Mokykloje buvo sąmyšis. Chanum Šahyn sakė, kadMahtoba savo klasėje, rūškana, bet tyli. Ji pasiūlė, o aš sutikau, kad kol kas jos netrukdytume. Elen ir Hormozas il

gokai šnekėjosi su direktore, pasitikrindami mano pasako jimo detales. Hormozas atrodė susirūpinęs, susisielojęs.Jam buvo nemalonu girdėti apie Mūdžio beprotystę, nemalonu matyti mano skausmą. Jis ieškojo kokio nors būdoišspręsti šią krizę be tolimesnio pavojaus.

Po kurio laiko ponia Azar pribėgo prie manęs ir pa

sakė:—Kažkas lauke kviečia jus.—Kas? —įtariai paklausė chanum.Hormozas kažką paaiškino jai farsi kalba, ir direktorės

veidas apniuko. Ji nenorėjo, kad Šveicarijos ambasadospareigūnai įsiveltų į tą istoriją. Nepaisydama nepatenkin

tos jos grimasos, aš nuėjau kalbėtis su jais viena.Helen ir ponas Vinkopas laukė prie mokyklos. Jie įsodino mane į automobilį, kuris buvo be ambasados numerio.Sėdėdama užpakalinėje sėdynėje, papasakojau visą savoistoriją.

—Mes nuvešim jus į policiją, —pareiškė ponas Vinkopas.

213



Policija! Aš ilgai buvau svarsčiusi šitą galimybę, tačiaukai tik apie ją pagalvodavau, beregint atmesdavau. Policininkai buvo iraniečiai, Irano įstatymų vykdytojai. Sulig

Irano įstatymais šeimą valdė Mūdis. Tam tikru atžvilgiu jiegalėjo pagelbėti, bet aš bijojau galutinio jų sprendimo. Jųgalioje buvo deportuoti mane, priversti išvykti iš šalies bedukros. Mahtoba būtų amžiams įkalinta šitoje beprotiško

je šalyje su savo bepročiu tėvu. Bet dabar policija atrodėvienintelė alternatyva. Kiek savo atmintyje galėjau atgaminti ryto įvykius, vis labiau tikėjau, kad Mūdis įvykdyssavo grasinimus. Bijojau dėl Mahtobos ir savęs.

—Gerai, —pasakiau aš. —Eisiu į policiją. Bet pirmiausia turiu pasiimti Mahtobą.

Grįžau į mokyklą, kur Elen ir Hormozas vis dar diskutavo su chanum Šahyn.

—Einu pasiimti Mahtobos, —pasakiau.

Ponia Azar išvertė mano pareiškimą ir chanum Šahynatsakymą. Kai mane pasiekė tie žodžiai, aš supratau išdidžią, netgi piktą direktorės laikysenos permainą. Daugelįmėnesių, o ypač šį rytą, ji aiškiai palaikė mano pusę manokare su vyru. Bet dabar, atvedusi JAV reikalų skyriaus pareigūnus įjos sferą, aš padariau nedovanotiną nuodėmę.

Jie buvo Šveicarijos pareigūnai, tačiau atstovavo Amerikai. Chanum Šahyn darbas buvo galvoti, mokyti ir skelbtiantiamerikinę propagandą. Ji buvo paskirta į šį postą dėltvirtų politinių įsitikinimų.

Chanum Šahyn pasakė:—Mes negalim jos atiduoti jums. Toks yra islamo įsta

tymas. Čia islamiška mokykla, ir mes turim laikytis įstatymų, o sulig įstatymu vaikas priklauso tėvui. Esant tokiaipadėčiai, vaiko jums duoti negalime.

—Jūs privalot! —surikau aš. —Jis ją nuskriaus.Chanum Šahyn tapo dar rūstesnė.—Ne, —pasakė ji ir pridūrė: —Jums nereikėjo čia atsi

kviesti žmonių iš ambasados.

214



—Gerai, ar eisit su manimi ir su Mahtoba į policiją? Arkas nors iš mokyklos eis drauge su mumis?

—Ne, —atsakė chanum Šahyn. —Mes nieko nežinom.

—Bet jums girdint jis pasakė, kad mane užmuš.—Mes nieko nežinom, —pakartojo direktorė.Mano žvilgsnis nukrypo į chanum Matavi, vieną iš raš

tinės darbuotojų, kuri buvo geriausia mano mokinė anglųkalbos grupėje.

—Ojūs? —paklausiau. —Jūs girdėjot jį sakant.—Taip, —atsakė ji. —Girdėjau jį sakant.—Ar eitumėt su manimi j policiją?Chanum Matavi skubiai dirstelėjo į chanum Šahyn, ku

ri pakėlė galvą ir pliaukšterėjo liežuviu. Ne.—Pamokų metu negaliu, —pasakė chanum Matavi. —

Bet po pamokų aš eičiau su jumis į policiją ir pasakyčiau,kad jis žadėjo jus nužudyti.

Dėl tokio įžūlumo chanum Šahyn piktai susiraukė.Žlugdoma kiekviename žingsnyje, apmirusi iš baimės,pasidygėjusi islamo įstatymais, kurie neprileido manęsprie mano nuosavos dukros, aš vėl išėjau į lauką, atgalprie ambasados automobilio.

—Jos neatiduoda man Mahtobos! —sušukau. —Jos

neina į policiją.—Ką darysit? —paklausė Helen.—Nežinau, —atsakiau.Žodžiai „policija“ ir „islamo įstatymas“ sukosi apsvai

gusioje mano galvoje. Jeigu islamo įstatymas buvo taip apkerėjęs chanum Šahyn, kokios užuojautos gedėjai laukti iš

policijos? Ten bus vyrai. Deibar neabejojau, kad eiti į policiją —reiškia visetui laikui prarasti Mahtobą. To aš negalė jau daryti net savo gyvybės kaina. Ar man rizikuoti, tikintis, kad Mūdis nurims ir jo grasinimai liks neįvykdyti, kadišgyvensiu dar vieną dieną? Oką kita galėjau rinktis?

Helen ir ponas Vinkopas bandė man padėti racionaliaigalvoti. Jie suprato, kodėl aš bijau eiti į policiją. Mano bai

215



mė buvo tikra. Jie taip pat bijojo dėl mano ir dėl tos nekaltos penkiametės mergaitės saugumo šitame beprotybėsverpete.

Balsu svarstydama, aš papasakojau jiems apie Alavi ir jos planą pasirūpinti, kad jos brolis slapta išgabentų Mah-tobą ir mane į Pakistaną.

—Tai gali įvykti labai greitai, —pasakiau. —Man regis,reikia tik palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Gal mes tokiu būdu išvyksim iš šito krašto.

—Jūs proto netekot, —draugiškai pasakė Helen. —Eikit į policiją. Šitaip išvažiuokit iš šito krašto. Palikit Mahto-bą čia.

—Niekada! —atkirtau, nustebinta Helen neapgalvotopožiūrio.

Helen buvo geros širdies ir nenorėjo skaudinti manęs.Prisiminiau, kad ji iranietė, nors ir armėnų kilmės. Nuo

mažens jai buvo diegiamos kitokios pažiūros. Jos supratimu, vaikai priklauso tėvui. Ji paprasčiausiai nepajėgė suprasti mano motiniško instinkto.

—Jūs nevažiuosit į policiją? —paklausė Vinkopas.—Ne. Jei važiuosiu, niekada nebepamatysiu Mahtobos.Ambasados pareigūnas giliai atsiduso.

—Ką gi, —pasakė jis. —Nieko daugiau šiuo metu negalim jums padėti. Gal pasikalbėti su jūsų draugais?Pakviečiau Elen ir Hormozą j lauką.—Ar galit jai padėti? —paklausė Vinkopas.—Taip, —atsakė Hormozas. —Mes nepaliksim jos čia

vienos. Būsim su ja tol, kol atvyks Mūdis. Parsivešim Betę

ir Mahtobą į savo namus ir užtikrinsim jos saugumą. Laikysim ją savo namuose, kol viskas išsispręs.Dabar visi aprimo. Elen ir Hormozas tikrai norėjo man

padėti, tik savaip, iranietišku būdu. Ir Helen, ir Vinkopasdavė man savo namų telefonus, skatindami nedelsiant susisiekti su jais, jeigu dar iškiltų kokių problemų, ir tada išvažiavo.

216



Elen, Hormozas ir aš laukėm prie mokyklos jų automobilyje, sekdami, kada pasirodys Mūdis. Tarp kita ko Hormozas pasakė:

—Nors tai mūsų islamiškoji prievolė, mes nutarėm nesakyti Mūdžiui nei apie tavo planus, nei apie žmones išambasados. Bent jau ne dabar. Bet tu turi pažadėti visa taiišspręsti ir nieko nesigriebti.

—Ačiū, —sušnibždėjau. —Pažadu likti Irane, jeigu galėsiu būti su Mahtoba. Pažadu nemėginti pabėgti.

Būčiau galėjusi prisiekti Koranu.

Prieš pat vidurdienį priešais mokyklą sustojo taksi, irišlipo Mūdis. Jis tučtuojau pastebėjo mus, sėdinčius Hor-mozo automobilyje.

—Kodėl tu juos įpainiojai? —ėmė jis šaukti ant manęs.

—Ji niekuo dėta, —įsterpė Hormozas. —Ji nenorėjo,kad mes važiuotume, bet mes užsispyrėm.—Neteisybė! —užsipuolė juos Mūdis. —Ji nuėjo ir pa

kvietė jus. Ji velia jus į mūsų reikalus.Kitaip negu Mamalis ir Rėza, kurie nedrįso supykdyti

savo dahydžono, Hormozas pasipriešino Mūdžiui. Jaunesnis, stipresnis, raumeningesnis, jis žinojo galįs numalšinti Mūdį, jeigu to prireiktų, o Mūdis taip pat tą žinojo.Bet Hormozas pasirinko protingą išeitį.

—Pasiimkim Mahtobą ir važiuokim į mūsų namus, oten viską aptarsim, —pasiūlė jis.

Pasvėręs alternatyvas, matydamas, kad šiuo momentuaš globojama Elen ir Hormozo, Mūdis sutiko.

Popietę praleidom jų namuose, Mahtoba mano skreite,susiraičiusi kaip embrionas, įsitvėrusi manęs, su baimeklausėsi Mūdžio drožiamos kalbos. Jis pasakojo Elen irHormozui, kokia aš bloga žmona. Prieš daugelį metų jamreikėję su manimi išsiskirti. Pasakė, kad aš nekenčiantiAjatolos Chomeinio, —tai buvo tiesa ir įtikėtina, —ir kad

217



aš esanti CŽVagentė, o tai jau buvo juokinga, tačiau akivaizdžiai bylojo jo beprotybės laipsnį.

Dabar pasijutau turinti progą smogti atgal.

—Man taip įkyrėjo jį remti! —užrikau aš. —Irane likti jis nori tik dėl to, kad yra prastas daktaras. —Aš pati netikėjau tuo, ką sakiau. Mūdis —kompetentingas, netgi puikus daktaras, bet aš nebenorėjau sąžiningai kovoti. —Jistoks prastas daktaras, kad buvo išvytas iš ligoninės Alpe-noje, —pasakiau. —Viena po kitos jam buvo keliamos bylos, vienas po kito kartojosi gydymo klaidos.

Kurį laiką mes svaidėmės piktais užgauliojimais, kolHormozas išsivedė Mūdį pasivaikščioti nerimta dingstiminupirkti cigarečių Elen.

Elen, pasinaudojusi proga, patarė man:—Nesakyk nieko bloga, —kalbėjo jinai. —Sėdėk ir

klausyk, o jis tegu kalba apie tave, ką nori, tik nesakyk nie

ko bloga. Būk jam maloni. Nesvarbu, ką jis sako.—Bet jis sako tiek neteisybės apie mane.—Iraniečiai vyrai baisiausiai užsiunta, kai pasakai ką

nors bloga apie juos, —įspėjo Elen.Kova atsinaujino, kai grįžo Hormozas ir Mūdis. Nekęs-

dama pati savęs, bandžiau sekti Elen patarimu, sukandu

si lūpas, klausiausi, kaip Mūdis tūžta ant manęs. Jo žodžiai fiziškai negalėjo manęs sužeisti, tą aš žinojau, ir Elensu Hormozu buvo žadėję man prieglobstį savo namuose.Todėl nuolankiai sėdėjau, leisdama Mūdžiui išlieti savo beprotišką apmaudą.

Atrodo, kad tai gelbėjo. Palaipsniui jis nurimo, ir bai

giantis popietei Hormozas ėmė diplomatiškai glaistyti mūsų nesutarimus. Jis norėjo, kad mes susitaikytume. Norė jo, kad būtume laimingi. Žinojo, kad mišrios vedybos galibūti sėkmingos. Pagaliau jis pats buvo laimingas. Elen buvo laiminga, bent jis taip manė.

Pagaliau Mūdis tarė:—Gerai. Mes važiuojam namo.

218



—Ne, —pasipriešino Hormozas. —Jūs turit likti čia, kolviskas išsispręs.

—Ne! —suriaumojo Mūdis. —mes važiuojam namo.

Nepasiliksim pas jus.Mano siaubui Hormozas atsakė:—Gerai. Bet mes norėtume, kad jūs pasiliktumei.—Neverskite manęs važiuoti su juo! —sušukau. —Jūs

pažadėjot. —Ir prikandau liežuvį, vos neleptelėjusi: „žmonėms iš ambasados“. —Jūs pažadėjot globoti mus. Neišleiskite manęs namo kartu su juo.

—Jis tau nieko bloga nepadarys, —ramino Hormozas,žiūrėdamas Mūdžiui j akis. —Jis tiktai šitaip kalba, —pridūrė sukikenęs.

—Mes važiuojam, —pakartojo Mūdis.—Gerai, —sutiko Hormozas.Mahtoba man ant kelių visa apmirė. Nejau būsim palik

tos šito pamišėlio malonei —malonei žmogaus, prisiekusiošiandien mane nužudyti?—Eime! —užriko Mūdis.Kol Mūdis ruošėsi mus išsivežti, aš nutaikiau akimirką

pasilikti viena su Elen.—Labai prašau, pasidomėk manimi, —raudojau. —Ži

nau, kažkas atsitiks.Mes išlipom iš oranžinio taksi Šarjati gatvėje priešais

vaisių parduotuvę. Nepaisant dienos siaubų, Mahtoba pastebėjo, kad parduotuvėje esama seniai regėtų skanumynų.

—Braškės! —spygtelėjo jinai.

Nežinojau, kad Irane būna braškių. Tai buvo mėgstamiausios mano uogos.—Tėti, ar galima nusipirkti braškių? —paklausė Mah

toba. —Labai prašau.Mūdis ir vėl užsiuto.—Tau nereikia jokių braškių! —atšovė jis. —Jos per

brangios.

219



Mahtoba pravirko.—Eik namo! —suriaumojo Mūdis, stumdamas mus abi

gatvelės link.

14

Kiek nemigo naktų aš praleidautoje nykioje aplinkoje? Štai ir dar viena, pati blogiausia.

Mūdis visą vakarą ignoravo mane, sąmokslininko tonukalbėdamasis su Mamaliu ir Naserine. Kai jis, gerokai povidurnakčio, pagaliau atsigulė, aš vis dar buvau budri išbaimės, tačiau dėjausi mieganti.

Atrodė, kad jis greitai užsnūdo, bet aš buvau įsitempusi. Lėtai tiksėdamos slinko tamsios nakties minutės, o ma

no baimė vis augo. Nei Mamalis, nei Rėza ar kas kitas mannepadės, o iš Mūdžio galėjau laukti tiktai augančios beprotybės protrūkių. Baimė neleido man užmigti —baimė, kad

jis pakirs iš savo neramaus snaudulio ir ateis prie manęssu peiliu, virvės gabalu, plikom rankom. Gal jis pamėginsman sušvirkšti mirtiną dozę vaistų.

Kiekviena akimirka atrodė kaip amžinybė. Įtempusiausis klausydamasi, ar nepasigirs koks nelaimę lemiantisgarsas, maudžiančiomis rankomis prispaudusi prie savęsdukrą, nuo nepabaigiamų maldų svaigstančia galva ašlaukiau bejėgė prieš savo protą praradusio vyro rūstybę.

Prabėgo visa amžinybė, kol pro miesto garsiakalbiussustūgo azanas, ir po kelių minučių išgirdau Mūdį besimeldžiant kartu su Mamaliu ir Naserine. Mahtoba neramiai sukrutėjo lovoje. Pirmieji blankios šaltos aušros spinduliai įsibrovė į klaikią naktį.

Mahtoba pabudo mokyklai, jau drebėdama iš baimės,susiėmusi pilvuką, skųsdamasi skausmais. Jos rytinę ruošą pertraukinėdavo dažni lakstymai į vonios kambarį.

220



Dabar žinojau, tikrai širdyje žinojau tolimesnį Mūdžioplaną. Mačiau jo akyse, girdėjau jo balsą, kai jis raginoMahtobą, kai pasakė man:

—Šiandien aš ją nuvešiu į mokyklą. Tu liksi čia.Per pastaruosius aštuonis mėnesius mudvi su Mahtobabuvom neperskiriamos sąjungininkės, besigrumiančios suMūdžio didžiąja svajone paversti mus iraniečių šeima.Drauge mes galėjom priešintis, atskirai —tikriausiai pasi-duosim.

—Jeigu jis tave pasiims, tau teks su juo važiuoti, —proašaras tyliai pasakiau Mahtobai, kai mes tą rytą susiglaudusios sėdėjom vonios kambaryje. —Tu turi būti gera tėčiui, net jeigu jis atskirs tave nuo manęs ir nesugrąžins.Niekada niekam nepasakyk, kad mėginom pabėgti. Net

jeigu jis ir muštų tave, nesakyk. Jeigu pasakysi, mes niekada nebegalėsim iš čia išvažiuoti. Saugok mūsų paslaptį.

—Aš nenoriu, kad jis mane atskirtų nuo tavęs, —raudojo Mahtoba.—Žinau. Aš šito nepakelčiau. Bet jeigu jis tą padarys,

nesirūpink. Prisimink, kad niekada nesi viena. Prisimink,kad Dievas visada su tavimi, kad ir kokia vieniša jaustumeisi. Kiekvieną sykį, kai tau bus baisu, melskis. Ir prisi

mink, aš niekada neišvažiuosiu iš šio klaikaus krašto betavęs. Niekada. Kada nors mums pavyks išvažiuoti.Kai Mahtoba galiausiai apsirengė ir susiruošė į mokyk

lą, ji jau vėlavo. Mūdis, pasipuošęs tamsiai mėlynu smulkiai dryžuotu kostiumu, nekantravo išeiti. Jis pavėluos ir įligoninę. Iš visos jo išvaizdos buvo aišku, kad jis subrendęs

naujam sprogimui, ir Mahtoba uždegė sprogiklį, kai Mū-džiui jau pasiruošus ją vesti, dar sykį suvaitojo ir nusiraminimo ieškodama nulėkė į vonios kambarį. Mūdis puolė

jai įkandin ir nutempė atgal prie durų.—Jai taip bloga! —surikau. —Paleisk ją!—Nepaleisiu! —suriaumojo jis.—Prašau, paimk mane drauge.

221



-Ne!Jis trenkė Mahtobai per galvą, ir ji sukliko.Ir vėl man iš galvos išrūko visos mintys apie mano pa

čios saugumą. Pasiryžusi išgelbėti Mahtobą nuo to siaubo,kuris jos laukė, puoliau prie Mūdžio ir žiauriai įsikibusi įranką, nagais praplėšiau jam švarką.

Jis nubloškė Mahtobą į šalį ir, partrenkęs mane žemėn,užgriuvo pats. Pagriebęs rankomis galvą, ėmė daužyti įgrindis.

Mahtoba klykdama nulėkė į virtuvę ieškoti Naserinės.Mūdis akimirkai atsisuko, žvilgsniu sekdamas jos bėgimą,o aš, pasinaudojusi momentu, ėmiau priešintis. Nagaisakėjau jam veidą, pirštais roviau plaukus. Keletą akimirkųmes grūmėmės ant grindų, kol žiauriu smūgiu į veidą jismane įveikė.

Mahtoba, nieko neradusi virtuvėje, nubėgo per holą į

Mamalio ir Naserinės miegamąjį.—Padėkit! Padėkit! —klykiau aš.Mahtoba ėmė tampyti miegamojo duris, bet jos buvo

užrakintos. Jokio garso iš vidaus, jokios pagalbos.Per penkis mėnesius savo viduje kaupusi neviltį ir pyk

tį, aš apstulbinau Mūdį savo pasipriešinimo jėga. Aš spar-

džiausi, kandžiojausi, mėginau nagais išdrėksti jam akis,įvaryti kelį į tarpukojį, neleisdama jam net atsikvėpti.—Bėk žemyn pas Esę! —surikau Mahtobai.Verkdama ir klykdama, išsigandusi dėl mano, taip pat

ir dėl savo gyvybės, Mahtoba nenorėjo palikti manęs vienos su bepročiu, vardu Tėtis. Ji puolė jį ir įtūžusi veltui

daužė mažais savo kumštukais jam nugarą. Rankomis tąsė jį už liemens, mėgindama atitraukti nuo manęs. Jis piktai pliekė ją, lengvai nublokšdamas šalin.

—Eik, Mahtoba! —pakartojau aš. —Bėk pas Esę.Nevilties apimtas mano vaikas galiausiai dingo už durų.

Ji bėgo laiptais žemyn, kai tuo tarpu mudu su Mūdžiu ir toliau grūmėmės, kaip man atrodė, jau galutinai susirėmę.

222



Mūdis ligi kraujo įkando man į ranką aukščiau alkūnės.Aš surikau, ištrūkau iš jo rankų ir įstengiau spirti jam į šoną. Bet tai sukėlė greičiau pyktį, o ne skausmą. Jis sugrie

bė mane galingomis savo rankomis ir sviedė ant kietųgrindų. Nukritau ant nugaros ir pajutau skausmą persmelkiant man visą kūną.

Dabar jau beveik nebegalėjau pajudėti. Dar ilgokai jisstovėjo viršum manęs, nuožmiai keikdamasis, spardydamas ir pasilenkęs talžydamas. Pagriebęs už plaukų ėmėtempti per grindis. Jo rankose liko mano plaukų kuokštai.

Stabtelėjo atsikvėpti. Gulėjau inkšdama, negalėdamapakrutėti.

Staiga jis apsisuko ir puolė prie laiptų aikštelės už buto durų. Trinktelėjo užsidarydamos sunkios medinės durys, o paskui išgirdau, kaip jis raktu dusyk užrakino duris, kad būtų saugiau. Netrukus išgirdau klykiant Mahto-

bą, baisius garsus, slopinamus durų ir koridoriaus,vedančio į Esės butą apačioje, tačiau žeidžiančius manoširdį. Tada stojo tyla.

Prabėgo nemaža laiko, kol aš vargais negalais atsisėdau, ir dar daugiau, kol įstengiau atsistoti. Nušlubavau įvonios kambarį, bandydama nepaisyti savo skausmo, su

sirūpinusi Mahtoba. Sulig kiekvienu krustelėjimu įkaitintigeležiniai virbai varstė man nugarą, bet aš vis tiek užsi-ropščiau ant tualeto dangčio ir priglaudžiau ausį prie ventiliacijos šachtos, jungiančios šią patalpą su vonios kambariu apačioje. Per šitą angą išgirdau Mūdį skundžiant maneEsei, prisiekinėjant ir keikiant. Esės atsakymai buvo malo

nūs ir taikūs. Mahtobos nesigirdėjo.Tai tęsėsi kurį laiką. Norėjau rėkti, kaip skaudėjo nugarą, o ypač stovint ant pirštų galų, tačiau dabar aš negalė

jau pasiduoti savo skausmams. Pokalbis apačioje ilgainiuiprislopo, kol galiausiai nebeišskyriau net kelių žodžių far-si kalba. Paskui staiga vėl išgirdau Mahtobą, ji vėl ėmėklykti.

223



Tie klyksmai iš Esės buto parsikėlė į koridorių, o iš ten}lauką pro priekines namo duris. Geležinės durys užsitrenkė su dusliu, šiurpiu aidu nelyginant kalėjimo vartai.

Nusiropštusi nuo tualeto, nubėgau prie Mamalio irNaserinės miegamojo, radau raktą duryse ir jas atidariau. Kambarys buvo tuščias. Pripuoliau prie lango, išeinančio į gatvę. Prispaudusi nosį prie tinklelio ir prirėmu-si kaktą prie geležinių virbų, stengiausi įžiūrėti, kasvyksta apačioje. Mūdis ką tik sulopyta —žinoma, Esės —švarko rankove tvirtai laikė Mahtobą po pažastimi, nors

ji bandė spardytis ir išsprūsti. Laisvąja ranka ištiesė Ami-ro vežimėlį, įmetė į jį Mahtobą ir priveržė diržais jai rankas ir kojas.

Mane pribloškė klaiki mintis, kad aš niekada nebepamatysiu Mahtobos. Tuo aš neabejojau.

Staigiai apsisukusi, nulėkiau į miegamąjį, čiupau Mū-

džio 35 mm fotoaparatą nuo lentynos spintoje ir, grįžusiprie lango, suskubau nufotografuoti juos abu, kai jie patraukė skersgatviu Šarjati gatvės link. Mahtoba dar klykė,bet Mūdis nepaisė jos protestų.

Žiūrėjau pro ašaras dar ilgai po to, kai jie jau buvo dingę iš akių. Aš niekada jos nebepamatysiu, kartojau sau.

—Ar tu sveika?Tai buvo Esė, šaukianti aukštyn pro vonios kambario

šachtą. Tikriausiai ji girdėjo mane verkiant, kai bandžiaunusiplauti kraują.

—Taip! —šūktelėjau jai. —Bet labai prašau, noriu su

tavimi pasikalbėti.Šitaip pratęsti pokalbio mes negalėjom, kadangi tekorėkti viena antrai.

—Išeik į kiemą, kad galėčiau su tavimi pasikalbėti, —paprašiau.

Sopulių raižoma šiaip taip nusigavau ligi balkono, išeinančio į kiemą, ir pamačiau Esę apačioje.

224



—Kodėl tu įsileidai Mūdį? —paklausiau, nesuvaldyda-ma raudos. —Kodėl neapsaugojai Mahtobos?

—Jie abu ėjo vienu metu, —paaiškino Esė. —Ji slėpėsi

po laiptais. Jis ją surado ir įsivedė vidun.Vargšė Mahtoba! —sušukau pati sau. OEsei pasakiau:—Prašau tave, padėk man.—Rėza išėjęs į darbą, —pasakė Esė. Jos akyse ir jos el

gesyje buvo tikra užuojauta, bet taip pat ir iranietės išsiugdytas atsargumas. Ji padarys man viską, ką galės, tačiauneišdrįs pasipriešinti savo vyro ir savo dahydžono norams.

—Man tikrai gaila, bet mes nieko negalim padaryti.—Ar Mahtoba sveika? Kur ji?—Nežinau, kur jis ją nusivežė.Abi išgirdom, kaip pravirko Mehdi, Esės kūdikis.—Man reikia eiti vidun, —pasakė ji.

Aš grįžau atgal į butą. Skambinti į ambasadą? —pagalvojau. Kodėl aš dar to nepadariau? Jeigu nerasčiau tenHelen ar pono Vinkopo, turiu jų namų telefonus. Nuskubė

jau į virtuvę, bet ten telefono nebuvo.Man ėmė aiškėti, kad Mūdis buvo labai tiksliai suplana

vęs šio ryto įvykius. Kur Mamalis? Kur Naserinė? Kur tele

fonas? Pasirodo, mano padėtis buvo keblesnė negu maniau. Iš visų jėgų stengiausi racionaliai galvoti, rasti kokias nors priemones kontratakai.

Dabar jau pripratusi prie savo —į narvą įkišto žvėries —vaidmens, aš instinktyviai tyrinėjau aplinką. Planoneturėjau, tačiau žinojau, kad turiu ieškoti- Mūdžio naujų

jų spąstų silpnųjų vietų. Grįžau vėl į balkoną ir apsižvalgiau. Šokti iš balkono žemėn nevertėjo, kadangi tada būčiau pakliuvusi į Rėzos ir Esės kiemą, aptvertą aukštą plytų tvora.

Šone iš vienos balkono pusės buvo siaura briauna, tikkelių colių pločio, kuri ėjo ligi kaimyninio vienaaukščio namo stogo. Šitą briauną galėjau pasiekti pro mūsų miega

225



mojo langą ir gal iš ten nusigauti ligi kaimyninio stogo,nors tai ir būtų baisu. Bet kas toliau? Ar kaimynų balkonodurys bus atrakintos? Ar bus kas nors namie? Ar kaimy

nai padės man, o gal pakvies policiją? Ir netgi jei aš išsilaisvinčiau, kas bus su Mahtoba?Nuo visų tų būgštavimų ir galimybių man sukosi galva,

tebetvinkčiojanti nuo Mūdžio smūgių.Absoliuti izoliacija slėgė mane. Turėjau užmegzti ryšį —

bet kokį ryši—su išoriniu pasauliu. Skubiai nuėjau į Ma-

malio ir Naserinės miegamąjį —vėl prie lango, kuris žvelgė į gatvę. Lauke lyg niekur nieko šurmuliavo kasdieniniais rūpesčiais užsiėmę žmonės. Man atrodė svarbuatsidurti arčiau tų vyrų ir moteriškių, skubančių savaisreikalais.

Langas buvo apsaugotas geležiniais virbais, įstatytais

tarpuose per keturis colius, o priešais juos, vidinėje pusė je, buvo tinklelis, trukdantis žiūrėti. Šaligatvis apačiojebuvo tik vieno pėdos platumo ir nutiestas labai arti namo, todėl negalėjau matyti, kas dėjosi čia pat žemai.

Jeigu sugebėčiau nuimti tinklelį, svarsčiau aš, galėčiauprispaudusi galvą prie virbų pažiūrėti žemyn į šaligatvį.Tinklelį laikė keli varžteli, todėl aš apieškojau namus, benerasiu atsuktuvą. Neradusi griebiau nuo stalo virtuvinį peilįir ėmiau juo atsukinėti.

Nuėmus tinklelį, pasilenkiau pasižiūrėti žemyn. Dabar jau mačiau pro šalį slenkant kasdieninį paradą, tačiau kasiš to? Niekas apačioje man nepadės. Nusiminusi vėl pritvirtinau tinklelį, kad Mūdis nepastebėtų.

Grįžusi į holą, supratau, kad Mūdis gali dar griežčiaumane įkalinti. Visose vidinėse duryse buvo įtaisyti užraktai. Norėdamas jis galėjo užrakinti mane hole. Dar sykįapžiūrėjau namą, ieškodama įrankių —arba ginklų —irgaliausiai iš virtuvės pasiėmiau mėsai pjaustyti peilį aštriu galu. Kartu su peiliu-atsuktuvu paslėpiau jį po vieno

226



persiško kilimo kraštu hole. Jeigu Mūdis mane čia užrakintų, galėčiau šiais įrankiais atsukti durų vyrių varžtus.

Toliau žiūrinėdama butą, prisiminiau, kad sienoje tarp

valgomojo ir antrojo aukšto laiptų aikštelės yra vidinis langas. Mūdis buvo užmiršęs apie šitą išėjimą. Uždengtasdraperijomis, jis buvo beveik nepastebimas.

Jis buvo neužsklęstas ir vos man prisilietus atsidarė. Iškišau pro jį galvą ir įvertinau padėtį. Pakankamai lengvaigalėjau išsiropšti pro šitą langą ir pasiekti laiptų aikštelę,

bet mime vis dar laikytų nelaisvėje sunkios geležinės durysį gatvę, kurios visada būdavo užrakintos. Svarsčiau apielaiptus, kurie nuo šios antrojo aukšto aikštelės pro Mama-Uo ir Naserinės butą vedė į stogo viršų. Galėčiau jais pateikti ant plokščio namo stogo ir nušokti ant gretimo namo. Okas tada? Ar kokia kaimynė išdrįs į savo namus įsi

leisti bėgančią amerikietę, o paskui išleisti į gatvę? Net irtada aš vis dar būčiau be Mahtobos.Ašaroms srūvant per skruostus, žinodama, kad mano

gyvenimas baigtas, žinodama, kad Mūdis gali bet kuriąakimirką nutraukti mano egzistenciją ir kad jis tą padarys,supratau, jog turiu apsaugoti kitus. Čiupau adresų knygelę ir ėmiau versti puslapius, skubiai trindama telefonų numerius. Nors jie ir buvo užkoduoti, nenorėjau statyti į pavojų gyvybės tų, kurie nors kiek bandė man padėti.

Keli užkoduoti numeriai buvo įkišti tarp mano adresųknygelės puslapių. Sudeginau tas popieriaus skiauteles irišbarsčiau pelenus.

Išsekinta viso, kas buvo nutikę per pastarąsias klaikiasdienas, galų gale susmukau ant grindų ir gulėjau sustingusi, net nežinau, kiek laiko. Gal ir snaudžiau.

Mane pažadino reikto spragtelėjimas antrojo aukšto buto duryse. Nesuskubus man susigaudyti, įėjo Esė. Ji nešėpadėklą su valgiu.

—Valgyk, —pasiūlė.

227



Paėmiau padėklą, padėkojau jai ir bandžiau užmegztipokalbį, tačiau Esė buvo baikšti ir santūri. Ji tučtuojau pasuko prie durų.

— Atleisk, —pasakė prieš išeidama ir vėl mane užrakino.Rakto spragtelėjimas spynoje nuaidėjo ausyse. Nune

šiau padėklą į virtuvę ir palikau maistą nepaliestą. Slinkogiliausios nevilties valandos, kol netrukus po vidurdieniogrįžo Mūdis. Vienas.

—Kur jinai? —surikau.—Tau nereikia žinoti, —rūsčiai atsakė jis. —Nesirūpink. Dabar aš ją prižiūrėsiu.

Pastūmė mane į šalį ir nužingsniavo į miegamąjį. Leidau sau akimirką pajusti žiaurų pasitenkinimą, pamačiusi savo nagų žymes ant jo veido. Bet tas jausmas veikiai iš

blėso, nustelbtas savų, daug didesnių randų. Kur manokūdikis?Netrukus Mūdis grįžo į holą, nešinas keliais Mahtobos

drabužėliais, taip pat ir lėle, kurią buvom jai dovanoję gimimo dieną.

—Ji nori savo lėlės, —paaiškino jis.—Kur ji? Maldauju, leisk man ją pamatyti.Netaręs nė žodžio, Mūdis stumtelėjo mane į šalį ir išėjo,

dusyk užrakinęs duris paskui save.

Pavakary, kai gulėjau ant lovos susirietusi, kad mažiau jausčiau tvinkčiojantį skausmą nugaroje, išgirdau zvimbiant durų zumerį. Kažkas buvo lauke ant šaligatvio. Pribėgau prie vidaus telefono. Tai buvo Elen.

—Aš užrakinta viduje, —pasakiau. —Palauk, prieisiuprie lango. Ten galėsim pasikalbėti.

Skubiai nuėmiau tinklelį nuo lango ir prispaudžiau galvą prie virbų. Lauke ant šaligatvio stovėjo Elen su savovaikais Marjama ir Ali.

228



—Atėjau pažiūrėti, kaip laikais, —pasakė ji. Opaskuipridūrė: —Ali ištroškęs. Nori gerti.

—Negaliu įpilti, —pasakiau Ali. —Aš užrakinta.

Visa tai, žinoma, girdėjo Esė ir netrukus pasirodė antšaligatvio su puodeliu vandens Ali.—Kaip galim tau padėti? —paklausė Elen.Ir Esė norėjo atsakymo į šį klausimą.—Atvesk Hormozą, —pasiūliau. —Pabandyk pakalbėti

su Mūdžiu.

Elen sutiko. Ji skubiai nusivedė vaikus judriu šaligatviu, juodi jos čadros galai plasnojo pavasario vėjyje.

Dar vėliau tą pačią popietę Rėza kalbėjosi su manimi,stovėdamas kieme, o aš buvau išėjusi į balkoną. Dabar žinojau, kad Esė turi raktą, tačiau užeiti į antrojo aukšto bu

tą Rėza atsisakė.—Rėza! —sušukau aš. —Aš iš tiesų vertinu jūsų gerumą, man esant Irane. Tu buvai geresnis man už bet ką kitą, ypač po to, kas įvyko Valstijose.

—Ačiū, —pasakė jis. —Ar tu sveika?—Ak, padėk man, prašau tave. Man atrodo, tu gal esi

vienintelis, kuris gali pakalbėti su Mūdžiu. Ar aš dar kadapamatysiu Mahtobą?—Nesirūpink. Tują pamatysi. Jis nelaikys jos atskirtos

nuo tavęs. Jis myli tave. Myli Mahtobą. Jis nenori, kadMahtoba augtų viena. Pats užaugo be motinos ir be tėvo, irnenorės, kad taip būtų Mahtobai.

—Prašau tave, pakalbėk su juo, —maldavau.—To aš negabu. Kad ir ką jis nuspręstų... tai turi būti jo

paties sprendimas. Negabu jam nurodinėti, ką daryti.—Prašau tave, pabandyk. Šį vakarą.—Ne. Ne šį vakarą, —atsakė Rėza. —Rytoj su reikalais

turiu važiuoti į Reštą. Kai po poros dienų grįšiu, jei niekasnebus pasikeitę, gal tada galėsiu su juo pakalbėti.

229



—Prašau tave, nevažiuok. Prašau, pasilik čia. Aš bijau.Nenoriu likti viena.

—Ne. Man reikia važiuoti.

Vakarėjant Esė atrakino duris.—Lipk žemyn, —pasakė.Apačioje buvo Elen su Hormozu ir Rėza. Tuo metu, kai

Maijama ir Ali žaidė su Rėzos ir Esės dviem vaikelis, mesvisi ieškojom kokio nors sprendimo iškilusiai dilemai.

Anksčiau visi šie žmonės rėmė Mūdį kovoje prieš mane,bet jie taip elgėsi, remdamiesi, jų nuomone, protingaismotyvais. Jie buvo pareigingi musulmonai ir privalėjogerbti Mūdžio teisę valdyti savo šeimą. Bet jie buvo ir mano draugai, be to, visi mylėjo Mahtobą. Net šitoje prakeiktoje Islamo respublikoje jie žinojo, kad vyras ir tėvas gali

per toli nužengti.Niekas nenorėjo eiti į policiją, visų mažiausiai aš. Rėzaiir Esei girdint, nedrįsau su Elen ir Hormozu svarstyti ambasados klausimo. Net jei būčiau tą dariusi, žinojau, kad

jie būtų atmetę mintį palaikyti tolimesnius kontaktus suAmerikos ar Šveicarijos pareigūnais.

Mes neišmanėm, ką daryti. Beliko tik mėginti paprotinti Mūdį, o mes visi žinojom, kad jis neįstengia protingaigalvoti. Tik ne dabar. Gal jau ir niekada.

Bandžiau savyje užgniaužti kylantį apmaudą. Primuš-kit jį! įkalinkit jį! Išsiųskit mudvi su Mahtoba namo į Ameriką! Norėjau rėkti ir daužyti juos, kad pastūmėčiau prieaiškaus sprendimo šitame beūsiame jovale. Bet man reikė

jo skaitytis su jų realybe. Reikėjo rasti kokį nors tarpinįsprendimą, su kuriuo jie galėtų sutikti. Atrodė, kad tokionėra.

Vidury pokalbio išgirdome, kaip trinktelėjo lauko durys. Rėza išėjo į priebutį pasižiūrėti, kas atvyko, ir atsivedė Mūdį į pirmojo aukšto butą.

230



—Kaip tu išėjai? —griežtai paklausė jis mane. —Kodėltu čia apačioje?

—Esė turi raktą, —paaiškinau. —Ji mane atsivedė že

myn.—Atiduok jį man! —suspigo jis.Esė pakluso.—Viskas gerai, dahydžonai, —tyliai pasakė Rėza,

stengdamasis apmaldyti akivaizdžią Mūdžio beprotystę.—Ką jie čia veikia? —rėkė Mūdis, įnirtingai rodydamas

į Elen ir Hormozą.—Jie nori padėti, —atsakiau. —Mes turime bėdų.Mums reikia pagalbos.

—Jokių bėdų mes neturim! —siautėjo Mūdis. —Jūs patys jų turit. —Jis atsisuko į Elen ir Hormozą. —Išeikit iščia ir palikit mus vienus. Čia ne jūsų reikalas. Nenoriu,

kad jūs ką bendra turėtumėt su ja.Mano siaubui Elen ir Hormozas tučtuojau atsistojo išeiti.

—Prašau, neišeikit, —maldavau aš. —Bijau, kad jis vėlmane muš. Jis mane nužudys. Jeigu jis mane nužudys,niekada niekas to nesužinos. Prašau jus, neišeikit ir nepa

likit manęs vienos.—Mes privalom išeiti, —pasakė Hormozas. —Jis liepėmums išeiti, ir tai jo sprendimas.

Netrukus jie išėjo. Mūdis nutempė mane į viršų ir užsirakino drauge su manimi.

—Kur Mamalis su Naserine? —paklausiau išgąstingai.—Dėl tavo blogo elgesio jie čia nebeapsikentė. Išvyko

gyventi pas Naserinės tėvus. Buvo priversti palikti nuosavus namus. —Jis rėkė vis garsiau. —Čia ne jų reikalas! Čianiekieno reikalas. Verčiau niekam kitam apie tai nepasakok. Dabar aš viskuo rūpinsiuos. Aš priimsiu visus sprendimus. Aš viską išsiaiškinsiu, ir su visais.

Pernelyg įbauginta, kad priešinčiaus, sėdėjau ra

231



miai, kol jis ilgokai postringavo ir niršo. Bent jau nemušė manęs.

Tą naktį mes bute buvom likę vieni, gulėjom toj pačioj

lovoj, tačiau kiek įmanoma toliau vienas nuo kito, atsukęnugaras. Mūdis miegojo, bet aš blaškiausi, varčiau savoskaudantį kūną, ieškodamas paguodos, kurios nebuvo.Man rūpėjo Mahtoba, verkiau dėl jos, bandžiau mintyse jąkalbinti. Ir meldžiausi, meldžiausi.

Rytą Mūdis apsirengė eiti į darbą, pasirinkęs kitą kostiumą vietoj to, kurį išvakarėse buvau sugadinusi. Išeidamas pasičiupo Mahtobos kiškutį.

—Ji jo nori, —pasakė.Ir išėjo.

15

A/ūdžiui išėjus, dar ilgai gulėjaulovoje, balsu verkdama:

„Mahtoba! Mahtoba! Mahtoba!Visą kūną maudė, lyg būtų virtęs viena didžiule mėly

ne. Ypač gėlė stuburo galą nuo smūgio į grindis, kai Mūdisparbloškė mane. Kad mažiau sopėtų, gulėjau susirangiusiį kamuolėlį.

Man regis, prabėgo daug valandų, kol suvokiau girdintipažįstamą garsą lauke. Tai buvo surūdijusios grandinės,besitrinančios į metalinę siją, girgždėjimas, Marjamos sū

pynių, Mahtobos mėgstamiausios žaidimų vietos, garsas.Palengva atsikėliau ir nušlubavau Ugi balkono pažiūrėti,kas žaidžia lauke.

Tai buvo Marjama, Esės dukrytė, kuri džiaugėsi balandžio rytmečio saule. Pamačiusi mane žiūrint, šūktelėjo savo nekaltu vaikišku balseUu:

232



—Kur Mahtoba?Pro ašaras negalėjau jai atsakyti.

Dėl priežasties, kurią tik aš žinau, važiavau drauge suMahtoba j Iraną, kad galėčiau ją parsivežti; aš ją praradau. Dabar tamsa apniaukė mane, ir aš grūmiausi su savo tikėjimu. Kokiu nors būdu man reikėjo sukaupti drąsąir apsispręsti. Nejaugi Mūdis primušė mane tiek, kad nebepajėgiu jam pasipriešinti? Atsakymo aš bijojau.

Mane kamavo klausimas, ką Mūdis padarė su Mahtoba, tačiau giliai širdyje graužiausi ir dėl to, kaip jis galėjotaip su ja pasielgti? Su manim? Tas Mūdis, kurį aš dabarpažinau, buvo paprasčiausiai nebe tas vyriškis, už kuriobuvau ištekėjusi.

Kas atsitiko? Žinojau ir vis dėlto nežinojau. Galėjau

atsekti aplinkybes. Galėjau nubrėžti Mūdžio beprotybėsaugimo ir smukimo kreivę per pastaruosius aštuoneriusmūsų santuokos metus ir susieti ją su jo profesinėmis bėdomis ir net nurodyti tam tikrų pakilimų ir kritimų datas,sutampančias su nenumatytais politiniais įvykiais.

Kaip aš viso to nemačiau ir neužkirtau kebo nelaimei?Viską nustelbiančios praeities vizijos užplūdo mane!

Prieš aštuonerius metus, artinantis Mūdžio trejų metųrezidencijos Detroito osteopatinėje ligoninėje programospabaigai, prieš mus iškilo lemtingo apsisprendimo būtinybė. Atėjo metas arba planuoti gyventi bendrai, arba atskirai. Mes nusprendėme būti kartu ir nuvažiavom pasidomėti tarnyba, siūloma Korpus Kristi osteopatinėje ligoninėje, kurioje vienas anesteziologas jau turėjo pastoviąpraktiką, tačiau reikėjo dar ir antro. Blaiviai įvertinus, buvo galima tikėtis šimto penkiasdešimt tūkstančių pajamųper metus —reali galimybė gauti tokius pinigus susukomums galvas.

Aš nenorėjau atsiskirti nuo tėvų Mičigane, tačiau, kita

233



vertus, troškau pradėti naują patogų, turtingą visuomeninę padėtį turinčių žmonių gyvenimą.

Džou, o ypač šešiametis Džonas, džiaugėsi ta perspek

tyva.Prieš vestuves Džonas man pasakė:—Mamyte, nežinau, ar galėsiu gyventi su Mūdžiu.—Kodėl? —paklausiau.—Jis atneša man tiek saldainių. Dantys man suges.Nusijuokiau, supratusi, kad Džonas kalba rimtai. Jam

Mūdis siejosi su saldainiais ir su geru gyvenimu.Tačiau visas teorines šių vedybų prielaidas nusvėrė vienas nenuneigiamas faktas, kad mudu su Mūdžiu vienasantrą mylėjom. Atsisakyti jo, pasiųsti jį į Korpus Kristi, opačiai šiaip taip verstis centrinio Mičigano tarnautojų pasaulyje būtų buvusi kvailystė.

Taigi 1977 m. liepos 6 d. masdžede, Hjustone, įvykomūsų ramios, kuklios sutuoktuvių apeigos. Po to, kai farsikalba ir angliškai buvo tyliai ištarti keli žodžiai, aš tapaupagerbta ir pašlovinta kaip Mūdžio gyvenimo karalienė.

Mūdis apipylė mane gėlėmis, dovanomis ir nuolatinėmis maloniomis staigmenomis. Kasdieniniame pašte būdavo rankų darbo atvirukas ar meilės raštelis su žodžiais,iškirptais iš laikraščio ir suklijuotais ant popieriaus lapo.Jis ypač mėgo girti mane mūsų draugams girdint. Perkviestinę vakarienę jis sykį apdovanojo mane didžiuliuprizu, kuris visas blizgėjo auksu ir ryškiai mėlyna spalva irkuriame buvo parašyta, kad aš esanti „Nuostabiausiažmona pasaulyje“. Augo mano muzikinių automatų kolekcija. Užvertė jis ir mane knygomis, kuriose būdavo įrašytas jo meilės prisipažinimas. Beveik neprabėgdavo diena,kad jis nepasistengtų apgalvotai vėl iš naujo pareikšti mansavo meilę.

Iš karto paaiškėjo, kaip protingai Mūdis buvo pasirinkęs savo specialybę. Anesteziologija —viena iš labiausiai

234



viliojančių medicininių specialybių, ir vis dėlto Mūdžiui retai tekdavo iš tikrųjų dirbti. Veikiau jis vadovaudavo grupei diplomuotų slaugių anesteziologių, o tai jam duodavo

galimybę vienu metu dirbti su trimis ar keturiais pacientais ir iš jų gauti nustatytus didelius honorarus.Jo dienos buvo lengvos. {ligoninę jam reikdavo atva

žiuoti anksti, bet jau vidurdienį jis dažnai būdavo namie.Jam nereikėjo paisyti darbo valandų, o skubiais iškvietimais galėjo dalintis su antruoju anesteziologu.

Užaugęs kaip elitui priklausantis iranietis, Mūdis dabarlengvai įsisavino klestinčio amerikiečių gydytojo vaidmenį.Nusipirkom erdvų gražų namą turtingoje Korpus Kristidalyje, kur gyveno gydytojai, stomatologai, advokatai ir kitų profesijų žmonės.

Mūdis nusamdė tarnaitę, kad išvaduotų mane nuo

kasdieninės ruošos, ir aš nusprendžiau panaudoti senoadministracinio darbo kvalifikacijas ir organizacinius sugebėjimus.

Mano dienos buvo pilnos malonaus darbo išrašinėti sąskaitas pacientams, tvarkyti Mūdžio praktikos buhalterines knygas, o kartu su džiaugsmu rūpintis savo namaisbei šeima. Turėdama tarnaitę sunkesniems darbams, galėjau užsiimti mitybos klausimais, kurie man teikė daugmalonumo.

Mes dažnai priiminėdavom svečius, iš dalies dėl to, kadmums tai patikdavo, ir iš dalies dėl to, kad gydytojo darbuiryšiai yra gyvybiškai svarbūs. Prieš mums atvykstant įKorpus Kristi, antrasis anesteziologas turėjo per didelįkrūvį. Jis jautėsi dėkingas, kad jam palengvėjo, tačiau gydytojai yra susieti su tam tikra teritorija, todėl Mūdžio buvimas įnešė geros konkurencijos dvasią. Aplinkui buvodaugybė veiklos, tačiau mes vis tiek jautėm poreikį sutvirtinti darbinius ryšius daugeliu socialinių funkcijų. Gydyto

jai, sudarantys mūsų socialinę grupę, buvo iš įvairių vietų

235



atvykę amerikiečiai ir tokie kaip Mūdis —atvažiavę iš savo gimtųjų kraštų mokytis ir verstis gydytojo praktikaJungtinėse Valstijose. Buvo daug indų, Saudo Arabijos gy

ventojų, pakistaniečių, egiptiečių ir šiek tiek išeivių iš kitųšalių. Mums visiems buvo smagu sužinoti apie įvairius kitų kultūrų papročius. Aš pagarsėjau savo iranietiška kulinarija.

Dabar, greta darbo su moterimis pagalbininkėmis ligoninėje, turėjau galimybių susidraugauti su gydytojų žmonomis.

Dar kitoje socialinėje sferoje mes tapome bendruomenės vadovais. Netoli Teksaso A ir J universiteto buvo mokykla, pamėgta iraniečių. Dažnai kviesdavome juos ir, kaipPietų Teksaso islamo draugijos nariai, organizuodavomepobūvius ir priėmimus per Irano ir islamo šventes. Buvaupatenkinta, kad galiausiai Mūdis rado pusiausvyrą tarp

savo dabartinio ir ankstesnio gyvenimo. Jis mėgavosi savoamerikanizuoto gydytojo, vyresniojo vaidmeniu jaunesniųtautiečių auditorijoje.

Mūdis įrodė savo amerikanizaciją, prašydamas JAV pilietybės. Pareiškimo anketoje buvo daug klausimų, tarp kitų ir šie:

Ar tikite JAV konstitucija ir JAV valstybės valdymoforma?

Ar norite prisiekti ištikimybę JAV?Jeigu įstatymai reikalaus, ar esate pasiruošęs su gin

klu ginti Jungtines Valstijas?

Į kiekvieną iš šių klausimų Mūdis atsakė —taip.Mes dažnai keliaudavom, keletą kartų aplankėm Kali

forniją ir Meksiką. Kada tiktai ir kur tiktai būdavo seminaras ar suvažiavimas medikams, mudu su Mūdžiu dalyvaudavome palikę Džou ir Džoną namie su ateinančia aukle.Mokesčių įstatymai leido mums naudotis puikių viešbučių

236



ir restoranų prabanga, nurašant išlaidas kaip darbines.Kada tik vykdavom su reikalais, aš pasiimdavau voką irrinkdavau už viską kvitus, kiekvieną žingsnį pagrįsdama

dokumentais.Šita pritrenkianti gyvenimo aplinkybių permaina kartais kone stulbindavo mane. Nors neturėjau jokios įprastinės tarnybos, buvau labiau užsiėmusi nei bet kada. Skęsdama pinigų ir meilės pertekliuje, mylima, vos ne dievinama, kaip aš galėjau kuo nors skųstis.

Iš pat pradžių mūsų santuokoje buvo giluminių problemų, bet abu stengėmės jas užglostyti. 0 kai retsykiais į paviršių iškildavo koks nesutarimas, jis greičiausiai atsirasdavo dėl mūsų kultūrinių skirtumų. Mūdžiui tai atrodėsmulkios problemos, kurios tačiau jį tikrai trikdė. Pavyzdžiui, kai mes nuėjome į banką Korpus Kristi atidaryti sąskaitos, jis pareiškime įrašė savo pavardę.

—Kas čia? —paklausiau aš. —Kodėl mes nerašom antsąskaitos mano pavardės?Jis atrodė nustebęs.—Mes nerašom moterų pavardžių ant bankų sąskai

tų, —pasakė. —Iraniečiai to nedaro.—Tu čia nesi iranietis, —atkirtau aš. —Tu čia ameri

kietis.Po neilgo ginčo Mūdis nusileido. Jam tiesiog neatėjo įgalvą, kad mūsų nuosavybė galėtų būti bendra.

Vienas įprotis, kuris mane erzino, buvo jo noras laikyti mane savo nuosavybe, tarsi, kaip ir einamoji sąskaita,būčiau jo asmeninis turtas. Kai tik atsidurdavome patal

poje, pilnoje žmonių, jis norėdavo, kad būčiau greta jo.Visada laikydavo ranka apglėbęs mane arba suspaudęsmano delną, tarsi bijotų, jog galiu pabėgti. Mane maloniai glostė jo dėmesys ir meilė, bet tas pastovumas kartais erzindavo.

Kaip patėviui, o ne vien mamytės draugui, Mūdžiui taippat kai ko trūko. Jis natūraliai perėmė iranietišką tėvo

237



laikyseną, reikalaudamas absoliutaus paklusnumo iš Džouir Džono. Tai buvo itin įkyru Džou, kuris, būdamas vienuolikos metų, pradėjo ginti savo nepriklausomybę. Ligi šiol

Džou buvo vyras šeimoje.Obe to, buvo dar ir Rėza, be jokios abejonės, tuo metupagrindinė įtampos priežastis. Rėza mokėsi Veino valstijosuniversitete Detroite ir kurį laiką gyveno ten Mūdžio bute.Prieš pat mūsų pirmąsias metines, kai Rėza baigė ekonomikos studijas ir gavo magistro laipsnį, Mūdis jį pakvietė,

kol susiras darbą, pagyventi pas mus Korpus Kristi.Kai Mūdžio nebūdavo namie, Rėza perimdavo valdovoir šeimininko vaidmenį, mėgindamas įsakinėti man ir vaikams, reikalaudamas absoliutaus paklusnumo, lyg turėtųtam teisę. Netrukus po jo atvykimo pas mane atėjo keliosdraugės išgerti arbatos. Rėza tyliai sėdėjo kambaryje

drauge su mumis, matyt, mintyse viską registruodamas,kad paskui galėtų pranešti Mūdžiui, jeigu mes pasakytumeką nors, kas jam pasirodytų nepagarbu. Kai tik viešnios išėjo, jis paliepė man suplauti indus.

—Aš tą padarysiu, kai norėsiu, —atkirtau.Rėza bandė man nurodinėti, kada skalbti, ką berniu

kams duoti pietų ir kada man galima užeiti pas kaimynusišgerti kavos. Ginčijausi su juo, bet jis tolydžio graužė mane. Savo ruožtu jis neprisidėdavo prie darbų namuose.

Aš daug sykių skundžiausi Mūdžiui dėl įkyraus Rėzosbrovimosi į mano gyvenimą. Bet Mūdžio nebūdavo namie,kad pamatytų blogiausius epizodus, ir jis patarė man būtikantriai.

—Tai tik trumpam, —sakė jis, —kol jis susiras darbą.Jis mano sūnėnas. Turiu jam padėti.

Mudu su Mūdžiu dalyvavome nekilnojamo turto rinko je, ieškodami išnuomojamų objektų, kad galėtume investuoti kai kuriuos savo pinigus ir pasinaudoti mokesčiųlengvatomis. Tuo būdu mes užmezgėme gerus kontaktus

238



su vienu iš labiausiai klestinčių miesto bankininkų. Prikalbinau šitą bankininką pasikalbėti su Rėza dėl darbo.

—Jie pasiūlė man dirbti kasininku, —skundėsi Rėza,

grįžęs iš pasikalbėjimo. —Aš nebūsiu kasininku banke.—Daugybė žmonių džiaugtųsi gavę tokį darbą, —pasakiau aš, pasipiktinusi jo požiūriu. —Didelės galimybėskopti aukštyn.

Tada Rėza pareiškė kažką neįtikėtina —aš tik po daugelio metų jį supratau, kai iš arti susipažinau su Irano vy

rų egoizmu, ypač Mūdžio šeimoje. Rėza pasakė:—Aš neimsiu jokios tarnybos šioje šalyje, nebent mansiūlytų tapti firmos prezidentu.

Jam patiko gyventi, naudojantis mūsų vaišingumu, laukiant, kol kokia amerikiečių firma pasirodys esanti tokiaišmintinga ir pati pasiūlys būti jo administruojama.

Tuo tarpu jis dienas leido degindamasis paplūdimyje,skaitydamas Koraną, melsdamasis ir mėgindamas kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį. Pavargęs nuo šių pareigų,eidavo pasnausti.

Nemalonios savaitės virto mėnesiais, kol aš priverčiauMūdį apsispręsti.

—Arba jis išvažiuos, arba aš, —pagaliau pareiškiau.Ar aš iš tikrųjų tą turėjau omeny? Tikriausiai ne, tačiau

aš labai pasitikėjau Mūdžio meile man ir nesuklydau.Bambėdamas farsi kalba, tikriausiai keikdamas mane, Rėza išsikėlė į nuosavą butą —finansuojamą Mūdžio. Netrukus grįžo į Iraną vesti savo pusseserės Esės.

Rėzai išsikrausčius, į mūsų šeimą, bent aš taip maniau,vėl sugrįš darna ir jaukumas. Mūdis ir aš turėjom savoskirtingumų, bet aš žinojau, kad santuokoje būtini kompromisai. Buvau tikra, kad laikas viską išlygins.

Galvojau tik apie tai, kas gera. Mimo gyvenimas suklestėjo tokia daugybe atžvilgių. Pagaliau patyriau tą neapčiuopiamą pilnatvės pojūtį.

239



Kaip galėjau žinoti, kad už 10 000 mylių į rytus bręstapriešiška audra, kuri sugriaus mano santuoką, įkalins mane, atplėš mane nuo mano sūnų ir taps grėsme ne tik ma

no, bet ir dar negimusios mano dukros gyvybei.

Mes jau buvom vedę pusantrų metų, kai Mūdis netrukus po 1979 Naujųjų Metų nusipirko brangų trumpųjųbangų radijo aparatą su ausinėmis. Radijas buvo pakankamai galingas ir pagaudavo transliacijas beveik iš pusės pa

saulio. Staiga Mūdžiui parūpo klausytis Irano radijo.Studentai Teherane surengė ne vieną demonstracijąprieš šacho valdžią. Tokių išpuolių būta ir seniau, bet dabar jie buvo rimtesni ir apėmė platesnius sluoksnius neguanksčiau. Iš tremties Paryžiuje Ajatola Chomeinis pradėjoskelbti griežtus pareiškimus prieš šachą konkrečiai, o

prieš Vakarų įtaką apskritai.Naujienos, kurias Mūdis girdėjo per savo radiją, dažnainesutapdavo su tuo, ką matėm per vakarines televizijos žinias. Galiausiai įvykių komentavimas Amerikos žinioseėmė kelti Mūdžiui įtarimą.

Kai šachas išvyko iš Irano ir sekančią dieną AjatolaChomeinis inscenizavo pergalingą savo grįžimą, Mūdis surengė šventę. Parsivedė namo daugybę studentų iraniečiųpobūviui —absoliučiai manęs neįspėjęs. Jie išbuvo ligi išnaktų, pripildydami mano amerikietiškus namus sujaudintų, gyvų pokalbių farsi kalba.

Revoliucija įvyko mūsų namuose, kaip ir Irane. Mūdispradėjo kalbėti savo islamo maldas su tokiu pietizmu, kokio aš anksčiau nebuvau pastebėjusi. Jis aukojo įvairiomsšiitų grupėms.

Neatsiklausdamas manęs, išmetė gausias gėrimų atsargas, kurias mes laikėm pasidėję dažniems savo svečiams.Jau vien tai atbaidė daugumą mūsų draugų amerikiečių, oMūdžio pokalbių tonas netrukus išvijo ir blaivininkus. Mū-

240



dis niršo ant amerikiečių spaudos, vadindamas juos melagiais. Per sekančius mėnesius studentai dažnai naudodavosi mūsų namais kaip savo susitikimų vieta. Jie įkūrė —

kaip patys pavadino —„Suinteresuotų musulmonų grupę“ir, be kita ko, parašė laišką, kuris buvo išplatintas per masinės informacijos priemones:

Maloningiausio, Gailestingiausio Dievo vardu*.Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose islamas vienas

iš labiausiai nesuprastų terminų mūsų kasdieniniame gyvenime. Tam yra kelios priežastys: 1) masinės informaci

jos priemonių pranešinėjami melagingi faktai apie Irano Islamo respubliką, 2) JAVvyriausybės atsisakymas teisingai elgtis su musulmoniškais kraštais ir 3) krikščionybės nenoras pripažinti islamą ir jo pasekėjus.

Masinės informacijos priemonės turi didžiulį poveikį

Amerikos žmonių sąmonei. Vakarinės žinios, laikraščiai ir savaitiniai leidiniai yra vienintelis pagrindas Amerikos visuomeninei nuomonei susiformuoti. Šie šaltiniai skleidžia aukščiausio lygio propagandą, nes pateiktieji faktai remia tiktai JAVinteresus. Dėl to tarptautiniai įvykiai dažnai iškreipiami.

Nūdienos pavyzdys, kaip iškreipiami tarptautiniai įvy

kiai —Irano Islamo respublika. Ne kas kitas, o patys Irano žmonės išvijo šachą ir vienbalsiai pritarė Islamo respublikos įkūrimui. Mes neseniai girdėjom apie kurdų sukilimus Irane. Jeigu kurdai kovojo už savivaldą, ko į tas kovas buvo įtraukti Izraelio, Irako ir Rusijos kareiviai?

Islamo revoliucija Irane įrodė, kad iraniečiai priešiški Amerikos užsienio politikai, o ne Amerikos visuomenei.

Mes prašome jus atsargiai vertinti savo masinės informacijos priemones. Palaikykite ryšius su Irano musulmonais, kurie supranta dabartinę situaciją.

Ačiū.Suinteresuotų musulmonų grupėKorpus Kristi, Teksasas

241



Šito pakęsti aš jau nebegalėjau. Šokau ginti savo šalies,tuo pat metu svaidydama kaltinimus Mūdžio kraštui. Ikišiol gyvenę ramiai ir taikiai, pradėjome piktai ginčytis.

—Turim paskelbti paliaubas, —pasiūliau, apimta nevilties. —Mes paprasčiausiai negalim kalbėtis apie politiką.Mūdis sutiko, ir kurį laiką mums pavyko pasiekti taikų

sambūvį. Bet aš jau nebebuvau jo visatos centras. Kasdieniniai jo meilės pareiškimai dingo. Dabar atrodė, tarsi jisbūtų vedęs ne mane, o savo trumpabangį radijo imtuvą ir

dešimtis laikraščių, žurnalų bei kitokių propagandinių popierių, kuriuos staiga ėmė prenumeruoti. Kai kurie buvospausdinti persišku šriftu, bet kiti —angliški. Kartais, kainetoliese nebūdavo Mūdžio, dirstelėdavau įjuos ir nustebusi pasibaisėdavau, kokie tūžmingi ir beprotiški buvo jųišpuoliai prieš Ameriką.

Mūdis atsiėmė savo pareiškimą JAV pilietybei gauti.Kartais žodis „skyrybos“ iškildavo į mano sąmonės paviršių. Tai buvo žodis, kurio nekenčiau ir bijojau. Sykį jaubuvau ėjusi tuo keliu, ir manęs netraukė pakartoti šią kelionę. Išsiskirti su Mūdžiu reiškė atsisakyti gyvenimo, kurio pati negalėjau užsitikrinti, ir atsisakyti meilės, kuria,vis dar tikėjau, buvo pagrįsta santuoka.

Be to, sužinojusi esanti nėščia, apskritai nustojausvarsčiusi tokią galimybę.

Stebuklas atvedė Mūdį į protą. Užuot šlovinęs Irano politiką, jis ėmė didžiuotis savo tėvyste. Jis vėl grįžo prie malonaus įpročio vos ne kasdien apipilti mane dovanomis.Vos tik aš įsigijau motinystei tinkamus drabužius, jis pradėjo rodyti mano pilvą visiems, kam tik buvo įmanoma.Šimtus kartų fotografavo mane ir kalbėjo, kad nėščia aš tapau gražesnė nei bet kada.

Trečioji mūsų santuokos vasara prabėgo lėtai belaukiant gimdymo. Kol Mūdis dirbdavo ligoninėje, mudu suDžonu praleisdavom laiką drauge. Mažajam mano žmogu

242



čiui jau buvo aštuoneri, ir jis padėjo man ruošti namus savo naujajam broliukui ar sesytei. Abu drauge mažąjį miegamąjį pavertėm vaikų kambariu. Mums buvo smagu

pirkti kūdikiui drabužėlius —geltonus arba baltus. Mudusu Mūdžiu kartu lankėm Lamazo pamokas, kur jis nebandė slėpti labiau norįs berniuko. Man buvo vis tiek. Naujojigyvybė jau buvo manyje, ar berniukas, ar mergaitė, tai būtybė, kurią jau mylėjau.

Rugsėjo pradžioje, kai mano nėštumas jau buvo aštuo-nių mėnesių, Mūdis paprašė mane lydėti jį į medikų konferenciją Hjustone. Tikėjomės keletą dienų pasilepinti priešsusidurdami su varginančiu tėvystės džiaugsmu. Mano gydytojas pritarė kelionei, užtikrindamas, kad dar geras mėnuo likęs iki gimdymo.

Tačiau pirmąjį vakarą Hjustone, viešbučio kambaryje,

aš pajutau stiprius dubens skausmus ir smarkiai susirūpinau, jog ateina mano laikas.

—Viskas gerai, —ramino mane Mūdis.Mūdis norėjo kitą dieną apsilankyti NASA.—Man nelabai gera, —pasakiau aš.—Praeis. Eime apsipirkti, —pasiūlė jis.

Prieš eidami į parduotuves, užsukom papietauti, tačiaurestorane dubens skausmas sustiprėjo, ir aš pajutau nuovargį.

—Grįžkim į viešbutį, —pasakiau. —Gal pailsėjusi valandėlę, galėsiu eiti į parduotuves.

Viešbutyje prasidėjo rimti gimdymo sąrėmiai, ir nute

kėjo vandenys.Mūdis negalėjo patikėti, kad jau atėjęs metas.—Tu gydytojas, —pasakiau. —Man nutekėjo vandenys.

Negi nežinai, ką tai reiškia?Jis paskambino mano gydytojui į Korpus Kristi, ir tas jį

nukreipė pas vieną Hiustono gydytoją, kuris sutiko rūpintis manimi ir paragino skubiai vykti į ligoninę.

