A CT A L ITTERARIA C Lagerių ir tremties pasaulio tiltai lietuvių … · 2019. 3. 20. · Labai...

116

ActA LitterAriA compArAtivA

http://dx.doi.org/10.15823/alc.2017.9

Lagerių ir tremties pasaulio tiltai lietuvių tremtinių prisiminimuose

Bridges in the World of Gulag and Exile in Memoirs by

Lithuanian Exiles

Monika POKORSKA-IWANIUKPoznanės Adomo Mickevičiaus universitetas, Neofilologijos fakultetas,Kalbotyros institutas, Niepodległosci g. 4, 60–101 Poznanė, Lenkija [email protected]

AnotacijaStraipsnis siekia atskleisti egzistencijos bei kultūrinio tapatumo vaizdavimo

būdus karo ir pokario tremties ir Sibiro lagerių lietuvių literatūroje. Antrojo pa-saulinio karo metais sovietų įvykdyta Lietuvos aneksija ir okupacija lėmė ypatin-gą šalies gyventojų naikinimą ir trėmimą. Šią problematiką gvildenanti lietuvių literatūra yra labai įdomi, daugialypė ir turtinga. Tremties ir lagerių tekstai – tai ne tik atsiminimai, dienoraščiai ir laiškai, bet ir esė bei romanai. Autoriai kūri-niuose dažnai pabrėžia savo tautos likimą, žmonių patriotizmą. Tremties ir lagerių literatūriniai aprašymai suformavo ištisą deportuoto asmens patiriamų sąsajų ir priklausomybių pasaulį-sistemą. Siekiant sukurti literatūrologinės lagerių litera-tūros analizės elementų klasifikavimo sistemą, paremtą metaforišku ir simboliniu aprašymu, straipsnyje vartojamos sąvokos: „laiko tiltas“, „atstumo tiltas“, „sienų tiltas“, „kultūrinės integracijos tiltas“, „literatūrinio pasakojimo tiltas“. Tikimasi, kad šie hipotetiniai svarstymai leis į tremties literatūrą pažvelgti iš kitos perspek-tyvos ir įkvėps atkuriamojo tyrimo kelio idėją.

Esminiai žodžiai: tremties ir lagerių lietuvių literatūra, trėmimas, lageris, at-siminimai, kultūrinis tapatumas, simboliniai tiltai, tradicijos pamatas.

SummaryThe aim of the article is to analyze the character and symbolic aspects of

memoirs by Lithuanian World War II exiles. The tragic period in the history of Lithuania, when thousands of people were arrested and deported to Siberia occupies a very important place in Lithuanian literature. Lithuanian exile literature – novels, diaries, letters, and essays – which tells stories about people’s experiences in exile, their homelessness, and very often death raise many problems and questions. The article describes aspects of building bridges aimed at cultural and literary integration in exile’s life. Special attention is paid to the bridge as a symbol of cultural closeness or distance among people of different nationalities living next to each other in remote areas of Siberia. The specifics

117


of exile’s memoirs also allow to talk about the “bridge of borders” that divided free people from enslaved ones, i.e. exiles, about the “bridge of time” that existed from the very first moment of deportation to the moment of freedom. Finally, the article discusses the role of the bridge as the metaphor of dialogue.

Keywords: Lithuanian exile literature, exiles, gulag, memoirs, symbolic bridges, diaries, sacrifice, identity.

ĮvadasAntrojo pasaulinio karo laikų tremties literatūra savo literatūriniais

vaizdiniais, pasakojimais apie tremčiai pasmerkto žmogaus išgyvenimus, klajones, mirtį atskleidžia daug problemų ir kelia daugybę klausimų. Na-grinėjant įvairius kūrinius – tiek priskirtinus grožinei, tiek savo pobū-džiu artimus dokumentinei literatūrai – pastebimi tam tikri dėsningumai. Romanuose ir pasakojimuose, bylojančiuose apie žmogų kaip asmenį, pasmerktą ištrėmimui ir mirčiai, dažnai išryškėja patriotiškumo, tautinės tapatybės stiprinimo, savo vaidmens naujoje bendruomenėje atradimo as-pektai. Dienoraščiuose, esė ar laiškuose į pirmąją vietą iškyla žmogus, jo asmeniniai troškimai, siekiai ir išgyvenimai. Bendrieji, valstybės reikalai juose tampa mažiau svarbūs nei konkretaus asmens problemos.

Nepaisant šių skirtumų, visų memuaristikos kūrinių – skirtų tiek Si-biro1 lagerių, tiek ir tremties tematikai – vaizdavimo būdas yra panašus. Svarbus vaidmuo čia tenka įvykių chronologijai: kelionė ir su ja susiję nepatogumai, alkis, baimė ir netikrumas, vėliau – apsigyvenimas, detaliai aprašyta kova dėl darbo ir maisto, pirmoji mirtis. Svarbiausia vieta pasa-kojime tenka rūpinimuisi artimaisiais ir santykiams su kitais tremtiniais, tarpusavio pagalbai. Tik vėliau prisiminimuose atskleidžiami santykiai su vietiniais gyventojais ir atvykėliais.

