The incomplete as the effective. As figures in relief some-times strike the imagination so powerfully because they seem to be on the point of stepping out of the wall and, hindered by something, suddenly come to a stop; so the re-lieflike, incomplete representation of a thought, or of a whole philosophy, is sometimes more effective than its ex-haustive realization. More is left to the effort of the viewer; he is incited to continue developing what comes so intensely lit and shaded into relief before him, to think it through, and to overcome himself the obstacle that hin-dered until then its complete emergence.

“Human, All Too Human: A Book for Free Spirits” - Friedrich Nietzsche

Nebaigtumo efektas: panašiai kaip reljefo figūros smarkiai veikia fantaziją todėl, kad jos, tarsi norėdamos ištrūk-ti iš sienos, staiga dėl kažko sustoja, taip kai kada ir reljefiškas, neužbaigtas minties, ištisos filosofijos pavaiz-davimas būna kur kas paveikesnis už detalų išplėtojimą: čia daugiau darbo paliekama žiūrovui, jis skatinamas tai, kas taip ryškiai išsiskiria šviesos ir tamsos kontrastais, plėtoti toliau, iki galo sumąstyti ir pačiam įveikti tą kliūtį, kuri iki tol kliudė idėjai visiškai atsiskleisti.”

“Žmogiška, pernelyg žmogiška. Knyga laisviems protams” -Frydrichas Nyčė

Vijolė Lukoševičiūtė

Abran

Asylum

Vikas Vikutauskas

About Unfinished Work

- Do you know what I’m gonna do when we finish everything here?

- No, I don’t.

By the improvised table of empty cardboard boxes, on which were scattered over empty bags and cans from a variety of food, there were sitting two of them. One was a loser painter, the other, equally unfortunate poet, if he can be called so, because he has written nothing during his life yet. It was Monday and a very difficult day.

- Everyday, when I get off the bus and am going home, I pass this office furniture store, where on the other side of multi-pane glass window, behind the computer,every working day, sits my dream woman. Well, I mean, I do not know her,we never met any-where else, but sometimes our eyes meet ...

- And?

- Well, I really like her, I don’t even really know how to describe it accurately to you, but the chestnut hair, sharp line of her cheekbones and the bony, like the organ-ist’s, hands with long fingers, makes me feel a bit weird, I do not know how to de-scribe it ...

- Some kind of fetish, so what of it?

- No, it’s not fetish, it’s something more, you know, like every time it pass through that window, I sense a strong spiritual connection, well you never felt like this, so you wouldn’t understand.

- Yeah ( lights up a cigarette).

- You know, when I finish all this work, this dreary slavery unworthy of Me and I’ll get the promised money, I’ll buy myself the smartest rags I can find, I’ll take huge bouquet of blood red roses, I’ll go to that office furniture store and I’ll tell her “I need an office chair”.

- That’s what you’re going to say to her?

- Well maybe not like, maybe in some other way, I didn’t really thought about it yet, but I will definitely have to think of something, because usually in these situations I get really distracted. You know there are situations which determines everything, well how’s your life going to develop from that point.

- No I don’t ( shakes cigarette ashes into empty tin can).

- In short, I just want to go with those roses to that office furniture store and lib-erate her from that “jungas”, from that slavish being in that aquarium, from all those stupid questions about comfort, about ergonomics, bargaining the price. I want to take her arm and to lead her into entirely different world, far away from chairs, tables, chipboards and drawer rails. To the world of real feelings and inexperienced experi-ences. I want to take her to some place like Indonesia, far away from this dirt, cold, instant coffee and fake smiles...

- But you don’t even know her, how do you know that she would want to go somewhere

Apie nebaigtus darbus

- O žinai, kai mes viską čia baigsime, ką aš veiksiu?- Ne, nežinau.

Prie improvizuoto stalo iš tuščių kartono dėžių, ant kurio mėtėsi tušti maišeliai nuo įvairių maisto produktų ir skardinės, sėdėjo dviese. Vienas buvo nevykėlis tapytojas, kitas, lygiai taip pat nenusisekęs poetas, jei jį galima taip pavadinti, nes dar nieko gyvenime jis nebuvo parašęs. Buvo pirmadienis ir labai sunki diena.