243



Prisimenu karštas ryškias šviesas gimdykloje, prisimenu Mūdį, apsirengusį steriliais drabužiais, stovintį gretamanęs, laikantį mano ranką, instruktuojantį mane. Prisi

menu sąrėmių kankynę ir tą stiprų skausmą, kuris lydi gyvybės atėjimą. Gal čia perspėjimas apie tai, kas laukia ateityje.

Bet ryškiausiai prisimenu, kaip akušeris pranešė:—Jūs turit dukrą!Akušerių brigada džiaugsmo šūksniais sutiko baugų,

nuolat pasikartojantį stebuklą. Aš kikenau, apkvaitusi išlaimės, atlėgio ir nuovargio. Pirmąsias gyvenimo minutesmūsų dukrą aptvarkė slaugė ir gydytojas, o paskui atnešėsusipažinti su tėvais.

Mūsų brangenybė buvo skaisčiaveidė ryškiai mėlynomis akimis, kurios merkėsi nuo stiprių gimdyklos šviesų.Rausvokų garbanų sruogos buvo prilipusios prie drėgno

kiaušo. Veidelyje ryškėjo miniatiūriniai Mūdžio bruožai.—Kodėl jos plaukai šviesūs? —paklausė Mūdis su pa

stebima įtampa balse. —Kodėl jos mėlynos akys?—Nuo manęs tai nepriklauso, —atsakiau, pernelyg iš

vargusi ir džiugi, kad paisyčiau smulkių Mūdžio priekaištų tobulam kūdikiui, kurį buvau pagimdžiusi. —Išskyrus

gymį, ji atrodo visai kaip tu.Valandėlę mano kūdikis taip užvaldė mano dėmesį, kadaš nesuvokiau, ką man darė gydytojas ir slaugės ar kokiosspalvos dangus.

—Pavadinsiu tave Marjama, —sušnibždėjau. Tai buvovienas gražiausių iranietiškų vardų, kokius žinojau, ir ja

me buvo amerikietiško vardo aromatas, nors rašomas jisir egzotiškai.Praėjo keletas minučių, kol suvokiau, kad Mūdžio ne

bėra.Mane užplūdo prieštaringi jausmai! Be jokios abejo

nės, Mūdis negalėjo balsu ištarti klausimo, kuris tikraiprislėgė jį.

244



—Kodėl mergaitė? —buvo jo nebylus kaltinimas man.Jo islamiškąjį vyriškumą pažeidė faktas, kad jo pirma

gimė —duktė, ir tą naktį jis paliko mus vienas, kai tuo

tarpu jam derėjo būti šalia. Ne šitokio vyriškumo manreikėjo.Slinko naktis, negilų miegą pertraukinėdavo neapsako

ma ekstazė, kai nauja gyvybė čiulpė man krūtį, ir nusiminimas dėl infantilaus Mūdžio elgesio. Svarsčiau, ar čia tiklaikinas jo kaprizas, ar jis visai dingo. Tuo metu jaučiausitiek įpykusi, kad man viskas buvo nė motais.

Atėjo jis anksti rytą, nė vienu žodžiu neatsiprašęs užsavo nebuvimą ir neužsimindamas apie tai, kad labiau norėjęs sūnaus. Paaiškino naktį praleidęs masdžede, kurmes buvom sutuokti, melsdamasis Alachui.

Kai tą patį rytą, kiek vėliau, atvyko į ligoninę, linksmaišypsojosi, mosuodamas šūsnimi popierių, aprašinėtų

rausvomis persiškomis raidėmis. Tai buvo masdžedo vyrųdovanos.

—Kas ten parašyta? —paklausiau.—Mahtoba, —atsakė jis švytėdamas.—Mahtoba? Ką tai reiškia?—Mėnesiena, —atsakė jis.

Paaiškino kalbėjęs telefonu su savo šeima Irane, ir jiepasiūlę kelis galimus vardus kūdikiui. Mūdis pasakė išrinkęs vardą Mahtoba, mat, pereitą naktį buvusi pilnatis.

Aš gyriau Marjamos vardą, kadangi jis buvo panašesnis į amerikietiškus, o mergaitė buvo ir bus amerikietė.Bet buvau silpna, sutrikusi nuo besikaitaliojančių emocijų,

ir Mūdis užpildė gimimo liudijimą: Mahtoba MarjamaMahmūdi. Man buvo šiek tiek keista, kodėl aš taip nusileidau savo vyrui.

Mahtoba buvo jau dviejų mėnesių, apvilkta rausva nėrinių suknyte, —viena iš daugelio, kurių pripirko išdidžiausias iš visų tėčių, veikiai pamiršęs pradinį savo nu

245



sivylimą ir pamilęs dukrelę. Ji patenkinta gulėjo mano glėbyje, žiūrėdama man į akis. Jos pačios akys iš kūdikiškaimėlynų virto tamsiai rudomis. Jos stebėjo gyvenimą, kai

aplinkui mus daugiau kaip šimtas musulmonų studentųšventė Eid e Ghorban, aukos šventę. Buvo 1979 m. lapkričio 4 diena.

Kaip tolydžio vis labiau aktyvėjantis Pietų Teksaso Islamo draugijos narys, Mūdis buvo vienas iš pagrindiniųšio renginio, vykusio vietos parke, organizatorių. Mano

jėgos sugrįžo greitai, ir kadangi tai buvo visuomeninisrenginys, atsiribojęs nuo politikos, mielai padėjau jamruoštis. Teko išvirti kalnus ryžių. Drauge su kitomis žmonomis, iranietėmis, egiptietėmis, iš Saudo Arabijos beiamerikietėmis, paruošiau galybę įvairiausių tirštų padažųchorešė. Supjaustėm agurkus, pomidorus, svogūnus ir

apšlakstėm juos citrinų sultimis. Paruošėm didžiuliuskrepšius pilnus šviežių visų įmanomų rūšių vaisių. Pagaminau baklavą.

Tačiau tokia proga pagrindinį patiekalą turi gaminti vyrai. Puota pažymi dieną, kai Dievas paliepė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką, tačiau pagailėjo berniuko, leisdamas vietoj jo paaukoti ėriuką. Keli vyrai atvedė gyvų avelių ir atsigręžę į Meką, giedodami šventas giesmesperpjovė joms gerkles. Paskui nutempė skerdienas į vietinę šašlykinę ruošti patiekalų puotai.

Tai buvo viso islamiško pasaulio, ne tik Irano, šventė,todėl politinės kalbos tą dieną apsiribojo vienminčių iraniečių grupelių linksmais pasišnekučiavimais apie sėkmingą ajatolų mėginimą centralizuoti valdžią.

Aš laikiausi atokiai nuo visų tų diskusijų, bendraudamasu plačiu savo bičiulių moterų ratu, kuris sudarė miniatiūrines Jungtines Tautas. Daugumai patiko šie kontaktai suRytų kultūra, tačiau jos džiaugėsi gyvendamos Amerikoje.

Palikę berniukus namie, Mūdis, Mahtoba ir aš tučtuo

246



jau po šventės išvažiavome į Dalasą dalyvauti osteopatųsuvažiavime. Pakeliui sustojome Ostine aplankyti, kaip atrodė, tolydžio didėjančio pulko giminaičių, kurie taip pat

buvo palikę gimtinę ir atvykę j Ameriką. Mūdis vadino juossūnėnais, o jie jį —dahydžonu. Tą vakarą su jais draugevakarieniavome ir susitarėme kitą rytą susitikti per pusryčius mūsų viešbutyje.

Išvarginti vakarykštės dienos, mes ilgai miegojome. Rytą skubėdami ruoštis neįsijungėme televizoriaus. Kai nusileidome į viešbučio fojė, vienas iš „sūnėnų“, jaunas vyriškis, vardu Džamalas, nekantraudamas jau laukė mūsų.Susijaudinęs pribėgo.

—Dahydžon! —sušuko ji. —Ar girdėjot naujieną? Teherane užimta Amerikos ambasada.

Jis juokėsi.

Dabar Mūdis suprato, kad politika —be galo rimtasžaidimas. Iš pradžių, patogiai įsitaisęs beveik kitame pasaulio krašte, jis drąsiai deklaravo karštą pritarimą revoliucijai ir ajatolų svajonei Iraną paversti Islamo respublika. Iš toli buvo lengva gražbyliauti.

Bet dabar, kai Teherano universiteto studentai griebė

si karo veiksmų prieš Jungtines Valstijas, Mūdis susidūrėsu asmeninio pavojaus realybe. Iraniečiui Amerikoje atėjonelengvas metas, taip pat ir iraniečio žmonai. Vienas iranietis studentas iš Teksaso buvo sumuštas dviejų nežinomų užpuolikų, ir Mūdis bijojo, kad jį gali ištikti panašus likimas. Jis taip pat bijojo arešto ir deportacijos.

Kai kurie žmonės ligoninėje ėmė kreiptis į jį „daktareChomeini“. Vieną sykį jam pasirodė, kad automobilis privertęs jį bėgti iš gatvės. Mes sulaukėme nemaža grasinančių telefono skambučių. „Mes jus pritversimi“ —pasakė telefonu pietietiškas balsas. „Mes jus nudėsim“. Nejuokaisišsigandęs Mūdis pasamdė apsaugą stebėti namą ir saugoti mus, kai išeidavom iš namų.

247



Ar tai beprotybei nebus galo? —spėliojau aš. Kodėl vyrai turi įtraukti ir mane į savo kvailus žaidimus? Kodėl jienegalėtų palikti manęs ramybėje ir leisti būti žmona ir mo

tina?Mūdis suprato negalėsiąs atsiriboti nuo tarptautinėskovos. Išlikti neutraliam buvo beveik neįmanoma. Jodraugai iraniečiai norėjo patraukti jį į savo pusę kaip aktyvistą ir organizuoti demonstracijas, naudodamiesi mūsųnamais kaip savotiška stovykla. Mūsų draugai amerikiečiai ir kaimynai, taip pat ir jo kolegos medikai tikėjosi irnet reikalavo, kad jis pareikštų savo ištikimybę Amerikai irtuo užtikrintų ramų gyvenimą.

Iš pradžių jis svyravo. Slapta džiūgaudamas dėl tų beprotiškų įkaitų krizės įvykių, jis buvo akivaizdžiai patenkintas, kad Amerika pasaulio akyse tapo iškastruota.Man tai nepatikdavo, ir tarp mūsų įsiliepsnodavo pikti

ginčai. Jis taip pat droždavo nesibaigiančias tiradas priešAmerikos embargą ginklų gabenimui į Iraną. Tolydžiotvirtino, kad tai apsimetinėjimas, kad Amerika paprasčiausiai gabensianti ginklus Iranui per trečią šalį, pakeldama kainas.

Atsitiko kažkas keista. Mūdis buvo artimai susibičiulia

vęs su daktaru Modžalaliu, iraniečiu neurochirurgu. Baigęs mokslus Irane, daktaras Madžalalis neturėjo leidimoverstis gydytojo praktika Amerikoje ir dirbo kaip laborantas. Bet Mūdis elgėsi su juo kaip su kolega, ir jie sėkmingaidirbo su studentais iraniečiais. Staiga per vieną naktįdraugystė atšalo. Mūdis nebenorėjo net kalbėti su daktaru

Madžalaliu, tačiau priežastis atsisakė man paaiškinti.Ligoninėje Mūdis užėmė nekonfrontavimo poziciją.Nors vis dar leisdavo studentams iraniečiams rinktis mūsų namuose, stengėsi, kad tie susirinkimai būtų slapti, irvengdavo politinių pokalbių, tikindamas nutraukęs ryšiussu „Suinteresuotų musulmonų grupe“. Ligoninėje jis visas

jėgas skyrė darbui.

248



Tačiau jis jau buvo spėjęs sau pakenkti. Per daug skleisdamas savo simpatijas, pasidarė lengvai pasiekiamu taikiniu bet kam, kas tik turėjo pagrindo nusitaikyti j jį.

įtampa prasiveržė, kai kitas ligoninės anesteziologasapkaltino Mūdį per ausines klausantis trumpabangio radijo, kai tuo tarpu jis turėjo atlikti savo pareigas operaci

jos metu. Tai buvo kaltinimas, kuriuo patikėti aš galėjau.Kita vertus, žinojau Mūdžio profesijos realybę. Mudu suMūdžiu naudojomės lengvai gaunamais grynais pinigais,kuriuos uždirbdavo anesteziologas, bet tiktai vis didėjančios konkurencijos kaina. Neturintis pakankamai darbo,nors ir gaunantis per didelį atlyginimą, Mūdžio „kolega“galbūt tikėjosi jį nukonkuruoti ir susigrobti didesnę dalįpajamų.

Priešprieša padalino ligoninės personalą į dvi stovyklas. Buvo aišku, kad sumaištis didės, tuo labiau kad įkaitų

krizė įžiebė tolydžio plintantį priešiškumą.Neramių metų pabaigai artėjant, Mūdis stovėjo tarpdviejų tarptautinių stovyklų, pažeidžiamas puolimams išabiejų pusių.

Mes nuvykome į mano namus Mičigane Kalėdų progaaplankyti tėvų. Tai buvo malonus atokvėpis nuo neįmano

mo spaudimo Korpus Kristi. Visiems buvo smagios šventėssu mano tėvais, kurie apipylė dovanomis Džou, Džoną irmažytę Mahtobą. Per tas tingias malonias tarpušvenčiodienas aš svarsčiau apie galimybę pabėgti nuo neramausgyvenimo Korpus Kristi. Mūdžiui patiko Mičiganas. Gal jispanorėtų grįžti čia, jeigu atsirastų proga gauti darbą? Bet

ar yra laisvų vietų? Žinojau, kad jeigu jis aplankytų kąnors iš savo senųjų kolegų, šis klausimas galbūt iškiltų savaime, todėl vieną dieną pasiūliau:

—Kodėl tu nevažiuoji aplankyti savo senųjų draugųKarson Sityje?

Toji mintis jį nudžiugino. Tai buvo proga pakalbėti profesiniais klausimais saugioje atmosferoje, kur jo nelydėjo

249



Irano šalininko reputacija. Po to apsilankymo jis vėl pajuto norą dirbti ir suprato, kad yra vietų, kur jo kilmė nebustoks svarbus dalykas. Švytėdamas jis perdavė man vieno

daktaro žodžius: „Ei! Aš žinau, kas ieško anesteziologo“.Mūdis paskambino tam žmogui, anesteziologui Alpeno- je, ir buvo pakviestas atvažiuoti pokalbiui. Reikalai pajudėjo staigiai. Mudu su Mūdžiu palikom vaikus pas manotėvus ir išvažiavom. Kelionė truko tris valandas.

Mums važiuojant snaiguriavo, tamsiai žalios pušys bu

vo šventiškai apšarmojusios. Šita žiemiška atvirukinė scena savo grožiu gniaužė kvapą po trijų metų karštame, bevaisiame Teksase.

—Kaip galėjom iš čia išvažiuoti? —balsu stebėjosiMūdis.

Alpenos ligoninė stovėjo savoje žiemos stebuklų šaly

je. Priekyje apsnigtame parke gražiai išsidėstę stovėjomodernūs namukai. Tarp pušų netrikdomos krypinėjokanadietiškos žąsys. Tolumoje banguojančios kalvos sudarė ramų foną.

Pokalbis dėl darbo praėjo sklandžiai. Čia, Alpenoje,akivaizdžiai reikėjo antro anesteziologo. Pokalbiui baigiantis, antrasis daktaras nusišypsojo, padavė ranką ir paklausė:

—Kada galit atvažiuoti?Prabėgo keli mėnesiai, kol mums pavyko sutvarkyti rei

kalus Korpus Kristi. Mūdis taip laukė persikėlimo, jog keletą kartų pačiame švelnios Teksaso žiemos viduryje įjungė oro kondicionierių, kad mūsų židinyje galėtų įkurtismarkiausiai liepsnojančią ugnį. Tai priminė jam Mičiganą. Palengvėjusia širdimi tvarkėme persikėlimui būtinusreikalus. Dar sykį mes buvome vieningi ir siekėme bendrotikslo. Mūdis apsisprendė: jis gyvens ir dirbs Amerikoje.Jis bus —jis buvo —amerikietis.

Pardavėm savo namą Korpus Kristi, nors pasilikom sa

250



vininkais namo, į kurį buvom investavę savo kapitalą, kadapsisaugotume nuo mokesčių. Pavasarį jau buvom Alpe-noje, tik trys valandos kelio nuo mano tėvų —ir milijonai

mylių nuo Irano.

16

tipena buvo taip toli nuo to nykaus buto, kuriame tūnojau dabar įkalinta. Mama ir tėtisbuvo taip toli. Džou ir Džonas buvo taip toli, Mahtoba buvo taip toli.

Ar ji su Mamaliu ir Naserine? Tikėjausi, kad ne. Tikė jausi, kad su kuo nors, ką pažinojo ir mėgo, su kuo nors,

kas ją mylėjo. Ar ji su Amė Bozorg? Šitas klausimas nupurtė mane šiurpu. O, kaip aš verkiau dėl savo vaiko.Viena bute, įkalinta visai dienai, beprotiškai laukianti

nors menkiausios žinutės apie Mahtobą, aš susirūpinausavo psichine būkle. Paplūdusi ašaromis, apimta neviltiesir sielvarto draskoma, dariau tą, ką buvau sakiusi daryti

Mahtobai. Kai jauti, jog esi vienas, visada dar gali melstis.Niekada nebūni visiškai vienas.Užmerkiau akis ir pamėginau. Dieve brangus, padėk

man!.. —pradėjau aš... bet mano išsekintas protas nebe-susikaupė, netikėtai persmelkdamas mane kaltės pojūčiu.Tiek metų gyvenau be tikėjimo ir kreipiausi į Dievą pagal

bos tik tada, kai atsidūriau nelaisvėje svetimame krašte.Kodėl jis dabar turėtų išklausyti mane?Dar sykį pamėginau. Jau nebeprašiau, kad mudvi su

Mahtoba rastume būdą drauge sugrįžti į Ameriką. Tik prašiau, kad galėčiau vėl būti drauge su savo dukra. Dievebrangus, meldžiausi aš, padėk man susigrąžinti Mahtobą.Apsaugok ją ir paguosk. Leisk jai žinoti, kad Tu ją myli,

251



kad Tu jai esi ir kad aš ją myliu. Padėk man rasti būdą jąsusigrąžinti.

Kažkas paliepė man atsimerkti. Tikrai išgirdau balsą —

nejaugi? Krūptelėjusi pakėliau akis ir pamačiau Mūdžioportfelį, gulintį ant grindų viename kambario kampe. Paprastai jis pasiimdavo jį su savimi, bet šiandien buvo užmiršęs ar šiaip palikęs. Pagauta smalsumo, priėjau pasižiūrėti. Neįsivaizdavau, ką jis laikė jame, bet gal ten buvokas nors, kas man padėtų. Gal raktas?

Portfelis buvo užrakintas koduotu užraktu. Mūdis patsbuvo nustatęs kodą, ir aš nežinojau skaičių sekos, kurileistų jį atidaryti. „Pradėsiu nuo nulio, nulis, nulis“, —sumurmėjau pati sau. Juk ir šiaip neturėjau ką veikti.

Nusinešiau portfelį į Mamalio ir Naserinės miegamąjį,kur galėjau klausytis garsų iš gatvės, jeigu kas artintųsi

prie namo. Atsisėdau ant grindų ir ėmiau spaudyti užrakto skaičius nuo 0-0-0. Paspaudžiau mygtuką. Nieko. Pajudinau skaičius 0-0-1 ir vėl pamėginau. Vis dar nieko. Vieną ausį atsukusį į gatvės pusę, kad išgirsčiau grįžtant Mū-dį, sistemingai darbavausi: 0-0-3, 0-0-4, 0-0-5. Toliau irtoliau. Šio veiksmo kartojimas trumpino man laiką šią nykią dieną, bet gramzdino vis giliau į pesimizmą.

Nesėkmingai pasiekiau 1-0-0. Nesustojau. Rizikingassumanymas atrodė beprasmis; greičiausiai portfelyje nebuvo nieko, kuo galėčiau pasinaudoti. Bet man dar reikė

jo išbandyti 900 skaičių, o ką veikti vis tiek neturėjau.Pasiekiau 1-1-4. Nieko.1-1-5. Nieko. Kam vargti?1-1-6. Nieko. Kas bus, jeigu Mūdis tyliai sugrįš ir įsėli

nęs į vidų ras-mane braunantis į jo portfelį?Nustačiau skalę 1-1-7 ir pesimistiškai nusiteikusi spūs

telėjau mygtukus.Abu užraktai spragtelėję atsidarė. Pakėlusi dangtį net

žioptelėjau iš džiaugsmo. Ten buvo Trimline firmos telefo

252



nas su mygtukais ir visokiais įtaisais. Laidas viename gale buvo su jungikliu, kuris atrodė kaip dvišakis elektroskištukas ir buvo įjungiamas į telefono rozetę.

Nuskubėjau prie rozetės, bet staiga sustojau. Esė buvonamie, čia pat po manimi. Girdėjau ją triūsiant, girdėjautriukšmaujant vaikutį. Žinojau, kad šita nelemta telefonosistema netikusi. Kiekvieną sykį, kai viršuje kas norsrinkdavo numerį, apačioje telefonas keletą kartų negarsiai skimbtelėdavo. Esė suprastų. Ar galėjau rizikuoti?Ne, ji jau parodė, ką palaiko. Ji nepritarė tam, ką darėMūdis, tačiau jam pakluso. Ji seks mane, jeigu to norėsdahdyžonas.

Bėgo laikas —dvidešimt minučių ar pusvalandis. Stovė jau hole su telefonu rankoje, pasiruošusi įjungti, sverdamariziką. Tada išgirdau, kaip Esės buto vidinės durys atsidarė ir vėl užsidarė. Laukujės durys, durys į gatvę, taip pat

atsidarė ir vėl užsidarė. Pripuoliau prie lango, prispaudžiau veidą prie apsauginio tinklelio ir spėjau pamatyti,kaip Esė ir jos vaikai nuėjo tolyn gatve. Ji retai išeidavo išnamų net kelioms minutėms. Tai buvo tarsi atsakymas įmano maldą. Tučtuojau įjungiau telefoną, paskambinauHelen į ambasadą ir raudodama išpasakojau apie vis blo

gėjančią sunkią savo būklę.—Maniau, kad jūs pas Elen, —pasakė Helen, —irsvarstote, ką daryti toliau.

—Ne. Jis įkalino mane. Paėmė Mahtobą. Nežinau, kur ji, ar jai nieko neatsitiko.

—Kaip galiu jums pagelbėti? —paklausė Helen.

—Nenoriu, kad ką nors dėl manęs darytumėt, kol atgausiu Mahtobą, —skubiai pasakiau. —Nieko nedarysiu,nes bijau niekada jos nebematyti.

—Kodėl jums nepasikalbėjus su ponu Vinkopu? —ir su jungė mane su juo.

Aš dar sykį paaiškinau nenorinti rizikuoti ir naudotisaktyvia ambasados pagalba. Kol neatgausiu Mahtobos.

253



—Jūs neprotingai elgiatės, —patarė jis. —Mums reiktųatvažiuoti ir pabandyti jus iš ten išlaisvinti. Turėtume pranešti policijai, kad jūs ten įkalinta.

—Ne! —surikau į telefono ragelį. —Aš įsakau. Reikalauju, kad nieko nedarytumėt. Nemėginkit susisiekti sumanimi. Nieko nedarykit man pagelbėti. Aš pati susisieksiu su jumis, kai tik galėsiu, bet nežinau, kada tai bus —rytoj, po pusės metų, nežinau. Bet nemėginkit susisiekti sumanimi.

Padėjau ragelį ir ėmiau svarstyti, ar verta rizikuotiskambinti Elen į darbą. Bet tada išgirdau lauko durysespragtelint raktą. Grįžo Esė su vaikais. Skubiai ištraukiautelefoną iš rozetės, įgrūdau atgal į portfelį, o portfelį padė

jau vėl ten, kur Mūdis buvo jį palikęs.Staiga prisiminiau nuotrauką, kurią padariau, kai Mū

dis išsivedė Mahtobą. Juostoje buvo ir daugiau nuotraukų.Jeigu jas išryškintų, suprastų, ką padariau, ir, be abejonės,pasiustų. Ėmiau ieškoti fotoaparato dėkle kitos juostelės,norėdama pakeisti kameroje esančią, tačiau neradau.

Nuotrauka dabar atrodė nebesvarbi, nes joje matytųsitik Mahtobos nugara tuo metu, kai Mūdis stūmė ją tolynvaikiškame vežimėlyje. Žinoma, dėl jos neverta užsitrauktiMūdžio rūstybės. Atidariau kamerą, apšviečiau juostą irvėl įkišau ją atgal, tikėdamasi, jog sugadinau rūpimą nuotrauką.

Po dviejų dienų be jokio paaiškinimo Esė drauge suMarjama ir Mehdžiu išsikraustė iš buto pirmame aukšte.Pro viršutinio aukšto langą mačiau ją lipant į telefonu iškviečiamą taksi, vargstant su lagaminu, neklusniais vaikais ir savo čadra. Atrodė, kad ji vyksta lankyti savo giminaičių. Rėza buvo išvažiavęs tarnybos reikalais. Dabar ašlikau absoliučiai izoliuota.

Kartais Mūdis grįždavo vakare namo, kartais negrįžda-

254



vo. Nežinojau, katras atvejis man buvo geresnis. Nekenčiau ir bijojau šito vyriškio, bet jis buvo vienintelis manosaitas su Mahtoba. Tais vakarais, kai jis parvažiuodavo su

glėbiu maisto produktų, būdavo šiurkštus ir niūrus, į mano klausimus apie Mahtobą atkirsdavo:—Ji sveika.—Ar jai gerai sekasi mokykloje? —paklausiau.—Ji nelanko mokyklos, —atsakė jis griežtai. —Jos ne

priima Mahtobos į mokyklą dėl to, ką tu padarei. Tu kalta.

Tu viską sugadinai, ir dabar ji ten nepageidaujama. Su tavimi per daug bėdos. —Ir užvedė kitą temą: —Tu netikusi žmona. Nebegimdai man vaikų. Susirasiu kitą žmoną,kad galėčiau turėti sūnų.

Staiga pagalvojau apie savo kontraceptinę spiralę. Kasbus, jeigu Mūdis sužinos apie tai? Kas bus, jeigu Mūdis

taip smarkiai mane sumuš, kad mane teks gydyti ir koksnors iranietis gydytojas ją atras? Jeigu Mūdis manęs nenužudys, nužudyti gali Irano valdžia.

—Aš nuvešiu tave Chomeiniui ir pasakysiu, kad tau jisnepatinka! —riaumojo Mūdis. —Pristatysiu valdžiai ir pasakysiu jiems, kad tu CŽV agentė.

Blaiviai mąstant, tai skambėjo kaip tušti grasinimai.Tačiau man buvo tekę girdėti pasakojimų apie žmones,apkaltintus remiantis tokiais menkais įrodymais ar netvisai be jų, o paskui įkalintais ar net nubaustais mirtimibe jokio teismo. Aš priklausiau tiek nuo šito bepročio vyriškio, tiek ir nuo beprotiškos valdžios malonės. Žinojau, kad mano gyvybė priklauso tik nuo Mūdžio ir jo ajatolųužgaidos.

Užrakinta bute su savo kankintoju, nedrįsau ginčytis.Kiekvieną sykį, kai pamatydavau jo akyse įsižiebiant ugnį,prikąsdavau liežuvį ir vildavausi, kad jis negirdi pašėlusiomano širdies plakimo.

Labiausiai jį siutino tai, kad aš nesu musulmonė.

255



—Tu degsi pragaro ugnyje! —rėkė jis man. —Aš eisiu įdangų. Ko tu neatsitokėji?

—Nežinau, kas bus, —tyliai atsakiau, mėgindama jj

numaldyti. —Nesu teisėja. Tik Dievas gali teisti.Tomis naktimis, kai Mūdis nutardavo likti su manimi,mes miegodavome toje pačioje lovoje, tačiau jis laikydavosi atstu nuo manęs. Keletą kartų, beviltiškai siekdamalaisvės, aš prisišliejau prie jo ir padėjau galvą jam ant peties, vos nežiaukčiodama nuo šių pastangų. Tačiau Mūdis

liko abejingas. Jis suvaitojo ir nusisuko nuo manęs.Rytą išėjo pasiėmęs su savimi portfelį —ir telefoną.Iš siaubo ir nuobodulio aš vos nepraradau proto. Liku

si viena, vis dar varstoma sopulių nuo tų baisių grumtynių, sukaustyta skausmų, valandų valandas gulėdavau lovoje, neįstengdama nei užmigti, nei atsikelti. Kartais

vaikštinėdavau po butą, ieškodama pati nežinau ko. Kaikurios dienos praslinkdavo absoliučioje migloje. Netrukusaš jau nebežinojau, ir man net neberūpėjo, kokia buvo savaitės diena, koks mėnuo ir ar saulė kitą rytą patekės. Norėjau tiktai pamatyti savo dukterį.

Vieną iš tų kankinančių dienų mano baimė susikoncentravo ties viena detale. Pirštais bandžiau užčiuopti varinėsvielos galelį, pritvirtintą prie kontraceptinės spiralės. Radau ir akimirką sudvejojau. Kas bus, jeigu imsiu kraujuoti? Buvau užrakinta, telefono neturėjau. Kas bus, jeigumirtinai nukraujuosiu?

Tą akimirką man jau nebebuvo svarbu, ar aš gyvensiu,ar numirsiu. Timptelėjau vielą ir surikau iš skausmo, tačiau spiralė nepajudėjo. Pabandžiau dar keletą kartų,traukdama vis smarkiau, gūždamasi nuo vis stiprėjančioskausmo. Tačiau ji laikėsi. Pagaliau čiupau replikes iš ma-nikiūrinio komplekto ir sugnybau vielą. Tolydžio palengvatraukdama, nors man iš lūpų veržėsi skausmo riksmai,pagaliau įstengiau ištraukti. Staiga mano rankoje atsidūrė

256



tas mažas plastmasės ir varinės vielos gabaliukas, kurisbūtų mane pasmerkęs mirti. Visus vidurius skaudėjo. Palaukiau keletą minučių, norėdama įsitikinti, kad nekrau

juoju.Apžiūrėjau spiralę, siaurą, trumpesnę nei colio, baltosnepermatomos plastmasės juostelę, pritvirtintą prie varinės vielos galelio. Ką man dabar su ja daryti? Mesdama jąį šiukšlių kibirą vis dėlto rizikuočiau, kad Mūdis ją atras.Kaip gydytojas, jis beregint atpažintų.

Gal nuleisti su vandeniu? Nebuvau tikra, kad tualete jineišnirs į paviršių. Kas bus, jeigu dėl jos užsikimš vamzdis, teks kviesti kanalizacijos meistrą, ir jis Mūdžiui parodys keistą daikčiuką, užkimšusį kanalizaciją?

Metalas buvo minkštas.Nusprendžiau jį supjaustyti. Tarp Naserinės siuvimo

įrankių radau žirkles ir darbavausi, kol sukarpiau spiralęį mažyčius gabalėlius.Atsinešusi iš virtuvės savo peilį skubiai atsukau lango

tinklelį. Persisvėrusi virš šaligatvio, palaukiau, kol niekasnematys ir išbėriau savo spiralės dalelytes į Teheranogatvę.

Tėčio gimimo diena buvo balandžio 5-oji. Jam sukakošešiasdešimt penkeri, jeigu jis dar buvo gyvas. Džono gimtadienis buvo balandžio 7 dieną. Jam sukako penkiolika.Ar jis žino, kad aš dar gyva?

Negalėjau jiems duoti dovanų. Negalėjau iškepti pyragų. Negalėjau paskambinti telefonu ir pasveikinti su gimimo diena. Negalėjau pasiųsti jiems atvirukų.

Net nežinojau, kada iš tikrųjų buvo jų gimtadieniai, kadangi buvau praradusi laiko nuovoką.

Kartais nakčia stovėdavau balkone, žvelgdama į mėnulį, ir galvodavau, kad nors pasaulis toks didžiulis, tėratik vienas mėnulis, tas pats Džou ir Džonui, mamai ir tė

257



čiui, kaip ir man. Tai buvo tas pats mėnulis, kurį matėMahtoba.

Kažkodėl tai teikė man ryšio su artimaisiais pojūtį.

Vieną dieną atsitiktinai dirstelėjau pro langą į gatvę, irman užgniaužė kvapą. Ant šaligatvio priešingoje gatvelėspusėje stovėjo panelė Alavi ir žiūrėjo į mane. Akimirkągalvojau, kad čia vaiduoklis, pažadintas sutrikusios manosąmonės.

—Ką jūs čia veikiat? —paklausiau nustebusi.—Aš jau valandų valandas žiūriu, —atsakė ji. —Žinau,kas jums nutiko.

Kaip ji sužinojo, kur aš gyvenu, —svarsčiau aš. Ambasadoje? Mokykloje? Man buvo vis tiek; aš visa virpėjau,matydama moterį, kuri buvo pasirengusi rizikuoti gyvybe,

kad padėtų mudviem su Mahtoba palikti šį kraštą. Ir tojimintis privertė mane suvaitoti, vėl primindama, kad Mah-tobos nėra.

—Kuo galiu jums padėti? —paklausė Alavi.—Niekuo, —atsakiau, slegiama savo nelaimės.—Man reikia su jumis pasikalbėti, —pasakė ji pusbal

siu, suprasdama, kaip įtartinai galėjo atrodyti šitoks kalbėjimas skersai gatvę angliškai su moteriške, žiūrinčia proantrojo aukšto langą.

—Palaukit! —pasakiau.Po kelių akimirkų nuėmiau tinklelį, prispaudžiau galvą

prie virbų, ir mes tyliau tęsėme savo pokalbį.—Aš daug dienų stebiu namą, —pasakė Alavi.Ji paaiškino, kad kurį laiką su ja būdavo brolis, jis lik

davo sėdėti automobilyje. Bet kažkam tai pasirodė įtartina, ir jų paklausė, ką jie veikia. Alavi brolis atsakė stebįsmerginą viename iš namų, kadangi norįs ją vesti. Paaiškinimo užteko, bet turbūt tas incidentas jos brolį privertėelgtis atsargiau. Šiaip ar taip, Alavi dabar buvo viena.

258



—Viskas paruošta kelionei į Zahidaną, —pasakė ji.—Negaliu. Neturiu Mahtobos.—Aš surasiu Mahtobą.

Nejaugi?!!!—Tik būkite atsargūs, —įspėjau.Ji linkterėjo. Paskui dingo taip pat paslaptingai, kaip ir

buvo atsiradusi. Aš įstačiau atgal tinklelį, paslėpiau virtuvinį peilį ir vėl nugrimzdau į letargą, svarstydama, ar šisepizodas nebuvo tiktai sapnas.

Matyt, Dievas buvo sulėtinęs pasaulį. Tikriausiai kiekviena diena truko keturiasdešimt aštuonias ar net septyniasdešimt dvi valandas. Tai buvo pačios vienišiausios mano gyvenimo dienos. Pastangos kuo nors užimti laiką mane visai nukamavo.

Mintyse sukūriau labai subtilią strategiją susisiekti suMahtoba. Iš negausių maisto atsargų bandžiau pagamintimėgstamiausius Mahtobos patiekalus ir pasiųsti juos per

jos tėvą. Bulgariškas plovas buvojai didžiausias gardumynas.

Iš baltų siūlų galelių sugebėjau nunerti dailius batelius jos lėlei. Paskui prisiminiau kelis marškinius aukštu kaklu,kuriuos ji retai vilkėdavo, skųsdamasi, kad jie per ankštities keikiu. Nukirpau juostą audinio aplinkui kaklą, kad būtų patogiau, ir iš skiaučių pasiuvau dar daugiau drabužėlių lėlėms. Radau išaugtą baltą palaidinę ilgomis rankovėmis. Nukirpusi rankoves ir pridūrusi gabalus prie liemens,padariau ją tinkamą dėvėti.

Mūdis nunešdavo dovanas, bet nieko man apie dukrąnepasakodavo, išskyrus vieną kartą, kai sugrąžino lėlėsbatelius. „Ji sako nenorinti jų ten, kadangi kiti vaikai juosišteps“, —paaiškino.

Išgirdusi tai, širdyje nudžiugau, bet nenorėjau, kad Mūdis suvoktų, ką man reiškė toji žinia. Šaunuolė mažoji

259



Mahtoba suprato mano planą. Šitaip ji pasakė: Mamyte, ašdar gyva. Ir ji buvo drauge su kitais vaikais. Vadinasi, neAmė Bozorg namuose, ačiū Dievui.

Bet kur jinai?Iš nuobodulio ir nevilties pradėjau skaityti Mūdžio angliškas knygas. Dauguma jų buvo apie islamą, bet man tainerūpėjo. Skaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tenbuvo ir Vebsterio žodynas, aš ir jį perskaičiau. Gaila, nebuvo Biblijos.

Dievas buvo vienintelis mano bičiulis per tas nykiasdienas ir naktis. Tolydžio kalbėjausi su juo. Pamažu —per kiek laiko, šito nežinau —mano sutrikusioje sąmonė

je susiformavo veikimo planai. Bejėgė, įkalinta, pažeidžiama, aš buvau pasirengusi griebtis bet kokių veiksmų,kurie man sugrąžintų Mahtobą. Ir aš susidomėjau Mū

džio religija.Stropiai išstudijavau instrukcijų knygą apie islamo maldų papročius ir ritualus ir ėmiau laikytis nustatytos praktikos. Prieš maldą nusiplaudavau delnus, rankas, veidą irkojų viršų. Tada užsideda vau baltą maldų čadrą. Kai atsiklaupi islamiškai maldai ir lenkiesi į priekį, paklusdamasAlacho valiai, galva neturi liesti jokio žmogaus rankų padaryto daikto. Lauke tai paprasta. Namie reikia naudotismaldų akmeniu, o tokių čia buvo keletas. Tai buvo paprasčiausi gal colio skersmens sukietėjusio molio grumstai. Betkokia žemė tinka, bet tie buvo specialiai padaryti iš Mekosmolio.

Užsidėjusi čadrą, lenkdamasi į priekį, kad galva paliesčiau maldų akmenį, priešais save ant grindų pasidėjusi atverstą instrukcijų knygą, aš vėl ir vėl kartojau savomaldas.

Paskui vieną rytą, kai Mūdis atsikėlė, nusekiau įkandin jo atlikti apsiplovimo ritualo. Jis žiūrėjo į mane apstulbęs,kai aš užsidėjau čadrą ir užėmiau savo vietą hole. Aš net

260



gi žinojau tą vietą —ne šalia jo, bet jam už nugaros. Kartumes atsigręžėm į Meką ir pradėjom savo iškilmingas deklamacijas.

Aš turėjau du tikslus. Norėjau įsiteikti Mūdžiui, net jeigu jis ir sugebėtų įžvelgti mano ketinimus pro tokią prastą uždangą. Jis suprastų, kad aš siekiu įgyti jo palankumą,norėdama atgauti Mahtobą, bet ar dėl to nebuvo verta todaryti? Atimdamas Mahtobą, jis griebėsi paskutinio šiaudo, kad priverstų mane susitaikyti su jo mums primestu

gyvenimu. Ir štai jis įsitikins, kad jo strategija veikia!Net ir tai buvo antraeilis tikslas. Mūdis net neįsivaizdavo, kokios nuoširdžios buvo mano islamiškos maldos. Aš ištiesų beviltiškai troškau pagalbos iš bet kur. Jeigu Alachasbuvo ta pati aukščiausioji būtybė kaip ir mano Dievas,įvykdysiu jo reikalavimus kiek įmanoma geriau. Norėjau

įsiteikti Alachui dar daugiau negu Mūdžiui.Mums baigus maldas, Mūdis griežtai pasakė:—Tau nederėtų kalbėti jas angliškai.Dabar man iškilo sekanti užduotis. Kiaurą dieną ir dar

keletą dienų po to kartojau arabiškus žodžius, mėgindamaįtikinti save, kad iš tikrųjų aš dar netampu klusnia iranie-tiška namų šeimininke.

Vieną dieną vėl atėjo Elen, ir paskambino durų zumeriu. Mes kalbėjomės pro langą.

—Žinau, Mūdis liepė neiti, bet aš tiesiog turėjau ateiti ir pasitikrinti, ar tu gyva, —pasakė Elen. —Ar yra permainų?

-Ne.—Ar žinai, kur Mahtoba?—Ne. Ar tu žinai?—Ne, —atsakė Elen. Tada ji pasiūlė: —Gal aga Haki-

mas padėtų. Mūdis jį gerbia. Aš galėčiau pakalbėti su agaHakimu.

261



—Ne, —skubiai atsakiau. —Jeigu Mūdis sužinos, kadaš su kuo nors kalbėjausi, bus tik dar blogiau. Nedarysiunieko, kas pablogintų situaciją. Aš tik noriu pamatyti Mah-

tobą.Elen sutiko su mano samprotavimais, iš nevilties purtydama savo čadra pridengtą galvą.

—Norėčiau paprašyti tik vieno dalyko, —pasakiau. —Kad atneštum savo Naująjį Testamentą.

—Gerai, —sutiko Elen. —Bet kaip aš tau į paduosiu

aukštyn?—Pririšiu virvelę prie krepšio ar šiaip ko.—Gerai.Elen nuėjo, tačiau taip ir nebesugrįžo su Naujuoju Tes

tamentu. Gal pasijutusi kalta dėl slapto apsilankymo, papasakojo viską Hormozui.

Vieną saulėtą rytą stovėjau kiemo balkone svarstydama, ar aš dar nepraradau proto. Kiek laiko visa tai tęsiasi?Bandžiau skaičiuoti atgal ligi grumtynių dienos. Ar tai įvyko prieš mėnesį? Prieš du? Negalėjau prisiminti. Nutariauskaičiuoti penktadienius, kadangi tai buvo vienintelės dienos, kurios skyrėsi nuo kitų, pilnos papildomų kvietimųmelstis. Kiek besistengiau, sugebėjau prisiminti tik vienąpenktadienį, tą po grumtynių. Nejau buvo prabėgusi tikviena savaitė? Mažiau nei dvi? Ar iš tiesų vis dar buvo balandis?

Kitapus cementinio kiemo gretimoje gatvėje pastebėjaukaimynę, stebinčią mane pro savo atvirą langą. Anksčiaunebuvau jos mačiusi.

—Iš kur jūs? —staiga užsikirsdama šūktelėjo ji angliškai.

Aš nustebau ir išsigandau. Obe to, man tai pasirodėįtartina.

—Kodėl klausiat? —pasidomėjau.

262



—Kadangi žinau, jog esat svetimšalė.Neviltis atrišo man liežuvį, ir pasipylė žodžiai. Negai

šau laiko, bandydama sužinoti, kad ši moteris —draugas

ar priešas.—Aš uždaryta šiuose namuose, —išpyliau. —Iš manęsatėmė dukterį ir užrakino. Man reikia pagalbos. Prašau,padėkite man.

—Užjaučiu jus, —atsakė ji. —Padarysiu viską, ką galiu.Ką ji gali? Iranietė namų šeinininkė turėjo nė kiek ne

daugiau laisvės už mane. Tada man dingtelėjo mintis.—Aš noriu pasiųsti laišką savo šeimai, —pasakiau.—Gerai. Parašykit laišką. Tada aš prieisiu iš gatvės, o

jūs galėsit numesti jį man žemyn.Greitosiomis pakeverzojau laiškutį, kuris greičiausiai

buvo nelabai suprantamas. Kiek galėdama greičiau apra

šiau tuos baisius pasikeitimus ir įspėjau mamą su tėčiu dabar per daug nespausti ambasados, taip pat ir Užsienioreikalų ministerijos. Tol, kol atgausiu Mahtobą. Parašiau,kad myliu juos. Ir ašarom aplaisčiau puslapį.

Atsukau lango į gatvę tinklelį ir su voku rankoje laukiau, kada skersgatvyje pasirodys moteriškė. Pėsčiųjų nebuvo daug, bet aš nebuvau tikra, kad atpažinsiu ją, apsimuturiavusią kaip visos kitos moterys. Praėjo kelios moteriškės, bet nė viena nedavė atpažinimo ženklo.

Prisiartino dar viena. Apsivilkusi juodąmonto ir rūsa-rį ji skubėjo tariamai su reikalu. Bet prisiartinusi prie mano stebėjimo taško, žvilgterėjo aukštyn ir vos pastebimailinkterėjo galvą. Laiškas praslydo man pro pirštus ir lygkrintantis lapas nuskriejo ant šaligatvio. Mano naujoji są

jungininkė skubiai pakėlė jį ir pasikišo po apsiaustu, nesulėtindama žingsnių.

Niekada daugiau jos nebemačiau. Nors ir praleidaudaug laiko kiemo balkone, tikėdamasi ją išvysti, matyt, jibuvo nusprendusi, kad dar ką nors daryti per didelė rizika.

263



Kaip ir tikėjausi, mano dalyvavimas maldose kiek suminkštino Mūdį. Kaip atlyginimą jis atnešė man „TheKhayan“, dienraštį anglų kalba. Visi pranešimai buvo pri

grūsti iranietiškos propagandos, bet aš bent galėjau paskaityti savo gimtąja kalba kai ką kita, o ne religines knygas ar žodyną. Ir dabar jau žinojau datą. Buvo taip sunkupatikėti, kad vienumoje prabėgo tik pusantros savaitės.Gal „The Khayan“ melavo dėl datos, pagalvojau, kaip melavo ir visa kita.

Laikraščio pasirodymas buvo staigios mano būklės, otikriau Mūdžio elgesio permainos ženklas. Dabar jis kiekvieną vakarą pasirodydavo bute, atnešdamas „The Khayan“, o kartais ir kokį skanėstą.

—Braškės, —paskelbė jis, grįžęs namo vieną vėlyvą popietę. —Jos brangios, ir sunku buvo jų gauti.

Koks keistas ir akivaizdus taikos pasiūlymas. Jis atsisa

kė nupirkti Mahtobai braškių tą vakarą, kai mes grįžom išElen ir Hormozo namų —paskutinį vakarą, kai mudvi suMahtoba buvom drauge.

Buvo prabėgę beveik metai nuo to laiko, kai man tekovalgyti braškių. Šitos buvo mažytės ir sudžiūvusios ir tikriausiai beskonės, bet tą akimirką jos buvo nepaprastos.

Prarijau tris, prieš prisiversdama susilaikyti.—Nunešk jas Mahtobai, —pasakiau.—Gerai, —atsakė jis.Kai kuriais vakarais Mūdis būdavo man palyginti malo

nus, nusiteikęs paplepėti. Kitais —budrus ir grėsmingas.Ir nors aš tolydžio klausinėdavau jį apie Mahtobą, jis nie

ko nesakydavo.—Kiek dar visa tai tęsis? —paklausiau jį.Jis tik suniurzgė.Viena liūdna diena sekė kitą.

Vidury nakties mus pabudino durų zumeris. Visada pasiruošęs gintis nuo demonų, kurie jį kamavo, Mūdis pašo

264



ko iš lovos ir pripuolė prie lango į gatvę. Pažadinta iš letargo, aš klausiausi miegamajame ir išgirdau Mostafos, trečiojo Baba Hadži ir Amė Bozorg sūnaus balsą. Išgirdau

Mūdį sakant farsi kalba, kad jis skubiai atvyksiąs.—Kas nutiko? —paklausiau, kai Mūdis grįžo į miegamąjį užsimesti drabužių.

—Mahtoba serga, —pasakė jis. —Turiu važiuoti.Širdis man ėmė daužytis.—Leisk man važiuoti drauge! —sušukau.—Ne. Tu liksi čia.—Maldauju.-Ne!—Maldauju, parvežk ją namo.—Ne. Aš jos niekada nebeparvešiu namo.Kai jis žirgliojo durų link, aš iššokau iš lovos ir nubėgau

jam įkandin, pasirengusi lėkti Teherano gatvėmis vien su

naktiniais marškiniais, jeigu tik galėčiau patekti pas savodukrą.Bet Mūdis stumtelėjo mane į šalį ir užrakino paskui sa

ve duris, palikdamas mane vieną šito naujo siaubo akivaizdoje. Mahtoba serga! Ir taip serga, kad Mustafa buvovidury nakties pasiųstas kviesti Mūdį. Ar jie nugabens ją į

ligoninę? Ar ji taip serga? Kas jai? Mano vaikelis, manovaikelis, mano vaikelis! —raudojau aš.Per tą nesibaigiančią ašarų ir juodžiausių būgštavimų

naktį mėginau suvokti šitą naujos informacijos apie Mah-tobą fragmentą. Kodėl Mostafa?

Tada prisiminiau, kad Mostafa ir jo žmona Malūk gy

veno vos už trijų kvartalų. Tai buvo patogi vieta paslėptiMahtobą. Mahtoba pažinojo juos ir neblogai sutarė su jųvaikais. OMalūk buvo bent truputėlį švaresnė ir draugiškesnė už kitus šeimos narius. Mintis, kad Mahtoba pasMostafą ir Malūk mane nors truputėlį guodė, tačiau taibuvo menkas nusiraminimas mano skaudančiai širdžiai.Vaikui motinos labiausiai reikia tada, kai jis serga. Ban

265



džiau mintimis siųsti jai savo meilę ir paguodą ir vyliausi, meldžiausi, kad ji išgirstų ir pajaustų, kaip labai aš jarūpinuosi.

Per pastarąsias savaites maniau pasiekusi patį žemiausią tašką, koks tik įmanomas, bet dabar neviltis mane nu-smukdė dar žemiau. Lėtai slenkančios baisios nakties valandos pagaliau užleido vietą rytui, bet aš vis dar neturė

jau jokių žinių. Rytas slinko dar lėčiau. Sulig kiekvienumano išvargintos širdies dunkstelėjimu šaukiausi savo

vaiko.—Mahtoba, Mahtoba, Mahtoba.Negalėjau valgyti, negalėjau miegoti.Nieko negalėjau daryti.Įsivaizdavau ją ligoninės lovoje, vienut vieną.Slinko ilga, skausminga, slegianti popietė. Man atrodė,

kad čia pati ilgiausia mano varganos egzistencijos diena.Beprotiška, pašėlusi jėga stumtelėjo mane. Pasižiūrėjaupro mūsų miegamojo langą, išeinantį į užpakalinę namodalį, ir pamačiau moteriškę gretimame kieme. Tai buvotarnaitė, sena moteris, įsisupusi į čadrą. Pasilenkusi viršpuošnaus fontano, ji viena laisva ranka kaip sugebėdamaplovė puodus ir keptuves. Daug kartų buvau mačiusi ją taidarant, tačiau niekada nebuvau kalbėjusi.

Tą akimirką apsisprendžiau. Ištruksiu iš šito kalėjimo,nubėgsiu į Mostafos ir Malūk namus ir išgelbėsiu savo sergantį vaiką. Pernelyg paklaikusi, kad aiškiai mąstyčiau,nesirūpinau tuo, kas bus vėliau. Kad ir kokios būtų pasekmės, dabar privalau pamatyti savo vaiką!

Ant šito lango į kiemą nebuvo nei virbų, nei tinklelio.Pritraukiau prie lango kėdę, užlipau ant jos ir persilenkiauper rėmą, ieškodama kojomis siauros briaunos, kuri tikper vieną ar du colius kyšojo iš lauko sienos.

Stovėdama ant šitos briaunos, rankomis įsitvėrusi lango rėmo viršaus, aš tik per vieną žingsnį buvau nuo greti

266



mo vienaaukščio namo stogo. Pasukau galvą į dešinę iršūktelėjau: „Chanum!“

Senoji moteriškė krūptelėjusi atsisuko į mane.

—Šoma Englisi sobatkom? —paklausiau. —Ar kalbatangliškai?Tikėjausi, kad mes pakankamai susikalbėsim ir ji ne

draus man užlipti ant savo namo stogo, įleis į vidų, o paskui —į lauką per priekines duris.

Moteriškė tik sugriebė savo čadrą ir įbėgo vidun.

Aš atsargiai sugrįžau atgal. Nėra pagalbos, nėra išeities. Žingsniavau pirmyn atgal, ieškodama atsakymo.Dairiausi ko nors paskaityti ir ėmiau apžiūrinėti Mūdžio

knygų spintą, gal rasiu ką nors angliška, ko dar nebuvauprarijusi nuo pirmo ligi paskutinio puslapio. Radau keturiųpuslapių brošiūrą, kuri buvo užkritusi už knygų krūvos, ir

smalsiai įsispoksojau į ją. Nebuvau dar jos mačiusi. Tai buvo anglų kalba parašyta instrukcija, detaliai aprašanti specialias islamo maldas tam tikriems ritualams.

Sukniubusi ant grindų, aš atsainiai ją varčiau, ir manožvilgsnis sustojo tiesnasr aprašymu. Nasr yra iškilmingaspasižadėjimas Alachui, priesaika, sandėris, susitarimas.Rėza ir Esė buvo padarę nasr. Kad Alachas kaip nors pataisytų deformuotas Mehdi kojytes, Rėza ir Esė įsipareigo

jo kasmet nešti padėklus su duona, sūriu, sabzi ir kitokiumaistu į masdžedą, kad jie ten būtų palaiminti ir išdalintivargšams.

Gatvėje garsiakalbiai kvietė maldai. Ašaros sruvo manveidu, kai aš atlikau ritualinį apsiplovimą ir apsigaubiaučadra. Dabar žinojau, ką darysiu. Padarysiu nasr.

Užmiršdama, kad aš painioju islamo ir krikščionybėsprincipus, balsu tariau:

—Prašau, Alache, jeigu mudvi su Mahtoba galėsim vėlbūti kartu ir laimingai grįžti namo, vyksiu į Jeruzalę, įŠventąją Žemę. Toks mano nasr.

267



Tada balsu perskaičiau iš knygos, gulinčios priešaismane, pagarbiai deklamuodama su nuoširdžiu pamaldumu ilgą specialią maldą arabiškai. Tvirtai tikėjau. Atkirsta

nuo pasaulio, betarpiškai bendravau su Dievu.Atėjo vakaras. Sutemos apgaubė Teheraną. Sėdėdama

hole ant grindų, mėginau skaityti, kad greičiau prabėgtųlaikas.

Staiga užgeso šviesos. Pirmąsyk po daugelio savaičiųbaisus oro antskrydžio sirenų kauksmas įsiskverbė į mano

jau sutrikdytą sąmonę.Mahtoba! —pagalvojau. Vargšė Mahtoba taip išsigąs.

Pagauta nevilties puoliau prie durų, bet jos, žinoma, buvoužrakintos, o aš —įkalinta antrojo aukšto bute. Sielvartoapimta vaikštinėjau pirmyn atgal, nesistengdama saugotis. Prisiminiau Džono laiško žodžius: „Prašau tave, sau

gok Mahtobą ir nesiskirk su ja“. Verkiau savo dukros, lie jau tokias graudžias, beviltiškas ašaras, kaip niekad gyvenime.

Lauke kaukė sirenos ir griaudėjo tolimi priešlėktuviniųpabūklų šūviai. Girdėjau kelių lėktuvų reaktyvinių motorųgaudesį ir bombų sprogimus, bet ir tai buvo toli. Meldžiau

si ir meldžiausi už Mahtobą.Po kelių minučių —pirmą kartą taip greitai —oro pavo jus baigėsi. Vis tiek aš tebedrebėjau viena užtemdytamename, juodžiausioje neviltyje. Gulėjau verkdama.

Gal buvo praėjęs pusvalandis, kai išgirdau rakinant

laukujės duris. Laiptuose nuaidėjo sunkūs Mūdžio žingsniai, ir aš išpuoliau į holą jo sutikti, pasiruošusi maldautinors menkiausios žinutės apie Mahtobą. Durys atsivėrė,ten stovėjo jis, neryškiai apšviestas kišeninio žibintuvėlio,

juodas siluetas nakties šešėlių fone.Jis kažką nešėsi, kažkokį didelį sunkų ryšulį. Priėjau ar

čiau pažiūrėti, kas tai.

268



Staiga žioptelėjau. Tai buvo Mahtoba! Ji buvo įsukta įantklodę, atsišliejusi į jį, bet apatiška. Bereikšmis jos veidas net užtemdytame bute atrodė pamėkliškai išblyškęs.

—Ak, ačiū Tau, Dieve, ačiū, —garsiai sukuždėjau aš.

17

A š sugebėjau galvoti tiktai apienasr ir tą ypatingą prašymo maldą, kurią sukalbėjau tądieną. Dievas išklausė mano maldų.

Buvau pagauta ekstazės ir tuo pat metu išsigandusi.Mano vaikelis atrodė toks liūdnas, toks nukamuotas, toksnesveikas.

Apglėbiau abu —ir savo vyrą, ir savo dukterį.—Aš tikrai myliu tave, kad sugrąžinai ją namo, —pasakiau Mūdžiui, bet tardama tuos žodžius jaučiausi labaikvailai. Jis buvo mano kančių priežastis, tačiau aš jaučiausi tokia dėkinga, matydama Mahtobą, kad mano nelogiškas teiginys buvo pusiau tikras.

—Spėju, kad tas antskrydis buvo Dievo ženklas, —tarėMūdis. —Mes neturėtume būti toli nuo vienas kito. Reikiabūti drauge tokiu metu. Man tikrai buvo neramu dėl tavęs.Mums nederėtų išsiskirti.

Mahtobos kakta buvo šlapia nuo prakaito. Ištiesiauranką, ir Mūdis perdavė mergytę man. Taip gera buvo ją

liesti.Ji nepratarė nė žodžio, kai aš ją nešiau į miegamąjį, oMūdis sekė įkandin. Apklosčiau ją, čiupau audeklo gabalą,pamerkiau į šaltą vandenį ir suvilgiau jai kaktą.

Ji turėjo sąmonę, tačiau buvo vangi, matyt, bijojo kąnors man sakyti prie Mūdžio.

—Ar ji ką nors valgė? —paklausiau.

269



—Taip, —užtikrino jis.Bet jos išvaizda bylojo ką kita. Ji buvo sulysusi.Per visą naktį stengiausi nepalikti jos vienos. Mahtoba

visą laiką buvo tyli ir abejinga, bet mano rūpinimosi dėkakarštis jai kiek atlėgo. Visi trys praleidom naktį toje pačiojelovoje; Mahtoba viduryje miegojo negiliai, nuolatos atsi-busdama dėl pilvo skausmų ir viduriavimo. Laikiau ją apkabinusi kiaurą naktį, kadangi slogus miegas tik protarpiais įveikdavo mane. Aš taip bijojau užduoti Mūdžiui

klausimą: kas bus dabar?Rytą ruošdamasis eiti į darbą, Mūdis man pasakė, nešiurkščiai, bet ir nebe taip maloniai kaip nakčia:

—Aprenk ją.—Prašau tave, neišsivežk jos.—Ne. Aš nepaliksiu jos su tavimi.

Nedrįsau atsikirsti jam tokiu baisiu momentu. Buvauabsoliučioje Mūdžio valdžioje ir negalėjau rizikuoti vėl tapti izoliuota. Vis dar tylėdama Mahtoba leidosi jo išnešama,palikdama motiną, kuri buvo įsitikinusi mirsianti iš sielvarto.

Kažkas labai keista vyko su mumis visais trim. Man prireikė laiko iššifruoti subtilias permainas mūsų elgesyje,bet intuityviai supratau, kad mes žengiam į naują mūsųbendros egzistencijos fazę.

Mūdis buvo labiau prislėgtas, mažiau provokuojantis,daugiau apskaičiuojantis negu anksčiau. Išoriškai atrodėnurimęs, įgijęs pastovumo. Tačiau jo akyse aš įžvelgiauaugančio nerimo požymius. Jam labai rūpėjo pinigų problema.

—Aš vis dar negaunu atlyginimo ligoninėje, —skundėsi jis. —Visas darbas —už dyka.

—Tai juokinga, —pasakiau. —Sunku patikėti. Iš kur tugauni pinigų?

270



—Pinigus, iš kurių mes gyvenam, skolinuosi iš Ma-malio.

Aš vis dar juo netikėjau. Buvau tikra, kad jis nori pri

versti mane galvoti, jog nėra jokios galimybės pakeisti mūsų gyvenimą.Bet dėl kažkokios nesuprantamos priežasties Mūdis pa

laipsniui pakeitė savo pykčio taikinį. Beveik kas vakarąparsiveždavo Mahtobą namo, išskyrus tas naktis, kai būdavo iškviestas į ligoninę. Po vienos ar dviejų savaičiųkartkartėmis jau leisdavo Mahtobai likti su manimi ir dieną, pabrėždamas mūsų įkalinimą garsiu sklendės trinktelėjimu, kai išeidamas uždarydavo dviguba spyna rakinamas duris.

Vieną rytą jis išėjo kaip paprastai, ir aš laukiau įprastosklendės garso, bet jo nebuvo. Jo žingsnių aidas nutilo, kai

jis išėjo iš namų. Nubėgau prie miegamojo lango ir pama

čiau jį nueinant skersgatviu.Ar jis užmiršo mus užrakinti? Ogal tai išmėginimas?Nutariau, kad išmėginimas. Mudvi su Mahtoba likom

bute. Po kelių valandų jis grįžo, dabar jau žymiai geriaunusiteikęs. Tai būta išbandymo, dabar patikėjau. Jis stebė

jo butą arba buvo pasitelkęs šnipą —ir mes įrodėme esan

čios vertos pasitikėjimo.Mūdis dažniau ir karščiau kalbėdavo apie tai, kad mestrys esam šeima, mėgindamas mus suartinti kaip skydąprieš pasaulio grėsmę. Dienoms palengva slenkant ir virstant savaitėmis, ėmiau vis labiau tikėti, kad jis galutinaisugrąžins man Mahtobą.

Mahtoba taip pat keitėsi. Iš pradžių ji nenorėjo kalbėtiapie tai, kaip jai buvo be manęs.—Ar dažnai verkei? —paklausiau. —Ar prašei tėtį par

vežti tave atgal?—Ne, —atsakė ji ramiu, baikščių balsu. —Neprašiau.

Neverkiau. Su niekuo nekalbėjau. Nežaidžiau. Nieko nedariau.

271



Prireikė daug zonduojančių pokalbių, kol ji atsisakė savo atsargumo net su manimi. Pagaliau sužinojau, kad jibuvo labai daug kamantinėjama, ypač Mūdžio sūnėno

žmonos Malūk. Ją klausė, ar mamytė buvo ją nuvedusi įambasadą, ar mamytė mėgino ją išsivežti iš šalies. TačiauMahtoba visada paprasčiausiai atsakydavo „Ne“.

—Bandžiau išeiti iš tų namų, mamyte, —pasakė ji, tarsi aš pykčiau ant jos už tai, kad ji nesugebėjo pabėgti. —Žinojau kelią iš Malūk namų. Kartais, kai su Malūk eida

vau pirkti daržovių ar šiaip ko, norėdavau pabėgti, grįžtinamo ir susirasti tave.Kokia dėkinga buvau, kad ji nesugebėjo pabėgti. Skau

du buvo įsivaizduoti ją vieną žmonių pilnose Teheranogatvėse su automobiliais, važiuojančiais kaip pakliūva, irneatsargiais vairuotojais, su beširde, pikta, įtaria policija.

Žinoma, ji nepabėgo. Ji nieko nedarė. Čia ir buvo Mah-tobos permaina. Prieš savo valią ji asimiliavosi. Pasidavė.Skausmas ir siaubas palaužė jos valią. Ji buvo nelaiminga,liguista, praradusi viltį —ir įveikta.

Šitos dviejų asmenybių permainos sukėlė ir trečią —mano pačios. Per tas ilgas dienas, daugiausia praleistasvis dar užrakintame Mamalio bute, daug mąsčiau. Iš tųminčių padariau logiškas išvadas, analizavau, planavaudaug strategiškiau nei anksčiau. Buvo akivaizdu, kad ašniekada nepriprasiu prie gyvenimo Irane. Taip pat tvirtaipasiryžau niekada niekada nepatikėti, kad Mūdžio pakrikęs protas gali pasveikti. Šiuo metu jis buvo geresnis, elgėsi protingiau, mažiau grasino, tačiau aš nežinojau, ar visatai ilgam. Nebent pasinaudodama tuo galėjau laikinai pagerinti savo būklę, kol, be jokios abejonės, vėl iš naujo prasidės bėdos.

Kaip man tą pasiekti? Konkrečiai nežinojau, bet priėjau kai kurių bendrų išvadų. Dabar aš vėl atnaujinsiu irdvigubai suintensyvinsiu savo pastangas drauge su Mah-

272



toba išsiveržti iš Irano ir grįžti į Ameriką, bet ši kampani ja įgis kitokią, labai apgalvotą kryptį. Supratau, kad nuošiol ne viską turiu sakyti savo dukrai. Malūk kamantinėji

mas mane labai suneramino. Daug žinoti dabar jai buvopavojinga. Nusprendžiau nebekalbėti su ja apie grįžimą įAmeriką. Tai buvo man labai skaudus apsisprendimas, bettik viena prasme. Be galo troškau pasidalinti su Mahtobakiekviena gera žinia. Bet širdies gilumoje suvokiau, kad šituo keliu eidama parodysiu jai didžiausią savo meilę. Ne

sužadinsiu jai vilčių. Tik kai mes būsim jau pakeliui į Ameriką —nors vis dar neįsivaizdavau, kaip mes tą pasieksim —aš jai pasakysiu.

Todėl, kai nebetekęs pusiausvyros Mūdis ėmė žvelgti įsavo žmoną ir dukrą, ieškodamas emocinės paramos,mes —kiekviena savaip —užsiauginom nuosavus apsaugi

nius kiautus.Tai davė šiokią tokią ramybę, keistą egzistenciją, kurisavo išoriniu pavidalu atrodė lengvesnė, ramesnė, saugesnė, tačiau įtampa tapo gilesnė. Mūsų kasdieninė egzistencija pagerėjo, bet viduje mes artinomės prie susidūrimo,kuris galėjo būti grėsmingesnis ir baisesnis nei kada norsanksčiau.

Mamalis ir Naserinė negrįžo namo ir liko gyventi pasgiminaičius, bet Rėza ir Esė vėl atsikraustė į pirmąjį aukštą. Mudvi su Esė atnaujinom savo atsargią draugystę.

Persų mėnesio Ordibehešt šešioliktą dieną, kuri šiaismetais sutapo su gegužės 6-ąja, buvo imamo Mehdi, dvyliktojo imamo, gimtadienis. Prieš daugelį šimtmečių jisdingo, ir šiitai tiki, kad paskutiniojo teismo dieną jis vėlpasirodys drauge su Jėzumi. įprasta jo gimimo dieną prašyti jį malonių.

Esė pakvietė mane pas vieną seną moteriškę, baigiančią keturiasdešimtuosiusnasr metus. Jos sandėris reikala

273



vo, kad atsilygindama už dukters, sirgusios beveik mirtinaliga, išgydymą, ji kas metai ruoštų Imamo Mehdi gimimodienos šventę.

Esė sakė, kad ten dalyvausią apie 200 moterų, ir aš įsivaizdavau, kad tai būsianti tiktai ilga raudų ir maldų diena, todėl pasakiau Esei:

—Ne, aš nenoriu eiti.—Prašau, eikim, —kvietė Esė. —Jei turi kokį norą, at

eini ir duodi pinigų moteriškei, skaitančiai Koraną, ir ji užtave pasimeldžia. Nepraėjus metams, prieš sekantį ImamoMehdi gimtadienį, tavo noras išsipildo. Ar netrokšti, kadišsipildytų koks nors tavo noras?

Ji šiltai ir nuoširdžiai man nusišypsojo. Žinojo manonorą!

—Gerai, —atsakiau. —Jeigu Mūdis man leis.Mano nustebimui, Mūdis sutiko. Beveik visos jo gimi

naitės moterys būsiančios tenai, ir Esė globosianti mane irMahtobą. Jis norėjo, kad aš dalyvaučiau šventuose renginiuose.