Pasakojimo kulminacija tampa grįžimas į Tėvynę ir su juo susiję nu-sivylimai, nes realybė neatitinka svajonių ir tremtyje susikurtų vaizdinių. Atmintyje likusi Tėvynė, joje saugomas gimtosios žemės įvaizdis dras-tiškai skiriasi nuo to, su kuo susiduria grįžę tremtiniai. Prisiminimai iš lagerių atspindi žiaurią kovą dėl išlikimo, čia kiekvienas kovoja už save. Išgyvendamas suėmimo, persekiojimo ir tardymo košmarą, žmogus suvo-kia, kas jo laukia, todėl jau savo kelionės į katorgą pradžioje susigyvena su ligomis, skausmu ir mirtimi.

1 Sąvokos „Sibiras“ vartojimas straipsnyje nėra susietas su konkrečia geografine erdve. Simboliškai jis reiškia visas buvusias Sovietų Sąjungos vietoves, į kurias buvo tremiami Antrojo pasaulinio karo laikų tremtiniai.

118


Tremties ir lagerių literatūriniai aprašymai suformavo ištisą deportuo-to asmens patiriamų sąsajų ir priklausomybių pasaulį-sistemą. Čia gali-ma kalbėti apie mėginimus statyti simbolinius tiltus, kuriuos metaforiškai būtų galima įvardyti kaip „laiko tiltą“, „atstumo tiltą“, „sienų tiltą“, „kul-tūrinės integracijos tiltą“ ir „literatūrinio pasakojimo tiltą“. Neabejotinai pravartu atkreipti dėmesį ir pasigilinti į tilto, kuris gali ne tik jungti, bet ir skirti simboliką.

Literatūrinio pasakojimo tiltas„Literatūrinio pasakojimo tiltas“ kilo iš siekio ir poreikio įvaizdinti su

tremties prisiminimų atsiradimu ir užrašymu susijusį reiškinį, ieškant nau-jų sąlygų tinkamam kūrinio pasaulio suvokimui, atskleidžia jo pateikėją ir ieško potencialaus skaitytojo. Kaip žinome, karo metų prisiminimai, net ir labai asmeninio pobūdžio, didžia dalimi yra pagrįsti ir nuodugniai aptaria istorinius ir politinius to meto įvykius. Meilės, šeimos, bendruomeninio gyvenimo temų neįmanoma atriboti nuo jų fone piešiamos Lietuvos, So-vietų Sąjungos ar kurios nors kitos valstybės ar į karo sūkurį įtrauktos tautos istorijos. Kita vertus, mokslinio pobūdžio istoriniai apibendrinimai, mokslo darbai, nepaisant jų svarbos ir reikšmingumo, nėra pajėgūs at-spindėti tremtinių gyvenimo realybės koloritą ir niuansus. Memuaristinio pasakojimo vaidmuo čia yra neįkainojamas. Kita vertus, būtina atriboti ir suskirstyti prisiminimus į tuos, kurie buvo rašomi iš karto, gyvenant trem-tyje, ir tuos, kurie buvo parašyti po kiek laiko, jau sugrįžus į Tėvynę. Tad pagrindinis prisiminimų skirstymo kriterijus yra jų parašymo ir išleidimo laikas. Kalbant apie tremtinių prisiminimus, tai svarbus skirtumas, pade-dantis teisingai perskaityti užrašytą tekstą. Žinoma, kiekvienas žmogus bėgant laikui skirtingai mato, analizuoja ir vertina praeitį: ima į ją žiūrėti iš tam tikro atstumo ir, remdamasis dabartine savo nuomone ir suvokimu, stengiasi įvairius įsimintus momentus sutvarkyti, sudėlioti. Taip istorija priderinama prie dabarties realijų, pamirštant, jog reikia žiūrėti ir matyti praeities akimis. Dėl to nagrinėjant tekstus toks svarbus tampa literatūri-nio pasakojimo tilto tarp to, kas buvo, įvyko, ir to, kas buvo užrašyta, pa-pasakota, nutiesimas. Bendro taško šiame laiko tilte suradimas yra raktas į tinkamą tremtinių prisiminimų perskaitymą ir jų suvokimą.

Toks veiksmas – atsitolinimas „nuo vieno kranto prie kito“ – lemia, kad tie patys išgyvenimai, užrašyti skirtingu laiku, tampa visiškai skir-tingais išgyvenimais, skirtingais pasakojimais. Būtina suvokti, kad juo ilgesnis laikas praėjo nuo įvykių iki prisiminimų užrašymo, tuo labiau

119


išryškėja kūrinio fikcionalumas, o pasakojimas vis labiau tolsta nuo liu-dijimo pobūdžio, fakto literatūros. Beveik visi tekstai (jų, beje, nėra tiek daug), kurie (ar bent jų apmatai) buvo surašyti dar tebebūnant tremtyje ar netrukus po sugrįžimo, pasižymi polinkiu į detalizavimą, aiškumu ir su-sitelkimu daugiausia ties buities dalykais. Susidaro įspūdis, kad autorius nori bet kokia kaina perteikti beribį žiaurumą, kurį jis ir nelaimės draugai patyrė, siekiama ateities kartoms nuo užmaršties išsaugoti vaizdą vietos, kurioje neretai tekdavo praleisti pusę savo gyvenimo, vardijamos sutiktų žmonių pavardės, surašomi duomenys visų tų, kurių jau nebėra, tampama metraštininku. Tekstai, parašyti po daugybės metų, yra santūresni, apgal-voti ir išbaigti. Juose atsiranda vietos refleksijai, apmąstymams, filoso-finiams svarstymams. Juose dažnai esama tautinę tapatybę pabrėžiančių patriotinių ir didaktinių elementų.