- Kiekvieną dieną, išlipęs iš autobuso ir eidamas namo, praeinu pro vieną tokią biuro baldų parduotuvę, kur už vitrininio stiklo, prie kompiuterio, kiekvieną darbo dieną, sėdi mano svajonių moteris. Ta prasme aš jos nepažįstu, mes niekada nesame niekur ki-tur susitikę, tik mūsų žvilgsniai kartais susitinka...

- Ir kas?

- Na ji man labai patinka, nežinau net kaip tau tiksliau viską nupasakoti, bet tie kaštoniniai plaukai, ta ryški skruostikaulių linija ir tos kaulėtos, tarsi vargo-nininkės rankos ilgais pirštais, priverčia mane kažkaip keistai jaustis, aš nemoku to nupasakoti...

- Fetišas kažkoks, na kas iš to?..

- Ne, tai ne fetišas, tai kažkas daugiau, žinai, tarsi kiekvieną kartą praeidamas pro tą vitriną aš pajausčiau stiprų dvasinį ryšį, na tau to nėra tekę išgyventi, tu nesu-prasi.

- Nu (prisidega cigaretę).

- Supranti, kai baigsiu visus šiuos darbus, šį nykų, manęs nevertą lažą ir gausiu pažadėtus pinigus, tai prisipirksiu puošniausių skudurų, kokius tik rasiu, paimsiu didelį glėbį kraujo raudonumo rožių, nueisiu į tą biuro baldų krautuvę ir sakysiu „man reikia biuro kėdės“.

- Taip ir sakysi?

- Na gal ne taip, gal kažkaip kitaip, dar kol kas nesugalvojau, bet būtinai turėsiu kažką sugalvoti, nes dažniausiai tokiose situacijose pasimetu. Žinai, kai būna situ-acija, nuo kurios priklauso viskas, na kaip tavo gyvenimas klostysis toliau.

- Nežinau (nupurto pelenus į tuščią skardinę).

- Jei trumpiau, tai noriu tiesiog nueiti su tomis rožėmis į tą biuro baldų parduotu-vę ir išvaduoti ją iš to jungo, iš to vergiško buvimo tam akvariume, iš tų visų kvailų klausimų apie patogumus, apie ergonomiką, derybų dėl kainos. Aš noriu paimti ją už rankos ir vestis į visai kitą pasaulį, toli nuo kėdžių, stalų, drožlių plokščių ir stalčių bėgelių. Į tikrų jausmų, nepatirtų išgyvenimų pasaulį. Noriu ją išsivežti į kokią Indoneziją, kuo toliau nuo viso šio purvo, šalčio, tirpios kavos ir dirbtinių šypsenų...

- Bet tu jos net nepažįsti, iš kur žinai, kad ji norėtų su tokiu valkata, kažkur tren-ktis? Beje, neliko dar ten to tokio?- Ne ten to tokio jau neliko vakar... Nesvarbu, žinai, aš jaučiu, jaučiu kad mes arti-

with such a bum like you? By the way, is there still some of so-and-so.

- No, we finished all of some of so-and-so yesterday... Doesn’t matter, you know, I can feel it, I can feel that we are close souls and all I have to do is reach out my arm, sincerely look into her eyes and she would go with me and everything would be wonder-ful. Last time I saw her, her eyes were almost shouting “please, I beg you, end my suffering”.

- Why didn’t you end it then?

- Well, I didn’t feel I was ready, I want that moment to be perfect and not something that reeks of sweat and not entirely dry cement mix, I want to be dressed nice, wear-ing shiny shoes, maybe even jacket, I want roses and I want to overturn the rational mind, which can in this case stink up my plan...

- How do you know that she doesn’t have somebody already?

- I know, I can just see things like that. Women, who already has something, they look different, they themselves are looking in entirely different way and their movement is sort of angular. I am entirely sure about this, I can bet that after work the women of my dreams is coming back to her cold one or two room flat, which some time ago she paid for in installments, opens up a packet of yogurt, turns on her favorite music, and starts to think of the movie, one of those inspiring and positive dramas she already saw many, many times and she should see again because she has to pass time somehow until she feels sleepy. Or, or even worse - she comes back home, and in order to not think about existential meaninglessness, how nobody needs her, she continues working. She works at home, prepares reports for next week, takes interest in market tendencies. I’m almost sure of it.