Skirtąjį rytą namai buvo pilni žmonių. Vyrai susibūrėRėzos bute, tuo tarpu didžiulis būrys moterų lipo į automobilius vykti į didesnes iškilmes į senosios moters na

mus, esančius netoli aerouosto, už kokios valandos kelio.Toji diena man buvo absoliuti staigmena. Mes įžengėmį namus, pilnus neapsidangsčiusių moterų, pasipuošusiųryškiaspalviais šventiniais apdarais —purpurinėmis balinėmis suknelėmis su giliomis iškirptėmis, blizgučiais nusagstytomis pečių nedengiančiomis sukniomis ir glaudžiai

prigulusiais kostiumais su kelnėmis. Visos buvo šviežiaipasidariusios šukuosenas ir smarkiai išsidažiusios. Visospuikavosi auksiniais papuošalais. Garsi banderi muzika,atliekama būgnais ir cimbolais, riaumojo iš kelių stereogarsintuvų. Visoje salėje moterys šoko juslingą šokį, rankas iškėlusios virš galvų, kraipydamos klubus. Nė vienanebuvo užsidangsčiusi.

274



Esė nusimetė savo čadrą ir pasirodė su turkio spalvossuknele skandalinga iškirpte ir daugybe auksinių papuošalų.

Naserinė vilkėjo dviejų dalių tamsiai mėlyną drabužį suraudonais raštais.Buvo ten ir Zohrė su Ferešte, tačiau jų motinos, Amė

Bozorg, nebuvo matyti.—Ji serga, —paaiškino jos.Dabar, kai pamačiau, kas tai per renginys, supratau,

kodėl Amė Bozorg nemėgo džiaugsmo; šitas renginys susargdintųjų.Netrukus prasidėjo pasilinksminimas —išsirikiavusios

moterys ėmė šokti lyg ir kokį pilvo šokį. Kelios moterysdainavo. Po to šoko kitos, apsivilkusios daugiasluoksniaisryškiais drabužiais.

Viena po kitos moterys ėjo prie skaitančiosios Koranąsalės kampe, kuri per garsiakalbį paskelbdavo kiekvienosnorą, o paskui vėl pradėdavo giedoti.

Fereštė norėjo išlaikyti egzaminą,Zohrė norėjo vyro.Esė norėjo, kad Mehdis galėtų vaikščioti.Naserinė nieko nenorėjo.Triukšmingas pobūvis jau tęsėsi kurį laiką, kai Esė pa

klausė mane:—Ar tu neturi jokio noro?—Taip, turiu, bet nežinau, kaip tą padaryti.Esė davė man pinigų.—Nueik prie tos moteriškės ir paduok jai pinigus, —

pamokė jinai. —Atsisėsk greta, ir ji už tave pasimels. Taunereikia jai sakyti savo noro. Bet jai meldžiantis turi įdėmiai apie jį galvoti.

Paėmusi Mahtobą už rankos, prisiartinau prie šventosios moteriškės. Nieko nesakydama padaviau pinigus iratsisėdau greta.

275



Ji uždėjo man ant galvos juodos šilkinės medžiagosskiautę ir pradėjo kalbėti savo maldas.

Kokia aš kvailė! —pagalvojau. Tai negali pagelbėti. 0

paskui pamaniau, gal ir yra kokia menka galimybė. Turiuviską išbandyti. Todėl susikaupiau ir įdėmiai galvojau: noriu, kad mudvi su Mahtoba grįžtume į Ameriką.

Ritualas truko tik kelias minutes. Kai aš ėjau atgal prieEsės, supratau, kad gabu turėti keblumų. Esė, Naserinė,Zohrė ir Fereštė, bet kuri iš jų ar iš milijardo Mūdžio

„dukterėčių“ šioje patalpoje galėjo pasakyti ir tikriausiaipasakys, kad aš pareiškiau norą. Mūdis būtinai norės žinoti kokį.

Nusprendžiau pasakyti jam pati, tuoj pat grįžusi namo,kol niekas kitas to nepadarė.

—Šiandien aš pareiškiau norą, —pasakiau. —Papra

šiau imamą Mehdi išpildyti mano norą.—Koks tas noras? —įtariai paklausė jis.—Aš noriu, kad mes visi trys vėl galėtume būti laimin

ga šeima.

Mūdis palaipsniui vis mažiau mane saugojo, kol mėnesiui praslinkus nuo to laiko, kai jis buvo parsivežęs Mahto-bą visai nakčiai, mes vėl ėmėm gyventi beveik kaip vienašeima. Jis leisdavo Mahtobai kiekvieną savaitę keletą dienų praleisti su manim. Kartais išleisdavo mus su reikalais;kartais pavydžiai saugodavo. Gyvenom keistą vienuolynogyvenimą.

Buvo kankinamai sunku laukti tinkamos progos, tačiautai buvo visa, ką aš galėjau daryti. Dabar aš savo beviltišką žaidimą žaidžiau ne tiktai su Mūdžiu, bet ir su Mahtoba. Sąžiningai kalbėjau islamiškąsias maldas, ir sekdamamano pavyzdžiu, tą patį darė Mahtoba. Mūdis palaipsniuipasidavė apgaulei, kadangi norėjo tikėti, jog horizontematyti normalus gyvenimas. Tačiau vienas dalykas mane

276



klaikiai baugino. Dabar, kai mes vėl grįžom prie šeimyninio gyvenimo, man teko apsimetinėti jį mylint. Kas, jeiguaš pastosiu? Nenorėjau sukomplikuoti savo vargų, atneš

dama į šį beprotišką pasaulį naują gyvybę. Nenorėjau gimdyti vaikų, kurių tėvas —mano nekenčiamas žmogus. Nėštumas įkalintų mane dar labiau negu jau ir taip buvau įkalinta.

Birželio 9-oji buvo mano keturiasdešimtoji gimimo diena. Stengiausi negalvoti apie tą įvykį. Tą vakarą Mūdis bu

vo iškviestas į ligoninę, todėl pareikalavo, kad Mahtoba iraš liktume apačioje, kur Esė galėtų mus stebėti. Bandžiauginčytis, bet jis buvo nepajudinamas. Taigi gimtadienio vakarą su Mahtoba nusišlavusios plotelį grindų nuo išdvėsusių tarakonų, kuriuos priviliodavo neišdžiūstantis Mehdišlapimas, ištiesėme antklodes ir bandėme miegoti.

Vidury nakties suskambo telefonas. Atsiliepė Esė, ir ašišgirdau kartojant žodžius„Na, na ".—Čia mano namiškiai, —pasakiau. —Noriu su jais pa

kalbėti. Šiandien mano gimimo diena.Su visai man nebūdinga drąsa čiupau telefoną ir išgir

dau savo sesers Kerolainos balsą. Ji pranešė man apie da

bartinę tėčio būklę, kuri buvo stabili, papasakojo viskąapie Džou darbą, kurį jis gavo Elsyje pas mano buvusįdarbdavį ITT Hankok prie surinkimo konvejerio. Akis manužplūdo ašaros, o gumulas gerklėje trukdė kalbėti.

—Pasakyk jam, kad aš jį myliu, —buvo visa, ką įstengiau išlementi. —Pasakyk Džonui... aš jį taip pat myliu.

Kitą vakarą Mūdis grįžo po savo ilgo budėjimo ligoninėje. Jis atnešė puokštelę ramunių ir chrizantemų kaipgimtadienio dovaną. Padėkojau jam, o paskui skubiai papasakojau apie Kerolainos skambutį, kol to nespėjo padaryti Rėza ar Esė. Man atlėgo, pamačius, kad jo reakcijagreičiau buvo abejinga, o ne pikta.

Vieną saulėtą vasaros dieną Mūdis nusivedė mus pas

277



vieną senyvą kažkokių giminaičių porą, gyvenančią už kelių kvartalų nuo mūsų. Jų sūnus, Morteza, maždaug Mū-džio amžiaus, gyveno kartu su jais. Prieš keletą metų jis

buvo netekęs žmonos, ir dabar tėvai padėjo jam prižiūrėti dukrytę Elhemą, kuri buvo keleliais metais vyresnė užMahtobą. Tai buvo daili mergaitė, graži, tačiau niūri ir vieniša, dažniausiai ignoruojama ir senelių, ir tėvo.

Pačioje pokalbio pradžioje iš Mortezos žodžių paaiškėjo, kad giminaičiai spaudžia Mūdį duoti man daugiau

laisvės.—Džiaugiamės jus matydami, —pasakė man Morteza. —Pastaruoju metu niekas jūsų nematė. Rūpinomės, ar

jums nieko neatsitiko, ar esat sveika.—Ji puikiai jaučiasi, —atsakė Mūdis, tačiau jo balse ga

lėjai pastebėti tam tikrą sutrikimą. —Matot patys, ji pui

kiai jaučiasi.Morteza dirbo vyriausybės ministerijoje, kuri kontroliavo perdavimus į šalį ir iš šalies. Tai buvo svarbi tarnyba irteikė dideles privilegijas. Per mūsų pokalbį tą dieną jis paaiškino, jog žada Elhemą vežtis atostogų į Šveicariją, o galį Angliją.

—Būtų puiku, jei, prieš mums važiuojant, ji pramoktųšiek tiek angliškai, —pasakė jis.

—O, mielai ją pamokyčiau, —pasisiūliau.—Tai puiki mintis, —pritarė Mūdis. —Kodėl rytais jos

neatvežus pas mus? Betė galėtų ją pamokyti anglų kalbos,kol aš esu darbe.

Vėliau, einant namo, Mūdis pasakė esąs labai patenkintas. Elhemą esanti maloni mergaitė, daug geresnio elgesio už daugumą iraniečių vaikų, ir Mūdis norįs jai padėti. Jis jaučiąs jai ypatingą palankumą, nes ji, kaip ir Mūdis,neteko motinos. Be to, jis džiaugiąsis, kad mes radom užsiėmimą man.

—Noriu čia jaustis laiminga, —skiedžiau aš.

278



Anglų kalbos pamokos Elhemai taip pat buvo atsakymas į mano maldas: Mūdis daugiau nebevežiodavo Mahto-bos pas Malūk dienos metu. Mudviem su Elhema Mahtoba

buvo reikalinga kaip vertėja, o kai nesimokydavome, abimergaitės linksmai žaisdavo.

Rėza ir Esė ketino leistis į maldininkų kelionę į šventą jį masdžedą Mešede, kur buvo keliavusi Amė Bozorg, ieškodama stebuklingo išgydymo. Prieš gimstant Mehdi, Rė

za ir Esė padarėnasr, pasižadėdami atlikti maldininkų kelionę, jeigu Alachas jiems duotų sūnų. Faktas, kad Mehdisbuvo deformuotas ir atsilikusios psichikos, nieko nekeitė;

jie privalėjo įvykdyti savonasr. Kai jie pakvietė mus lydėti juos, aš raginau Mūdį sutikti.

Man išsyk dingtelėjo į galvą, kad mums tektų skristi į

Mešedą, esantį tolimiausiame Irano šiaurės rytų kampe.Pastaruoju metu buvo daug lėktuvų pagrobimų šalies viduje, kas teikė nežymią, bet realią galimybę, jog mumsteks nenumatytai nusileisti Bagdade.

Aš taip pat žinojau, kad toji kelionė greičiausiai apmal-dys Mūdžio nerimastavimus. Be jokios abejonės, mano pageidavimas vykti į maldininkų kelionę užtikrins jį, kad ašvis labiau pripažįstu jo gyvenimo būdą.

Tačiau mano karštas noras turėjo daug gilesnį pagrindą. Aš nuoširdžiai norėjau atlikti tą maldininkų kelionę.Esė man sakė, kad jeigu atliksi atitinkamas apeigas prieMešedo kapo, bus išpildyti trys tavo norai. Aš turėjau tiktai vieną norą, bet karštai troškau tikėti Mešedo stebuklais.

—Kai kurie žmonės atsiveda ligonius, nepilnapročius,pririša juos virve prie kapo ir laukia stebuklo, —iškilmingai pareiškė man Esė. —Daugelis sulaukia.

Jau nebežinojau, kokiomis Mūdžio religijos tiesomis tikiu, o kokiomis ne. Žinojau tik, kad mane stumia neviltis.

279



Mūdis tučtuojau sutiko leistis į maldininkų kelionę. Jistaip pat turėjo norų.

Skrydis į Mešedą buvo trumpas, ir atvykus Mūdis

skubiai susodino mus į taksi važiuoti į viešbutį. Juodusu Rėza buvo užsakę mums patį prašmatniausią viešbutįmieste.

—Kas čia? —sumurmėjo jis, kai mes patekom į savošaltą, drėgną kambarį.

Mūsų laukė gumburiuota lova. Vietoj štoros ant lango

buvo užmestas apdriskęs audeklo gabalas. Dideli plyšiaibjaurojo pilkas tinkuotas sienas, matyt, ištisus dešimtmečius neperdažytas. Kilimas buvo toks nešvarus, kad mesbe batų nedrįsom ant jo užlipti. Smarvė iš tualeto pykino.

Rėzos ir Esės numeris greta mūsiškio buvo nė kiek negeresnis. Nusprendėm tuojau pat eiti prie haramo, kapo,

iš dalies dėl religinio entuziazmo, iš dalies norėdami išbėgti iš viešbučio.Esė ir aš apsivilkome abah, kuriuos ta proga buvom

pasiskolinusios. Šitie arabiški apdarai panašūs į čadras,bet jie su elastine juosta, kuri juos prilaiko. Patirties neturinčiam žmogui, tokiam kaip aš, suabah lengviau tvarkytis.

Masdžedas buvo gal už penkių kvartalų nuo mūsų viešbučio, gatvėse knibždėjo prekeivių, vienas per kitą rėksmingai siūlančių maldos karolių vėrinius ir morgus, maldų akmenis. Kiti prekeiviai piršo gražius siuvinius ir papuošalus iš turkio. Visur aplinkui garsiakalbiai riaumojomaldas.

Masdžedas —didžiausias iš visų ligi šiol matytų —buvo papuoštas fantastiškais kupolais ir minaretais. Mesėjom pro tikinčiųjų minias, sustodami prie baseino laukeapsiplauti maldai. Paskui nusekėm paskui vadovą per didelį kiemą trumpai ekskursijai po įvairius kambarius puikiais persiškais kilimais išklotomis grindimis, su milžiniš

280



kais veidrodžiais sienose, paauksuotais ir apkaltais sidabru. Viską apšvietė be galo dideli krištoliniai sietynai, jųšviesa akindama virpėjo veidrodžiuose.

Kai prisiartinome prie haramo, vyrai ir moterys išsiskyrė. Mudvi su Esė, tempdamos Marjamą ir Mahtobą, keletą kartų bandėm alkūnėmis prasibrauti pro ekstazės pagautų atgailautojų minią, kad galėtume paliesti haramą irpaprašyti Dievą išklausyti mūsų maldų, bet kaskart būdavome atstumtos. Pagaliau pasukom į šoną melstis.

Po kurio laiko Esė nutarė dar sykį pabandyti. PalikusiMahtobą ir mane, ji nėrė į maldininkų minią, laikydamaant rankų Marjamą. Pagaliau tik dėl savo atkaklumo pasiekė haramą ir, iškėlusi Marjamą aukštyn viršum minios,leido jai paliesti kapą.

Vėliau Mūdis siuto ant manęs, kad aš nesuteikiau Mah-

tobai tokios pat galimybės.—Rytoj pasiimsi Mahtobą, —pasakė jis Esei.Trys dienos prabėgo religinėje ekstazėje. Aš įstengiau

prasibrauti ligi haramo ir, kai paliečiau kapą, karštai meldžiausi, kad Alachas išpildytų mano vienintelį norą —leistų Mahtobai ir man laiminga sugrįžti į Ameriką ir dar su

skubti prieš mirtį pamatyti tėtį.Maldininkų kelionė giliai paveikė mane, priartindamalabiau nei bet kada prie tikro tikėjimo Mūdžio religija. Galtai buvo mano nevilties poveikis drauge su hipnotiškaisaplinkos kerais. Šiaip ar taip, aš pradėjau tikėti haramogalia. Mūsų ketvirtąją, paskutinę dieną Mešede ryžausi pakartoti šventąjį ritualą su visu pamaldumu, kokį tik galėjausukaupti.

—Aš noriu viena prie haramo, —pasakiau Mūdžiui.Jis neklausinėjo manęs. Mano pamaldumas nekėlė jam

abejonių. Jis netgi šyptelėjo, džiaugdamasis mano metamorfoze.

Išėjau iš viešbučio anksti, kol kiti nesusiruošė, pasiren

281



gusi savo galutiniam ir pačiam nuoširdžiausiam prašymui.Kai atėjau į masdžedą, nudžiugau, pamačiusi, jog aplenkiau minią. Be vargo patekau prie haramo, įkišau keletą

rialų turbanuotam vyriškiui, kuris sutiko melstis už mane —už mano žodžiais neišreiškiamą norą —ir ilgai sėdė jau šalia haramo, nugrimzdusi į gilią kontempliaciją. Kartojau ir kartojau savo prašymą Alachui, kol pajutau, kaipmane apėmė keista ramybė. Kažkokiu būdu žinojau, kadAlachas —Dievas išklausys mano prašymą. Netrukus.

Mano galvoje ėmė ryškėti mozaikos paveikslas.Vieną dieną Mūdis nusivedė mus į Amė Bozorg namus,

tačiau nepasistengė persirengti ir apsivilkti normalų sve-čiavimosi apdarą —poilsio pižamą. Liko su kostiumu ir pokelių minučių įsivėlė į piktą vaidą su seserimi. Jie perėjo įšustari dialektą, kuriuo kalbėjo vaikystėje, todėl nei Mah-

toba, nei aš jų kalbos turinio nesupratom, bet atrodė, kadtęsiamas kažkoks ginčas.—Turiu reikalą, —staiga pasakė jis man. —Judvi su

Mahtoba likit čia.Paskui staiga išėjo su Madžidu.Man nepatiko grįžti į šiuos namus, kuriuose tvyrojo to

kie man nykūs prisiminimai, man taip pat nepatiko liktivienai su bet kuo, kas čia gyveno. Mudvi su Mahtoba nuė jom į užpakalinį kiemą prie baseino pasidžiaugti norsmenkais saulės spinduliais ir pasišalinti nuo kitų šeimosnarių.

Mano nusiminimui Amė Bozorg nusekė paskui mus į

lauką.— Azzi zam, —tarė ji tyliai.„Širdele!“ Amė Bozorg pavadino mane širdele!Didelėm kaulėtom rankom ji apglėbė mane.

—Azzi zam, — pakartojo. —Ji kalbėjo farsi kalba, vartodama paprastus žodžius, kuriuos aš galėjau suprasti irkuriuos Mahtoba galėjo išversti. — Man chaly, chaly, cha-

282



ly motasifan, azzi zam ". —Man labai labai labai gaila tavęs, širdele. —Iškėlusi rankas virš galvos, ji sušuko: —„Ajy Chodah!“ „0, Dieve!“ —0 paskui pridūrė: —Eik prie

telefono. Paskambink saviškiams.Tai gudrybė, pagalvojau.—Ne, —atsakiau. Mahtobai verčiant paaiškinau jai: —

Negaliu, kadangi Mūdis man neleidžia skambinti. Neturiu jo leidimo.

—Paskambink, paskambink, —spyrėsi Amė Bozorg.

—Tėtis uždūks, —pasakė Mahtoba.Amė Bozorg įdėmiai pasižiūrėjo į mus. Aš stebėjau josakis ir tą truputį veido išraiškos, kurią galėjau matyti pročadrą. Kas čia dedasi? —svarsčiau aš. Ar tai pinklės, kurias man paspendė Mūdis, norėdamas pasižiūrėti, ar išdrįsiu jo neklausyti? 0 gal kas nors pasikeitė, kas nors, ko

aš nežinau?Amė Bozorg pasakė Mahtobai:—Tavo tėtis neuždūks, nes mes jam nesakysim.Aš vis dar atsisakinėjau, vis labiau įtardama ir sutriku

si, prisimindama gudrybes, kurias ji man buvo iškrėtusipraeityje, ypač Kvame, kai įsakė man sėdėti, o vėliau paskundė, kad aš atsisakiusi baigti savo šventąją kelionę priešventojo musulmonų kankinio kapo.

Amė Bozorg trumpam dingo, bet netrukus grįžo su savo dukromis Zohrė ir Fereštė, kurios kalbėjo su mumis angliškai.

—Eik, paskambink saviškiams, —pasakė Zohrė. —Mums tikrai nesmagu, kad tu su jais nesikalbėjai. Paskambink visiems. Kalbėk tiek, kiek norėsi. Mes nepasakysim

jam.Paskutinis žodis „jam“ buvo ištartas su apmaudu.Tai galutinai mane įtikino. Tą akimirką galimybė kalbė

ti su saviškiais, kad ir koks trumpas, ir skaudžiai mielasbūtų tas pokalbis, atrodė svarbiau už Mūdžio rūstybę.

283



Ir aš paskambinau, išverkdama j telefono ragelį savosielvartą ir meilę. Jie taip pat verkė, tėtis prisipažino man,kad jo būklė blogėja sulig kiekviena diena, kad jis jaučia

vis didėjančius skausmus ir kad gydytojai svarsto, ar nereiktų vėl operuoti. Kalbėjausi su Džou ir Džonu jų tėvonamuose, išbudinusi juos vidury nakties.

Per pokalbius telefonu Amė Bozorg paliko mus su Mah-toba vienas, nesistengdama nurodinėti. Paskui ji paprašėmane pasėdėti salėje. Mahtobai, Zohrė ir Fereštė vertėjau

jant, mūsų pokalbis buvo labai daug pasakantis.—Tai aš paliepiau Mūdžiui grąžinti tau Mahtobą, —pa

reiškė ji. —Aš pasakiau jam, kad tokių dalykų nevalia daugiau daryti. Negalima šitaip elgtis su tavimi.

Ar įmanoma, kad toji moteris, kurios aš nekenčiau, kuri buvo tokia priešiška man, taptų sąjungininke? Gal visdėlto ji turi pakankamai sveiko proto ir, matydama didė

jančią savo jaunesnio brolio beprotybę, iš užuojautos daroviską, ką gali, norėdama apsaugoti Mahtobą ir mane nuonežinomo siaubo? Sunku buvo iš karto susigaudyti. Kalbė

jau su ja atsargiai, bet ji, atrodo, tai priėmė ir suprato kodėl. Tai buvo akivaizdus šios keistos keistos moters privalumas. Ji suprato, kad aš joje įžvelgiu nesuprantamą per

mainą. Žinoma, aš negalėjau patikėti jai jokių tikrųpaslapčių. Bet ar galėjau ja pasikliauti, kad ji padės sutramdyti Mūdį?

Tą dieną aš sprendžiau dar vieną problemą. Daugumamūsų bagažo tebestovėjo sukrauta atskiroje spintoje miegamajame, kuriuo mes naudojomės jau, rodės, nebeatme

namais laikais. Niekas tuo kambariu nesinaudojo; jis tebebuvo mūsų. Likusi viena, nuėjau į miegamąjį ir suieškojauvaistus, kuriuos Mūdis buvo atsivežęs iš Amerikos.

Mažytės rausvos piliulės buvo sudėtos į ilgą plonąplastmasinę dėžutę. Jos vadinosi „Nordette“. Niekada nesupratau, kaip Mūdis sugebėjo kontraceptines piliulesįvežti per muitinę į Islamo respubliką, kur gimimų kon

284



trolė buvo draudžiama įstatymais. Gal buvo ką nors papirkęs. Šiaip ar taip, piliulės buvo čia, dėželės su jomis išmėtytos tarp kitokių vaistų. Ar Mūdis buvo jas suskaičia

vęs? Nežinojau. Nenuspręsdama, ar labiau bijau būti demaskuota, ar pastoti, surizikavau paimti tiek, kiek reikiavienam mėnesiui.

Kai kišau mažą paketėlį po savo drabužiais, įpakavimas trekštelėjo. Jis čežėjo sulig kiekvienu mano judesiu.Man beliko tiktai melstis, kad niekas nepastebėtų.

Kai Mūdis grįžo parsivežti Mahtobos ir manęs namo,niekas jam nepapasakojo apie telefono skambučius į Ameriką. Mums ruošiantis išvažiuoti, gūžiausi nuo kiekvienotrekštelėjimo, lydinčio mano žingsnius, bet, matyt, tik ašviena juos girdėjau.

Kai parvykom namo, piliules paslėpiau po čiužiniu. Kitą dieną prarijau pirmąją piliulę, nežinodama, ar tai tinka

mas laikas, melsdamasi, kad ji suveiktų.Po kelių vakarų Mūdžiui paskambino Baba Hadži ir pasakė norįs atvykti pasikalbėti. Atsisakyti Mūdis negalėjo.

Aš triūsiau virtuvėje, ruošdama arbatą ir valgį garbingam svečiui, pašiurpusi, kad jis atvyksta pranešti Mūdžiuiapie mano telefono skambučius namo. Tačiau iš savo mie

gamojo mudvi su Mahtoba slapta nugirdom pokalbį, kurisstaiga mane nuteikė optimistiškai.Kiek sugebėjom suprasti, Baba Hadži pasakė Mūdžiui:—Čia Mamalio namai. Mamalis išsikraustė pas savo

žmonos giminaičius dėl tavęs, kadangi Naserinė nenori visą laiką būti užsidangsčiusi nuosavuose namuose, o tu

kiauras dienas neišeini. Jiems nusibodo. Apačioje Rėzosbutas, bet ir juo tu naudojiesi. Jiems taip pat nusibodo.Tau reikia tučtuojau išsikraustyti. Privalai dingti iš čia.

Mūdis atsakė ramiai ir pagarbiai, girdi, jis gerbiąs Baba Hadži „kvietimą“. Senis linkterėjo, žinodamas, kad jožodžiuose glūdi dieviškosios valdžios jėga. Paskui, perdavęs savo pranešimą, išėjo.

285



Mūdis užsiuto ant savo šeimos, savo giminaičių. StaigaMahtoba ir aš buvom viskas, ką jis turėjo. Dabar mes trysstovėjom priešais neteisingą pasaulį.

Paguldę Mahtobą abu su Mūdžiu kalbėjomės ligi išnaktų.—Aš leidau Rėzą mokytis, —skundėsi jis. —Daviau vis

ką, ko jam reikėjo. Daviau pinigų, daviau naują automobilį, kad galėtų važinėti, aprūpinau butu. Atvyko Mamalis,užmokėjau už jo operaciją ir viską suorganizavau. Visada

savo šeimai duodavau tą, ko jie norėjo. Jeigu jie paskambindavo man į Ameriką ir prašydavo paltų, siųsdavau jiems. Išleidau jiems galybę pinigų, o jie visa tai užmiršo,užmiršo viską, ką jiems padariau. Odabar nori mane išgrūsti.

Paskui užsipuolė Naserinę.

—ONaserinė! Kvailė —kam jai reikia visą laiką būtiprisidengus. Kodėl ji negali būti tokia kaip Esė? Žinoma,puiku buvo mums čia gyventi, tau valyti, virti, keisti Ami-ro vystyklus. Tu viską čia darei. Ji nieko nedarė, tik išmau-dydavo Amirą kartą per du mėnesius artėjant eid (šventei). Kas ji per motina ir žmona? Bet dabar vasarą ji nebelankys universiteto. Jai nebereikia auklės, dabarpaprasčiausiai „Lauk iš čia!“ Kai mes neturim nei namų,nei pinigų, kurgi aš gali išsikraustyti?

Keista buvo girdėti tokius žodžius. Griežtas islamo taisyklių paišytojas, Mūdis dar prieš keletą mėnesių skundėsi, kad Esė nepakankamai stropiai dangstosi, nurodydamas Naserinę kaip dorybės pavyzdį. Ta jo požiūrio permaina stulbino.

Aš atsargiai sumurmėjau kebs užjaučiančius žodžius.Naserine dėta tikrai norėčiau, kad Mūdis išsikraustytų išmimo namų, bet to nepasakiau. Užuot tai dariusi, visiškaistojau savo vyro pusėn, kaip jis ir laukė. Dar sykį tapau josąjungininke, nesvyruojančia rėmėja, jo pirmutine šalinin-

286



ke, glostančia jo savimeilę ir per jėgą pataikaujančia, norspati jaučiausi sutrikusi.

—Ar mes iš tiesų neturim pinigų? —paklausiau.

—Tikrai. Man vis dar nieko nemoka. Jie nesutvarkė dokumentų.Dabar aš jau galėjau tuo patikėti ir balsu nusistebėjau:—Tai kaip mes išsikraustysime?—Madžidas pasakė, kad susirastume butą, koks mums

patinka, o jis su Mamaliu pasirūpins išlaidomis.

Aš vos užgniaužiau džiaugsmą. Jau neabejojau, kadmes išsikelsime iš šito kalėjimo antrame aukšte, nes Mūdisbuvo pažadėjęs Baba Hadži. Dar daugiau, žinojau, kad pasAmė Bozorg jau nebegrįšime, nes Mūdis liejo nuožmiausiąapmaudą ant savo kadaise gerbiamos sesers. Iš teisybėsnebegalėjo būti jokios kalbos apie gyvenimą pas kokius

nors giminaičius, kai jie taip jį pažemino.Ar galėjau viltis, kad Mūdis nuspręs vežtis mus atgal įAmeriką?

—Jie tavęs nesupranta, —švelniai pasakiau jam. —Tutiek jiems padarei. Bet niekis. Viskas išsispręs savaime.Pagaliau juk mes turim vienas kitą, mes visi trys.

—Taip, —sutiko jis.Ir apkabino mane. Paskui pabučiavo. Ir per tas kelias

aistros minutes, kurios sekė, įstengiau atitrūkti nuo dabarties. Tą akimirką mano kūnas buvo tiktai įrankis, kuriuo,esant reikalui, naudojausi siekdama laisvės.

Mes ieškojom buto, bastydamiesi po purvinas gatves irnešvarius rajonus drauge su iraniečiu agentu. Visi butai,kuriuos apžiūrėjome, buvo apleisti ir dešimtmečius nematę šluotos ar dažų teptuko.

Mūdžio reakcija mane drąsino, nes ir jis šiurpo nuo tokių baisių sąlygų. Jam prireikė beveik metų, kad imtų dygėtos savo vaikystės aplinka, iš tikrųjų pastebėti tą neva

287



lyvumą, kurį jo krašto žmonės laiko normaliu. Taip jisdaugiau nebegyvens.

Aplinkybių kilpa vis stipriau veržė jam kaklą. Nors jis ir

turėjo respektabilų darbą ligoninėje, medicina vertėsi visdar neoficialiai, neįstengdamas sulaukti iš antiamerikietiš-kos vyriausybės savo kredencialų patvirtinimo, negalėdamas gauti atlyginimo, aprūpinti savo šeimą ta prabanga,kurią laikė jai teisėtai priderančia.

Mūdis šiaušėsi prieš savo pareigą gerbti vyresniųjų norus. Baba Hadži turėjo draugą nekilnojamojo turto agentą.Šis parodė mums butą, esantį tik už kvartalo nuo Mamalionamų. Mums jis nepatiko, ir mes atsisakėm jį nuomotis,sukurstydami ginčą tarp Mūdžio ir Baba Hadži.

—Nėra kiemo, —skundėsi Mūdis. —Mahtobai reikiakiemo, kur ji galėtų žaisti.

—Tai nesvarbu, —atšovė Baba Hadži.

Jam nerūpėjo vaikų poreikiai ar norai.—Nėra baldų ir buitinės įrangos.—Nesvarbu. Jums nereikia baldų.—Mes nieko neturim, —aiškino Mūdis. —Neturim vi

ryklės, šaldytuvo, skalbimo mašinos. Neturim nei lėkštės,nei šaukšto.

Klausydamasi pokalbio, jau gerai suprasdama farsi,stebėjausi ir džiaugiausi Mūdžio samprotavimais. Jis norėjo kiemo Mahtobai. Norėjo buitinės įrangos man. Norė

jo mums, o ne tik sau. Ir taip labai norėjo, kad išdrįso pasipriešinti gerbiamai šeimos galvai.

—Nesvarbu, —kartojo Baba Hadži. —Turėsit savo bu

tą, o visi duos jums tą, ko jums reikia.—Taraf, —atkirto Mūdis, beveik šaukdamas ant šventojo vyro. —Taraf.

Įsiutęs Baba Hadži išėjo, o Mūdis susirūpino gal nuėjęspernelyg toli.

—Mes turim greitai susirasti nuosavą namą, —pasakė jis. —Turim rasti pakankamai didelį, kad galėčiau

288



įkurti kliniką ir pats užsidirbti pinigus. —Pamąstęs susirūpinusiu balsu pridūrė: —Reikia atsisiųsdinti daiktusiš Amerikos.

Rėza Šafy, Mūdžio giminaitis, buvo anesteziologas išŠveicarijos. Periodiški jo apsilankymai pas tėvus buvodingstis didelėms šventėms, ir kai mes gavom kvietimą į jogarbei ruošiamą vakarienę, Mūdis labai susijaudino. Dabar, kai jis dirbo ligoninėje ir ruošėsi pradėti nuosavą privačią praktiką, profesiniai pokalbiai tapo reikšmingesni.

Jis norėjo Rėzai Šafy įteikti ypatingą dovaną ir liepėman, pasiėmus Mahtobą, eiti jos pirkti. Jis tiksliai nurodė,kaip rasti konkrečią konditerijos parduotuvę, kurioje buvopardavinėjami iš pistacijų sudėlioti dekoratyviniai paveikslai. Mudvi su Mahtoba atvykom ten per popiečio kaitrą ir radom parduotuvę uždarytą maldoms.

—Palaukim štai ten, —pasakiau Mahtobai, rodydamamedžių pavėsį kitapus gatvės. —Taip karšta.Mums belaukiant, aš pastebėjau keletą pasdar, tyko

jančių gatvėje. Stovėjo baltas pikapas, pilnas uniformuotųvyrų, ir „Pakonas“ su keturiomis čadromis apsidangsčiu-siomis pasdar moterimis. Instinktyviai čiuptelėjau sau už

kaktos ir nusiraminau, supratusi, kad jokia plaukų sruoganeišlindo iš po rūsario. Šį kartą jos manęs nenutvers, —pasakiau pati sau.

Po valandėlės mums pabodo laukti, ir mes leidomėsskersai gatvę pasižiūrėti, ar nėra kokių ženklų, kada parduotuvė bus vėl atidaryta. Kai įžengėm į gatvę, „Pakonas“

skubiai pavažiavo pirmyn ir žviegdamas sustojo priešaismus. Keturios pasdar moterys iššoko iš jo ir apsupo mus.Kalbėjo tik viena iš jų.

—Jūs ne iranietė? —paklausė ji kaltinančiu tonu farsikalba.

-Ne.—Iš kurjūs?

289



—Iš Amerikos, —atsakiau farsi kalba.Ji kalbėjo griežtai ir skubiai, žiūrėdama man į veidą,

tarsi tyčia tikrindama ribotą mano kalbos mokėjimą.

—Nesuprantu, —pralemenau.Tai tik dar labiau supykdė pasdar moterį. Ji rėkė antmanęs savo nesuprantama kalba, kol galiausiai mažojiMahtoba įstengė išversti.

—Ji nori žinoti, kodėl tu nesupranti, —paaiškino Mahtoba. —Sako, kad iš pradžių tau visai gerai sekėsi kalbėti

farsi.—Pasakyk jai, kad aš suprantu tiktai kelis žodžius, nieko daugiau.

Tai kiek apmalšino pasdar moteriškę, bet ji tauškė irtoliau, kol Mahtoba paaiškino:

—Ji sustabdė tave dėl to, kad tavo kojinės susiraukšlė jusios.

Aš timptelėjau piktinančias savo kojines, o pasdar moteriškė apsisuko eiti, prieš tai davusi Mahtobai paskutinįnurodymą:

—Pasakyk savo motinai, kad ji niekada neišeitų į gatvęsusiraukšlėjusiomis kojinėmis.

Šitaip griežtai įspėta nusipirkau pistacijas ir liepiauMahtobai nesakyti tėčiui apie incidentą. Nenorėjau duoti jam dingstį apriboti mūsų judėjimo laisvę. Mahtoba suprato.

Tą vakarą mes nuvykom į amū (Mūdžio dėdės iš tėvopusės) Šafy namus Teherano Geiša rajone su pistacijomis

jo sūnui Rėzai. Ten jau buvo penkiasdešimt ar šešiasdešimt žmonių.

Vėlai vakare, kai kuriems svečiams jau išvykus, omums ruošiantis išeiti jiems įkandin, staiga pasigirdogrėsmingas antskrydžio sirenų kauksmas. Užgeso šviesos.Aš priglaudžiau prie savęs Mahtobą, ir mes radom vietosprie sienos drauge su kitais keturiasdešimt žmonių.

290



Įtemptoj tyloj laukėm įprastinio priešlėktuvinių pabūklų garso. Tolumoje išgirdom šiurpinantį artėjančių lėktuvųgaudesį, tačiau priešlėktuviniai pabūklai tylėjo.

—Kažkas atsitiko, —tarė kažkas. —Gal mes pritrūkomšaudmenų.Puolantys lėktuvai kaukė virš galvų, šiurpiai arti.Kurtinantis sprogimas užgulė man ausis, ir mane paga

vo klaikus jausmas, lyg kokia tamsi šmėkla būtų šmėstelė jusi per kambarį ir padvelkusi į mus bauginančiu šalčiu.

Siena man už nugaros dunkstelėjo ir pastūmė mudvi suMahtoba į priekį. Skimbtelėjo arbatos puodeliai. Išgirdomdūžtant stiklą.

Nespėjus sureaguoti, mus sukrėtė antras smūgis, paskui —trečias. Namas drebėjo. Aplinkui krito tinkas. Šaliasavęs girdėjau klyksmus, tačiau jie atrodė labai silpni.

Tamsoje laukėm, kol mums ant galvų užkris stogas. Mahtoba raudojo. Mūdis spaudė man ranką.Bejėgiai laukėm, užgniaužę kvapą, stengdamiesi įveik

ti siaubą.Realybė grįžo tiktai palaipsniui. Praėjo daug minučių,

kol supratom, kad lėktuvų riaumojimą ir baisų sprogimųdundesį pakeitė greitosios pagalbos automobilių sirenos.Lauke girdėjom aukų klyksmus.

—Lipkit ant stogo! —kažkas riktelėjo, ir mes visi puolėm į viršų ant atviro plokščio namo stogo. Šviesos miestebuvo užgesintos, bet daugybės gaisrų pašvaistės, atskubančių greitosios pagalbos, policijos ir gaisrininkų mašinųprožektoriai apšvietė nusiaubtą miestą. Žvelgdami protirštą nuo dulkių orą, visur aplinkui matėm mirtį ir sunaikinimą. Vietoj neseniai stovėjusių namų žemėje žiojėjošvieži plyšiai. Naktyje tvyrojo parako ir degančių kūnųkvapas. Apačioje gatvėje paklaikę vyrai, moterys ir vaikaipuldinėjo šaukdami, verkdami, ieškodami savo dingusiųšeimos narių.

291



Keletas vyrų paėjėjo toliau ligi pagrindinės gatvės, norėdami sužinoti daugiau. Jie grįžo su žinia, kad gatvės uždarytos visiems, išskyrus avarines mašinas.

Kažkas pasakė:—Šį vakarą jūs iš Geiša neišvažiuosit.Tą naktį mes praleidom amū Šaly namuose ant grindų:

mudvi su Mahtoba meldėmės, dėkodamos Dievui, kad išlikom gyvos, ir vėl iš naujo pradėjom beviltiškai prašyti išvadavimo.

Kebai ir kitą rytą bko uždaryti, tačiau atvyko greitosiospagalbos automobilis išvežti Mūdžio. Kol jis dirbo tenkiaurą dieną, rūpindamasis sužeistaisiais, įkalintieji namesvarstė, kodėl pereitą naktį nebuvo priešlėktuvinės gynybos. Daugelis žmonių išreiškė pesimistinį požiūrį, kad valdžia pritrūkusi amunicijos. Jeigu tai teisybė, be jokios abe

jonės, netrukus vėl ant mūsų pasipils pragaro ugnis.

Matyt, šie gandai pasklido po miestą, kadangi po pietųvyriausybinė televizijos stotis paskelbė pranešimą gyventojų būgštavimams nuraminti. Kiek supratau, diktoriai tie-pė žmonėms nesijaudinti. Priešlėktuviniai pabūklai nešaudė dėl to, kad vyriausybė bandė kažką nauja. Bet ką —nesakė.

Mūdis tą vakarą grįžo į amū Šafy namus. Geiša rajonastebebuvo uždarytas visiems, išskyrus būtinosios pagalbosmašinas, taigi, mums teks čia praleisti dar ir antrą naktį.Mūdis buvo išvargęs ir suirzęs po ilgos dienos —jam tekodalyvauti daugybėje skubių operacijų. Jis atnešė liūdnųnaujienų apie didžiulį skaičių sužeistųjų ir žuvusiųjų. Tik

viename name, kuris buvo pilnas žmonių, kadangi ten vyko gimtadienio pobūvis, žuvo aštuoniasdešimt žmonių.Rėzai Šafy teko atidėti savo grįžimą į Šveicariją, ir va

kare jis pateikė Mūdžiui savo planą.—Nepalik Betės ir Mahtobos čia, —pasakė. —Tai per

nelyg pavojinga. Leisk man išsivežti jas į Šveicariją. Užtikrinu, kad jos bus su manimi. Neleisiu joms nieko daryti.

292



Ką Rėza Šafy žinojo apie mano padėtį? Ar jis iš tiesųketino sergėti mus Šveicarijoje, o gal tik bandė numalšinti Mūdžio būgštavimus, kad mes pabėgsim? Tai buvo ne

svarbu, kadangi aš neabejojau, jog iš Šveicarijos mes galėtume grįžti į Ameriką.Tačiau Mūdis akies mirksniu užgniaužė šitą menką

viltį.—Ne! —suriaumojo jis. —Jokiu būdu.Jis verčiau laikys mus karo pavojuje.

Praleidom antrą dieną, o paskui ir trečią amū Šafy namuose, kol gelbėtojai baigė išgabenti sužeistuosius ir žuvusiuosius. Kiekvieną dieną vyriausybės žinios darėsi vispaslaptingesnės. Reporteriai teikė informaciją, kad priešlėktuvinės gynybos nebuvo dėl to, jog dabar Iranas turė

jo sudėtingesnes oras—oras raketas, kurios pranoko

priešlėktuvinius pabūklus. Vienas reporteris teigė, kadIrano gyventojai nustebs, sužinoję, iš kur gautos naujosios raketos.

Iš Amerikos? Rusijos? Prancūzijos? Izraelio? Visisvarstė, bet Mūdis buvo tikras, kad naujieji ginklai iš Jungtinių Valstijų. Dėl ginklų embargo, aiškino jis, jie buvo gabenami per trečią šalį, ir tokiu būdu Iranas verčiamas mokėti aukštesnę kainą. Mūdis buvo įsitikinęs, kad godūs pinigų amerikiečiai ginklų pardavėjai negalėjo nepaisytikliento su tokiu nepasotinamu apetitu.

Nežinojau, ir man nerūpėjo, iš kur atsirado tie ginklai,aš tik meldžiausi, kad jie nebūtų panaudoti.

Po kelių dienų, kai mes jau buvom grįžę į Mamalio butą, atsirado naujų dalykų. Vyriausybė pažadėjo negailestingai atkeršyti Irakui už Geiša kvartalo subombardavimąir dabar pranešė, kad buvęs įvykdytas žiaurus Bagdadoantpuolis, naudojant naująjį ginklą, raketą žemė—žemė,kuri be lėktuvo pagalbos galėjo iš Irano žemės pasiektiBagdadą.

293



Antro naujo ginklo atsiradimas kurstė tolimesniussvarstymus, kas aprūpina Iraną naujoviškais ginklais. Vyriausybė entuziastingai skelbė, kad tie ginklai gaminami

čia pat Irane. Mūdis į tai žiūrėjo skeptiškai.Vieną dieną Mūdis leido Mahtobai ir man eiti į parduo

tuves kartu su Esė ir Marjama paieškoti vasarinių drabužių mergaitėms.

Praleidę rytą parduotuvėse, mes susistabdėm oranžinį taksi, kad parvežtų mus namo, ir visos keturios susi-grūdom į priekinę sėdynę. Aš sėdėjau viduryje su Mahto-ba ant kebų. Vairuotojas ėmė greitai važiuoti, bet tuo metu, kai jis perjunginėjo apačioje bėgius, pajutau jo rankąbraukiant man per blauzdą. Iš pradžių pagalvojau, kadčia atsitiktinumas, bet mums važiuojant pro automobiliųpilnas gatves, jo ranka ėmė kilti aukštyn ir spausti man

šlaunį.Tai buvo dvokiantis bjaurus vyriškis, viena akimi gosliai stebintis mane. Mahtobos dėmesys buvo nukreiptas įMarjamą, todėl aš pasinaudojau proga ir smarkiai alkūnebedžiau vairuotojui į šonkaulius.

Tačiau tai tik dar labiau jį sukurstė. Jis uždėjo ranką

man ant kojos ir spūstelėjo. Greitai jo ranka ėmė keliautivis aukštyn ir aukštyn.— Mučacher indžas! —suklikau. —Čia, ačiū.Tai buvo komanda, duodama pasiekus kelionės tikslą.Vairuotojas nuspaudė stabdžius.—Nieko nesakyk, tik greitai išlipk, —paliepiau Esei.

Išstūmiau Esę ir mergytes ant šaligatvio, o pati išsi-ropščiau įkandin.—Kas nutiko? —paklausė Esė. —Juk mes ne čia va

žiuojam.—Žinau, —atsakiau.Drebėjau visu kūnu. Pasiimčiau vaikus pažiūrėti į par

duotuvės vitriną, o tada papasakojau Esei, kas buvo nutikę.

294



—Esu apie tai girdėjusi, —pasakė ji. —Man niekadanėra taip pasitaikę. Man regis, jie taip elgiasi su užsienietėmis.

Pabėgusi nuo pavojaus, pagalvojau dar apie vieną dalyką.—Esė, —paprašiau aš, —meldžiamoji, nepasakok Mū-

džiui; jeigu jis sužinos, niekada manęs nebeišleis. Prašautave, nepasakok ir Rėzai.

Esė rimtai apsvarstė mano prašymą, o paskui linkterėjo.

Pašliję Mūdžio santykiai su jo giminėmis iraniečiais sukėlė man daug minčių. Stengdamasi suprasti šį vyriškįkaip įmanoma geriau, kad galėčiau numatyti patį efektyviausią kontrpuolimą, ėmiau nagrinėti jo gyvenimo detales. Iš Irano jis išvažiavo į Angliją, kai tik pakankamai su

augo. Po kelerių metų iš ten atvyko į Ameriką. Dėstė mokykloje, bet paskui atsisakė to darbo ir ėmė studijuotiinžineriją. Padirbėjęs keletą metų kaip inžinierius, stojomokytis medicinos. Treji metai Korpus Kristi, dveji Alpe-noje ir vieneri Detroite prieš tai, kai jis vėl aukštyn kojomapvertė savo gyvenimą, išveždamas mus į Teheraną. Da

bar prabėgo beveik metai, ir Mūdžio gyvenimas dar sykįsusijaukė.Jis nesugebėjo nurimti. Tik trumpam galėjo išsaugoti

gyvenimo pusiausvyrą, o paskui jam vėl reikėjo toliau judėti. Visada atrodė esanti kokia išorinė priežastis, kažkas,ką jis galėjo apkaltinti. Tačiau dabar aš mačiau, žvelgda

ma atgal, kad už savo bėdas jis pats buvo atsakingas. Jį ginė kažkokia beprotybė, neleidžianti jam nurimti.Ir aš spėliojau, ko jis griebsis toliau?Atrodė, kad iš savo dilemos jis neranda išeities. Juo

toliau, tuo akivaizdžiau atrodė, kad aš vienintelis jo draugas ir sąjungininkas. Mes buvom dviese prieš žiaurųjį pasaulį.

295



Visa tai sukėlė menkutę viltį, kad jis artėja prie sprendimo parvežti mane ir Mahtobą atgal į Ameriką, tačiau atsirado komplikacijų.

Vieną vakarą, kai aš atsargiai paliečiau grįžimo į Ameriką temą, Mūdis nesupyko, o veikiau nusiminė. Papasakojo man vieną istoriją, kuria, atrodo, pats tikėjo, bet man

ji pasirodė stebinanti.—Ar prisimeni daktarą Modžalalį? —paklausė jis.—Žinoma.

Daktaras Modžalalis buvo artimas Mūdžio draugasKorpus Kristi, tačiau, netrukus po to, kai Teherane buvoužimta JAV ambasada, jiedu su Mūdžiu staiga nutraukėsantykius.

—Jis dirbo CŽV, —pareiškė Mūdis. —Ir kvietė manedirbti CŽV, nuteikti universiteto studentus prieš Chomeinį.

Žinoma, aš atsisakiau. Bet dabar mums nėra ką darytiAmerikoje. Jeigu aš grįšiu į Ameriką, mane nužudys. CŽVieško manęs.

—Netiesa, —paprieštaravau aš. —Tu tik šitaip kalbi.—Tiesa! — užriko jis.Augančio jo pykčio akivaizdoje aš daugiau to klausimo

nebečiau. Negalėjau patikėti, kad jis būtų buvęs toks svarbus, kad net būtų pakliuvęs į CŽV „pagrindinį sąrašą“, bet

jam taip atrodė. Ir toji beprotiška išvada laikys jį Irane.Pagaliau sužinojau kitą, gal net pačią svarbiausią kliū

tį, trukdančią Mūdžiui svarstyti sugrįžimo galimybes. Vieną dieną Mūdis išleido mane ir Mahtobą į turgų, ir mes užsukom į Hamido vyriškų drabužių parduotuvę paskambinti į ambasadą Helen. Aš su ja aptariau Mūdžio grįžimo įAmeriką galimybes.

—Ne, —pasakė ji. —Jo žabosios kortelės galiojimo laikas jau pasibaigęs.

Vienintelis kebas jam grįžti į Ameriką būtų mano, jožmonos amerikietės, sutikimas. Aš be jokios abejonės bū

296



čiau jį davusi, kad Mahtoba ir aš pati galėtume sugrįžti, tačiau tai mirtinai užgautų jo savimeilę.

Taigi, štai kaip buvo. Jis per ilgai delsė. Jo didingas pla

nas patyrė dramatišką ir skaudžią katastrofą. Dabar Iraneįkalintas buvo Mūdisl

18

Vieną dieną laikraštyje „The Khayan " pastebėjau skelbimą, siūlantį butą užsieniečiams.

—Gal jie kalba angliškai, —pasakiau Mūdžiui. —Galpaskambinti jiems?

—Gerai, —pritarė jis.

Atsakė moteriškė, puikiai kalbanti angliškai, ir nudžiugo, sužinojusi, kad pora amerikiečių ieško buto. Susitarėmsusitikti kitą dieną, vėlyvą popietę, kai Mūdis bus baigęsdarbą ligoninėje.

Per sekančias kebas popietes agentė parodė mums keletą butų, kurie buvo švarūs, šviesūs, apstatyti patogiais

vakarietiškais baldais. Bet nė vienas mums netiko. Kai kurie buvo per maži, kiti —per toti nuo Ugoninės. Bet mes žinojome esą teisingame kelyje. Tai buvo namai, kurių savininkai gyveno užsienyje arba kultūringi iraniečiai, norintys išsaugoti gerą butų būklę. Lengviausias būdas tąpasiekti —nenuomoti jų iraniečiams.

Mes žinojom, kad anksčiau ar vėbau rasim sau tinkamąbutą, bet Mūdžio darbo grafikas varžė mūsų laiką, todėlagentė pateikė logišką pasiūlymą. Nežinodama mūsų asmeninių apbnkybių, ji lyg niekur nieko paklausė:

—Ojeigu Betė išvažiuotų su manimi visai dienai? Šitaipgalėtume pamatyti daug butų, ir jeigu ji rastų ką įdomaus,galėtumėt ir jūs nuvažiuoti ir pasižiūrėti.

297



Dirstelėjau j Mūdį, susidomėjusi, kaip jis reaguos.—Gerai, —sutiko jis.Vėliau, kai mes likom vieni, jis patiksimo savo pritarimą:

—Ji turi tave pasiimti iš namų. Visą dieną privalai būtisu ja. Ir ji turi tave parvežti, —įsakė jis.—Puiku, —atsakiau.Palengva, labai palengva grandinės ėmė atsileisti.Kitą dieną suradau esamomis aplinkybėmis idealiai

mums tinkantį namą. Tai buvo erdvus dviaukštis butas, didžiausias iš trijų, esančių viename pastate. Buvo kiek tolėliau į šiaurę nuo Teherano, kur visi namai buvo naujesni,švaresni ir tik penkiolika minučių kelio, važiuojant taksinuo ligoninės.

Namas buvo pastatytas šacho valdymo laikais, o butas,kuris mane domino, buvo gražiai apstatytas itališkais baldais. Stovėjo patogios sofos ir kėdės, elegantiškas valgo

mojo komplektas, virtuvėje —moderni įranga. Telefonas jau buvo įvestas, todėl mums neteks įrašyti savo pavardžiųbegalinėje laukiančiųjų eilėje. Priešais namą —vešlia žoleapaugęs kiemas ir didelis plaukimo baseinas.

Butas užėmė didesnę dviejų aukštų dalį ir du fligelius,kuriuos agentė vadino vilomis, todėl Mūdis galėjo puikiau

siai įrengti savo kliniką. Vila dešinėje, užimanti pastatoužpakalinę dalį, galėjo būti mūsų gyvenamuoju būstu, oMūdžio priimamąjį galima buvo įrengti priekyje. Dvejosdidžiulės medinės durys skyrė vieną fligelį nuo pagrindinės namo dalies, tad galima buvo įrengti ir laukiamąjį, irkabinetą.

Antrame aukšte būtų miegamasis ir Mahtobos kambarys, taip pat ir vonios kambarys su vonia, dušu ir amerikietišku tualetu. Miegamasis ribojosi su mažesniuoju butu,kuris buvo užpakalyje, toliau nuo gatvės.

Tą vakarą Mūdis atėjo su manimi pasižiūrėti buto, ir jam taip pat jis buvo prie širdies. Be mano sufleravimo jispareiškė, kad čia ideali vieta klinikai.

298



Oaš maniau, kad čia ideali vieta mano planams. Čia,kaip atskiro namo šeimininkė, kaip daktaro žmona, aš turėsiu net daugiau laisvės. Mūdis negalės sukontroliuoti

mano žingsnių ar neprileisti prie telefono. Nebus nuolatgyvenančio šnipo, nebus galimybės laikyti mane uždarytąir užrakintą.

Mane truputį neramino tai, kad mes tampam lyg ir sėslūs, ir tai, kad negaliu pasakyti Mahtobai, kad šie naujiejinamai nebus nuolatiniai. Ji nebekalbėjo apie grįžimą namo į Ameriką. Mačiau svajonę jos akyse, bet ji nebedrįsošito svarstyti net ir tada, kai likdavom vienos.

Persikėlėm birželio gale, nes Nadžidas ir Mamalis davėmums pinigų. Jie taip pat davė Mūdžiui nemažą sumą grynais, kad galėtume nusipirkti būtiniausių daiktų —rankšluosčių, antklodžių, pagalvių, puodų, keptuvių ir maisto.

Padėjo ir kiti giminaičiai, patenkinti, kad mes įsikuria-me. Džiaugdamiesi mūsų susitaikymu aga ir chanum Ha-kimai pakvietė mus vakarieniauti. Čia Mūdžio laukė staigmena, kini pasirodė besanti maloni ir man. Kai mes įėjome į jų namus, Mūdis staiga nušvito, pamatęs dvinelauktas viešnias.

—Čemsi! —sušuko jis. —Zary!Tai buvo seserys, kurios užaugo Šuštare Mūdžio šeimoskaimynystėje. Išvykęs iš Irano, jis buvo praradęs ryšį su jomis, bet dabar vėl pamatęs netvėrė džiaugsmu. Čemsi Na-džafy man patiko iš karto, dar prieš tai, kai sužinojau josgyvenimo detales. Čemsi nešiojo čadrą, bet visiškai kitokią

negu tos, kurias buvau mačiusi anksčiau. Jos čadra buvoiš permatomų nėrinių, tokiu būdu visai neatitinkanti savopaskirties. Po šiuo apdaru ji segėjo juodą sijoną ir vilkėjorausvą megztuką, ir vienas, ir kitas buvo vakarietiški. Ir jimaloniai prakalbo į mane nepriekaištinga anglų kalba.

Mūdis nudžiugo, sužinojęs, kad Čemsi vyras dirba chirurgu vienoje iš nedaugelio privačių Teherano ligoninių.

299



—Gal daktaras Nadžafi gali tau duoti ten darbą, —samprotavo aga Hakimas.

Besišnekučiuojant sužinojau nuostabų faktą, kad ir

Čamsi, ir Zary kasmet dešimt mėnesių gyvendavo Amerikoje. Daktaras Nadžafy savo laiką buvo padalinęs tarpdviejų šalių: čia atvažiuodavo užsidirbti didelių honorarųsavo privačioje praktikoje, o šešis mėnesius praleisdavoKalifornijoje, dalyvaudamas seminaruose, studijuodamasir mėgaudamasis laisve bei švara. Zary buvo gal penkiolika metų vyresnė už Čamsi. Tapusi našle, ji dabar gyvenodrauge su seserimi. Jos anglų kalba nebuvo tokia tobulakaip Čamsi, bet ji taip pat buvo draugiška man. Abi moterys laikė save amerikietėmis.

Kai mes susėdę ant grindų vakarieniavom, aš klausiausi pokalbio aplink mane, kuris vyko pusiau farsi, pusiauanglų kalba. Man patiko tai, ką girdėjau. Zary paklausė

Mūdžio:—Ką tavo sesuo galvoja apie Betę?—Na, —atsakė Mūdis, —jos turi savų problemų.Čamsi užsipuolė Mūdį:—Nesąžininga savo žmoną padaryti pavaldžia tokiam

žmogui kaip tavo sesuo, —pasakė ji. —Žinau, kokia ji, ir

juodvi su Bete niekada nesutars. Betė niekada jai nejtiks.Kultūros per daug skirtingos. Aš tikra, kad Betė negali jospakęsti.

Tačiau, anaiptol nesuirzęs dėl to, kad jį pliekia moteriškė, Mūdis pritardamas linkterėjo.

—Taip, —sutiko jis. —Tai buvo nesąžininga.

—Jums tikrai reiktų grįžti namo, —tęsė toliau Čamsi. —Kodėl čia taip ilgai užsibuvot?Mūdis gūžtelėjo pečiais.—Nepadarykit klaidos, —nesiliovė Čamsi. —Nekvailio-

kit. Grįžkit.Zary pritardama palingavo galvą.Mūdis vėl gūžtelėjo pečiais, atsisakė aiškintis.

300



Mums reikia daugiau laiko praleisti su šiais žmonėmis, —tariau pati sau.

Prieš mums išeinant Mūdis mandagiai pakvietė:

—Norėtume jus pakviesti vakarienės, —o grįžtant namo bandė įtikinėti mane, kad jo kvietimas buvęs daugiaunegu taraf.

—Man iš tiesų jie patinka, —pasakiau. —Pakvieskim juos ilgai nelaukę.

—Gerai, —sutiko Mūdis, iš anksto mėgaudamasis geromaisto ir gerų draugų teikiamu malonumu. —Jie gyvenatik už keturių kvartalų.

Pagaliau Mūdžio viršininkas ligoninėje pasakė, kad jamišmokėtas atlyginimas. Pinigai buvo deponuoti vienamebanke greta ligoninės. Norėdamas paimti pinigus, Mūdisturėjo tik pateikti bankui atitinkamą liudijimo numerį.

Pakiliai nusiteikęs Mūdis nuėjo tiesiai į banką pasiimtipirmųjų pajamų, kurias buvo uždirbęs per visus tuos nepilnus metus Irane. Tačiau bankininkas pasakė, kad sąskaitoje pinigų nesą.

—Taip, mes juos pervedėme, —užtikrino ligoninės administratorius.

—Pinigų nėra, —tvirtino bankininkas.Mūdis keletą kartų vaikštinėjo nuo vieno vyriškio priekito, kas kartą vis labiau užsirūstindamas, kol pagaliau sužinojau priežastį. Sąskaityba Irane atliekama rankomis.Mūdis įsiuto, sužinojęs, kad pinigus jis gaus tik po kokiųdešimties dienų.

Jis visą tą istoriją man papasakojo nuoširdžiai peršir-dęs, pridurdamas neįtikėtiną frazę:—Vienintelis daiktas, kuris galėtų pataisyti šitą sujauk

tą šalį, —atominė bomba! Nušluoti nuo žemėlapio ir vėl išnaujo viską pradėti.

Tačiau ateityje laukė dar daugiau pykčio, kadangi kaipinigai buvo gauti, suma pasirodė mažesnė už žadėtąją.

301



Maža to, ligoninė įvedė savotišką atlyginimo ribą. Mūdispaskaičiavo, kad tokią pat pinigų sumą jis gali gautidirbdamas dvi dienas per savaitę vietoj šešių kaip da

bar. Jis pranešė ligoninei dirbsiąs tik antradieniais irtrečiadieniais. Tada jam liktų laisvo laiko savai klinikaiorganizuoti.

Jis pritvirtino savo iškabą, paprastą lentelę, kurioje far-si kalba buvo užrašyta: dr .mahmūdis, baigęs moksl us irATLIKĘSPRAKTIKĄAMERIKOJE. SPECIALIZACIJA: SKAUSMAI.

Jo sūnėnas Morteza Godsi, advokatas, atėjo pas mus įnamus ir, pamatęs iškabą, ėmė šaukti balsu.

—Nedaryk to! —rėkte rėkė jis. —Didelė klaida imtispraktikos be licencijos. Tave areštuos.

—Man nerūpi, —atsakė Mūdis. —Aš ligi šiol laukiau, o jie net piršto nepajudino dėl mano licencijos. Ilgiau nebelauksiu.

* * *

Jeigu Mūdis dar baiminosi, kad mudvi su Mahtoba galim bandyti ištrūkti iš jo gniaužtų, jis nieko nebedarė šitamsavo būgštavimui numaldyti. Dabar jam labiau nei bet kada reikėjo mūsų. Mes buvom jo šeima, mes buvom vienin

teliai žmonės, kuriuos jis turėjo. Nors racionaliai mąstanttai buvo beprotiška rizika, dabar jis neišvengiamai turėjopasikliauti mūsų meile ir ištikimybe. 0 tai reiškė, kad mesgausim progą.

Beveik čia pat už mūsų namo buvo didelė gatvė su trimis parduotuvėmis, į kurias eidavau kiekvieną dieną; iš

pradžių turėdavau pereiti mūsų kvartalą, paskui, perkirtusi gatvę, žygiuodavau iki kito kvartalo galo.Viena jų buvo universalinė, tačiau lyginti jos su ameri

kietiškomis universalinėmis negalėjai. Vis dėlto čia rasda-vai pagrindinius produktus, jeigu jų būdavo. Čia netrūkdavo pupų, sūrio, ketčupo ir prieskonių. Tam tikromis dienomis buvo parduodamas pienas ir kiaušiniai. Antroji

302



parduotuvė buvo „sabzi“, kuri prekiavo įvairiausiomisdaržovėmis ir žalumynais. Trečioji —mėsinė.

Mūdis palaikė draugiškus ryšius su visų parduotuvių

savininkais. Jie patys ir jų šeimų nariai ateidavo pas Mū-dį gydytis, ir jis neėmė iš jų pinigų. Savo ruožtu jie mumspranešdavo, kai pasirodydavo retai gaunamos prekės, irmums palaikydavo tai, kas geriausia.

Beveik kiekvieną dieną aš tiems krautuvininkams kąnors nunešdavau, pavyzdžiui, laikraščių ar virvagalių, kuriuos jie naudodavo savo prekėms įvynioti. Aga Rėza, universalinės parduotuvės savininkas, pasakė man:

—Jūs geriausia moteris Irane. Dauguma iraniečių moterų —švaistūnės.

Visi trys krautuvininkai vadindavo mane „ChanumDoktor“ ir visada rasdavo kokį berniuką, kuris parnešdavo mano pirkinius į namus.

Mūdis norėjo realizuoti savo svajonę —gyventi kaipklestintis, Amerikoje mokslus baigęs daktaras, kultūringasprofesionalas, iškilęs viršum aplinkinio pasaulio skurdo,tačiau neturėjo laiko galvoti apie smulkmenas. Pinigus jiskišo man.

—Pirk viską, —kalbėjo. —Įrenk namus. Įrenk kliniką.

Man tas įpareigojimas reiškė, kad aš, užsienietė, turė jau spręsti kasdieninio gyvenimo problemas mieste, kuriame gyveno keturiolika milijonų žmonių, kartais priešiškų,ir visada neperprantamų. Nepažinojau jokios kitos moters, nei iranietės, nei amerikietės, nei kokios kitos, kuriišdrįstų nuolat vaikščioti po Teheraną, nesaugoma vyriš

kio ar bent nelydima kitos suaugusios moteriškės.Vieną dieną Mūdis paprašė mane nuvažiuoti į miestocentrą, į parduotuvę, kuri priklausė Malūk —moteriškės,kuri globojo Mahtobą, kai Mūdis buvo ją iš manęs atėmęs —tėvui. Jis norėjo, kad nupirkčiau rankšluosčių irmedžiagos pasiūti paklodes mūsų namams, prabangai,kuri leistų mums priklausyti elitui.

303



—Važiuok autobusu, —pasiūlė Mūdis. —Kelionė ilga, irnieko nereikia mokėti.

Jis padavė man ištisą lapą autobuso bilietų, kuriuos ne

mokamai gaudavo valstybės tarnautojai.Sutaupyti kelis rialus Mūdžiui visai nebuvau suinteresuota, bet tikrai norėjau išmokti važinėti visomis ¡manomomis transporto priemonėmis, todėl mudvi su Mahtobapaklausėm jo nurodymų. Visų pirma pėsčios nuėjom ligiPasdaran gatvės, pagrindinės magistralės, ir su taksi nu

važiavom ligi autobuso stotelės netoli Mamalio namų. Įlipom į autobusą, daug panašesnį į tolimojo susisiekimo„greihaundą“ negu į amerikietišką miesto autobusą. Visossėdimos vietos buvo užimtos, o netilpę keleiviai grūdosipraėjime.

Kelionė į miesto centrą truko daugiau nei valandą. Au

tobusas dažnai stojo, kiekvieną kartą išleisdamas dešimtiskeleivių, o tuo tarpu dešimtys naujų keleivių verždavosi įvidų. Niekas kantriai nelaukė savo eilės, visi vienu metustengėsi ir įlipti, ir išlipti, stumdydamiesi alkūnėmis ir garsiai plūsdamiesi.

Pagaliau mes suradome parduotuvę ir nusipirkome, konorėjom. Abi su Mahtoba dabar buvom pavargusios. Pilnais glėbiais paketų mes brovėmės pro sausakimšus šaligatvius, kol pasiekėm stotį, kur stovėjo daug autobusų. Negalėjom rasti autobuso su maršruto numeriu, į kurį mumsMūdis buvo liepęs sėstis, ir mane pagavo siaubas. Man buvo svarbu įvykdyti šią užduotį. Jei nesugebėsiu, Mūdis nuspręs, kad aš tokių užduočių viena atlikti nepajėgiu. Darblogiau: nepaaiškinamas mūsų sugaišimas gali sukelti jamįtarimų.

Desperacija, matyt, buvo matoma mano akyse, kadangi vienas iranietis paklausė:

—Chanum čia mikai? (Ponia, ko jums reikia?) —Sejed Chandan, — atsakiau.

304



Tai buvo miesto rajonas, kur gyveno Mamalis, vieta, iškur lengva buvo grįžti namo oranžiniu taksi. Aš parodžiauį autobusą.

—Sejed Chandan? —Na, — atsakė jis, purtydamas galvą. Jis mostelėjoMahtobai ir man sekti įkandin ir nuvedė prie tuščio autobuso. —Sejed Chandan, — pasakė.