Izabella Sariusz-Skąpska, darbo, skirto lagerių literatūrai, autorė, kal-ba net apie „laiko atgręžimą“, kurį ji apibrėžia kaip pirmąją priemonę, naudojamą kuriant tekstą. Toks prisiminimas vadinamas net provokacija, nes kiekvienas gulago liudytojas privalo susigrumti su atmintimi, gyvais paveikslais, praeities trauma (Sariusz-Skąpska, 2002, 125). Lietuvoje ge-rai žinoma Dalios Grinkevičiūtės, savo išgyvenimus aprašiusios knygoje Lietuviai prie Laptevų jūros2, tremties istorija. Kalbėdama apie šią knygą, literatūrologė Viktorija Daujotytė atkreipė dėmesį į prisiminimų nepatva-rumą, autorės siekį išsaugoti tai, kas lengvai išsitrina iš atminties, ir pasa-kojimo pokyčius:

Savo tremties tekstus ji atkakliai rašė siekdama, kad jie kada nors galėtų daly-vauti tiesos ir teisybės bylose. Pirmuoju bandymu labiau pasidavė spontaniš-kam siekimui ne tik papasakoti, bet ir išsipasakoti, pasąmone jausdama, kad atvertos traumos greičiau nyksta. (Daujotytė, 2005, 12)

Iš naujo pradėdama rašyti – po 1974 metų, šiek tiek keitė pasakojimo taktiką; negalėjo nekeisti, nes jau kitas buvo jos patirties lygmuo, kiti uždaviniai. Sie-kė įvesti daugiau faktų (per daugiau nei dvidešimt metų juos tikslino, rinko, nes susitikinėjo su išlikusiais likimo draugais), juos labiau apibendrino. (15)

2 Apie Dalios Grinkevičiūtės knygą Lietuviai prie Laptevų jūros plačiau rašyta mano straipsnyje „The Lithuanian II World War Exile Memoirs As an Act of Opposition to Soviet Era Injustice“, Teksto slėpiniai 17 (2015): 178 –190.

120


Laiko tiltasKiekvieno tremtinio gyvenimas padalytas į tris etapus: prieš tremtį,

tremtyje ir sugrįžus. Laiko skaičiavimas ir suvokimas kiekvienu iš šių trijų gyvenimo laikotarpių skirtingas. Laikas iki ištrėmimo, praėjęs laikas, iškildavo ir visuomet būdavo aprašomas kaip laimės, gerovės, džiaugsmo ir ramybės metas. Tremties laikotarpį apibūdindavo alkis, skurdas, rūpes-čiai, mirtis, pažeminimas. Laikas tapdavo vienu iš didžiausių tremtinio priešų, nes buvo neapibrėžtas, netikras. Laiko tiltas, kurio vienas galas įsitvirtinęs praeityje, neturėjo pabaigos, nebuvo matyti kito kranto, nebu-vo ateities. Tremtyje esantis žmogus pakibdavo tuštumoje, be jokių planų, be vilties.

Tremties aprašymuose sutinkami sakiniai, kuriuose deportuotieji, at-rodo, primygtinai kartoja tuos pačius dalykus, kopijuoja tremtinio kas-dienybės stereotipus. Skaitome apie akivaizdų tikėjimo laiminga rytdiena stygių, viltį, svajones apie laisvę. Laikas, kaip pabrėžia lagerių literatūros tyrinėtoja, „[...] nepasiduoda apibendrinimams, yra kur kas subjektyvesnė kategorija, neatsiejama nuo jį išgyvenančio asmens. Laikas atrodo nepa-kartojamas, būdingas tik konkrečiam asmeniui ir jo išgyvenimams“ (Sa-riusz-Skąpska, 2002, 124).