- Woah. And here you come - mister nobody, knight without armor and turn her world up-side down. But for that you also need to buy yourself a pair of shoes, in order not to look, or actually not to feel, like real hobo (puts the cigarette out and lies down on a improvised bench of one plank’s width).

- Well not exactly like that, actually I just want everything to be perfect (gets flus-tered).

- You know exactly how things are and maybe you shouldn’t climb over your own head. Things just are the way they are. (Outstretches and, unnoticed, while talking, takes the knife, which they use to open canned goods here, from a table. He eases it under improvised bench, making it unreachable in case his colleague would find sudden urge to grab it. After sleepless weekend and binge drinking you might never know how the dis-cussion will progress. Especially now, when dreams should be shattered into ruble few sentences in a future. Lights another cigarette and takes a look to his arms. On one hand’s knuckles there is a tattoo - „Миша“, on another’s - „зверь“. Looks pretty im-pressive when he clenches his fists ).

- Well these are my thoughts, what will I do after we finish this job. How about you?

- I’m gonna fix my car, I don’t need much. But first of all we are not going to finish the job and you understand this very well.

- What do you mean - not going to finish ?

- It’s simple, it will never end. Here, look, what is that? (Points with his finger to

mos sielos ir man užtektų tik ranką ištiesti, pažiūrėti nuoširdžiai jai į akis, ir ji eitų su manimi, ir viskas būtų nuostabu. Paskutinį kartą kai ją mačiau, jos akys tarsi šaukė, „prašau, maldauju, užbaik mano kančias“

- Kodėl tada neužbaigei?

- Na nesijaučiau pakankamai pasiruošęs, noriu kad tas momentas būtų ypatingas o ne tvoskiantis prakaitu ir dar nevisai išdžiuvusiu cemento skiediniu, noriu būti pa-sipuošęs, blizgančiais batais, gal net švarku, noriu rožių ir noriu išvesti iš pusi-ausvyros tą racionalų protą, kuris šiuo atveju gali pakišti koją...

- O iš kur žinai, kad ji jau kažko neturi?

- Žinau, na aš tiesiog matau tokius dalykus. Moterys, kurios jau turi kažką, jos ki-taip atrodo, jų žvilgsniai būna visai kitokie ir judesiai tokie lyg ir kampuoti. Esu dėl šito tikras, galiu lažintis, kad mano svajonių moteris, po darbo grįžta namo į savo šaltą vieno ar dviejų kambarių butą, kurį kažkada pirko išsimokėtinai, atsidaro indelį jogurto, įsijungia savo mėgstamą muziką ir pradeda galvoti apie filmą, vieną iš tų daugybės, daugybę kartų matytų pozityvių įkvepiančių dramų, kurį reikėtų pažiūrėti, nes dar reikia prastumti vakarą iki to laiko, kol suims miegas. Arba, arba dar blogiau – ji grįžta namo ir tam, kad negalvotų apie būties beprasmybę, kokia ji niekam nereikalinga, dirba toliau. Dirba namie, ruošia kitai savaitei ataskaitas, užsakymus, domisi rinkos tendencijomis. Beveik esu tikras.

- Oho. Ir čia pasirodai tu – ponas niekas, riteris be šarvų, ir apverti jos pasaulį aukštyn kojom. Bet tam tau dar reikia batus nusipirkt, kad neatrodytum, o tiksliau kad nesijaustum pats kaip paskutinis valkata (užgesina cigaretę ir išsitiesia ant vienos lentos skersmens improvizuoto suoliuko).