Galvos linkterėjimu padėkojau. Mudvi su Mahtoba, apsikrovusios paketais, įsiropštėm į vidų. Galėdamos rinktis

tuščias vietas, atsisėdom pirmoj pasitaikiusioj, tuoj pat užvairuotojo sėdynės.Netrukus autobusą užpildė keleiviai, vykstantys įSejed

Chandan. Mano nustebimui vyriškis, atvedęs mus čia, taippat įlipo ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Pasirodo, tai buvovairuotojas.

Aš ištiesiau savo bilietus, bet jis rankos mostu atsisakė jų. Dabar aš jau gailėjausi, kad mes buvom pasirinkę šitąvietą, nes vairuotojas baisiai dvokė. Jis buvo žemo ūgio,švariai nusiskutęs, tačiau tai buvo vienintelė švari jo vieta.Jo drabužiai atrodė ir dvokė taip, tarsi jie daugelį mėnesiųbūtų neskalbti.

Kai atėjo metas važiuoti, vairuotojas nuėjo siauru praėjimu ligi autobuso galo ir ėmė rinkti bilietus. Aš nekreipiau dėmesio į jį. Mahtoba buvo pavargusi ir suirzusi. Paketai slėgė mus. Mes rangėmės, ieškodamos, kaip patogiau atsisėsti.

Vairuotojas pasiekė autobuso priekį ir ištiesė ranką.Kai pakišau jam bilietus, jis čiupo mano ranką ir suspaudęs palaikė ją akimirką, kol palengva atitraukė savąją kartu su bilietais. Tai apsirikimas, pagalvojau. Iraniečiai šitaip neliečia moterų. Pasistengiau užmiršti incidentą, dabar norėdama tiktai parvežti namo Mahtobą.

Per visą ilgą kelionę ji snūduriavo, retsykiais prabusdama, ir kai mes galiausiai pasiekėme Sejed Chandan ir

305



maršruto galą, ji kietai miegojo. Kaip aš panešiu ją ir visustuos paketus? —svarsčiau aš. Pabaksnojau, bandydama jąpažadinti.

—Klausyk, Mahtoba, —švelniai pasakiau. —Metaslipti.Ji nekrutėjo. Kietai miegojo.Visi kiti keleiviai jau buvo prasibrovę pro duris. Pakėlu

si akis, pamačiau, kad vairuotojas laukia mūsų. Šypsodamas jis tiesė rankas, rodydamas, kad išneš Mahtobą iš autobuso. Jis tikrai malonus, —pagalvojau.

Jis pakėlė Mahtobą ir, mano apstulbimui, savo šlykščias lūpas priglaudęs jai prie skruosto, pabučiavo miegantįmano vaiką. Staiga išsigandusi apsižvalgiau aplinkui. Autobuse buvo tamsu, praėjimas siauras. Susirinkau savopaketus ir atsistojau išeiti.

Bet vairuotojas, laikydamas viena ranka Mahtobą, pa

stojo man kelią. Nieko nesakydamas, pasilenkė prie manęs ir visu kūnu prisispaudė artyn. —Babakšyd, —pasakiau. „Atsiprašau“.Ištiesusi ranką, atplėšiau Mahtobą nuo vairuotojo. Mė

ginau apeiti jį, tačiau jis ranka mane sulaikė. Vis dar nieko nesakė. Ir vis dar spaudėsi prie manęs savo bjauriu,

šlykščiai dvokiančiu kūnu.Vos nealpdama iš nuovargio ir pasidygėjimo, nejuokaisišsigandusi apsidairiau, ką galėčiau čiupti kaip ginklą,svarstydama, ar galiu rizikuoti keliu trenkti jam į tarps-lėpsnį.

—Kur gyvenat? —paklausė jis farsi kalba. —Padėsiu

jums pasiekti namus.Ištiesęs ranką, uždėjo delną man ant krūtinės.— Babakšyd! — surikau kiek galėdama garsiau. Staigus

gynybinės energijos antplūdis ir sėkmingas smūgis alkūneleido man prasibrauti pro jį ir išsiropšti iš autobuso suMahtoba, kuri vis dar kietai miegojo.

306



Svečiuodamasi pas Elen dar sykį įsitikinau, kokie pavo jai slypi šiame pabėgėlių prisigrūdusiame mieste.

Mudvi su Elen buvom sudariusios bežodes paliaubas.

Nors ji buvo grasinusi islamo pareigos vardu mane išduoti, vis dėlto ir ji, ir Hormozas buvo padarę visa, ką galėjo, padėdami man pačiu sunkiausiu metu, ir niekadanebeužsiminė, kad reiktų pasakyti Mūdžiui apie manopabėgimo planus. Nors esminis mūsų požiūris į gyvenimą skyrėsi, Elen ir aš abi buvom amerikietės ir turėjomdaug ką bendra.

Jau buvo beveik tamsu, kai tą dieną aš susiruošiau išeiti išjos namų.

—Viena tu neisi, —pasakė Elen.—Ak, nieko neatsitiks, —atsakiau aš.—Ne. Hormozas tave parveš.—Ne, nenoriu jo trukdyti. Nebijok. Gausiu taksi.

—Aš tavęs neišleisiu. —Ir tada Elen paaiškino savo atsargumo priežastį. —Vakar čia mūsų kaimynystėje buvonužudyta mergaitė. Žmonės rado ją prie pat mūsų. Taibuvo trylikametė mergaitė, kuri penktą ryto išėjo pirktimėsos už kuponus. Ji negrįžo, ir tėvai pradėjo jos ieškoti. Jos kūną rado šioje gatvėje. Ji buvo išprievartauta ir

nužudyta.Aš, be abejonės, buvau priblokšta.—Tai atsitinka kasdien, —išgąstingai tęsė Elen. —Da

bar tai atsitinka nuolatos.Nežinojau, ar ja tikėti. Jeigu Elen žinojo, kodėl anks

čiau man nieko nepasakė? Niekada nebuvau skaičiusi

laikraščiuose apie plėšimus, prievartavimus ar nužudymus.—Tą daro afganai, —pasakė Elen. —Irane tiek afga

nų, o jie neturi savų moterų, todėl prievartauja, ką tik nutveria.

Netrukus po šio incidento pas mus užėjo Madžidas. Papasakojau jam, ką buvo sakiusi Elen.

307



—O, taip, čia teisybė, —pritarė Madžidas. —Tai atsitinka kasdien. Tikrai pavojinga vienai išeiti iš namų. Reikialabai saugotis.

Vieną popietę vos neverkdama paskambino Esė.—Aš taip bijau, —pasakė ji. —Ką tik iš Amerikos

skambino tavo motina, ir aš jai pasakiau, kad tu išsikėlei.Ji norėjo sužinoti tavo naują telefono numerį. Pasakiau nežinanti, o ji perširdo ir išvadino mane melage. Todėl daviau jai tavo numerį, bet dabar žinau, kad turėsiu nemalonumų su dahydžonu.

—Nesirūpink, —atsakiau. —Mūdžio nėra namie. Padėk ragelį, kad mano motina galėtų prisiskambinti.

Po kelių akimirkų telefonas suskambo, ir aš griebiauragelį. Kitame linijos gale mamos balsas trūkčiojo, kai pasveikino mane. Tėtis taip pat buvo prie telefono. Didžiulis

gumulas gerklėje trukdė man kalbėti.—Kaip gyvuoji? —paklausiau tėtį.—Gerai, —atsakė jis. —Norėti reiškia galėti.Jo balsas atrodė tartum be gyvybės.—Kaip laikaisi? —paklausė mama.—Geriau. —Papasakojau jiems apie naująjį mūsų na

mą ir pasakiau, kad turiu daugiau laisvės. —Kaip Džou irDžonas? —paklausiau. —Aš taip jų pasiilgstu.—Puikiai, auga ir greitai bus vyrai, —atsakė mama.Džou dirbo Tekstilės technologijos institute Henkoko

antrojoje pamainoje. Džonas, aukštesnės pakopos vidurinės mokyklos klasės mokinys, priklausė futbolo komandai.

Aš taip maža žinojau apie jų gyvenimą.—Pasakykit jiems, kaip aš juos myliu.—Pasakysim.Sudarėm telefoninių pokalbių grafiką. Trečiadieniais ir

ketvirtadieniais, kai Mūdis ligoninėje, jie skambins, ir mesnevaržomi kalbėsimės. Tai reiškė, kad jiems teks keltistrečią nakties užsakyti pokalbį, tačiau dėl tokio skambučio

308



vertėjo ir atsikelti. Mama sakė, kad kitą savaitę jie pasistengsią, kad Džonas ir Džou pasikalbėtų su manimi.

Kitą dieną nuėjau pas Esę, norėdama išsukti ją iš bė

dos. Vėliau, grįžusi namo, pasakiau Mūdžiui, jog maniškiai ieškodami mūsų skambino į Esės namus tuo metu, kaibuvau ten, ir kad aš daviau jiems naująjį mūsų numerį.

—Gerai, —atsakė jis.Jis visai nesuirzo dėl to, kad aš su jais kalbėjausi, ir at

rodė patenkintas dėl sutapimo.* * *

—Ateikit arbatos, —pakvietė telefonu Čamsi.Paprašiau Mūdį leidimo.—Žinoma, —sutiko jis.Ką kita galėjo sakyti? Jis gerbė Čamsi ir Zary ir, be jo

kios abejonės, nenorėjo, kad jos sužinotų, jog praeityje jis

blogai elgėsi su manimi.Arbatos gėrimas buvo malonus užsiėmimas. Mudvi suČamsi greitai susidraugavom ir vasarą daug dienų praleis-davom drauge.

Paprastai Čamsi tik du mėnesius gyvendavo savo gražiame name netoli naujojo mūsų buto, bet planavo šį kar

tą truputį ilgėliau negu visada pasilikti Teherane, kadangi ji su vyru buvo pardavusi savo namą ir pervežusi visą turtą, kas tik buvo įmanoma, į Kaliforniją. Čamsi džiaugėsi,nutraukdama didžiumą savo ryšių su Iranu, ir labai norė

jo grįžti į Kaliforniją, bet mudvi jau buvome suartėjusioskaip seserys ir buvo liūdna skirtis.

—Nežinau, kaip galėsiu grįžti į Kaliforniją ir palikti Be-tę, —pasakė ji Mūdžiui vieną dieną. —Leiskit Betei grįžtidrauge su manimi.

Ir Mūdis, ir aš nutylėjome, nenorėdami konflikto.Čamsi buvo lyg šviežio oro gūsis mano gyvenime, bet

keletą savaičių aš nedrįsau rizikuoti ir patikėti jai savo istorijos paslapčių. Žinojau, kad ji visada man padės, bet ne

309



buvau tikra dėl jos diskretiškumo. Mane jau anksčiau yraišdavę. Galbūt išplūs Mūdį už tai, kad laiko mane čia priešmano valią. Natūrali jos reakcija nuteiks Mūdį prieš mane

kaip tik tuo metu, kai mano padėtis ėmė gerėti. Todėl mėgavausi jos draugyste, tačiau tylėjau, kol po truputėlį ji patiėmė suprasti. Gal iš to, kad kiekvienam savo žingsniuiprašydavau Mūdžio leidimo. Kiekviena išvyka, kiekvienasmano išleistas rialas buvo visų pirma suderinamas su juo.

Pagaliau vieną dieną po to, kai papasakojau, kaip manrūpi tėvas, likęs Mičigane, ji paklausė:

—Kodėl tu negrįžti ir neaplankai jo?—Negaliu.—Bete, tu darai didelę klaidą, jeigu nevažiuoji jo aplan

kyti. —Ir papasakojo man: —Kai aš gyvenau Šustare, omano tėvas buvo čia Teherane, vieną dieną mane apėmėbloga nuojauta. Kažkas man sakė, kad turiu važiuoti ap

lankyti tėvą, ir aš apie tai pasakiau savo vyrui. Jis nesutiko: „Ne, dabar tu nevažiuosi. Važiuosi kitą mėnesį, kaibaigsis mokslo metai“. Mes smarkiai susiginčijom, vienintelį kartą gyvenime susikirtom. Aš pareiškiau: „Jei neleisiman važiuoti aplankyti tėvo, aš tave paliksiu“. Tada jis nusileido: „Važiuok“.

Čamsi, atvykusi į namus Teherane, sužinojo, kad tėvaskitą dieną gulasi į ligoninę eiliniams tyrimams. Tą vakarą jie sėdėjo ligi vėlumos ir šnekėjosi, dalinosi naujienomis irprisiminimais, o kitą rytą ji palydėjo jį į ligoninę, kur jis tąpačią dieną numirė, staigaus širdies priepuolio ištiktas.

—Jeigu aš nebūčiau nuvažiavusi pasimatyti su juo, kai

nuojauta man liepė tą daryti, niekada nebūčiau šito sau atleidusi, —kalbėjo man Čamsi. —Gal dėl to būčiau išsiskyrusi su savo vyru. Bet jaučiau, kad būtinai turiu aplankytitėvą. Tu taip pat privalai aplankyti savo tėvą.

—Negaliu, —atsakiau, ašaroms srūvant man perskruostus. Ir tada pasakiau kodėl.

—Nejaugi Mūdis galėjo taip su tavim pasielgti?

310



—Jis atsivežė mane čia, ir dabar tikrai viskas gerai.Džiaugiuosi tavo draugyste, bet jeigu jis apie tai sužinos,sužinos, kad tu žinai, ir sužinos, kad aš taip labai noriu

namo, neleis man su tavimi draugauti.—Nesirūpink, —nuramino mane Čamsi, —aš jam nepasakysiu.

Savo žodį ji tesėjo. Ir nuo tos dienos jos santykiuose suMūdžiu įvyko apčiuopiama permaina. Ji buvo šalta, slepianti širdyje pyktį, tačiau ne daugiau negu jos nėriniųčadra slėpė apačioje esančius drabužius.

Nejučia prabėgo vasara. Rugpjūčio gale atėjo Karo savaitė, tarsi rūstus priminimas, kad mudvi su Mahtoba jaudaugiau nei metai įstrigusios Irane. Kiekvieną vakarą vyko triukšmingos eitynės gatvėmis. Vyrai žygiuodavo išsirikiavę, atlikdami ritualinį savęs plakimą. Jie ritmiškaitalžė grandinėmis sau per pečius, daužydami nuogas nu

garas —iš pradžių per dešinį petį, paskui per kairį. Bepaliovos skanduodami, įsiaudrindavo ligi transo būklės.Kraujas srūdavo jiems per nugaras, bet skausmo jie ne

jausdavo.Televizijos žinios buvo pilnos dar apmaudingesnės re

torikos negu paprastai, tačiau šį laiką ištverti buvo daug

lengviau, kadangi dabar aš daug geriau supratau begalinįskirtumą tarp iraniečių žodžių ir iraniečių darbų. Piktoskalbos ir garsus skandavimas —viskas buvo taraf.

— Aš taip norėčiau suruošti Mahtobai gimtadienį, —pasakiau.

—Nieko iš mano giminių nekvieskim! —pareiškė Mū-dis. Ir mano nustebimui dar pridūrė: —Nė vieno jų čia nepakęsiu. Jie nešvarūs ir susmirdę.

Prieš keletą mėnesių švęsti gimimo dieną, nepakvietusvisos giminės, būtų buvusi neįsivaizduojama klaida.

—Pakvieskime Čamsi su Zary, Elen su Hormozu ir Ma-lihė su šeima.

311



Malihė buvo mūsų kaimynė, kuri gyveno mažesniajame bute šalia mūsų miegamojo. Ji nekalbėjo angliškai,tačiau buvo man labai draugiška. Mes šnekėdavomės

kiekvieną dieną, ir ji labai daug padėjo man geriau suprasti farsi kalbą.Mūdžio sudarytas svečių sąrašas parodė, kaip buvo pa

sikeitęs mūsų svečių ratas ir kaip sušvelnėjo jo požiūris įElen ir Hormozą. Mūdis suprato, kad jie iš paskutiniųjųstengėsi mums padėti pačioje krizės kulminacijoje. Šiame

reliatyviai šviesiame neramaus Mūdžio gyvenimo laikotarpyje jo noras suartėti su Elen ir Hormozu akivaizdžiai liudijo, kad dalis, o gal ir visos bėdos radosi iš jo paties beprotybės.

Šį kartą Mahtoba nenorėjo torto iš kepyklos. Norėjo,kad aš jai iškepčiau. Tai buvo sunkus įpareigojimas. Tiek

vietovės aukštis virš jūros lygio Teherane, tiek ir orkaitėsman nesuprantama metrinė skalė sužlugdė mano gerusnorus. Tortas išėjo trapus ir sausas, tačiau Mahtobai jis vistiek patiko, ypač pigi plastmasinė lėlė, užtupdyta pačiamecentre.

Šiais metais Mahtobos gimimo diena sutapo su Eid e Ghadin, viena iš nesuskaičiuojamų religinių švenčių. Niekas nėjo į darbą, todėl mes nutarėme kviesti svečius pietų,o ne vakarienės.

Aš paruošiau keptą jautieną su visais priedais, bulviųkoše ir iškepiau pupų Elen pavaišinti.

Viskas buvo paruošta, visi svečiai jau buvo atvykę, išskyrus Elen ir Hormozą. Mums belaukiant, Mahtoba išvyniojo dovanas. Malihė atnešė jai lėlę, Pelytę-Mūšą, mėgstamą iraniečių animacinių filmų personažą su milžiniškomisoranžinėmis ausimis. Čamsi ir Zary atnešė Mahtobai ypatingą dovaną —puikų šviežią ananasą. Mudu su Mūdžiupadovanojom jai komplektėlį —jos mėgstamiausios purpurinės spalvos marškinius ir kelnes. Ir dar atskirai pado

312



vanojome Taivanio gamybos dviratį, už kurį sumokėjom450 dolerių ekvivalentą.

Pietus atidėliojom kiek įmanydami ilgiau, bet pagaliau

pasidavėm alkiui ir pradėjom valgyti be Elen ir Hormozo.Tik vėlyvą popietę jie atvyko, nustebę, kad mes jau buvombaigę pietus.

—Kvietei mane vakarienės, ne pietų, —piktai pareiškėElen.

—Aš tikra, kad taip nesakiau. Matyt, įvyko koks nesusi

pratimas.—Tu visada apsirinki! —užriko Hormozas ant Elen. —Mes visada ateinam ne tuo laiku, nes tu viską supainioji.

Visų svečių akivaizdoje Hormozas plūdo Elen daugelįminučių, o ji stovėjo nuolankiai nuleidusi čadra apdengtągalvą.

Elen pavyzdys paakino mane ir toliau tylomis mėgintiišsiveržti iš Irano. Be neigiamo jos pavyzdžio aš vis tieknebūčiau nuleidusi rankų, bet ji sustiprino mano ryžtą.Kuo ilgiau sėdėsiu Irane, tuo labiau rizikuosiu pasidarytitokia kaip ji.

Mūsų buvimas Irane pasiekė lemtingą posūkį. Gyvenimas dabar tapo žymiai patogesnis, ir tai kėlė pavojų susitaikyti su juo. Ar įmanoma pasiekti reliatyvią laimę čia Irane drauge su Mūdžiu? Užsitikrinti tokį komforto lygį, kurisatsvertų tuos tikrai realius pavojus, kurie iškils Mahtobaiir man, jeigu mes bandysime bėgti?

Kiekvieną vakarą, kai guldavau į lovą drauge su Mūdžiu, žinojau, kad atsakymas —neabejotinas ne. Nekenčiau to vyriškio, su kuriuo miegojau, bet dar daugiau jo bi

jojau. Dabar jis buvo stabilus, bet tai ilgai netruks. Sekantis baisus jo siautėjimas, tą širdyje žinojau, —tik laikoklausimas.

Dabar, galėdama dažniau naudotis telefonu ir vogčiatrumpam lankytis ambasadoje, aš vėl pradėjau ieškoti ko

313



nors, kas norėtų ir galėtų man padėti. Deja, geriausias mano kontaktas atrodė išgaravęs karštame besibaigiančiosvasaros ore. Panelės Alavi telefonas buvo atjungtas. Veltui

mėginau atstatyti kontaktus su Rašydu, kurio draugasslapta vesdavo žmones į Turkiją. Jis vėl atsisakė imti vaiką. Reikėjo rasti ką nors nauja. Bet ką? Ir kaip?

19

/sistebeilijau į adresą, brūkštelėtą ant popieriaus skiautės, kurią man įteikė vienasžmogus.

—Nueikit šiuo adresu ir paprašykit direktoriaus, —nu

rodė jis man.Tas žmogus mane instruktavo. Atskleisdama savo geradario asmenybę kažką pasmerkčiau mirčiai nuo Irano Islamo respublikos rankos.

Tai buvo adresas įstaigos, esančios priešingame miestogale. Iki ten buvo ilgas kelias judriomis gatvėmis, tačiau aš

nusprendžiau tučtuojau važiuoti, nors tai ir buvo rizikinga. Su manimi buvo Mahtoba. Jau buvo ankstyva popietė,aš nežinojau, ar mes suskubsim atsidurti namie prieš Mū-džiui grįžtant iš ligoninės. Bet aš vis drąsiau naudojausisavo laisve. Jeigu reikės, pirksiu ką nors —bet ką —namams ir paaiškinsiu Mūdžiui, kad mes užgaišome parduotuvėse. Pirmą kartą Mūdis pasitenkins tokiu paaiškinimu.

Laukti negaliu, nusprendžiau aš. Turiu vykti dabar.Mudvi su Mahtoba, norėdamos sutaupyti laiko, sėdom

ne į paprasta oranžinį, o į brangų telefoninį taksi. Tačiaukelionė buvo ilga ir nuobodi. Mahtoba neklausinėjo, kurvažiuojam, gal jausdama, kad yra dalykų, kurių jai verčiaunežinoti.

314



Pagaliau mes atvykome popieriaus skiautėje nurodytuadresu prie įstaigos pastato, kur zujo neįprastai aktyvūsšiame mieste tarnautojai. Radau sekretorę, kalbančią an

gliškai, ir pasakiau norinti matyti direktorių.—Eikit į kairę, —pasakė ji. —Paskui laiptais žemyn ligi pat holo galo.

Mudvi su Mahtoba nuėjom pagal nurodymus ir atsidūrėme pusrūsyje su daugybe kabinetų. Viena salė, skirtalaukiantiems, buvo apstatyta patogiais vakarietiško stiliaus baldais. Skaitymui buvo padėta knygų ir žurnalų.

—Kodėl tau, Mahtoba, nepalaukus čia? —pasiūliau.Ji sutiko.—Kur direktorius? —užklausiau praeinantį darbuo

toją.—Salės gale.Nurodytos durys buvo atskirtos nuo kitų, ir aš ryžtingai

nužingsniavau prie jų.Pabeldžiau į duris, ir kai atsiliepė vyriškis, pasakiau,kaip man buvo nurodyta:

—Aš Betė Mahmūdi.—įeikit, —pasakė vyriškis puikia anglų kalba ir pa

spaudė man ranką. —Aš jūsų laukiau.

Jis uždarė paskui mane duris, pasiūlė sėstis ir nuoširdžiai nusišypsojo. Tai buvo nedidelio ūgio liesas vyriškis,tvarkingai apsirengęs švariu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį. Jis atsisėdo už savo stalo ir pradėjo nerūpestingąpokalbį, užtikrintas savo aplinkos saugumu. Kalbėdamasbilsnojo rašikliu į stalo viršų.

Vienas žmogus man buvo šiek tiek apie jį pasakojęs. Šisvyriškis tikėjosi kada nors pats su savo šeima ištrūkti išIrano, bet jo gyvenimo aplinkybės buvo neapsakomai painios. Dienomis —jis klestintis biznesmenas, iš paviršiausremiantis ajatolos vyriausybę. Nakčia jo gyvenimas —intrigų tinklas.

Jis turi daug vardų; aš jį vadinau Amalių.

315



—Man tikrai gaila, kad jūs pakliuvot į tokią situaciją, —be įžangos pradėjo Amalis. —Padarysiu viską, kad jūs iščia išvyktumėt.

Jo atvirumas buvo ir malonus, ir bauginantis. Jis žino jo mano istoriją. Tikėjo galėsiąs padėti. Bet aš jau anksčiaubuvau ėjusi tuo keliu su Triš ir Siuzana, su Rašydu ir jodraugu, su paslaptingąja panele Alavi.

—Klausykit, —tariau. —Aš jau keletą kartų buvau mėginusi, ir turiu vieną problemą. Aš nevažiuosiu be savo

dukros. Jeigu ji nevažiuos, nevažiuosiu ir aš. Nėra prasmės gaišinti jums laiką —kito kelio man nėra.—Aš jus tikrai gerbiu už tai, —pasakė Amalis. —Jei jūs

to norite, aš judvi abi išvešiu iš šio krašto. Jeigu turėsitkantrybės —nežinau, kaip ir kada bus galima tą suorganizuoti. Tik būkit kantri.

Jo žodžiai įžiebė man širdyje ugnelę, bet aš neleidau jaiįsiliepsnoti. Jis davė viltį, bet tučtuojau prisipažino nežinąs nei kaip, nei kada mes galėsim pabėgti.

—Štai mano telefonų numeriai, —pasakė jis ir užrašė juos ant lapelio. —Parodysiu, kaip užkoduoti. Čia manoprivatūs numeriai, štai tas —įstaigos, o šitas —mano na

mų. Bet kuriuo metu, dieną ar naktį, galit man skambinti.Nedvejokit. Turiu išgirsti apie jus kiekviena proga, kai tikgalėsit man paskambinti. Negalvokit, kad trukdot —visadaskambinkit, nes aš negaliu rizikuoti skambindamas jums įnamus. Jūsų vyras gali mane klaidingai suprasti ir imti pavyduliauti.

Amalis nusijuokė.Jo nuotaika buvo užkrečianti. Gaila, kad jis vedęs, pa

galvojau, bet tuojau pasijutau kalta.—Gerai, —pasakiau linkterėdama ir stebėdamasi.Amalis atrodė nuostabiai veiklus.—Telefonu mes nesikalbėsim, —nurodė jis man. —Tik

paklauskit: „Kaip gyvuoji?“ ar šiaip ką. Jeigu turėsiu jums

316



ką pranešti, pasakysiu, kad mums reikia susitikti, ir jumsteks čia atvažiuoti, kadangi telefonu negalime tartis.

Turėtų būti koks nors masalas, pagalvojau. Tikriausiai

pinigai.—Gal man pasirūpinti, kad tėvai atsiųstų į ambasadąpinigų? —paklausiau.

—Ne. Dabar nesirūpinkit dėl pinigų. Aš už jus užmokėsiu. Galėsite grąžinti man vėliau, kai būsit Amerikoj.

Per ilgą kelionę taksi į namus Mahtoba tylėjo. Tai buvogerai, nes galva man svaigo. Ausyse skambėjo Amalio žodžiai, ir aš bandžiau aiškintis sėkmės galimybes. Nejautikrai būsiu radusi kelią iš Irano?

„Galėsit grąžinti man, kai būsit Amerikoje“, —pasakė jis konfidencialiai.

Bet aš prisiminiau ir kitką:„Nežinau, kaip ir kada bus galima tą suorganizuoti“.

20

.Baigėsi vasara, ir prasidėjo nau ji mokslo metai. Man teko apsimesti, kad aš palaikau sumanymą leisti Mahtobą į pirmą klasę, ir todėl neprieštaravau, kai Mūdis iškėlė šį klausimą.

Nustebau, kad ir Mahtoba neprieštaravo. Iš tiesų ji jau

ėmė priprasti prie minties, kad teks gyventi Irane.Vieną rytą Mūdis, Mahtoba ir aš visi trys nuėjom pėstiapžiūrėti netoliese esančios mokyklos. Šis pastatas atrodėmažiau panašus į kalėjimą negu Madrasay Zainab, kadangi turėjo daugybę langų, pro kuriuos į vidų sklido saulės šviesa. Tačiau toji atmosfera, atrodo, neveikė direkto-

317



rėš, suniurzgusios senės su čadra, kuri įtariai mus apžiūrinėjo.

—Mes norim, kad priimtumėte mūsų dukterį, —pasakė

jai Mūdis farsi kalba.—Ne, —atkirto ji. —Mes neturim laisvų vietų.Ji piktai nurodė į kitą mokyklą, esančią gerokai toliau

nuo mūsų namų.—Mes norėtume čia, kadangi arčiau, —bandė aiškinti

Mūdis.—Nėra vietų!Mudvi su Mahtoba jau gręžėmės išeiti, ir aš pajutau,

kokia dėkinga buvo Mahtoba, kad jai neteks pakliūti į tossurūgusios senos žiežulos globą.

—Ką gi, —sumurmėjo Mūdis. —Šiandien aš tikrai nespėsiu nueiti į tą mokyklą. Turiu būti operacinėje.

—O! —nustebo direktorė. —Jūs daktaras?

—Taip.—O! Gerai, grįžkite. Atsisėskit.Daktaro dukrai visada atsiras vieta. Mūdis švytėjo dėl

tokio jo aukštos padėties įrodymo.Direktorė aptarė su mumis pagrindinius klausimus.

Mahtobai reikės pilkos uniformos, palto, ilgų kelnių ir

maknė — skraistės, kuri nesurišama, o priekyje susiūta,kiek nepatogesnė už rūsarį, bet ne tiek bjauri kaip čadra.Man buvo nurodyta atitinkamą dieną atvesti Mahtobą į susirikimą su motinomis.

Mums išėjus iš mokyklos, pasakiau Mūdžiui:—Kaip ji gali apsieiti tik su viena uniforma? Ar jie ma

no, kad ji kasdien nešios tą pačią uniformą?—Kitos nešioja, —atsakė Mūdis. —Bet tavo teisybė.Reikėtų turėti keletą.

Jis nuvažiavo į darbą, palikęs mums pinigų uniformoms įsigyti. Ir tuo besirūpinant, šilta rugsėjo pradžiospopiečio saulė pakėlė man nuotaiką. Štai aš čia, vaikštaulaisvai su savo dukra. Buvau pasiekusi dar vieną didelį

318



tikslą. Kai Mahtoba bus viena pati mokykloje, o Mūdis darbe, galėsiu kur tinkama vaikštinėti po Teheraną.

Po kelių dienų mudvi su Mahtoba dalyvavom motinoms

ir dukroms skirtame renginyje, pasiėmusios su savimi kaimynę Malihė kaip vertėją. Ji menkai tesuprato angliškai,bet abiejų, jos ir Mahtobos, padedama aš iš dalies susigaudžiau, kas vyko.

Susirinkimas tęsėsi beveik penkias valandas, didžiumąlaiko užėmė maldos ir Korano skaitymas. Paskui direktorė karštai paprašė tėvų aukoti. Ji paaiškino, kad mokyklojenėra tualetų ir kad jiems reikia pinigų šiems patogumamsįrengti prieš mokslui prasidedant.

Išdėsčiau savo nuomonę Mūdžiui:—Mes neduosim jiems pinigų tualetams mokykloje

įrengti. Jeigu jie išgali visą laiką siuntinėti į gatves tas pasdar, kad jos tikrintų, ar kokiai moteriškei vienas plaukelis

neišlindęs iš po rūsario, ar kojinaitės nenusmukusios, dalįpinigų galėtų skirti mokyklose vaikams tualetus įrengti.Jis nesutiko. Dosniai davė, ir kai prasidėjo mokslas,

mokykla buvo deramai aprūpinta skylėmis grindyse.

Netrukus naujoji dienotvarkė tapo normali. Mahtoba į

mokyklą eidavo anksti rytą. Man tik reikėdavo palydėti jąUgi autobuso stotelės ir po pietų ten pat pasitikti.Didžiumą dienų Mūdis dirbdavo namie savo kbnikoje.

Kai paskUdo žinia apie jo kvaUfikaciją, pacientai neleido jam atsikvėpti. Žmonės ypatingai džiaugėsi jo procedūromis skausmui palengvinti, nors ir buvo problemų su kai

kuriomis atsargiomis pacientėmis. Tokiems atvejams Mūdis apmokė mane. Dirbdama šį darbą, taip pat registruodama Ugonius paprastą dieną beveik niekur negalėjau niekad išeiti.

Gyvenau laukdama antradienių ir trečiadienių —dienų, kai Mūdis dirbdavo Ugoninėje. Tada aš būdavau laisvair galėdavau kiek tinkama važinėti po miestą.

319



Pradėjau vieną iš tų dienų reguliariai susitikinėti su He-len ambasadoje. Kas savaitę siųsdavau ir gaudavau laiškusiš savo tėvų ir vaikų. Iš dalies tai buvo nuostabus jausmas,

bet tuo pat metu ir slėgė. Man taip trūko jų. Mane jaudinokiekvienas motinos laiškas, kai ji aprašinėdavo blogėjančią tėčio būklę. Ji nežinojo, kiek jis dar galės ištverti. Jiskasdien kalbėdavo apie mus, melsdamasis, kad dar priešmirtį galėtų pamatyti.

Kas dieną skambindavau Amaliui, jei tik galėdavau.

Kiekvieną sykį jis tik pasiteiraudavo apie mano sveikatą,pridurdamas: „Būkit kantri“.Vieną dieną buvau išėjusi į miestą įvairiais reikalais.

Mūdis buvo liepęs man užsakyti papildomą raktą namams. Žinojau, kad už kelių parduotuvių nuo picerijos yraraktų dirbtuvė. Pakeliui pastebėjau knygyną, kurio anks

čiau nebuvau mačiusi, ir impulsyviai žengiau vidun.Savininkas kalbėjo angliškai.—Ar turit angliškų kulinarijos knygų? —paklausiau.—Taip. Apačioje.Nusileidau žemyn, radau daugybę naudotų, užsirietu

siais puslapiais virimo knygų ir pagalvojau, jog patekau įdangų. Kaip man trūko tos paprastos galimybės studijuoti kulinarijos receptus! Ištisi meniu sukosi man galvoje,kad tik rasčiau reikalingus ingredientus ar kuo juos pakeisti.

Mano ekstazę pertraukė mergaitės balselis.—Mamyte, —čiauškėjo ji angiškai, —ar nupirksi man

pasakų knygą?Praėjime pamačiau moterį ir mergytę, įsisupusias į ap

siaustus ir skaras. Moteriškė buvo aukšta, tamsiaplaukė,kiek rusvoko gymio, būdingo daugumai iraniečių. Ji neatrodė panaši į amerikietę, tačiau aš vis tiek paklausiau:

—Ar jūs amerikietė?—Taip, —atsakė Elisė Šaryf.

320



Mes tučtuojau tapom draugėmis šioje svetimoje šalyje.Elisė buvo pradinių klasių mokytoja iš San Francisko, ištekėjusi už suamerikonėjusio iraniečio. Netrukus po to, kai

jos vyras Malekas gavo filosofijos daktaro laipsnį Kaliforni joje, pasimirė jo tėvas. Juodu su Elise dabar laikinai gyveno Teherane, tvarkydami jo turto reikalus. Jai čia nepatiko, bet ji neturėjo jokių rimtesnių bėdų. Jos dukrelė Sandra —jie vadino ją Semi —buvo Mahtobos amžiaus.

—ODieve! —sušukau, dirstelėjusi į laikrodį. —Turiu

pasitikti dukrą prie autobuso stotelės. Privalau bėgti.Mes pasikeitėm telefonų numeriais.Tą vakarą aš papasakojau Mūdžiui apie Elisę ir Maleką.—Reikėtų juos pasikviesti, —pasakė jis, nuoširdžiai

džiaugdamasis. —Ir supažindinti su Čamsi ir Zary.—Ojeigu penktadienį? —pasiūliau.

—Gerai, —tučtuojau sutiko jis.Jis buvo tiek pat susijaudinęs, kiek ir aš, kai atėjo penktadienio popietė. Jam išsyk patiko Elisė ir Malekas. Elisėprotinga, nesusikausčiusi būtybė, puiki pašnekovė, visadagalinti papasakoti kokį anekdotą. Kai aš tą vakarą stebėjausavo svečius, man dingtelėjo, kad iš visų žmonių, su kuriais man teko susipažinti Irane, vienintelės Elisė ir Čamsi atrodė tikrai laimingos. Gal dėl to, jog abi žinojo netrukus grįšiančios į Ameriką.

Elisė papasakojo anekdotą:—Atėjo žmogus į dailininko dirbtuvę ir pamatė Cho-

meinio portretą. Panoro jį nusipirkti. Savininkas paprašėpenkių šimtų tumonų (tumonas —dešimt rialų).

—Duosiu jums tris, —pasakė pirkėjas.—Ne, penki šimtai.—Trys penkiasdešimt.—Penki šimtai.—Keturi šimtai, —pasiūlė pirkėjas. —Daugiau ne

duosiu.

321



Tuo metu įėjo kitas pirkėjas, išsirinko Jėzaus Kristausatvaizdą ir paklausė savininką, kiek kainuoja.

—Penki šimtai tumonų, —atsakė tas.

—Gerai. —Pirkėjas užmokėjo penkis šimtus ir išėjo.Tada savininkas pasakė pirmajam pirkėjui:—Pone, pažiūrėkit į aną vyriškį. Jis įėjo, pamatė pa

veikslą, kurio norėjo, užmokėjo man tiek, kiek prašiau, irišėjo.

Tada pirmasis pirkėjas tarė:—Na, gerai, užkelkit Chomeinį ant kryžiaus ir nukry-

žiuokit, duosiu jums penkis šimtus!..Visi, esantys kambaryje, tarp jų ir Mūdis, juokėsi.Rytojaus dieną Čamsi paskambino man.—Bete, —pasakė ji, —toji Elisė puiki moteris. Tau tik

rai reikėtų su ja susidraugauti.—Taip, —sutikau.

—Bet Elen užmiršk, —pridūrė Čamsi, —Elen niekamtikusi.Mudvi su Elise pastoviai susitikinėdavom. Ji buvo vie

nintelė moteris, mano sutikta Irane, turinti tuos prabangius įtaisus, vadinamus drabužių džiovyklomis. Ji turėjodidelius kiekius audeklo minkštintojo. Turėjo garstyčių.

Ir ji turėjo pasą, kuris leis jai grįžti namo.—Niekada nepasakok Čamsi, kas tau nutiko Irane, —

įspėjo mane Mūdis. —Niekada nepasakok Elisei. Jei pasakosi, niekada daugiau jų nebepamatysi.

—Gerai, —pažadėjau.

Tuo jis ir pasitenkino, tikėdamas tuo, kuo tikėti norėjo,kad grįžimo į Ameriką klausimas niekada daugiau nebeiškils. Jis laimėjo. Jis padarė man tą patį, ką Hormozas buvo padaręs Elen.

Ir gavęs mano pažadą galėjo leisti man laisvai bendrauti su Čamsi ir Elise. Iš teisybės, pasirinkimo jis beveik neturėjo, kadangi, jei būtų bandęs įkalinti mane

322



naujuose mūsų namuose, tai nebūtų galėjęs naujųjųdraugų akivaizdoje demonstruoti tariamai laimingos mūsų santuokos.

Nepaisant permainingų Mūdžio santykių su savo šeima, mes turėjom visuomeninių pareigų. Jis nenorėjokviesti vakarienės Baba Hadži ir Amė Bozorg, tačiau pagarbą rodyti turėjo. Mes jau pernelyg ilgai atidėliojom privalomą pakvietimą.

—Mahtoba eina į mokyklą, aštuntą valandą ji jau turibūti lovoje, taigi, atvažiuokit šeštą, —pasakė Mūdis telefonu savo seseriai.

Ji priminė jam, kad jie niekada nevakarieniauja priešdešimtą.

—Man nerūpi, —atsakė Mūdis. —Valgysit šeštą arbavisai neatvažiuokit.

Priremta prie sienos, Amė Bozorg sutiko.Kad jos buvimas nebūtų toks slegiantis, mes tą vakarą

pasikvietėm dar ir Hakimus.Paruošiau ypatingą vakarienę, tarp kitų patiekalų iške

piau prancūziškus sklindžius su vištienos įdaru iš pačiosgeriausios mėsos. Kadangi man pasisekė turguje pirmą

kartą rasti Briuselio kopūstų, truputį patroškinusi pateikiau juos su porais bei morkomis.Baba Hadži ir Amė Bozorg, kartu su savimi pasiėmę

Madžidą ir Fereštė, atvyko ne šeštą, o aštuntą, tačiau taibuvo lauktas ir priimtinas kompromisas. Kartu su Haki-mais susėdome vakarieniauti už mūsų valgomojo kamba

rio stalo.Hakimai buvo pakankamai rafinuoti ir galėjo prisitaikyti, tačiau Baba Hadži ir Amė Bozorg, nors ir labai stengėsi elgtis kiek sugebėdami geriau, turėjo vargo. Baba Hadži spoksojo į nematytus sidabrinius stalo įrankius, nežinodamas, kaip naudotis. Mačiau, kad jis nesuprato, kąturėtų veikti su medžiagine servetėle, ir kad jam tikriau-

323



šiai atrodė juokinga ir absurdiška, kad kiekvienam asmeniui čia buvo atskira stiklinė.

Amė Bozorg rangėsi kėdėje, neįstengdama patogiai at

sisėsti. Galiausiai paėmė nuo stalo savo lėkštę ir klesterė jo ant valgomojo kambario grindų, smagiai kikendama išBriuselio kopūstų, vadindama juos „Betės kopūstėliais“.

Po kelių akimirkų mano valgomasis buvo apjauktas.Maisto kąsniai lakstė po stalą ir krito ant grindų, nes svečiai maistą ėmė rankomis ir tik kartkartėmis kokiu norsšaukštu. Mūdis, Mahtoba ir aš valgėm ramiai, vartodamiatitinkamus įrankius.

Netrukus vakarienė baigėsi, ir svečiams nuėjus į svetainę Mūdis sumurmėjo man:

—Pažiūrėk, kur sėdėjo Mahtoba. Nė vienas ryžių grūdelis iš jos lėkštės nenukrito ant grindų. Opažiūrėk, kursėdėjo suaugę.

Nenorėjau žiūrėti. Žinojau, kad tą vakarą ilgai neisiugulti —nuo sienų ir iš kilimo rankiosiu ryžių grūdelius irkitokio maisto likučius.

Svetainėje padaviau arbatą. Amė Bozorg įniko kabintišaukšteliu cukrų ir vieną po kito piltis į savo mažytę arbatos stiklinaitę, palikdama storą saldų taką ant kilimo.

Vieną vakarą nuvykome pas Akramą Hakim, Džamalio,Mūdžio „sūnėno“, motiną, to paties Džamalio, kuris —prieš tokią daugybę metų —susitiko su mumis vienameOstino viešbutyje ir pranešė, kad Teherane užimta JAVambasada. Ten buvo Akram Hakim dukterėčia, kuri atro

dė labai nusiminusi. Paklausiau ją kodėl, ir ji man angliškai papasakojo, kas atsitiko.Tą dieną ji dulkių siurbliu valė savo namus ir staiga už

simanė cigarečių. Užsivilkomonto, užsidėjo rūsarį ir perėjo skersai gatvę, palikusi dvi dukrytes, dešimties ir septy-nerių, vienas namie. Kai nusipirkusi cigarečių, ėjo per gatvę atgal, ją sulaikė pasdar. Kelios pareigūnės nusivedė ją

324



į savo automobilį ir nuvalė nagų laką bei lūpdažius. Kurįlaiką šaukė ant jos, o paskui pagrasino nugabensiančios įkalėjimą.

Ji maldavo jas pirmiausia išleisti iš namų dukteris.Tačiau pasdar moterys nieko nenorėjo girdėti ir bardamos išlaikė ją dvi valandas automobilyje. Klausinėjo, ar jimeldžiasi, o ji atsakė, kad ne. Jos pasakė, kad paleis tik tada, kai ji pažadės niekada daugiau nebelakuoti nagų ir nevartoti jokios kosmetikos. Ji taip pat turėjo pažadėti visada kalbėti maldas. Jei ji to nedarysianti, įspėjo ją pasdar moterys, keliausianti tiesiai į pragarą.

—Nekenčiu pasdar, — pritariau jai.—Aš jų bijau, —prisipažino moteriškė. —Jos pavo

jingos.Ji taip pat pridūrė, kad įkyrūs persekiojimai dėl drabu

žių Teherano gatvėse dar ne baisiausias dalykas. Pasdar

taip pat vykdančios ir slaptosios policijos funkcijas —ieškančios respublikos priešų arba šiaip beginklių žmonių,kuriuos galėtų įbauginti. Kai pasdar suima moteriškę, kuri turi būti baudžiama mirtimi, vyrai prieš tai ją išžagina,kadangi egzistuojąs toks posakis: „Moteris niekada neturimirti nekalta“.

Aš kasdien pabusdavau ir užmigdavau su mintimisapie pabėgimą. Nevyko nieko konkretaus, tačiau aš dariauvisa, kas įmanoma, saugodama kiekvieną reikalingą kontaktą. Palaikiau artimus ryšius su Helen ambasadoje; beveik kiekvieną dieną skambindavau Amaliui.

Visos kasdieninio gyvenimo smulkmenos buvo pajungtos svarbiausiam tikslui. Dabar buvau nusprendusi būtikuo geresnė ir rūpestingesnė žmona ir motina dėl trijųpriežasčių. Pirmiausia, kad sutvirtinčiau normalaus ir laimingo gyvenimo iliuziją ir tuo būdu išsklaidyčiau bet kokius slaptus Mūdžio įtarimus. Antra, kad įsiteikčiau Mah-tobai ir padėčiau jai atsikratyti minties, jog mes belaisvės.

325



—Ar mes galėsim grįžti į Ameriką, mamyte? —kartaisklausinėdavo jinai.

—Ne dabar, —atsakydavau. —Gal kurią nors dieną,

dar labai negreit, tėtis persigalvos, ir mes visi drauge parvažiuosim namo.Toji fantazija truputį palengvino jos skausmą, tačiau ne

mano.Trečia priežastis, dėl kurios stengiausi kurti „laimin

gus“ namus, buvo noras apsisaugoti nuo beprotybės. Neįsivaizdavau, kas galėtų ištikti Mahtobą ir mane, kai mespagaliau ištrūksim į laisvę. Nenorėjau galvoti apie gresiančius pavojus. Kartais prisimindavau Siuzaną ir Tris, ir tai,kaip aš pasipriešinau jų reikalavimui tučtuojau bėgti drauge su jomis. Ar padariau klaidą? Gerai nežinojau. Ar kadasukaupsiu pakankamai drąsos? Kai ateis metas, ar mudvisu Mahtoba sugebėsim ištverti tą riziką, kurios prireiks?

Nežinia. Man bus lengviau sulaukti tos dienos, jeigu būsiuužsiėmusi.

Bandydamas mane pradžiuginti, Mūdis pasiūlė apsilankyti netoliese esančiame grožio salone. Tai atrodė absurdiška šalyje, kur nebuvo leidžiama rodyti savo veido arplaukų, bet aš vis tiek nuėjau. Kai viena moteriškė paklau

sė, ar aš norėčiau, kad man išpešiotų antakius ir pašalintų šiek tiek gyvaplaukių nuo veido, sutikau.Užuot naudojusi vašką ar pincetą, kosmetologe paėmė

ilgą ploną medvilninį siūlą. Įtempusi braukinėjo juo manper veidą, raudama gyvaplaukius.

Iš skausmo norėjau klykti, bet ištvėriau, pati sau spė-

liodama, kodėl moterys leidžiasi kankinamos grožio vardan. Baigus procedūrą, visą veidą man peršėjo. Oda degte degė.

Tą vakarą pastebėjau, kad veidą man ima berti. Bėrimas išplito ant kaklo ir krūtinės.

—Matyt, siūlo būta nešvaraus, —niurnėjo Mūdis.

326



Vieną vakarą grįžusi namo iš savitarnos parduotuvės,radau laukiamąjį pilną prisigrūdusį pacientų.

—Atidaryk duris, —paliepė Mūdis. —Leisk kai kuriems

pasėdėti svetainėje.Nenorėjau įleisti nepažįstamų iraniečių į savo svetainę,bet padariau kaip liepta, plačiai atidariau dvivėres duris irmostelėjusi ranka pakviečiau stovinčius pacientus sėstisant sofos ir krėslų.

Viena iš mano, registratorės, prievolių buvo vaišinti pacientus arbata. Nekenčiau tos pareigos, bet šį vakarą buvau itin bjauriai nusiteikusi, žinodama, kad netrukus mano svetainėje bus prilaistyta arbatos ir priberta cukraus.

Vis dėlto padaviau arbatą, ir kai pasigręžiau nešti padėklą atgal į virtuvę, viena iš moterų svetainėje paklausė:

—Ar jūs amerikietė?—Taip, —atsakiau. —Ar kalbat angliškai?

—Taip. Aš mokiausi Amerikoje.Atsisėdau greta jos, ir mano nuotaika pasitaisė.—Kur? —paklausiau.—Mičigane.—O, aš iš Mičigano. Kur mokėtės Mičigane?—Kalamzu.

Ji buvo vardu Fereštė Norūzi. Šią gražią, jauną moterįkažkas atsiuntė Mūdžiui iš ligoninės. Kankinama nežinomos kilmės sprando ir nugaros skausmų, ji tikėjosi, kadmanualinė terapija jai galbūt padės.

Kol ji laukė, mes šnekėjomės kokias keturiasdešimtpenkias minutes.

Fereštė dažnai atvykdavo procedūrų, ir aš visada pa-kviesdavau ją į svetainę pasisvečiuoti. Vieną vakarą ji manprisipažino.

—Žinau, kas sukelia skausmus, —pasakė ji.—Žinot? Okas?—Stresas. —Ir pravirko. Prieš metus, pasakojo jinai,

jos vyras vieną vakarą išvažiavo pirkti degalų automobiliui

327



Antradienį nubudau anksti, kartu su Mūdžiu sukalbė jau maldas ir ėmiau laukti, nekantraudama, kad greičiauprabėgtų lėtai slenkantis laikas. Septintą valandą Mahtoba

išėjo į mokyklą, Mūdis išvyko keturiasdešimt penkiom minutėm vėliau. Žiūrėjau pro langą, kol jis įlipo į taksi, tadapaskambinau Amaliui susitarti, kada ateisiu. Išlėkiau įlauką ir nuskubėjau gatve ligi pagrindinės magistralės,kad ten susistabdyčiau taksi.

Buvo lapkričio pradžia. Žvarbus vėjas žadėjo sniegą.Rytą gatvėse judėjimas buvo labai didelis, o man dar reikė

jo keletą kartų persėsti iš vieno taksi į kitą, norint nukaktiį kitą miesto galą. Tuo metu, kai atvykau į reikiamos įstaigos pastatą ir pabeldžiau į Amalio duris, nuo klausimųman sukosi galva.

Jis tučtuojau atsiliepė į mano beldimą ir pasitiko plačiaišypsodamas.

—Įeikit, —pakvietė. —Sėskitės. Gal arbatos? Gal kavos?—Kavos, —atsakiau. —Būkit malonus.Nekantriai laukiau, kol jis paruoš man puoduką, tačiau

buvo malonu ištęsti tą akimirką.Pagaliau padavė man puodelį kavos, atsisėdo už savo

stalo ir tarė:—Ką gi, man regis, jums reiktų susisiekti su savo šeima.—Kas nutiko?—Reiktų jiems pranešti, kad padėtų ant stalo dar dvi

lėkštes tai šventei, kurią jūs vadinat Padėkos diena.Atsidusau, pajutusi didžiulį palengvėjimą. Šį kartą aš

žinojau. Šį kartą pavyks. Mudvi su Mahtoba grįžtam įAmeriką.—Kaip? —paklausiau.Jis paaiškino planą. Mudvi su Mahtoba Irano lėktuvu

skrisime į Bandar Abasą pačiame pietiniame šalies pakraštyje. Iš ten greitaeigiu kateriu būsim nelegaliai pervežtos per Persų įlanką į vieną iš arabų emyratų.

329



—Emyratuose bus problemų su dokumentais. Bet jūs jau būsit nebe Irane, ir jie jūsų nebesugrąžins. Netrukusgalėsit gauti pasą iš ambasados ir grįžti namo.

Mintis, kad teks lėkti per jūrą atviru kateriu, truputįbaugino, bet jeigu tai bilietas į laisvę man ir mano dukrai,mes juo pasinaudosim.

—Ar man reikės pinigų? —paklausiau.—Aš užmokėsiu, —atsakė Amalis, pakartodamas anks

čiau jau duotą pasiūlymą. —Kai grįšit į Valstijas, galėsitman atsiųsti.

—Štai, —pasakiau, kišdama jam pluoštą banknotų. —Verčiau jūs juos man pasaugokit, nenoriu, kad Mūdis juosrastų.

Ten buvo maždaug devyniasdešimt Amerikos dolerių irdar apie šeši šimtai dolerių rialais —pinigai, likę iš manopaslėpto lobio. Amalis sutiko juos pasaugoti.

—Jums reikia asmens dokumentų, kad galėtumėt patekti į lėktuvą, —pasakė jis.—Ambasadoje yra mano vairuotojo teisės, gimimo liu

dijimas ir kredito kortelės.—Iranietiškas gimimo liudijimas?—Ne. Jie turi mano amerikietišką gimimo liudijimą,

kurį atsivežiau. Mūdis kažkur turi mano iranietišką gimimo liudijimą.—Gal pavyks gauti jums bilietą su amerikietišku gimi

mo liudijimu. Pasiimkit savo popierius iš ambasados, betpabandykit gauti ir iranietiškus dokumentus.

—Gerai. Kada važiuojam?

—Šiuo metu mano žmogus Bandar Abase tvarko reikalus, ir aš tikiuosi, jog po poros dienų jis bus grįžęs į Teheraną. Nesirūpinkit, jūs ir Mahtoba Padėkos dieną būsit namie, —užtikrino.

Iš Amalio įstaigos paskambinau Helen į ambasadą.—Man reikia tučtuojau pasimatyti su jumis, —pasa

kiau.

330



Priėmimo valandos ambasadoje jau buvo pasibaigusios, tačiau Helen atsakė:

—Aš tuojau pat nulipsiu žemyn ir liepsiu sargybiniams

jus įleisti.Po pokalbio telefonu Amalis dar perspėjo:—Neprasitarkit žmonėms iš ambasados, kas vyksta.Bet aš taip džiaugiausi, kad Helen, vos tik pamačiusi

mano veidą, sušuko:—ODieve! Kas jums nutiko? Atrodot tokia laiminga, vi

siškai persimainiusi.—Važiuoju namo, —pasigyriau.—Netikiu.—Tikrai, važiuoju namo, ir man reikia mano dokumen

tų ir kredito kortelių.Helen nuoširdžiai apsidžiaugė. Šypsena nušvietė jos

veidą. Ji stipriai mane suspaudė savo glėbyje. Verkėm išdžiaugsmo. Ji neklausinėjo nei kaip, nei kada, nei kas.Žinojo, kad nepasakysiu, ir iš teisybės ji net nenorėjo sužinoti.

Helen atidavė dokumentus, kuriuos saugojo man, vairuotojo teises, mūsų amerikietiškus gimimo pažymėjimusir naujuosius Amerikos pasus, kuriuos buvo mums gavusi,taip pat ir mano kredito korteles. Abi drauge užėjom pasponą Vinkopą. Jis taip pat džiaugėsi, bet buvo atsargesnis.

—Mūsų pareiga perspėti jus dėl bandymo pabėgti, —patarė jis. —Neturėtumėt rizikuoti Mahtobos gyvybe.

Bet kažkas jo veide neigė jo žodžius. Taip, jo pareigamane perspėti. Tačiau, be jokios abejonės, jis norėjo, kadmano planai pavyktų.

Jis pridūrė dar vieną perspėjimą, beje, labai protingą.—Aš tikrai susirūpinęs dėl jūsų, —pasakė jis. —Esat

tokia laiminga, jog iš karto matyti. Jūsų vyras supras, kadkažkas atsitiko.

—Iš visų jėgų stengsiuosi tai paslėpti, —pažadėjau.

331



Dirstelėjau į laikrodį ir supratau, kad jau vėluoju. Mū-dis negrįš iš ligoninės ligi vėlyvos popietės, bet aš privalėjau būti namie 1.15, kai Mahtoba grįžta iš mokyklos.

Todėl atsiprašiau ir išskubėjusi į gatvę leidausi į ilgą kelionę namo.Jau buvo beveik 1.30, kai atvažiavau ir atbėgusi radau

Mahtobą belaukiančią prie užrakintų vartų, apsipylusiąašaromis.

—Maniau, kad tu be manęs išvažiavai į Ameriką! —

verkė ji.Kaip aš troškau jai pasakyti, kur buvau, kas turi įvykti!Bet dabar, labiau nei bet kada, nedrįsau pasidalinti su janaujienomis. Pernelyg arti jau buvo tas laikas. Per daugvisko reikėjo slėpti. Jai bus lygiai sunku kaip ir man neišduoti savo džiaugsmo.

—Aš niekada neišvažiuosiu į Ameriką be tavęs, —užtikrinau ją. Įsivedžiau į vidų. —Mahtoba, prašau tave, nesakyk tėčiui, kad grįžau vėliau už tave.

Ji linkterėjo. Išgąsčiui atlėgus, ji nubėgo žaisti. Tuo tarpu, galvai sukantis nuo naujienų, paslėpiau dokumentuspo užtraukiamais baldų apvalkalais mūsų svetainės kuše

tėje ir pamėginau sukurti kokią nors strategiją savodžiaugsmui nuslopinti.Man dingtelėjo gera mintis, ir aš paskambinau Elisei.—Norėčiau švęsti Padėkos dieną mūsų namuose, —pa

sakiau. —Galėtume drauge paruošti vakarienę. PakviesimČamsi, Zary, be to, noriu, kad tu susipažintum su Ferešte.

Elisė beregint sutiko.Nuostabu! pagalvojau. Manęs čia nebebus, bet aš galiu

apsimesti, jog būsiu.Mūdis grįžo vėlai popiet ir rado mane netveriančią

džiaugsmu.—Mudvi su Elise suruošim Padėkos dienos šventę! —

pareiškiau.

332



—Puiku! —atsakė Mudis.Kalakutas buvojo mėgstamiausias patiekalas.

* * *

Per sekančias kelias savaites, kai Mahtoba būdavo mokykloje, o Mūdis užsiėmęs darbu, aš bėgiojau po Teheranąsu mokinukės energija ir gyvybingumu. Drauge su Elise ty-rinėjom menką pasiūlą Padėkos dienos vakarienei

Elisę nustebino mano sugebėjimas orientuotis Teherane. Ji mėgdavo išeiti iš namų, bet niekada neišdrįsdavoviena pati kiek tolėliau nuvykti. Jai buvo smagu eiti manįkandin, kai mes patraukėm į turgavietę ieškoti kalakutoPadėkos dienai.

Sugaišom valandą, kol pasiekėm turgų. Pro milžiniškąarką, vedančią į turgų, patekome į fantastišką reginių irgarsų pasaulį. Per keletą miesto kvartalų į priekį ir į šalis

šimtai prekijų siūlė savo gėrybes. Balsu buvo reklamuojamos visokiausių rūšių prekės. Pro juos skverbėsi daugybėžmonių, apeidami stumiamus vežimėlius ir vaidydamiesitarpusavyje. Buvo čia daug afganų plačiomis susiglamžiusiomis kelnėmis, surauktomis per liemenį, kurie ant nugarų tempė neįtikėtinai sunkius nešulius.

—Štai ten ta vieta, ištisa gatvė, kur prekiaujama maisto produktais, —aiškinau Elisei. —Žuvys, vištos, kalakutai —visokiausios mėsos gali gauti.

Palengva skverbdamosi pro nesipraususių triukšmingų žmonių minią, pasiekėm šalutinę gatvę, kurios ieško

jom. Pagaliau radom kioską, kur pakabinti už galvų ka

bojo keli liesi kalakutai. Jie buvo tik pusiau išdoroti, oplunksnos aplipusios miesto nešvarumais, tačiau tai buvo viskas, ką galėjai gauti. Norėjau kalakuto, sveriančiomaždaug penkis kilogramus, bet didžiausias, kokį galė

jom rasti, svėrė tris.—Galim dar ir jautienos iškepti, —pasiūlė Elisė.Taigi nupirkom kalakutą ir patraukėm į namus.

333



Ilgai laukėm oranžinio taksi. Daugybė jų pravažiavopro šalį, bet čia, pačioje judriausioje miesto dalyje, jie jaubuvo prisikimšę. Kalakuto svoris man nutraukė rankas.

Pagaliau vienas taksi atsiliepė į mūsų šauksmus. Užpakalinė sėdynė buvo pilna, todėl įsigrūdom į priekinę, Elisė —pirma.

Pro akis slenkant šito nekenčiamo miesto vaizdams, ašužsisvajojau. Žinojau, kad man niekada neteks kepti šitokalakuto. Veikiau padėsiu mamai ruošti vakarienę, už ku

rią abi su Mahtoba būsim amžinai dėkingos.— Mučacher indžas! — Elisės balsas pertraukė manosvajones. —Čia, prašom! —paliepė ji vairuotojui.

—Bet mes ne čia... —nustebau.Supratau, kas įvyko, kai Elisė išstūmė mane pro duris

lauk. Taksi nudūmė tolyn.

—Tu nepatikėsi, ką man darė vairuotojas.—Otaip, žinau. Ir man taip buvo. Nereikia sakyti vyrams, antraip nebeleis važiuoti vienoms.

Elisė linkterėjo pritardama.Niekada nebuvom girdėjusios, kad šitaip būtų kėsina

masi į iranietes, ir spėliojome, ar Irano spauda, mirgantiistorijomis apie dažnas skyrybas Amerikoje, nebus paskatinusi iraniečius vyrus galvoti, kad mes pamišusios dėlsekso.

Sustabdėm kitą taksi ir įsiropštėm į užpakalinę sėdynę.Grįžusios namo, kelias valandas dorojome tą kaulėtą

paukštį, stropiai pincetu pešiodamos plunksnas ir ruošdamos užšaldymui.

Apsipirkimui prireikė dar daugelio išvykų. Keletą kartųaš skubinau Elisę, versdama ją grįžti namo dar prieš vidurdienį. Pirmąsyk įspėjau ją:

—Jei Mūdis klaus, pasakysi, kad baigusi apsipirkti užėjau pas tave išgert kavos ir išėjau apie pirmą.

Elisė keistai pasižiūrėjo į mane, tačiau linkterėjo ir nie

334



ko neklausinėjo. Po to karto ji jau žinodavo, kad vidurdienį išskubėjusi į miestą, aš atseit „būdavau pas ją“.

Iš Elisės namų dažnai pasukdavau į Hamido parduotu

vę paskambinti Amaliui. Keletą kartų buvome susitikęsmulkmenų aptarti. Artėjant Padėkos dienai, jis vis darbuvo nusiteikęs optimistiškai.

Tačiau Hamidas buvo nusiteikęs kitaip. Kai patikėjausavo nuostabiąją paslaptį savo senam sąmokslininkui, jispasakė:

—Ne, aš tuo netikiu. Jūs išbūsit Irane ligi Imamo Meh-di sugrįžimo.Dienos buvo tokios neramios, kad vakarai namie su

Mūdžiu tapdavo keistomis interliudijomis, reikalaujančiomis beveik antžmogiškų jėgų. Negalėjau pasiduoti savonuovargiui, antraip Mūdis imtų įtarinėti. Virimas, tvarky

mas, rūpinimasis Mahtoba —visi normalūs normalios dienos darbai turėjo būti atlikti. Tačiau ir naktį vargiai galė jau miegoti, kadangi mintyse jau buvau Amerikoje. Naktį jau būdavau namie.

Iš kažkokio giluminio rezervuaro sėmiausi jėgų ištverti.

Elisė buvo neįkainojama sąjungininkė, nors ir niekonežinojo apie mano slaptą gyvenimą. Vieną dieną, kai mesbuvom išėjusios apsipirkti, tarp kitko pasakiau:

—Kaip norėčiau paskambinti saviškiams. Taip pasiilgstu jų.

Elisė žinojo, kad Mūdis draudžia man skambinti namo.Jos vyras taip pat neleisdavo jai dažnai skambinėti į Kaliforniją, skųsdamasis, kad labai brangiai tenka mokėti. Tačiau Elisė turėjo savų pinigų, uždirbtų dėstant anglų kalbą,ir kartais panaudodavo juos uždraustiems pasikalbėjimams su namais.

—Teks man tave nuvesti į tup kunė, — pasakė ji.—Kas tai?

335



—Telefono kompanija. Mieste, netoli turgaus. Reikiamokėti grynais, bet iš ten galimi tarptautiniai pasikalbė

jimai.

Tai buvo nuostabi naujiena. Jau kitą dieną visai įtikėtina dingstimi —neva ieškodamos salierų Padėkos dienoskalakuto įdarui, mudvi su Elise patraukėm į miesto centrąį tup kunė. Elisė skambino savo namiškiams į Kaliforniją,aš pasišnekėjau su mama ir tėčiu Mičigane.

—Radau vietą, iš kur galiu paskambinti, —pasakiau. —Iš čia lengviau negu iš ambasados ir saugiau man skambinti pačiai, negu jums skambinti į mano namus. Pabandysiu dažniau paskambinti.

—O, tikiuosi, —nudžiugo motina.Tėtis buvo toks laimingas, išgirdęs mano balsą. Sakė iš

syk pasijutęs geriau.—Turiu jums dovaną, —pareiškiau. —Mudvi su Mahto-

ba būsim namie Padėkos dienai.

21

— ./Vekalbėkit, —pasakė Ama-lis. —Tik sėdėkit čia. Nieko nesakykit.

Dariau kaip liepta, sėdėjau nejudėdama ant kėdėsAmalio kabinete. Man už nugaros jis nuėjo ligi durų, atidarė jas ir sumurmėjo keletą žodžių farsi kalba.

Į kabinetą įėjo aukštas tamsaus gymio vyriškis ir, apsukęs aplinkui, atsistojo priešais mane. Įsistebeilijo man įveidą, stengdamasis įsiminti mano išvaizdos detales. Pagalvojau, ar nenusiėmus man savo rūsario, kad jis matytųvisą mano veidą, tačiau nusprendžiau nieko nedaryti beAmalio nurodymų. Nežinojau, kas tas vyriškis; nenorėjau

jo įžeisti.

336



Pastovėjo vieną ar dvi minutes ir, netaręs nė žodžio, išėjo. Amalis vėl atsisėdo už savo stalo, nieko neaiškindamas apie svečią.

—Nusiunčiau žmogų j Bandar Abasą susitarti dėl katerio, —pasakė jis. —Laukiu, kada jis grįš į Teheraną. Aštaip pat tariuosi dėl skridimo į Bandar Abasą. Lėktuve, be

jūsų, bus ir kitų keleivių, bet jūs nežinosit, kas jie. Jie nesėdės drauge su jumis.

Amalių aš pasitikėjau, tačiau jaučiausi nerami. Kankinamai lėtai buvo judama į priekį. Laikas taip maža tereiškia iraniečiams, sunku ką nors įvykdyti sulig planu. Kažkokiu būdu dienos prabėgo. Jau buvo pirmadienis priešPadėkos dieną, ir aš žinojau, kad mes su Mahtoba jau ne-bešvęsime Padėkos dieną Mičigane.

—Gal galėsit ten būti savaitgalį, —bandė mane guostiAmalis. —Arba kitą savaitgalį. Dar viskas galutinai ne

suorganizuota. Negaliu jūsų pasiųsti, kol dar ne viskas gerai paruošta.

—Ojeigu niekada nebus paruošta?—Nesirūpinkit. Aš veikiu ir kitomis kryptimis. Yra

žmogus, kuris susitiks su genties vadu iš Zahidano; galmums pavyks išgabenti jus į Pakistaną. Tariuosi su vyriš

kiu, turinčiu žmoną ir dukrą, tokias kaip judvi su Mahtoba. Bandau jį prikalbėti, kad jis išvežtų jus ir Mahtobąkaip savo žmoną ir dukrą lėktuvu į Tokiją ar Turkiją. Paskui, kai jis sugrįš, vienas žmogus už pinigus uždės antspaudus pasuose, kaip įrodymą, kad žmona ir duktė sugrįžo.