Pasmerkti amžiams, amžini klajokliai – taip savo prisiminimuose „Kur Vyčegda teka rūsti“ džiaugsmą sužinojus apie pasibaigusį karą ir liūdesį netekus vilties sugrįžti prisimena Antanina Makaraitė: „1945 me-tais pasibaigė karas. Džiaugėmės, bučiavomės – dabar jau likusieji gyvi grįšime į Lietuvą. Sušaukė mus komendantas. Ir liepė pasirašyti, kad mes čia esame atvežti amžinai, niekur nemėginsime pasitraukti“ (Makaraitė, 1991, 33). Autorė cituoja liūdesio ir nevilties, nuogąstavimų dėl ateities kupinus motinos žodžius: „Sėdėjom visą dieną prie upės. Niekam nerei-kalingi. Didžiausias vargas buvo su mažais vaikais ir senais žmonėmis. Mūsų mama vis kalbėjo rožančių ir verkė: „Aš tai sena, mirsiu, bet kas bus su jumis? Kas atsitiko sūnui Antanui?“ (13). Antanina – jauna mer-gina, suvokianti padėtį, kovojanti dėl išlikimo. Ji su skausmu supranta, kad „[i]šsekusios galvos nebesuvokė praeities, nebeįsivaizdavo ateities. Tapome padarais – be praeities ir be ateities. Net be baimės, be gailesčio... Liko tik instinktas...“ (15).

Kaip studijoje „Paaiškinti lagerį“ rašo Katarzyna Zemła,

savo padėtį suvokiantis kalinys kovoja ne dėl to, kad išgyventų lagerį (su-prantamą kaip nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką), bet tam, kad išgyventų

121


tą dieną, tą valandą, tą akimirką. Kaliniai nedisponuoja laiku, o yra jo aukos. Todėl už ketinimą jį pasisavinti, užvaldyti, demitologizuoti gresia baisus laiko kerštas. (Zemła, 2000, 131)

Grįžimo laikas – dar viena tų, kuriems po daugybės tremties metų pavyko išgyventi ir grįžti į Tėvynę, išsivaduoti iš mirties pančių, drama. Tapdavo aišku, kad niekas gimtinėje tremtinio nelaukia, niekas jo nenori, kad jis ir toliau yra liaudies priešas, nusikaltėlis, visuomenės atstumtasis. Ir vėl imdavo persekioti prarasto saugumo jausmas, bejėgiškumas sukel-davo įstrigimo tuštumoje būseną. Galima pateikti gausių lietuvių memu-aristinės literatūros pavyzdžių, kur aprašyta sugrįžtančiųjų tragedija, jų kova ir pastangos rasti savo vietą naujoje realybėje, naujame pasaulyje, nes tai, apie ką svajojo, ką saugojo savo prisiminimuose, tikrovėje nustojo egzistavę.

Labai skaudu, kad mes, svetimųjų ištremti iš Tėvynės ir iškentėję daugelį metų svetur, grįžę namo, saviesiems buvom svetimi. Negavę nei darbo, nei kampo, nei užtarimo, vėl buvome varomi iš Tėvynės, iš tos išsvajotos, skaus-mu išnešiotos brangiosios Lietuvos.“ (Svitkauskas, 1991, 43)

Ir vėl prasidėjo nauja vargų epopėja – slapstymasis Tėvynėje, baimė, nežino-mybė... Bet apie tai kita kalba. Tai kalba apie tuos gerus žmones, kurie mums padėjo, kuriems tauta – ne beveidė masė, bet gyvi žmonės. (Pranckus, 1991, 117)

Atstumo ir sienų tiltasRemiantis prisiminimuose užfiksuotais tremtinių pasakojimais taip pat

galima kalbėti apie „atstumo ir sienų tiltą“, skiriantį laisvuosius ir įkalin-tuosius, tačiau mėginusį sujungti likusius Tėvynėje ir išvežtuosius. Kita vertus, tampa aišku, kad ištremtajam svarbiausias – jo kasdienės egzis-tencijos tremtyje tiltas. Galbūt proziškas, bet drauge labiausiai supranta-mas ir akivaizdus buvo tiltas, jungiantis namus ir darbo vietą. Kasdienis ėjimas kirsti mišką, žvejoti prie upės ar tiesti kelią per taigą ir laimingas sugrįžimas į baraką tremtiniui buvo lyg metaforinis egzistencijos lageryje tilto statymas. Žinoma, kyla klausimas, ar buvo būtina apibūdinti tremties vietą, sukurti zonų paveikslą, lokalizuoti save didžiuliame lagerių žemė-lapyje. Pasirodo, didžioji dalis memuarinio pobūdžio aprašymų aiškiai pabrėžia, kokia svarbi įkalintiesiems buvo užuomina apie pasirengimą ir galimybę nueiti skirtą kelią. Pasirengimas peržengti tą „kasdienę trem-ties sieną“ suteikdavo ištremtajam viltį išgyventi, užsidirbti maistui sau

122


ir artimiesiems. Be to, tas „kelias per tiltą“ suteikdavo tikėjimo, kad išauš dar vienas rytas, bus dar viena diena. Dar daugiau, nors tai gali skambėti paradoksaliai, tas tilto nutiesimas sukurdavo kasdienybės, tvarkos iliuziją, teikė stabilumo jausmą.