- Na ne visai taip, na aš tiesiog noriu, kad būtų tobula (pasimeta)

- Pats puikiai žinai kaip viskas yra, ir gal jau nereikėtų sau pačiam per galvą lip-ti. Yra kaip yra. (Ištiesia ranką, ir kalbėdamas nuo stalo nepastebimai paima peilį, kuriuo čia atidarinėjami konservai. Peilį palengva pakiša po improvizuotu suoliuku, tam kad kolega staigiai jo negalėtų pasiekti. Niekada negali žinoti, kaip po bemieg-io savaitgalio, daugiadienių, pakryps diskusija. Ypač tada, kai jau už poros sakinių, svajonės turėtų subyrėti į šipulius. Prisidega dar vieną cigaretę ir pasižiūri į savo rankas. Ant vienos krumplių ištatuiruota „Миша“, o ant kitos – „зверь“. Sugniaužus kumščius atrodo ganėtinai įspūdingai).

- Na čia mano mintys, kai baigsim darbus ką veiksiu. O tu ką planuoji?

- Aš mašiną susitvarkysiu, man daug nereikia. Bet visų pirma tai darbų nebaigsime ir tu pats tai puikiausiai supranti.

- Kaip tai nebaigsime?

- Paprastai, tiesiog jie niekada nesibaigs. Štai, pažiūrėk, kas ten? (Parodo pirštu į tarp statybinių šiukšlių suguldytus popierinius maišus).

- Ten plytelių klijai. Na ir kas?

- O tu moki jais naudotis, esi ką nors daręs?

- Ne, o ką, sunku išmokti?

paper bags lying betwean rubble).

- That’s tile glue, so what?

- And do you know how to use it? Have you ever done anything like that?

- No, but is it hard to learn?

- The thing is, neither of us know what we are doing and what we should do here. We’re just faking.

- We just need to read what instruction says.

- And after that? And this job is never going to end. These shitty jobs will never end, you are going to finish one and immediately there is going to be another one. And so on, till the end of days - one shitty job after another. I want a drink, is there anything?

- Nothing.

- And you will never go to any office furniture stores and you will never buy any roses and nobody really cares who you are and what you do. We are in a hole of time, nothing will ever change in here and you can’t do anything to change it. How long are we sit-ting here?

- I don’t know - a day, a week, two, month ( starts to count while bending fingers on his hand and it is clear that he loses count)

- And how old are you?

- Well, I’m born on 85. Wait is it ‘14 or ‘12 ...

- You don’t even know that. Welcome to reality. We really don’t have anything to drink?

- Nothing.

- Well let’s go home then, we’ll continue tomorrow.

- But it’s only lunch time now and we haven;t done anything yet.

- Tomorrow we can do nothing again, or something. Come on.

- Okay... wait where is a knife?

- At this time it is none of your business.

- O tą, kad nei tu, nei aš iki galo nežinome ką čia veikiame ir ką reikia daryti. Mes tik apsimetame.

- Na reikia tik perskaityti, ką ten rašo, instrukciją...

- Ir ką, perskaitysi ir kas toliau? Ir tie darbai niekada nesibaigs. Tie šūdini darbai niekada nepasibaigs, tu baigsi vieną, iškarto atsiras kitas. Ir taip iki dienų galo – vienas šūdinas darbas po kito šūdino darbo. Noriu išgerti, nieko neliko?

- Nieko...

- Ir niekada tu neisi, į jokias baldų parduotuves ir nepirksi jokių rožių ir niekam iš tikro neįdomu, nei kas tu toks, nei ką tu veiki. Mes laiko duobėje, čia niekada niekas nepasikeis ir tu nieko dėl to negali padaryti. Kiek mes jau čia laiko sėdim?

- Nežinau, dieną, savaitę, dvi, mėnesį (pradeda skaičiuoti lenkdamas rankų pirštus ir aiškiai matosi, kad pameta skaičių.)

- O kiek tau metų?

- Na aš aštuompenktų. Palauk o dabar yra ar keturiolikti, ar dvylikti...

- Tu net to nežinai. Sveikas atvykęs į realybę. Tikrai neliko nieko išgerti?

- Nieko.

- Na tuomet einam namo, rytoj vėl ateisime.

- Bet dar tik pietūs, o mes dar nieko nenuveikėm.

- Rytoj vėl galėsime nieko nenuveikti, arba nuveikti ką nors. Eime.

- Eime... Palauk, o kur peilis?

- Šiuo momentu tai ne tavo reikalas.

Vulok Vulovak 1/2

Dave

Vulok Vulovak 2/2

Šventas Brunonas

Akvilė Magicdust