Tai atrodė rizikinga, kadangi nežinojau, ar sugebėsiudėtis esanti iranietė žmona. Moteriškės paso nuotraukabuvo padaryta, jai prisidengus veidą čadra. Bet jeigu muitininkas paklaustų mane ko nors farsi kalba, man iškiltųkeblumų.

—Prašau jus, paskubėkit, —pasakiau Amaliui. —Laikas bėga mūsų nenaudai. Aš taip noriu pamatyti savo tė

337



vą. Nenoriu, kad jis numirtų prieš mums sugrįžtant. Jambus ramiau, jeigu žinos, kad mes jau namie. Prašau jus,raskit kuo greičiau kokį nors būdą.

—Gerai.Praleisti Padėkos dieną Irane buvo nelengva, tuo la

biau, kad aš jau buvau pranešusi saviškiams, jog mudvi suMahtoba švęsim namie. Ačiū Dievui, kad neprasitariauMahtobai.

Tą ketvirtadienį atbudau prislėgta giliausios depresijos.Už ką turėjau jaustis dėkinga?

Stengdamasi prasiblaškyti ar bent kaip nors ištvertidieną, puoliau ruošti vakarienę, mėgindama iš to lieso kalakuto sukurti šedevrą.

Palaipsniui diena gerėjo, kai po pietų ėmė rinktis mano draugai. Buvau dėkinga už juos —visiškai naujas ra

tas nuostabių, mylinčių žmonių, kuriems buvo malonugyventi civilizuotai, kurie, nors ir gimę čia, buvo greičiauamerikiečiai, o ne iraniečiai. Jie susirinko mūsų namuose švęsti grynai amerikietiškos šventės. Čamsi ir Zary,Elisė, Fereštė —mylėjau jas visas, —bet kaip troškau būtinamie!

Tačiau po vakarienės, kai suvalgėm tariamą moliūgųpyragą, pagamintą iš arbūzų, mane vėl užplūdo melancholija. Mūdis sėdėjo atsilošęs krėsle, susidėjęs ant pilvorankas ir snūduriavo, šią valandėlę patenkintas, tarsi perpastaruosius pusantrų metų niekas nebūtų pasikeitę jo gyvenime. Kaip aš nekenčiau šitos miegančios pabaisos!

Kaip skausmingai troškau būti su mama ir tėčiu, su Džouir Džonu!

Antradienį iš Amerikos paskambino mano brolis, žinodamas, kad Mūdis darbe. Jis pasakė man, kad tėčio sveikata pasitaisė, kai aš pažadėjau, kad mudvi su MahtobaPadėkos dieną jau būsim namie.

338



—Tris dienas iš eilės jis atsikeldavo iš lovos ir vaikštinėdavo, —pasakė Džimas. —Net buvo išėjęs į sodą.

—Kaip jis dabar jaučiasi? —paklausiau.

—Dėl to aš ir paskambinau. Kai tu neparvažiavai namoPadėkos dienai, jis nusiminė. Kiekvieną dieną jam vis blogiau ir blogiau. Jam reikia kokios nors vilties. Ar gali vėl

jam paskambinti?—Tai nelengva, —paaiškinau jam. —Negaliu skambin

ti iš čia, kadangi Mūdis supras iš sąskaitos. Turiu važiuotiį tą vietą miesto centre, o tai labai sunku, bet aš pabandysiu.

—Ar judvi su Mahtoba galėsit netrukus atvažiuoti? —paklausė jis.

—Planuoju parvykti namo prieš Kalėdas. Bet verčiaunežadėk tėčiui.

—Tik tada, jei būsi tikra, —pritarė Džimas.

Telefoninis pokalbis prislėgė mane. Jaučiausi nevykėlė,nesugebėjusi įvykdyti savo Padėkos dienos pažado. Kalėdos! Dieve, leisk man būti Mičigane, o ne Irane.

Kalėdos Irane oficialiai nepažymimos. Gausi armėnųbendruomenė labai linksmai švenčia Kalėdas, bet šiemet

jie buvo grėsmingai perspėti. Gruodžio pradžioje Iranospauda pirmuose puslapiuose paliepė armėnams ignoruotišią šventę. Laimei ir džiaugsmui ne vieta šitame karoskausmo ir kančių prislėgtame krašte, sakė ajatolos.

Mūdis nieko nepaisė. Jis atvirai puikavosi savo medicinine praktika, visai nebesidomėjo Irano politika ir buvo

nutaręs, kad jo duktė švęs smagias Kalėdas.Kad turėčiau ką veikti ir nukreipčiau Mūdžio dėmesįnuo mano vis dažnėjančių išvykų į miestą, ėmiausi pirkinių Kalėdoms.

—Mahtoba čia turi maža žaislų, —pasakiau Mū-džiui. —Noriu, kad Kalėdos jai būtų linksmos. Pripirksiu

jai žaislų.

339



Jis pritarė, ir aš beveik kiekvieną dieną eidavau į parduotuves, kartais lydima Elisės, kartais viena. Kartąmudvi su Elise visą rytą vaikščiojusios po turgų grįžom

namo autobusu. Elisė išlipo stotelėje netoli savo namų, oaš turėjau pavažiuoti dar kelis kvartalus. Žvilgterėjusi įlaikrodį, supratau, kad turiu dar pakankamai laiko ir išlipusi prie gatvės kampo netoli mūsų namų dar suspėsiusėsti į oranžinį taksi ir pasitikti Mahtobos mokyklos autobusą.

Bet staiga nedarnus sirenų gausmas perskrodė Iranogatvių triukšmą. Sirenos Teherane įprastinis dalykas irdažniausiai vairuotojai jų net nepaiso, bet šį kartą jos buvo garsesnės ir skvarbesnės negu paprastai. Mano nustebimui autobuso vairuotojas pasuko į šalį, praleisdamasgreitosios pagalbos automobilius. Pro šalį pralėkė keliospolicijos mašinos, o joms įkandin —milžiniškas keistas

sunkvežimis su galingomis mechaninėmis rankomis.— Bohm! Bohm! —klykė keleiviai.Tai buvo bombų brigada. Elen buvo mačiusi šitą sunk

vežimį ir pasakojusi man apie jį; aš tučtuojau atpažinau.Roboto rankos galėjo pakelti bombą ir įdėti ją į saugų kanistrą sunkvežimio gale.

Aš susirūpinau. Kažkur priekyje, toje pusėje, kur mūsųnamai, buvo bomba.Autobusas privažiavo galutinę stotelę, ir aš skubiai su

sistabdžiau oranžinį taksi namų link. Netrukus mes įstri-gom gatvės kamštyje. Vairuotojas svaidė epitetus kitiemsvairuotojams, o aš žvilgčiojau į laikrodį. Tuo metu, kai pa

lengva šliaužiančiam taksi beliko keli kvartalai ligi manostotelės, aš jau nebetvėriau kailyje. Kaip tik dabar Mahto-ba grįžta iš mokyklos į namus. Ji išsigąs, jeigu aš nepasitiksiu jos prie mokyklos autobuso, ir dar labiau pašiurpsnuo policijos šurmulio. Kažkur priekyje buvo bomba!

Judėjimas buvo nukreiptas į šoninę gatvę, ir kai taksipasuko, priešais mus pamačiau Mahtobos mokyklos au

340



tobusą. Ji išlipo savo stotelėje ir sutrikusi apsidairė. Priegatvės kampo buvo pilna policijos, automobilių ir smalsiųžiūrovų.

Sviedusi keletą rialų savo vairuotojui, iššokau iš taksi irnubėgau prie Mahtobos. Kamštis gatvėje aiškiai rodė, kadbomba netoliese.

Susiėmusios už rankų nuskubėjom namo, bet kai pasukom prie savo kvartalo, išvydom mūsų gatvės gale stovinttą didelį mėlyną sunkvežimį gal tik už kokio šimto jardųnuo mūsų namų.

Sustingusios iš siaubo žiūrėjom, kaip milžiniško plieninio roboto rankos kėlė dėžę iš geltono „Pakono“, pastatyto prie šaligatvio. Didžiulis, keistas mechaninis prietaisasnuostabiai švelniai pakėlė bombą ir atsargiai įdėjo į saugųgeležinį kanistrą sunkvežimio gale.

Po kelių minučių bombų brigada nuvažiavo. Policija

pripuolė prie geltonojo „Pakono“, ieškodama įkalčių, įrodančių, kad bombą padėjo Munafakynai, antichomeininio

judėjimo atstovai.Policijai tai buvo įprastinis įvykis. Man —klaikus primi

nimas apie mirtiną gyvenimo Teherane pavojų. Reikia kuogreičiau išsiveržti iš šito pragaro, kol viskas aplinkui dar

neišlėkė į orą.

Pasakiau Mūdžiui pirkusi didžiumą Kalėdų dovanų turguje, tačiau čia buvo tiktai pusė teisybės. Dabar aš žinojaukeletą parduotuvių arčiau namų, kur greičiau galėjau nusipirkti kai kuriuos dalykus ir spėti trumpam užsukti pas

Amalį —viską atlikti per tą laiką, kurio man prireiktų nuvažiuoti ligi turgaus ir grįžti atgal.Vieną dieną pripirkau krūvą žaislų Mahtobai, tačiau

nuvežiau juos pas Elisę, o ne į namus.—Leisk man juos čia palikti, —pasakiau. —Atvažiuosiu

ir po truputį parsivešiu.—Gerai, —sutiko Elisė.

341



Ji įrodė esanti tikra draugė, kadangi nieko neklausinėdavo. Nedrįsau pasidalinti su ja savo planais. TačiauElisė buvo itin nuovoki ir puikiai suprato žmones. Ji žino

jo, kad aš nelaiminga Irane, ir pati nemėgo Mūdžio. Tikriausiai ją stebino mano slapta veikla. Gal manė mane turint kokį romaną.

Tam tikra prasme taip ir buvo. Tarp manęs ir Amalionebuvo jokio fizinio ryšio. Jis buvo ištikimas šeimos žmogus, ir aš niekada nebūčiau pasikėsinusi į jo santuoką.

Ir vis dėlto jis mane traukė, tiek fiziniu atžvilgiu, tiek irsavo valdingumo ir veiklumo aura, nekalbant apie didžiulįrūpinimąsi Mahtoba ir manim. Mus suartino bendras tikslas. Amalis —o ne Mūdis —buvo vyriškis mano gyvenime.Aš nuolatos galvodavau apie jį. Po Padėkos dienos nusivylimo jis man garantavo, kad per Kalėdas abi su Mahtoba

būsim namie.Privalėjau juo tikėti, antraip būčiau išsikrausčiusi išproto. Tačiau bėgo dienos, pilnos veiklos, beveik be jokiųpožymių, kad kažkas judėtų į priekį.

Vieną rytą, netrukus po to, kai Mahtoba išėjo į mokyklą, o Mūdis su taksi nuvažiavo į darbą ligoninėje, apsukusi aplinkui kvartalą, nuskubėjau į „savitarną“. Buvo pienodiena, ir aš norėjau kuo anksčiau apsipirkti, kol atsargosnebuvo pasibaigusios. Bet tuo metu, kai sukau pro kampąį pagrindinę gatvę, sustojau lyg įbesta.

Tiesiai priešais „savitarną“, sabzi parduotuvę ir mėsinę stovėjo keli pasdar automobiliai. Ant šaligatvio uniformuoti pasdar savo šautuvus buvo nukreipę į parduotuvę.Man bežiūrint iš šono prie pasdar automobilių privažiavodidžiulis sunkvežimis.

Pasisukau ir skubiai nuėjau šalin, nenorėdama susidurti. Sustabdžiau oranžinį taksi ir nuvažiavau apsipirkti į kitą „savitarną“ už poros kvartalų.

342



Kai grįžau prie savo namų, pamačiau pasdar policininkus, nešančius iš trijų parduotuvių prekes į didįjį sunkvežimį. Skubiai apibėgau aplinkui kvartalą į saugius savo

namus.Atsidūrusi namie, paklausiau savo kaimynę Malihė, ar ji žinanti, kas dedasi prie parduotuvių, bet ji tik gūžtelėjopečiais. Netrukus šiukšlininkas —apylinkės žinių šaltinis —atvyko išvežti šiukšlių, ir Malihė jį paklausė. Jis žino

jo tik tiek, kad pasdar konfiskuoja visų trijų parduotuvių

prekių atsargas.Smalsumas, taip pat ir susirūpinimas dėl parduotuviųsavininkų vėl privertė mane išeiti iš namų. Nusprendžiaulyg niekur nieko nueiti į „savitarną“. Kai aš prisiartinau,aga Rėza stovėjo ant šaligatvio ir nusiminęs stebėjo pasdar, vagiančius jo žemiškus turtus.

—Noriu pieno, —pasakiau jam farsi kalba.— Nistiš, — atsakė jis. —Nėra. —Paskui gūžtelėjo pečiais —girdi, ką darysi, jei tavo gyvenimas priklauso nuovaldžios remiamų vagių užgaidų. —Tamūm, —atsiduso

jis. —Baigta.Nuėjau toliau ligi sabzi parduotuvės ir ten radau dar

daugiau pasdar, atplėšinėjančių žalumynų maišus beikraunančių šviežius vaisius ir daržoves į savo sunkvežimį.Iš gretimos parduotuvės jie tempė mėsą.

Vėliau, tą pačią dieną, kai Mūdis grįžo iš darbo ir aš jam papasakojau, kad trys mūsų bičiuliai prarado savoverslą, jis paaiškino:

—Ką gi, jie tikriausiai kai ką pardavinėjo nelegaliai,antraip to nebūtų atsitikę.

Mūdžio moralės jausmas buvo keistas. Jis džiaugdavosi, kaip ir kiekvienas, gėrybėmis, gautomis juodojoje rinkoje, tačiau gynė savo vyriausybės teisę bausti nusižengusius krautuvininkus. Buvo įsitikinęs, kad pasdar teisūs,apiplėšdami parduotuves.

343



Šis incidentas nuliūdino Mahtobą, kuri taip pat buvopamėgusi tuos tris vyrus. Tą vakarą ir dar daugelį kitų jimeldėsi:

—Dieve, prašau tave, leisk, kad šie žmonės kaip norsgalėtų atidaryti savo parduotuves. Jie buvo mums tokiegeri. Prašau tave, būk geras jiems.

Sklido gandai, kad valdžiai reikia šių pastatų įstaigoms,tačiau parduotuvės Ūko tuščios. Šitie geri iraniečiai netekoverslo dėl kažkokios nesuprantamos priežasties. Žinoma,

šitaip pasdar įrodė savo veiklumą.Savaitės bėgo. Kasdieniai telefono skambučiai Amaliui

ir apsilankymai jo įstaigoje kiekviena patogia proga baigdavosi tais pačiais rezultatais. Mes vis dar laukėm, kadabus galutinai suderintos visos smulkmenos!

Kartais pagalvodavau, ar visa tai nėra taraf.—Mes jus pristatysim į namus Naujiesiems Metams, jeigu ne Kalėdoms, —tikino mane Amalis. —Stengiuosi,kad viskas būtų daroma kuo greičiau. Vienas iš būdų pavyks. Būkit kantri.

Tuos žodžius buvau dažnai girdėjusi, pernelyg dažnai,nuo pats savo pirmojo apsilankymo ambasadoje pas Helenir kiekvieno pokalbio su Amalių metu. Tai buvo patarimas,kurį priimti darėsi vis sunkiau.

Greta kitų scenarijų, buvo dar ir naujas planas. Amalisturėjo ryšių su vienu muitininku, kuris sutiko patvirtintiAmerikos pasus, gautus per Šveicarijos ambasadą. Jis leismums įlipti į lėktuvą, kuris kiekvieną antradienio rytą, kaiMūdis dirba ligoninėje, skrenda į Tokiją. Amalis bandė viską suderinti. Šitas muitininkas paprastai antradienio rytąnedirbdavo, ir jis mėgino pasikeisti pamainomis su kitudarbuotoju. Planas atrodė protingas, bet aš maniau, kadmuitininkui jis itin rizikingas.

—Okaip su Bandar Abasu? —pasiteiravau.

344



—Mes ir apie jį galvojame, —atsakė Amalis. —Būkitkantri.

Nepajėgiau nuslėpti nevilties. Ašaros riedėjo skruos

tais.—Kartais man atrodo, kad mes niekada iš čia nebeiš-tr ūksime.

—Ištrūksit, — tikino jis mane. —Ir aš taip pat ištruksiu.Nepaisant pasitikėjimą įkvepiančių jo žodžių, man ir

vėl teko išeiti atgal į Teherano gatvę ir grįžti pas savo vyrą.

Menkiausi gyvybės požymiai toje visuomenėje, kur viskas buvo aukštyn kojom, mane vis labiau dirgino.

Vieną popietę Mahtoba žiūrėjo televizijos laidą vaikams, kurią sudarė vienas ar du smurto pilni animaciniaifilmukai, o paskui aistringa islamo paskaita. Po laidos vai

kams sekė programa medicinos klausimais, patraukusitiek mano, tiek ir Mahtobos dėmesį. Ji buvo apie gimimą,ir laidai vykstant, šitos kultūros absurdiškumas iš naujopribloškė mane. Laidoje buvo parodytas tikras kūdikio gimimas. Rodė islamo moterį, kurią globojo gydytojai vyrai,kamera buvo tiesiai nukreipta į apnuogintą jos kūną, tačiau jos galva, kaklas ir veidas buvo apgaubti čadra.

—Ar tu nepadėsi sausainių ir pieno Kalėdų Seneliui? —paklausiau Mahtobos.

—Ar jis iš tikrųjų ateis į mūsų namus? Pernai neatėjo.Mudvi su Mahtoba buvom daug sykių apie tai kalbėju

sios, ir ji galiausiai nusprendė, kad Iranas per toli nuoŠiaurės Ašigalio Kalėdų Seneliui atlikti tokią kelionę.

Pasakiau jai, kad gal šiemet jis labiau pasistengs.—Nežinau, ar jis atvyks, ar ne, bet tau dėl visa pikta

reiktų jam ką nors padėti.Mahtoba sutiko su mano samprotavimais. Ji triūsė vir

tuvėje, ruošdama Kalėdų Seneliui vaišes. Paskui nuėjo į

345



savo kambarį ir grįžo su Elisės jai dovanota sage, vaizduo jančia Kalėdų Senį ir jo žmoną.

—Gal Kalėdų Senis norės pamatyti savo žmonos atvaiz

dą, —pasakė, dedamąją ant padėklo greta sausainių.Iš susijaudinimo Kūčių vakarą Mahtoba pavėlavo atsigulti. Kai pagaliau aš ją lovelėje apklosčiau, ji paprašė:

—Jeigu išgirsi Kalėdų Senelį ateinant, gal pažadintummane, kadangi aš noriu su juo pasikalbėti.

—Ką nori pasakyti Kalėdų Seneliui? —paklausiau.

—Noriu, kad jis seneliui ir močiutei pasakytų „Labas“ir praneštų, jog aš sveika, nes tada jiems bus gera perKalėdas.

Gumulas gerklėje užgniaužė man kvapą. Kalėdų Senelis turėjo glėbį dovanų Mahtobai, bet negalėjo jai duoti to,ko ji labiausiai norėjo. Jeigu tik Kalėdų Senelis būtų galė

jęs suvynioti ją pačią kaip dovaną ir įmesti į savo roges,šiaurės elnias Rudolfas nuvestų kitus elnius per kalnus išIrano, per vandenyną ligi mažo namelio prie Banisterio,Mičigane, stogo! Jeigu tik Kalėdų Senelis galėtų nuleisti jąžemyn pro kaminą ir palikti po eglaite, kad ji pati tą žiniąperduotų seneliui ir močiutei!

Tačiau mūs laukė dar vienos Kalėdos Irane, dar vienosKalėdos be Džou ir Džono, dar vienos Kalėdos be mamosir tėčio.

Mūdis ligi vėlumos priiminėjo pacientus, kadangi Kūčiųvakaras jiems nieko nereiškė. Jam baigus darbą, paklausiau:

—Ar gali Mahtoba rytoj neiti į mokyklą?—Ne! —atrėžė jis. —Ji nepraleis pamokų tik dėl to, kad

Kalėdos.Aš nesiginčijau, nes staiga jo balse pasigirdo valdingas

tonas, kuris akimirką mane išgąsdino. Vėl ėmė reikštisstaigios elgesio permainos. Akimirką sugrįžo senasis pamišęs Mūdis, o aš nenorėjau jo provokuoti.

346



—Mahtoba, eime pažiūrėti, ar vakar naktį buvo atėjęsKalėdų Senelis.

Pažadinau ją anksti, kad prieš eidama į mokyklą spėtų

išvynioti visas savo dovanas. Stryktelėjusi iš lovos, ji nudūmė laiptais žemyn ir suspigo iš džiaugsmo, matydama,kad Kalėdų Senis nepaliko pieno ir sausainių. Tada ji išvydo puošnius paketus. Prie mūsų prisidėjo Mūdis, linksmesnis negu vakar. Amerikoje jam patikdavo Kalėdos, ir šitasrytas sukėlė šiltus prisiminimus. Jis plačiai šypsojosi, kai

Mahtoba ėmė vynioti puikias dovanas.—Aš tikrai negabu patikėti, kad Kalėdų Senebs ligi patIrano kebavo manęs aplankyti, —stebėjosi Mahtoba.

Mūdis išfotografavo kebas filmo juostas, o kai priartėjoseptinta valanda ir Mahtoba pasuko į savo kambarį, kadsusiruoštų į mokyklos autobusą, Mūdis jai pasakė:

—Tau nebūtina šiandien eiti į mokyklą. Arba gab truputį pavėluoti.—Ne, aš negabu praleidinėti pamokų, —atšovė Mah

toba.Ji pasakė šiuos žodžius griežtu tonu, kurį jai buvo įdie

gę jos islamo mokytojai. Ji nenorėjo pavėluoti į mokyklą,kad paskui ją nutemptų į raštinę ir pasakytų, jog ji baad.

Tą vakarą Kalėdų vakarienės pas mus atvyko mūsųdraugai, tačiau viską apniaukė užuojauta ir rūpestis dėlFereštės. Jos būsena buvo vos ne isteriška. Daugiau negumetus praleidęs kalėjime, jos vyras gabausiai buvo apkaltintas ir nuteistas!

Net po viso, ką buvau mačiusi ir girdėjusi šitoje beprotiškoje šalyje, beveik negalėjau patikėti savo ausimis, kaiFereštė suvaitojo:

—Jie apkaltinoji mintimis prieš valdžią! Nuteisė kalėti šešerius metus.

Mūdis užjautė, nes jam, kaip ir man, patiko Fereštė.Bet asmeniškai man pasakė:

347



—Turėjo būti dar kažkas daugiau.Aš nutylėjau, nes supratau, kaip Mūdžiui svarbu tikėti

nešališku Irano teisingumu. Jis tikriausiai smerkė ajatolos

valdžią. Ir jį, matyt, sukrėtė ši istorija, nes visa tai galėjopaliesti jį patį. Mūdis viešai ignoravo įstatymus, praktikuodamas be licencijos. Jeigu jie gali įkišti žmogų šešeriemsmetams į kalėjimą dėl jo minčių, tai kaip už akivaizdų prasižengimą?

Sekančią dieną po Kalėdų, laimė, buvau labai užsiėmusi ir dėl to turėjau maža galvoti apie save. įvairausi Mū-džio giminaičiai, neįspėję iš anksto, užgriuvo mus, atnešdami dovanų —maisto, drabužių, namų apyvokos daiktų,žaislų Mahtobai ir krūvas gėlių. Viskas buvo atvirkščiainegu pernai, dabar, be abejonės, šeima mėgino parodyti,kad pripažįsta mane.

Vienintelis artimas šeimos narys, kuris neatvyko, buvo

Baba Hadži, bet jo žmona savo entuziazmu užglostė jo nebuvimą. Azzi zam! Azzi zam! vapėjo ji įėjusi pro duris.„Širdele!“ Širdele!“

Jos glėbys buvo pilnas dovanų: mažyčių žaislinių puodų ir keptuvių, gėlių, kojinaičių Mahtobai, celofano pakelių su retai gaunamu ir brangiu grynu šafranu iš šventojo

Mešedo miesto, kilogramas raugerškių, naujas rūsaris irpora brangių kojinaičių man; nieko Mūdžiui.Kaip visada ji buvo linkusi plepėti, o aš buvau jos kal

bų centras. Primygtinai reikalavo, kad atsisėsčiau šalia jos, ir užsitikrino, kad kas nors viską man išverstų. Kiekvienas jos sakinys prasidėdavo „ Azzi zam ", ir ji jau pri

trūko žodžių, liaupsindama mane. Aš esanti tokia gera.Visiems patinku. Ji iš visų girdinti tik gerus atsiliepimusapie mane. Aš tokia darbšti. Aš tokia puiki žmona, motina... ir sesuo!

Priblokšta šitos komplimentų atakos, nuėjau į virtuvę,susirūpinusi, kad neturiu pakankamai maisto tokiai netikėtų svečių govėdai. Visa, ką turėjau, buvo Kalėdų vaka

348



rienės likučiai. Paruošiau juos kaip įmanydama geriau.Buvo likę vištienos blynelių ir skrylių, keli vaisinio pyrago gabalėliai, įvairių daržovių ir padažų, sūrio galva ir

saldainių.Ame Bozorg ragino svečius būtinai visko paragauti, kadangi tie keisti amerikietiški patiekalai —šventi, —mat,

juos pagaminusi jos sesuo.Vėlai vakare, po to, kai dalis svečių jau buvo išvykę, at

važiavo aga ir chanum Hakimai. Kaip dera turbanuota- jam, aga Hakimas paprastai vadovaudavo pokalbiui, pakreipdamas jį į religiją.

—Pasikalbėkime apie Kalėdas, —pasakė jis. Ir perskaitė ištrauką iš Korano.

Šiame šventam rašte prisimink Mariją. Kai ji užsidarė rytiniame kambaryje, atsiskyrė nuo saviškių širma, mes

pasiuntėme pas ją mūsų Dvasią (Gabrielį), ir jis pasirodė jai kaip tobulas žmogus. Ji pasakė: „Aš ieškau prieglobsčio Dievuje nuo tavęs, jeigu esi dievobaimingas“. Jis pasakė: „Mane atsiuntė tavo Viešpats dovanoti tau tyrą vaiką“. Ji atsakė: „Kaip aš galiu turėti vaiką, jeigu joks vyras nėra manęs palietęs ir aš tebesu skaisti?“Jis atsakė: „Šitaip tarė tavo Viešpats: „Man tai lengva padaryti, kad

žmonės patirtų stebuklą ir mūsų malonę; šitaip ir bus padaryta.“Ji pagimdė jį ir atsiskyrė tolimoje vietovėje. Kai gimdymo sąrėmiai užklupo ja po palme, ji pasakė: „O, norėčiau numirti, kol visa tai dar neįvyko, ir būti visų užmiršta“. Tačiau (kūdikis) prabilo iš po jos, sakydamas: „Nesirūpink, mūsų Viešpats davė tau tekantį upelį. Ir jei

gu papurtysi palmę, ji numes tau prinokusių datulių. Taigi valgyk, gerk ir džiaukis, o kai ką nors pamatysi, sakyk: „Aš pažadėjau Dievui pasninkauti; aš su niekuo nesikalbėsiu“. Ji nuėjo pas saviškius, nešdama jį. Jie pasakė: „Ak, Marija, tu padarei kažką neįtikėtina. Ak, Arono seserie, tavo tėvas nebuvo nedoras, ir tavo motina nebuvo ištvirkėlė“. Ji parodė į jį, o jie pasakė: „Kaip mes galim

349



kalbėtis su kūdikiu lopšyje?“ (Vaikas) pasakė: „Aš esu Dievo tarnas. Jis dovanojo man šventąjį raštą ir padarė pranašu. Ir jis palaimino mane, kur aš beeičiau, ir įsakė kalbėti salat maldas ir teikti zakat labdarą tol, kol būsiu gyvas. Privalau gerbti savo motiną, nes Jis nepadarė manęs neklusniu maištininku. Ir man buvo suteikta ramybė tą dieną, kai gimiau, tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai prisikelsiu“. Čia tikras pasakojimas apie Jėzų, Marijos sūnų, kuriuo jie abejoja. Dievui nebūdinga turėti vaikų. Garbė Viešpačiui! Ką nors darydamas. Jis paprasčiausiai sa

ko „Tebūnie“, ir įvyksta.Pagal Koraną Jėzus, nors ir stebuklingai pradėtas ir di

delis pranašas, Dievo sūnumi nebuvo.Be abejo, aš su tuo nesutikau, tačiau prikandau liežuvį.

Mūdis buvo linksmas, džiaugdamasis tuo, kad mūsųnamai per šventes tapo dėmesio centru. Todėl aš nesiklaususi jo leidimo sukviečiau mūsų artimuosius draugus Nau

jųjų Metų išvakarėms. Mano nuostabai Mūdis supyko.—Geriama nebus! —pareiškė jis.—Iš kur gaučiau gėrimų? —paklausiau.—Jie patys gali atsinešti.

—Pasakysiu, kad neatsineštų. Nenoriu, kad mano namuose būtų alkoholio. Per didelė rizika.Tai Mūdį patenkino, bet jis turėjo dar ir kitų abejonių.—Niekas nešoks ir nesibučiuos, —pasakė jis. —Tu nie

ko nebučiuosi ir nesakysi „Laimingų Naujųjų Metų“.—Nieko panašaus ir nežadu daryti. Aš tik noriu pabūti

kartu su draugais.Mūdis kažką suurzgė, žinodamas, kad jau vėlu atšaukti kvietimą. Jis priiminėjo pacientus visą popietę ligi patvakaro ir dar tebedirbo savo kabinete, kai atvyko svečiai:Elisė ir Čamsi su savo vyrais, taip pat ir Zary bei Fereštė.Su vakariene delsėm ilgiau nei valandą, gurkšnojom arba

tą, valgėm vaisius. Telefono skambutis iškvietė Čamsi vy-350



rą, daktarą Nadžafy. Jis buvo kviečiamas skubiai operaci jai, tačiau važiuoti atsisakė.

—Tegu susiranda ką nors kitą, —pasakė, nenorėdamas

palikti pobūvio.Kai pagaliau Mūdis išėjo iš savo kabineto, pranešė:—Skambino iš ligoninės. Yra skubus atvejis. Privalau

važiuoti.Visi stebėjosi, kodėl Mūdis vengia mūsų pobūvio. Kaip

ir daktaras Nadžafy jis būtų galėjęs paprašyti, kad kasnors jį pakeistų.

Po kelių minučių prie mūsų priekinių durų švysčiodamas žibintais privažiavo greitosios pagalbos automobilis.Tai buvo greičiausias būdas nuvežti gydytoją j ligoninę.Matyt, iškvietimo iš tiesų būta skubaus.

Sėdom valgyti šventinės vakarienės bėjo. Apie 10.30vai., kai dar buvom nebaigę, jis grįžo.

—Ateik vakarieniauti su mumis, —pakviečiau.Tačiau suskambo telefonas, ir Mūdis vėl išskubėjo.—Pacientė, —pareiškė prieš išeidamas. —Jai labai

skauda nugarą, ir ji tučtuojau atvažiuoja.—Ne, —užprotestavau aš. —Pasakyk, kad atvežtų ją iš

ryto.

—Kam priiminėti pacientus taip vėlai vakare, —pasakėČamsy. —Turėtum apriboti savo valandas.—Ne, —atkirto jis. —Privalau tuojau pat ją apžiūrėti.Ir dingo savo kabinete.—Jis gadina visą vakarą, —sumurmėjo Elisė.—Taip dažnai atsitinka, —pasakiau. —Aš jau pripran

tu. Iš teisybės nebeimu į galvą.Mačiau, kad visiems buvo gaila manęs, bet atvirai kalbant man su draugais buvo daug smagiau, kai nesimaišy-davo Mūdis.

Vakarienė buvo maloni, bet svečiams reikėjo anksti išvykti namo. Vakarietiškų Naujųjų Metų diena Teheranepraeis nepastebimai: rytoj bus normali diena. Penkios mi

351



nutės po vidurnakčio, kai visi susiruošė išvykti, Mūdis išėjo iš savo kabineto.

—Nejaugi jūs jau išvažiuojat? —nustebo jis, be jokios

abejonės apsimesdamas nuliūdęs. —Aš ką tik baigiaudarbą.—Mums reikia keltis anksti rytą, —paaiškino daktaras

Nadžafy.Tą akimirką, kai jie visi vienas paskui kitą išėjo ir užsi

darė durys, Mūdis staiga apkabino mane ir pabučiavo sulėtai augančia aistra.

—Už ką čia? —paklausiau išsigandusi.—Na, laimingų Naujųjų Metų.Laimingų Naujųjų Metų, iš tiesų, pagalvojau sau. Devy

ni šimtai aštuoniasdešimt šešti. Dar vieneri metai, o aš visdar čia.

Kiek gi dar?

Prabėgus šventėms jaučiausi nusiminusi. Visas švenčiųdienas stengiausi būti kuo labiau užsiėmusi. Kiekvienanauja šventė buvo man viltis. Tikėjausi ją praleisti namieMičigane, ne čia. Tačiau atėjo, o paskui praėjo Padėkosdiena, tada Kalėdos, o galiausiai Naujieji Metai, ir kalen

dorius neberodė nieko, išskyrus niūrią žiemą.Laikas dabar jau tiktai šliaužė.—Būkit kantri, —sakė Amalis kiekvieną sykį, kai jam

paskambindavau.Sniegas užklojo miestą. Gatvės buvo purvinos ir pažliu

gę. Kas rytą nubusdavau slegiama vis didesnės nevilties, ir

kas dieną tą neviltį pagilindavo koks nors įvykis.Vieną dieną, kai ėjau per judrią aikštę netoli namų, mane sustabdė moteriškė pasdar. Prisiminiau ankstesnį susitikimą, kai aš sugebėjau pasakyti tik kelis farsi kalbos žodžius ir sukėliau pasdar įtarimą, kadangi nesupratau visopokalbio. Mahtoba buvo mokykloje, čia nebuvo nieko, kasgalėtų išversti. Šį kartą nusprendžiau apsimesti kvaile.

352



—Nesuprantu, —pasakiau angliškai.Mano nustebimui pirmą kartą pasdar atsakė man an

gliškai. Ji piktai mane įspėjo:

—Kai ėjot skersai gatvę, pamačiau siaurą tarpelį tarp jūsų palto ir kojinaičių. Įsigykite tinkamesnes kojinaites.—Manot, kad man jos patinka? —atsakiau. —Niekada

gyvenime nesu mūvėjusi nieko panašaus. Jeigu galėčiaurinktis, būčiau Amerikoje ir mūvėčiau pėdkelnes, o ne tassmunkančias kojinaites. Prašom man pasakyti, kur Irane

galima gauti kojines, kurios nesmunka?Moteriškė pasdar susimąstė.—Žinau, chanum, žinau, —maloniai atsakė ji.0 paskui nuėjo, palikusi mane suglumusią. Aš iš tiesų

sutikau supratingą moteriškę pasdar.Tą akimirką skausmas dar giliau įsismelkė į mano sie

lą. Kaip troškau grįžti į tokią visuomenę, kur galėčiaurengtis kaip tinkama. Kur galėčiau alsuoti.

Sausio vidury vieną dieną, apie ketvirtą valandą popietų, suskambo telefonas. Tuo metu buvau Mūdžio laukiamajame, apsupta pacientų. Pakėlusi ragelį išgirdausavo sesers Kerolain, skambinančios iš Amerikos, balsą.Ji verkė.

—Gydytojai sukvietė visą šeimą, —pasakė ji. —Tėčiuižarnyno nepraeinamumas, ir gydytojai nutarė operuoti.Be operacijos jis neišgyvens, bet jie mano, kad jis nepakelsoperacijos. Jie sako, kad šiandien jis mirs.

Kambarys paskendo miglose, kai ašaros pasipylė maniš akių, permerkdamos rūsarį. Širdis man plyšte plyšo. Tėvas miršta už tūkstančių mylių, o aš negaliu būti ten, kadpalaikyčiau jam ranką, pasakyčiau, kaip jį myliu, dalin-čiaus skausmu ir liūdesiu su savo šeima. Dar daug klausinėjau Kerolain apie tėčio būklę, bet per savo pačios sielvartą neišgirdau jos atsakymų.

353



Staiga pakėlusi akis pamačiau šalia Mūdį. Jo veidas atrodė susirūpinęs. Mačiau, kad viską suprato.

Ramiai pasakė:

—Važiuok. Važiuok pasimatyti su tėčiu.

22

Mūdiio žodžiai užklupo manevisai nelauktai. Turėjau pasitikrinti, ar gerai juos išgirdau.Uždėjusi delną ant mikrofono, pasakiau:

—Tėčiui tikrai, tikrai labai bloga. Jie mano, kad jis išgyvens šią dieną.

—Pasakyk, kad tu atvažiuosi.

Sekundės dalelytę mane pribloškė džiaugsmas. Bet jįberegint pakeitė įtarumas. Kodėl tokia staigi permaina?Kodėl po pusantrų metų Mūdis netikėtai leidžia mudviemsu Mahtoba grįžti į Ameriką?

Man reikėjo laiko.—Turim apie tai pasikalbėti, —atsakiau. Otada grįžau

prie telefono. —Kerolain! —šaukiau aš, kad mane išgirstųuž tūkstančių mylių. —Noriu pakalbėti su tėčiu prieš operaciją.

Mūdis nesipriešino. Jis klausėsi, kai mudvi su Kerolainaptarinėjom detales. Turėjau lygiai po trijų valandų užsakyti pokalbį su Karson Sičio ligonine. Ji paruoš tėtį pokalbiui su manimi prieš tai, kai jis bus išvežtas į operacinę.

—Pasakyk jai, kad tu atvažiuosi, —pakartojo Mūdis.Suglumusi aš nepaisiau jo reikalavimo.—Pasakyk jai dabar, —liepė jis.Kažkas negerai, pagalvojau. Kažkas labai negerai. —Dabar! —dar sykį įsakė Mūdis, o jo veido išraiška bu

vo aiškiai grėsminga.

354



—Kerolain, —pasakiau. —Mūdis sako, kad aš galiugrįžti namo.

Mano sesuo sukliko iš nustebimo ir džiaugsmo.

Po pokalbio telefonu Mūdis tučtuojau grįžo į kabinetą,pilną pacientų, kuriems reikėjo jo dėmesio, todėl daugiautuo klausimu nebesišnekėjome.

Įpuoliau į miegamąjį nusiraminti, verkiau iš sielvartodėl savo tėvo, o galva svaigo nuo prieštaringų jausmų —buvau sugluminta ir nudžiuginta Mūdžio žodžių, kad grįžtam į Ameriką.

Nežinau, kiek laiko praverkiau, kol pajutau, kad kambaryje Čamsi.

—Atsitiktinai paskambinau, —tarė ji, —ir Mūdis pasakė, kad tu gavusi blogų žinių apie savo tėvą. Mudvi su Za-ry atvykom pabūti su tavimi.

—Ačiū, —padėkojau, šluostydamasi ašaras.

Atsistojau nuo lovos ir puoliau jai į glėbį, o ašaros vėlprapliupo man iš akių.Čamsi nusivedė mane žemyn į svetainę. Ten jau buvo

Zary, kuri irgi ėmė mane guosti. Jos išklausinėjo visko apiemano tėtį ir prisiminė keistą ir netikėtą Čamsi tėvo mirtįprieš daugelį metų.

—Šįryt, prieš tai, kai tau skambino iš Amerikos, kalbė jau telefonu su Mūdžiu, —pasakė Zary. —Buvau labai susirūpinusi dėl tavo tėvo ir pasakiau Mūdžiui, kad jis turėtų tau leisti jį aplankyti.

Aš suklusau. Ar ne dėl to jis staiga persigalvojo?Zary papasakojo jų pokalbį. Mūdis pasakė neįeisiąs

manęs į Ameriką, kadangi žinąs, jog aš nebegrįšiu.—Kaip galit šitaip daryti? —paklaususi jį Zary. —Ne jaugi laikysite ją čia visą gyvenimą vien dėl to, jog manot,kad ji nebesugrįš?

Zary pasakė Mūdžiui, kad jisbaad žmogus, jeigu neleidžia man pasimatyti su savo tėčiu. Žinoma, tai buvo piktasir užgaulus įžeidimas, ypač iš Zary lūpų, kuri, kaip vyres

355



nė amžiumi ir būdama sena šeimos draugė, buvo verta didelės pagarbos.

Nežiūrint visko, Mūdis liko nepajudinamas, kol Zary

netyčia rado sprendimą jo dilemai. Nieko nenutuokdama jipagalvojo, kad Mūdžiui rūpi, kas prižiūrės Mahtobą, kolmanęs nebus, todėl pasiūlė jam:

—Jeigu jūs susirūpinęs Mahtobos globa, ji galėtų pagyventi pas Čamsi, kol Betė bus išvažiavusi.

Per aštuoniolika to pragaro, kurį aš ištvėriau, mėnesiųnebuvau patyrusi tokio skaudaus smūgio. Zary ketinimaibuvo geri, bet ji užtrenkė mano narvo duris. Kada tik messu Mūdžiu svarstydavom grįžimą į Ameriką, atrodė savaime suprantama, kad kalba eina apie mane ir Mahtobą! Šitaip suprato Mahtoba, taip pat ir aš. Nepakelčiau, jei turėčiau ją priblokšti šita nauja siaubinga žinia.

Be Mahtobos į Ameriką aš nevažiuosiu.

Bet kas bus, jei Mūdis mėgins priversti mane važiuotivieną?

—Seneli, mes atvyksim tavęs aplankyti! —pasakė Mahtoba į telefono ragelį.

Jos žodžiai perteikė džiaugsmingą jos susijaudinimą,

bet veidas atrodė suglumęs. Mačiau, kad ji netiki, jog tėvasleis mums važiuoti. Ji buvo susirūpinusi, tačiau seneliuinorėjo perduoti tik džiaugsmą. Jis galėjo pasikalbėti su savo mažąja Tobi tik akimirką, nes kiekvienas žodis kainavodidžiules pastangas.

—Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvažiuojat, —pasakė jis

man. —Paskubėkit, ilgai nedelskit.Aš tyliai verkiau, mėgindama jį užtikrinti, tačiau supratau, kad galbūt jis neišgyvens ir šios dienos, kad aš niekada daugiau jo nebepamatysiu. Jeigu iš tiesų važiuočiau įAmeriką, tai būtų jo laidotuvėms.

—Melsiuos už tave per operaciją, —pasakiau.—Norėti reiškia galėti, —pasakė jis. Ir aš pajutau iš jo

356



—Važiuok su mumis, —pakviečiau. —Nenoriu vienavykti į Ameriką. Noriu, kad tu važiuotum drauge. Noriu,kad mes visi trys važiuotume. Tokiu metu man tikrai reikia

tavęs. Viena aš nesusidorosiu.—Ne, aš negaliu, —atsakė Mūdis. —Jei važiuosiu, prarasiu darbą ligoninėje.

Sekančius mano žodžius pagimdė paskutinis mėginimas padaryti, kad įvyktų tai, kas neįmanoma. Stengiausi pasakyti juos lengvai, tarsi nebūčiau iš anksto pasiruošusi.

—Ne, tai bent galiu vežti Mahtobą, ar ne?—Ne. Ji privalo eiti į mokyklą.—Jeigu ji nevažiuos su manimi, ir aš nevažiuosiu, —

pareiškiau.Netaręs nė žodžio, jis pakilo nuo lovos ir išėjo iš kam

bario.

—Mamalis viską sutvarkys, —pareiškė man Mūdis kitąrytą. —Aš toks laimingas, kad tu gali grįžti pasimatyti susavo šeima. Kurią dieną nori važiuoti? Kada nori grįžti?

—Nenoriu važiuoti be Mahtobos.—Važiuosi, —lediniu balsu nukirto Mūdis. —Taip, tu

važiuosi.—Jeigu važiuosiu, tai tiktai dviem dienom.—Apie ką čia kalbi? Aš užsakysiu tau bilietą į Korpus

Kristi.—Kodėl turėčiau ten važiuoti?—Parduoti namo. Tu grįši į Ameriką parduoti namo.

Čia ne šiaip nedidelė kelionė. Nevažiuosi ten porai dienų.Važiuosi ir parduosi viską, kas mums priklauso. Parvešidolerius. Negrįši tol, kol aš prieš tai nepamatysiu dolerių.

Štai kas čia buvo, beprotiškas apskaičiavimas, slypintisuž staigaus Mūdžio apsisprendimo leisti man grįžti į Ameriką. Jam buvo nė motais mano tėvas, mano motina, mano sūnūs, visi likusieji mano šeimos nariai. Jam buvo nė

358



motelis tas džiaugsmas, kurį man suteiktų šitas apsilankymas. Jam reikėjo pinigų. Ir be jokios abejonės jis ketinolaikyti Mahtobą įkaitu, garantuojančiu mano grįžimą.

—Aš to nedarysiu! —ėmiau šaukti jam. —Nevažiuosiu.Jeigu važiuosiu ten į tėčio laidotuves, tokie dalykai busman ne galvoj. Žinai, kiek mes visko turim prisikrovę. Nelengva tiek išparduoti. Kaip tokiu metu aš tuo užsiimsiu?

—Žinau, tai nėra lengva! —savo ruožtu rėkė ant manęsMūdis. —Man nerūpi, kiek tu ten užtruksi. Bet tu negrįši,kol tai nebus atlikta.

Kai tik Mūdis išvažiavo į darbą ligoninėje, aš išlėkiau išnamų susigauti taksi, kuris mane vežtų Amalio įstaigoskryptimi. Amalis atidžiai išklausė apie naujus pokyčiusmano supainiotame gyvenime. Skausmas ir susirūpinimasšmėkštelėjo jo veide.

—Gal man važiuoti dviem dienom —tik į laidotuves irsugrįžti, —pasiūliau aš. —Paskui mudvi su Mahtoba galėtume pabėgti, kaip planavom.

—Nevažiuokit, —patarė Amalis. —Jeigu važiuosit, niekada nebepamatysit Mahtobos. Aš tuo įsitikinęs. Jis neleis

jums sugrįžti.

—0 kaip bus su mano pažadu tėčiui? Aš jau tiek kartų jį suklaidinau.—Nevažiuokit.—Ojeigu aš nuvažiuosiu ir parvešiu pinigus? Galiu at

sivežti taip pat ir pinigų pabėgimui!—Nevažiuokit. Jūsų tėvasnenorės jūsų matyti, žinoda

mas, kad Mahtoba vis dar Irane.Amalis buvo teisus. Aš tą žinojau. Žinojau, kad jeigunors penkioms minutėms paliksiu Iraną be Mahtobos, Mūdis mane amžiams atskirs nuo jos. Nepaisant patogesniogyvenimo, kuris atsirado mums Teherane, širdyje žinojau,kad jis džiaugsis galėdamas atsikratyti manimi. Mulkinsmane, iš pradžių vers parduoti visą mūsų turtą, paskui

359



reikalaus, kad atsiųsčiau pinigus, prieš leisdamas man sugrįžti. Okai turės pinigus, neabejojau, kad išsiskirs su manimi, visam laikui užkirsdamas man kelią grįžti į Iraną,

susiras žmoną iranietę, kuri perims pareigas rūpintisMahtoba.Mano pokalbis su Amalių pasuko nauja linkme.—Ar negalim paskubinti savo planų ir pabėgti, kol jis

neprivertė manęs išvažiuoti?Amalis pasirangė savo kėdėje. Žinojo, kad viskas už

truks per ilgai. Žinojo, kad įvykiai pasiekė kritinę ribą. Betnegalėjo padaryti stebuklo.

—Labai svarbu, —pasakė jis taip pat kaip ir buvo sakęsanksčiau, —kad viskas būtų sureguliuota prieš tai, kai jūssu Mahtoba paliksit Mūdį. Pernelyg rizikinga mėginti jusabi paslėpti kur nors pačiame Teherane, kol mes nebūsimvisko iki galo sutvarkę. Yra taip maža autostradų, einančių

iš miesto. Jeigu jūsų ieškos aerouoste ar autostradų kontrolės punktuose, nesunkiai atras.—Taip, —pritariau. —Bet reikia skubėti.—Pamėginsiu, —pažadėjo Amalis. —Tik nesijaudinkite.Paaiškino, kad man reikės Irano paso. Dabartinis Irano

pasas, tas, su kuriuo įvažiavom į šalį, buvo skirtas visiems

trims. Tik keliaudami kaip šeima galėjom juo naudotis.Viena pati negalėjau juo pasinaudoti, negalėjau keliauti irsu Amerikos pasu, kurį Mūdis buvo kažkur paslėpęs. Manreikėjo nuosavo Irano paso.

—Jis nieku būdu negalės jums skubiai gauti paso, —užtikrino mane Amalis. —Paprastai tenka laukti metus.

Netgi jei kas tikrai nori paskubinti, net jei turi ryšius, taitrunka no šešių savaičių ligi dviejų mėnesių. Kiek girdėjau,trumpiausias laikas —šešios savaitės. Bet aš anksčiau jusiš čia išvešiu. Būkit kantri.

Tą popietę šnekėjausi su savo seserimi Kerolain. Tėtisištvėrė operaciją. Jis dar gyvas! Kerolain pasakojo, kad ve-

360



žarnas į operacinę jis visiems gydytojams ir slaugėms sakęs, jog Betė ir „Tobi“ grįžta namo. Buvau tikra, kad taidavė jam jėgų ištverti. Bet jis dar buvo neatgavęs sąmonės,

ir gydytojai manė, kad mirtis dar tebegresia.Tą vakarą atvažiavo Mamalis ir Madžidas. Mūdžio ka

binete jie aptarinėjo mano kelionę, į kurią aš leistis neketinau. Buvau viena virtuvėje, kai įėjo Mahtoba. Jos veidoišraiška man pasakė, kad įvyko kažkas siaubinga. Ji neverkė, tačiau akyse buvo didžiausias pyktis, sumišęs suskausmu.

—Tu žadi išvažiuoti ir mane palikti, ar ne? —paklausė ji.

—Apie ką tu kalbi?—Tėtis pasakė man, kad tu išvyksti į Ameriką be ma

nęs.

Otada prapliupo ašaros.Žengiau artyn, norėdama ją apkabinti, bet ji atšoko irėmė eiti atbula prie durų.

—Ką tau sakė tėtis? —paklausiau.—Sakė, kad tu mane paliksi ir niekada daugiau manęs

nebematysi.

—Eime, —pasakiau, imdama ją už rankos ir jausdama,kaip man pašoka pyktis. —Pasišnekėsim su tėčiu apie tai.Atplėšiau duris į Mūdžio kabinetą ir atsidūriau priešais

vyrus, kurie ruošė sąmokslą prieš mane.—Kodėl pasakei jai, kad aš be jos važiuoju į Ameri

ką? —surikau.

Mūdis suriko man:—Nėra prasmės slėpti nuo jos! Jai teks priprasti. Verčiau tegu jau dabar pradeda.

—Ne, aš nevažiuoju.—Važiuoji.—Ne, nevažiuoju.Mes ilgokai rėkėm vienas ant kito, nė vienas nesitrauk

361



damas iš savo pozicijų. Atrodė, kad Mamaliui ir Madžiduibuvo nė motais, ką aš sakiau ar kaip tai veikia Mahtobą.

Pagaliau išpuoliau iš kambario. Abi su Mahtoba užli

pom aukštyn į mano miegamąjį. Laikiau ją glėbyje, tolydžio kartodama:—Mahtoba, be tavęs aš nevažiuosiu. Niekada nepalik

siu tavęs.Mahtoba norėjo manimi tikėti, bet iš akių mačiau, kad

netiki. Ji žinojo, kokią valdžią mums abiem turi jos tėtis.Aš vėl pabandžiau:—Nenoriu, kad tėtis tą žinotų, bet jeigu jis nepersigal

vos prieš tą skrydį, aš tikrai susirgsiu, taip susirgsiu, kadnegalėsiu lipti į tą lėktuvą. Tik žiūrėk, kad neprasitartumtėčiui.

Ir vis dėlto aš žinojau, kad ji manimi netiki, o apieAmalį pasakyti nedrįsau. Dar ne.

Verkdama ji užmigo ir per visą ilgą ilgą naktį laikėsi įsikibusi į mane.* *

Mūdis nukeliavo į pasų įstaigą ir praleido ten ištisą dieną. Nuvargintas ilgų eilių ir biurokratinio bukumo, kaip ir

buvo sakęs Amalis, jis grįžo tuščiomis.—Tau teks pačiai važiuot, —pasakė. —Važiuosi rytoj, iraš kartu su tavimi.

—Okaip bus su Mahtoba? —paklausiau, skubiai ieškodama kokios nors išeities. —Tu ten išbuvai kiaurą dieną.Žinai, kad sugaišim rytoj vėl visą dieną. Mes nebūsim dar

grįžę, kai ji parvažiuos iš mokyklos.Mūdis pagalvojo apie tai.—Važiuosi viena, —pasakė galiausiai. —Aš viską pa

aiškinsiu. Pats liksiu namie ir lauksiu Mahtobos.Tą vakarą jis dirbo savo kabinete, pildydamas mano

pareiškimą pasui gauti ir rūpestingai surašydamas raštą,kuriame aiškino apie mano tėvui gresiančią mirtį. Jis man

362



davė smulkius nurodymus, ką daryti pasų įstaigoje, taippat pasakė pavardę žmogaus, kuris turėjo manęs laukti.

Privalau važiuoti, nutariau aš. Turiu susitikti su pasų

įstaigos pareigūnu, kadangi Mūdis, be jokios abejonės, patikrins mane. Bet buvau tikra, kad grįšiu su papildomaispopieriais, kuriuos reikės užpildyti, ir su begale pasiteisinimų dėl gaišaties.

įstaiga buvo painus koridorių ir durų labirintas su ilgomis vyrų ir tokiom pat ilgom moterų eilėm; visi jie tikėjosiįvykdyti sunkią užduotį —gauti leidimą išvykti iš Irano. Ašseniai svajojau apie tokią galimybę. Kaip keista ir kaipliūdna, kad dabar aš bijojau gauti pasą ir išvykimo vizą.

Susiradau vyriškį, su kuriuo Mūdis buvo susitaręs. Jismaloniai pasveikino, murmėdamas kažką nesuprantamafarsi kalba, ir ėmė mane vedžioti po daugybę kambarių,naudodamasis savo valdžia ir alkūnėmis, kai reikdavo

prasibrauti į eilės pradžią. Tačiau atrodė, kad nuveikėmmes nedaug, ir tai mane padrąsino.Pagaliau jis nuvedė mane į didelę patalpą, kurioje buvo

susigrūdę keli šimtai vyrų. Jo žvilgsnis kažko atidžiai ieškojo, kol galiausiai apsistojo ties jaunu iraniečiu, kurį atitempė prie manęs, kalbėdamas farsi kalba.

—Aš kalbu angliškai, —tarė jaunasis vyras. —Čia vyrųskyrius, —pridūrė, lyg ir taip nebūt buvę aišku. —Prašo,kad jūs čia palauktumėt. Šitoje eilėje. Gal po valandos arpo dviejų jis ateis pasižiūrėti.

—Kas čia darosi?Jaunasis vyriškis išvertė keletą klausimų ir atsakymų.

—Jie išduos jums pasą.—Šiandien?—Taip. Čia, šioje eilėje.Pabandžiau juos sulaikyti.—Bet aš tik šiandien pradėjau tuo rūpintis.—Negali būti.—Tikrai. Aš tik šį rytą atnešiau pareiškimą...

363



—Ką gi, jie šiandien išduos jums pasą. Laukit čia.Abu vyrai paliko mane vieną, apimtą isterijos. Nejau tai

įmanoma? Mūdis visą tą laiką laukė leidimo užsiimti me

dicina. Nepaisant viso gyrimosi, jis ir jo šeima turėjo maža įtakos medicininėje biurokratijoje. Bet ar aš —ir Ama-lis —neapskaičiavom Mūdžio įtakos čia? 0 gal Mamalio?Ar Madžido? Arba Baba Hadži, turinčio ryšių eksporto-importo sferoje? Prisiminiau, kaip pirmasis iš aerouostesutiktų Mūdžio giminaičių Zia Hakimas švilpte prašvilpė

pro muitininkus.Iš baimės man ėmė svaigti galva. Stovėdama tarp šimtų plepančių iraniečių vyrų, jaučiausi nuoga ir bejėgė, vieniša moteris vyrų bendrijoje. Argi tai tikrai įvyks? ArMū- džiui pasiseks jo velnioniškas planas?

Norėjau apsigręžti ir bėgti. Tačiau, išskyrus Teherano

gatves, bėgti nebuvo kur. Į ambasadą? Policiją? Pas Ama-lį? Ten niekur nebuvo Mahtobos. Ji buvo namie, priešorankose.

Taigi likau kur buvusi, palengva judėdama į priekį eilė je, žinodama, kad Mūdis norėdamas gaus apie mane pilnąinformaciją per savo ryšius čia.

Eilė trumpėjo bauginančiu greičiu. Man buvo tekę valandų valandas laukti duonos kepalo ar mėsos gabalo ir kilogramo kiaušinių, kurių pusė būdavo sudaužyti. Nejaugigauti pasą užtruktų trumpiau? Argi dabar man teks susidurti su tikru veiksmingumu?

Ir štai aš įteikiu savo dokumentus susiraukusiam pareigūnui. 0 jis savo ruožtu įteikia man pasą. Spoksau į jį priblokšta, iš pradžių nežinodama, ką man daryti.

Galva buvo apkvaitusi, bet išėjus iš įstaigos man dingtelėjo, kad Mūdis tikisi gaišaties. Buvo truputis po pirmos.Jis nežinos, kaip greitai aš gavau tą baisų dokumentą.

Dabar skubėdama stengiausi ištrūkti iš tų naujausiųspąstų, sėdau į taksi, važiuojantį Amalio įstaigos kryptimi.

364



Tai buvo vienintelis kartas, kai atvykau ten, prieš tainepaskambinusi, ir jo veide atsispindėjo nustebimas ir išgąstis —jis suprato, kad atėjo krizė.

—Negaliu patikėti, —pasakė jis, žiūrėdamas į pasą. —Negirdėta. Matyt, jis turi ryšių, apie kuriuos aš nieko nežinau. Aš turiu ten ryšių, bet šito padaryti neįstengiu.

—Ką man dabar daryti? —paklausiau.Amalis įdėmiai apžiūrėjo pasą.—Čia rašoma, kad jūs gimusi Vokietijoje, —pastebėjo

jis. —Kodėl? Kur jūs gimėte?—Almoje, Mičigane.Amalis susimąstė.—Alma farsi kalba reiškia Vokietija. Gerai, tvarka. Pa

sakykit Mūdžiui, kad jums reikia rytoj sugrąžinti pasą, kad jis būtų pakeistas. Jei naudosit šitą pasą, jis negalios. Tai

gi, rytoj grįžkit į pasų įstaigą. Numeskit jį ten ir palikit. Neduokit jiems progos sutvarkyti. Tada pasakykit savo vyrui,kad jie jį pasiėmė. Prireiks laiko išsiaiškinti.

—Gerai.Išskubėjau iš Amalio įstaigos ir vėl atgal per miestą,

bandydama mintyse sudėstyti veiklos scenarijų. Aš tai įnikusi svarsčiau, kaip aiškinsiu, kad pase yra klaida, jog Mū-dis mane užklupo visai nelauktai.

—Kur buvai? —užsipuolė.—Pasų įstaigoje.—Jie man skambino pirmą valandą ir pranešė atidavę

tau pasą.Jo balsas buvo tylus, tačiau tonas apmaudingas.—Jie tau skambino?—Taip.—Ką gi, atleisk, kad vėluoju. Gatvės perpildytos. Be to,

reikėjo persėsti.Mūdis nepatikliai pažiūrėjo į mane. Jau buvo besižiojąs

apkaltinti melavimu, bet aš nukreipiau jo dėmesį.

365



—Tie žiopli terliai, —pasiskundžiau, pakišdama jampasą. —Žiūrėk. Aš pralaukiau kiaurą dieną, o jie pase padarė klaidą. Parašyta —Vokietija. Turiu grąžinti, kad ištai

sytų.Mūdis įdėmiai pasižiūrėjo į pasą ir pamatė, kad aš sakau teisybę. Pasas neatitiko gimimo pažymėjimo.

—Rytoj! —suriaumojo jis.Daugiau prie tos temos nebegrįžo.Rytą bandžiau prikalbinti Mūdį, kad leistų man vienai

važiuoti į pasų įstaigą. Jeigu sugebėjau tą padaryti vakar,tai susidorosiu ir šiandien. Bet jis net nesvarstė mano argumentų. Nors buvo paskyręs laiką pacientams, įgrūdomane į telefoninį taksi —patį greičiausią, kažką suburbė

jo vairuotojui, ir mes žaibiškai atsidūrėm pasų įstaigoje.Surado savo draugą, įteikė pasą, ir po penkių minučiųpataisytas dokumentas stebuklingu būdu atsidūrė jo ran

kose.Dabar aš turėjau oficialų leidimą išvykti iš Irano.Viena.

Mūdis užsakė man bilietą į „Svissair“ lėktuvą, išskrendantį iš Teherano penktadienį, sausio 31 d.

* * *

—Viskas paruošta, —pasakė Amalis. —Pagaliau.Buvo antradienio rytas, trys dienos prieš mano išvyki

mą. Mudvi su Mahtoba išvažiuosim rytoj, kai Mūdis bus ligoninėje. Mes dviem dienom aplenkėm jo planus.

Amalis kruopščiai aptarė su manimi visas detales. Povisų pasirengimų planas skristi į Bandar Abasą ir kateriuišvykti iš šalies dar buvo neparuoštas. Mūdžiui verčiantskubėti, Amalis suorganizavo vieną iš atsarginių planų.Mudvi su Mahtoba iš Teherano skrisim į Zahidaną ryto devintos valandos reisu, susitiksim su profesionalių kontrabandininkų grupe ir per atšiaurius kalnus pereisim į Pa

366



kistaną. Kontrabandininkai ves mus į Kvetą Pakistane. Išten skrisim į Karačį.

Mane išsyk pagavo siaubas, nes buvau ką tik pastebėju

si neraminančią žinutę laikraštyje „The Kayhan“. Buvopasakojama apie australiečių porą, kuriuos pagrobė vietinės genties gauja Kvetoje, nugabeno į Afganistaną, o paskui paleido, išlaikę aštuonis mėnesius. Aš tik įsivaizduotigalėjau tas baisybes, kurias jie patyrė.

Papasakojau apie tai Amaliui.—Teisybė, —pasakė jis. —Tokie dalykai atsitinka nuo

latos, bet nėra būdo išvykti iš Irano, kad netykotų didelipavojai. —Jis bandė mane užtikrinti, kad toje teritorijojegenties vadas kuris kontroliavo abi sienos puses, jo draugas. —Iš visų kelių išvykti iš Irano šis pats saugiausias.Mano ryšiai ten patys geriausi. Bandar Abaso planas ir kitiplanai užtruktų kur kas ilgiau. Per Turkiją neįmanoma dėl

sniego kabiuose. Šiuo metų laiku toje teritorijoje nedirbakontrabandininkai. Per gilu sniego ir per šalta. Kelias perZahidaną, šiaip ar taip, saugesnis už Turkiją dėl manodraugo ir dėl to, kad netoli Turkijos daug daugiau pasieniosargybos postų. Ten patruliuoja pasdar.

Mums reikėjo žūtbūt išvykti. Nebegalėjau daugiau

guostis Amalio mėgstama fraze: „Būkit kantri“. Reikėjoveikiau sekti tėčio patarimu: „Norėti —reiškia galėti“.Atidaviau Amabui plastmasinį maišą, kad man palaiky

tų. Jame buvo drabužių pamaina Mahtobai ir man bei kelidaiktai, kurių nenorėjau palikti. Vienas jų —didelis sunkusgobelenas, vaizduojantis ramią sceną laukuose —vyrus,

moteris ir vaikus, besigėrinčius upokšniu kaime. Spalvos —rausva, šviesiai mėlyna ir pilka —puikiai derinosi.Sugebėjau sulankstyti jį į maždaug kvadratinį pėdos dydžio paketuką. Taip pat pasiėmiau buteliukus su šafranu,kuriuos man Kalėdoms buvo dovanojusi Amė Bozorg.

Pokalbio su Amalių metu galvoje man sukosi tokia galybė minčių. Žinios iš Amerikos buvo skaudžiai malonios.

367



Tėtis tvirtai laikėsi įsikibęs į gyvenimą, laukdamas pasimatymo su mumis. Aš norėjau; Amalis padėjo, kad norastaptų galėjimu. Rytoj, Mahtobai nežinant, priversiu ją

gaišti, užtrukti, ruošiantis į mokyklą. Turėjau padarytitaip, kad ji pavėluotų į mokyklos autobusą. Tada eisimepėsčios. Gatvėje, kai nebebus Mūdžio, pranešiu jai džiugiąžinią, kad mes vykstam į Ameriką. Kai nieko neįtariantismano vyras išvažiuos į ligoninę, mudvi su Mahtoba susitiksim su Amalio vyrais, kurie greitai nugabens mus į aerouostą skristi į Zahidaną.

Atrodė paradoksalu, kad mes keliausim tuo pačiumaršrutu, kurį planavo panelė Alavi. Spėliojau, kas jai nutiko. Gal ji pati pabėgo iš šalies. Norėjau, kad taip būtų.

—Kiek tai kainuos? —paklausiau Amalį.—Jie nori dvylikos tūkstančių dolerių, —atsakė jis. —

Nesirūpinkit. Atsiųskit man grįžusi į Ameriką.

—Tučtuojau atsiųsiu, —prisiekiau. —Ir ačiū.—Nėra už ką.Kodėl Amalis visa tai daro Mahtobai ir man, netgi rizi

kuoja dvylika tūkstančių dolerių, pasikliaudamas mano sąžiningumu? Tariausi žinanti atsakymus bent į kai kuriuosklausimus, nors tiesiai niekada nebuvau paklaususi. Visų

pirma, aš nuoširdžiai tikėjau, kad Amalis —atsakymas į visas mano maldas, tiek krikščioniškas, tiek ir islamiškas, įmanonasr, į mano prašymą imamui Mehdi, į mano šventąkelionę į Mešedą. Mes iš tikrųjų garbinom tą patį Dievą.

Amalis turėjo kažką įrodyti sau, man, pasauliui. Aštuoniolika mėnesių buvau įkalinta šalyje, kurioje, kaip man

atrodė, gyveno vieni niekšai. Krautuvininkas Hamidas buvo pirmasis, parodęs man, jog taip nėra. Panelė Alavi,Čamsi, Zary, Fereštė ir keletas kitų įrodė, kad negalimaspręsti apie žmogų pagal jo tautybę. Net Amė Bozorg keistai ir savotiškai parodė bent jau gerus ketinimus.

Dabar atėjo eilė Amaliui. Jo motyvai buvo ir paprasti, irsudėtingi, jis norėjo padėti dviem nekaltoms Irano revoliu

368



cijos aukoms. Jis neprašė jokio atlyginimo. Džiaugsmasmūsų sėkme bus jam didžiausia kompensacija.

Bet ar mums pasiseks?

Straipsnelis laikraštyje apie pagrobtų australiečių porąir pono Vinkopo žodžiai ambasadoje išgąsdino mane. Kaiaš pirmąsyk užsiminiau apie kontrabandininkus, ponasVinkopas perspėjo mane:

—Jie nuves jus ligi sienos, išprievartaus, užmuš arbaperduos valdžiai.