Pasak Sariusz-Skąpska,

Ar kasdien pasikartojantis tų pačių įvykių košmaras turi kokį nors tikslą? Ar laikas čia turi kokią nors kryptį ir ar galima kokia nors besikartojančios istorijos atomazga? Kasdienybės išgyvenimas daugelyje tekstų yra aprašomas kaip nuolatinis laukimas: kito maisto davinio, pertraukos parūkymui, darbo ar nakties pabaigos. (Sariusz-Skąpska, 2002, 239)

Kultūrinės integracijos tiltasVerta paminėti ir tilto, kaip kultūrinio bendrumo ir atstumo, egzistuo-

jančio tarp skirtingų tautybių žmonių, priverstų drauge gyventi nesve-tingoje Sibiro žemėje, simbolį. Ar jie buvo artimi, ar tiesė tolerancijos ir pripažinimo tiltus, ar veikiau stovėjo skirtinguose krantuose?

Kiekvienas tremtinys galėjo ir tam tikra prasme buvo priverstas savo kelyje susidurti su mažiausiai trimis žmonių grupėmis: savo persekio-tojais, arba prižiūrėtojais, kartu kalinčiaisiais, arba nelaimės draugais ir, priklausomai nuo tremties vietos, vietiniais, arba laisvaisiais žmonėmis – atvykėliais ar tikraisiais tų vietų gyventojais.

Žinoma, atrodytų, kad dramatiškiausi turėjo būti ištremtojo kontaktai su sargybiniais, viršininkais ir visais, atstovaujančiais valdžios aparatui. Ar galima kalbėti apie tarpusavio supratimo užuomazgas tarp budelio ir įkalintojo? Tremtinių prisiminimuose kartkartėmis iškyla sargybinių ir de-portacijos vietų vadovybės siluetai, bet labai reta aprašymų tų, kurie liko kitoje tilto pusėje. Įdomu, ar jiems neverta skirti atminties puslapių, ar tremtinys stengiasi iš jos ištrinti veidus tų, kurie jį persekiojo, ar didžiu-lėje totalitarinėje sovietinių lagerių sistemoje jie buvo tiesiog pėstininkai, nieko nereiškiančios figūros? Galbūt teisinga ir taikli yra Sariusz-Skąps-kos mintis:

Kodėl neaprašinėjami Sistemos funkcionieriai? Kadangi – esu tuo tikra – pa-minklai nestatomi nusikaltėliams ir žudikams ar jų bendrininkams. Kadangi jie nėra lageriuose parašytų tekstų herojai, o tik fonas, tegul ten ir pasilieka. (Sariusz-Skąpska, 2002, 316)

123


Kitaip ir labai įvairiai klostėsi santykiai su vietiniais gyventojais. Pir-mieji tremtinių ešelonai Sibirą pasiekė po 1941 metų birželio. Beveik kiekviename kampelyje, į kurį patekdavo tremtiniai, vietiniai gyventojai buvo nusiteikę prieš atvykėlius. Šie buvo laikomi kriminaliniais nusikal-tėliais, vadinami fašistais, persekiojami, jų bijota. Algirdas Laskevičius, kartu su motina ir seserimi ištremtas į Novosibirsko rajoną, rašė: „Mes, vaikai, namie likdavome vieni, nemokėdami rusų kalbos negalėjome ben-drauti [...]. Be to, iš pradžių ir vietiniai visų mūsų vengė, nes jiems buvo pasakyta, kad atvežtieji – liaudies priešai“ (Laskevičius, 2012, 41).

Buvo iš anksto įsakyta neįsileisti tremtinių į namus, su jais nesikalbėti ir jiems nepadėti. Užmezgant ryšius ir tiesiant supratimo tiltus, svarbiau-sias vaidmuo neabejotinai teko vaikams. Jie turėjo daugiau laiko užmegzti pažintis, be to, dėl savo vaikiško nuoširdumo ir naivumo neturėjo prie-šiškumo ir baimės. Vaikai buvo atviresni, imlesni naujoms pažintims ir potyriams. Prisiminimai atspindi atsargų vietinių gyventojų elgesį, sunkiai mezgamus ryšius.

Žmonės, gyvenantys aplinkui, užsidarę savo namuose, pro tvorų plyšius stebi mus. Jiems buvo pasakyta, kad atveža kraugerių kapitalistų, fašistų šeimas – su jais nebendrauti, užrakinti šulinius, vartus, neišleisti iš namų vaikų… (Be-leckaitė-Rimkevičienė, 2012, 56)

Šešiametės Marijos prisiminimuose aprašomas atsitikimas, kai vie-ną rytą motina norėjo pasiskolinti kibirą vandens, beldėsi, šaukė, tačiau niekas neatvėrė durų, neįsileido vidun, buvo matyti, kad pro langą yra akylai stebima, tačiau niekas neatsiliepė, ir tik nuėjus šalin kažkas prie durų pastatė du kibirus, pilnus vandens. Tai buvo kaimynė – rusė Marija Fiodorovna Šachova, kuri vėliau pasakojo, kad jiems „[…] buvo prisaky-ta neįsileisti „buržujų“ į namus, nieko neduoti, neparduoti, nesikalbėti… Žiūrim slapta ir kalbamės: kokie čia nusikaltėliai? Vienos moterys ir vai-kai, gražūs, apsirengę neregėtais drabužiais, bet lyg žuvys, išmestos ant kranto“ (58).

Deja, ne visi buvo tokie tolerantiški tremtiniams. Devynmetės Daino-ros Tamošiūnaitės-Urbonienės prisiminimai verčia susimąstyti. Mergaitė kartu su mama vaikščiodavo po namus, pardavinėdamos megztas vilnones skaras, taip pavykdavo šiek tiek užsidirbti. Dažniausiai mainais gaudavo bulvių, pieno, kartkartėmis kas nors pavaišindavo sriuba, o kadangi ma-žoji Dainora nuolatos būdavo alkana, tokių išėjimų laukdavo nekantriai ir su didele viltimi. Kartą pasibeldė į namus, kuriuose prie vaišėmis nukloto

124


stalo puotavo keletas asmenų. Šeimininkė, rusė, nepakvietė užeiti į vidų, apžiūrėjo skarą, sumokėjo grašius, o visa draugija šaipėsi iš jų išvaizdos ir laikysenos.

O aš vis laukiau, kada pakvies ir duos valgyti. Bet jie, atrodo, apie tai visai negalvojo. […] Pajutau, kad tuoj pravirksiu. Įsikibau mamai į ranką ir pa-prašiau, kad greičiau iš čia eitume. Mama, irgi sutrikusi, paprašė pakentėti, kol atneš mokestį už skarą. Pagaliau ta moteris davė pinigų. Mama rusiškai, nors ir sunkiai mokėdama, kažką jai aiškino. Supratau žodžius malo, molo-ko, kartoška (mažai, pienas, bulvės). Bet šeimininkė papurtė galvą, nuėjusi atsisėdo prie stalo ir kažką pasakė saviškiams. Visi nusikvatojo. Rusiukas, išsitraukęs iš burnos pusiau suvalgytą bulvę, sviedė mums po kojų. Išgirdau žodį nemcy (vokiečiai). […] Mama paėmė mane už rankos ir mes išėjome. Jau nuėjus prie vartelių, tas vaikas išbėgo pro duris, paėmė akmenuką ir metė į mus. (Tamošiūnaitė-Urbonienė, 2012, 94)

Tremtinys, patekęs į kultūriškai svetimą vietą, privalėjo susitaikyti su naujomis sąlygomis. Daug kas priklausė nuo to, į kurią Rusijos sritį jis buvo deportuotas, tačiau savo klajonių keliuose be jau minėtų rusų, kurie buvo atvykėliai, kaip ir jis, tik laisvi, sutikdavo vietinių – komių, kaza-chų, jakutų, mongolų. Visiems jis buvo įsibrovėlis, kitoks, svetimas, todėl tremtinių tekstuose yra daugybė žodžių, skirtų išreikšti nuostabą, kartais – baimę, nesupratimą.

Būdavo, kad daugelis dalykų ūkiškiems ir taupiems lietuviams rėžė akį ir erzino, pavyzdžiui, jie negalėjo ramiai žiūrėti į išlaidavimą, tingi-nystę ir nešvarą:

Mūsų brigadininkai ir instruktoriai iš pradžių buvo kazachai arba vietiniai jakutai. Tai tamsūs, žemos kultūros žmonės. Jie gyvenime nieko gero nebuvo matę, į mus žiūrėdavo savo akimis, tad nuo jų pirmaisiais metais daug kentė-jom. (Svitkauskas, 1991, 42)

Per tą laiką, kol gyvenom pas tą šeimą, mes bijojom jų, o jie – mūsų. Keisti žmonės, panašūs į mongolus. […] Vietiniai nemokėjo mėsos paruošti. Papjau-na paršelį, o žarnas išverčia šunims ir katėms. […] Jie nemokėjo ir kaip mėsą sūdyti, kad ilgiau išsilaikytų. […] Paskui jie iš tremtinių daug ko išmoko. (Ja-kubauskaitė-Linkūnienė, 2012, 134–135)

Eglės Gudonytės prisiminimuose galima aptikti vietinių gyventojų, vadinamų altajiečiais, elgesio, papročių ir tradicijų aprašymą ir palygini-

125


mą su rusų, nuo amžių šiuose kraštuose gyvenusių sentikių ir atvykėlių, o taip pat tremtinių, vadinamų „zagatskotu“, elgesiu.

Altajiečiai – gryniausi mėsėdžiai, troškina ten kokį aviną, valgo visada tik rankomis, šakučių jiems nereikia. Garbingiausiam svečiui – avino galva, kirsk į sveikatą, kol liks apgraužta kaukolė. [...] Ust Kane daugiausia rusų. Tai sen-tikiai – starovierai, jau kelis šimtmečius čia gyvenantys nedidelėmis populia-cijomis. Jie nepaprastai švarūs ir tvarkingi. [...] Na, ir mes, lietuviai. Kažko-dėl. Dėl nesuvokiamo ponios Istorijos kaprizo. Apgyvendina mus kaimo daly, vadinamoje Zagatskotu (zagotovitelnyj skot). Žodis susijęs su galvijais, kaip ir gyvulinių vagonų, atbildinusių mus iki čia, atveju. Dulkė esi, dulke ir virsi. Gyvulys būdamas, vėlgi ne kuo kitu, kaip dulke, virsi. Taigi skirtumas nedidelis. Tarp mūsų ir gyvulių. [...] Taupomas kiekvienas trupinys, kiekviena kapeika. Rusai kitokie, algų dieną baliai festivaliai. Prisiperka degtinės, geria ir dainuoja, vaikams nuperka kelis kilogramus saldainių, šie minta vien jais porą dienų, paskui ke-lias dienas triedžia nuo tų saldainių. [...] Lieka dar trys savaitės iki algos, tada jau visi gyvena pusbadžiu. Solidariai su mumis, tremtiniais. (Gudonytė, 2013, 28–29)