Bet {spėjimas jau neteko savo galios. Mano pasirinkimas buvo aiškus. Penktadienį galiu sėsti į lėktuvą, skrendantį į Ameriką, ramiai skristi namo ir niekada neberegėtisavo dukros. Arba rytoj galiu paimti už rankos savo dukrąir leistis į pačią pavojingiausią kelionę, kokią įmanoma įsivaizduoti. Iš teisybės pasirinkimo nebuvo. Žūsiu kalnuose,skiriančiuose Iraną nuo Pakistano, arba saugiai parsivešiu

Mahtobą atgal į Ameriką.Išlipusi iš taksi, virpėjau lediniame vėjyje. Iki namų dar

buvo keli kvartalai. Klampodama per pažliugusį sniegą antšaligatvio, buvau giliai susimąsčiusi. Netrukus Mahtobagrįš iš mokyklos. Vėliau Mūdis parvažiuos iš ligoninės. Va

kare atvyks Čamsi, Zary ir Hakimai atsisveikinti su manimi. Jie tik žinojo, kad aš penktadienį skrendu aplankyti savo mirštančio tėvo ir grįšiu po laidotuvių. Man reikėjo pasiruošti, susikaupti ir nuslėpti visas viltis ir būgštavimus.

Jau beveik prie pat namų pakėlusi akis pamačiau Mū-dį su Mamaliu, stovinčius netoli vartų ir piktai dėbsančius

į mane. Iš pykčio Mūdis nebejautė šalto vėjo, kuris dabarnešė vis tirščiau krintantį sniegą.—Kur buvai? —užriko jis.—Vaikščiojau po parduotuves.—Meluoji! Neturi jokių paketų.—Ieškojau dovanos mamai. Nieko negalėjau rasti.—Meluoji! —pakartojo jis. —Tu kažką rezgi. Eik į na

369



mus. Sėdėsi ten, kol ateis metas vykti į aerouostą penktadienį.

Mamalis išėjo su kažkokiu reikalu. Mūdis įstūmė mane

pro vartelius ir pakartojo savo įsakymą. Man negalima išeiti iš namų. Negalima naudotis telefonu. Jis įkalins manesekančioms trim dienom, kol įlipsiu į lėktuvą. Šiandien jispasiėmė laisvą dieną ligoninėje. Rytoj taip pat bus laisvasir tupės namie, kad galėtų mane stebėti. Užrakino telefonąsavo kabinete tuo metu, kai priiminėjo ligonius. Praleidauvisą popietę uždarame priekiniame kieme, gerai matomapro Mūdžio kabineto langus. Mudvi su Mahtoba nulipdėmsenį besmegenį ir papuošėm violetiniu —Mahtobos mėgstamiausios spalvos —šaliku.

Dar sykį buvau priremta prie sienos, įkliuvusi į spąstus.Mudviem su Mahtoba rytoj nepavyks susitikti su Amaliovyrais, ir aš neturėjau kaip jam pranešti apie tą naujausią

grėsmingą posūkį.Tą vakarą virpėjau iš baimės ir nuo šalčio, ruošdamasi priimti mūsų svečius —mano rankos buvo užimtos, omintys tuo tarpu lėkė viesulu. Reikėjo kaip nors pasiektiAmalį. Jis turi sugalvoti, kaip ištraukti mudvi su Mahtobaiš šito namo. Aš ir vėl ėmiau drebėti, šį kartą supratusi,

kad namas labai atvėso. Mano galvoje gimė mintis.—Šildymas nutrūko, —suburbėjau Mūdžiui.—Gal sugedo arba pasibaigė mazutas, —svarstė Mūdis.—Nueisim su Malihė pasižiūrėti, kas nutiko katilui, —

pasakiau, tikėdamasi, kad mano žodžiai skamba nerūpestingai.

—Gerai.Stengdamasi per daug neskubėti, užlipau į Malihė butą. Farsi kalba pasiteiravau, ar negalėčiau pasinaudoti jostelefonu. Ji linkterėjo sutikdama. Žinojau, kad ji nesupraspokalbio angliškai.

Skubiai paskambinau Amaliui.—Nieko nebus, —pasakiau. —Negaliu išeiti. Negaliu

370



ištrūkti iš namų. Jis buvo čia, kai šiandien grįžau, ir dabarįtarinėja.

Amalis sunkiai atsiduso į ragelį.—Ir šiaip niekas neišeina, —pasakė jis. —Aš ką tik kal

bėjau su žmonėmis iš Zahidano. Pirmąsyk per šimtą metųšitaip prisnigo. Neįmanoma pereiti kalnų.

—Ką darysim? —sušukau aš.—Tik nelipkit į tą lėktuvą. Jis prievarta negali jūsų įso

dinti į lėktuvą.—Nevažiuok, —pasakė tą vakarą Čamsi, akimirką ra

dusi mane vieną virtuvėje. —Nelipk į tą lėktuvą. Aš matau,kas dedasi. Vos tik tu išvažiuosi, jis nugabens Mahtobą passavo seserį ir vėl eis išvien su savo šeima. Nevažiuok.

Bet aš jaučiau Mūdžio kilpą vis labiau užveržiant mankaklą. Jis buvo prirėmęs mane prie sienos. Turėjo pakankamai galios priversti mane lipti į lėktuvą; galėjo grasinti

atimsiąs iš manęs Mahtobą. Net mintis apie tai man buvonepakeliama, tačiau negalėjau pagalvoti apie tai, kad galėčiau ją palikti, grįždama į Ameriką. Bet kokiu atveju aš jąprarasiu.

Tą vakarą nejaučiau skonio tų maisto kąsnelių, kuriuosprisiverčiau kišti sau į burną. Beveik negirdėjau pokalbio.

—Ką? —paklausiau, reaguodama į kažkokį chanum

Hakim klausimą.Ji norėjo, kad aš rytoj su ja drauge vykčiau į tavaunee. Tai kooperatinė parduotuvė aga Hakimo masdžedo nariams. Jiems ką tik atvežė lęšių, kuriuos būdavo labai sunku gauti.

—Reiktų apsirūpinti, kol dar visų neišpirko, —pasakė ji

farsi kalba. Čamsi taip pat norėjo važiuoti. Aš atsainiai sutikau. Mano mintys buvo toli nuo lęšių.Vėliau tą patį vakarą, po to, kai Čamsi ir Zary išvažia

vo, Mahtoba jau gulėjo lovoje, Mūdis savo kabinete priiminėjo paskutinius pacientus, o mes su Hakimais sėdėjomesvetainėje ir gėrėme arbatą, staiga atvyko nekviestas ir visai nepageidaujamas svečias. Tai buvo Mamalis.

371



Jis pasisveikino su Hakimais, įžūliai pareikalavo arbatos, o paskui su ištreniruota klastinga šypsena ištraukė iškišenės lėktuvo bilietą ir pamosavo juo man.

Aštuoniolika mėnesių pykčio dabar prasiveržė iš manogiliausių gelmių. Nebesivaldžiau.—Duok man tą bilietą! —surikau. —Aš jį sudraskysiu.Aga Hakimas tučtuojau ėmėsi taikdario vaidmens. Ma

lonusis turbano žmogus, supratingiausias iš visų Mūdžiogiminaičių, uždavė man ramius, tiriančus klausimus. An

gliškai jis nekalbėjo. Mamalis būtų galėjęs mums versti,bet nevertė. Man buvo sunku susikalbėti farsi kalba, bet ašbeviltiškai stengiausi, žiūrėdama į aga Hakimą kaip įdraugą ir sąjungininką.

Mano istorija išsiveržė aikštėn.—Jūs nežinot, ką aš čia patyriau, —raudojau aš. —Jis

laikė čia mane. Norėjau grįžti namo į Ameriką, bet jis vertė mane čia pasilikti.Hakimai buvo tikrai sukrėsti. Aga Hakimas toliau klau

sinėjo, sulig kiekvienu atsakymu skausmo šešėlis šmėstelėdavo jo veidu. Šiurpios pusantrų metų detalės iškilo įdienos šviesą.

Bet paskui jis suglumo.—Tai kodėl tu nesidžiaugi, kad važiuosi namo ir susi

tiksi su savo šeima?—Aš noriu važiuoti namo ir susitikti su savo šeima, —

paaiškinau. —Bet jis reikalauja, kad aš ten likčiau, kolviską išparduosiu, o paskui parvežčiau dolerius. Mano tėvas miršta. Nenoriu važiuoti į Ameriką biznio reikalais.

Baigęs priiminėti pacientus, Mūdis atėjo pas mus į svetainę, ir ten aga Hakimas ėmė jį griežtai tardyti. Mūdžioatsakymai farsi kalba buvo ramūs. Jis dėjosi nustebęs, tarsi pirmą kartą būtų išgirdęs apie tai, kodėl aš nenoriu važiuoti.

Galiausiai aga Hakimas paklausė:

372



—Ką gi, jeigu Betė nenori važiuoti, ar ji privalo?—Ne, —paaiškino Mūdis. —Aš tą dariau vien tik dėl to,

kad ji pasimatytų su saviškiais. —Mūdis atsigręžė į mane

ir paklausė: —Ar nori važiuoti?—Ne, —skubiai atsakiau.—Gerai. Tai kam tas triukšmas? Čia viskas tau, kad su

sitiktum su savo mirštančiu tėvu. Jei nenori, nevažiuok.Iš jo žodžių trykšte tryško nuoširdumas, meilė ir pagar

ba man, nuolankumas aga Hakimo išmintingiems patari

mams. Klausimas buvo išspręstas.Likusį laiką Mūdis nerūpestingai šnekučiavosi su Haki-mais. Jis buvo malonus šeimininkas, išeinančius Hakimuspalydėjo ligi durų, dėkojo visiems už apsilankymą, dėkojoaga Hakimui už jo rūpestį.

—Pasiimsiu jus rytoj rytą dešimtą valandą pakeliui į tavaunee, — pasakiau chanum Hakim. Tikėjausi, kad ir šisvažiavimas apsipirkti duos man progą paskambinti.

Mūdis tyliai uždarė duris paskui Hakimus, lukterėjo,kol jie nutols ir nebegalės girdėti, tada atsigręžė į mane,apimtas beprotiško įniršio. Trenkė man per veidą ir parbloškė ant grindų.

—Pasiekei, ko norėjai! —rėkė jis. —Suardei viską. Tu

sėsi į tą lėktuvą. Jei neišskrisi, atimsiu iš tavęs Mahtobą irvisam gyvenimui užrakinsiu kambaryje!

23

Jis galėjo tą padaryti. Jis tą padarys.

Tą naktį nebeužmigau. Blaškiausi ir varčiausi, kankin-damasi, prisimindama, kodėl čia atsivežiau Mahtobą, beperstogės save plūsdama.

373



* * *

Bėdos prasidėjo beveik prieš ketverius metus, vieną

1982 m. balandžio 7 d. vakarą, kai Mūdis grįžo iš darboAlpenos bendrojoje ligoninėje susimąstęs ir vangus. Išpradžių nekreipiau dėmesio, kadangi ruošiau šventinę vakarienę. Buvo dvyliktoji Džono gimimo diena.

Pastaruosius dvejus metus mes buvom laimingi. Mūdis1980 m. iš Korpus Kristi grįžo į Mičiganą, pasiryžęs išbraukti iš savo gyvenimo politinius įvykius Irane. „Visi žinos, kad aš svetimšalis, —pasakė jis, —bet nenoriu, kadvisi žinotų, jog aš iranietis“. Susiraukusio Ajatolos Cho-meinio portretas buvo ištremtas į palėpę. Mūdis prisiekėdarbe nebeištarti nė žodžio apie revoliuciją, žinodamas,kad jo naujai įsižiebusi aistra gimtajam kraštui neatnešė

jam nieko, išskyrus bėdas Korpus Kristi. Alpenoje jis grei

tai įsitraukė į darbą, atstatė savo profesinę reputaciją irvėl ėmė gyventi kaip amerikietis.Mano dvasia aprimo, ypač, kai mes radom namą prie

Tander Bai upės. Jis buvo nedidelis, neišvaizdus iš lauko,bet aš jį įsimylėjau nuo tos akimirkos, kai įžengiau vidun.Visas namas buvo atgręžtas į upę. Užpakalyje buvo di

džiuliai langai, pro kuriuos vėrėsi kvapą gniaužianti panorama. Laiptinė vedė į žemutinį aukštą su gražiais paneliais, erdvų ir šviesų. Iš čia galėjai išeiti į didelį vidinįkiemą, kuris baigėsi vos už penkiolikos pėdų nuo upėskranto. Virš upės buvo įrengta medinė prieplauka, pritaikyta meškerioti ar pririšti valtį. Namas stovėjo upės įlin

kyje. Žemiau pasroviui puikiai matomas buvo vaizdingasdengtas tiltas.Viduje buvo nuostabiai erdvu —dideli miegamieji, dvi

vonios, graži kaimiška virtuvė, du židiniai ir nemaža svetainė. Reginys į upę dvelkė ramybe.

Mūdžiui jis patiko, kaip ir man. Nesvarstydami jį nupirkom.

374



Alpena tik trys valandos kelio nuo Banisterio, ir aš galėjau dažniau lankyti saviškius. Mudu su tėčiu pasidavėmsavo bendrai aistrai —meškeriojimui, iš ramios upės

traukdami saulėžuves, mėnulžuves, ešerius, šamus, ausytuosius ešerius, o kartais ir kokią lydeką. Mama ir aš daugvalandų praleisdavom drauge nerdamos kabliuku, virdamos valgį, besišnekučiuodamos. Buvau dėkinga už galimybę praleisti daugiau laiko su jais, tuo labiau kad jie jau buvo pradėję akivaizdžiai senti. Mama kentė nuo vilkligės, iraš džiaugiausi, kad ji gali pabūti su savo anūkais. MažojiMahtoba, strapinėjanti po namus, teikė ypač daugdžiaugsmo ir mamai, ir tėčiui. Tėtis vadino ją „Tobi“.

Alpenos gydytojai priėmė mus į savo tarpą, dažnaikviesdavomės juos į svečius ir patys būdavom kviečiami.Mūdis buvo patenkintas savo darbu, o aš buvau laiminganamie kaip žmona ir motina —kol vieną vakarą Mūdis grį

žo iš darbo namo sielvarto apniauktu žvilgsniu.Dėl jo kaltės paprastos operacijos metu mirė trejų metų berniukas. Mūdžiui buvo laikinai atimta teisė dirbti ligoninėje, grėsė byla.

Kitą rytą paskambino mano sesuo Kerolain. Aš pakėliau ragelį, apdujusi nuo miego stokos, užverktom akim.

Per miglas išgirdau Kerolain sakant:—Tėčiui vėžys.Nuvažiavom tiesiai į Karsono miesto ligoninę, kur mu

du su Mūdžiu buvom pirmąsyk susitikę ir kur dabar nervingai vaikštinėjom po laukiamąjį, kol chirurgai atliko tiriamąją žarnyno operaciją. Žinios buvo blogos. Chirurgai

atliko kolostomiją, tačiau viso vėžio pašalinti neįstengė. Liga buvo per toli nužengusi. Tarėmės su chemoterapeutu,kuris pasakė galįs kuriam laikui pratęsti tėčio gyvenimą;kiek —šito jis nežinojo. Aišku buvo, kad mes jo neteksim.

Prisiekiau sau praleisti kiek įmanoma daugiau laiko su juo, laikyti jo ranką, sakyti viską, kas turi būti pasakyta,kol nevėlu.

375



Gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Prieš kelis mėnesiusmes jautėmės laimingesni nei bet kada anksčiau. Dabarstaiga iškilo pavojus Mūdžio karjerai, mano tėvas miršta,

ir ateitis atrodo nykiai. Smūgis paveikė mus ir individualiai, ir kaip sutuoktinių porą.Kelias sekančias savaites mes važinėjom tarp Alpenos

ir Karson Sičio. Mūdis padėjo tėčiui ištverti operacijossmūgį. Vien pamačius Mūdį, tėčiui atlėgdavo skausmas.Mūdis jam patarinėjo kaip gydytojas ir sugebėjo išverstimedicininę terminologiją j nespecialistų kalbą. Kai tėtissustiprėjo ir galėjo keliauti, Mūdis pasikvietė jį į Alpeną.Jis daug valandų praleisdavo su tėčiu, patarinėdavo jam,padėdamas susitaikyti su jo ligos realybe, išmokti gyventisu jo kolostomija.

Iš teisybės tėtis buvo vienintelis Mūdžio pacientas. Kai juodu būdavo drauge, Mūdis vėl pasijausdavo gydytoju.

Bet sėdėdamas namie Alpenoje diena iš dienos be jokiodarbo, jis vis labiau niaukėsi, jautėsi esąs nevykėlis. Savaitės bėgo, priverstinis dykinėjimas davė savo vaisių.

—Čia politika, —kartojo jis visą laiką, turėdamas omeny bylą ligoninėje.

Mūdis stengėsi neprarasti savo kvalifikacijos ir daly

vaudavo daugelyje medikų seminarų, tačiau jie palikdavo jam tuštumos jausmą, kadangi negalėjo panaudoti tų žinių, kurias įgydavo.

Mudu abu labai slėgė pinigų klausimas, ir aš tikėjau,kad Mūdžio nuotaika pasitaisys, jeigu jis vėl grįš į darbą.Jokia ligoninė nepriims jo dirbti anesteziologu, kol nebaig

ta byla, tačiau jis tebeturėjo leidimą praktikuoti bendrąjąosteopatinę mediciną. Aš visada maniau, kad šioje srityje jis gali daugiausia nuveikti.

—Tau reiktų važiuoti į Detroitą, —pasiūliau. —Grįžk įKeturioliktos gatvės kliniką. Jiems visada reikia pagalbos.

Ten jis buvo dirbęs antraeilėse pareigose savo reziden-tūros metais ir tebeturėjo draugų.

376



—Ne, —atsakė jis. —Liksiu čia ir kovosiu.Ilgainiui jis virto sugižėliu, kuris kandžiojo mane ir vai

kus dėl menkiausios, kartais įsivaizduotos dingsties. Dienų

dienas jis riogsodavo kėdėje, tuščią žvilgsnį įsmeigęs į upę,ir ištisas valandas tylėdavo. Kai jam tai pabosdavo, miegodavo. Kartais klausydavosi radijo ar skaitydavo knygą, tačiau jam buvo sunku susikaupti. Atsisakydavo išeiti iš namų, nieko nenorėdavo matyti.

Kaip gydytojas žinojo, kad čia klasikiniai klinikinėsdepresijos simptomai. Kaip gydytojo žmona ir aš tą žino

jau, bet jis nieko neklausė ir atstumdavo visus bandymus jam padėti.

Kurį laiką mėginau jį guosti ir raminti, kaip, mano galva, žmonai dera. Be abejo, suirutė ir iš manęs nemažai pareikalavo. Keletą kartų per savaitę aš su vaikais važiuodavau į Banisterį lankyti tėčio, bet Mūdis nebelydėdavo mū

sų. Likdavo namie ir kiurksodavo rūškanas.Daugelį savaičių aš susitaikiau su ta situacija, vengda

ma konfrontacijų, vildamasi, kad jis pakirs iš savo letargo.Be abejo, aš tikėjau, kad ilgai visa tai negali tęstis.

Tačiau diena po dienos savaitės palengva virto mėnesiais. Vis daugiau laiko praleisdavau Banisteryje su savo

tėvu, o mažiau —namie, kur Mūdžio apatiškumas vis labiau siutino mane. Mes neturėjom įplaukų, mūsų santaupos tirpo.

Ilgai atidėliojusi pokalbį, vieną dieną nebeištvėriau.—Važiuok į Detroitą ir susirask darbą, —pareiškiau.Mūdis griežtai pažvelgė į mane. Jis nepakęsdavo pakel

to mano tono, tačiau man tai buvo nė motais. Jis delsė, nežinodamas, kaip elgtis su reiklia savo žmona.—Ne, —paprastai atsakė jis, nutraukdamas tolesnį po

kalbį, ir išžirgliojo iš kambario.Mano protrūkis sukėlė jam naują, žodingesnę depresi

jos stadiją. Dabar ėmė be paliovos kartoti priežastį, dėl kurios, jo supratimu, kilo visos jį ištikusios bėdos.

377



—Mane suspendavo, kadangi esu iranietis. Jei nebūčiau iranietis, to niekada nebūtų įvykę.

Kai kurie gydytojai ligoninėje vis dar palaikė Mūdį. Jie

retkarčiais užsukdavo pasisveikinti su juo ir asmeniškaipareikšdavo man susirūpinimą dėl Mūdžio depresijos.Vienas iš jų, turintis nemažą emociškai sutrikusių pacientų gydymo patirtį, pasisiūlė reguliariai lankytis, kad juodusu Mūdžiu galėtų pasikalbėti.

—Ne, —atkirto Mūdis. —Nenoriu apie tai kalbėti.

Maldavau jį apsilankyti pas psichiatrą.—Aš išmanau daugiau už juos, —atsakė jis. —Jie mannepadės.

Nė vienas iš mūsų draugų ar giminaičių nesuvokė didžiulio jo asmenybės pasikeitimo. Mes nebepriiminėjomsvečių, bet tai buvo suprantama, turint omeny mūsų finan

sines bėdas. Mūsų draugai ir giminaičiai turėjo savo gyvenimus, savas problemas. Jie negalėjo žinoti Mūdžio depresijos masto, jei jis pats ar aš jiems nepasakojau. Jis negalėjo, o aš nenorėjau.

Radau darbo advokato kontoroje pusei dienos. Mūdisniršo ant manęs, kadangi, jo manymu, žmona turinti sėdėti namie ir rūpintis savo vyru.

Kiekvieną dieną jo nuotaika vis labiau bjuro. Jo ego jau buvo sukrėstas karjeros nesėkmių, o dabar šitas nau jas įžeidimas jam atrodė žeminantis jį kaip vyrą. Jis priešinosi, siekdamas patvirtinti savo valdžią man, reikalaudamas, kad aš kiekvieną dieną vidurdienį grįžčiau iš darbo namo paruošti jam pietų. Nusileidau šiam juokingamnorui iš dalies dėl to, kad pastarųjų mėnesių įvykiai irmane buvo sutrikdę ir sugluminę. Aš jau aiškiai nebežinojau, kieno koks vaidmuo mūsų santuokoje. Iš paviršiaus galėjo pasirodyti, kad aš esu stipresnioji, bet jei ištikrųjų buvo taip, kodėl laksčiau į namus paruošti jampietų? Atsakymo aš nežinojau.

378



Vidurdienį dažnai rasdavau jį dar su chalatu, visą rytą jis nieko nebūdavo valgęs, gal tik minimaliai paglobojęsvaikus. Pagaminusi jam valgį, skubėdavau atgal į darbą.

Vakare rasdavau nešvarius indus, beveik nepaliestus, sukrautus ant stalo. Mano vyras gulėdavo ant kušetės.Jeigu jis nepatenkintas, kad aš dirbu, sakiau aš, kodėl

pats nieko neveikia? Tokia keista egzistencija tęsėsi daugiau nei metus, ir per tą laiką darbas užpildė didesnę dalįmano asmeninio gyvenimo. Mano darbas, iš pradžių laiki

nas, tapo kažkuo daugiau negu pilnos darbo dienos užsiėmimu. Mano alga, be abejonės, neatitiko mūsų gyvenimostiliaus, ir ištirpus mūsų santaupoms, aš dar sykį primečiau savo valią Mūdžiui ir ryžausi parduoti mūsų gražųnamą.

Pritvirtinau skelbimą kieme priešais namą, kuriame

buvo sakoma:savininkas p a r d u o d a n a m ą ,

ir laukiau, norėdama pamatyti, kas toliau bus. Jeigu mums pavyktų, sutaupytume komisinius agentui.

Daugelį savaičių Mūdis pranešinėdavo, kad dešimtysporų sustodavo apžiūrėti mūsų gražaus namo su nuostabiu vaizdu į upę, bet niekas nesisiūlė pirkti. Įtariau, kadarba Mūdis tyčia juos atkalbinėdavo, arba juos išgąsdindavo nevalyva, niūri jo išvaizda.

Pagaliau vieną vakarą Mūdis man užsiminė, kad vienaiporai namas padaręs didžiulį įspūdį ir jie ketiną kitą dienąsugrįžti ir dar jį apžiūrėti. Nusprendžiau būti namie, kai

jie atvažiuos.Parlėkusi namo iš įstaigos skirtu metu, radau betvarkę.

Išsiunčiau Mūdį kažkokia sugalvota dingstimi, skubiai susitvarkiau ir pati aprodžiau namą.

—Mums jis patinka, —pasakė man vyriškis. —Bet kada jūs galėsit išsikraustyti?

—Okada jūs norit?—Per dvi savaites.

379



Tai buvo truputį nepatogu, bet jie pasisiūlė perimti mūsų ipoteką ir skirtumą užmokėti grynais. Po visų išlaidųmums liks daugiau negu dvidešimt tūkstančių dolerių, o

mums žūtbūtinai reikėjo pinigų.—Gerai, —sutikau.Kai grįžo Mūdis ir sužinojo apie sandėrį, net pamėlo.—Kur mes galim išsikraustyti per dvi savaites? —siu

to jis.—Mums reikia pinigų, —ryžtingai atsakiau. —Mes pri

valom juos turėti.Ilgai ginčijomės, vis dėl to paties dalyko, piktai apsižo-

džiuodami iš abiem susikaupusios nevilties. Tai buvo nelygus mūšis, kadangi Mūdis beveik nebeturėjo įtikinamų argumentų. Jis bejėgiškai pabandė įrodinėti savo kaip šeimos galvos valdžią, bet mes abu žinojom, kad jis jau buvoatsisakęs savo sosto.

—Tu mus įstūmei į tokią būklę, —niršau aš. —Kamlaukti, kol viską prarasim. Reikia parduoti.

Priverčiau jį pasirašyti pardavimo sutartį. Per kitas dvisavaites buvau užsiėmusi labiau nei bet kada. Krausčiauspintas, stalčius, indaujas, pakuodama mūsų gyvenimo Al-penoje likučius, nors ir nežinojau, kur mes keliamės. Mū

dis nesisiūlė padėti.—Supakuok nors savo knygas, —pasakiau. Jis turėjonemažą biblioteką, kurią sudarė tomai medicininių knygųir islamo propaganda. Vieną rytą daviau jam kartoniniųdėžių ir pasakiau: —Šiandien supakuok knygas.

Karštligiškos dienos pabaigoje, vėlai sugrįžusi iš darbo,

radau jį sėdint apatišką, vis dar su chalatu, nesiskutusį irnesipraususį. Knygos tebestovėjo lentynoje. Ir vėl aš pratrukau:

—Malonėk šį vakarą susikrauti lagaminą. Rytoj sėsi įautomobilį, nuvažiuosi į Detroitą ir negrįši tol, kol susirasi darbą. Man šito jau gana. Nė minutės ilgiau aš šito nepakęsiu.

380



—Aš negausiu darbo, —verkšleno jis.—Tu nemėginai.—Negaliu dirbti, kol nepasibaigs mano suspendavimas

ligoninėje.—Nebūtina dirbti anesteziologu. Gali imtis bendrosiospraktikos.

Jis buvo priremtas prie sienos ir atsimušinėjo tik menkais pasiteisinimais.

—Aš jau seniai nedirbau bendrosios praktikos srity je, —nuolankiai pasakė jis. —Aš nenoriu bendrosios praktikos.

Jis man priminė Rėzą, kuris nenorėjo imtis jokio darboAmerikoje, nebent būtų tapęs bendrovės prezidentu.

—Yra daugybė dalykų, kurių aš nenoriu, tačiau privalau daryti, —pasakiau, jausdama, kaip auga pyktis. —Tudaugeliu atžvilgių sugriovei man gyvenimą. Daugiau šitaip

su tavimi nebegyvensiu. Tu tinginys. Naudojiesi situacija.Darbo negausi šitaip čia sėdėdamas. Turi eiti ir ieškoti.Dievas tau jo neatsiųs. Odabar eik ir negrįžk, kol susirasidarbą arba, —ir žodžiai išsprūdo man nespėjus susivokti,ką sakiau, —aš išsiskirsiu su tavimi.

Nebuvo jokios abejonės, kad mano ultimatumas nuo

širdus.Mūdis padarė taip, kaip buvo lieptas. Jau kitą vakarąpaskambino man iš Detroito. Jis gavo darbą klinikoje. Turėjo pradėti dirbti kito pirmadienio rytą, tuojau po Velykų.

Kodėl, spėliojau, aš taip ilgai laukiau? Ir kodėl praeity je dažniau nepareikšdavau savo teisių?

Savaitgalis prieš Velykas užklupo mus visiškoje sumaištyje. Buvom suplanavę išsikraustyti iš savo namo DidįjįPenktadienį, o Mūdis turėjo pradėti darbą kitą pirmadienįDetroite. Trečiadienį mes dar nebuvom radę kur gyventi.Desperacija buvo bauginanti, ir vis dėlto ji teikė tam tikrąpasitenkinimą. Mes bentkažką darėm.

Vienas iš mano įstaigos klientų, vietinio banko vice

381



prezidentas, sužinojęs apie mūsų padėtį, pasiūlė laikinąsprendimą. Jis buvo ką tik atsiėmęs vieną namą ir pasiūlė išnuomoti jį mums, mokant nuomą kas mėnesį. DidįjįPenktadienį vidurdienį pasirašėm nuomos sutartį ir tučtuojau pradėjom gabenti savo mantą.

Savaitgalį, šiek tiek atkutęs, Mūdis padėjo man sutvarkyti namus.

Sekmadienį pabučiavo atsisveikindamas ir leidosi įpenkių valandų kelionę automobiliu į Detroitą. Tai buvopirmas kartas, kai jis po daugelio mėnesių mane pabučia

vo, ir aš pajutau dvelkterėjusį geismą, kuris mane nustebino. Jo netraukė nuobodus, nepatrauklus darbas klinikoje,bet aš mačiau, kad jis jau pasijuto geriau. Faktas, kad jistaip lengvai gavo darbą, paglostė jo skaudžiai užgautą ego.Atlyginimas buvo geras, nors jo su ligoninės pajamomis irlyginti negalėjai, tačiau vis dėlto beveik devyniasdešimt

tūkstančių dolerių per metus.Netrukus mūsų gyvenimas vėl įėjo į įprastą vagą, kurimaloniai priminė mūsų priešvedybinius metus. Visą savaitę kiekvienas būdavom užsiėmę savais darbais, o savaitgalius pakaitomis praleisdavom Alpenoje ir Detroite.

Mūdis palengva atsigavo.—Mums puikiai sekasi! —pasakė jis man kartą grįžęs

namo.Jis visada netverdavo džiaugsmu susitikęs su mumis.

Mahtoba puldavo jam į glėbį, vos tik jį pamačiusi, laiminga, kad jos tėtis vėl normalus.

Pavasaris, vasara ir ruduo lėkte pralėkė. Nors Mūdisnekentė Detroito, dideliame meste nebuvo tokio aršaus fa

natizmo ir jis nusprendė, kad jo profesinė ateitis čia, nesvarbu, ką tektų dirbti.Savo ruožtu aš vėl pasijutau laisva. Savaitės bėgyje pri

imdavau visus sprendimus. Savaitgaliais vėl įsimylėdavau.Gal tokio gyvenimo atskirai mums reikėjo, kad mūsų santuoka neiširtų.

Kurį laiką buvau patenkinta.

382



1984 metų kovo mėnesį sulaukiau telefono skambučioiš Teherano. Vyriškas balsas su ryškiu akcentu užsikirsdamas kalbėjo angliškai ir prisistatė kaip Mohamedas Ali

Ghodsi. Sakė esąs Mūdžio sūnėnas. Turint omeny šeimospolinkį į tarpusavio santuokas, tai galėjo reikšti bet ką. Atrodė, jog yra šimtai iraniečių, kuriuos Mūdis laikė savo sūnėnais.

Jis pasiteiravo, kaip mudvi su Mahtoba gyvuojame, irdar kurį laiką plepėjo apie šį bei tą. Kai paklausė Mūdžio,aš nusirašiau jo telefono numerį ir pasakiau, kad Mūdis

jam paskambinsiąs.Perdaviau žinią į Detroitą, ir dar tą patį vakarą man pa

skambino Mūdis. Ten buvo Mamalis, pasakė jis, ketvirtasis jo sesers Amė Bozorg sūnus. Mūdis paaiškino, kad Mamalis visada buvęs pernelyg liesas, tačiau per pastaruosiuskelis mėnesius dar labiau sublogo. Gydytojai Teherane

diagnozavo skrandžio opą ir operavo jį, bet jis ir toliau silpo. Nevilties apimtas, buvo nuskridęs į Šveicariją konsultuotis. Šveicarų gydytojai pasakė jam, kad Irano gydytojaiblogai atliko operaciją ir kad jo skrandį reikėjo iš pagrindųrekonstruoti. Jis skambino savo dėdei į Ameriką patarimo,kur operuotis.

—Aš nepasakiau jam, ką daryti, —pasakė Mūdis. —Kątu manai?—Atsivežk jį čia, —pasiūliau. —Mes galim padėti jam

išsioperuoti.Mūdį toji mintis nudžiugino.—Bet, —suabejojo jis, —sunku atsivežti pinigus iš

Irano.—Kodėl tau neužmokėjus už jo operaciją? —paklausiau. —Manau, kad tu ir mano šeimai tą padarytum, jeigukiltų būtinybė.

—Gerai. Puiku.Viskas buvo sutarta, ir po kelių dienų Mamalis jau sė

dėjo lėktuve, skrendančiame į Ameriką. Buvo numatyta,

383



kad jis atvyks vieną penktadienį, balandžio pradžioje. Mū-dis ketino sutikti įj aerouoste ir nuvežti tiesiai į Alpeną savaitgaliui, kad Mamalis galėtų susipažinti su mumis.

Dauguma iraniečių, kuriuos pažinojau, buvo kultūringiir mandagūs, visai kitokie negu tie triukšmingi revoliucionieriai, kurie buvo įsibrovę į mūsų gyvenimą Korpus Kristi. Jų požiūris į moteris, be abejonės, buvo kiek tamsuoliš-kas, bet paprastai jie elgdavosi su jomis mandagiai ir būdavo paslaugūs, tad atrodydavo gana malonūs. Ketinaubūti svetinga šeimininkė Mūdžio sūnėnui. Su malonumuruošiau iranietišką vakarienę, kartu su vaikais laukdama

jų atvykimo.Deja, nuo pat tos akimirkos, kai Mamalis įžengė pro

duris, pajutau jam pasidygėjimą. Jis buvo mažo ūgio kaipir dauguma iraniečių; nepaisant to —o gal ir kaip tik dėlto —elgėsi įžūliai ir žiūrėjo į mus iš aukšto. Dėl skystos

barzdelės ir retų ūsų atrodė nevalyvas. Mažos, giliai įsmigusios akys žiūrėjo kiaurai pro mane, tarsi aš neegzistuočiau. Visa jo laikysena tarytum sakyte sakė: Kas jūs? Aš už

jus geresnis!Maža to, jo poveikis Mūdžiui man kėlė nerimą. Vos tik

įžengęs jis pareiškė:

—Privalot atvažiuoti ir aplankyti mus Teherane. Visinori pamatyti jus ir Mahtobą.Toji mintis mane šiurpino. Pirmąjį vakarą abu vyrai il

gai susijaudinę šnekėjosi farsi kalba. Gal tai buvo suprantama, kadangi jie turėjo bendrų šeimyninių naujienų, tačiau aš susirūpinau, kad Mūdis neimtų rimtai svarstyti

Mamalio kvietimo. Tačiau jie visą laiką kalbėjo tiktai farsikalba, visiškai izoliuodami mane, nors Mamalis visai pakenčiamai mokėjo angliškai.

Netrukus aš jau skaičiavau savaitgalio valandas, laukdama ramaus sekmadienio vakaro, kai Mūdis ir Mamalisišvažiuos į Detroitą. Tačiau sekmadienį po pietų Mūdisman pareiškė:

384



—Tegu jis lieka čia su tavimi, kol aš susitarsiu dėl operacijos.

—Ne, —atšoviau aš. —Jis tavo sūnėnas- Jis tavo sve

čias.Mūdis ramiai paaiškino turįs dirbti klinikoje. Mamaliureikią rūpintis. Jis privalo maitintis skrandžio nedirginančiu maistu. Aš galinti kelias dienas neiti į darbą, kol buspaskirta operacija.

Prieštarauti nebebuvo kaip. Kažkur sąmonės gelmėjesuvokiau, kad Mūdis vėl atgavo savo galią mane įtikinti.Nusileidau, manydama, kad tai truks tik kelias dienas.

Nutariau tą laiką kuo geriausiai išnaudoti. Man buvogaila Mamalio, nes dėl avialinijos kaltės jo bagažas pasiklydo. Mano draugė Ani Kuredžian, armėnė siuvėja, padė

jo nupirkti Mamaliui drabužių. Ani viską persiuvo, pritaikydama neįprastai smulkiam Mamalio stotui.

Mamalis nepadėkojęs priėmė drabužius, sukrovė savokambaryje ir toliau nešiojo tuos pačius dvokiančius marškinius ir džinsus.

Kai Mamalio bagažas atsirado ir galiausiai buvo grąžintas, pasirodė, kad jis grūste prigrūstas dovanų mums.Tačiau drabužių nebuvo. Nors Mamalis turėjo Amerikoje

praleisti daugelį mėnesių, jis, matyt, ketino kiekvieną dieną nešioti tuos pačius drabužius.—Ar nori, kad aš tau išskalbčiau drabužius? —paklau

siau.—Ne, —abejingai gūžtelėjo jis pečiais.Keista, bet kitą savaitgalį grįžęs namo mūsų aplankyti

Mūdis tarytum nepastebėjo dvoko, kol aš neatkreipiau jodėmesio.—Eik ir nusivilk drabužius, tegu Betė juos išskalbia, —

įsakė Mamaliui Mūdis. —Ir nusiprausk po dušu.Mūdžio sūnėnas susiraukęs pakluso. Dušas buvo retas

įvykis jo gyvenime, laikomas greičiau darbu, o ne atgaivinančiu malonumu.

385



Tingus, reiklus, įžūlus svečias išbuvo pas mus ištisasdvi savaites, kol aš nuvežiau jį į Karsono miesto ligoninęoperacijai. Aplankiusi namiškius, grįžau į Alpeną, išbrau

kusi Mamalį iš savo gyvenimo.Vėliau Mūdis man pasakė, jog Mamalis įsižeidęs, mataš esą turėjusi neiti į darbą, suieškoti, kas naktį paglobotųvaikus, ir vėl keturias valandas važiuoti į Karson Sitį pabūti su juo operacijos metu.

Po operacijos Mamalis dešimt dienų gulėjo ligoninėje.Paskui Mūdis parvežė savo besitaisantį sūnėną iš KarsonSičio į Alpeną ir vėl atidavė mano globai.

—Ne, aš nenoriu jo globoti, —prieštaravau. —Kas bus, jeigu jam kas nors atsitiks? Tu gydytojas. Tu jį globok.

Mūdis beveik negirdėjo mano protestų. Grįžo į Detroitą, palikęs Mamalį.

Nekęsdama savęs už tai, kad vėl susitaikiau su nuolan

kios žmonos role, aš vis dėlto ėmiausi Mamalio slaugės pareigų ir ruošiau jam dietinį maistą penkis kartus per dieną. Jam nepatiko mano gamintas valgis lygiai tiek pat,kiek man nepatiko jam gaminti. Tačiau atrodė, kad nėrakitos išeities, kaip tik laukti, kol Mamalis pakankamai sustiprės ir galės grįžti į Iraną.

Mūdis manė, kad Mahtoba iš karto pajaus simpatijąMamaliui. Jis bandė ją versti būti kartu su jo sūnėnu, tačiau Mahtoba reagavo į šitą nevalyvą iranietį taip kaipir aš.

—Palik ją ramybėj, —pasiūliau aš. —Mahtobai varuneprimesi draugystės. Tokia jau ji yra. Aš tą žinau. Ne

kreipk į ją ypatingo dėmesio, ir ji pati ilgainiui apsipras.Mūdis neklausė. Net kelis kartus aptalžė Mahtobą užtai, kad ji šalinasi Mamalio.

Būdamas Detroite, Mūdis kiekvieną vakarą skambindavo Mamaliui. Jie kalbėdavosi farsi kalba, kartais net ištisasvalandas, ir netrukus aš supratau, kad naudodamasis Ma-maliu Mūdis kontroliuoja, ką veikiu aš. Pavyzdžiui, vieną

386



vakarą Mamalis staiga padėjo šalia telefono ragelį ir pasakė, kad Mūdis norįs kalbėtis su manimi. Mano vyras užsipuolė mane, kodėl nepaisydama jo nurodymų aš leidusi

Mahtobai žiūrėti kažkokią televizijos programą?Ramūs mūsų savaitgaliai tapo praeitimi —atvažiavęs įAlpeną, Mūdis dabar praleisdavo šeštadienį ir sekmadienįkalbėdamasis su Mamaliu, įsigilinęs į šeimos reikalus, vėlpostringaudamas apie Ajatolą Chomeinį, dergdamas Vakarų —ypač amerikiečių —papročius ir moralę.

Ką aš turėjau daryti? Aš mačiau, kad kiekvieną savaitgalį mano vyras, per dvidešimt metų įsisavinęs amerikiečių kultūrą, vis labiau ir labiau atvirsta iraniečiu. EsantMamaliui, mano meilė savam vyrui patyrė didžiausią išmėginimą. Buvau ištekėjusi už amerikiečio Mūdžio; šitasiranietis Mūdis buvo nepriimtinas, svetimas žmogus. Negana to, jiedu su Mamaliu dabar visą laiką kalbėjo apie tai,

kad reikia Mahtobą ir mane nuvežti į Teheraną aplankytišeimos.

Savaitgaliais jie užsidarę ilgai, karštai ir nesuprantamai kažką svarstydavo. Nors ir kalbėjosi farsi, man įėjus įkambarį, pritildydavo balsus.

—Kada jis išvažiuos? —nevilties apimta paklausiau

vieną dieną.—Jis negali važiuoti, kol jam neleis daktarai, —atsakėMūdis.

Du įvykiai pagreitino krizę. Pirmiausia, bankas radopirkėją mūsų išsinuomotam namui, todėl mes buvom priversti išsikelti. Beveik tuo pat metu mano darbas advoka

to kontoroje tapo nebereikalingas. Visiems, kuriuos tai lietė, buvo aišku, kad man teks pasiieškoti kitos vietos.OMūdis jau buvo nusprendęs, kur mano vieta. Jis tvir

tino, kad atėjęs metas vėl atnaujinti mūsų šeimos gyvenimą drauge.

Nenorėjau niekur išsikelti ir visai nebuvau įsitikinusi,kad noriu atsižadėti savo nepriklausomumo. Tačiau žino

387



jau, kad Mamalis netrukus grįš į Iraną, ir turėjau vilčių,kad mudu su Mūdžiu vėl sugrįšim prie ankstesnio elegantiško, patogaus gyvenimo būdo. Nors tai ir nebuvo įvardin

ta, vienintelė mano alternatyva buvo skyrybos. Mūdis buvo atkaklus, tad pagaliau sutikau keltis į Detroitą. Aš maniau, tikėjausi, meldžiausi, kad blogiausia jau likępraeityje. Ryžausi —iš tikrųjų pamėginti —atstatyti mūsųsantuoką.

Vis dėlto vienos atsargumo priemonės aš ėmiausi. Netikra dėl ateities, bijojau nėštumo. Savaitei likus iki persikėlimo, nuėjau pas gydytoją ir įsidėjau spiralę.

Visą tą laiką Mūdis gyveno mažame butelyje, todėl dabar pradėjom ieškoti namo. Maniau, kad mes pirksim, betMūdis spyrėsi, kad kuriam laikui išsinuomotume, paieškotume tinkamo sklypo ir pasistatytume nuosavą svajoniųnamą. Viskas vyko taip sparčiai, kad man net svaigo galva.

Mūdis buvo visai atgavęs savo galią mane įtikinti. Dar beveik man nespėjus susivokti, jau buvom išsinuomoję namąSautfylde ir įsikėlę —aš, Mūdis, Džou, Džonas, Mahtoba...ir Mamalis.

Užrašiau Mahtobą į puikią Montesori mokyklą netoliBirmingemo, vadovaujamą moteriškės, kuri pirmoji atga

beno Montesori koncepciją iš Europos į Ameriką.Mūdis nupirko man naują automobilį, ir beveik kasdienaš veždavausi Mamalį apžiūrėti Detroito ar apsipirkti užpinigus, kuriuos nešykštėdamas jam duodavo Mūdis. Mamalis, kaip ir visada, buvo atžarus ir pasipūtęs, bet nepaisant to, jis, matyt, manė, kad jo buvimas man malonus. Iš

tikrųjų aš tik ir laukiau tos dienos, kai jis grįš į Iraną.Mamalis išbuvo pas mus ligi liepos vidurio ir, artėjant joišvykimo dienai, vis labiau spyrėsi, kad mes —Mūdis,Mahtoba ir aš —aplankytume šeimą Teherane. Manosiaubui Mūdis sutiko ir pareiškė, kad mes atvyksim rugpjūčio mėnesį dviejų savaičių atostogų. Džou ir Džonas galės pabūti su savo tėvu.

388



Slapti iki pusiaunakčio trunkantys Mūdžio ir Mamaliopokalbiai įgijo daug grėsmingesnį pobūdį. Per tas keliasdienas prieš pat Mamalio išvykimą Mūdis su juo praleisda

vo kiekvieną laisvą akimirką. Ar jie kažką planavo?Sykį aš išsakiau jiems savo niūriausius būgštavimus.—Ką jūs sugalvojot? —paklausiau. —Pagrobti Mahto-

bą ir išvežti į Teheraną?—Nebūk juokinga, —atšovė Mūdis. —Tu kuoktelėjai.

Tau reikia psichiatro.—Aš dar tiek nekuoktelėjau, kad važiuočiau į Iraną. Va

žiuok tu. Aš su vaikais liksiu čia.—Tu ir Mahtoba važiuosit su manim, —pareiškė Mū

dis. —Aš tau neleidžiu rinktis.Žinoma, rinktis galėjau. Tai buvo skaudus pasirinkimas,

bet jis jau kristalizavosi mano sąmonėje. Aš vis dar puoselėjau viltį, kad mes galim atstatyti savo santuoką, ypač išvy

kus Mamaliui. Nenorėjau nei savęs, nei vaikų traumuotiskyrybomis. Bet į Iraną važiuoti taip pat nenorėjau.Mūdis atsileido ir pabandė įtikinti mane.—Kodėl tu nenori važiuoti? —paklausė jis.—Kadangi žinau, kad jeigu aš ten nuvažiuosiu ir tu nu

tarsi ten likti, aš nebegalėsiu grįžti namo.

—Štai kas tau kelia rūpestį, —švelniai pasakė Mūdis. —Niekada šito nepadarysiu. Aš myliu tave. —Staiga jamdingtelėjo mintis. —Atnešk Koraną.

Ištraukusi šventąją knygą iš knygų spintos, padaviausavo vyrui.

Jis uždėjo delną ant viršelio ir pareiškė:

—Prisiekiu Koranu, aš niekada neversiu tavęs likti Irane. Prisiekiu Koranu, kad aš niekada neversiu tavęs gyventi kur nors prieš tavo valią.

—To niekada nebus, —užtikrino jis mane. —Mūsų šeima to neleis. Pažadu, kad taip niekada neatsitiks. Pažadu,

jeigu iškiltų kada nors kokia problema, mūsų šeima tuopasirūpins.

389



Pajutau tučtuojau užplūdusį palengvėjimą.—Gerai, —sutikau. —Mes važiuosim.

* * *

Mūdis nupirko lėktuvo bilietus. Rugpjūčio 1-oji atėjogreičiau, negu aš norėjau. Nepaisant dramatiškos ir iškilmingos mano vyro priesaikos Koranu, mane apniko vis didėjančios abejonės. Jo paties susijaudinimas stiprėjo. Valandų valandas jis praleisdavo ryte rydamas kiekvienągautą Irano leidinį. Su meile šnekėjo apie savo šeimą, ypačapie Amė Bozorg. Pradėjo kalbėti maldas. Dar vieną sykįmano akyse iš amerikiečio jis virto iraniečiu.

Slapta nuėjau susitikti su advokatu.—Turiu važiuoti arba skirtis, —paaiškinau. —Nenoriu

važiuoti į Iraną. Bijau, kad jeigu nuvažiuosiu, jis man nebeleis sugrįžti.

Mes svarstėm pasirinkimo galimybes, ir mums bekalbant iškilo aikštėn dar vienas pavojus. Skyrybų galimybėtaip pat buvo rizikinga —gal dar blogiau negu kelionė. Jeigu aš paduosiu pareiškimą skyryboms, jeigu aš nutolsiunuo Mūdžio, jis išbrauks mane iš savo gyvenimo.

Jis nebegalės pasiimtimanęs į Iraną, tačiau kaip bus su Mahtoba? Jeigu jis išsiveš ją į Iraną ir nuspręs pasilikti, ašvisam laikui prarasiu dukrą.

—Ar po skyrybų jis turės teisę ją lankyti? —paklausiau. —Ar negalėtume įrodyti teisėjui, kad pavojinga prileisti Mūdį prie Mahtobos?

Amerikos įstatymai draudžia bausti už neįvykdytą nusikaltimą, priminė man advokatas. —jis nepadarė nusikaltimo. Neįmanoma bus atimti jam teisę ją lankyti.

—Man tikrai nepatinka, kad jūs važiuojat į Iraną, —tęsė advokatas, —tačiau neįžiūriu čia nieko bloga. GalMūdis taip ilgai buvo spaudžiamas ir yra toks prislėgtas,

jog nuvažiavus aplankyti savo šeimos jam tikrai paleng

390



vės. Grįš atgal vėl su naujomis jėgomis. Aš kažkodėl manau, kad važiavimas išeis jam į sveikatą.

Tas pokalbis mane dar labiau sutrikdė. Jaučiau, kad

jeigu paduočiau pareiškimą skyryboms, Mūdis pagrobtųmano dukrą ir pasmerktų slogiam gyvenimui Irane. Mannieko nebeliko, kaip rizikuoti. Kad ir kokie realūs ar tariami suokalbiai kirbėtų sutrikdytoje Mūdžio sąmonėje, gyvenimo kontrastai įtikins jį grįžti į Ameriką. Tuo laiku aš galėjau tik įsivaizduoti, koks nykus žmonių gyvenimas Tehe

rane, bet ryžausi pabandyti, ar Mūdis iškęs ten ilgiau negudvi savaites.Tikroji priežastis, dėl kurios važiavau su Mahtoba į Ira

ną, buvo ši: važiuodama su ja, aš galiu būti pasmerkta, betnevažiuodama —pasmerkčiau ją.

Atėjo toji diena. Mudvi su Mahtoba pasiėmėm nedaug

daiktų, palikdamos vietos dovanoms, kurias ketinom vežti į Iraną. Bet Mūdis turėjo keletą lagaminų, o vieną iš jų —pilną vaistų, kuriuos, kaip sakė, žadėjo atiduoti vietiniamsmedikams. Paskutinę akimirką Mahtoba užsimanė vežtissavo kiškutį.

Mes pakilom į orą 1984 rugpjūčio 1 dieną; iš pradžiųskridom į Niujorką, tada į Londoną. Ten turėjom lauktidvylika valandų —pakankamai laiko apsižvalgyti. Nupirkau Mahtobai keletą britiškų lėlių. Bėgo valandos, ir manevis labiau kaustė baimė lipti į kitą lėktuvą.

Mums belaukiant Hytrou aerouoste, prieš pat mūsųskrydį į Kiprą ir Teheraną, Mūdis pradėjo pokalbį su gydytoju iraniečiu, grįžtančiu namo iš viešnagės Amerikoje.

—Ar yra problemų išvažiuoti iš šalies? —paklausiaunervingai.

—Ne, —užtikrino jis mane.Gydytojas iranietis davė mums patarimų dėl muitinės.

Sakė, kad iraniečiai uždeda labai didelius muitus bet kokiems Amerikoje gamintiems daiktams, įvežamiems į šalį.

391



—Jeigu pasakysit, kad liksit ten ir dirbsit, gal nereikalaus muito, —sakė jis.

Man nepatiko šito klausytis, net jei čia buvo strategija

taupyti pinigus.—Bet mes ne...—Žinau, —pertraukė jis.—Mes neketinam likti Irane, —tęsiau aš. —Pabūsim tik

dvi savaites, o paskui grįšim.—Taip, —pasakė jis.Paskui abu su Mūdžiu pradėjo šnekėtis farsi kalba.Tuo metu, kai lipom į lėktuvą, drebėjau iš baimės.Norėjau rėkti, apsigręžti ir nubėgti atgal trapu žemyn,

tačiau mano kūnas neklausė širdies. Mahtobai patikliaiįsitvėrus man į ranką, mes įlipome į lėktuvą, susiradomsavo vietas ir prisisegėm diržus.

Skrydžio į Kiprą metu aš vėl iš naujo svarsčiau dilemą.

Kai lėktuvo ratai palietė Viduržemio jūros salą, supratau, jog dabar paskutinė mano galimybė. Turėčiau pasiimtiMahtobą, bėgti iš lėktuvo ir sekančiu skrydžiu grįžti namo.Aš tikrai svarsčiau šitą paskutinį šansą, tačiau girdėjauadvokato žodžius: „Jis neįvykdė nusikaltimo. Neįmanomaatimti jam teisę lankyti Mahtobą“.

Iš lėktuvo pabėgti jau nebegalėjau. Kai oro laineris riedėjo pakilimo—nusileidimo taku, lėktuvo palydovė per vidinį telefoną pranešė, kad Kipre tik trumpas stabtelėjimas.Keleiviai, vykstantys į Teheraną, lieka lėktuve.

Po kelių minučių mes vėl riedėjom taku, didindamigreitį. Lėktuvo nosis pakilo į viršų, ratai atitrūko nuo že

mės. Pajutau, kaip galingas motorų smūgis pakėlė musaukštyn į dangų.Man prie širdies snaudė Mahtoba, išvarginta ilgos ke

lionės.Mūdis skaitė iranietišką knygą. Sėdėjau suakmenėjusi,

priblokšta, žinodama, kad skrendu, bet nežinodama savolikimo.

392



24

1986 m. birželio 29 d., trečiadienis, išaušo toks pat šaltas ir niūrus kaip ir manonuotaika. Veidrodis parodė man raudoną išpurtusį ponakties ašarų veidą. Mūdis išlydėjo Mahtobą į mokyklą,paskui pasakė man, kad vykstam į „Svissair“ agentūrą atiduoti mano paso, kur jis bus laikomas tol, kol aš penkta

dienį įsėsiu į lėktuvą.—Man reikia važiuoti į tavaunee su Čamsi ir chanumHakim, —priminiau jam.

Jis negalėjo nepaisyti mano pažado turbano vyriškiožmonai.

—Pirmiausia nuvažiuosim į „Svissair“, —reikalavo jis.

Tai užtruko ilgokai, kadangi avialinijos kontora buvotoli. Kai mes su taksi pasišokėdami lėkėm gatvėmis, manomintys sukosi apie išvyką į parduotuvę. Ar Mūdis leismums, trims moteriškėms, važiuoti vienoms? Ar galėsiuprieiti prie telefono?

Mano nusiminimui, Mūdis lydėjo mane ligi Čamsi

namų.—Kas nutiko? —paklausė Čamsi, vos tik išvydusi manoveidą.

Aš nieko neatsakiau.—Pasakyk man, kas nutiko? —reikalavo ji.Mūdis nesitraukė nuo mūsų.—Aš paprasčiausiai nenoriu važiuoti į Ameriką, —ver

kiau aš. —Mūdis sako, kad aš privalau važiuoti ir tvarkytireikalus. Viską išparduoti. Aš nenoriu važiuoti.

Čamsi užsipuolė Mūdį.—Kam tują verti tokiu metu tvarkyti reikalus? Leisk jai

tik nuvažiuoti porai dienų ir pasimatyti su tėvu.

393



—Ne! —suriaumojo Mūdis. —Jos tėvas visai neserga.Tai tik gudrybė. Viskas buvo suorganizuota.

—Tai teisybė! —surikau. —Tėtis tikrai serga, tu tą ži

nai.Čamsi ir Zary girdint, Mūdis ir aš su neapykanta rėkėmvienas ant kito.

—Tu pati įkliuvai į savo spąstus! —siautėjo Mūdis. —Tai buvo gudrybė, kad tu galėtum išvažiuoti j Ameriką.Dabar važiuok. Važiuok ir visus pinigus parsiųsk čia.

—Ne! —savo ruožtu šaukiau aš.Mūdis čiupo mane už alkūnės ir ėmė tempti durų link.—Mes išvažiuojam, —pareiškė jis.—Bozorg, —pasakė Čamsi. —Nurimk. Jums reikia pa

sitarti.—Mes išvažiuojam, —pakartojo Mūdis.

Jam šiurkščiai tempiant mane lauk, aš atsigręžiau irsurikau Čamsi ir Zary:—Prašau jus, padėkit! Nepalikit manęs. Jis mus nu

skriaus.Mūdis užtrenkė duris.Tvirtai sugriebęs man ranką, tempė šaltu kaip ledas ša

ligatviu Hakimų namų link. Eiti reikėjo apie penkiasdešimtminučių, ir visą kelią jis garsiai plūdo mane nešvankiaisžodžiais, be paliovos kartodamas didžiausias šlykštybes.Tačiau skaudžiausia man buvo tada, kai jis pasakė:

—Tu daugiau niekada nebepamatysi Mahtobos!Artinantis prie Hakimų namų, jis įsakė:—Dabar susiimk. Kad prie chanum Hakim nebūtų jo

kių ašarų. Žiūrėk, kad ji nieko blogo neįtartų.Mūdis atsisakė chanum Hakim siūlomos arbatos.—Eime į tavaunee, — pasakė jis.Visi trys nuėjom į masdžedo parduotuvę, Mūdžiui taip

ir nepaleidžiant mano rankos iš savo gniaužtų. Nusipirkom lęšių ir grįžom namo.

394



Visą popietę Mūdis buvo užsiėmęs savo kabinete. Mannesakė nieko, tik tyliai budėjo ir šitaip ketino daryti tol, kolmane įsodins į lėktuvą, skrendantį į Ameriką.

Mahtoba, grįžusi iš mokyklos ir pasitikrinusi, kad tėtisužsiėmęs, virtuvėje prirėmė mane prie sienos.—Mamyte, būk gera, parvežk mane šiandien atgal į

Ameriką, —ėmė prašyti ji.Ji nebuvo apie tai kalbėjusi jau daugelį mėnesių. Ji taip

pat žinojo, jog laiko liko mažai.

Apglėbiau ją. Ašaros susiliedamos į vieną riedėjo mūsųskruostais.—Mahtoba, mes negalim važiuoti, —pasakiau jai. —

Bet nesirūpink. Nepaliksiu tavęs Teherane. Be tavęs įAmeriką neišvažiuosiu.

Bet kaip man tesėti pažadą? Ar gali Mūdis mane, besi-spardančią ir rėkiančią, nutempti į tą lėktuvą? Taip, gali,tą aš puikiai suvokiau, ir niekam net nedingtelėtų jam sutrukdyti. Gali užmigdyti mane vaistais, apsvaiginti —betką padaryti.

Pavakary atsisveikinti atėjo Fereštė. Ji žinojo, kad aš labai paniurusi, ir bandė kaip įmanydama guosti. Nebegalė

jau apsimetinėti esanti laiminga musulmono žmona. Kuriam galui?

įsiveržė Mūdis, reikalaudamas arbatos. Paklausė Fe-reštę apie jos vyrą, ir ji apsiašarojo. Visi turėjom savų problemų.

Dieve, meldžiau, prašau Tave, prašau, leisk Mahtobaiir man pabėgti nuo Mūdžio. Prašau, prašau, prašau!

Ar aš išgirdau, ar pajutau atvažiuojant greitosios pagalbos automobilį? Ar pamačiau, ar susapnavau blyksinčiasšviesas atsispindint ant mūsų sienų? Sirenos nebuvo. Jistik privažiavo prie mūsų vartų. Kaip vaiduoklis.

Vis dėlto tai buvo greitoji pagalba! Mūdis turėjo važiuoti į ligoninę.

395



Jo akys įsmigo į manąsias. Jose įžvelgiau neapsakomąneapykantą, neviltį ir abejones. Mano žvilgsnis bylojo tąpatį. Kaip jis važiuos į ligoninę, palikęs mane be priežiū

ros? Ką aš galiu padaryti? Kur nubėgti? Akimirką jis dve jojo, kamuojamas giliausio nepasitikėjimo manimi ir drauge suvokdamas savo, kaip gydytojo, pareigą. Jis negalėjoneatsiliepti, skubiai kviečiamas, bet taip pat negalėjo palikti manęs vienos.

Pajutusi dramos gilumą, Fereštė pasakė:—Aš pabūsiu su ja, kol tu grįši.Netaręs nė žodžio, Mūdis čiupo savo instrumentų krep

šį ir nubėgo į laukiantį greitosios pagalbos automobilį.Išvažiavo. Kada grįš, nežinojau. Po penkių valandų ar

po pusvalandžio —tai priklausė nuo iškvietimo pobūdžio.Mano protas prisivertė atsibusti iš letargo. Štai toji

proga, kurios aš meldžiausi, tariau sau. Daryk ką nors!

Dabar!Fereštė buvo gera draugė, mylinti ir ištikima. I jos rankas galėjau atiduoti savo gyvybę. Bet ji nieko nežinojo apieAmalį, nieko apie slaptąsias intrigas mano gyvenime. Nenorėjau jai pakenkti įtraukdama į visa tai. Gana jau to, kad

jos vyras sėdi kalėjime už mintis prieš valdžią. Aš neturė

jau teisės stumti ją į dar didesnį pavojų.Prabėgo kelios minutės to brangaus, nežinia kiek mandovanoto laiko. Opaskui, stengdamasi, kad mano balsasbūtų ramus, pasakiau:

—Man reikia nusipirkti gėlių šiam vakarui.Buvom pakviesti į mūsų kaimynės Malihė namus dar

vienai išleistuvių vakarienei. Dingstis buvo įtikėtina, nusinešti gėlių reikalavo gero elgesio taisyklės.—Gerai, aš tave nuvešiu, —pasiūlė Fereštė.Tai buvo puiku. Galėjom dingti iš mūsų gatvės ir apylin

kės greičiau negu eidamos pėsčios. Sukdamasi kiek įmanoma vikriau, bet taip, kad neatrodyčiau skubanti, apmuturiavau Mahtobą, ir mes įšokom į Fereštė automobilį.

396



Kai ji už kelių kvartalų sustojo prie gėlių parduotuvės iratidarė mums dureles, pasakiau:

—Palik mus čia. Man reikia gryno oro. Mudvi su Mah-

toba pareisim pėsčios.Man pačiai tai nuskambėjo juokingai. Niekas neina pasivaikščioti per ledą ir sniegą.

—Aš jus parvešiu, —primygtinai siūlė Fereštė.—Ne. Man iš tiesų reikia gryno oro. Noriu pasivaikš

čioti.Pasislinkau artyn ir apglėbiau ją.—Palik mus, —pakartojau. —Važiuok. Ir ačiū tau už

viską.Ašarų pilnomis akimis ji pasakė:—Gerai!Mudvi su Mahtoba išlipom iš automobilio ir žiūrėjom į

nuvažiuojančią Fereštė.

Žvarbus vėjas gnaibė mums veidus, bet aš nepaisiau.Pajusiu jį vėliau. Mahtoba nieko neklausinėjo.Iš to rajono išvažiavom oranžiniais taksi, dusyk persės-

damos, kad paslėptume savo pėdsakus. Pagaliau išlipomapsnigtoje gatvėje ir suradom telefoną automatą. Drebančiais pirštais surinkau asmeninį Amalio telefono numerį jo

įstaigoje. Jis tučtuojau atsiliepė.—Čia paskutinė proga, kokią turiu, —pasakiau. —Turiu išvykti šią minutę.

—Man reikia daugiau laiko, —atsakė Amalis. —Dar neviską suorganizavau.

—Ne. Mes privalom rizikuoti. Jeigu neišvažiuosiu da

bar, niekada nebeturėsiu Mahtobos.—Gerai. Atvažiuokit.Jis davė man buto, esančio netoli jo įstaigos, adresą ir

perspėjo, kad turiu įsitikinti, jog nesu sekama.Padėjau ragelį ir atsigręžiau į Mahtobą pasidalinti su ja

nuostabia žinia.—Mahtoba, —pasakiau. —Mes važiuojam į Ameriką.

397



Mano apstulbimui ji pravirko.—Kas nutiko? —paklausiau. —Tu ką tik, dar šią popie

tę, man sakei norinti, kad aš tave pasiimčiau j Ameriką.

—Taip, —šniurkščiojo jinai. —Aš noriu važiuoti į Ameriką. Bet ne tučtuojau. Noriu grįžti namo ir pasiimti savokiškutį.

Turėjau tvardytis, kad ištikčiau rami.—Klausyk, —pasakiau. —Kiškutį mes pirkom Ameriko

je, ar ne? —Ji linkterėjo. —Galėsim Amerikoj naują nusipirkti. Ar nori važiuoti į Ameriką, ar grįžti namo pas tėtį?

Mahtoba nusišluostė ašaras. Savo šešiametės dukrosakyse mačiau stiprėjantį ryžtą ir išsyk supratau, kad Mū-dis jos nesutriuškino ir nepadarė nuolankios. Jos dvasiabuvo palenkta, tačiau nepalaužta. Ji nebuvo klusnus iranietis vaikas; ji buvo mano ryžtinga duktė amerikietė.

—Noriu važiuoti į Ameriką, —apsisprendė ji.—Eikš greitai, —paraginau ją. —Turim gauti taksi.

25

- B e ti? —paklausė jauna moteriškė pro vos pravertų durų plyšį.

—Taip.Ji pasitraukė į šalį, įleisdama mus į butą. Mums prirei

kė daugiau nei valandos, kol siaučiant pūgai, kelis kartuspersėdusios į kitą taksi, atkakom čionai iš kito Teheranogalo. Per tą laiką Amalis pradėjo ruoštis mūsų staigiampabėgimui.

—Amalis liepė jus pavalgydinti, jeigu esat alkanos, —tarė moteriškė.

Aš nebuvau alkana, nebuvo ir Mahtoba. Mums nemaistas rūpėjo. Bet aš supratau, kad reikia naudotis kiek

398



viena proga, kokia tik pasitaiko, kaupti jėgas ir ruoštis pavojams, kurie laukė mūsų juodoje atslenkančios naktiesnežinioje ir per kitas po jos seksiančias nerimo kupinas

dienas ir naktis.—Taip, —pasakiau, —ačiū.Moteriškė užsitraukė ant galvos juodą rūsarį, paslėp

dama savo jaunystę. Gal ji kokia studentė, pamaniau. Ką jižino apie mus? Kokie jos ryšiai su Amalių?

—Aš tuojau grįšiu, —pasakė ji.Paliko mus vienas naujoje aplinkoje. Aš tučtuojau pri

bėgau užtraukti draperijų. Butas buvo mažas ir apleistas,tačiau čia buvo saugiau negu gatvėje. Svetainėje stovėjosena išardoma sofa sulaužytomis spyruoklėmis. Miegama

jame nebuvo lovos, ant grindų gulėjo išmėtyti miegmaišiai.Baimė yra užkrečiama, ir Mahtobos akyse mačiau savo

baimės atspindį. Ar Mūdis jau grįžo namo? Ar pranešė po

licijai?Tačiau Mahtobos akyse buvo ne tik baimė. Susijaudinimas, energija, viltis? Pagaliau meskažką darėm. Ar dėl tobus geriau, ar blogiau, tačiau bukinantys pasyvumo mėnesiai jau liko praeityje.

Klausimai viesulu sukosi galvoje. Kas bus, jei mes nega

lėsim greitai išvažiuoti iš Teherano? Ar įstrigsim čia daugeliui naktų? Pernelyg daug žmonių man buvo sakę, kadvienintelė viltis pabėgti —suplanuoti viską minutės tikslumu. Mes laužėm taisykles.

Čiupau telefoną ir, kaip Amalis buvo nurodęs, paskambinau jam, pranešdama apie mūsų saugų atvykimą.

—Alio, —išgirdau pažįstamą balsą.—Mes čia, —pasakiau.—Beti! —sušuko jis. —Aš toks laimingas, kad jūs pasie-

kėt tą butą. Nesirūpinkit. Viskas bus gerai. Mes rūpinsimės jumis. Aš jau susitikau su kai kuriais žmonėmis ir visą naktį tuo užsiimsiu. Dar nieko galutinio nėra, bet aš kaiką sugalvojau.