Bėgant laikui priešiškumas nyko, užleisdamas vietą paprastam žmo-giškam smalsumui, susidomėjimui, kai kada peraugdamas į draugystę. Užsimegzdavo tarpusavio supratimo, artumo saitai, ir žmonės, esantys skirtingose tilto pusėse, visiškai skirtingi savo kultūra, papročiais, imdavo pastebėti bendravimo naudą, mokėsi vieni iš kitų, vieni kitus remdavo. Tai liudija ir atsiminimų fragmentai:

Pasikeičia rusų požiūris į lietuvius. Mato, jog šie ne galvažudžiai, kaip apie juos, atvežus, buvo pripasakota, o darbščios ir pareigingos tautos atstovai: kiekvieną darbą lietuviai atsakingai įvykdo, jais gali pasitikėti. (Bakaitytė-Švilpienė, 2012, 165)

Komiai gyveno labai paprastai, neturtingai, bet buvo švarūs. Trobos neblo-gos – juk aplinkui miškai. Sąžiningi, širdingi žmonės. Išeidami namų nerakin-davo, tik užkišdavo šluota. Vertėsi medžiokle, žvejyba. […] Komiai vieni už-jautė tremtinius, gailėjo mūsų, priėmė gyventi. Kiti bijojo, kad neapvogtume, neįsileisdavo. (Makaraitė, 1991, 14)

Nestinga prisiminimų fragmentų, liudijančių, kad tremtiniai ima paste-bėti ne tik skurdą, nešvarą, badą, tačiau ir Sibiro žemės grožį, pradeda ten atrasti save, imasi kurti namus. Pastebima atsargių užuominų apie kultūrų

126


persipynimą, domėjimąsi, mokymąsi, žemės, kurioje kartais tekdavo pra-leisti dvidešimt ir daugiau savo gyvenimo metų, privalumų išnaudojimą. Į Novosibirską ištremta lietuvė prisimena: „Rabarbarai buvo labai skanūs, ne tokie rūgštūs kaip Lietuvoj. Valgydavom ir jų žiedus. Juos vadindavom pučkomis“ (Gudonytė, 2013, 84). „Auginome ir bulves, ir kitas daržoves. Mama patenkinta Sibiro bulvėmis, sako, Lietuvoj tokias išaugint kur kas sunkiau“ (88).

Remiantis tremtinių prisiminimais, kyla klausimas, ar galimas dialo-gas tarp kultūriškai tokių skirtingų žmonių grupių, ar įmanomas dialogas tarp tų, kurie staiga ir priverstinai atsiduria naujoje vietoje, kas jiems pa-deda įsikurti ir prisijaukinti svetimą erdvę. Tremtinių prisiminimų pavyz-džiai rodo, jog, nepaisant sunkumų, barjerų, sovietų valdžios vykdytos indoktrinacijos, buvo mezgami tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo saitai. Pasitaikius progai, daugelis laisvę atgavusių tremtinių grįždavo į Tėvynę, į savo kraštą, nepaisant to, kad dažnai tikrovė, kraštas, kurio il-gėtasi ir apie kurį svajota, nepriėmė jų išskėstomis rankomis; jie ir toliau buvo persekiojami ir žeminami. Įdomu, kad dalis tremtinių pageidavo lik-ti vietose, į kurias buvo deportuoti.

Kaliniai ir tremtiniai – tai dar viena žmonių, su kuriais užsimezga santykiai, grupė. Visuose tremtinių prisiminimuose epizodiškai bendrais bruožais aprašomi kontaktai su įvairių tautybių tremtiniais. „Aš stoviu apsupta internacionalinio savo draugų būrio: lietuviai, lenkai, kalmukai, ukrainiečiai, totoriai, graikai. Visus juos likimas atbloškė čia tais pačiais keliais“, – po daugybės metų rašė Birutė Taujenytė (Taujenytė, 1991, 211).

Visi išvežtieji buvo vadinami tiesiog „sibiriečiais“. Juozas Jurkšaitis rašęs apie tokį tremtinių skirstymą:

Sibire tremtinius skirstė į keturias grupes:1. Spectremtiniai – daugiausia Rusijos vokiečiai.2. Administraciniai tremtiniai.3. Teismų nuteisti tremtiniai su terminais.4. Tremtiniai be termino – iki gyvos galvos.Mes, lietuviai, visi Pabaltijo tremtiniai ir kitų tautų žmonės, išleisti iš lagerių, buvome tremtiniai be termino [...]. (Jurkšaitis, 1991, 174)

Nepaisant skirtumų, visi tremtiniai stovėjo ant to paties tilto – tuo pa-čiu metu, neturintys aiškios ateities. Tremtinių prisiminimai kartais atrodo nerealūs, skaitytojai linkę sakyti, kad šito nebuvo, negalėjo būti. Klausi-

127


mas, ar globalizacijos ir migracijos amžiuje tos pačios įtampos, konflik-tai ir problemos išliks aktualūs, lieka atviras. Ar mokame tiesti tiltus, ar lengviau juos griauti ir naikinti? Ar mokame kalbėtis su kitokio tikėjimo, tradicijų, kita kalba kalbančiais žmonėmis?

ApibendrinimasStraipsnis žymi naują tremties bei lagerių literatūros tekstų analizės

kelią. Išryškinti šie elementai: vieta, laikas, atmintis ir veikėjas, kuriems kiekviename pasakojime apie tremtį tenka svarbus vaidmuo. Jų prasmės atskleidimas simboliniu būdu, pasinaudojant tilto metafora, išplėtė tyri-mų lauką ir iškėlė naujų klausimų apie istorinę atmintį, asmens vaidme-nį totalitarizmo pasaulyje, apie besiformuojančius naujus požiūrius jau pasiūlytuose kontekstuose, kurių lietuvių literatūrologijos tyrimuose nėra gausu, todėl daugiausia remiamasi užsienio tyrėjų metodologijomis. Gula-go pasaulio, kuris apibrėžiamas kaip kitoks pasaulis, parodymas ir paaiš-kinimas atveria kelią pateikėjo ir priėmėjo dialogui, leidžia atrasti naują tremties literatūros skaitytoją.

LiteratūraBakaitytė-Švilpienė, Ona. „Atsiminimai“. Sibiro vaikai, sud. Irena Kurtinaitytė ir

Vidmantas Zavadskis. Kaunas: Naujasis lankas, 2012. 152–170. Spausdintas.Beleckaitė-Rimkevičienė, Marija. „Atsiminimai“. Sibiro vaikai, sud. Irena Kurti-

naitytė ir Vidmantas Zavadskis. Kaunas: Naujasis lankas, 2012. 54–72. Spaus-dintas.

Daujotytė, Viktorija. „Kelyje į literatūros lobyną“. Lietuviai prie Laptevų jūros, Dalia Grinkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 5–16. Spausdintas.

Grinkevičiūtė, Dalia. Lietuviai prie Laptevų jūros. Vilnius: Lietuvos rašytojų są-jungos leidykla, 2005. Spausdintas.

Gudonytė, Eglė. Karta nuo Sibiro. Vilnius: Mintis, 2013. Spausdintas.Jakubauskaitė-Linkunienė, Ona. „Atsiminimai“. Sibiro vaikai, sud. Irena Kur-

tinaitytė ir Vidmantas Zavadskis. Vilnius: Naujasis lankas, 2012. 132–142. Spausdintas.

Jurkšaitis, Juozas. „Kančių keliai“. Ešelonų broliai, sud. AlbinaVenskevičienė. Vilnius: Vyturys, 1991. 119–183. Spausdintas.

Laskevičius, Algirdas. „Atsiminimai“. Sibiro vaikai, sud. Irena Kurtinaitytė ir Vi-dmantas Zavadskis. Vilnius: Naujasis lankas, 2012. 36–54. Spausdintas.

Makaraitė, Antanina. „Kur Vyčegda teka rūsti“. Tautų tėvo karalystėje, sud. Albi-nas Masaitis. Kaunas: Šviesa, 1991. 5–36. Spausdintas.

Pranckus, Gediminas. „Mūsų šeimos likimas“. Tautų tėvo karalystėje, sud. Albi-nas Masaitis. Kaunas: Šviesa, 1991. 92–118. Spausdintas.

128


Sariusz-Skąpska, Izabella. Polscy świadkowie Gułagu. Kraków: Universitas. 2002. Spausdintas.

Svitkauskas, Kostas. „Laimės vaikai“. Tautų tėvo karalystėje, sud. Albinas Masai-tis. Kaunas: Šviesa, 1991. 36–64. Spausdintas.

Tamošiūnaitė-Urbonienė, Dainora. „Atsiminimai“. Sibiro vaikai, sud. Irena Kur-tinaitytė ir Vidmantas Zavadskis. Vilnius: Naujasis lankas, 2012. 72–96. Spaus-dintas.

Taujenytė, Birutė. „Laiškas tėvams“. Tautų tėvo karalystėje, sud. Albinas Masai-tis. Kaunas: Šviesa, 1991. 201–223. Spausdintas.

Zemła, Katarzyna. Przetłumaczyc łagier. Katowice: Biblioteka Przegladu Ru-sycystycznego, 2000. Spausdintas.

A CT A L ITTERARIA C Lagerių ir tremties pasaulio tiltai lietuvių … · 2019. 3. 20. · Labai...

Documents

Transcript of A CT A L ITTERARIA C Lagerių ir tremties pasaulio tiltai lietuvių … · 2019. 3. 20. · Labai...