399



—Paskubėkit, prašau jus.—Žinoma. Nesirūpinkit. Viskas susitvarkys. —Paskui

pridūrė: —Mergaitė atneš jums maisto, bet paskui turės

išeiti. Tačiau aš iš pat ryto būsiu pas jus ir atnešiu pusryčius. Tik pasilikit viduje. Neišeikit iš pastato ir nesiartinkitprie langų. Jeigu ko nors prireiks, skambinkit man. Skambinkit naktį, jeigu tik reikės.

—Gerai.—Be to, man atėjo į galvą vienas sumanymas ir noriu,

kad užsirašytumėt, —pasakė jis. Padėjusi ragelį, ištraukiau iš rankinės rašiklį ir popieriaus skiautę. —Kad išvežtame jus iš Teherano, turim laimėti šiek tiek laiko iš jūsųvyro, —paaiškino Amalis. —Noriu, kad jam paskambinta-mėt. Reikia jį įtikinti, jog galbūt jūs sugrįšit.

—Aš tikrai nenoriu skambinti Mūdžiui, —nesutikau aš.—Žinau, bet jūs privalot.

Jis man smulkiai nurodė, ką sakyti, o aš užsirašiau.Netrukus po mano pokalbio su Amalių grįžo jaunojimoteriškė ir atnešė iranietišką picą —truputis pomidorųpadažo ir mėsainis ant sauso lavašo —ir du butelius kokakolos. Išklausė mūsų padėkos ir skubiai išėjo, atlikusi savomisiją.

—Nenoriu, —pasakė Mahtoba, spoksodama į apetitonekeliančią picą.Nenorėjau ir aš. Tuo momentu mus maitino adrena

linas.Pažiūrėjau į savo pakeverzotas užrašus, perrašiau, iš

studijavau ir mintyse surepetavau pokalbį. Paskui suvo

kiau, kad aš paprasčiausiai delsiu skambinti. Nenorom paėmiau telefoną ir surinkau mūsų namų numerį.Vos tik suskambus telefonui, beregint atsiliepė Mūdis.—Čia aš, —pasakiau.—Kur tu? —griežtai paklausė jis.—Pas draugę.—Kokią draugę?

400



—Nesakysiu.—Tučtuojau grįžk namo, —įsakė.Mūdis, kaip jam būdinga, buvo karingai nusiteikęs, bet

aš, laikydamasi Amalio nurodymų, nesutrikau.—Mums reikia kai ką aptarti, —pasakiau. —Norėčiauišspręsti šią problemą, jeigu tu taip pat norėtum.

—Taip, norėčiau. —Jo balsas tapo ramesnis, labiaukontroliuojamas. —Grįžk namo, ir galėsim apie tai pasišnekėti, —pasiūlė jis.

—Nenoriu, kad visi sužinotų, kas nutiko, —pasakiau. —Nepasakok nieko nei Mamaliui, nei Madžidui, nei savo seseriai, nei šiaip kam. Tai liečia tiktai mus ir mes turim jąkartu aptarti. Pastarosiomis dienomis Mamalis grįžo į mūsų gyvenimą, ir viskas labai pablogėjo. Nebus jokių svarstymų, jeigu tu su tuo nesutiksi.

Mūdžiui nepatiko iššaukiantis mano tonas.

—Tu tiktai grįžk namo, ir mes pakalbėsim, —pakarto jo jis.—Jeigu aš grįšiu namo, tu pastatysi prie durų Mamalį,

kad jis čiuptų Mahtobą, o paskui mane įkalinsi taip, kaipžadėjai.

Mūdis sutriko, nežinodamas, kaip dabar su manimi

kalbėti. Jo tonas tapo įsiteikiantis.—Ne, šito nebus. Aš atšaukiau visus pacientus rytdienai. Grįžk namo. Pavakarieniausim, o tada galėsim visąvakarą kalbėtis.

—Aš nesėsiu į tą lėktuvą penktadienį.—Šito aš tau nepažadu.

—Na, gerai, aš dabar tau sakau, kad penktadienį į tąlėktuvą aš nesėsiu.Pastebėjau, kad imu kelti balsą. Atsargiai —įspėjau

pati save. Neįsivelk į ginčą. Tu privalai jį gaišinti, o neginčytis.

Kitame laido gale Mūdis rėkė:—Aš tau nieko nežadu! Tučtuojau grįžk namo! Duodu

401



tau pusvalandį grįžti namo arba aš padarysiu tai, ką turiupadaryti.

Žinojau, kad jis turėjo omeny, jog praneš policijai, to

dėl griebiausi paskutinės kortos, kurią man buvo įdavęsAmalis.—Klausyk, —iš lėto pasakiau aš, —tu vertiesi medicini

ne praktika, neturėdamas licencijos. Jeigu man kliudysi,pranešiu valdžiai.

Mūdžio tonas akies mirksniu sušvelnėjo.—Ne, prašau tave, nedaryk to, —maldavo jis. —Mums

reikia pinigų. Aš taip elgiuosi dėl mūsų, prašau tave, nedaryk to. Tik grįžk namo.

—Turiu pagalvoti, —atsakiau ir padėjau ragelį.Nežinojau, ką toliau veiks Mūdis, tačiau supratau, kad

policijai dar nebuvo paskambinęs, ir buvau įsitikinusi,kad mano grasinimas sutrukdys jam to griebtis —bent šį

vakarą.Atsigręžiau į Mahtobą, kuri labai įdėmiai klausėsi mano pokalbio pabaigos. Mes kalbėjom apie važiavimą įAmeriką.

—Ar tu tikrai to nori? —paklausiau. —Žinok, jeigu mestą padarysim, tu niekada nebepamatysi savo tėčio.

—Taip, —atsakė ji, —aš to noriu. Noriu važiuoti į Ameriką.Jos nuovokumas mane dar sykį apstulbino. Ryžtas jos

balse sustiprino mano ryžtą. Kelio atgal nebebuvo.Kelias valandas mudvi susijaudinusios kalbėjomės apie

Ameriką, prisimindamos viską. Mes taip ilgai ten nebu

vom. Mūsų pašnekesį kelis kartus pertraukė Amalis, kurisskambino, norėdamas sužinoti, ar viskas tvarkoj, ir pranešti, dar tik miglotai, kad jo planai juda į priekį.

Paskutinis skambutis buvo naktį pusę pirmos.—Daugiau šiąnakt nebeskambinsiu, —pasakė jis. —

Jums tikrai būtina išsimiegoti prieš tas sunkias dienas, kurios jūsų laukia. Eikit gulti, o aš rytą su jumis pasikalbėsiu.

402



Mahtoba ir aš sustūmėm gumbuotos kušetės dalis ir likusią nakties dalį praleidom tarpais besimelsdamos, tarpais besivartydamos ir besiblaškydamos. Mahtoba suge

bėjo pasnausti, bet aš budėjau ir mačiau ryto žarą palengva užliejant kambarį; maždaug tuo metu paskambinoAmalis ir pranešė, kad atvyksta.

Atvažiavo jis apie septynias su pikniko krepšiu, pilnuduonos, feta sūrio, pomidorų, agurkų, kiaušinių ir pieno.Mahtobai atnešė spalvinimo knygelių ir spalvotų pieštukų,be to, plastmasinį maišą su atsarginiais drabužiais ir mano daiktais, kuriuos buvau antradienį palikusi jo įstaigoje.Omane apdovanojo brangiu odiniu per petį užkabinamukrepšiu —atsisveikinimo dovana.

—Dirbau visą naktį, šnekėjausi su įvairiais žmonėmis, —pasakė jis. —Jūs keliausit per Turkiją.

Turkija! Aš išsigandau. Skrydis į Bandar Abasą, o pas

kui plaukimas kateriu per persų įlanką —skrydis į Zahida-ną ir bėgimas su kontrabandininkais į Pakistaną, skrydis įTokiją skolintu pasu —tokios buvo mūsų realios alternatyvos. Kelias per Turkiją Amaliui visada atrodė prasčiausias.Jis buvo man sakęs, kad bėgimas per Turkiją ne tik reikalauja daugiausia fizinių jėgų, bet yra ir pavojingiausias

žmonėms, kurie dalyvauja jo rengime.—Dabar, kai jūsų pasigesta, per aerouostą negalit išvykti, —aiškino jis. —Turit išvažiuoti iš Teherano automobiliu. Ligi Turkijos sienos reikia važiuoti ilgai, tačiautai artimiausias kelias. —Amalis tarėsi su žmogumi, kuris nuvežtų mus ligi Tabrizo Irano šiaurės vakaruose, o

tada dar toliau į vakarus, ir slapta pervežtų mus per sieną Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos automobiliu. —Jie nori trisdešimt tūkstančių Amerikos dolerių, —pasakė Amalis. —Tai per daug. Bandau priversti juos nuleisti kainą. Jau nusiderėjau ligi penkiolikos, bet ir tai darper daug.

—Gerai, sutikit, —pasakiau.

403



Iš tikrųjų aš nežinojau, kiek buvo likę pinigų mūsų sąskaitose namie, bet man tai buvo nė motais. Gausiu tuospinigus kur nors, kaip nors.

Amalis papurtė galvą.—Tai vis dar per daug, —pasakė jis.Staiga man dingtelėjo, kad mes kalbam apie Amalio, o

ne apie mano pinigus. Jis turėjo užmokėti iš anksto, nebūdamas tikras, ar aš pasieksiu Ameriką ir sugebėsiu jamgrąžinti.

—Mėginsiu nusiderėti, —pasakė jis. —Šiandien turiudaug ką atlikti. Jeigu ko nors reikės, skambinkit į įstaigą.

Abi su Mahtoba praleidom įtampos pilną dieną —sėdėjom drauge, kalbėjomės, meldėmės. Prorečiais ji paimdavo vieną iš spalvojimui skirtų knygelių, bet negalėjo susikaupti. Aš vaikštinėjau pirmyn atgal ant nuzulintų persiškų kilimų, adrenalinas plūste plūdo, jaučiausi keistai

linksma ir drauge įsibaiminusi. Ar aš elgiuosi egoistiškai? Ar rizikuoju savo dukros gyvybe? Gal verčiau tegu jiužauga čia —su manimi ar be manęs, —negu visai nebe-užauga.

Amalis grįžo apie vidurdienį ir pranešė, kad jam pavykę nusiderėti ligi 12 000 dolerių.

—Sutikit, —pasakiau. —Man vis tiek.—Daugiau nusiderėti turbūt nepavyks.—Sutikit, —pakartojau.—Gerai, —atsakė jis. Paskui pabandė nuraminti ma

ne: —Šitie žmonės nenuskriaus jūsų. Pažadu. Tai gerižmonės. Aš apie visus juos išsiteiravau, ir jeigu jausčiau,

kad jie gali jus nuskriausti, nesiųsčiau jūsų su jais. Čia negeriausias variantas, bet mes privalom skubėti. Jie rūpinsis jumis.

Ketvirtadienio naktis buvo dar viena bemiegė amžinybė. Sofa buvo tokia nepatogi, kad tą naktį mes išbandėmgrindis, atsigulusios ant plonų miegmaišių. Mahtoba miegojo kaip miega nekaltas vaikas, tačiau aš jaučiau, kad ne

404



turėsiu poilsio, kol nugabensiu savo dukrą į Ameriką —arba mirsiu, mėgindama tą padaryti.

Ankstyvą penktadienio rytą atvykęs Amalis atvežė dar

maisto —kažkokį vištienos patiekalą, įvyniotą į laikraštį, irreto skanėsto —„sausų pusryčių“ Mahtobai, dar knygeliųspalvojimui, antklodę,monto Mahtobai, juodą čadrą manir mažą tūbelę vokiškos išpučiamos kramtomosios gumos.Kol Mahtoba tyrinėjo tokį mėgstamą gardumyną, Amalisaptarė situaciją.

—Aš kiaurą parą sudarinėju planą, —pasakė jis. —Sunku, kadangi dauguma žmonių neturi telefonų.

—Kada važiuosim? —skubiai paklausiau.—Dar nežinau, —atsakė jis. —Noriu, kad šią popietę

jūs vėl paskambintumėt savo vyrui, tačiau ne iš čia. Aš grįšiu ir pabūsiu su Mahtoba, kad galėtumėt išeiti ir pasinaudoti telefonu automatu. Mes užrašysim viską, ką turėtumėt

jam pasakyti.—Gerai, —sutikau.Abi su Mahtoba besąlygiškai pasitikėjom Amalių. Man

išėjus, ji su niekuo kitu nebūtų sutikusi pasilikti. Bet ji suprato rezgamą intrigą. Linkterėjo pritardama Amalio planui ir nusišypsojo mums, žiaumodama kramtomąją gumą.

Tą popietę aš palikau reliatyviai saugų Amalio butą irišėjau į žvarbią ir pavojingą Teherano gatvę. Pirmą sykįper pusantrų metų džiaugiausi galimybe pasislėpti už čadros. Kiaurai košiama šalto vėjo, nuėjau į telefono automato būdelę, esančią prie gatvės kampo, tolokai nuo namo.

Sustingusiais pirštais paėmiau ragelį ir rinkau numerį.

Iš rankinės išsitraukiau lapą su nurodymais.Atsiliepė Madžidas.—Kur tu? —paklausė jis. —Kur tu?Nepaisydama jo klausimo, aš uždaviau savąjį:—Kur Mūdis? Noriu su juo pasikalbėti.—Na, Mūdžio nėra namie. Išvažiavo į aerouostą.—Kada grįš?

405



—Maždaug po trijų valandų...—Noriu su juo pasikalbėti.—Taip, jis taip pat nori su tavimi pasikalbėti. Atva

žiuok.—Gerai, rytoj atsivesiu Mahtobą ir savo advokatą, irmes pasikalbėsim, bet aš nenoriu, kad ten dalyvautų darkas nors. Pasakyk jam, kad aš galiu atvažiuoti tarp vienuoliktos ir dvyliktos arba tarp šešių ir aštuonių. Tai vienintelės valandos, kai gali mano advokatas.

—Atvažiuok tarp vienuoliktos ir dvyliktos, —pasakėMadžidas. —Jis atšaukė visus savo pacientus rytdienai.Bet nesivežk advokato.

—Ne. Be advokato nevažiuosiu.—Pasiimk Mahtobą ir atvažiuok viena, —spyrėsi Ma

džidas. —Mes susitarsim. Aš būsiu čia.—Bijau, —atsakiau. —Prieš tai Mūdis mušė mane, bu

vo įkalinęs, o tu ir tavo šeima nė piršto nepajudinot.—Nesirūpink. Aš čia būsiu, —pakartojo Madžidas.Smagu buvo piktai nusijuokti nors iš vieno Mūdžio gi

minaičio, ir dabar aš tą padariau.—Labai daug naudos bus man, —sumurmėjau. —Aš

jau ir anksčiau visa tai patyriau. Tik pasakyk jam, ir vis

kas.Po pasikalbėjimo aš visa drebėjau iš išgąsčio. Žinojau,kodėl Mūdis nuvyko į aerouostą. Nuvažiavo paimti manoiranietiško paso iš „Svissair“ pulto. Jis nelauks, kad aš pirmąjį paimsiu. Ar sekantis jo žingsnis bus policija?

Eidama atgal net su čadra jaučiausi nuoga. Teherano

gatvėse knibždėjo policininkų užtaisytais šautuvais. Atrodė, kad visi ieško manęs.Dabar žinojau —kad ir kokie pavojai mūsų laukia, rizi

kuoti privalom. Baisūs ir niūrūs šiaurės vakarų Irano kontrabandininkai nebus baisesni už mano vyrą. Aš jau buvauapiplėšta, pagrobta ir išprievartauta. OMūdis, be jokiosabejonės, sugebėtų ir nužudyti.

406



Kai sugrįžau į butą, Amalis pasakė:—Išvažiuosit rytoj naktį. —Išsitraukęs žemėlapį, paro

dė maršrutą, kuriuo keliausim: ilgas ir sunkus važiavimas

iš Teherano ligi Tabrizo, paskui tolyn į kalnus, kuriuoskontroliavo tiek kurdų sukilėliai, tiek ir patruliuojantys pasdar. Kurdai buvo priešiški šacho valdžiai, bet lygiaitiek pat priešiški ir ajatoloms. —Jeigu kas nors užkalbins

jus, nieko nesakykit, —perspėjo Amalis. —Nesakykit jiemsapie mane. Nesakykit jiems, kad esat amerikietės. Nesakykit, kas vyksta.

Kontrabandininkų grupė turėjo mus iš Teherano nugabenti ligi sienos, paskui su Raudonojo Kryžiaus greitosiospagalbos automobiliu per sieną į Turkiją ir galiausiai į Va-no miestą rytinės Turkijos kalnuose. Iš ten mes jau keliausim pačios. Mums vis dar reikės atsargumo, perspėjoAmalis. Sieną kirsim ne ties kontrolės punktu, todėl mūsų

amerikietiškuose pasuose nebus reikalingų įvažiavimoantspaudų. Turkų pareigūnams mūsų dokumentai pasirodys įtartini. Jeigu mus sugaus, turkų pareigūnai nesugrąžins į Iraną, tačiau tikriausiai sulaikys —o gal ir išskirs.

Iš Vano mes galėsim sėsti į lėktuvą ar autobusą ligi sostinės Ankaros, o ten —tiesiai į JAV ambasadą. Tik tada bū

sim saugios.Amalis padavė man krūvą monetų.—Skambinkit man iš kiekvieno automato pakeliui, —

pasakė jis. —Tačiau kalbėkit atsargiai. —Akimirką jis pažiūrėjo į lubas. —Esfahanas, —pasakė, tai buvo miestasIrane. —Čia bus mūsų užkoduotas Ankaros pavadinimas.

Kai pasieksit Ankarą, pasakykit, jog esat Esfahane.Norėjau, kad Amalis neišskubėtų, pasikalbėtų, dar pabūtų su mumis. Kol jis fiziškai buvo čia, jaučiausi saugi.Bet jis išlėkė baigti tvarkyti musulmonų šventadienio reikalų.

Ar tai paskutinis mano penktadienis Irane? MeldžiausiDievui —Alachui —kad taip būtų.

407



Paskui visas mintis užgožė praktiški klausimai. Ką manvežtis? Pažiūrėjau į sunkų gobeleną, kurį trečiadienį buvau atitempusi į Amalio įstaigą. Kas man darosi? —pagal

vojau. Tau šito nereikia. Nieko tau nereikia. Tik sugrįžknamo ir tiek. Gobelenas liks čia kartu su šafranu.Galbūt brangenybes bus galima paversti pinigais kelio

nės metu, be to, norėjau pasilaikyti laikrodį, kad žinočiaulaiką. Sugrūdau šitas smulkmenas į savo krepšį kartu sunaktiniais Mahtobai ir baltinių pamaina sau. Mahtoba įsi

dėjo į savo mokyklinę kuprinę „sausų pusryčių“, dėželęsausainių ir kebas spalvojimo knygeles.Dabar buvom pasiruošusios. Laukėm tiktai ženklo.Apie šeštą paskambino Amalis ir pasakė:—Išvažiuosit septintą.Viena valanda. Po visų tų dienų, savaičių, mėnesių —

mums Ūko tik viena valanda. Bet aš jau ne kartą buvau apvilta. Ir man vėl ėmė svaigti galva. Dieve brangus, meldžiausi, ką aš darau? Prašau, būk drauge su mumis. Prašau, kas beatsitiktų, globok mano dukrą.

Dešimt po septynių atvyko Amabs drauge su dviem vyrais, kurių prieš tai niekada nebuvau mačiusi.

Jie buvo jaunesni, negu tikėjausi, ką tik perkopę trisdešimt. Tas, kuris mokėjo kelis žodžius angbškai, buvo sudžinsais, sportiniais marškinėbais ir motocikbninko švarku. Jis priminė man Fonzi iš „Laimingų dienų“. Antrasis,barzdotas vyriškis, vilkėjo sportinį švarką. Jie buvo malonūs man ir Mahtobai.

Gaišti negalėjau. Padėjau Mahtobai apsivilkti monto, pati apsivilkau savąjį ir beveik visiškai užsidengiau veidą

juoda čadra. Dar kartą pasidžiaugiau, kad gabu pasislėpti po juodu audeklu.

Atsigręžiau į Amalį, ir staiga abu pajutom jausmų antplūdį. Tai buvo atsisveikinimas.

—Ar jūs tikra, kad norit šito? —paklausė Amabs.

408



—Taip, —atsakiau. —Noriu išvažiuoti.Jo akyse buvo ašaros, kai jis pasakė:—Aš iš tiesų myliu jus abi. —Otada tarė Mahtobai: —

Tu turi nepaprastą mamytę, rūpinkis ja.—Rūpinsiuos, —iškilmingai pažadėjo Mahtoba.—Aš labai dėkinga jums už viską, ką dėl mūsų pada

rėt, —pasakiau. —Grąžinsiu jums tuos dvylika tūkstančiųdolerių už kontrabandininkus, kai tik laimingai grįšim įAmeriką.

—Gerai, —sutiko jis.—Bet jūs tiek daug įdėjot j visa tai, —pridūriau. —Turėčiau jums atsilyginti.

Amalis žvilgterėjo į mano dukrą. Ji buvo išsigandusi.—Vienintelis atlyginimas man —pamatyti šypseną

Mahtobos veide, —pasakė Amalis. Tada atidengė čadros

kraštą man nuo veido ir švelniai pabučiavo į skruostą. —Dabar skubėkit! —paliepė jis.Mahtoba ir aš išsmukom pro duris kartu su jaunuoju

vyriškiu, kuris man priminė Fonzi. Antrasis vyriškis likosu Amalių.

Fonzi įlaipino mus į kažkokį neaiškų gatvėje stovintįautomobilį. Įsiropščiau į vidų ir pasisodinau Mahtobą antkelių. Mes lėkėm į tirštėjančias penktadienio vakaro sutemas neaiškiu maršrutu, kuriame slypėjo nežinomi pavojai,migloto tikslo link. Štai taip, galvojau aš. Pavyks arba nepavyks. Tik tokiu atveju mums pavyks, jeigu Dievas to norės. Jei nenorės, matyt, bus mums skyręs kažką kita. Betkai mes skverbėmės pro tūtuojančius automobilius, niurnančius vairuotojus ir susiraukusius nelaimingus pėsčiuosius, negalėjau prisiversti patikėti, kad būtent šitą gyvenimą Dievas nori mums duoti.

Aplinkui kaukė sirenos ir pypsėjo signalai. Triukšmasbuvo įprastinis, bet man atrodė, kad viskas nukreiptaprieš mus. Laikiau tvirtai prispaudusi prie veido čadrą,

409



uždengdama viską, išskyrus kairę akį, bet vis tiek jaučiausi krintanti visiems į akis, visų matoma.

Gal pusvalandį važiavom mūsų namų šiaurinėje miesto

pusėje kryptimi. Netikėtai Fonzi užgulė stabdžius ir, staigiai pasukęs vairą, pasuko automobilį į mažą skersgatvį.— Bia, zūd baš! (Šen, greičiau!) —įsakė jis.Mes išsiropštėm ant šaligatvio ir buvom paskubomis

įsodintos į kito automobilio užpakalinę sėdynę. Klausinėtinebuvo laiko. Keli nepažįstamieji įšoko mums įkandin, ir

mes nudūmėm, palikę Fonzį.Aš tučtuojau apžvelgiau mūsų naujuosius bendrakeleivius. Mahtoba ir aš sėdėjom už nugaros naujajam vairuotojui, gal įpusėjusiam ketvirtą dešimtį vyriškiui. Greta jobuvo maždaug dvylikos metų berniukas, o šalia —kitas vyriškis, vyresnis už vairuotoją. Į dešinę nuo mūsų užpakali

nės sėdynės viduryje sėdėjo mergytė, gal Mahtobos amžiaus, aprengta paltuku su gobšle, o greta jos moteriškė.Visi jie kalbėjosi farsi, pernelyg greitai, kad suprasčiau,bet iš pokalbio intonacijų spėjau, kad čia šeima.

Mes buvom šeima! Staiga supratau. Tai buvo mūsųpriedanga.

Kas buvo šie žmonės? Kiek jie žinojo apie mus? Ar jietaip pat mėgino pabėgti?

Sukiodamasis po gatves, vairuotojas važiavo į vakarus,artėdamas prie greitkelio į užmiestį. Miesto pakraštyjestabtelėjom prie policijos kontrolės punkto. Inspektoriusdirstelėjo vidun ir atkišo savo šautuvą mums į veidus. Betpamatė tiktai tipišką iraniečių šeimą, išsiruošusią į penktadienio vakaro iškylą, septynis žmones, susigrūdusius įvieną automobilį.

Mostelėjo mums važiuoti toliau.Atsidūrę greitkelyje, šiuolaikinėje dvipusio judėjimo au

tostradoje, mes sparčiai didinome greitį, kol galiausiai jaušvilpėme pro nakties tamsą maždaug aštuoniasdešimt my

410



lių per valandą greičiu. Greta sėdinti moteriškė bandė užmegzti pokalbį su manimi pusiau angliškai, pusiau farsikalba. Prisiminiau Amalio įspėjimą niekam nieko nesaky

ti. Ši moteriškė neturėjo žinoti, kad mes amerikietės, tačiau ji tikriausiai žinojo. Dėjausi nesuprantanti. Paskui apsimečiau mieganti, kad tik ji paliktų mane ramybėje. Mah-toba snaudė retsykiais prabusdama.

Iš Amalio informacijos žinojau, kad Tabrizas mažiausiai už 300 mylių, o iš ten dar maždaug šimtas mylių ligi

sienos. Kiti keleiviai aprimę užsnūdo. Miegas man būtųbuvęs palaima, bet jis manęs neėmė.Žvairuodama kaire akimi, stebėjau, kaip mes važiuo

jam. Laikrodis tiksėjo begalines minutes. Supratau, kadtokiu greičiu važiuojant, kiekviena minutė viena mylia priartina mus prie sienos.

Pravažiavom kelio ženklus, žyminčius nežinomus miestus keistais vardais: Kazvinas, Takistanas, Ziabadas.

Kažkokiu metu, gerokai po vidurnakčio, kažkur Iranodykynėje tarp Ziabado ir Zandžano, vairuotojas sumažinogreitį. Žvilgterėjusi pamačiau, kad mes sukam į benzinokolonėlės ir pakelės kavinaitės aikštelę. Keli keleiviai pakvietė mane eiti vidun, bet aš nenorėjau rizikuoti būti pastebėta. Bijojau, kad policija dabar jau mūsų ieško.

Parodžiau į Mahtobą, miegančią mano glėbyje, ir leidau jiems suprasti, kad mes liksime automobilyje.

Šeima nuėjo į kavinę ir išbuvo ten, kaip atrodė, labai ilgai. Priešais buvo pristatyta nemaža automobilių. Pro kavinės langų stiklus mačiau daug žmonių, sustojusių pailsėti ir išgerti arbatos. Pavydėjau Mahtobai miego; šitaip laikas greitai prabėga. Jeigu aš tiktai galėčiau užsimerkti,užmigti ir nubusti Amerikoje!

Galiausiai vienas iš vyrų grįžo į automobilį.— Nescafe, — suurzgė jis, paduodamas man stebinan

čią dovaną —puodelį kavos. Teherane buvo beveik neįma

4J1



noma rasti kavos ir staiga —garuojantis puodukas iš apšepusio pakelės restorano pačiame grėsmingo krašto vidury.Tai buvo stipri, neskani kava, bet aš pagalvojau, kad žmo

gus, atnešdamas kavos, padarė man didelę paslaugą.Sumurmėjau dėkodama ir ėmiau gurkšnoti. Mahtobanesukrutėjo.

Netrukus visi grįžo į automobilį, ir vėl mes lėkėm tolyn,palikdami už nugaros Teheraną ir artėdami prie sienos.Greitkelis susiaurėjo ligi dviejų juostų kelio, kuris vingiavoaukštyn, rangydamasis į kalnus.

Veikiai į priekinį stiklą ėmė kristi snaigės. Vairuotojasįjungė valytuvus ir defrosterį. Pūga stiprėjo ir galiausiai visai įsisiautėjo. Netrukus kelias priešais mus jau spindėjo,virtęs ištisiniu ledu, bet vairuotojas nelėtino pašėlusiogreičio. Jeigu mums pasiseks ir valdžia mūsų nesučiups,mes tikriausiai žūsim baisioje avarijoje —galvojau aš.

Kartkartėmis mes slysdavome ant ledo, bet vairuotojas su-valdydavo automobilį. Jis buvo įgudęs, nors staigiai sustotivargu ar būtų pavykę.

Nuovargis įveikė mano baimę. Protarpiais užsnūsdavau, pusiau pabusdama nuo kiekvieno automobilio krestelėjimo.

Pagaliau virš sušalusio svetimo peizažo patekėjo saulė.Aplinkui dunksojo kalnai, užkloti giliu sniegu. Toli vakaruose viršūnės kilo dar aukščiau, atrodė dar grėsmingesnės. Mes vis dar lėkėm apledėjusiu keliu.

Matydama, kad aš nemiegu, moteriškė vėl pabandėkalbinti mane. Ji kažką pasakė apie norą važiuoti į Ame

riką.—Irane taip blogai, —murmėjo ji. —Mes negalim gauti vizų.

Man prie šalies sukrutėjo Mahtoba, pasiraivė, nusižiovavo.

— Dėkis nesuprantanti, —pašnibždėjau jai. —Neversk. —Ji linkterėjo.

412



Mahtoba ėmė blaškytis.—Aš blogai jaučiuosi, —verkšleno ji. Jos kakta atrodė

karšta. Skundėsi, kad ją pykina. Pasislinkau ir vos spėjau

atidaryti dureles, —persilenkusi ji ėmė vemti. Ji taip patbuvo įsitempusi. Neramiai laukėm kelias minutes, kol grįžo moteriškė —dabar jau viena.

Teta buvusi namie, pranešė ji, bet neišgirdusi berniukobeldimo. Man atlėgo, kai pamačiau, kad moteriškė važiuostoliau su mumis. Mes vėl nušvilpėm tolyn.

Vos po dviejų ar trijų minučių sustojom prie judrioskryžkelės. Paaiškėjo, kad tai miesto aikštė. Mūsų vairuoto

jas stabtelėjo tiesiai prieš policininką, kuris reguliavo judė jimą.

— Zūd baš! Zūd baš! —Skubėkit, skubėkit! —pasakėmoteriškė, kai kažkoks vyras ant šaligatvio atidarė automobilio dureles ir mostelėjo mums išeiti. Mus įvedė į auto

mobilį, sustojusį čia pat už mūsų, tuo tarpu mūsų vairuotojas karštai ginčijosi su policininku, kuris tvirtino, kad čiadraudžiama sustoti. Tai buvo tyčia suplanuota dėmesiuinukreipti. Niekam nespėjus susigaudyti, kas vyksta, mudvi su Mahtoba buvom paslėptos antrajame automobilyje.Vyras, žmona ir duktė sulindo mums įkandin, ir vėl mes

važiavom, palikę savo pirmąjį vairuotoją tęsti savo rėksmingo barnio su policininku. Irane tai įprasta.Moteriškė parodė ranka į naująjį vairuotoją, senesnį

vyriškį, gal įpusėjusį septintą dešimtį.—Nekalbėkit su tuo žmogumi, —sušnibždėjo ji. —Neiš-

siduokit, kad jūs amerikietės.

Vairuotojas atrodė gana draugiškas, bet gal jis nesuvokė esąs tarptautinės dramos dalyvis. Gal jam buvo įsakytapaprasčiausiai pervežti mus iš taško A į tašką B. Gal jisnieko daugiau ir nenorėjo žinoti.

Lėkėme per Tabrizą tolyn į kitą miestą. Vairuotojas vežė mus gatvėmis, kurios buvo panašios į begalinį ratą. Visur aplinkui mus buvo žymūs karo pėdsakai. Matėm išti-

414



sus bombų išgriautus kvartalus. Visos sienos buvo išvarpytos kulkų. Visur patruliavo kareiviai. Po kurio laiko susto

jom šoninėje gatvėje už mėlyno pikapo, kuriame sėdėjo du

vyrai. Vyriškis, sėdėjęs keleivio vietoje, išlipo, ryžtingai at-žingsniavo prie mūsų automobilio ir prašneko su mūsųvairuotoju nežinoma kalba, kuri, kaip susijaudinusi spė

jau, gal buvo turkų.Paskui vyriškis grįžo į pikapą, kuris tuoj pat pajudėjo

iš vietos. Mūsų automobilis nusekė pavymui, bet netrukus pasiklydo tarp automobilių gatvėje. Kurį laiką sukinėjomės po miestą. Kodėl taip gaištama? Stebėjausi. Važiuokim. Buvo šeštadienis, toji diena, kai aš su savo advokatu turėjau susitikti Mūdį. Kaip ilgai jis lauks, kolsupras, kad aš jį apgavau? Kada jo pyktis taps toks nuožmus, jog jis praneš policijai? Ar jis jau buvo tą padaręs?To aš nežinojau.

Galvojau apie Amalį. Nesugebėjau jam paskambinti,kaip buvo prašęs. Jis tikriausiai rūpinasi.

Okaip Džou ir Džonas, ir mano tėvai tolimajame Mičigane? Ar Mūdis jiems paskambins? Ar jie patys skambins,kad praneštų man apie tėtį? Ką Mūdis jiems pasakys? Ne

jaugi jie turės rūpintis Mahtobos ir mano gyvybe lygiai tiek

pat kiek ir tėčio? Ar tik artimiausioje mano šeimos ateity je neįvyks trejos laidotuvės?Greičiau važiuokim! norėjau šaukti.Galiausiai mes palikom miestą ir plentu pasukom į

šiaurę. Bėgo valandos tyloje, kurią nutraukė tiktai vienasincidentas.

— Nakon!

—suriaumojo vairuotojas, atsisukęs per petįį Mahtobą.— Nakon! (Nedaryk to.)—Tu spardai jo sėdynę, —pasakiau Mahtobai.Priverčiau ją pasėsti kojas.Važiavom toliau. Pagaliau, kažkada po pietų, sustojom

prie apleisto namo greta kaimo kelio. Tučtuojau už mūsų

415



sustojo sunkvežimis, —tas pats, kurį buvom matę mieste.Matyt, sekė mums įkandin. Mahtobai ir man buvo lieptaįsiropšti į sunkvežimį, ir mums belipant automobilis nudū

mė, palikęs mus vienas su vairuotoju ir dar vienu svetimuvyriškiu.Vairuotojas buvo panašesnis į Amerikos indėną negu į

iranietį. Juodi kaip degutas jo plaukai buvo tvarkingai nukirpti ir sušukuoti, veidas mąslus, stambių bruožų, atsikišusiais skruostikauliais. Niūri jo išraiška baugino mane.

Antrasis vyras, sėdintis kabinos viduryje, atrodė draugiškesnis. Buvo aukštas ir lieknas, o jo laikysena valdinga.Kai sunkvežimis atbulas išvažiavo iš apleisto namo keliuko, jis nusišypsojo ir pasakė farsi kalba:

—Aš vardu Mosėnas.Truputį pavažiavę, gal tik šimtą pėdų, pasukom į keliu

ką mažo kaimelio link. Trobelės stovėjo išsibarsčiusios, irnors šaltis buvo nuožmus, lauke bėgiojo basi, pusnuogiaivaikai. Sustojom staigiai, ir vairuotojas nėrė lauk iš mašinos. Nulėkė prie mūro sienos ir pasistiebęs pasižiūrėjo perviršų. Kebas buvo tuščias; jis mostelėjo mums eiti. Mosėnas čiuožtelėjo į vairuotojo vietą ir truputį pavarė sunkvežimį į priekį. Atsivėrus metaliniams vartams, mes nusku-bėjom vidun. Už mūsų vartai buvo tučtuojau uždaryti iružrakinti.

—Zūd baš! Zūd baš! — ragino Mosėnas.Mahtoba ir aš išpuolėm iš sunkvežimio į vištų ir avių

knibždantį purviną kiemą. Paknopsotm nubėgom paskuiMosėną į pastatą vidury kiemo, panašų į daržinę. Kai kurie gyvuliai atsekė mums pavymui.

Cementinės daržinės sienos dar labiau sustiprino šaltį,kuris vėrė mus kiaurai, versdamas drebėti. Kalbant man išburnos kilo garas.

—Dabar, Mahtoba, apsimesk baikščia, —sušnibždėjauaš. —Neversk, kol nepaprašysiu. Neparodyk, kad supran

416



ti. Apsimesk, kad esi pavargusi, kad nori miego. Tie žmonės neturi nieko žinoti apie mus.

Apglėbusi rankom savo vaiką, kad sušildyčiau mus

abi, apsižvalgiau po daržinę. Ant žemės buvo primėtytaiš ryškiaspalvių skiaučių sudurstytų paklotų, panašių jantklodes, tačiau be vatalino. Palei sieną tysojo antklodės. Vyrai atnešė žibalinę krosnelę, uždegė ją, vieną apklotą pritraukė arčiau krosnelės ir mostelėjo mums sėstis. Jiems besiruošiant, vienas atsitrenkė įjcrosnelę ir už-

tėškė žibalo ant pakloto. Aš susirūpinau, kad kartaisnekiltų gaisras.Sėdėjom kiek įmanoma arčiau krosnelės, apsidangs-

čiusios drėgnomis antklodėmis. Stingdančiame šaltyje išmažos krosnelės nebuvo jokios naudos. Orą persmelkėžibalo smarvė. Aš kuičiausi, negalėdama apsispręsti, ar

šilčiau po drėgnomis antklodėmis, ar be jų. Laukėm, kasbus toliau.—Aš dar ateisiu, —pažadėjo Mosėnas. Tada jis ir ant

rasis vyriškis išėjo.Netrukus į klojimą įėjo moteriškė, apsivilkusi kurdų ne

šiojamais apdarais, tokiais skirtingais nuo bespalvių Teherano moterų drabužių. Ji segėjo daugybę ryškiaspalvių žemę siekiančių sijonų, surauktų per liemenį, ir dėl to josklubai atrodė milžiniški. Gal kokių metų vaikutis buvo diržais pritvirtintas jai ant nugaros. Jo didelė galva ir stambūs bruožai buvo tokie pat kaip ir niūraus mūsų vairuoto

jo. Spėjau, kad čia jo sūnus.Moteris be paliovos darbavosi. Keletą minučių ji valė

sabzi, paskui išėjo į lauką. Stebėjau pro praviras duris,kaip ji taškėsi po kiemą, visur prilaistydama vandens. Netrukus grįžo į vidų, surinko nuo žemės paklotus ir antklodes, sulankstė ir sukrovė į krūvą, iš sausų žolių skudurusurišta šluota iššlavė aslą. Jai dirbant, kelios vištos užklydo į klojimą. Moteriškė išvijo jas savo šluota.

417



Kas bus toliau? —spėliojau aš. Ar Mosėnas ir kitas vyriškis tikrai sugrįš mūsų paimti? Ką šita moteriškė žinoapie mus? Ką ji apie mus galvoja? Ji nedavė jokio ženklo,

kai nepaisydama mūsų ruošėsi.Po kurio laiko ji trumpam mus paliko, paskui grįžo suduona, sūriu ir arbata. Nors buvom alkanos, tačiau sūrisbuvo toks aitrus, kad nei Mahtoba, nei aš negalėjom jo valgyti. Gurkšnojom arbatą ir sužiaumojom tiek sausos duonos, kiek tiktai mums tilpo.

Vakaras prabėgo beviltiškoj tyloj, nieko neveikiant.Mahtoba ir aš virpėjome tiek iš baimės, tiek ir nuo šalčio,suvokdamos, kokios esam nesaugios. Mes buvom atsidū-rusios kažkuriame pakraštyje žemių, kuriose gyvenančiųžmonių sąlygos geriausiu atveju buvo primityvios.

Jeigu tiems žmonėms šaus į galvą mumis pasinaudo

ti, nepajėgsime jiems pasipriešinti. Priklausėm nuo jųmalonės.Daug valandų pralaukėm, kol grįžo Mosėnas. Man atlė

go, kai jį pamačiau. Jo elgesyje buvo kažkas beveik aristokratiška. Supratau, kad esant tokioje beviltiškoje būklė

je visai natūralu pajausti artimumą bet kam, kas ima tavegloboti. Baisu ir liūdna buvo palikti Amalį. Iš pradžių ašsaugojausi moteriškės automobilyje, paskui ėmiau ja pasitikėti. Dabar tai buvo Mosėnas. Mano —ir Mahtobos —gyvybė buvojo rankose. Norėjau jaustis saugi su juo. Privalėjau jaustis saugi su juo.

—Kas jūsų krepšyje? —paklausė jis mane.Išpyliau viską —Mahtobos spalvojimo knygeles, kelis

atsarginius mūsų drabužius, papuošalus, pinigus, monetas, duotas Amalio telefonui, pasus —ant šaltos kaip akmuo aslos. —Betaman, —pasakė Mosėnas. „Duokit man“.Ar jis paprasčiausias vagis? —spėliojau. Gal jis nori

viską atimti? Prieštarauti buvo beprasmiška. Šiaip taip su

418



gebėjau jam pasakyti norinti pasilaikyti laikrodį. Visa kitaatidaviau jam.

Mosėnas surūšiavo ir sudėliojo daiktus į tvarkingas

krūveles.—Rytoj, —pasakė jis farsi kalba, —susivilkit viską, kągalit. Kitką palikit.

Jis pačiupinėjo mano du perlų vėrinius ir perlų apyrankę, paskui susikišo juos į kišenę.

Norėdama jį apmaldyti, surinkau savo kosmetiką ir

taip pat atidaviau jam.—Atiduokit savo žmonai, —pasakiau. —Ar turitžmoną?

Jis sudėjo į vieną krūvelę mano pinigus, mūsų pasus irmano auksinę kaklo grandinėlę.

—Pasilaikykit šiąnakt, —pasakė. —Bet rytoj, priešmums išvykstant, man juos atiduokit.

—Gerai, —tučtuojau sutikau aš.Jis pasižiūrėjo į vadovėlį, kurį Mahtoba buvo pasiėmu

si. Tai buvo jos farsi kalbos skaitiniai. Kai jis pasikišo jį saupo švarku, Mahtoba apsiašarojo.

—Noriu jį pasiimti, —verkšleno ji.—Aš tau grąžinsiu, —pažadėjo Mosėnas.Sulig kiekviena akimirka šis žmogus darėsi vis paslap

tingesnis. Jo elgesys buvo malonus, bet žodžiai ir veiksmainekėlė abejonių. Jis mums šypsojosi su tėvišku nuolaidumu, tačiau jo kišenės buvo prigrūstos mano perlų.

—Rytoj grąžinsiu, —pažadėjo jis.Paskui išėjo į tamsią žvarbią naktį.Grįžo moteriškė ir tuojau paruošė mums guolius. Ant

klodės, kurias ji buvo tvarkingai sukrovusi viename kampe, dabar virto miegmaišiais. Ant jų sugulėm mudvi suMahtoba, moteriškė, jos niūrios išvaizdos vyras ir vaikutis.

Jau buvo vėlu, ir mudvi su Mahtoba susirangėm antvieno pakloto, susiglaudusios, kad būtų šilčiau, šalia ži

419



balinės krosnelės. Mahtoba galiausiai užmigo negiliu, neramiu miegu.

Išvargusi, drebanti nuo šalčio, alkana, paklaikusi iš su

sirūpinimo, gulėjau šalia savo dukros. Baiminausi, kad sena krosnelė nepadegtų mūsų antklodžių. Baiminausi, kadMūdis galėjo kaip nors sužinoti apie mus ir persekiotojai

jau lipa mums ant kulnų. Baiminausi dėl policijos ir kareivių, dėl pasdar. Baiminausi dėl rytojaus ir pavojaus pereinant sieną. Kaip jie tą padarys? Ar Mahtoba ir aš, važiuodamos greitosios pagalbos mašina, turėsim dėtis sergančios ar sužeistos?

Baiminausi dėl tėčio, mamos. Dėl Džou ir Džono.Nejučia nugrimzdau į pusiau sąmoningas miglas ir

prabusdama prasnaudžiau visą naktį.Auštant daržinė atrodė dar šaltesnė. Mahtoba per mie

gus be paliovos drebėjo.

Moteriškė atsikėlė anksti ir atnešė mums arbatos, duonos ir dar to gaižaus nevalgomo sūrio. Mums gurkšnojantarbatą ir kramsnojant kietą duoną, grįžo moteriškė sustaigmena —saulėgrąžų sėklomis ant skardinio padėklo.Iš džiaugsmo Mahtoba išvertė akis. Buvom tokios alkanos,

jog aš neabejojau, kad ji sušlemš visas saulėgrąžas. Tačiau

ji stropiai padalino jas į dvi dailias krūveles.—Mamyte, mes šiandien negalim jų visų suvalgyti, —paaiškino ji. —Turim šiek tiek pasitaupyti. —Ir parodėmažą sėklų krūvelę. —Šitas šiandien suvalgysim, o kitaspasitaupysim rytdienai.

Buvau nustebinta jos sumanymo normuoti brangiąsias

sėklas. Ją taip pat jaudino mūsų būklės netikrumas. Moteriškė ruošėsi kieme, triūsdama prie mažos, primityvioskrosnelės. Ji virė vištą, be abejonės, vieną iš kiemo gyventojų, kurią pati buvo papjovusi ir išdorojusi. Buvom tokiosišalkusios!

Nuostabiam verdančios vištienos kvapui sklindant proatviras daržinės duris, ji grįžo paruošti sabzi. Atsisėdau

420



greta, padėdama jai ir mėgaudamasi mintimi apie karštąvalgį.

Kai višta buvo išvirta, indai sudėlioti ant klojimo aslos

ir mes jau susėdom pradėti puotą, atėjo Mosėnas.— Zūd baš! Zūd bašf — sukomandavo jis.Moteriškė pašoko ir, išpuolusi į lauką, po akimirkos grį

žo su glėbiu drabužių. Vikriai sukdamasi, ji aprengė manesunkiais ryškiaspalviais kurdų apdarais. Suknelių buvoketurios, pirmoji —ilgom rankovėm su dviejų colių ilgumoir beveik trijų platumo audeklo gabalais, tabaluojančiaisnuo riešų. Ant viršaus užvilko kitas sukneles, užtraukdama jas per galvą ir išlygindama sijonus. Viršutinis sluoksnis buvo sunkaus ryškiai oranžinio, mėlyno ir rausvo aksominio brokato. Užvilkusi paskutinę suknelę, tabaluojančias audeklo juostas stipriai apvyturiavo man aplinkriešus, sudarydama storus rankogalius.

Paskui man apmuturiavo galvą, palikusi audeklo gabalą tabaluoti viename šone. Aš tapau kurde.

Mahtoba liko su savo monto.Mosėnas pasakė man, kad dalįlcelio teksią joti ant

arklio.—Aš neturiu kelnių, —atsakiau.

Dingęs trumpam, jis grįžo su pora ilgų per klubus siaurų vyriškų rumbuoto pliso kelnių. Aš jas atraičiau ir pabandžiau užsimauti po daugybe kurdiškų sijonų sluoksnių. Per šlaunis vos užtempiau, apie užtrauktuką ir galvotinebuvo ko, bet žinojau, kad teks jomis pasitenkinti. PaskuiMosėnas mudviem su Mahtoba davė storas vilnones koji

nes. Apsimovėm jas ir apsiavėm savo batus.Dabar buvom pasiruošusios.Mosėnas paprašė mano pinigų, auksinės grandinėlės ir

mūsų pasų —paskutinių mūsų vertybių, išskyrus laikrodį.Dabar nebuvo laiko rūpintis šitais niekniekiais, kurie neturėjo jokios vertės šį mūsų gyvenimo tarpsnį.

—Zūd baš! Zūd baš! —kartojo Mosėnas.

421



Jam įkandin išėjom iš daržinės, palikusios savo karštąvalgį nepaliestą, ir sulipom į mėlynąjį pikapą. Kaip iranksčiau vairavo antrasis vyras. Išvarė automobilį atbulą

pro vartus ir išvažiavo iš kaimelio tuo pačiu keliu, kuriuobuvom atvažiavę, vėl atgal į asfaltuotą kelią.—Nesirūpinkit, nesirūpinkit, —kartojo Mosėnas.Kaip sugebėdamas jis išaiškino planą farsi kalba, kar

tais griebdamasis kurdų dialekto ar turkų kalbos frazių.Pasakė, kad kurį laiką mes važiuosim jo sunkvežimiu, paskui persėsim į kitą, o galiausiai į raudoną automobilį.

Detalės atrodė miglotos. Tikėjausi, kad jos tiksliau suderintos, negu Mosėnas sugebėjo papasakoti.

Mane vis dar neramino Mosėnas. Jo elgesyje buvo grėsmingų obertonų. Jis turėjo mano pinigus ir brangenybes.Dėl pasų aš nesijaudinau, kadangi be vizų jie buvo beverčiai. Jeigu mes tiktai pasiektume JAV ambasadą Ankaroje,

žinojau, kad galėsim išsirūpinti naujus pasus. Bet kaip bussu pinigais? Ir brangenybėmis? Man rūpėjo ne jų vertė,bet Mosėno ketinimai. Kita vertus, jis buvo rūpestingas irgeras. Kaip ir anksčiau jis liko man vienintele grandimi,siejančia su tuo, kas buvo prieš tai, mano vienintele saugumo viltimi, ir aš panūdau pasikliauti jo globa ir vadovavi

mu. Ar jis Ūks su mumis per visą kelionę?—Aš niekada nesu su kuo nors drauge ėjęs per sieną, —pasakė jis farsi kalba. —Bet jūs mano sesuo, aš eisiu su jumis.

Staiga man atlėgo, keistai atlėgo.Kiek vėliau sutikom kitą sunkvežimį, važiuojantį prie

šinga kryptimi. Pravažiuodami pro vienas kitą, vairuotojaistaigiai sustabdė savo mašinas.Mosėnas pasakė:

—Zūd baš!

Abi su Mahtoba išlipom..Atsigręžiau į Mosėną, laukdama, kad jis prieitų prie mūsų.

—Atiduok juos vyriškiui aname sunkvežimyje, —nuro

422



dė jis, kišdamas man j ranką mūsų pasus, ir tą akimirką,vairuotojui nuspaudus akseleratorių, jo veidas praskriejopro šalj. Mėlynojo pikapo nebebuvo, o su juo ir Mosėno.

Ką gi, jis nevažiuoja su mumis, —supratau aš. Niekada jo nebepamatysime.Antrasis sunkvežimis apsigręžė ir sustojo šalia mūsų.

Mes įsiropštėm į kabiną. Negaišdamas laiko, vairuotojasnuskubėjo vingiuotu keliu, kylančiu j kalnus.

Tai buvo atvira mašina, savotiškas džipas. Kabinoje sėdėjo du vyrai, ir aš atidaviau mūsų pasus viduryje sėdinčiam vyriškiui. Jis paėmė juos atsargiai, tarsi bijodamasnusideginti. Niekas nenorėjo būti nučiuptas su amerikietiškais pasais.

Važiavom neilgai, sunkvežimis sustojo, ir viduryje sėdintis vyras mostelėjo mums, kad persėstume į kėbulą, atvirą ir neapsaugotą. Neįsivaizdavau, kodėl jis norėjo, kad

mes būtume ten, tačiau paklusau.Tučtuojau nuvažiavom tolyn nutrūktgalvišku greičiu.Prieš tai naktį, betoninėje daržinėje, man atrodė, kad

šalčiau būti jau nebegali. Klydau. Mudvi su Mahtoba susiglaudėm kuo arčiau. Atvirame sunkvežimio kėbule ledinisvėjas košė kiaurai, bet Mahtoba nesiskundė.

Važiavom tolyn, pasišokinėdami serpentinu aukštynvingiuojančiu vieškeliu.Kiek dar galėsim ištverti? —stebėjausi.Vairuotojas išsuko iš pagrindinio kelio ir ėmė tiesiai

važiuoti akmenuota, nelygia vietove, matyt, be jokių vėžių. Už kokio pusmylio jis sustojo ir pakvietė mus atgal į

kabiną.Vėl važiavom, palikdami už savęs keturių ratų brėžiamą pėdsaką. Pasišokėdami pralėkdavom pro kur ne kurstovinčias lūšnas, skurdžių avelių bandas.

Vyras, sėdintis viduryje, staiga parodė į vieno kalno viršūnę. Pakėliau akis ir tolumoje pamačiau vienišo žmogaus,stovinčio pačioje smailumoje, siluetą; ant peties jis laikė

423



šautuvą —sargybinis. Vyras, sėdintis viduryje, papurtėgalvą ir suurzgė. Mums lekiant jis parodė daugiau sargybinių ant kitų kalnų.

Staiga pasigirdo šaižus ping! Šautuvo šūvis perskrodėskurdaus gamtovaizdžio tylą. Tučtuojau sekė antras šūvis, jo skardus garsas nuaidėjo per kalnus.

Vairuotojas beregint sustabdė sunkvežimį. Iš baimėspažaliavę vairuotojo ir antrojo vyriškio veidai ir jų išgąstissustiprino ir mano siaubą. Mahtoba įsikniaubė į mane.

Įtemptoj tyloj laukėm, tuo tarpu kareivis, atstatęs šautuvą,pribėgo prie mūsų. Jis vilkėjo chaki spalvos uniforma, suraukta per liemenį. Pajutau, kad kažkas įbruko pasus manį delną. Nežinodama, ką daryti, įgrūdau juos į vieną batąir laukiau, prisitraukusi Mahtobą dar arčiau savęs.

—Nežiūrėk į tą žmogų, —sušnibždėjau Mahtobai. —

Nieko nesakyk.Kareivis atsargiai prisiartino prie sunkvežimio lango,atstatęs šautuvo vamzdį į vairuotoją. Iš baimės širdis manapmirė.

Laikydamas šautuvą atstatytą vairuotojui tiesiai į veidą,kareivis kažką pasakė man nesuprantama kalba. Kai abuvyrai susijaudinę šnekėjosi, stengiausi nežiūrėti į juos.Abiejų balsai buvo pakelti. Kareivio tonas buvo piktas, įžūlus. Mahtoba įspraudė savo rankutę man į delną. Aš bijo

jau alsuoti.Pagaliau, po tam tikro laiko, kuris buvo mums virtęs

amžinybe, kareivis atsitraukė. Mūsų vairuotojas žvilgterė jo į savo bičiulį ir garsiai atsiduso su palengvėjimu. Ką jisten buvo papasakojęs, matyt, atrodė pakankamai tikėtina.

Mes vėl važiavom, šokčiodami per duobes, kol galų galepasiekėm plentą. Pro mus į abi puses lėkė karinis transportas. Priekyje dunksojo kontrolės punktas, bet mumsdar jo nepasiekus, mūsų vairuotojas sustojo šalikelėje irmostelėjo mums išlipti. Antrasis vyras paliko džipą ir pa

424



mojo mums eiti drauge su juo. Matyt, mums reikėjo lankstu apeiti kontrolės punktą.

Abi su Mahtoba nusekėm paskui vyriškį į lygų atvirą

lauką, plokštikalnę kalnuose, padengtą sniegu, ledu ir sušalusiu purvu. Buvom aiškiai matomi iš kontrolės punkto,nieko negalėjom apgauti. Jaučiausi kaip taikinys žaidimųšaudykloje. Keletą minučių klampojom per lauką, kol priėjom kitą plentą, kur abiem kryptim važiavo daugybėtransporto priemonių.

Spėjau, kad džipas pasiims mus čia, o gal ir raudonasisautomobilis, kurį buvo minėjęs Mosėnas. Bet užuot laukęspakelėje, mūsų vedlys nudrožė plento šalikele. Sekėmįkandin, sušalusios, nelaimingos, suglumusios.

Ėjom pavojingai —ta pačia puse, kuria važiavo mašinos, prieš kalną, į pakalnę, vienodai nesulėtindami žings

nio, net kai pro šalį garsiai riaumodami lėkė bauginantyskariški sunkvežimiai. Kartais paslysdavome apledėjusiame purvyne, bet atsistoję vėl traukėme tolyn. Mahtoba nesiskųsdama pėdino savo mažomis kojytėmis.

Šitaip kėblinom valandą, kol priešais vieną itin statųkalną vedlys rado lygią vietą ant sniego. Rankos mostu pa

rodė mums atsisėsti ir pailsėti. Keliais farsi kalbos žodžiaisir gestais liepė pasilikti ir pasakė sugrįšiąs. Paskui skubiainužingsniavo tolyn. Mudvi su Mahtoba sėdėjom ant sniego, paliktos tame vienišame pasaulyje, ir žiūrėjom, kaip jisdingsta už ilgos apledėjusio kalno keteros.

Ko jam grįžti? —spėliojau aš. į tokią klaikią vietą. Ama-lis tiems vyrams užmokėjo iš anksto. į mus ką tik šovė. Kodėl, dėl Dievo, šitas žmogus turėtų vargti ir grįžti?

Nežinau, kiek ilgai mes ten sėdėjom, laukdamos, svars-tydamos, susirūpinusios, melsdamosi.

Bijojau, kad kas nesustotų mūsų klausinėti ar netgi siūlyti pagalbą. Ką aš sakyčiau?

Sykį pamačiau pro šalį pralekiant atvirą džipą, vairuo

425



jamą vyriškio, kuris sugebėjo išsisukti nuo kareivio. Jis pažiūrėjo tiesiai į mus, bet nedavė jokio ženklo pažinęs.

Vyriškis nebesugrįš, kartojau pati sau. Kaip ilgai turė

sim sėdėti čia ir laukti? Kur mums eiti?Mahtoba tylėjo. Jos veido išraiška buvo ryžtingesnė negu bet kada. Ji vyksta namo į Ameriką.

Vyriškis nebesugrįš. Dabar jau tikrai žinojau. Lauksimeligi sutemstant. Tada teks kažką daryt. Ką? Eiti pačiomsvakarų kryptimi? Motina ir duktė, kurios pėsčios bandopereiti kalnus į Turkiją? Ar galėtume rasti kelią atgal Ugikontrolės punkto, kur tektų atsisakyti savo svajonių, o galir savo gyvenimo? Ogal paprasčiausiai mirtinai sušalsimkur nors nakčia, mirsim viena kitos glėbyje palei plentą? Vyriškis nesugrįš.

Prisiminiau istoriją, kurią man taip seniai buvo pasakojusi Helen, apie iranietę ir jos dukrą, kurios buvo štai ši

taip paUktos. Duktė mirė. Moteriškė vos nežuvo ir per tąkankynę neteko visų dantų. Šitos pralaimėjusios motersvaizdas vaidenosi man mintyse.

Sukaustyta šalčio ir siaubo, net nepastebėjau artėjančioraudono automobiUo. Jis jau buvo pasukęs į šaUkelę ir sustojo tuo metu, kai aš pakėliau akis.

Vyriškis grįžo! Jis skubiai sulaipino mus į raudonąjį automobilį ir liepė vairuotojui skubėti.Po penkiolikos minučių privažiavom kiek atokiau nuo

plento stovintį namą. Tai buvo keturkampis plokščiastogiscementinis namas. įsukome keliuku į kiemą, kuriame lojodidelis nešvarus kiemsargis šuo, o ant sniego bėgiojo basi

vaikai.Visur —nuo medžių šakų, stulpų, palangių kabojo išdžiaustyti skalbiniai, sušalę į keistus suglamžytus pavidalus.

Moterys ir vaikai susibūrė mūsų apžiūrėti. Tai buvorūškanos negražios moterys didžiulėmis nosimis. Su savo kurdų drabužiais atrodė kiek paritus, tiek pastačius, o

426



tą įspūdį dar paryškino turniūrai, platesni net už tą, kurį nešiojau aš. įsisprendusios į šonus, jos įtariai mus apžiūrinėjo.

— Zūd baš!

—pasakė sugrįžęs pas mus vyriškis. Jis pamojo mums apeiti namą iš kelio pusės. Mums įžengus įprieangį, kelios moterys mostais paliepė mums palikti tensavo batus. Nuovargis ir baimė padarė savo darbą. Viskasatrodė neberealu.

Moterys ir vaikai tebestovėjo mus apspitę ir spoksojo,kai mes traukėm nuo kojų savo sustirusius, purvu aplipusius batus. Paskui buvom nuvestos į didelį, šaltą, tuščiąkambarį. Viena moteriškė rankos mostu paliepė sėstis.

Susėdom ant kietos plūktinės aslos ir be žodžių įtariaiįsistebeilijom į kurdes, kurios dėbsojo į mus anaiptol nedraugiškai. Nešvarių kalkėmis nubaltintų sienų monotoni

ją ardė tik du langeliai su geležiniais virbais ir vienintelis

paveikslas, vaizduojantis vyriškį, kurdą, išsišovusiaisskruostikauliais, su gauruota rusiško stiliaus kepure.

Viena iš moteriškių pakurstė ugnį ir paruošė arbatą.Kita pasiūlė kelis gabalus kietos šaltos duonos. Trečioji atnešė antklodžių.

Mes stipriai įsisupome, bet negalėjom liautis drebėju

sios.Ką galvoja šitos moterys? —spėliojau aš. Ką jos sakoviena kitai šita nesuprantama kurdų kalba? Ar žino, kadmes amerikietės? Ar kurdai taip pat nekenčia amerikiečių? 0 gal mes sąjungininkai, bendri šiitų daugumospriešai?

„Sugrįžėlis“, nieko nesakydamas atsisėdo greta mūsų.Niekaip negalėjau atspėti, kas vyks toliau.Po kurio laiko į kambarį įėjo kita moteris su pačiu di

džiausiu turniūru, kokį man buvo kada tekę matyti. Su jabuvo gal kokių dvylikos metų berniukas. Moteriškė nužingsniavo prie mūsų, kažką griežtai įsakė berniukui irmostu paliepė jam sėstis šalia Mahtobos. Jis atsisėdo ir

427



baikščiai išsišiepęs pasižiūrėjo aukštyn į moteriškę. Moteriškė, kuri, kaip spėjau, buvo jo motina, tarsi sargybinisstovėjo virš mūsų.

Aš labai išsigandau. Kas čia dedasi? Scena atrodė tokiakeista, kad mane jau buvo bepagaunanti panika. Būdamaperbėgėlė šitoje atokioje šalyje, bejėgis įkaitas, priklausantis nuo malonės šitų žmonių, kurie patys buvo už įstatymoribų nuosavoje nykioje šalyje, aš tyliai šaukiausi pagalbos.Ar visa tai realybė? Kaip galėjo normali amerikietė atsidurti tokioje neįmanomoje situacijoje?

Žinojau kaip, prisiminiau. Mūdis! Jo veidas, patenkintas ir šypsantis, šmėkščiojo ant sienos virpančiuose šešėliuose. Toji ugnis jo akyse, kai jis smogė man, kai trenkėMahtobai, dabar žioravo žibalinėje krosnelėje. Kurdų balsai aplinkui mane stiprėjo ir virto piktais, garsiais Mūdžioriksmais.

Mūdis!Mūdis privertė mane bėgt. Turėjau pasiimti Mahtobą.Bet, Dieve mano, galvojau aš, kas ištiks ją...

Ar šitie žmonės rezga kokį sąmokslą? Ar jie ruošiasipasiimti Mahtobą? Kas tas berniukas ir valdinga jo motina? Ar jie išsirinko Mahtobą kaip būsimą jo nuotaką? Pra

ėję pusantrų metų įtikino mane, kad šitoje keistoje šalyjegaliu tikėtis bet ko.Tai per brangi kaina! —klykiau pati sau. Jeigu jie par

davė ją ar padarė kokį sandėrį dėl jos, tai per brangi kaina. Gailėjausi nepasilikusi Irane ligi gyvenimo galo. Kaipaš galėjau įstumti Mahtobą į visa tai!

Bandžiau nusiraminti, sakydama savo svaigstančiaigalvai, kad tie būgštavimai tėra niūrūs nuovargio ir įtampos sukelti vaizdiniai.

—Mamyte, man čia nepatinka, —sušnibždėjo Mahto-ba. —Noriu išeiti.

Tai dar labiau mane išgąsdino. Ir Mahtoba pajuto kažką keista.

428



Protarpiais berniukas bandė pakilti iš savo vietos gretaMahtobos, tačiau moteriškė —jo motina? —dėbtelėdavo į

jį, ir jis nurimdavo. Iš kitos pusės šalia manęs tylėdamas il

sėjosi „Sugrįžėlis“.Šitaip sėdėjom gal pusvalandį, kol įėjo kitas vyras, kurio pasirodymas privertė moteriškes sukrusti. Jos tučtuo

jau atnešė arbatos ir duonos. Sklandė aplinkui jį, rūpinosi, kad jo stiklinėje nuolat būtų arbatos. Jis sėdėjo ant aslos kitoje kambario pusėje, nekreipdamas jokio dėmesio įmus Išsitraukęs rūkomojo popieriaus ritinėlį iš savo plačių apdarų, ėmė sukti lyg ir cigaretę, tačiau jos turinys buvo kažkokia balta medžiaga. Marihuana, hašišas, opijus?Neišmaniau apie tokius dalykus, tačiau tai, ką jis įkišo į cigaretę, nepanėšėjo į tabaką.

Staiga atpažinau šitą vyrą! Jis buvo tas, kurio atvaizdaskabojo sienoje. Tikriausiai jis šitų namų šeimininkas. Ar

visos tos moteriškės jo žmonos? —spėliojau aš. Ar aš pasitraukiau iš vienos vyriškos visuomenės, kad pakliūčiau įkitą, kur vyrų dominavimas buvo dar visapusiškesnis?

—Kada galėsim išeiti? —sušnibždėjo Mahtoba. —Mančia nepatinka.

Žvilgterėjau į laikrodį. Artėjo vakaras.

—Nežinau, ko laukti, —atsakiau. —Būk pasiruošusi.Palengva kambaryje ėmė temti. Kažkas atnešė žvakę, jos menka virpanti liepsnelė dar labiau sustiprino scenossiurrealizmą. Nuolatinis žibalinės krosnelės ūžesys užliūliavo mus ligi transo būklės.

Keturias valandas išbuvom ten, nepatikliai stebėdamos

svetimus vyrus ir moteriškes, kurie taip pat nepatikliai stebėjo mus.Nemalonią įtampą galiausiai pertraukė šuns lojimas,

įspėjantis, kad kažkas artinasi. Visi buvę kambaryje žvaliai pašoko ant kojų, kažko laukdami.

Po kebų akimirkų į namą įsmuko senis. Galėjo būti kokių šešiasdešimt metų, bet aš tik taip spėjau. Šalis atšiau

429



ri, oda greit sensta. Vilkėjo jis chaki spalvos drabužius, galgautus iš armijos, gauruotą kepurę ir rusvai žalsvą kariško kirpimo švarką. Namų šeimininkas kažką pasakėmums, lyg ir supažindindamas. —Salom, —ar kažką panašiai sumurmėjo senis.Jis ėmė skubiai vaikštinėti po kambarį, trumpai pasišil-

dė rankas prie krosnelės, pasišnekučiavo su kitais. Jis buvo judrus, pilnas energijos, pasiruošęs viskam, kas beatsitiktų.

Viena iš moteriškių atnešė mums drabužių pamainą irliepė nusivilkti visus ligi vieno daugiasluoksnius kurdiškusapdarus. Tada padėjo man apsivilkti kitas keturias sukneles, nedaug besiskiriančias. Jų turniūrai buvo dar didesni,atspindintys kito krašto papročius. Moteriškei baigus mane rengti, buvau taip stipriai suvystyta, kad vargiai galėjau

judėti.

Per garderobo keitimą senis trypčiojo po kambarį, nekantraudamas išeiti. Tą pačią akimirką, kai buvau gatava,

jis mostelėjo Mahtobai ir man eiti įkandin į mažąjį kambarį, kur buvo patikti mūsų batai. Kažką pasakė, ir viena išmoteriškių užpūtė žvakę, nugramzdindama kambarį įtamsą, kurią drumstė tik menki žibalinės krosnelės atšvai

tai. Tada jis pravėrė duris tiek, kad mes galėtume ištiesu-sios rankas pasiekti savo batus. Skubiai, tačiau tyliai uždarė duris.

Mahtobai buvo sunku apsiauti savo batus, o man —pasilenkus jai pagelbėti. Skubėkit! Skubėkit! —mojo mumssenis.

Pagaliau buvom pasiruošusios. Mahtoba narsiai suspaudė man ranką. Nežinojom, kur vykstam, bet džiaugėmės iš čia išėjusios. Gal senis vedė mus į Raudonojo Kryžiaus automobilį. Tylėdamos išėjom įkandin namo šeimininko ir naujojo vedlio į žvarbią naktį. „Sugrįžėlis“ taip patišėjo į lauką. Įkandin mūsų durys skubiai užsidarė. Greitai, tačiau tyliai buvom apvestos aplinkui namą.

430



Šuo lojo įnirtingai, jo balsas aidėjo po apylinkę, nešamas tolyn kylančio į audrą panašaus vėjo. Šuo pribėgoprie mūsų ir ėmė baksnoti mus snukiu. Išsigandusios at-šokom.

Išgirdom žvengiant arklį.Ryškiai spindėjo žvaigždės, bet kažkodėl žemės jos ne-

apšvietė. Tačiau jų šviesa dangų užliejo klaikiu pilkšvaibaltu švytėjimu. Mes beveik nematėm savo vedlio.

Kai priėjom ligi laukiančio arklio, mūsų pastarųjų keliųvalandų šeimininkas priėjo taip arti manęs, kad aš blausioje šviesoje galėjau įžiūrėti jo veido kontūrus. Jis atsisveikino rankos mostu, o aš bandžiau pareikšti jam savodėkingumą.

Senis, mūsų vedlys, pamojo mums lipti ant arklio. „Su-grįžėlis“ ištiesė suriestą delną, kad galėčiau pastatyti vieną koją, o tada senis užsodino mane arkliui ant nugaros.

Balno nebuvo —tik gūnia, kurią bandžiau pasikišti posavimi. „Sugrįžėlis“ užsodino Mahtobą priešais mane. Vė jas košė kiaurai pro daugybę mano drabužių sluoksnių.

—Stenkis laikyti nuleistą galvą, —pasakiau Mahto-bai. —Bus šilčiau.

Saugiai apglėbiau ją ir, ištiesusi rankas, įsitveriau ar

klio karčių. Tai buvo ne toks didelis gyvulys kaip arkliaiAmerikoje. Greičiau kažkoks mišrūnas, vos ne asilas.Senis ryžtingai nužingsniavo priešais mus pro kiemo

vartus ir dingo tamsoje. „Sugrįžėlis“ paėmė arklį už pavadžio ir nuvedė mus pavymui.

Daugelį metų nebuvau jojusi arkliu, o be balno —nieka

da. Po manimi gūnia slidinėjo po arklio nugarą, bausda-masi visai nuslinkti ir nublokšti mus ant sušalusios žemės.Iš visų jėgų, kurių dar gebėjau rasti savo išvargusiame kūne, laikiausi už arklio karčių. Mahtoba be perstojo drebė

jo mano glėbyje.Palengva žengėm atviru lauku. Senis dažnai atbėgdavo

atgal prie mūsų, kuždomis įspėdamas, mat kai kurie ledo

431



ploteliai būtų trekštelėję po arklio kanopomis. Šitame kalnuotame krašte bet koks garsas aidėjo tarsi šautuvo šūvisir būtų privertęs suklusti įtarius pasdar, kurie patruliavo

be atvangos. Triukšmas buvo mūsų priešas.Palaipsniui šlaitas statėjo, vesdamas mus į prieškalnes,esančias prieš dar rūstesnius kalnus. Netrukus jau visainebebuvo lygios žemės. Arklys, ieškodamas, kur statyti ko

jas, blaškė mus aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal. Jis buvopatikimas, kantriai dirbantis savo darbą arklys. Matyt, tokią kelionę buvo jau ir anksčiau atlikęs.

Pasiekus vienos kalvos gūbrį, arklys staiga ėmė leistisžemyn šlaitu. Mudvi su Mahtoba nusiritom žemėn. Netkrisdama tebelaikiau dukrą prispaudusi prie krūtinės, pasirengusi už ją kęsti skausmą. Mes smarkiai trenkėmės įledą ir sniegą. „Sugrįžėlis“ skubiai padėjo mums atsistotiir nuvalė sniegą nuo mūsų drabužių. Mahtoba, žvarbaus

vėjo čaižomu veidu, apsidaužiusi, alkana, pavargusi, likotokia pat tyli, ryžtinga ir tvirta.Vėl užlipom ant arklio, ir dabar aš stengiausi stipriau

laikytis jo karčių, kai leidomės į pakalnę nematomos ir nežinomos lemties link.

Mes dar nepasiekėm pačių sunkiausių kalnų, galvojau

sau. Kaip aš įveiksiu šitą beprotybę? Aš net ant arklio negaliu išsilaikyti. Jie paliks mane.Ir taip jau ledinė, naktis darėsi vis šaltesnė ir niūresnė.

Dingo žvaigždės. Piktas aštrus sniegas, nešamas atšiauraus vėjo, kapojo mums veidus.

Mes keliavom aukštyn ir žemyn per kalnus, kol atsidū

rėm tarp pačių aukščiausiųjų, kurių kiekvienas atrodė visgrėsmingesnis.Kopti į viršų buvo lengviau, nes neužpūtė vėjas. Aukš

tyn arklys lipo sparčiai, trukdomas tiktai retkarčiais pasitaikančio ledo ir badomas žemų krūmokšnių šakų.

Tačiau šlaitai žemyn buvo apgaulingi. Kiekvieną sykį,persiritus per kalno keterą, vėjas visa jėga smogdavo

432



mums į veidus. Sniegas čaižė odą tarsi šautuvo šratai. Čiataip pat buvo smarkiai prisnigę. Bridom per pusnis, kurioskartais grasino nugramzdinti pėsčius vyrus.

Man gėlė rankas. Nejaučiau kojų pirštų. Norėjau verkti, nugriūti nuo arklio ir gulėti viską užmiršusi. Bijojau nušalimų. Be abejonės, mes prarasim kojų pirštus po šiosbaisios nakties. Vargšė Mahtoba niekaip negalėjo liautisdrebėjusi.

Reikėjo begalinių pastangų, stengiantis neužmiršti pagrindinio tikslo. Neturėjau supratimo, ar ilgai ir toli mesdar šitaip keliausim.

Neįstengiau apskaičiuoti, kiek buvo prabėgę laiko. Net jeigu būčiau tamsoje galėjusi įžiūrėti savo laikrodį, net akimirkai negalėjau atleisti rankų. Laikas ir erdvė netekoprasmės. Mes amžiams paklydome tamsioje šaltoje dykynėje.

Staiga išgirdau aukštai priekyje balsus. Širdį suspaudėdar didesnė neviltis. Tai pasdar, be jokios abejonės. Šitiekištverusios, nejaugi dabar būsim sugautos?

Tačiau „Sugrįžėlis“ vedė mus toliau, nieko nepaisydamas, ir po kelių akimirkų mes sutikom avių kaimenę. Kaipkeista buvo matyti čia gyvulius! Kaip jie gali išgyventi to

kiame atšiauriame klimate? Jų mėsa tikriausiai diržinga.Pavydėjau jiems šiltų kailinių.Mums prisiartinus, supratau, kad senis, mūsų priešaki

nis žvalgas, kalbasi su piemeniu, juodai apsirengusiu vyriškiu. Negalėjau įžvelgti nieko daugiau, išskyrus jo veidokontūrus ir piemens lazdą.

Piemuo tyliai pasveikino „Sugrįžėlį“, paėmė pavadį iš jo rankų ir, palikęs avis, ėmė vesti mus toliau, naudodamasis lazda pusiausvyrai išlaikyti. Žvilgterėjau atgal, instinktyviai ieškodama savo globėjo, tačiau jis dingo neatsisveikinęs.

Senis paėjo į priekį apsižvalgyti, o mes keliavom toliau,dabar vedami piemens.

433



Mums artinantis, arklys pastatė ausis, išgirdęs kitus arklius. Mes patekom į keturių nerūpestingai besišnekučiuo

jančių vyrų ratelį, tarsi čia būtų kokia įprasta iškyla.

Jie turėjo dar tris arklius.—Salom, —ramiai pasveikino mane vienas vyras. Netpūgoje jo balsas pasirodė man pažįstamas, tačiau neiškartįžiūrėjau jo veido bruožus. Netrukus supratau —Mosėnas!Jis atkeliavo išpildyti savo pažado.

—Aš niekada nesu nieko vedęs per sieną, —pasakė šitos nelegalios gaujos vadas. —Išskyrus jus, šiąnakt. Ašpervesiu jus. Dabar nulipkit nuo arklio.

Pirmiausia padaviau jam Mahtobą, paskui dėkinga nu-čiuožiau žemyn pati, dabar pastebėjusi, kad mano kojosbuvo lygiai taip pat užtirpusios kaip ir rankos. Beveik negalėjau pastovėti.

Mosėnas paaiškino planų pasikeitimą. Šią popietę, kai

buvo šauta į mūsų sunkvežimį ir kai mus sustabdė kareivis, mes išsisukome tik dėl mūsų vairuotojo sumanumo, — jis surezgė įtikinamą paaiškinimą, kodėl mes čia, šitoje kariaujančioje pasienio zonoje. Incidentas visus privertė imtis atsargumo priemonių. Dabar Mosėnas manė, kadpernelyg rizikinga važiuoti per sieną greitosios pagalbos

automobiliu ir būti dar sykį apklaustiems. Taigi, mes ir toliau keliausim raitos ir pereisim į Turkiją toli nuo bet kokiokelio, plikuose grėsminguose kalnuose.

—Tegu Mahtoba joja su vienu iš vyrų ant kito arklio, —pasakė Mosėnas farsi kalba.

—Ne, nenoriu! —staiga sušuko Mahtoba.

Po penkių dienų bėgimo, po begalinių alkio, skausmo irnerimo valandų ji galiausiai palūžo. Ašaros riedėjo jai perskruostus. Čia pat virsdamos ledukais ant skraistės. Taibuvo pirma nevilties akimirka ir pirmos ašaros nuo to laiko, kai ji sutiko vykti į Ameriką be savo kiškučio. Manošaunioji mergytė viską ištvėrė be skundų ligi tos akimirkos, kai pajuto gresiant atsiskyrimą nuo manęs.

435



—Noriu joti su tavimi, mamyte! —sušuko ji.—Ššš, —maldžiau ją. —Mes taip toli atkeliavom. Mes

jau prie pat sienos. Jei dar truputėlį pakentėsim, perei

sim sieną, o tada galėsim keliauti j Ameriką. Antraipmums teks grįžti atgal pas tėtį. Labai prašau, pasistenkdėl manęs.

—Nenoriu viena joti, —kūkčiojo jinai.—Su tavimi bus vyriškis.—Nenoriu lipti ant arklio be tavęs.—Privalai. Jie žino, kaip geriausia. Labai prašau. Pasi

tikėk jais.Kažkur giliai savyje Mahtoba rado jėgų, kurių jai reikė

jo. Nusišluostė ašaras ir sutelkė drąsą. Ji darys taip, kaipsakė Mosėnas, bet tik po to, kai atliks vieną smulkmeną.

—Man reikia į tualetą, —pasakė ji,Čia pat ant kalno nakties tamsoje, apsupta svetimų vy

riškių, ji nusilengvino.—Mahtoba, —pasakiau aš. —Man tikrai gaila, kad šitaip įvyko. Nežinojau, kad bus taip sunku. Nežinau, ar tuištversi. Nežinau, ar aš ištversiu.

Nors ji buvo išvargusi ir alkana, o jos kūnelį krėtė drebulys žvarbiame žiemos ore, Mahtoba dabar sukaupė vi

sas jėgas.—Pajėgsiu, —ryžtingai atsakė ji. —Aš tvirta. Galiu padaryti bet ką, ko tik reikia, kad važiuotume į Ameriką. —Paskui pridūrė: —Nekenčiu tėčio už tai, kad privertė mustą daryti.

Ji leidosi užkeliama pas vyriškį, kuris sėdėjo raitas ant

naujo arklio. Mosėnas pagelbėjo man užlipti ant kito, irnepažįstamas vyriškis paėmė pavadį. Visi vyrai pėsti, vedini arkliais, ant kurių jojo Mahtoba ir aš, ir dar du atsarginiai arkliai dar sykį leidomės tolyn. Dirstelėjau atgal pasižiūrėti, ką veikia Mahtoba. Girdėjau jos arklio žingsnius,tačiau paties arklio nemačiau. Nemačiau ir Mahtobos.

Būk tvirta, vaikuti, tyliai pasakiau jai ir sau.

436



Slinko begalinė klaiki naktis. Dabar kalnai buvo darstatesni, j kalną, į pakalnę. Kada, spėliojau aš, pasieksimsieną? Gal jau pasiekėm?

Kreipiausi į vyrą, vedantį mano arklį.—Turkija? Turkija? —šnibždėjau, rodydama į žemę.—Iranas, Iranas, —atsakė jis.Dar prieš mus iškilo kalnas, pernelyg status arkliams

su nešuliu. Mosėnas paliepė mums nulipti ir ropštis pėsčiomis aukštyn per ledą. Nučiuožiau nuo arklio žemėn.Nusilpusios kojos nebelaikė manęs. Pėda įsipynė į ilgus si

jonus, batai paslydo ant ledo. Vienas vyriškių spėjo sučiupti mane, kol dar nesitrenkiau į žemę. Jis palaikė mane.Paskui, nutvėręs mane už alkūnės, padėjo rabždintis į viršų. Užpakalyje kitas vyras užsikėlė Mahtobą ant nugaros irnešė ją kaip maišą. Aš ryžtingai kabarojaus aukštyn, tačiau vis dėlto stabdžiau visą grupę, nuolat slysdama,

čiuoždama, kniubdama ir kliūdama už savo sijonų.Kai galiausiai pasiekėm gūbrį, išsekęs mano protas su

metė, kad čia galėtų būti siena, nes mes kirtom patį stačiausią kalną.

—Turkija? Turkija? —paklausiau vyriškį, laikantį manoranką.

—Iranas, Iranas, —atsakė jis.Sėdom ant arklių leistis žemyn. Mano arklio priekinėskojos sulinko, ir aš pajutau, kad mano pėdos velkasi persniegą. Vyrai baksnojo ir traukė, kol narsus gyvulys vėl atsistojo ant kojų, pasiruošęs tęsti kelionę.

Artindamiesi prie kalno papėdės, atsidūrėme prie ra

guvos —žiojinčios neužsnigtos duobės, įsirėžusios į plokš-tikalnę, skiriančią vieną kalną nuo kito.Mano vedlys atsigręžė, prisilenkė man artyn prie veido,

kad jį matyčiau, ir pridėjo pirštą sau prie lūpų. Aš sulaikiau kvapą.

Visi vyrai tylėdami palaukė kelias minutes. Kalnuosemus saugojo pati vietovė. Bet priešais tysanti apsnigta

437



Nepaisant neįtikėtino šalčio, staiga pajutau mane užplosiant malonią šilumą. Mes Turkijoje! Mes nebe Irane!

Bet buvom toli gražu dar ne laisvos. Pastebėję mus tur

kų sargybiniai paprasčiausiai atidengtų ugnį į įsibrovėliųgrupę. Jeigu šito išvengtume, turkai be jokios abejonėsmus areštuotų, o tada mums tektų atsakyti į daugybę keblių klausimų. Bet aš bent žinojau —Amalis buvo užtikrinęsmane, —kad turkų pareigūnai niekada mūsų nesugrąžinsį Iraną.

Mane perskrodė stingdanti mintis. Krūptelėjusi supratau, kad maždaug dvidešimt minučių, man laukiant Mah-tobos šioje raguvos pusėje, aš buvau Turkijoje, o Mahto-ba —vis dar Irane. Ačiū Dievui, kad suvokiau šitą siaubingą situaciją tik pavojui praėjus.

Dabar pajutau ir skrodžiant šaltą vėją. Mes tebebuvome kalnuose, žvarbioje pūgoje. Tariama linija žemėlapyje

neatnešė nė trupučio fizinės šilumos, kurios mums taip labai reikėjo. Kokią kainą aš moku už laisvę? Buvau tikra,kad su kai kuriais kojų pirštais teks atsisveikinti. Tikėjausi, kad Mahtobai sekasi geriau negu man.

Vėl ėmėm ropštis į kitą kalną, per statų raitam užjoti. Šįkartą aš nuslydau nuo arklio ir gėdingai įkritau į sniegą,

vedliui nesuskubus man padėti. Abu su Mosėnu pastatėmane ant kojų ir prilaikė, kol stūmėmės į priekį. Kiek laiko gali veikti adrenalinas? —spėliojau aš. Be abejo, aš tikriausiai netrukus susmuksiu.

Kurį laiką atrodė, kad dvasia palieka mano kūną. Dalismanęs atsainiai, pagarbiai stebėjo nevilties apimto žmo

gaus galimybes, kai aš kopiau į to kalno viršūnę. Mačiausave, mėginančią lyg ir pailsėti, bejojant į pakalnę. Paskuistebėjau save vėl pėsčią, besikepurnėjančią aukštyn dar įvieną kalną.

—Kiek dar liko kalnų? —paklausiau Mosėną. —Nadzik, — atsakė jis. „Nebetoli“.Bandžiau guostis ta trumpa informacija, bet man ne

439



žmoniškai reikėjo šilumos ir poilsio... Ar yra kokia vieta,kur mes galėtume prisiglausti ir atgauti jėgas?

Opriešais vėl mačiau niūrius rūstaus gūbrio kontū

rus. Šis kalnas buvo dar aukštesnis ir statesnis už ankstesnius, o gal tai tebuvo iliuzija, sukelta marinančionuovargio?

—Tas priekyje jau paskutinis, —sukuždėjo Mosėnas.Šį kartą, nučiuožus nuo arklio, kojos visiškai atsisakė

tarnauti. Beviltiškai daužiausi sniege, bet nebegalėjau atsistoti, net dviejų vyrų padedama. Net nebeįstengiau pasakyti, ar kojos dar neatitrūkusios man nuo kūno. Nepaisantneįtikėtino šalčio, jaučiausi taip, lyg degčiau.

— Da dahdygė, — pasakė mano vedlys, rodydamasaukštyn. „Dešimt minučių“.

—Prašau, —maldavau jį. —Leiskit man pailsėti.Mano vedlys nesutiko. Pastatė mane ant kojų ir ėmė

tempti į priekį. Kojos slydo ant ledo, ir aš svyravau taipsmarkiai, kad mano ranka išslydo iš vedlio delno. Nusiritau atgal žemyn per šlaitą, nučiuožiau gal dešimt pėdų ardar daugiau, kol sustojau, virtusi bejėge krūvele. Vedlyspripuolė prie manęs.

—Neįstengsiu, —suvaitojau.

Vedlys tyliai šūktelėjo pagalbos, ir priėjo Mosėnas.—Mahtoba, —sukuždėjau. —Kur jinai?—Viskas gerai. Vyrai neša ją aukštyn.Mosėnas kartu su mano vedliu paėmė mane. Abu vyrai

užsidėjo mano rankas sau ant pečių ir pakėlė nuo žemės.Be žodžių vilko mane į stačią įkalnę. Tabaluojančios mano

kojos arė sniegą.Nežiūrint naštos, vyrai kopė į viršų lengvai, netgi nešnopuodami.

Keletą kartų atleido rankas, mėgindami leisti man pačiai eiti. Tačiau kiekvienąsyk keliai man sulinkdavo, ir

jiems tekdavo mane sugriebti, kol dar nepargriuvau.—Maldauju, —verkiau. —Man reikia pailsėti.

440



Neviltis mano balse išgąsdino Mosėną. Jis padėjo paguldyti mane aukštielninką ant sniego, paskui uždėjo savošąlančią ranką man ant kaktos, tikrindamas temperatūrą.

Jo veide —kiek įstengiau matyti —buvo užuojauta ir rūpestis.—Negaliu, —švokščiau aš.Žinojau dabar, kad šiąnakt mirsiu. Aš neištversiu, ta

čiau Mahtobą ištraukiau iš Irano. Ji ištvers.Šito buvo gana.—Palikit mane, —pasakiau Mosėnui. —Eikit su Mahto-

ba. Grįžkit rytoj manęs paimti.—Ne! —griežtai atšovė Mosėnas.Jėga jo balse sutramdė mane labiau už smūgį per vei

dą. Kaip galiu šitaip elgtis? —smerkiau pati save. Taip ilgai laukiau šios dienos. Privalau eiti toliau.

—Gerai, —sušnibždėjau.

Tačiau jėgų nebuvo. Negalėjau pajudėti.Du vyrai pasiūlė man savo pagalbą. Jie dar sykį pastatė mane ir vėl vilko aukštyn į kalną. Daiktais pusnys buvo

jiems virš kelių. Nors jie žengė tvirtai, vis dėlto dažnai klupo po savo bejėge našta. Keletą kartų visi trys įsmukom įsniegą. Bet vyrai nepasidavė. Kiekvieną sykį, mums par

puolus, jie nė žodžio netarę išsikepurnėdavo, čiupdavomane už rankų ir tempdavo toliau.Pasaulis man apmirė. Galbūt aš praradau sąmonę.Po kelerių metų, kaip man atrodė, per kažkokią neže

mišką miglą išgirdau Mahtobą kuždant:—Mamyte!

Ji buvo šalia manęs. Mes buvom kalno viršūnėje.—Toliau galit joti raita, —pasakė man Mosėnas.Jis uždėjo vieną ranką man ant klubo, o antruoju delnu

apėmė man pėdą. Antrasis vyras čiupo mane tokiu pat būdu iš kito šono. Drauge jie užkėlė mano sušalusį, sustingusį kūną arkliui ant pasturgalio, o paskui ir ant nugaros.Mes leidomės žemyn šlaitu.

441



Kažkokiu būdu įstengiau išsilaikyti ant arklio, kol pasiekėm kalno papėdę. Mus vis dar supo tamsa, nors žino

jau, kad tikriausiai nebetoli rytas. Aš vargiai galėjau maty

ti Mosėno bruožus, kai jis, atsistojęs priešais mane, ėmėrodyti pirštu į priekį, kol tolumoje įžvelgiau neryškią žiburių pašvaistę.

—Štai kur mes traukiam, —pasakė jis.Pagaliau artinomės prie pastogės. Stengiausi iš visų jė

gų kaip nors išsilaikyti iki pat šios neįtikėtinai ilgos naktiesgalo.

Jojom gal dešimt minučių, pakol išgirdom šunis, pranešančius apie mūsų atvykimą. Netrukus prisiartinom prienamo, pasislėpusio tarp kalnų. Keli vyrai išėjo į kiemąpriešais namą, matyt, laukdami mūsų.

Priartėję pamatėm, kad namas maža ką geresnis už sukiužusią lūšną, vieniša kontrabandininkų prieglauda ryti

niame Turkijos pakraštyje.Vyrai prie namo pasitiko mūsų grupę plačiomis šypsenomis ir gyva kalba. Mosėną ir kitus jie įsitempė į savo tarpą, sveikindami su pavykusia užduotimi. Vyras, jojęs suMahtoba, atsargiai nukėlė ją žemėn ir nuėjo prie džiūgau

jančių. Nepastebėta, nepajėgianti numesti savo kojų nuo

arklio, aš paleidau arklio karčius ir, nuslydusi šonu, nukritau ant žemo cementinio prieangio. Negalėjau pajudėti.Mahtoba pribėgo man padėti, tačiau vyrai —net Mosė-nas —buvo tarsi visai mus pamiršę. Vieni nuvedė arklius;kiti nuskubėjo vidun į šilumą.

Sutelkusi paskutinių jėgų likučius, šliaužiau, remdama

si rankomis, ir vilkau žeme kojas. Mahtoba mėgino tempti mane. Mano alkūnės braukė per kietą šaltą cementą.Akys buvo įbestos į tarpdurį.

Kažkokiu būdu įveikiau slenkstį. Tik tada Mosėnas pastebėjo varganą mano būklę. Drauge su kitu vyriškiu įvilko mane į kuklią trobelę. Verkiau iš skausmo, kai Mosėnastraukė man batus nuo sušalusių kojų. Vyrai mane ir Mah-

442



tobą nunešė į trobos vidų ir paguldė priešais riaumojančiąmalkom kūrenamą krosnį.

Prabėgo daug daug laiko, kol aš įstengiau pajudinti

bent vieną raumenį. Gulėjau ramiai, stengdamasi gerti įsave ugnies šilumą.Kaitra buvo lėtai veikiantis tonikas, kuris palaipsniui

grąžino mane į gyvenimą. Sugebėjau nusišypsoti Mahto-bai. Mes įveikėm! Mes Turkijoj!

Galiausiai pajėgiau atsisėsti. Darbavausi, lankstydamakojų ir rankų pirštus, iš visų jėgų bandydama atstatytikraujotaką. Šios pastangos kėlė stiprų deginantį skausmą.

Kai grįžo mano pojūčiai, kai įvertinau sceną priešaismano akis, dar sykį išsigandau. Namas buvo pilnas vyrų.Vieni vyrai, Mahtoba ir aš, besišildantys prie ugnies. Taip,mes Turkijoj. Bet vis dar priklausomos nuo įstatymų nepaisančių kontrabandininkų malonės, prisiminiau aš. Ar

šitie vyrai atgabeno mus taip toli tik tam, kad priverstų patirti dar daugiau nenusakomo siaubo? Ar Mosėnas gali taipadaryti?

Gal suvokdamas mano išgąstį, vienas iš vyrų atnešėkarštos arbatos Mahtobai ir man. įsidėjau į bumą kelis gabalėlius cukraus ir iranietišku papročiu gurkšnojau pro

juos arbatą. Paprastai aš nemėgdavau arbatos su cukrumi,tačiau man reikėjo energijos. Paraginau Mahtobą taip patsuvalgyti kuo daugiau cukraus.

Padėjo.Prabėgo gal valanda, kol galiausiai supratau pajėgsian

ti eiti. Šiaip taip sverdėdama atsistojau.

Tai pamatęs Mosėnas rankos mostu pakvietė Mahtobąir mane sekti jam įkandin. Išvedęs mus vėl į lauką, į ledinį pilką priešaušrį, pasuko aplinkui namą į užpakalinį kiemą, kur stovėjo antra trobelė.

įžengusios vidun, radom patalpą, pilną moterų ir vaikų, kai kurios iš jų šnekučiavosi, kitos, įsivyniojusios į antklodes, kietai miegojo ant grindų. Mums įėjus viena mo

443



teriškė, apsisegusi daugybe kurdiškų sijonų, pripuolė mūsų sutikti. Mosėnas farsi kalba paaiškino:

—Čia mano sesuo!

Mosėnas įmetė malkų į ugnį.—Rytoj nugabensim jus į Vaną, —pasakė jis.Tada išėjo atgal į vyrų trobą.Vane baigėsi kontrabandininkų globa. Rytoj, atvykusios

į Vaną, mudvi su Mahtoba jau liksim vienos.Mosėno sesuo davė mums sunkius plunksninius pata

lus ir rado vietos ant grindų, kur jau buvo pilna prigulę,prie sienos, toli nuo ugnies.Šis pastatas buvo šaltas ir drėgnas. Mudvi su Mahtoba

susiglaudėm po patalais.—Mes Turkijoj. Mes Turkijoj, —kartojau kaip litaniją

Mahtobai. —Ar gali patikėti?

Ji laikėsi prisispaudusi prie manęs, kol užmigo giliumiegu. Jai buvo nuostabiai gera mano glėbyje, o aš bandžiau rasti šiokią tokią paguodą patikliame jos miege. Mangalvoje vis dar dūzgė. Kiekviena kūno dalelė tvinkčiojo išskausmo. Buvau nežmoniškai alkana. Per sekančias keliasvalandas protarpiais užmigdavau. Didžiumą laiko praleidau melsdamasi, dėkodama Dievui, atvedusiam mus tiektoli, tačiau prašiau dar daugiau. Dieve brangus, prašauTave, pasilik su mumis ir toliau, maldavau. Tik šitaip mespasieksim tikslą.

Kai rytą apie aštuntą valandą atėjo Mosėnas, aš buvaupusiau sąmoningos apatijos būklėje. Jis atrodė atsigavęsvos po kelių valandų miego. Mahtoba budo iš lėto, kol suvokė esanti Turkijoje. Tada pašoko ant kojų, pasiruošusikeliauti.

Aš šiek tiek atsigaivelėjau. Mes Turkijoj. Mahtoba sumanimi. Jaučiausi taip, lyg visas mano kūnas būtų sumuštas, tačiau grįžo rankų ir kojų pirštų jautrumas. Aš taip patbuvau pasirengusi keliauti. Mosėnas išvedė mus į lauką

444



prie palyginti naujo furgono su grandinėmis ant ratų. Kaiįlipom, už vairo sėdėjo vienas iš kontrabandininkų.

Važiavom siauru kalnų keliu, vingiuojančiu palei pačius

stačių pakriūčių kraštus. Joks apsauginis užtvaras nesaugojo mūsų nuo nelaimės. Tačiau vyriškis buvo geras vairuotojas, ir grandinės kibo gerai. Leidomės vis žemyn, žemyn, žemyn, vis gilyn į Turkiją, vis tolyn nuo Irano.

Po keliolikos minučių sustojom prie kaimiškos trobos,prigludusios prie šlaito, ir buvom įvestos į vidų, kur mūsų

laukė pusryčiai —duona, arbata ir vėl tas pats aštrus, aitrus sūris. Nors buvau tokia alkana, valgiau nedaug. Tačiaugodžiai išgėriau kelias stiklines arbatos vėl su kiek įmanoma didesniu cukraus kiekiu.

Moteriškė atnešė Mahtobai stiklinę šilto ožkos pieno. Jiparagavo, bet nusprendė verčiau gersianti arbatą. Pasiro

dė neapsakomai stora moteriškė, bedantė, susiraukšlėjusįir pražilusi nuo kalnietiško gyvenimo vargų. Atrodė esanti kokių aštuoniasdešimt metų. Ji atnešė mums drabužiųpamainą ir aprengė mus abi su Mahtoba tuo pačiu kurdųpapročiu, bet kiek kitaip —matyt, turkiškai.

Kurį laiką sėdėjom nieko neveikdamos, ir aš ėmiau ne

kantrauti. Paklausiau kažką, kas nutikę, ir sužinojau, kadMosėnas išvykęs į „miestą“ gauti automobilio. Taip pat sužinojau, kad senoji storulė, padėjusi mums apsirengti, Mo-sėno motina. Jo žmona taip pat buvo čia. Tai paaiškinovieną klausimą. Mosėnas buvo turkas, ne iranietis. Iš tikrųjų, kaip supratau, jis nebuvo nei turkas, nei iranietis. Jisbuvo kurdas ir tikrai nepripažino suverenumo tos sienos,kurią mes kirtome pereitą naktį.

Mosėnui grįžus su automobiliu, prasidėjo subruzdimas.Jis įkišo man mažą ryšuliuką, įvyniotą į laikraštį, ir skubiai nuvedė Mahtobą ir mane prie automobilio. Aš skubiaiįgrūdau ryšuliuką į savo rankinę ir atsigręžiau padėkotiMosėno motinai, bet nustebau, pamačiusi, kad ji įkandin

445



manęs įsiropštė į užpakalinę sėdynę ir mostelėjusi pakvietė sėstis šalia.

Vienas iš kontrabandininkų paėmė vairą, o šalia jo at

sisėdo jaunas vaikinukas.Mes nulėkėm kalnuota vietove, virtę tipiška iškylaujančia Turkijos kurdų šeima. Greta milžiniškos Mosėno motinos sėdinčios Mahtobos visai nesimatė. Gal šito ir buvosiekta. Mosėno motiną džiugino galvotrūkčiais į pakalnęlekiančio automobilio greitis, ir ji patenkinta pūtė stipriųturkiškų cigarečių dūmą.

Kalno papėdėje vairuotojas sulėtino greitį. Priešais musdunksojo sargybos pastatas, kontrolės punktas. Aš įsitempiau. Turkų kareivis įkišo galvą į automobilį. Jis pasišnekučiavo su vairuotoju ir patikrino jo dokumentus, tačiaumūsų asmens liudijimų neprašė. Mosėno motina pūtė savo cigaretės dūmus man į veidą. Sargybinis mostelėjo

mums važiuoti.Važiavom toliau dviejų juostų asfaltuotu keliu, kuris ėjo

per aukštas plokštikalnes. Maždaug kas dvidešimt minučių tekdavo sustoti prie vis naujų kontrolės punktų. Kiekvieną sykį pajusdavau, kaip man stabteli širdis, tačiau muslengvai praleisdavo. Mosėno motina buvo gerai mus už

maskavusi.Sykį vairuotojas sustojo plento pakelėje, kur provėžomišvagotas keliukas ėjo į tolimą kaimelį iš kelių lūšnų. Vaikinukas, sėdėjęs priekyje, išlipo ir nuliuoksėjo keliu. Mes nudūmėm tolyn, Vano link.

Supratau, kad per visą ta sambrūzdį, išvykstant iš kai

mo trobos, neturėjau progos atsisveikinti su Mosėnu arba jam padėkot. Pajutau sąžinės graužimą.Tada prisiminiau ryšuliuką, kurį jis mums įdavė. Buvau

įgrūdusi jį į rankinę neišvyniotą. Dabar susiradau ir išvyniojusi laikraštį radau mūsų pasus, savo pinigus ir brangenybes. Ten buvo visi mano doleriai, Irano rialai buvo iškeisti į storą pundą turkiškų lyrų. Mosėnas grąžino vis-

446



ką —išskyrus mano auksinį vėrinį. Tai buvo įdomi šitokeisto trumpo susitikimo pabaiga. Mosėnui buvau skolinga savo gyvybę, taip pat ir Mahtobos. Pinigai ir brangeny

bės man nebeturėjo reikšmės. Mosėnas, matyt, paskaičiavo, kad auksinis vėrinys —tinkamas atlyginimas.Sustojom prie kito keliuko į kitą menką kaimelį. Mosė-

no motina užsidegė naują cigaretę nuo tos, kurią rūkė. Iššoko iš automobilio ir taip pat dingo neatsisveikinusi. Dabar likom tik vairuotojas ir mes, skubantys į Vaną.

Vienoje vietoje, bevažiuojant per dykynę, vairuotojasįsuko į šalikelę ir mostais paliepė mums nusivilkti viršutinius drabužių sluoksnius. Nusimetėm viską ligi pat mūsųamerikietiškų drabužių. Dabar mes buvo amerikietės turistės, nors ir be reikiamų antspaudų pasuose.

Kai vėl ėmėm važiuoti toliau, pastebėjau, kad pakelėskaimai vis didesni ir jų vis daugiau. Netrukus pasiekėm

Vano pakraščius.—J aerouostą, —bandžiau pasakyti vairuotojui.Mahtoba rado tinkamą farsi kalbos žodį, ir jį supratęs

vairuotojas nušvito. Jis sustojo priešais vienos įstaigos langus, išpuoštos kelionių plakatais, ir mostelėjo mums liktiautomobilyje, o pats tuo tarpu įėjo į vidų. Po kelių minučių

grįžo ir pasakė man, Mahtobai verčiant, kad sekantis lėktuvas į Ankarą skrisiąs po dviejų dienų.Tiek laukti negalėjom. Mes turėjom patekti į Ankarą

tučtuojau, kol dar niekas mūsų neapklausė. —Autobus? —paklausiau.—A, —linktelėjo vairuotojas supratęs.

įjungė pavarą ir nuriaumojo Vano gatvėmis, kol radoautobusų stotį. Vėl mostelėjo mums likti automobilyje. Įė jo į vidų ir po kelių minučių grįžęs paklausė:

—Lyros?Ištraukiau pundą turkiškų pinigų iš savo rankinės ir iš

tiesiau jam. Jis išsirinko kelis banknotus ir dingo. Netrukus vėl grįžo į automobilį, plačiai šypsodamas, mojuoda

447



mas dviem autobuso bilietais į Ankarą. Jis šiaip taip farsikalba susišnekėjo su Mahtoba.

—Jis sako, kad autobusas išvažiuos ketvirtą, —paaiški

no Mahtoba.Į Ankarą atvyks ne anksčiau kaip kitos dienos vidurdienį.

Pažiūrėjau į savo laikrodį. Buvo tiktai pirma. Nenorėjautris valandas kiurksoti autobusų stotyje ir, leisdama sautruputį atsipūsti, kai mes jau artėjom į laisvę, ištariau žodį, kuris, kiek žinojau, buvo pagrindinis ir Mahtobos sąmonėje.

—Gazza, — pasakiau, pridėdama ranką prie burnos.„Valgyti“.

Nuo to laiko, kai mes palikom savo saugius namus Teherane, buvom valgiusios tik duoną ir saulėgrąžų sėklas,užsigerdamos arbata.

Vairuotojas apsižvalgė aplinkui ir mostelėjo mums sekti jam įkandin. Nuvedė mus į netoliese esantį restoraną irpalydėjo į vidų. Kai susėdom, pasakė:

—Tamūm, tamūm! —trindamas delnus. „Baigta“.Kaip mokėdamos dėkojom jam už pagalbą. Nueidamas

jis vos nepravirko.

Užsakydąmos nežinomus patiekalus iš nežinomo meniu nežinomoje šalyje, mudvi su Mahtoba nenumanėm,kas atsiras priešais mus ant stalo. Mus nustebino labaiskanus ant iešmo keptas viščiukas su ryžiais. Jis atrodėdieviškas.

Valgėm neskubėdamos, mėgavomės kiekvienu kąsne

liu, stūmėm laiką, džiugiai kalbėjomės apie Ameriką. Ašpati labai rūpinausi dėl tėčio. Prisikimšusi pilvą, vis dar al-kau žinių apie savo šeimą.

Staiga Mahtoba nušvito:—Štai tas žmogus, kuris mums padėjo.Pakėlusi akis, pamačiau mūsų vairuotoją, grįžtantį prie

mūsų stalo. Atsisėdo, užsisakė valgyti ir arbatos. Tikriau-

448



šiai pasijuto kaltas palikęs mus dar saugiai nesėdinčiasautobuse.

Galiausiai visi trys grįžom į autobusų stotį. Ten mūsų

vairuotojas surado turką, gal stoties viršininką, ir pasakė jam apie mus. Turkas šiltai mus pasveikino. Dar sykį mūsų vairuotojas pasakė:

—Tamūm. tamūm.

Dar sykį jam sudrėko akys. Jis paliko mus turko globoje.

Turkas parodė mums vietas netoli malkomis kūrenamos krosnies. Gal dešimties metų berniukas atnešė arbatos. Mes laukėm.

Artėjant ketvirtai valandai, turkas priėjo prie mūsų.—Pasas? —paklausė jis.Širdis man suspurdėjo. Pažiūrėjau į jį buku žvilgsniu,

dėdamasi nesuprantanti.

—Pasas? —pakartojo jis.Atidariau rankinę ir nenorom siekiau į vidų, nepageidaudama, kad jis tyrinėtų mūsų pasus. Jis skubiai papurtėgalvą ir iškėlė delną, sulaikydamas mane. Kai jis nuėjo toliau, tikrindamas kitų keleivių dokumentus, bandžiau perprasti jo elgesį. Tikriausiai jis atsakė už tai, kad visi kelei

viai turėtų dokumentus. Žinojo, kad mes turim pasus, odaugiau nieko nenorėjo žinoti. Ką jam buvo pasakęs mūsųvairuotojas? —spėliojau aš.

Mes vis dar keliavom po intrigų pasaulį, po sienų, asmens dokumentų, pašnibždomis pateikiamų aiškinimų irsupratingų linkčiojimų pasaulį.

Oficialus balsas kažką pranešė, ir aš supratau žodį „Ankara“, todėl mudvi su Mahtoba įkandin kitų keleivių sulipom į modernų tolimojo susisiekimo autobusą, labai panašų į „greihaundą“.

Susiradom dvi vietas netoli galo, kairėje. Keli keleiviai jau buvo įlipę, netrukus įsiropštė ir daugiau, užimdami beveik visas vietas. Motoras veikė, autobuse buvo šilta.

449



Dvidešimt valandų kelio ligi Ankaros —ir mes būsimevisiškai saugios.

Jau po kelių minučių išvažiavom iš miesto ir lėkėm vin

giuotais apledėjusiais kalnų keliais. Vairuotojas dažnai perplauką išvengdavo katastrofos, kai sukdavo autobusą tiesposūkiais, neapsaugotais jokiomis užtvaromis. Dieve mano, galvojau aš, nejau mes atkeliavom taip toli tik tam, kadbūtume nusviestos nuo skardžio.

Nuovargis įveikė mane. Visas kūnas tvinkčiojo, primindamas viską, ką patyriau kertant sieną, bet skausmas negalėjo sutrikdyti miego. Nugrimzdau į pusiau sąmoningąbūklę, nerami, tačiau sušilusi, sapnuodama rytojų.

Krūptelėjusi nubudau juodžiausios nakties vidury. Vairuotojas buvo nuspaudęs stabdžius, ir autobusas buksavo,kol vargais negalais sustojo. Lauke siautėjo pūga. Priešaismus stovėjo kiti autobusai. Priekyje, ties posūkiu, pama

čiau, kad kelias užverstas didžiulėmis pusnimis. Keli autobusai buvo įklimpę į sniegą ir užtverę kelią.

Netoliese buvo kažkoks pastatas, viešbutis ar restoranas. Matydami, kad mums teks ilgai laukti, daugelis keleivių išlipo iš autobuso ir patraukė jaukios pastogės link.

Buvo beveik vidurnaktis. Mahtoba man prie šalies kie

tai miegojo, o aš į žiemos vaizdą žiūrėjau apdujusi, tarsiper miglą. Nugrimzdau atgal į miegus.Valandoms slenkant, sąmonė grįždavo ir vėl prading

davo. Kartą nubudau drebėdama nuo šalčio, nes autobusošildymas buvo išjungtas, tačiau jaučiausi pernelyg išvargusi, kad pajudėčiau. Miegas greitai sugrįžo.

Apyaušriu mane pabudino sniego valytuvas, valantispriešais kelią. Mahtoba greta manęs drebėjo, tačiau tebemiegojo.

Galiausiai, sugaišę šešias valandas, mes vėl pajudėjomper apsnigtą vietovę.

Mahtoba greta manęs sukrutėjo ir pasitrynė akis, akimirką pažiūrėjo pro langą prieš prisimindama, kur esam.

450



—Mamyte, kada ten būsim? —pasigirdo klausimas, kuris domina visus keliaujančius vaikus.

Pasakiau jai, kad sugaišome daug laiko.

—Atvažiuosim labai vėlai, —pasakiau.Autobusas kratydamasis galvotrūkčiais lėkė per akislipdančią pūgą dar daugelį valandų. Mano susirūpinimasvis augo, nes vairuotojas bandė priversti autobusą važiuotidar greičiau. Prie kiekvieno apledėjusio posūkio kalnų kelyje aš jau neabejodavau, kad mes žūsim. Atrodė, sukibimo jėga nebeišlaikys ratų. Kaip būtų kvaila šitaip žūti!

Paskui, vėlyvą popietę, autobusas sustojo, ir mes pamatėme mirtį. Kelyje priešais mus buvo didelis subruzdimas,ir autobusui palengva stumiantis tolyn, pamatėm, kad buvo įvykusi baisi avarija. Ne mažiau kaip pustuzinis autobusų, mėginusių įveikti apledėjusį staigų posūkį, buvo apvirtę. Aplinkui ant sniego gulėjo sužeisti vaitojantys kelei

viai. Kiti pagelbėjo jiems. Mane ėmė pykinti.Mūsų vairuotojas palaukė savo eilės, kol galėjo apva

žiuoti nelaimės vietą. Bandžiau nežiūrėti, bet nesusilaikiau.Atrodė neįtikėtina, kad vos tik pravažiavęs avarijos vie

tą, mūsų vairuotojas dar sykį nuspaudė akceleratorių. Dieve, prašau tave, nugabenk mus sveikas į Ankarą, mel

džiausi aš.Dar sykį stojo tamsa —antroji naktis kelionėje, kuri turėjo trukti dvidešimt valandų. Dabar jau pati klausiau savęs to paties, ko manęs klausė Mahtoba: kada mes ten nuvažiuosim?

Neramus, rūpesčio trikdomas miegas užeidavo ir vėl

dingdavo. Skaudėjo judant, skaudėjo nejudant. Vaitojokiekvienas mano kūno raumuo. Sukiojausi, raičiausi savosėdynėje, nerasdama patogios padėties.

Buvo antra nakties, kai galiausiai pasiekėme didžiulęmodernią autobusų stotį Ankaros centre. Dvidešimties valandų kelionė į Ankarą virtusi trisdešimt dviejų valandųkankyne, pagaliau pasibaigė.

451



Buvo penktadienis, vasario 5-oji —lygiai savaitė pomūsų staigaus žūtbūtinio pabėgimo iš smaugiančių Mū-džio gniaužtų. Mes dabar saugios, galvojau aš.

Kai išlipom iš autobuso judrioje stotyje, kažkoks vyriškis riktelėjo universalų žodį:—Taksi! —ir mes tučtuojau nuėjom su juo, norėdamos

išvengti bet kokio policininko žvilgsnio.—Šeraton. Šeraton viešbutis, —pasakiau, nežinodama,

ar toks yra Ankaroje.-Na.

— Hiat viešbutis.-Na.

—Chub viešbutis, —pasakiau. (Geras viešbutis). Atrodė, kad jis suprato šitą farsi kalbos žodį, ir skubiai nuvežėmus į judrią miesto dalį. Nardydamas po gatves, jis aki

mirką sulėtino savo taksi ir parodė į tamsų nakčiai uždarytą pastatą.—Amrika, —pasakė jis.Ambasada! Eisim ten rytoj, kai tik bus atidaryta.Taksi vairuotojas pervažiavo dar vieną kvartalą, o pas

kui atbulas įsuko į bulvarą ir sustojo priešais elegantiškąpastatą su anglišku užrašu, skelbiančiu, kad čia v ie š b u t is

ANKARA.

Mostelėjęs mums palaukti, vairuotojas įėjo į vidų ir poakimirkos grįžo su angliškai kalbančiu registratorium.

—Taip, turim kambarį šiai nakčiai, —pasakė jis. —Arturit pasus?

—Taip.—Įeikit.Dosniai užmokėjau taksi vairuotojui ir abi su Mahtoba

nusekėm paskui registratorių į patogų fojė. Ten aš užpildžiau registracijos kortelę, pasinaudodama mamos ir tėčioadresu Banisteryje, Mičigane.

—Prašom duoti savo pasą, —pasakė tarnautojas.

452



—Gerai. —Ištraukiau juos iš savo rankinės, nutarusipasinaudoti gudrybe, pasiūlyta Amalio. Duodama registratoriui pasus, tuo pat metu įteikiau jam nemažą sumą pi

nigų —šimtą penkiasdešimt Amerikos dolerių.—Čia mokestis už kambarį, —pasakiau.Registratorius sutelkė dėmesį į pinigus, o ne į pasus.

Plačiai nusišypsojo, paskui palydėjo mus ir berniuką pasiuntinį į patį gražiausią pasaulyje, kaip mums pasirodė,viešbučio kambarį. Jame buvo dvi prašmatnios dvigulės

lovos, foteliai, didžiulė moderni vonia su atskira patalpapersirengimui ir televizorius.Tą akimirką, kai viešbučio registratorius ir pasiuntinys

paliko mus vienas, mudvi su Mahtoba suspaudėm vienakitą glėbyje, apimtos bendros ekstazės.

—Ar gali patikėti? —paklausiau aš. —Galim išsivalyti

dantis, išsimaudyti ir... miegoti.Mahtoba tučtuojau nudrožė į vonią, pasirengusi visamlaikui nusiplauti Iraną nuo savo kūno.

Staiga pasigirdo stiprus beldimas į duris.Bėda su pasais, supratau aš.—Kas ten? —paklausiau.

—Registratorius, —pasigirdo prislopintas atsakymas.Atidariau duris ir pamačiau jį, stovintį su mūsų pasaisrankoje.

—Iš kur gavot šituos pasus? —griežtai paklausė jis. —Nėra vizų, nėra antspaudo, įleidžiančio jus į Turkiją.

—Viskas tvarkoj, —atsakiau jam. —Yra viena problema, bet mes ją išspręsim iš pat ryto. Rytą aš eisiu į ambasadą.

—Ne. Jūs negalit likti čia. Šitie pasai negalioja. Turiupranešti policijai.

Po viso to, ką mes ištvėrėm, tai atrodė neįmanoma.—Prašau jus, —maldavau aš. —Mano dukra dabar vo

nioje. Mes pavargusios. Alkanos ir sušalusios. Leiskit

453



mums praleisti čia tik šią naktį, o rytoj iš pačio ryto aš nueisiu į ambasadą.

—Ne, turiu pranešti policijai, —pakartojo jis. —Priva

lot palikti šitą kambarį.Jo elgesys buvo mandagus, bet ketinimai nekėlė abejonių. Nors jam ir būtų labai gaila mūsų, sava tarnyba jis nerizikuos. Jis palaukė, kol mes sumetėm kelis savo daiktelius atgal į mano rankinę. Tada palydėjo mus žemyn į fojė.

Buvom saugios —ištisas dvi minutes, —pagalvojau apgailestaudama.

Besileidžiant laiptais žemyn, aš dar sykį pamėginau.—Duosiu jums dar pinigų, —pasiūliau. —Leiskit pasi

likti šią naktį.—Ne. Mes privalom pranešti policijai apie užsieniečius,

kurie čia apsistoja. Negalim leisti jums pasilikti.—Ar negalim pasėdėti fojė iki ryto? Labai prašau, ne-

verskit manęs išsivesti ją į gatvę per tokį šaltį. —Staigaman dingtelėjo: —Ar galit paskambinti į ambasadą? Galman pavyktų rasti žmogų, kuris šiąnakt sutvarkytų šį reikalą.

Norėdamas mums pagelbėti, kiek leido jo pareigos, jispaskambino. Akimirką su kažkuo šnekėjosi, paskui perda

vė telefoną man. Paaiškėjo, kad aš kalbuosi su amerikiečiu jūrų pėstininku, sargybiniu.—Kas nutiko, ponia? —paklausė jis, o jo balse pasigir

do įtarumo gaidelės.—Jie neleidžia man čia apsistoti, kadangi mūsų pasuo

se nėra antspaudų. Mums reikia kur nors apsistoti. Ar ne

galėtume atvykti pas jus?—Ne, —atkirto jis. —Čia atvykti jūs negalit.—Ką mums daryti? —suvaitojau, apimta nevilties.Kariškas jo tonas dabar tapo šaltas it ledas.—Kaip jūs patekot į Turkiją su pasais be antspaudų?—Nenoriu jums sakyti telefonu. Pats pagalvokit.—Kaip patekot į Turkiją? —dar sykį paklausė jis.

454



—Arkliais.Sargybinis prapliupo kvatoti, šaipydamasis iš manęs.—Klausykit, ponia, trečia valanda nakties. Neturiu lai

ko šnekėtis su jumis. Jums nėra ko kreiptis į ambasadą.Jūsų reikalai susiję su policija. Eikit į policiją.—Kodėl šitaip su manim elgiatės! —sušukau. —Ištisą

savaitę aš vengiau policijos, o dabar jūs man liepiat eitipas juos? Privalot man padėti.

—Ne, mes jums nieko neprivalom.Klaikiai priblokšta, vos vienos gatvės skiriama nuo lais

vės, tačiau atitverta nuo jos ištiso biurokratinio pasaulio,padėjau telefono ragelį ir pasakiau registratoriui turintilaukti ligi ryto, kad pasimatyčiau su kuo nors ambasadoje.Dar sykį meldžiau jį leisti mums pasilikti fojė.

—Viešbučio patalpose negabu jums leisti, —pasakė jis.Jo žodžiai buvo tvirti, tačiau tonas sušvelnėjo. Gal jis

taip pat turėjo dukrą. Jo elgesys suteikė man viltį išmėgintikitą taktiką.

—Ar gatit užsakyti pokalbį su Amerika, apmokamą asmens,, kuriam skambinama?

—Taip.Mums belaukiant, kol sujungs su Banisteriu, Mičigane,

registratorius ėmė įsakinėti, ir netrukus kažkas atskubėjosu arbatinuku, stikbnėmis arbatai ir tikromis drobinėmisservetėlėmis. Palengva gurkšnojome arbatą, mėgaudamo-si ta akimirka, beviltiškai tikėdamos, kad nereikės grįžti įšaltą tamsią naktį.

Ankaroje buvo trečiadienis, tačiau Mičigane dar antra

dienis. Atsibepė mama.—Mudvi su Mahtoba Turkijoje, —pasakiau.—Ačiū Dievui! —sušuko mama.Pro džiaugsmo ašaras ji papasakojo, kad vakar vakare

mano sesuo Kerolain skambinusi į Teheraną ir Mūdis piktai ją painformavęs, kad mes dingusios ir jis nežinąs, kuresam. Jie taip rūpinosi dėl mūsų.

455



Uždaviau klausimą, bijodama atsakymo:—Kaip tėtis?—Laikosi, —atsakė mama. —Jis netgi ne ligoninėje. Jis

čia pat. Nunešiu telefoną jam prie lovos.— Betill! —sušuko tėtis į ragelį. —Aš taip džiaugiuosi,kad tu išsiveržei. Grįžk namo kuo greičiau. Aš... laikysiuos, kol tave vėl pamatysiu, —pasakė jis silpstančiubalsu.

—Žinau, tėti, tu išlaikysi. „ Norėti reiškia galėti“.

Telefono ragelį vėl perėmė mama, ir aš paprašiau ją susisiekti su pareigūnu iš Valstybės Departamento, su kuriuo ji palaikė ryšius, ir pasirūpinti, kad kas nors iš Vašingtonopaaiškintų mano situaciją ambasadai Ankaroje.

—Paskambinsiu jums, kai tik pateksim į ambasadą, —pasakiau.

Po pasikalbėjimo nusišluosčiau ašaras ir vėl ėmiausi šiomomento problemos.—Ką turėčiau daryti? —paklausiau registratorių. —Ne

galiu vidurnaktį išsivesti jos į gatvę.—Sėskit į taksi ir važiuokit iš viešbučio į viešbutį, —pa

tarė jis. —Gal rasit tokį, kuris jus priims. Nerodykit jiemssavo pasų, jeigu nebus būtina.

Jis grąžino mums pasus ir mano šimtą penkiasdešimtdolerių, o paskui iškvietė mums taksi.

Matyt, policijai pranešti jis neketino. Paprasčiausiai nenorėjo turėti bėdos. Taksi atvykus, pasakė vairuotojui:

—Viešbutis Dedeman.Ten registratorius buvo labiau užjaučiantis. Kai pasa

kiau, kad kitą dieną pasų problema būsianti išspręsta, jispaklausė:

—Ar turit bėdos su policija?—Ne, —atsakiau aš.—Gerai, —atsakė jis.Paskui paprašė mane užsiregistruoti svetima pavarde.

456



Pasirašiau registracijos lape savo mergautine pavarde, Be-tė Louver.

Atsidūrusios kambaryje, abi su Mahtoba ilgai maudė

mės karštoje vonioje. Išsivalėm dantis ir užmigom palaimingu miegu.Rytą paskambinau Amaliui!—Beti! —suriko jis iš džiaugsmo. —Kur jūs?—Esfahane, —pasakiau džiaugsmingai.Amalis suriko iš pasitenkinimo, keti aš paminėjau mūsų

užkoduotą Ankaros pavadinimą.—Ar jūs sveikos? Ar viskas praėjo sklandžiai? Ar jie gerai elgėsi su jumis?

—Taip, —užtikrinau jį. —Ačiū. Ačiū jums. ODieve!Ačiū jums!

Mudvi su Mahtoba sušveitėm pusryčius —kiaušinius ir

bulves su mėsa, troškintas kečupe. Gėrėm apelsinų sultis.Godžiai gėriau tikrą amerikietišką kavą.Paskui su taksi nuvažiavom j Jungtinių Amerikos

Valstijų ambasadą. Kai aš mokėjau vairuotojui, Mahtobasukliko:

—Mamyte, žiūrėk! Žiūrėk!

Ir parodė Amerikos vėliavą, laisvai plevėsuojančią vėjyje.Įėjusios j vidų, pasakėm savo pavardes sekretorei, sėdinčiai kabinoje už neperšaunamo stiklo. Padavėm savopasus.

Už kelių akimirkų pasirodė vyriškis, kuris atsistojo sekretorei už nugaros. Prisistatė esąs Tomas Merfis, vicekonsulas. Jau buvo girdėjęs apie mus iš Vašingtono.

—Aštikrai apgailestauju dėl to, kas nutiko vakar naktį, —pasakė jis. —Prižadu jums, kad tas budėjęs sargybinissekančiais metelis negaus savo premijos! Ar norėtumėt pabūti čia kelias dienas ir apžiūrėti Turkiją?

—Ne! —sušukau aš. —Noriu pirmu skrydžiu dingti iščia.

457



—Gerai, —neprieštaravo jis. —Sutvarkysim jūsų pasusir dar šiandien po pietų įsodinsim į lėktuvą tiesiai namo.

Paprašė mus kelias minutes palūkėti fojė. Kai mes atsi

sėdom ant suolo, man j akis krito kita Amerikos vėliava,kabanti fojė ant vertikalaus koto. Pajutau didžiulį gumulą,įstrigusį man gerklėje.

—Ar gali patikėti, Mahtoba, kad mes pagaliau grįžtamnamo?

Abi labai paprastai pasimeldėm.—Ačiū Tau, Dieve. Ačiū.Mums belaukiant, Mahtoba susirado —o gal jai kas da

vė —spalvotų pieštukų. Ji ėmėsi darbo, panaudodama popieriaus lapą iš mūsų viešbučio. Man galva taip stipriaisvaigo, kad net neatkreipiau dėmesio, kol ji baigė, o paskui parodė man paveikslą, kurį buvo nupiešusi.

Lapo viršuje buvo geltona kaip auksas saulė. Fone —

keturios eilės rudų kalnų. Pirmame plane —burlaivis,primenantis mūsų namus Alpenoje. Viename šone —lėktuvas arba paukštis. Juodai nupieštas stovėjo tipiškaskurdų namas, kokių daug buvom mačiusios pakeliui. Sienose ji pripaišė kulkų išmuštų skylių. Centre —raudona,balta ir mėlyna vėliava, plevėsuojanti vėjyje. Juodu pieš

tuku Mahtoba spausdintomis raidėmis užrašė žodį, atsirandantį iš vėliavos.Nors buvo užrašiusi tvarkingai, aš vargiai galėjau jį

perskaityti dėl ašarų, kurios dabar netramdomos plūdoman iš akių. Vaikiškomis raidėmis Mahtoba buvo iškeverzojusi:

A M E r I K A

458



Post scriptum

Mudvi su Mahtoba parvažiavomnamo į Mičiganą 1986 m. vasario 7 dieną ir pajutom karčiai saldų laisvės skonį. Be galo džiaugėmės pamačiusiosDžou, Džoną, mamą ir tėtį. Mūsų atvykimas padėjo tėčiuisutelkti jėgas. Kurį laiką jis išliko stiprus ir linksmas, kolgaliausiai 1986 rugpjūčio 3 d. kapituliavo vėžiui —dviem

metams praslinkus nuo tos dienos, kai Mahtoba ir aš išvykom į Teheraną. Visi mes be galo pasigendam tėčio.Mama stengiasi prisitaikyti prie gyvenimo be tėčio,

dažnai verkia. Nors jaučiasi dėkinga, kad jos duktė ir anūkė grįžo iš pragaro, tačiau baiminasi dėl ateities.

Džou ir Džonas bendrom jėgom padeda mums iš naujo

prisitaikyti prie gyvenimo. Jie geri sūnūs, dabar jau veikiau vyrai negu berniukai, palaikantys mus savo jaunatviška energija.

Neturiu jokių žinių apie savo drauges Čamsi, Zary, Eli-sę ir Fereštė. Nė viena iš jų nieko nenumanė apie manoplanus pabėgti, ir aš viliuosi, kad dėl to nė viena nepatyrėkokių keblumų. Negabu rizikuoti jų saugumu, bandydamasusisiekti su jomis.

Helen Balasanian tebedirba Šveicarijos ambasados JAVreikalų skyriuje Teherane ir kuo galėdama padeda kitiems, atsidūrusiems situacijoje, panašioje į mano.

Nusiunčiau trumpą laiškutį Hamidui, vyriškų drabužiųparduotuvės savininkui, kurio telefonas padėjo man palaikyti ryšį su Helen, Amabu ir kitais. Jis atsakė man laišku,datuotu 1986 tiepos 6 dieną, perduotu per trečią asmenį.Laiške buvo rašoma:

Mano šauni, brangi sese Bete,Kaip galėčiau tau paaiškinti, ką pajutau, gavęs tavo

459



laišką? Atsisėdau už savo stalo ir pajutau, kad man jau seniai nebuvo taip gera. Paskambinau žmonai ir papasakojau apie tave. Ji taip pat nudžiugo. Mums visiems ma

lonu girdėti, kad tu dabar namie ir tau gerai sekasi. Kaip žinai, man labai patinki tu ir tavo maža graži bičiulė M! Aš visą gyvenimą jūsų nepamiršiu.

Maždaug prieš penkiasdešimt dienų buvo uždaryta mano parduotuvė, apkaltinus, kad mes pardavinėjam marškinėlius su angliškais užrašais, todėl dabar nebe- vaikštom į darbą. Situacija čia blogėja sulig kiekviena diena. Ašmanau, kad jums tikrai pavyko.

Pasveikink M ir perduok savo tėvams mūsų karščiausius linkėjimus.

Telaimina Tave Dievas, Hamidas.

Užjaučiantis bankininkas paskolino man pinigų tučtuo jau atlyginti Amaliui. 1986 m. pabaigoje jis jau buvo suplanavęs savo pabėgimą, bet viską suardė nesutarimai, kilędėl Amerikos ginklų gabenimo į Iraną, kurie privertė sustiprinti saugumą. Kiek žinau, šiuo metu jis vis dar mėgina išsiveržti.

Furoras JAV dėl ginklų gabenimo buvo didelė staigmena man, kaip ir kiekvienam, kam pastaruosius keleriusmetus teko gyventi Irane. Ten paprastai visi galvodavo,kad JAV padeda abiem pusėm užsitęsusiame kare tarpIrano ir Irako.

Mahtobai buvo sunku grįžti į senas amerikietiško gyve

nimo vėžes, bet, kaip ir dera jauniems, netruko prisitaikyti. Iš mokyklos ji parsineša tik pačius geriausius pažymius,ir yra vėl tas laimingas vaikas, šviečiantis kaip saulė. Retsykiais ji pasigenda savo tėčio —ne to bepročio, kuris laikė mus įkalintas Irane, bet mylinčio tėvo, kadaise lepinusio mus abi. Pasigenda ir savo kiškučio. Mes apieškojomdaugelį žaislų parduotuvių, bet tokio neberadom.

460



Grįžusi į Ameriką susitikau su Teresa Hobgud, Užsienioreikalų ministerijos pareigūne, kuri padėjo mano šeimaiper tą aštuoniolikos mėnesių kankynę. Ji pritarė mano su

manymui papasakoti savo istoriją kaip įspėjimą kitiems.Ministerija, kurioje dirba Teresa, užregistruoja visus atve jus, kai amerikietės moterys ir vaikai prieš jų valią laikomiIrane ir kitose islamo šalyse. Skyriaus kartotekoje jų priskaičiuojama daugiau nei tūkstantis.

Mahtoba ir aš gyvename susitaikiusios su mintimi nie

kada neišsivaduosiančios iš pavojaus sulaukti Mūdžiosmūgio beveik kitoje pasaulio pusėje. Jo kerštas gali užklupti mus bet kada, asmeniškai ar pasinaudojus vienu iš

jo nesuskaičiuojamų sūnėnų. Mūdis žino, kad jeigu jis galėtų kaip nors susigrąžinti Mahtobą atgal į Iraną, priešiškos Amerikai jo valstybės įstatymai visapusiškai jį pa

remtų.Tačiau Mūdis tikriausiai nesuvokia, kad mano kerštastoks pat totalinis kaip ir jo. Dabar aš turiu įtakingų draugųJungtinėse Valstijose ir Irane, kurie niekada neleis jamtriumfuoti. Nenoriu vardinti, kokių ėmiausi atsargumopriemonių. Užtenka pasakyti, kad dabar mudvi su Mahto

ba gyvenam Amerikoje svetimomis pavardėmis visai kituadresu.Apie Mūdį nežinau nieko, išskyrus tai, ką rašė Elen sa

vo 1986 liepos 14 dienos laiške, pasiųstame mano motinaiir perduotame man. Elen rašė:

Brangioji Bete, Manau, kad šis laiškas atras Tave sveiką ir laimingą.

Teisybę pasakius, aš tikėjausi, kad Tu anksčiau man parašysi ir praneši, kas nutiko. Šiaip ar taip, aš tave laikiau artima drauge.

Tau išvažiavus, keletą kartų mes aplankėm tavo vyrą. Net padėjom jam visur skambinti. Aš taip rūpinausi. Gali

461



įsivaizduotu kad galvojau apie tai, kas blogiausia. Man

vis dar įdomu sužinoti, kas tau nutiko. Dabar mes jau kelis mėnesius nesam matę dr. Mahmū-

džio. Vieną dieną stabtelėjom pravažiuodami, bet jo nebuvo. Per visą žiemą, net po iraniečių Naujųjų Metų, mes

protarpiais užvažiuodavom, kad palaikytume ryšį. Kiekvieną kartą senis besmegenis, kurį judvi su Mahtoba buvot nulipdžiusios, būdavo vis mažesnis ir mažesnis, kol vieną dieną liko tik violetinis šalikas ant žemės. Senis ištirpo ore, kaip kad ir judvi...



Serijoje„NEFERTITĖ“

numatoma išleisti

CATHERINE COOKSON

IŠSIŠOKĖLIS

JOSEPHINE COXVELNIO PINKLĖSE

MARY STEVVART

ERŠKĖČIŲ DVARAS

RICHARD BACH

TILTAS PER AMŽINYBĘ

CATHERINE COOKSON

PREKEIVIO DUKTĖ

ELFRIEDE JELINEK

MYLIMOSIOS

JOANNA TROLLOPE

PASTORIAUS ŽMONA

ROGER GRENIER

TU BĖGSI IŠ FLORENCIJOS

SUSANNA KUBELKA

OFELIJA MOKOSI PLAUKTI



Betty Mahmoody su William HofferMa-156 Tik su dukra: romanas /Betty Mahmoody su William

Hoffer; iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė. —Vilnius. Alma littera, 2005. —464 [1] p.

ISBN 9986-02-478-1

Knygoje pasakojama apie amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, likimo peripetijas. Nuvažiavusi su vyru irdukra į Iraną, ji atsiduria spąstuose, iš kurių tik vargais negalaispavyksta ištrūkti. Tai autentiška ir ne taip jau retai pasitaikantiistorija.

UDK820-3

BETTY MAHMOODY su WILLIAMHOFFER

TIK SU DUKRA

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė

Redaktorė Nijolė Chijenienė Dailininkas Edvardas Jazgevičius Korektorė Albina Venskevičienė Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 3000 egz.Išleido leidykla „Alma littera“, A. Juozapavičiaus 6/2, 09310 VilniusPuslapis internete: http://www.almalittera.ltSpausdino AB spaustuvė „Spindulys“. Gedimino g. 10, 44318 Kaunas

Puslapis internete: http://www.spindulys.lt

http://www.almalittera.lt/

http://www.spindulys.lt/

http://www.spindulys.lt/

http://www.almalittera.lt/

Betty Mahmoody William Hoffer - Tik su dukra 2005

Documents

Transcript of Betty Mahmoody William Hoffer - Tik su dukra 2005